Administracinė byla Nr. eA-1586-624/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00122-2024-6
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gegužės 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų
2024 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 23S233193 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, skunde nurodė, kad:
2.1. atsakovas 2023 m. vasario 1 d. nusprendė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760223627, galiojantį iki 2025 m. vasario 8 d. (toliau – ir Leidimas). Atsakovas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą, konstatavęs, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų / pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje;
2.2. atsakovas Sprendime nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjui jo įmonėje nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis. Pareiškėjas, kreipdamas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė atsakovui visus tikrovę atitinkančius duomenis, įskaitant ir ketinamo gauti darbo užmokesčio dydį. Tačiau, pareiškėjui grįžus iš reisų, darbdavys prašydavo pateikti prašymą dėl nemokamų atostogų, kurį pareiškėjas įvykdydavo, nežinodamas, jog tai ateityje gali būti vertinama kaip pažeidimas. Pareiškėjo nuomone, jis nepažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso reikalavimų, o darbdavys teisėtai prašė jo pateikti tokius prašymus. Pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jam bus mokamas mažesnis darbo užmokestis nei nurodyta minėtame prašyme bei tarpininkavimo rašte arba kad darbdavys prašys jo pasiimti nemokamas atostogas, grįžus iš reisų;
2.3. atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 130 punktu bei atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo kreiptis į pareiškėją su prašymu paaiškinti patikrinimo metu nustatytų aplinkybių atsiradimo priežastį. Atsakovas neatliko šių veiksmų ir individualiai neįvertino pareiškėjo situacijos, todėl Sprendimą priėmė formaliai ir pažeisdamas VAĮ nuostatas.
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:
4.1. Sprendimas buvo priimtas remiantis patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, kad darbdavys uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Versatio“ nė vieną mėnesį neišmokėjo pareiškėjui tarpininkavimo rašte nurodyto mėnesinio darbo užmokesčio – 1 205 Eur. Pagal duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir „Sodra“) informacinėje sistemoje, pareiškėjui mokėtas darbo užmokestis buvo daug mažesnis. Be to, pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis. Taigi, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų;
4.2. teismų praktika patvirtina, kad „Sodros“ informacinės sistemos duomenys yra tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose. Teismų praktika taip pat paneigia skundo argumentus, jog atsakovas nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, kad pareiškėjas naudojosi teise į nemokamas atostogas;
4.3. pareiškėjas skunde nepagrįstai teigia, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo gauti paaiškinimus ir papildomus duomenis iš pareiškėjo. Aprašo XI skyriuje nėra įtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų;
4.4. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais, atsakovo disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, jame faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
II.
5. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. kovo 22 d. sprendime atmetė pareiškėjo V. P. skundą.
6. Teismas nustatė, kad:
6.1. pareiškėjas, ketindamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „Versatio“, pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), taip pat tarpininkavimo raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ketinimas dirbti pagal darbo sutartį tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, su juo sudaroma neterminuota darbo sutartis, mėnesinis atlyginimas – 1 205 Eur;
6.2. Departamentas 2023 m. vasario 8 d. išdavė pareiškėjui Leidimą, galiojantį iki 2025 m. vasario 8 d.;
6.3. Departamentas patikrino duomenis apie pareiškėją „Sodros“ informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Versatio“ buvo įdarbintas nuo 2022 m. birželio 27 d. ir nė vieną mėnesį jam nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 1 205 Eur, t. y. už 2023 m. vasario mėn. išmokėtas darbo užmokestis buvo 443,95 Eur, už kovo mėn. – 681,09 Eur, už balandžio mėn. – 634,21 Eur, už gegužės mėn. – 657,27 Eur, už birželio mėn. – 876,36 Eur, už liepos mėn. – 542,25 Eur, už rugpjūčio mėn. – 712,05 Eur, už rugsėjo mėn. – 688,57 Eur, už spalio mėn. – 657,27 Eur, už lapkričio mėn. – 662,75 Eur., balandžio mėn. darbo užmokestis neišmokėtas, už 2023 m. gegužės mėn. – 407,04 Eur, už 2023 m. birželio mėn. – 500,32 Eur, už 2023 m. liepos mėn. – 347,68 Eur, už 2023 m. rugpjūčio mėn. – 457,92 Eur,
už 2023 m. rugsėjo mėn. darbo užmokestis neišmokėtas, už 2023 m. spalio mėn. – 602,08 Eur;
6.4. Departamentas 2023 m. gruodžio 22 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo
50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais. Sprendime, vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nurodyta, kad pareiškėjui anksčiau nebuvo išduotas nei leidimas laikinai gyventi, nei nacionalinė viza, jis UAB „Versatio“ įdarbintas nuo 2022 m. birželio 27 d. Tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Departamentas taip pat nenustatė pareiškėjo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
7. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 punktą, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo patikrinimo metu MMA buvo 840 Eur (MMA nustatyta nuo 2023 m. sausio 1 d.). Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, pareiškėjui nė vieną mėnesį nebuvo mokamas nei tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, nei įstatymu nustatytas ne mažesnis kaip 840 Eur darbo užmokestis.
8. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie tai, jog jis, grįžęs iš reisų, darbdavio nurodymu rašydavo prašymus dėl nemokamų atostogų suteikimo, nepaneigia Sprendime nustatytos aplinkybės, jog Leidimo galiojimo laikotarpiu pareiškėjas iš UAB „Versatio“ negavo darbo užmokesčio, kuris būtų ne mažesnis nei 840 Eur. Teismas nenustatė teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje („Sodroje“) kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir
UAB „Versatio“ teikiama informacija. „Sodros“ duomenys patvirtina apie pareiškėjui realiai mokėtą atlyginimą. Taigi, atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA ir nereguliarus, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo (pareiškėjui mokėtas darbo užmokestis neatitiko darbo sutartyje nurodyto mokėtino darbo užmokesčio).
9. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl nemokamų atostogų suteikimo patvirtina Sprendime padarytą išvadą dėl reguliarių lėšų pragyvenimui Lietuvoje neturėjimo ir prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodytas neteisingas aplinkybes dėl tikrųjų migracijos į Lietuvą tikslų. Įstatymas numato minimalią pajamų sumą ir gaunamų pajamų Lietuvoje reguliarumą, kuris, be kita ko, buvo nurodytas pareiškėjo siekiant leidimo laikinai gyventi Lietuvoje ir darbdavio tarpininkavimo rašte, o Departamentas nebuvo informuotas apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus.
10. Teismas pažymėjo, jog į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo mokamas nereguliarus ir mažesnis nei MMA darbo užmokestis. Be to, nei prašyme dėl leidimo išdavimo, nei tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką bei negaus pragyvenimui reikalingų minimalių Lietuvoje pajamų. Darbinės pajamos nurodytos kaip vienintelis pareiškėjo pajamų šaltinis Lietuvoje. Pareiškėjui nepateikus duomenų apie kitas gaunamas pajamas (tokių duomenų nepateikta ir su skundu), Departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.). Šiuo atveju pareiškėjui išduotas Leidimas buvo pagrįstai panaikintas dviem savarankiškais pagrindais.
11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė dėl galimybės pateikti paaiškinimus administracinės procedūros metu ir jo išankstinio neinformavimo apie planuojamą priimti administracinį sprendimą nesudaro pagrindo naikinti ar keisti Sprendimą, kadangi pareiškėjas, teikdamas prašymą Departamentui, privalo nurodyti teisingą informaciją ir atitikti kitus keliamus reikalavimus teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje tiek prašymo pateikimo metu, tiek visą teisėto pagrindo (pvz., leidimo) galiojimo laikotarpį, o pasikeitus leidimo išdavimo metu egzistavusioms aplinkybėms – privalo informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją. Teismas apžvelgė Aprašo 130 punkto nuostatas ir papildomai pažymėjo, kad pareiškėjui sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus teismui, kartu su papildomais rašytiniais duomenimis, kurie teismo buvo įvertinti.
12. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija), todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.
III.
13. Pareiškėjas V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus ir teigia, jog jis iš esmės ginčija tik vieną iš pagrindų, kuriuo panaikintas jam išduotas Leidimas,
t. y. pareiškėjas neginčija Sprendime nustatyto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyto teisinio pagrindo. Pareiškėjo nuomone, teismas tinkamai, atsižvelgdamas į aktualią teismų praktiką neišnagrinėjo jo argumentų dėl Sprendime nustatyto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto teisinio pagrindo panaikinti Leidimą, kuris sudaro prielaidas Departamentui ateityje atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Aprašo 80.3 p., Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.).
15. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
16. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir teigia, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, galinčių paneigti Sprendime padarytas išvadas, o tik išreiškė savo asmeninį vertinimą dėl bylos nagrinėjimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo Departamentas panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir
5 punktuose įtvirtintais pagrindais, teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Pareiškėjas skunde neišdėstė nesutikimo su Sprendimo dalimi, kurioje nuspręsta panaikinti Leidimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu, argumentų, o apeliaciniame skunde patvirtina, jog jis iš esmės siekia tik to, kad būtų panaikinta Sprendimo dalis, kurioje nuspręsta panaikinti Leidimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, nes būtent ši Sprendimo dalis gali sudaryti jam kliūtis ateityje gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (vertinant, ar gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė).
19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)
140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
20. Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (Įstatymo 1 str. 1 d.). Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo
35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, tarp jų – duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (5 p.).
21. Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas 2023 metais (iki Sprendimo priėmimo
2023 m. gruodžio 22 d.) iš darbdavio UAB „Versatio“ negavo viso darbo užmokesčio, kuris buvo nurodytas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo akte, t. y. 1 205 Eur, o pareiškėjui išmokėtos darbo užmokesčio sumos buvo nepakankamos pragyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. mažesnės nei Vyriausybės nustatyta MMA (nuo 2023 m. sausio 1 d.) – 840 Eur. Iš bylos duomenų (2023 m. gruodžio 22 d. išrašo iš „Sodros“ informacinės sistemos, Sprendimo) nustatyta, kad 2023 metais pareiškėjui išmokėtas darbo užmokestis: už vasario mėn. – 443,95 Eur, už kovo mėn. – 681,09 Eur, už balandžio mėn. – 634,21 Eur, už gegužės mėn. – 657,27 Eur, už birželio mėn. – 876,36 Eur, už liepos mėn. – 542,25 Eur, už rugpjūčio mėn. – 712,05 Eur, už rugsėjo mėn. – 688,57 Eur, už spalio mėn. – 657,27 Eur, už lapkričio mėn. – 662,75 Eur. Iš išrašo iš „Sodros“ informacinės sistemos matyti, kad pareiškėjui 2022 metais buvo išmokėtos dar mažesnės sumos (didžiausia – 301,25 Eur), o kai kuriais mėnesiais jis išvis negavo darbo užmokesčio iš
UAB „Versatio“, pavyzdžiui, už 2023 metų sausio mėn. Nors pirmosios instancijos teismo sprendime yra paminėti ir kiti pareiškėjo gauti darbo užmokesčiai š UAB „Versatio“ 2023 metais, tačiau teismo sprendime nėra paaiškinta, kaip šie darbo užmokesčiai buvo nustatyti (šios papildomos sumos yra nurodytos atsakovo atsiliepime į skundą, tačiau atitinkamas šio procesinio dokumento sakinys yra suformuluotas netaisyklingai ir neaiškiai), o byloje esantys objektyvūs duomenys jų nepatvirtina.
22. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjo argumentų dėl nepagrįsto Įstatymo
35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto pagrindo pritaikymo ir nukrypimo nuo teismų praktikos pagrįstumo, akcentuoja, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis
(liet. argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).
23. Vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika tam tikrų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas tam tikruose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai tam tikrų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis (liet. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).
24. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
25. Šių iš Konstitucijos kylančių imperatyvų kontekste vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose Nr. eA-2441-624/2024 ir
Nr. eA-2460-624/2023, teisėjų kolegija nustatė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2441-624/2024 ir 2023 m. gruodžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2460-624/2023, vertindamas analogiškus Departamento sprendimus panaikinti užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu (atsižvelgiant į tai, kad dėl užsieniečiams suteiktų nemokamų atostogų jiems išmokėtos darbo užmokesčio sumos buvo mažesnės nei darbo sutartyse nurodytas darbo užmokestis bei Vyriausybės nutarimais nustatytos MMA), konstatavo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog aptariami užsieniečiai negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias nurodė ketinantys gauti, kreipdamiesi dėl leidimo laikinai gyventi šalyje išdavimo, todėl teiginiai, kad sprendimas, vadovaujantis Įstatymo
35 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, buvo priimtas neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, nėra pagrįsti, tačiau ginčijamame administraciniame sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių kitą užsieniečiams išduotų leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindą,
t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kitaip tariant, Departamentas nemotyvavo, kodėl užsieniečių duomenys apie ketinamą gauti darbo užmokestį, kuriuos jie pateikė norėdami gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės: bylos duomenimis, užsieniečiams 2022–2023 metais darbdavio apskaičiuoto darbo užmokesčio sumos susidarė ne dėl to, kad toks darbo užmokestis neturėjo būti mokamas, bet dėl to, kad užsieniečiai atitinkamais laikotarpiais daug laiko buvo nemokamose atostogose.
26. Atsakovas, atsiliepime į skundą ir atsiliepime į apeliacinį skundą tvirtindamas, jog Sprendimas yra suderinamas su teismų praktika, nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtas administracines bylas Nr. eA-2489-463/2023 ir Nr. eA-2476-821/2023 (teismo procesiniame dokumente padarytas rašymo apsirikimas, nurodant bylos numerį eA-2476-821/2022). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023, vertindamas Departamento sprendimą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir
5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu (atsižvelgiant į tai, kad dėl užsieniečiui suteiktų nemokamų atostogų jam išmokėtos darbo užmokesčio sumos buvo mažesnės nei darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis bei Vyriausybės nutarimais nustatytos MMA), priėjo prie išvados, jog nagrinėjamu atveju įrodyta, kad užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (užsienietis nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, bet jo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio); kadangi užsienietis neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei
50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2023, vertindamas Departamento sprendimą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo
35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu (atsižvelgiant į tai, kad dėl užsieniečiui suteiktų nemokamų atostogų jam išmokėtos darbo užmokesčio sumos buvo mažesnės nei darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis bei Vyriausybės nutarimais nustatytos MMA), įvertino tai, kad užsieniečio paaiškinimai dėl priežasčių, dėl kurių jis paėmė nemokamas atostogas, buvo nenuoseklūs, o užsieniečio teiginiai, jog gaunamo darbo užmokesčio pakanka sau ir savo šeimai išlaikyti, nepagrįsti (užsienietis prašyme suteikti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšų šaltinis yra darbo užmokestis, bet nenurodė jokių kitų pragyvenimo lėšų šaltinių), ir nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl egzistavo pagrindai panaikinti leidimą laikinai gyventi, numatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir
5 punktuose, o Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi.
27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog nenustatyta, kad yra suformuota vieninga teismų praktika dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo tais atvejais, kai dėl užsieniečiui suteiktų nemokamų atostogų jis faktiškai negauna (viso arba dalies) darbo sutartyje sutarto darbo užmokesčio, taip pat į tai, kad kiekvienos nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra individualios ir todėl jos turi būti nagrinėjamos individualiai, įvertinusi šioje konkrečioje byloje susiklosčiusią situaciją, nusprendžia, kad šioje byloje vadovautinasi administracinėse bylose Nr. eA-2441-624/2024 ir Nr. eA-2460-624/2023 pateiktais išaiškinimais.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių užsieniečiams išduotų leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindą – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nors Sprendime yra paminėta, jog Departamentui nebuvo pateikti duomenys, jog pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytasis prašyme ir tarpininkavimo rašte, tačiau Sprendime ir bylos medžiagoje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, kad pareiškėjas su UAB „Versatio“ susitarė dirbti ne visą darbo laiką arba kad pareiškėjui buvo pervedami mokėjimai kokiu nors kitu pagrindu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas šiuo atveju naudojosi Darbo kodekso 137 straipsnyje įtvirtinta galimybe gauti nemokamas atostogas, o pareiškėjui 2023 metais darbdavio apskaičiuoto darbo užmokesčio sumos susidarė ne dėl to, kad toks darbo užmokestis neturėjo būti mokamas, bet dėl to, kad pareiškėjas daug laiko buvo nemokamose atostogose. Ši aplinkybė savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino Sprendimo dalies dėl pareiškėjui išduoto Leidimo panaikinimo, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstumą ir teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas ir Sprendimo dalis dėl pareiškėjui išduoto Leidimo panaikinimo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu panaikinama.
30. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra iš dalies palankus pareiškėjui, jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Bylos medžiagoje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį už skundą ir 11,25 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei atsižvelgdama į patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų apimtį, sprendžia, kad pareiškėjui priteistina 12 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 22 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjo V. P. skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 23S233193 dalį, kurioje nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760223627 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio
1 dalies 2 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu.
Kitą Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Pareiškėjo V. P. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 12 Eur (dvylika eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan