Civilinė byla Nr. e2A-398-912/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00736-2024-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.6.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Neringos Švedienės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. L., L. M. ir A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Firma VITI“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Daila“, uždarajai akcinei bendrovei „Lugretus“, A. M., L. M. ir L. L. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Firma VITI“ prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančia atsakovų pardavėjos UAB „Daila“ ir pirkėjos UAB „Lugretus“ 2024 m. balandžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančia atsakovų pardavėjos UAB „Lugretus“ bei pirkėjų A. M. ir L. L. 2024 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini); 3) taikyti restituciją – sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buitinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), grąžinti atsakovei UAB „Daila“; 4) nukreipti atsakovės UAB „Daila“ žalos atlyginimo, kuris priteistas ieškovei Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 28 d. sprendimu, išieškojimą į atsakovei UAB „Daila“ grąžintą turtą (civilinė byla Nr. e2-1548-794/2024); 5) priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad atsakovė UAB ,,Daila“, žinodama, jog Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla, kurioje jai pareikštas 155 400,17 Eur reikalavimas dėl žalos atlyginimo ieškovės naudai, perleido visą jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, o gautas lėšas paslėpė. Dėl to skolininkė pažeidė ieškovės interesus. Ieškovės nuomone, yra visos sąlygos ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais actio Pauliana (Pauliano ieškinio) pagrindu. Atsakovė UAB ,,Daila“, žinodama apie savo būsimas prievoles ieškovei, tyčia pablogino savo turtinę padėtį ir perleido visą turtą. Atsakovė UAB ,,Lugretus“ su UAB ,,Daila“ yra susijusi per akcininkus, o atsakovai fiziniai asmenys negali būti laikomi sąžiningais, nes ginčo sandoriai įvykdyti su vienos dienos tarpu. Neįtikėtina, kad atsakovai A. M. ir L. L., sudarydami sandorį su atsakove UAB ,,Lugretus“, nežinojo, jog pastaroji turto savininke tapo tik dieną prieš sandorį.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį patenkino: 1) pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2024 m. balandžio 5 d. ir 2024 m. balandžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartis; 2) grąžino sandėlį, buitinį pastatą ir garažą pastatą atsakovei UAB „Daila“; 3) priteisė atsakovei UAB ,,Lugretus“ iš atsakovės UAB ,,Daila“ 160 000 Eur; 4) nukreipė žalos atlyginimo, priteisto ieškovei iš atsakovės UAB ,,Daila“ Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nutartimi, išieškojimą į grąžintą turtą (civilinė byla Nr. e2A-523-933/2024); 5) priteisė atsakovams A. M. ir L. L. iš atsakovės UAB „Lugretus“ po 82 500 Eur; 6) priteisė ieškovei iš atsakovų UAB „Daila“, UAB „Lugretus“, A. M. bei L. M. ir L. L. po 936,54 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, valstybei – po 561,50 Eur.

4.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovams sudarant ginčijamus sandorius ieškovė turėjo galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovę UAB ,,Daila“. Ši, žinodama, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla, kurioje jai pareikštas reikalavimas dėl 155 400,17 Eur žalos atlyginimo, per mažiau negu du mėnesius nuo turto arešto panaikinimo perleido visą nekilnojamąjį turtą, o gautas lėšas paslėpė. Įvykdžius ginčijamus sandorius, atsakovė UAB ,,Daila“ neteko turto. Ji nebeturi ir lėšų. Tą patvirtina atsakovės UAB „Daila“ banko sąskaitos išrašai. Jai 2024 m. balandžio 3 d. sumokėti 160 000 Eur. Pinigai per vieną mėnesį pervesti su atsakove UAB ,,Daila“ susijusiems asmenims (UAB ,,Nt daila“, UAB ,,Orfėja“ ir UAB „Lugretus“). Nekyla abejonių dėl atsakovės UAB ,,Daila“ nesąžiningų veiksmų – ji siekė, kad ieškovei taptų neįmanoma išsiieškoti žalos atlyginimą. Ginčo sandoriai sudaryti laisva šalių valia.

5.       2024 m. balandžio 3 d. sutartį pasirašė atsakovės UAB ,,Daila“ direktorius G. L. ir atsakovės UAB ,,Lugretus“ direktorius T. P. Jie yra atsakovės UAB ,,Daila“ akcininkai, bendrai valdantys 67,7 proc. akcijų paketą. Jiems taip pat priklauso po 50 proc. UAB „Nt daila“ akcijų. Atsakovių UAB ,,Daila“ ir UAB ,,Lugretus“ vadovai buvo susiję, todėl 2024 m. balandžio 3 d. sutarties šalių nesąžiningumas preziumuojamas. UAB ,,Lugretus“ žinojo, kad, atsakovei UAB „Daila“ perleidus vienintelį turtą, ieškovės galimybės bent dalį žalos atlyginimo bus itin apsunkintos. Iš į bylą pateiktų notarų biuro duomenų (susirašinėjimo elektroniniu paštu) ir 2024 m. balandžio 3 d. sutarties matyti, kad atsakovė UAB ,,Daila“ pardavė turtą su skola. Iš UAB ,,Daila“ vadovo G. L. susirašinėjimo su notaru matyti, kad 2024 m. kovo 20 d. atsakovė UAB ,,Daila“ žinojo, jog galutinis pirkėjas bus L. L., kuris su pirkėja UAB ,,Lugretus“ atsiskaitys dar iki sandorio sudarymo. Taigi, atsakovai, siekdami išvengti prievolės ieškovei, imitavo trečiųjų asmenų (atsakovų fizinių asmenų) sąžiningumą, sudarė ne vieną, bet du sandorius. Nebuvo kliūčių sudaryti vieną sandorį, t. y. atsakovei UAB ,,Daila“ parduoti turtą tiesiogiai atsakovams fiziniams asmenims be tarpinės pirkėjos UAB ,,Lugretus“.

6.       Teismas nenustatė atsakovų L. L. ir A. M. tiesioginių sąsajų su atsakovėmis UAB ,,Daila“ ir UAB ,,Lugretus“, bet sutartys sudarytos 2024 m. balandžio 3 ir 5 d. Dėl to teismui kilo pagrįstų abejonių taip pat ir dėl antrosios sutarties šalių sąžiningumo. Atsakovės UAB ,,Daila“ turtas parduotas greičiau negu per du mėnesius nuo turto arešto panaikinimo. Atsakovas L. L. teismo posėdžio metu patvirtino, kad apie parduodamą turtą sužinojo iš UAB ,,Lugretus“ vadovo T. P. Atsakovų fizinių asmenų galimą nesąžiningumą taip pat patvirtina 2024 m. balandžio 2 d. mokėjimo nurodymai, kuriais atsakovai A. M. ir L. L. sumokėjo atsakovei UAB ,,Lugretus“ po 82 500 Eur. Nurodyti mokėjimai įvykdyti tuo metu, kai turtas nebuvo atsakovės UAB ,,Lugretus“ nuosavybė ir dar priklausė atsakovei UAB ,,Daila“. Vienos dienos tarpas buvo reikalingas tam, kad duomenys apie savininko pasikeitimą skubos tvarka būtų įregistruoti valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centre. Mažai tikėtina, kad atsakovai A. M. ir L. L. nežinojo, jog perkamas turtas dar prieš vieną dieną priklausė kitam savininkui. Turtas pardavėjui nepriklausė ir tuo metu, kai atsakovai A. M. ir L. L. sumokėjo kainą. Atsakovai teismo posėdžio metu nurodė, kad investavimas į nekilnojamąjį turtą jiems nenaujiena, jie yra sudarę ne vieną nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį. Nors atsakovai fiziniai asmenys nurodė, kad investavo į ginčo turtą, bet teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų galima netaikyti restitucijos.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Apeliaciniame skunde atsakovai L. L., L. M. ir A. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

7.1.                      Pirmosios instancijos teismas turėjo aiškiai pasisakyti dėl visų actio Pauliana sąlygų dėl kiekvieno sandorio, bet to nepadarė. Teismas nurodytas sąlygas aptarė tik dėl pirmojo sandorio.

7.2.                      Teismo sprendimo 18 punkte nurodyta, kad ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovei UAB ,,Daila“, bet sprendime nieko neužsiminta apie tai, jog ieškovė turėjo reikalavimo teisę atsakovei UAB ,,Lugretus“ . Dėl to antrasis sandoris negalėjo būti pripažintas negaliojančius Pauliano ieškinio pagrindu.

7.3.                      Sprendime atsakovų L. L., L. M. ir A. M. nesąžiningumas konstatuotas nepagrįstai. Nei teisės aktai, nei teismų praktika turto pirkėjui nenustato pareigos domėtis, kam priklausė turtas iki pardavėjo, kokia buvo prieš tai buvusio savininko turtinė padėtis, ar jis turėjo įsipareigojimų kreditoriams ir pan.

7.4.                      Teismo išvados apie atsakovų L. L., L. M. ir A. M. nesąžiningumą, prieštarauja ir byloje esantiems įrodymams. Apklaustas UAB ,,Lugretus“ vadovas T. P. nurodė, kad ginčo turtą parduoti dviem sandoriais dėl turimų „teisinių problemų“ jo paprašė atsakovės UAB ,,Daila“ vadovas G. L. Pastarasis nurodė galutiniams turto pirkėjams nieko nesakyti apie sandorį. T. P. iš esmės pripažino, kad nuslėpė nuo atsakovų L. L., L. M. ir A. M. informaciją apie prieš atsakovę UAB ,,Daila“ pradėtus teismo procesus, nesakė, kad jų vykdomo mokėjimo už ginčo turtą metu UAB ,,Lugretus“ dar nebuvo turto savininke. Atsakovus L. L., L. M. ir A. M. suklaidino juridinių asmenų vadovai.

8.       Ieškovė UAB „Firma VITI“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

8.1.                      Ieškovė nesutinka su apeliantų nuomone, kad teismas nepasisakė dėl actio Pauliana sąlygų, vertindamas 2024 m. balandžio 5 d. sandorį. Planas sudaryti du sandorius atsirado tuomet, kai Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 20 d. nutartimi panaikino atsakovės UAB „Daila“ nenaudai priimtą sprendimą už akių, kurio pagrindu buvo pradėtos ginčo turto varžytynės. Plano sumanytojai ir vykdytojai yra visi atsakovai, nes dėl abiejų sandorių tarėsi atsakovės UAB „Daila“ atstovas. Iš susirašinėjimo turinio matyti, kad jis akivaizdžiai žinojo ne tik pirmosios sutarties detales, bet ir antrosios sutarties detales – apeliantų asmens duomenis, sutarties kainą, kitas sutarties sąlygas. Atsakovės UAB „Daila“ atstovas notarui parašė, jis net apeliantų teiravosi, kokiu būdu (elektroniniu ar fiziniu) bus tvirtinama antroji sutartis. Be to, apeliantai pinigus pardavėjai UAB „Lugretus“ sumokėjo 2024 m. balandžio 2 d., kai turtas dar priklausė atsakovei UAB „Daila“ ir pirmoji sutartis dar nebuvo sudaryta.

8.2.                      Teismas ex officio (savo iniciatyva) konstatavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnyje nustatyto niekinio sandorio elementus. Apeliantų samprotavimai apie tai, kad jie neturėjo domėtis atsakovių UAB „Daila“ ir UAB „Lugretus“ mokumu, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į UAB „Lugretus“, neturi įtakos antrosios sutarties negaliojimo faktui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

10.       Nustatyta, kad kitoje civilinėje byloje ieškovė UAB „Firma VITI“ 2023 m. kovo 31 d. pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui ir prašė priteisti iš atsakovės UAB „Daila“ ieškovei 166 964,70 Eur žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 19 d. sprendimu už akių priteisė ieškovei UAB „Firma VITI“ iš atsakovės UAB „Daila“ 166 964,70 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. metines palūkanas už priteistus 166 964,70 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. balandžio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (civilinė byla Nr. e2-2022-794/2023).

11.       Vilniaus apygardos teismo sprendimas už akių, kuriuo ieškinys buvo visiškai patenkintas, buvo įsiteisėjęs ir ieškovei teismas buvo išdavęs vykdomąjį raštą, kuris buvo perduotas antstoliui priverstiniam išieškojimui. Antstolė Inga Karalienė pradėjo vykdyti priverstinį išieškojimą pagal ieškovės pateiktą Vilniaus apygardos teismo išduotą 2023 m. liepos 17 d. vykdomąjį raštą. Areštuotas UAB ,,Daila“ priklausantis nekilnojamasis turtas – pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) (vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini).

12.       Nurodytoje civilinėje byloje atsakovė UAB „Daila“ pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Vilnius apygardos teismas 2024 m. vasario 20 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 19 d. sprendimą už akių ir atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės. Taip pat panaikintas ir vykdomasis raštas, nutraukta vykdomoji byla bei panaikintas atsakovės UAB ,,Daila“ nekilnojamam ir kitam turtui taikytas areštas.

13.       Atsakovė UAB ,,Daila“ visą savo nekilnojamąjį turtą 2024 m. balandžio 3 d. pardavė atsakovei UAB „Lugretus“ už 160 000 Eur, o ši pirkėja po dviejų dienų, t. y. 2024 m. balandžio 5 d., tą patį turtą pardavė atsakovams A. M., L. M. (jiems abiem 1/2 dalį) ir atsakovui L. L. (kitą 1/2 dalį) už 165 000 Eur. Pirmiau nurodytoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2024 m. balandžio 29 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovės UAB ,,Daila“ turtą ir lėšas, bet antstolis nerado šios atsakovės turto ir lėšų. Teismas 2025 m. gegužės 28 d. sprendimu patenkino ieškovės ieškinį ir iš atsakovės UAB „Daila“ priteisė 155 400,17 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. procesines palūkanas ir 6 808,61 Eur bylinėjimosi išlaidas (civilinė byla Nr. e2-1548-794/2024).

14.       Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gruodžio 17 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priteisė ieškovei iš atsakovės UAB ,,Daila“ mažesnę sumą žalai atlyginti – 107 282,02 Eur.

Dėl actio Pauliana (CK 6.66 straipsnio) taikymo sąlygų

15.       CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

16.       Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 47 punktas; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020, 39 punktas; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020, 17 punktas).

17.       Nagrinėjamoje byloje apeliantai neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nustatytos visos actio Pauliana sąlygos dėl pirmojo sandorio, kuriuo atsakovė UAB ,,Daila“ visą nekilnojamąjį turtą pardavė atsakovei UAB „Lugretus“. Anot apeliantų, tam, kad galėtų pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu antrąjį sandorį, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti visas tokio ieškinio tenkinimo sąlygas taip pat ir dėl šio sandorio. Apeliantų nuomone, nėra nė vienos actio Pauliana sąlygos antrajam sandoriui pripažinti negaliojančiu.

18.       Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Šio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-611/2021, 28 punktas). Kreditorius turi įrodyti ne tik neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimą, bet ir aplinkybę, jog ši teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo.

19.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2025 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-403/2025, 55 punktas).

20.       Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad ginčo sandorius pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti atsietai vieną nuo kito, ir, spręsdamas antrojo sandorio (ne)galiojimo klausimą, nustatinėti visas actio Pauliana sąlygas. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo, kad atsakovė UAB „Daila“ visą savo nekilnojamąjį turtą (garažą, sandėlį ir buitinį pastatą) pardavė atsakovei UAB „Lugretus“ siekdama išvengti žalos atlyginimo, priteisto iš jos ieškovei, išieškojimo. Ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę UAB ,,Daila“.

21.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčo sandorius sudarė tos pačios šalys ir per trumpą laiką perleido tuos pačius nekilnojamojo turto objektus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo antrojo sandorio vertinti atskirai nuo pirmojo ir pakartotinai nustatinėti visas actio Pauliana sąlygas. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė Pauliano ieškinio institutą nagrinėjamoje byloje.

Dėl antrosios pirkimo–pardavimo sutarties šalių (pirkėjų) apeliantų A. M. ir L. L. elgesio vertinimo sąžiningumo aspektu

22.       Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad teismas nepagrįstai nustatė jų nesąžiningumą. Anot apeliantų, nei teisės aktuose nenustatyta, nei teismų praktikoje neišaiškinta, kad turto pirkėjas (nagrinėjamoje byloje – apeliantai) turi pareigą domėtis, kam priklausė turtas prieš jį įsigyjant pardavėjui (kas buvo ankstesnis turto savininkas), kokia buvo prieš tai buvusio savininko turtinė padėtis, ar jis turėjo įsipareigojimų kreditoriams ir pan.

23.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018, 47 punktas; 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-943/2023, 46 punktas). Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal jo žinojimą arba turėjimą žinoti tam tikras aplinkybes, „turėjimas žinoti“ reiškia asmens pareigą veikti aktyviai, pasidomėti apie tam tikras aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-823/2021, 38 punktas; 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-684/2023, 37 punktas).

24.       Vertinant daikto įgijėjo sąžiningumą visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007). Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-684/2015; 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-684/2025, 43 punktas).

25.       CPK nereglamentuota jokių išimčių dėl sąžiningumo prezumpcijos paneigimo įrodinėjimo standarto, todėl civilinėje teisėje galiojančią sąžiningumo prezumpciją bylos šalis gali paneigti vadovaudamasi bendromis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir remdamasi bendromis įrodinėjimo taisyklėmis. Kasacinis teismas nuosekliai plėtojamoje šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikoje yra suformulavęs pagrindines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; 2025 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-1075/2025, 27 punktas).

26.       Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija turi pagrindo konstatuoti, kad ieškovė paneigė apeliantų sąžiningumo prezumpciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningas, rūpestingas ir atidus žmogus, prieš iš anksto sumokėdamas 165 000 Eur kainą už perkamą turtą, įsitikintų, jog pardavėjas turtą valdo nuosavybės teise ir koks tai turtas. Tą patvirtina ir apeliantų asmeninės savybės – jie pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad investavimas į nekilnojamąjį turtą jiems ne naujiena, jie yra sudarę ne vieną nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį. Nėra pagrindo sutikti taip pat ir su apeliantų versija, kad atsakovės UAB „Lugretus“ vadovas T. P., paprašytas atsakovės UAB „Daila“ vadovo G. L., nuslėpė nuo apeliantų pirmojo sandorio sudarymo faktą ir aplinkybes. Pirmiau nurodyta, kad apeliantai yra patyrę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo srityje, todėl neįtikėtina, kad jie nė karto nepasidomėjo, ar perka būtent tam asmeniui priklausantį nekilnojamąjį daiktą. VĮ Registro centro duomenys yra viešai prieinami ir jais gali pasinaudoti bet kuris asmuo. Be to, apeliantai už antrąjį sandorį atsiskaitė anksčiau negu atsakovė UAB ,,Lugretus“ atsiskaitė su atsakove UAB ,,Daila“ pagal pirmąjį sandorį.

27.       Išanalizavus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatyta, kad UAB ,,Daila“ vadovas informavo notarą, kad pirkėjas bus UAB ,,Lugretus“, kuris turtą įsigys su įsiskolinimu ir per trumpą laiką tą turtą parduos fiziniams asmenims. Vadinasi UAB ,,Daila“ vadovas iš anksto žinojo, kas bus ginčo turto pirkėjai. Iš karto po pirmojo sandorio sudarymo UAB „Daila“ vadovas G. L. notarui 2024 m. balandžio 3 d. elektroniniame laiške nurodė, kad dėkoja už sandorį ir informuoja, jog už kitą sandorį mokės lygiomis dalimis 1/2 UAB ,,Lugretus“, 1/2 pirkėjai. Vis tik atsakovė UAB ,,Lugretus“ iš pirkėjų (apeliantų) pinigus (165 000 Eur) gavo 2024 m. balandžio 2 d., o atsakovei UAB „Daila“ 2024 m. balandžio 3 d. sumokėta 160 000 Eur.

28.       Iš UAB ,,Daila“ vadovo susirašinėjimo su notaru akivaizdu, kad vadovas iš anksto žinojo visus būsimus turto pirkėjus ir tarėsi dėl sandorio patvirtinimo nuotoliu. Sistemiškai įvertinusi visumą byloje pateiktų įrodymų, pagrindžiančių abiejų ginčo sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybes, tikruosius šalių siekius, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad du per itin trumpą laiką to paties turto perleidimo sandoriai buvo sudaryti siekiant išvengti išieškojimo į turtą nukreipimo, o galutinė lėšų bei naudos gavėja pagal abu sandorius iš esmės buvo atsakovė UAB „Daila“. Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškovė tiek pareikštu ieškiniu, tiek į bylą pateiktais įrodymais įrodė, kad 2024 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo apsimestinis sandoris, nes jis sudarytas kitam sandoriui (2024 m. balandžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai) pridengti. Dėl to taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (2024 m. balandžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai), taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.87 straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Būtent ieškovė apsimestinės 2024 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties faktą nagrinėjamoje byloje ir panaudojo prieš šio sandorio šalis. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nenurodė aptariamo CK 1.87 straipsnio, bet iš esmės apskųstame sprendime rėmėsi nurodyta sandorius reglamentuojančia privatinės teisės norma (žr. apskųsto sprendimo 23 punktą). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2025 m. balandžio 24 d. teismo posėdžio metu atsakovas (apeliantas) A. M. nurodė, jog sandorio sudarymo aplinkybės jam iš esmės nebuvo žinomos, nes sandoriu rūpinosi kitas atsakovas (apeliantas) L. L. Pastarasis teismo posėdyje paaiškino, kad jis, esant galimybei, investuoja į nekilnojamąjį turtą, tai ne pirmas jo sandoris, be to, jis įkalbėjo apeliantą A. M. investuoti į ginčo turtą. 

29.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su ieškovės į bylą pateiktu VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro (toliau – Nekilnojamojo turto registras) išrašu, nustatė, kad 2025 m. balandžio 9 d., t. y. praėjus daugiau negu vieneriems metams nuo ginčo sutarčių sudarymo, yra įregistruota valstybinės žemės nuomos sutartis; nuomininkė – atsakovė UAB „Daila“. Įregistravimo pagrindas: 1997 m. rugpjūčio 15 d. nuomos sutartis Nr. N01/97-13668. Galioja iki 2098 m. rugpjūčio 15 d. Taigi, daugiau kaip vienerius metus apeliantai nesiėmė priemonių VĮ Registrų centro duomenims pakeisti. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sutikime perleisti nuomos teisę į valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini), reikalingą jame esantiems statiniams eksploatuoti, yra nurodyta, kad pirkėjai per vieną mėnesį nuo nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre privalo kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją siekdami sudaryti, o nuomininkas – pakeisti, valstybinės žemės nuomos sutartį. Byloje nėra duomenų, kad apeliantai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su nurodytu prašymu. Tai iš esmės reiškia, kad apeliantai turėjo tikslą padėti atsakovei UAB „Daila“ jos turtą išsaugoti tam, jog ji galėtų ir toliau juo naudotis, o ieškovė negalėtų į jį nukreipti išieškojimo pagal jai priimtą palankų teismo sprendimą dėl žalos atlyginimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje įrodytas visų atsakovų nesąžiningumas.

Dėl bylos procesinės baigties bei bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

30.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ir išaiškino sandorių negaliojimą actio Pauliana pagrindu reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tinkamai rėmėsi kasacinio teismo praktika, todėl, pripažinęs ginčijamas sutartis negaliojančiomis bei pritaikęs restituciją, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti ar pakeisti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo.

31.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį yra nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

32.       Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimą. Ieškovė pateikė duomenis (sąskaitą faktūrą, lėšų pervedimo nurodymą), kad patyrė 1 769,02 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės išlaidos už advokato teisinę pagalbą buvo patirtos 2025 m. liepos mėn., vadovaujantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2025 m. I ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 2 387 Eur. Rekomendacijų 8.11 papunktyje nustatyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma yra 3 103,10 Eur (2 387 Eur x 1,3). Taigi, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra mažesnės, negu rekomenduojamas maksimalus dydis pagal Rekomendacijas. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš apeliantų lygiomis dalimis priteisiamas po 589,67 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (1 769,02 Eur : 3) (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Firma VITI“ (juridinio asmens kodas 221504240) iš atsakovų A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 589,67 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus ir 67 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.