Civilinė byla Nr. e2YT-13808-937/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09084-2023-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.1; 3.4.5.2
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugpjūčio 8 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Erika Zablockaja rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo P. A. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Teismas
n u s t a t ė :
pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis P. L. (kuris anksčiau buvo žinomas kaip P. (P. (G. (G.) L. (L.), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990-03-11.
Pareiškime nurodoma, jog pareiškėjas Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prašymą dėl pilietybės atkūrimo, o prašymo pagrindu nurodė Pilietybės įstatymo 9 str. 1 d. Teigia, jog prašyme nurodė ir pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjo senelis P. L. (kuris anksčiau buvo žinomas kaip P. (P. (G.(G.]) L. (L.)), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990-03-11. Migracijos departamentas 2023-05-31 raštu konstatavo, jog nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo senelis iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
Nurodo, jog pareiškėjas yra L.(kuris anksčiau buvo žinomas kaip P. G. L.), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos, vaikaitis, o tai patvirtina Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento išduotas S. L. gimimo liudijimas, kuriame nurodoma, jog S. L., gimęs (duomenys neskelbtini), Pietų Afrikoje yra P. L., kuriam (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) m., sūnus, taip pat tai Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento išduotas pareiškėjui gimimo liudijimas, kuriame nurodoma, jog pareiškėjo tėvas yra S. L., gimęs (duomenys neskelbtini), Pietų Afrikoje. Prašomo nustatyti juridinio fakto nustatymas lemtų tai, jog pareiškėjas įgytų teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė 2019-03-01 pažymą dėl duomenų apie P. L., kurioje nurodoma, jog dokumentų, patvirtinančių, kad G. (G., G.) P. (P., P.) L. (L., L., L.) O. (O., G.), gim. (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini), turėtų Lietuvos Respublikos pilietybę, asmens dokumentų pasams gauti, vidaus arba užsienio pasų, pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių, kad jis iki 1940-06-15 neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės archyve saugomuose fonduose nerasta. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pateiktame 2018-10-29 rašte nurodoma, jog (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gimė G. P. L., tėvai G. ir F. Nurodo, jog nurodytos įstaigos negalėjo pateikti tiesioginių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjo senelis iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
Nurodo, jog Migracijos departamentas nurodė, jog pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo senelis G. P. L. (P. L.) gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tačiau nepatvirtina iki 1940-06-15 turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjo teigimu, šią aplinkybę patvirtina: 1) Pietų Afrikos Respublikos išduotas pareiškėjo senelės S. L. gimimo liudijimas, kuris patvirtina S. L. tėvas yra P. L., gimęs Lietuvoje, 2) 2018-10-29 Lietuvos istorijos archyvo pažyma, kurioje pateikta informacija apie gimimą, kurioje nurodoma, kas (duomenys neskelbtini) gimė G. P. L., tėvai G. ir F.bei 3) pareiškėjo senelio natūralizacijos liudijimas, kuriame nurodyta, jog P. L.(kuris anksčiau buvo žinomas kaip P. G. L.) pilietybė yra Lietuvos. Nurodo, jog žydų archyvinių duomenų bazėje yra įrašas apie tai, jog P. L. laivu 1929-11-08 pareiškėjo senelė iš Nepriklausomos Lietuvos atvyko į Pietų Afriką 1929 m., būdamas Lietuvos Respublikos pilietis. Tą pačią informaciją patvirtina ataskaita iš paieškos apie G. L. kelionę 1929 metais genealoginių tyrimų internetinėje platformoje.
2022-06-08 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-1893 apie P. L. (P. G. L.) tėvą S. L., kuris turėjo nekilnojamo turto (duomenys neskelbtini), buvo įrašytas į (duomenys neskelbtini) miesto nekilnojamojo turto mokesčių knygą. Aplinkybę, jog pareiškėjo seneliai nuo seno gyveno Lietuvoje patvirtina ir 2018-10-29 Lietuvos valstybės archyvo pažyma apie santuoką, kur nurodoma, jog (duomenys neskelbtini) susituokė G. L. ir F. O. Teigia, jog 1919 laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 4 punkte nurodoma, jog laikinai draudžiama svetimšaliams pirkti ir kitokiu būdu įgyti nuosavybę (nekilnojamąjį turtą) Lietuvoje. Toks reglamentavimas nebuvo pakeistas. Teigia, jog aplinkybę, jog asmuo turėjo nekilnojamojo turto (žemės) Lietuvos Respublikos teritorijoje, vertinamas kaip tiesioginis Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis įrodymas.
Teigia, jog pareiškėjo senelis, kaip Lietuvos piliečio vaikas, taip pat buvo laikomas Lietuvos piliečiu pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktą. Nurodo, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad P. L. (P. G. L.) tėvai daugiau nei 10 metų gyveno Lietuvoje, o tai leidžia daryti išvadą, jog P. L. (P. G. L.) taip pat pateko į asmenų, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, kategoriją (Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1 punktas).
Suinteresuotas asmuo atsiliepimu pareiškimą prašo atmesti. Nurodo, jog pareiškėjas teismui nepateikė jokio susirašinėjimo su užsienio valstybių įstaigomis, iš kurių pareiškėjas gavo netiesioginius duomenis apie pareiškėjo senelį, kuris patvirtintų, kad pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, todėl pareiškimas neatitinka CPK 445 str. nuostatų.
Suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog pareiškėjo senelis iki 1940-06-15 buvo Lietuvos pilietis, o tai patvirtina natūralizacijos liudijimas. Suinteresuotas asmuo teigia, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog pareiškėjo senelis turėjo Lietuvos pilietybę. Natūralizacijos liudijime nurodyta informacija prieštarauja pateiktai Lietuvos archyvų informacijai. Nebuvo pateiktas susirašinėjimas su Pietų Afrikos Respublikos kompetentingomis institucijomis, iš kurių matytųsi, kokių dokumentų pagrindu pareiškėjo senelis buvo įrašytas į natūralizacijos liudijimą kaip Lietuvos pilietis.
Nesutinka su keleivių, atvykusių į Londono uostą, sąrašo įrodomosios reikšmės, nes minėtas dokumentas neįrodo, jog pareiškėjo senelis į Pietų Afriką išvyko būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu. Keleivių sąrašas į lietuvių kalbą išverstas netiksliai. Nurodo, jog 1929 Lietuvoje gyvenantys, bet Lietuvos pilietybės neturintys asmenys galėjo išvykti iš Lietuvos su Sauf – conduit leidimais, todėl labiau tikėtina, kad L. G. iš Lietuvos galėjo išvykti su Sauf – conduit leidimu.
Nesutinka su 2022-06-08 Lietuvos centrinio archyvo pažymos ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymos apie santuoką vertimais. Nurodo, jog minėtos pažymos neturi reikšmės vertinant, ar G. P. L. turėjo Lietuvos pilietybę, nes pilnamečiu tapo 1924 m. Nėra duomenų, kada G. L. (S. L.; Š. L.) įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, ar tai, kad jis laikomas Lietuvos piliečiu.
Pareiškėja pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog su tokia Migracijos departamento pozicija nesutinka, pažymėjo, kad ji nesuderinama su byloje esančiais dokumentais, prieštarauja gausiai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose.
Pareiškimas tenkintinas visiškai.
Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas nustato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę.
Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatomi tik kai: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010).
Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).
Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). Teismas, nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos tvarka, turi vertinti visą bylos medžiagą pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Taigi, teismas gali atitinkamą faktą pripažinti nustatytu tik įsitikinęs, kad iš įrodymų visumos tokį faktą galima pripažinti (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-421/2016, 32 punktas).
Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog prielaidos būtų motyvuotos, t. y. kad būtų pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir priešingų išvadų tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018, 29 punktas).
Nustatyta, jog iš Pietų Afrikos Respublikos S. L. pilno gimimo liudijimo matyti, jog jo tėvo P. L. gimimo vieta nurodoma Lietuva. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymoje nurodoma, jog (duomenys neskelbtini) gimė G. ir F. iki santuokos L. sūnus vardu G. P. Byloje pateiktame natūralizacijos liudijime nurodoma, jog P. L. (anksčiau P. G. L.) tėvai yra S. L. ir F. O. Nurodoma, jog P. L. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, o jo pilietybė yra Lietuvos. Iš pažymos apie užsienio keleivių atvykusių į Londono uostą matyti, jog G. L. buvo Lietuvos pilietis. Lietuvos centrinis valstybės archyvas dėl žinių apie Š (S.) L. pateikimo nurodė, jog asmuo buvo įtrauktas į (duomenys neskelbtini) miesto nekilnojamojo turto savininkų sąrašus 1930-1934.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodoma, jog dokumentų, patvirtinančių, jog G. (G., G.) P. (P., P.) L. (L., L., L.), O. (O., G.), gimęs (duomenys neskelbtini), iki 1940-06-15 gyveno (duomenys neskelbtini) ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei dokumentų apie Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą (nustojimą), archyve saugomose fonduose nėra. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje apie Š. (S) L., jog daugiau žinių apie Š. (S., S., O., G.) L/ (L., L.) gyvenimą (duomenys neskelbtini) dokumentų, patvirtinančių, jog turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, asmens dokumentui gauti, pačių vidaus ar užsienio pasų bei dokumentų, patvirtinančių minėto asmens Lietuvos pilietybės netekimą (nustojimą) iki 1940-06-15 faktą, nerasta.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialią konstitucinę doktriną, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais, 1994 m. balandžio 13 d. nutarime pilietybę apibūdino taip: pilietybė yra nuolatinis asmens politinis, teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime išaiškinta, kad pilietybės santykiai visada yra teisiniai, jų buvimas visada konstatuojamas teisine forma. Pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos, tai darydamos jos gali atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos numato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai.
Tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad kiekviena valstybė pati savo teisės aktais nustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius. Pilietybė – kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reglamentuoja Pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 straipsnis). Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 dalis). Remiantis Pilietybės įstatymo 5 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos piliečiai, be kita ko, yra asmenys, atkūrę Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą. Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnį, asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (2 dalis); Lietuvos Respublikos pilietybė neatkuriama, jeigu yra šio įstatymo 22 straipsnio 1 ar 2 punkte nurodytų aplinkybių (3 dalis); Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkurta tik vieną kartą (4 dalis).
Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reglamentuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis.
Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).
Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.
Pažymėtina, kad tarpukario Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 36 punktas).
Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 37 punktas).
Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimui esminę reikšmę turi informacija, ar asmuo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tokio asmens sąvoka neapima tik asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Tokias aplinkybes pareiškėjos tėvo atžvilgiu patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Priešingai, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. balandžio 9 d. pažymoje Nr. R4-1334„Dėl duomenų apie G. P. L. pateikimo“ nurodyta, jog dokumentų apie pareiškėjo senelio netektą Lietuvos Respublikos pilietybę archyve saugomuose fonduose nerasta.
Nustatyta, jog G. L., būdamas 22 m., 1929-11-08 iš Lietuvos atvyko į Pietų Afriką. 1919 m. gruodžio 23 d. priimtų Pasų įstatų 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalo turėti pasą; 5 straipsnyje buvo nurodyta, kad pasas negali būti išduotas ne Lietuvos piliečiui, o Lietuvos piliečiai galėjo vykti į užsienį tik turėdami užsienio pasus, kurie išduodami Vidaus reikalų ministerijos ar jos įgaliotų įstaigų, atimant vidaus pasus, kurie grąžinami, pristačius užsienio pasus (Pasų įstatų 20 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023). Taigi, esant nurodytų aplinkybių visumai, labiau tikėtina, kad pareiškėjo senelis, išvykdamas iš Lietuvos 1929 metais, turėjo Lietuvos pilietybę, nes priešingu atveju oficialiai jis ne tik nebūtų galėjęs išvykti iš Lietuvos, bet ir keliauti iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afrikos Respubliką, jei nebūtų Lietuvos pilietis ir neturėtų asmens tapatybę patvirtinančio dokumento.
Atsižvelgiant į aptartas teisės aktų nuostatas, pateiktus išaiškinimus, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio pasai buvo išduodami tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad pareiškėjo senelis galėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio nuostatas, darytina išvada, jog pareiškėjo pateikti dokumentai pagrindė tikėtiną aplinkybę, kad pareiškėjo senelis, išvykdamas iš Lietuvos 1929 metais, turėjo Lietuvos pilietybę, nes priešingu atveju pareiškėjo senelis oficialiai ne tik nebūtų galėjęs išvykti iš Lietuvos, bet ir keliauti iš Jungtinės Karalystės (Pasų įstatų 5 straipsnis). Priešingos aplinkybės, kad pareiškėjo senelis galėjo gyventi Lietuvoje kaip svetimos valstybės pilietis, nenustatytos. Aplinkybė, kad pareiškėjas neturi tiesioginių Lietuvos archyvų išduotų dokumentų, nereiškia, kad jis negali remtis kitais įrodymais, o suinteresuotas asmuo nenurodė teisinių argumentų, kodėl pareiškėjas negalėjo remtis į bylą pateiktų įrodymų visuma.
Teismas sprendžia, jog byloje pateiktų netiesioginių įrodymų visetas pagrindžia, kad yra labiau tikėtina, kad pareiškėjo P. A. L. senelis P. L. (kuris anksčiau buvo žinomas kaip P. (P. (G. (G.) L. (L.), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990-03-11.
Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjui P. A. L. yra reikalingas Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti (CPK 448 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 ir 448 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo P. A. L. pareiškimą tenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo P. A. L. senelis P. L. (kuris anksčiau buvo žinomas kaip P. (P. (G. (G.) L. (L.), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990-03-11.
Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas pareiškėjo P. A. L., g. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Erika Zablockaja