Administracinė byla Nr. I-2624-244/2013

(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00693-2013-7)

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 6 d.

Vilnius

              Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Broniaus Januškos ir Violetos Balčytienės, dalyvaujant pareiškėjui V. S., vertėjai Eleonorai Pikulik, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovėms Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas V. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (1.9)-S-586-13 ,,Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“; 2) įpareigoti atsakovę patenkinti jo 2013-02-14 prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 800 Lt turtinę ir 3 000 Lt neturtinę žalą.

              Skunde pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu Tarnybos sprendimu atsakovė atsisakė pagal 2013-02-14 prašymą jam teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, iškeltoje R. R. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Atsisakymą motyvavo, kad  jis pats tariamai gali susitvarkyti su byla, kadangi pats parengė ieškinį, kurį teismas pripažino priimtinu, ir pradėjo procesą. Atsakovė ignoravo faktą, jog ieškinys parengtas su specialisto pagalba ir nevisiškai atitinka Civilinio proceso kodekso normas, nes reikia rengti patikslintą skundą. Atsakovas taip pat ignoravo faktą, kad pareiškėjas nemoka lietuvių kalbos, neturi teisinio išsilavinimo ir yra valstybės išlaikomas asmuo, todėl negali apmokėti teismo išlaidų. Teisinės pagalbos įstatymas jam, kaip socialiai išlaikomam asmeniui, suteikia teisę gauti teisinę pagalbą. Pareiškėjo iškeltoje civilinėje byloje atsakovas R. R. pasisamdė advokatą, kuris apskundė 2012-01-26 Vilniaus apylinkės teismo nutartį. Iš minėtų faktų matyti, kad pareiškėjas negalės savarankiškai vesti civilinės bylos Nr. 2-130-235/2013. R. R. turi kvalifikuotą advokatą, o pareiškėjui teisinė pagalba nesuteikta. Atsakovės motyvas, kad byla neperspektyvi, neatitinka LVAT formuojamos teismų praktikos panašiuose ginčuose, kadangi dėl jog bylos perspektyvumo sprendžia tik teismas peržiūrėjęs bylą iš esmės, o tarnybos nuomonė šiuo klausimu yra tik antrinė, remiantis teismo sprendimu. Ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 ir 19 str. reikalavimų, t. y. nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, neatsako į iškeltą klausimą,  priimant sprendimą buvo pažeistos administracinės procedūros. Minėtais veiksmais atsakovė sukėlė jam turtinę ir neturtinę žalą. Dėl atsakovės veiksmų buvo priverstas patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu nustatyta įstatymuose. Turtinę žalą kildina iš išlaidų, kurios susidarė sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse instancijose nuo 2010 metų.

Atsakovė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į skundą (b. l. 23-28) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog jis negali savarankiškai apginti savo teisių ir pažeistų interesų. Pareiškėjas 2012-02-01 Tarnybai buvo pateikęs prašymą reg. Nr. (1.9.)-ATP­438-12 suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš R. R.. Pareiškėjo reikalavimas buvo grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos ir 2013-02-14 prašyme (reg. Nr. (1.9.)-ATP-513-13). Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2012-02-01 prašymą, 2012-04-05 sprendimu Nr. (1.9.)-S-1268-12 atsisakė teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą. Minėto sprendimo pagrįstumas buvo įvertintas pirmosios instancijos teisme ir konstatuota, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Be to, pareiškėjas 2012-05-17 pateikė Tarnybai prašymą (reg. Nr. (1.9.)-GD-949-12) iš naujo išnagrinėti jo 2012-02-01 prašymą (reg. Nr. (1.9.)-ATP-438-12), nurodė, kad yra darbo sutartis, patvirtinanti, jog R. R. dirbo Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje vyriausiuoju buhalteriu. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2012-05-17 prašymą, reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į prokurorą dėl proceso baudžiamojoje byloje Nr. 1-311-203/2011 atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (atsiradusios darbo sutarties, kuri nebuvo įvertinta ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu), 2012-06-08 sprendimu Nr. (1.9.)-S-1999-12 atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos prokuroras 2013-06-05 nutarimu V. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atmetė. Tai reiškia, kad naujų aplinkybių, patvirtinančių, jog yra pagrindas suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nėra. Tarnybos Nr. (1.9.)-S-1999-12 sprendimo pagrįstumas buvo įvertintas tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme ir konstatuota, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas, nepaisydamas anksčiau Tarnybos priimtų sprendimų, įvertintų administracinių teismų, savarankiškai inicijavo civilinę bylą Nr. 2-130-235/2013, tačiau tai nereiškia, kad išnyko aplinkybės, patvirtinančios antrinės teisinės pagalbos teikimo neperspektyvumą. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-03 nutarties matyti, kad tokie teismo nustatyti trūkumai, kaip nurodyti tikslią atsakovo gyvenamąją vietą, yra neesminiai ir neįrodo, kad pareiškėjas negali savarankiškai apginti savo teisių. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-01-18 nutartimi patenkino V. S. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones R. R. turtui. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba galėtų būti teikiama (pavyzdžiui, asmens pajamos ir turtas neviršija Vyriausybės nustatytų lygių), Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – Įstatymas) nustato tam tikrus ribojimus. Tarnyba, spręsdama klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui suteikimo, privalo, atsižvelgdama į Įstatymo nuostatas, vertinti kiekviename pareiškėjo prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą išdėstytų reikalavimų pagrįstumą. Taigi, jei yra nustatomi atvejai, kuriems esant antrinė teisinė pagalba neteikiama, Įstatyme įtvirtintas reguliavimas suteikia Tarnybai ne tik teisę, bet ir pareigą atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į įstatymo nuostatas bei LVAT praktiką, darytina išvada, kad asmens teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama, o yra susijusi su įstatyme nustatytomis sąlygomis. Todėl atsisakymas suteikti antrinę teisinę pagalbą pats savaime negali būti laikomas neteisėtu. Norėdamas prisiteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, turtinę ir neturtinę žalą, pareiškėjas privalo įrodyti Tarnybos veiksmų neteisėtumą. O nagrinėjamu atveju pateiktame skunde pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių neteisėtų Tarnybos veiksmų, o tik pateikia savo samprotavimus bei cituoja kitoje administracinėje byloje priimtą sprendimą, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008-10-20 nutartį ir pateikia administraciniuose teismuose išnagrinėtų bylų sąrašą, kurie yra visiškai nesusiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių patirtą turtinę žalą. Todėl, laikytina, kad ir ši civilinės atsakomybės sąlyga yra nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo Tarnybos neteisėtų veiksmų, o pareiškėjas neįrodė patirtos turtinės ir neturtinės žalos, negali egzistuoti dar viena civilinės atsakomybės sąlyga - priežastinis ryšys.

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. (1.9.)-S-586-13, kuriuo Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1–2 punktuose, 7 dalies 3 dalies nustatytais pagrindais atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą kreipiantis į teismą su ieškiniu reikalaujant atlyginti turtinę ir neturtinę žalą iš R. R., teisėtumas bei pagrįstumas, taip pat reikalavimo atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą teisėtumo bei pagrįstumo klausimas.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2013-02-14 pateikė Tarnybai prašymą (reg. Nr. (1.9.)-ATP-513-13) suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjo savarankiškai inicijuotoje civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš R. R.. Tarnyba 2013-02-18 raštu Nr. (1.9.)-SD-789-13 prašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus. Pareiškėjas 2013-02-21 pateikė Tarnybai papildomus dokumentus (reg. Nr. (1.7.)-GD-381-13).

Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, 7 dalies 3 punktu, 18 straipsnio 2 dalimi, 2013-02-25 priėmė sprendimą Nr. (1.9.)-S-586-13 atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl R. R. neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šio sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas ir yra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2082). Įstatymo 11 ir 12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir nuožiūra ir tik tokią, kokią ji yra pajėgi garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas nustato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Sprendžiant byloje kilusį ginčą aktualios Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatuos, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.) bei atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Šios tarnybos sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo, nagrinėjančio prašymą dėl tarnybos sprendimo atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą.

Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikties įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012).

Pareiškėjas į Tarnybą su 2013-02-14 prašymu kreipėsi siekdamas, kad būtų  išnagrinėtas jo prašymas skirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiant ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl R. R. neteisėtų veiksmų, atlyginimo, paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Atsižvelgęs į tai, bei įvertinęs pareiškėjo 2013-02-14 prašymo turinį, teismas daro išvadą, kad Tarnyba šiuo atveju turėjo vertinti, ar pagal pareiškėjo pateiktus naujus dokumentus ir jo nurodytas faktines aplinkybes pakako duomenų įstatymų reikalavimus atitinkančiam teismui teiktinam ieškiniui dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo parengti. Kaip vieną iš esminių naujai paaiškėjusių aplinkybių pareiškėjas įvardijo rastą 2006 m. gruodžio 15 d. R. R. pasirašytą darbo sutartį Nr. 29-R-5/07, kuri, jo nuomone, įrodo, kad R. R. dirbo Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje.

Kaip teisingai pažymėjo Tarnyba ginčijamame sprendime, civilinė atsakomybė kyla, jei yra įrodomos visos jos sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys bei kaltė. Kaip matyti ir pareiškėjo 2012 m. gegužės 15 d. prašymo turinio, turtinę bei neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš R. R. veiksmų, einant vyriausiojo buhalterio pareigas Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje, už kuriuos nepagrįstai bei neteisėtai buvo nuteistas pareiškėjas. Tiek Tarnyba ginčijamame sprendime, tiek ir bylą dėl šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – R. R. neteisėtų veiksmų ir kaltės, nes baudžiamojoje byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog R. R. niekada nedirbo buhalteriu Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje, nagrinėjamu atveju turi prejudicinę galią. Įvertinęs bylos aplinkybes bei byloje surinktų įrodymų visumą, teismas su tokia išvada sutinka.

Nustatyta, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1-jo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (teisminio proceso Nr. 1-06-1-00119-2009-0) V. S. buvo pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 223 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas – aplaidžiai tvarkė ūkio subjekto buhalterinę apskaitą bei suklastojo ir panaudojo tikrus dokumentus, už tai jam paskirta 20 MGL dydžio bauda. Šiame teismo nuosprendyje buvo atmesta V. S. iškelta versija, kad už apskaitos tvarkymą Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje buvo atsakingas 2006 metais vyr. buhalteriu paskirtas R. R., todėl būtent jam turėtų būti taikoma atsakomybė už nustatytus apskaitos tvarkymo pažeidimus. Aptariamame nuosprendyje buvo konstatuota, kad R. R. buhalteriu Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje niekada nedirbo. Šią išvadą teismas padarė, be kita ko, įvertinęs R. R. parodymus bei 2006 m. gruodžio 15 d. darbo sutartį Nr. 29-R-5/07. Teismas nustatė, kad ant šios darbo sutarties buvo tik V. S. kaip darbdavio parašas, o R. R. parašo ant sutarties nėra, todėl teismas laikė šią sutartį nesudaryta. Teismas pažymėjo, kad tokia darbo sutartis būtų laikoma neteisėta vien dėl jos turinio – pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas numatytos išlygos mokėti darbuotojui atlyginimą tik tuo atveju, jei organizacija turi lėšų. Teismas taip pat nustatė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad apie R. R. įdarbinimą buvo pranešta atitinkamam SODROS skyriui. Šis teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs. Įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 346 str. 1 d.).

BPK 443 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis ar nutartis gali būti panaikinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nurodytos šio Kodekso 444 straipsnyje. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad vadovaudamasis BPK XXXIII skyriuje nustatyta tvarka, pareiškėjas teikė prašymą, kad būtų atnaujinta baudžiamoji byla dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, t. y. dėl rastos 2006 m. gruodžio 15 d. darbo sutarties Nr. 29-R-5/07, kuri, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad R. R. buvo įdarbintas Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje ir baudžiamoji atsakomybė turėjo būti taikoma jam, o ne pareiškėjui. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas nustatė, kad įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi (bylos Nr. 1N-95/2012), kuria buvo palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis (bylos Nr. 1SA-25-574/2012), buvo pripažinta, kad procesas baudžiamojoje byloje buvo neatnaujintas pagrįstai. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, jog V. S. keliama versija, kad būtent R. R. nusikalstamai tvarkė asociacijos buhalterinę apskaitą, buvo žinoma bylą išnagrinėjusiems teismams. Teismas nurodė, jog vien tik nuteistojo pateikta neva su R. R. pasirašytos darbo sutarties kopija nėra pakankamas pagrindas paneigti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo išvadą, kuri padaryta įvertinus visus objektyvius byloje surinktus duomenis. Teismas pažymėjo, kad net ir pripažinus, jog R. R. buvo pasirašęs darbo sutartį su minėta asociacija, ši aplinkybė nebūtų pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog V. S. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai.

Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjo Tarnybai kartu su 2013-02-14 prašymu pateikti nauji įrodymai (be kita ko, ir 2006 m. gruodžio 15 d. darbo sutartis), kurie buvo įvertinti sprendžiant baudžiamosios bylos atnaujinimo klausimą, baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, nagrinėjamu atveju turinčios prejudicinę galią, nepaneigė. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pagal pareiškėjo Tarnybai pateiktame 2013-02-14 prašyme nurodytas aplinkybes bei papildomus įrodymus, galiojant teismo nuosprendžiui, kuriame buvo nustatyta aplinkybė, kad R. R. buhalteriu Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje niekada nedirbo, Tarnyba galėjo spręsti, jog esamų duomenų nepakanka civilinei bylai dėl žalos atlyginimo inicijuoti.

Teismas daro išvadą, kad buvo teisinis pagrindas atsisakyti teikti pareiškėjui valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą – pareiškėjo reikalavimas inicijuoti civilinę bylą dėl R. R. padarytos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo pagal jo nurodytas aplinkybes ir pateiktus dokumentus yra akivaizdžiai nepagrįstas (Įstatymo 11 str. 6 d. 1 p.) ir tokio pobūdžio antrinės teisinės pagalbos teikimas toje byloje yra neperspektyvus (Įstatymo 11 str. 6 d. 2 p.).

Teismas akcentuoja, kad Tarnybos, sprendžiant pareiškėjo prašymą skirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, sprendimu konstatuotos aplinkybės dėl akivaizdaus reikalavimo nepagrįstumo bei atstovavimo neperspektyvumo neriboja pareiškėjo teisės kreiptis į teismą savarankiškai. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas yra pareiškęs ieškinį R. R. dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo ir civilinė byla šiuo metu yra nagrinėjama teisme (teisminio proceso Nr. 2-01-3-18437-2012-4).  Tais atvejais, kada besikreipęs teisminės gynybos asmuo pats surašo skundą, kreipiasi į įvairias institucijas dėl atitinkamų dokumentų, turėsiančių įtakos bylai išspręsti, išsireikalavimo, byloja apie pareiškėjo galimybę pačiam apsiginti ir neprašyti valstybės teiktinos antrinės teisinės pagalbos. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ir buvo konstatuotos ką tik paminėtos aplinkybės, kurios akivaizdžiai iliustruoja pareiškėjo (apelianto) realią galimybę teisminio proceso metu pačiam tinkamai pasinaudoti suteikiamomis teisėmis, siekiant apginti galimai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus, todėl ir šis antrinės teisinės pagalbos nesuteikimo pagrindas buvo visiškai pagrįstas.

Pareiškėjas V. S. trečiu skundo reikalavimu prašė priteisti 800 Lt turtinę žalą, patirtą dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, ir neturtinę žalą – 3 000 Lt.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (LR CK 6.271 str. 1 dalis).

LR CK 6.250 str. 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. LR CK 6.250 str. 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. LVAT 2010-03-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-502-338/2010 išaiškino, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal LR CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad V. S. reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (Tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal LR CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. LR CK 6.246 str. 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. LR CK 6.271 str. 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis LVAT praktika, neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LVAT 2007-05-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007, 2012-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2012).

Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Tarnyba veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėjo kilti žala V. S. atsiradimą. Taigi darytina išvada, kad, nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal LR CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o, kaip jau minėta, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatymas neturi teisinės prasmės.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, objektyviai, išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo V. S. skundas dėl 2013-02-25 Tarnybos sprendimo Nr. (1.9.)-S-586-13 panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                      Bronius Januška

                                                                      Violeta Balčytienė

                                                                      Liudmila Zaborovska