Civilinė byla Nr. 2-821/2013
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.17.;2.3
(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. vasaris 14 d.,
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, V. M. ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. Š. ir G. Š. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ieškinio užtikrinimui civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį dėl skolos priteisimo, pareikštą atsakovams A. Š. ir G. Š..
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų A. Š. ir G. Š. 1 116 636 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškiniui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams A. Š. ir G. Š. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas 1 116 636 Lt sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. lapkričio 6 d. nutartimi ieškovo V. K. prašymą tenkino: areštavo atsakovams A. Š. ir G. Š. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančius pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, bendrai 1 116 636 Lt sumai, uždraudė atsakovams areštuotu turtu disponuoti, įkeisti jį, išnuomoti ar kitaip apsunkinti jo teisinę padėtį. Paaiškėjus, jog atsakovų areštuotų nekilnojamųjų, kilnojamųjų daiktų bei turtinių teisių vertė yra mažesnė negu 1 116 636 Lt, areštuoti trūkstamai sumai atsakovams priklausančias pinigines lėšas, esančias atsakovų banko bei kitų kredito įstaigų sąskaitose, leidžiant atsakovams iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu. Teismas nurodė, jog atsakovams – fiziniams asmenims yra pareikštas turtinis reikalavimas dėl 1 116 636 Lt priteisimo. Ši suma, vertinant bendro šalies pragyvenimo lygio mastu, yra labai didelė, todėl, teismo nuomone, ši aplinkybė suteikia teismui pagrindą padaryti išvadą, kad yra poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tikėtina, kad netaikius šių priemonių, atsakovai gali savo vardu turimą turtą perleisti kitiems asmenims, kas labai apsunkintų arba padarytų nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (CPK 144 str. 1 d.). Tai sudaro pagrindą atsakovų turtą areštuoti (CPK 145 str. 1 d. 1 p.), uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovai A. Š. ir G. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pakeisti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatant, kad atsakovai turi teisę iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su komunalinių paslaugų tiekėjais bei kredito įstaigomis, taip pat mokėti su elektros energijos, dujų, vandens bei ryšio paslaugų tiekėjais bei vaikų – moksleivių gaunamas mokamas paslaugas, taip pat pirkti maistą, drabužius bei daryti kitas pragyvenimui reikalingas išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Paskolos sutartis yra suklastota. Ieškovas nepateikė teismui raginimų, kuriuos jis siuntė atsakovams, kadangi atsakovai nėra minėtų raginimų gavę nei raštu, nei žodžiu, nei telefonu, nei kitomis priemonėmis. Be to, ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad yra reali grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar taps negalimas.
2. Areštavus pinigines lėšas atsakovai lieka be jokio pragyvenimo šaltinio, negali atsiskaityti su AB SEB banku, už jų suteiktą būsto paskolą, taip pat negali išlaikyti savo vaikų. Į sąskaitas yra pervedamas atsakovų darbo užmokestis, o kitų pajamų atsakovai neturi.
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas V. K. prašo atmesti atsakovų A. Š. ir G. Š. atskirąjį skundą ir palikti nepakeistą Kauno apygardos teismas 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovo V. K. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Teismų praktikoje vyrauja pozicija, kad CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti reikalavimo pagrįstumą. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, jog gali būti priimtas šaliai palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus, teismas susidaro nuomonę, kad yra reikalavimo tenkinimo tikimybė, tai sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindinis tikslas yra ne reikalavimo pagrįstumo nustatymas (tai nustatoma išnagrinėjus ginčą iš esmės), o būsimo, galimai šaliai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų A. Š. ir G. Š. argumentais, jog areštavus pinigines lėšas atsakovai lieka be jokio pragyvenimo šaltinio. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus, ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas areštuodamas atsakovams priklausančias pinigines lėšas, nepagrįstai atsakovams leido iš areštuotų lėšų atsiskaityti tik su ieškovu. Tenkindamas ieškovo prašymą teismas pažeidė ne tik proporcingumo ir ekonomiškumo, bet ir protingumo principus, kadangi ginčijamos nutarties pagrindu, uždraudus atsakovams atsiskaityti su kitais kreditoriais, atsakovų finansinė padėtis gali tik dar labiau pablogėti, o teismo sprendimo galimai palankaus ieškovui įgyvendinimo tikimybė tik dar labiau išaugtų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiama teismo nutartis yra papildytina, leidžiant atsakovams A. Š. ir G. Š. iš areštuotų lėšų atsikaityti ne tik su ieškovu bet ir kiekvieną mėnesį naudoti iš atsakovų sąskaitose esančių lėšų 3000 Lt pragyvenimui ir atsikaitymams su kitais kreditoriais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį papildyti leidžiant atsakovams A. Š. ir G. Š. kiekvieną mėnesį naudoti iš jų sąskaitose esančių piniginių lėšų 3000 Lt pragyvenimui ir atsiskaitymams su kitais kreditoriais.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Vytas Milius
Marytė Mitkuvienė