Administracinė byla Nr. I-2628-484/2012
Proceso Nr. 3-61-3-00791-2012-5
Procesinio sprendimo kategorija 16.5
(S)
S P R E N D I MA S
Lietuvos Respublikos vardu
2012 m. gegužės 14 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, sekretoriaujant Vidai Verikienei, dalyvaujant pareiškėjui L. L. (L. L.) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
pareiškėjas L. L. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovo 2007 metų spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais bei 2008 metų kovo mėnesį neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 923,33 Lt (devynis šimtus dvidešimt tris litus 33 ct).
Skunde nurodė, kad nuo 2004-02-02 iki 2008-06-25 dirbo Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose, po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namai, Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtoju. Atsakovas, apskaičiuodamas jo 2007 metų darbo užmokestį, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ir taikė bendrą mokamų priedų ir priemokų dydžio (sumos) ribojimą, nustatantį, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Priedų ir priemokų suma viršijo šią ribą, nes dirbo viršvalandinį darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, todėl 2007 metais buvo nesumokėta dalis darbo užmokesčio – 913,53 Lt. Dėl tos pačios priežasties, taikant minėtą ribojimą pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalį (2002 m. balandžio 23 d. ir 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) 2008 metais buvo neišmokėta 9,80 Lt. Dalies atlyginimo neišmokėjimas jam nebuvo atlygintas kitokiu būdu, kadangi to nenumatė tuo metu galioję teisės aktai.
Apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už darbą sužinojo Konstituciniam Teismui paskelbus 2009-12-11 nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatuota, kad minėtas teisinis reguliavimas yra neteisėtas. Iki tol abejonių dėl VTĮ konstitucingumo neturėjo.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 teigia, kad sprendimas, priimtas taikant Valstybės tarnybos įstatymu numatytus priemokų ir priedų ribojimus nesumokėti darbo užmokesčio dalies, nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, kadangi jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme.
Taip pat nurodė, kad pagal Darbo kodekso 298 straipsnį, su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šioje normoje nėra imperatyviai nurodyta, kad gali būti priteisiamos tik paskutiniais trejais metais nesumokėtos sumos, vadinasi, galima pasirinkti palankų laikotarpį, kuris neturi viršyti trejų metų (b. l. 1-3).
Atsakovas Vilniaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nors Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias, šiuo atveju taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo jo priėmimo momento. Mano, kad kol nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, ji buvo teisėta ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Taip pat nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2012-03-13 ir prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. spalio mėn. ir 2008 m. kovo mėn., todėl vadovaudamasis Darbo kodekso 27 straipsnio nuostatomis dėl dalies pareiškėjo reikalavimų prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Teismui nusprendus tenkinti ar iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą, atsakovas prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams (b. l. 11-12).
Pareiškėjas teismo posėdyje prašė teismo skundą tenkinti remdamasis jame nurodytais motyvais.
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2007-2008 metais dirbo Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose (po reorganizacijos Vilniaus pataisos namai) Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniuoju prižiūrėtoju (b. l. 13-16).
Remiantis Vilniaus pataisos namų darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių duomenimis Vilniaus pataisos namai dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą 2007 metų spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais bei 2008 metų kovo mėnesį pareiškėjui neišmokėjo dalies darbo užmokesčio (b. l. 4-6).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja VTĮ VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos.
VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
To paties įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 straipsnio 7 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 261, 431, straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo, priimto 2008-12-09, 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Pareiškėjas kelia ginčą dėl VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto darbo užmokesčio priedų ir priemokų dydžio ribojimo, dėl kurio jis negavo viso jam priklausančio darbo užmokesčio už darbą 2007 metų spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais bei 2008 metų kovo mėnesį.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) tiek, kiek jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, naktį, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pagal Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (administracinė byla Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl VTĮ įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatymuose nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas).
Taigi, tai, kad mokant pareiškėjui ne visą darbo užmokestį dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.
Išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (administracinė byla Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senatis - tai laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Atkreiptinas dėmesys, kad Darbo kodekso 298 straipsnis, kuriame nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-12-29 nutartis a. b. A575-572/2011).
Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime į skundą prašo taikyti senaties terminą pareiškėjo skundo reikalavimui.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (žr. LVAT 2011-11-14 nutartį a. b. Nr. A575-1839/2011).
Kaip jau minėta, pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, susidariusį 2007 metų spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais bei 2008 metų kovo mėnesį dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo. Pareiškėjas į teismą kreipėsi su skundu 2012-03-14. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, darytina išvada, kad pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
n u s p r e n d ė:
L. L. (L. L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Ina Kirkutienė