Baudžiamoji byla Nr. 2K-86/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.29.1.; 1.2.27.;1.1.12.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. vasario 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Prano Kuconio ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant J. Švabaitei,
dalyvaujant prokurorui G. Gudžiūnui,
nuteistajai A. V.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. V. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteista pagal BK 300 straipsnio l dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 290 straipsnį laisvės atėmimu trims mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams vienam mėnesiui. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant įpareigojimą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Pagal BK 286 straipsnį A. V. išteisinta, nesant jos veiksmuose šio nusikaltimo sudėties.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis, kuria nuteistosios A. V. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Pagal BK 300 straipsnio l dalį A. V. nuteista už tai, kad nuo 2001 m. kovo 1 d. iki gegužės 30 d. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo Lietuvos centrinio valstybės archyvo nerengtą, t. y. netikrą 2001 m. balandžio 5 d. Archyvo pažymėjimą Nr. T-512-P, pagamintą montažo būdu, panaudojant 2001 m. kovo 1 d. Archyvo pažymėjime Nr. T-512-P esantį atspaudą, kuriame esantys du parašai techniškai padirbti – prieš darant kopiją perpiešti prieš šviesos šaltinį – nuo 2001 m. kovo 1 d. Archyvo pažymėjime Nr. T-512-P esančių parašų, o tekstas surinktas kitu spausdinimo veiksmu, bei netikrą Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1940 m. gegužės 8 d. pranešimą Ip. b. Nr. 36/XVIII t., pagamintą montažo būdu, panaudojant kitų dokumentų fragmentus, o stačiakampio spaudo „Lietuvos valstybės archyvas F...Ap...D...L“ atspaudas sumaketuotas naudojant kompiuterines programas, ties eilute „Ipotekos Knygų Vedėjas“ parašas techniškai padirbtas – prieš kopijuojant perpieštas pereinančioje šviesoje nuo Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1940 m. gegužės 8 d. pranešimo Ip. b. Nr. 36/XVIII t. kopijos, o tekstas išspausdintas rašomąja mašinėle. Šiuos netikrus dokumentus 2001 m. gegužės 30 d. ji pateikė Kauno apygardos teismo teisėjui G. Pečiuliui, nagrinėjančiam civilinę bylą pagal A. V. ieškinį dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, taip panaudojo žinomai netikrus dokumentus.
Pagal BK 290 straipsnį A. V. nuteista už tai, kad 2004 m. birželio 17 d., apie 16.10 val., Jonavos rajono PK patalpose, esančiose Jonavoje, Klaipėdos g. 4, 314 kabinete, paskelbus jai Jonavos rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 19 d. nutartį dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo, atsisakė paklusti ir nevykdė pareigūnų J. A., G. S., R. T. ir G. P. teisėtų reikalavimų vykti į areštinę bei išvadino juos „banditais, svoločiais, gyvuliais“ ir kitais jų garbę bei orumą žeminančiais, necenzūriniais žodžiais, taip įžeidė valstybės tarnautojus – Jonavos rajono PK pareigūnus.
Kasaciniu skundu nuteistoji A. V. prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti, nes ji jokių dokumentų neklastojo, teismui pateikė tokius dokumentus, kokius gavo iš archyvo, o policijos pareigūnus banditais pavadino pagrįstai. Kasatorės manymu, šališkas ir neišsamus įrodymų vertinimas sutrukdė teismams priimti teisingus sprendimus.
Kasatorė tvirtina, kad dokumentus, kuriuos ji pateikė Kauno apygardos teismui, gavo iš valstybinio archyvo. Civilinėje byloje liko tik teisėjo patvirtintos šių dokumentų kopijos, originalų ji neišsaugojo. Apie R. D. žemę iš archyvo ji neprašė jokių dokumentų, nes šie jai nereikalingi, todėl nesuprantama, kodėl archyvas nurodo, kad siuntė jai tokį dokumentą. Kasatorė mano, kad melsvai nuspalvintas dokumentas apie R. D. žemę, kurį pas ją rado kratos metu, naudingas tik J. M., nes tik ji tą dokumentą ir galėjo iš archyvo gauti ir atsiųsti jai (kasatorei) 2002 m. pabaigoje, kai buvo įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo sprendimas. Kažkodėl to dokumento apie R. D. žemę rekvizitai sutapo su jos (kasatorės) gauto 2001 m. balandžio 5 d. dokumento rekvizitais. Nors dar 1996 metais D. tokio dokumento apie R. D. žemę iš centrinio archyvo negavo. Kasatorė mano, kad archyvo darbuotojai, neturėdami vientiso dokumento, o tik jo atskiras dalis, galėjo sumontuoti tokio dokumento kopiją neturėdami jokių blogų tikslų.
Centrinis archyvas nurodo, kad 2001 m. balandžio 5 d. dokumento apie M. S. teisių perėmimą iš P. jai (kasatorei) nesiuntė, tačiau liudytojai K. V., J. N., J. Z. patvirtino, kad toks dokumentas su raudonu antspaudu buvo gautas, kad jame buvo parašyta apie tai, kad P. žemę perdavė S. Taigi teismo išvada, kad šie liudytojai nežinojo apie iš archyvo gauto dokumento išvaizdą ir turinį, neteisinga.
Kasatorė nesutinka su teismo išvada, kad tik ji (kasatorė) buvo suinteresuota bylos baigtimi, nes ne mažiau buvo suinteresuota ir J. M., kuri ir po priimto teismo sprendimo įrodinėjo savo teisę į žemę. Jai (kasatorei) dar 1996 m. buvo atkurta nuosavybės teisė į tą žemę kaip į senelio M. P. žemę, o J. M. negalėjo būti žemės savininke.
Kasatorė nesutinka, kad jos parodymai nenuoseklūs. Kalbėdama apie iš J. M. gautą baltą dokumentą, ji turėjo mintyje kitą dokumento pusę, kuri nebuvo ištepliota. Taip ji kalbėjo nuo pat pirmos apklausos, tik jos parodymai nebuvo tiksliai užrašyti, tačiau parodymų esmė liko ta pati – dokumentų ji neklastojo ir apie tai nieko nežinojo.
Kasatorė nurodo, kad 2007 m. vasario 5 d. ekspertizė pagrįsta prielaida, nes padaryti kategorišką išvadą ekspertams neužteko duomenų. Be to, ekspertai tyrė dokumentų autentiškumą neturėdami originalų, o tik jų kopijas. Kasatorė mano, kad tokios ekspertizės paprastai neatliekamos.
BK 300 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padarytas tik tyčia, taigi ji privalėjo suvokti, kad pateikė suklastotą archyvo pažymėjimą. Tačiau ji to nežinojo, ekspertai taip pat negalėjo padaryti kategoriškos išvados, ar tie dokumentai suklastoti. Taigi nėra jokių įrodymų, kad ji, pateikdama teismui valstybės archyvo dokumentus, žinojo, kad jie yra suklastoti. Todėl jos veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties. Be to, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ji negalėjo būti nuteista dar ir dėl to, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už tokį nusikaltimą nustatyta 4 metai (nusikaltimas įvykdytas 2001 m. gegužės 30 d.), taigi jeigu ji 2004 m. birželio 17 d. nepadarė naujo nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje, nebuvo teisėto pagrindo nuteisti ją už nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Kasatorė mano, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 290 straipsnį (po kelių mėnesių) pradėtas tik dėl to, kad artėjo į pabaigą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.
Pagal BK 290 straipsnį ji nuteista nepagrįstai, nes policijos pareigūnai su ja elgėsi neteisėtai, todėl ji turėjo pagrindą pavadinti juos banditais. Taigi jos veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties. Kasatorė nurodo, kad ji gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, tyrėjai apie tai pateikė gydymo įstaigos pažymą, todėl suėmimas turėjo būti panaikintas. Tačiau policijos pareigūnai prieš ją, moterį, ką tik grįžusią iš psichiatrinės ligoninės, invalidę, panaudojo smurtą, specialias priemones – užlaužė ir surakino už nugaros rankas ir jėga tempė į areštinę. Smurto ir specialių priemonių naudojimą patvirtina specialisto išvada. Tokie policijos pareigūnų veiksmai akivaizdžiai neteisėti. Taip elgiasi nusikaltėliai, todėl ji šiuos ir pavadino banditais. Banditas yra profesionalus nusikaltėlis (Visuotinė lietuvių enciklopedija, II tomas, 601 psl.).
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasacinės instancijos teismas priimtus bei įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas, kaip jau buvo minėta, patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.
Kasatorė skunde nurodo, kad teismai neišsamiai įvertino įrodymus, tačiau kokių konkrečiai įrodymų neįvertino – nenurodo. Skundo teiginys apie šališką įrodymų vertinimą deklaratyvus, nes nepagrįstas jokiais argumentais. Iš skundo turinio akivaizdu, kad kasatorė apskritai ginčija nustatytas faktines bylos aplinkybes, įrodymų vertinimą ir teismų išvadas, susijusias su tam tikrų faktinių bylos aplinkybių konstatavimu, pateikdama sau palankų vertinimą, ir būtent tokiu pagrindu neigia kaltę. Taigi šie skundo argumentai nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko, nes iškelia ne teisės, bet faktų klausimus, todėl jie paliekami nenagrinėti. Atkreiptinas kasatorės dėmesys į tai, kad analogiškus argumentus, ginčydama pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą ir faktinių bylos aplinkybių nustatymą, ji nurodė savo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas esminius nuteistosios skundo argumentus išsamiai išnagrinėjo ir į juos motyvuotai atsakė.
Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta.
Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo
Teismai, ištyrę ir įvertinę surinktus duomenis, konstatavo, kad A. V. yra kalta, t. y. iš nenustatyto asmens įgijusi žinomai netikrus dokumentus: 2001 m. balandžio 5 d. Archyvo pažymėjimą Nr. T-512-P ir Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1940 m. gegužės 8 d. pranešimą Ip. b. Nr. 36/XVIII t., 2001 m. gegužės 30 d. pateikė juos Kauno apygardos teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą pagal A. V. ieškinį dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, taip juos panaudojo. Nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl kasatorės kaltės, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
Kasatorė tvirtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog ji, Kauno apygardos teismui pateikdama dokumentus, žinojo, kad jie yra suklastoti, dokumentų ekspertizė pagrįsta prielaida, nes padaryti kategorišką išvadą ekspertams neužteko duomenų. Taigi jos veiksmuose nėra tiesioginės tyčios.
BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine tyčia. Tiesioginės tyčios turinys yra tame, kad kaltininkas suvokia, jog panaudoja suklastotą dokumentą ir nori jį panaudoti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Žinomai suklastoto dokumento panaudojimo, kvalifikuojamo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, motyvas bei tikslas nėra būtini šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai.
2007 m. vasario 5 d. ekspertizės akte Nr. 11-3632(06) konstatuota, kad abu A. V. pateikti dokumentai yra pagaminti montažo būdu, panaudojant kitų dokumentų fragmentus – dalį 2001 m. kovo 1 d. archyvo pažymėjimo Nr. T-511-P teksto, atskirus blankų rekvizitus. Taigi eksperto išvados dėl šios dalies yra kategoriškos ir, tik aptariant dokumentuose esančių parašų, spaudų įvykdymo techniką, pateikiamos tikėtinos išvados, tačiau dėl to ekspertizės akto esmė, kad dokumentai suklastoti, nesikeičia. Be to, liudytojos L. B. parodymai ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. (1.15) V5-92 Nr. R4-318 paneigia, kad Kauno apygardos teismui pateiktus dokumentų originalus A. V. buvo gavusi iš Valstybinio archyvo. Archyvo pažymoje nurodyta, kad A. V. 2001 m. balandžio 5 d. archyvo parengti dokumentai nebuvo išsiųsti ir apskritai minėta data archyvo pažymėjimas Nr. T-512-P nebuvo išduotas. Teismai, įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą – tiek A. V., liudytojų parodymus, tiek kitus, objektyvius bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad A. V. žinojo, jog Kauno apygardos teismui pateikia netikrus (suklastotus) dokumentus, nes ji, būdama civilinio proceso šalimi (ieškove) ir atitinkamai siekdama palankaus sau sprendimo civilinėje byloje dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, šiuos dokumentus pateikė kaip įrodinėtinų aplinkybių šaltinius, siekdama įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad A. V. suprato, jog 2001 m. balandžio 5 d. archyvo pažymėjime Nr. T-512-P ir Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1940 m. gegužės 8 d. pranešime Ip. b. Nr. 36/XVIII t. nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, ir šiuos netikrus dokumentus panaudojo – sąmoningai pateikė teismui – veikė tiesiogine tyčia.
Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes A. V. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Taigi baudžiamasis įstatymas A. V. padarytai nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.
Dėl BK 290 straipsnio taikymo
Kasatorė neneigia, kad policijos pareigūnus pavadino banditais, tačiau tvirtina, kad tam turėjo pagrindą, nes policijos pareigūnai elgėsi neteisėtai.
BK 290 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą.
Nuosprendžiu nustatyta, kad A. V., 2004 m. birželio 17 d., apie 16.10 val., Jonavos rajono PK patalpose, paskelbus jai Jonavos rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2004 m. gegužės 19 d. nutartį dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo, atsisakė paklusti ir nevykdė pareigūnų J. A., G. S., R. T. ir G. P. teisėtų reikalavimų vykti į areštinę bei išvadino juos „banditais, svoločiais, gyvuliais“ ir kitais jų garbę bei orumą žeminančiais ir necenzūriniais žodžiais, taip įžeidė valstybės tarnautojus – Jonavos rajono PK pareigūnus.
Nukentėjusieji policijos pareigūnai J. A., G. S., R. T. ir G. P. – valstybės tarnautojai, vykdę savo pareigas – turėjo į areštinę pristatyti A. V., kuriai Jonavos rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2004 m. gegužės 19 d. nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas. Taigi policijos pareigūnai, vykdydami savo pareigas, elgėsi teisėtai – 2004 m. birželio 17 d., apie 16.10 val., Jonavos rajono PK patalpose, paskelbė ir vykdė ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtą nutartį dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo A. V. Remiantis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostata policijos pareigūnas turi teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. A. V. nevykdė policijos pareigūnų teisėtų nurodymų ir pavadindama juos minėtais žodžiais įžeidė valstybės tarnautojus, einančius savo pareigas. Kitą dieną A. V. buvo pristatyta ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris ją apklausęs kardomąją priemonę suėmimą pakeitė į švelnesnę.
Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes A. V. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 290 straipsnį. Taigi baudžiamasis įstatymas A. V. padarytai nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.
Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties (BK 95 straipsnio 1 ir 4 dalys)
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis pagal BK 95 straipsnį – tai baudžiamajame įstatyme nustatytas terminas, kuriam suėjus, nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Be to, per šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką asmuo turi būti nepadaręs naujos nusikalstamos veikos. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos.
Nusikaltimas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, yra nesunkus. Pagal BK 95 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra praėję penkeri metai, kai padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, ir per šį laiką asmuo nepadaro naujos nusikalstamos veikos. Šioje byloje nustatyta, kad žinomai netikrus dokumentus A. V. panaudojo 2001 m. gegužės 30 d., tačiau 2004 m. birželio 17 d. ji padarė naują nusikaltimą, numatytą BK 290 straipsnyje. Taigi esant šioms aplinkybėms, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties nuostatos nepažeistos, nes jei asmuo iki senaties termino pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta ir ji už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas (BK 95 straipsnio 4 dalis).
Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios A. V. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Pranas Kuconis
Vytautas Masiokas