Civilinė byla Nr. e2A-422-798/2022

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00402-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18.2; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4.1; 2.6.11.3; 2.6.16.3  (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir             Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Agrosfera“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą prašydama 1) pripažinti negaliojančiomis: 1.1. 2017 m. lapkričio 7 d. tiekimo sutartį Nr. VIT 2017-13; 1.2. 2018 m. gruodžio 19 d. išimtinės distribucijos sutartį Nr. VIT 2018/21 ir jos 2019 m. liepos 22 d. pakeitimą Nr. 1009/19-52/B; 1.3. 2019 m. sausio 18 d. distribucijos sutartį Nr. VIT 2019/01 ir jos 2019 m. liepos 22 d. pakeitimą Nr. 1009/19-53/B, sudarytus tarp UAB „Agrosfera“ ir UAB „Vitera Baltic“; taikyti dalinę dvišalę restituciją; 2) priteisti solidariai iš atsakovų A. K. ir UAB „Vitera Baltic“ 328 504,80 Eur turtinės žalos atlyginimą ir  5 procentų (A. K. atžvilgiu) ir 6 procentų (UAB „Vitera baltic“ atžvilgiu) metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) priteisti solidariai iš A. K. ir UAB „Jonvalda“ 6 818,88 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų (A. K. atžvilgiu) ir 6 procentų (UAB „Jonvalda“ atžvilgiu) metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) priteisti iš A. K. 62 746,68 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad bendrovė įsteigta ir rinkoje pradėjo veikti 2009 m. bendrovės vienasmenio valdymo organo (ir bendrovės valdybos nario) pareigas iki 2019 m. gruodžio 6 d. ėjo A. K., kuris buvo ir vienas iš galutinių bendrovės naudos gavėjų, kadangi jam kartu su susijusiais asmenimis, per kontroliuojamą Estijos bendrovę Agromeril, nuosavybės teise priklausė 40 proc. bendrovės akcijų. 2019 m. lapkričio 21 d. A. K. atsistatydino iš ieškovės direktoriaus ir valdybos nario pareigų, o bendrovės valdyba 2019 m. gruodžio 6 d. atšaukė jį iš bendrovės direktoriaus pareigų.

3.       2020 m. pradžioje bendrovei tapo žinoma apie A. K. netinkamo valdymo veiksmus, bendrovės įstatų (2018 m. kovo 14 d. redakcija), sutartinių dokumentų bei teisės aktų, įtvirtinančių juridinio asmens valdymo organo nario pareigas, pažeidimus, dėl kurių ieškovei buvo padaryta didelė žala: 1) atsakovas, kaip bendrovės vadovas, laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2019 m. gruodžio 6 d. bendrovės vardu sudarinėjo ir vykdė Distribucijos sutartis dėl specializuotų trąšų pirkimo su savo tiesiogiai kontroliuojamomis įmonėmis, be kita ko, su UAB „Vitera Baltic“. Distribucijos sutartys buvo sudarytos ir vykdytos ignoruojant tikrąjį bendrovės įprastinės veiklos trąšų poreikį, pažeidžiant bendrovės įstatų 7.3.6 ir 7.3.8 punktuose įtvirtintus reikalavimus susijusių asmenų sandoriams gauti privalomą bendrovės valdybos pritarimą ir numatė bendrovei akivaizdžiai nenaudingus ir rinkos sąlygų neatitinkančius įsipareigojimus.

4.       A. K. bendrovės vardu iš susijusios įmonės UAB „Vitera Baltic“, nesant rinkos poreikio, įsigijo daugiau specializuotų trąšų nei buvo įmanoma realizuoti. To pasekmė – bendrovei be pagrindo išaugo įsigytų ir nerealizuotų trąšų saugojimo bei administravimo kaštai. Atsakovas (per)pardavinėjo Distribucijos sutartimis ir kitomis sutartimis įgytas trąšas ūkininkams mažesnėmis, nei įsigijimo kainomis. Pastarosios, sudarytos su UAB „Vitera Baltic“, akivaizdžiai neatitiko rinkos kainų. A. K. su susijusiu asmeniu – UAB „Jonvalda“ – negavęs privalomo bendrovės valdybos pritarimo, sudarinėjo ir vykdė sandorius dėl transporto priemonių nuomos aukštesnėmis nei rinkos kainomis; 3) 2017 m. rugpjūčio 28 d. A. K., su bendrove A. L. sudarė netipinę bendrovės vykdomai veiklai sutartį, t. y. didmeninės „Agrivi" programinės įrangos (Agrivi) licencijų prekybos sutartį (toliau – Agrivi sutartis), nors ieškovė programinės įrangos / licencijų prekyba neužsiėmė ir neturėjo jokios panašios veiklos patirties. A. K., būdamas bendrovės vadovu, mokėjimus pagal Agrivi sutartį vykdė negavęs privalomo ieškovės valdybos pritarimo ir nedėjo jokių realių pastangų, kad įsigyta programinė įranga / licencijos būtų realizuota, dėl ko iki  2019 m. gruodžio 6 d. buvo parduoti tik 3 vnt. iš 550 vnt. įsigytų licencijų. 

5.       A. K. ir jo kontroliuojama ir vadovaujama UAB „Vitera Baltic“ ieškovei sukėlė trejopo pobūdžio tiesioginius nuostolius: 1) 272 763,37 Eur nuostolius dėl iš UAB „Vitera Baltic“ įsigyto perteklinio trąšų kiekio, kurio nėra galimybės realizuoti; 2) 9 141,72 Eur nuostolius dėl iš UAB „Vitera Baltic“ įsigytų ir už mažesnę kainą nei savikaina realizuotų trąšų; 3) 74 519,65 Eur nuostolius, susijusius su iš UAB „Vitera Baltic“ įsigyto perteklinio trąšų kiekio saugojimu ir administravimu; iš viso – 356 424,74 Eur. Taip pat A. K., būdamas bendrovės vadovu, su susijusiais asmenimis – įskaitant ir UAB „Jonvalda“ – negavęs privalomo bendrovės valdybos pritarimo sudarinėjo sandorius dėl transporto priemonių nuomos, tarp jų ir sutartį Nr. 0108/18-49/B dėl automobilio MERCEDES BENZ GLE 450 4MATIC valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos, kuria bendrovė įsipareigojo UAB „Jonvalda“ mokėti 1 400 Eur nuomos mokestį kas mėnesį. Dėl nurodytos sutarties su UAB „Jonvalda“ sudarymo ieškovė patyrė 6 818,88 Eur nuostolį. Bendrovė prašo taikyti A. K. atžvilgiu civilinę atsakomybę ir priteisti taip pat ir patirtą 62 746,68 Eur žalą, susijusią su Agrivi sutartimi, egzistuojant visoms keturioms A. K. civilinės atsakomybės sąlygoms.

6.       Atsiliepime į ieškinį atsakovai A. K. ir UAB „Vitera Baltic“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovų teigimu, 2009 m. birželio 9 d. tuometinis akcininkas UAB „Jonvalda“ įsteigė ieškovę, o jos vadovu buvo paskirtas A. K.. Nuo 2016 m. lapkričio  29 d. bendrovės vieninteliu akcininku tapo Estijoje registruota bendrovė Agromeril OU, kurios akcininkais buvo A. K., G. N. ir R. Z.. 2017 m. ICOR (lietuviško kapitalo koncernas, įmonių grupė) susidomėjo investavimo į bendrovę ir akcijų įsigijimo galimybe. Pagrindinis ieškovės trąšų tiekėjas buvo grupės įmonė UAB „Vitera Baltic“. 2016 m. gruodžio 22 d. tarp ieškovės ir UAB „Vitera Baltic“ sudaryta tiekimo sutartis, ieškovės ginčijama 2017 m. lapkričio 7 d. tiekimo sutartis patvirtina, kad UAB „Vitera Baltic“ tiekdavo prekes iki ICOR bendrovės akcijų įsigijimo. Taigi, ICOR akcininkai ir generalinis direktorius A. G., kuris vėliau buvo bendrovės valdybos nariu, dar 2017 m. žinojo, kad bendrovės pagrindinis trąšų tiekėjas yra UAB „Vitera Baltic“. 2017 m. gruodžio 15 d. ieškovė, Agromeril OU ir ICOR pasirašė trišalę investavimo sutartį, kurioje apsibrėžė investavimo į bendrovę ir jos akcijų įsigijimo sąlygas bei tvarką. Pirmajame investavimo etape buvo didinamas bendrovės įstatinis kapitalas. Investavimo sutartyje šalys suderino naujų bendrovės įstatų redakciją ir įsipareigojo šiuos įstatus įregistruoti kartu su didinamu įstatiniu kapitalu.

7.       2018 m. kovo 14 d. Juridinių asmenų registre įregistruoti bendrovės įstatai, vadovo pareigas toliau paskirtas eiti A. K.. Paskirta bendrovės valdyba: A. K., Ž. D. (ilgametė ICOR darbuotoja, ICOR grupės įmonės UAB „Novus investis“ vadovė) ir A. G. (ilgametis ICOR generalinis direktorius). Bendrovę ICOR pirko tikslu vystyti kanapių auginimo verslą. ICOR nusprendė, kad didžiausias dėmesys turi būti telkiamas būtent kanapių programai, todėl bendrovės vadybininkai pamažu buvo visiškai užimti ICOR kanapių projekto įgyvendinimu. Dėl šios priežasties, natūraliai sumažėjo vadybininkų dėmesys kitoms bendrovės prekėms: trąšoms, grūdams, pesticidams ir pan. ICOR kanapių auginimo programoje už sėklų tiekimą buvo atsakinga ICOR įmonė UAB „Via fortis“, o už derliaus nuėmimo laiką, jo parinkimą bei patį procesą buvo atsakinga UAB „Natūralus pluoštas” ir UAB „Agrokultūra“ (abi ICOR įmonės). Laiku nenuėmus derliaus, derlius buvo sugadintas, todėl buvo neįgyvendinta ICOR kanapių programa. Dėl laiku nenuimto derliaus nuostolius patyrė tiek bendrovė, tiek ūkininkai. Bendrovė susidūrė su finansinėmis problemomis, todėl A. K. ragino ICOR suteikti bendrovei kreditą, kad bendrovė galėtų atsiskaityti su ūkininkais ir neprarastų ypač svarbių klientų. Siekiant padėti bendrovei padengti skolas 2018 m. lapkričio 28 d. atsakovas A. K. per UAB „Vitera Baltic“ kaip kreditą atliko 389 620 Eur mokėjimą. 2019 m. gegužės 25 d. buvo sudaryta bendrovės pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią Agromeril OU pardavė savo turėtas 40 proc. bendrovės akcijų ICOR, kuri tuo pačiu įgijo  100 proc. bendrovės akcijų ir taip buvo užbaigtas Investavimo sutarties antrasis etapas. 2019 m. vasario mėn. ICOR akcininkas G. J. paprašė atsakovo A. K. pateikti darbuotojų mažinimo planą. Sprendimai dėl etatų mažinimo buvo priimti bendrovės valdyboje. Taigi, per itin trumpą laiko tarpą įmonėje buvo masiškai atleisti darbuotojai, nuo A. K. pasitraukimo iš bendrovės vadovo pareigų dienos buvo atleisti net 24 darbuotojai. Bendrovėje sumažinus darbuotojų ir tuo pačiu vadybininkų skaičių buvo reikšmingai apsunkintos galimybės parduoti trąšas. Galimybes parduoti trąšas taip pat apsunkino ieškovės akcininkų pradėtas konfliktas su ūkininkais, kurie dažnai priklauso kooperatyvams, ūkininkų sąjungoms, augintojų asociacijoms ir iš esmės yra pagrindiniai trąšų pirkėjai. Konfliktas tarp ūkininkų ir bendrovės kilo dėl bendrovės skolų ir dėl bendrovės sudarytų kanapių tiekimo sutarčių su ūkininkais perrašymo kitai ICOR įmonei UAB „Natūralus pluoštas“. Be to, taip pat svarbi aplinkybė, kad bendrovė pradėjo veiksmus dėl jos turto perleidimo kitoms ICOR įmonėms. Šiais veiksmais ieškovės savininkai ICOR pradėjo jos likvidavimo procesą.

8.       A. K. nuomonė daugeliu klausimų nesutapo su bendrovės savininkų ICOR nuomone ir pageidavimais, todėl, nebegalėdamas ilgiau toleruoti esamos situacijos, A. K. po daugiau nei 10 metų bendrovės vadovo pareigose nusprendė atsistatydinti. Iki ICOR investavimo pradžios ieškovės rodikliai ir pardavimai stabiliai augo, bendrovės pasiekimai buvo pripažinti ir įvertinti tiek Lietuvoje, tiek ir Europoje. Po ICOR investavimo pradžios buvo pradėta nauja kanapių auginimo programa, kuri nepasiteisino, buvo nuostolinga ir sukėlė bendrovei pražūtingas pasekmes. Po A. K. pasitraukimo bendrovė aktyvių pardavimų nebevykdė ir atleido likusius darbuotojus. Taip pat, trąšų pardavimą sumažino bendrovės valdybos draudimas parduoti trąšas su atidėtu apmokėjimo terminu (kitaip tariant, „į kreditą“), nors toks atsiskaitymo būdas yra įprastas rinkoje. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad būtent pačios bendrovės akcininkų ICOR veiksmai lėmė, kad ginčo trąšų likutis liko neparduotas.

9.       Atsiliepime atsakovė UAB „Jonvalda“ ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio      1 d. buvo sudaryta Automobilio nuomos sutartis, pagal kurią atsakovė 2 metų terminui ieškovei išnuomojo automobilį, o ieškovė įsipareigojo mokėti 1 400 Eur plius pridėtinės vertės mokestis (PVM) nuomos mokestį. Pagal Automobilio nuomos sutarties 3.2. punktą ieškovė turėjo sumokėti 2 mėn. avansinį mokėjimą, kuris, Automobilio nuomos sutartį nutraukus anksčiau laiko, turėjo likti atsakovei. Pagal Automobilio nuomos sutarties 4.1. punktą nuomos laikotarpis buvo nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 1 d. Sutartis buvo nutraukta 2019 m. balandžio 1 d., t. y. anksčiau sutarto laiko, tačiau atsakovė nereikalavo sumokėti avansinį mokėjimą, jis buvo įskaitytas už paskutinius du nuomos mėnesius. Analogiško ar panašios klasės automobilio nuomos kaina per mėnesį daugeliu atveju yra net didesnė nei Automobilio nuomos sutartyje nurodyta vieno mėnesio kaina. 2018 m. atsakovė iš viso nuomojo 18 automobilių, iš kurių 9 buvo išnuomoti ieškovei, 2019 m. nuomojo                        14 automobilių, iš kurių tik 4 buvo išnuomoti ieškovei, o dabar atsakovė nuomoja                    12 automobilių ir nei vienas nėra išnuomotas ieškovei. Atitinkamai iš ieškovės gaunamų pajamų dalis buvo nedidelė. Ieškovė nepagrįstai sutapatina lizingo teisinius santykius ir automobilio nuomos teisinius santykius. Ieškovė nurodo, kad automobilio lizingo įmokos kaina su palūkanomis yra 790 Eur, kurią įrodo pateiktoje nuorodoje esantis pasiūlymas. Vis dėlto, ieškovės pateiktoje nuorodoje mėnesio įmoka yra nurodyta 830 Eur, todėl ieškovė yra neįrodžiusi 790 Eur sumos. Apibendrinant, ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksnių ir žalos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10.       Kauno apygardos teismas 2021 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl

10.1.                      Ieškovė įrodinėja, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos esant piktavališkam susitarimui tarp A. K. ir jo valdomos ir kontroliuojamos UAB „Vitera Baltic“, kenkiant bendrovės interesams ir esant tiek A. K., tiek UAB „Vitera Baltic“ tyčiai.

10.2.                      Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs šalių argumentus, byloje esančius įrodymus padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijamos sutartys buvo sudarytos dėl piktavališko šalių susitarimo. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad ginčijamų sutarčių sudarymo ir vykdymo metu A. K. ir UAB „Vitera Baltic“ buvo tiesiogiai susiję – t. y. A. K. buvo ir ieškovės vadovu, ir UAB „Vitera Baltic“ daugumos akcininku ir vadovu. Ieškovė nurodė, kad Distribucijos sutarčių sudarymo problema buvo ne tai, ar ICOR žinojo, ar nežinojo, kad UAB „Vitera Baltic“ yra su A. K. susijęs asmuo, o tai, kokiomis sąlygomis pirko trąšas. Ji tvirtina, kad A. K., neabejotinai žinodamas abiejų įmonių padėtį, tyčia, nedorai bendrovės vardu prisiėmė bendrovei nenaudingus ir rinkos sąlygų neatitinkančius įsipareigojimus, nes Distribucijos sutartimis A. K. ir UAB „Vitera Baltic“ siekė komercinės naudos UAB „Vitera Baltic“, o su tuo susijusias rizikas perkėlė ieškovei.

10.3.                      Teismo

10.4.                      Teismo

10.5.                      Liudytojas G. J. patvirtino, kad nebuvo nustatinėjamas trąšų pelningumas, dirbo ICOR grupėje apie 15 metų. Šie parodymai nepatvirtina piktavališko susitarimo. Liudytojas A. G. parodė, kad akcininkė ICOR buvo klaidinama, nes, tik įdiegus programą, buvo pastebėta 700 000 Eur nuostoliai, valdybos nariams nebuvo teikiama informacija, bendrovės padėtis nuo pat investavimo blogėjo. Teismas pažymėjo, kad jis, būdamas valdybos nariu, ne tik galėjo, bet ir turėjo pareigą domėtis įmonės veikla, reikalauti informacijos. Šie parodymai nepatvirtina, kad įmonės padėtis blogėjo būtent dėl ginčijamų sutarčių. Atkreipė dėmesį, kad 2018 metais buvo vykdoma kanapių auginimo programa, kanapės buvo užaugintos, tačiau jų derlius nenuimtas, strigo atsiskaitymai su ūkininkais.

10.6.                      Ieškovė tvirtino, kad Distribucijos sutarčių pagrindu trąšas bendrovė pirko už didesnę, negu rinkos kaina, remdamasi tuo, kad po ieškinio padavimo nuostolingai pardavė dalį trąšų. Teismas sprendė, kad atsakovas A. K. nėra atsakingas už ieškovės veiksmus po to, kai atsistatydino iš vadovo pareigų ir ieškovė neįrodė, kad trąšos buvo perkamos didesne, negu rinkos kaina vien dėl to, kad ieškovė jas pardavė pigiau, negu buvo įsigijusi. Trąšų likutis turėjo būti parduotas 2020 m. pavasarį, tačiau bendrovė neteikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad buvo vykdomi aktyvūs pardavimai, nenurodyti konkretūs veiksmai, kurie buvo atlikti tikslu jas parduoti.

10.7.                      Atsakovai nurodė, kad Nutrivant trąšos yra naudojamos 2-3 kartus per metus purškiant po 1 kg / ha. Tai reiškia, kad bendrovė savo esamiems klientams potencialiai gali parduoti nuo 242 317 iki 726 951 kg per metus. 2018 m. UAB „Vitera Baltic“ bendrovei pardavė 148 400 kg trąšų. Tai sudaro 61 proc. minimalaus plano (242 317 kg) arba 21 proc. – maksimalaus plano (726 951 kg). 2018 m. Nutrivant trąšų buvo nupirkta siekiant aptarnauti 20-60 proc. turimų klientų skaičių. Dėl 2018 m. sausrų nepavyko parduoti numatyto kiekio trąšų, todėl 2019 m. Nutrivant trąšų buvo nupirkta tik 7 350 kg. Tai sudaro 3 proc. maksimalaus plano (726 951 kg). Taip pat bendrovėje buvo taikoma pardavimų plano taisyklė, kad vadybininkai, kasmet turi parduoti 20 proc. daugiau prekių nei praėjusiais metais. Dėl to bendrovė turi nusipirkti daugiau prekių, kurias vadybininkai galėtų parduoti ir taip įvykdyti pardavimų planus. Atsakovas A. K. nurodė, kad prekių skaičių lėmė ir bendrovės plėtros planai į šiaurės Lietuvos regioną (duomenys neskelbtini). Teismas, įvertinęs nurodytus įrodymus, atsakovų paaiškinimus, padarė išvadą, kad trąšos buvo įsigytos įvertinus ankstesnių prekių pardavimų rezultatus, rinkos potencialą, priimtų pardavimų planus ir remiantis komercine logika.

10.8.                      Atsakovai priežastimi, dėl kurios neparduoti trąšų likučiai, nurodo tai, kad bendrovės akcininkai ICOR nusprendė likviduoti ieškovę ir atleido vadybininkus, kurie šias trąšas pardavinėjo. Ieškovė nepateikė duomenų, kad 2020 m. pavasarį būtų vykdžiusi aktyvius pardavimus, vadybininkai ar bendrovės vadovai būtų bendravę su ūkininkais dėl trąšų pardavimų, vadybininkai kartu su agronomais būtų važiavę į ūkius siūlydami trąšas ir kt. Trąšų pardavimams stiprią įtaką turėjo konfliktai dėl ICOR vykdomos kanapių auginimo programos. Dalis konfliktų kilo dėl skolų ūkininkams už parduotus grūdus ir kompensacijas už 2018 m. nenurinktą kanapių derlių. Natūralu, kad bendrovei nesumokant skolų ūkininkams, ūkininkai nesutiko turėti naujų komercinių santykių.

10.9.                      Kita dalis konfliktų kilo dėl bendrovės ir ūkininkų sudarytų sutarčių perrašymo kitai ICOR įmonei UAB „Natūralus pluoštas“. Po sutarčių perrašymo UAB „Natūralus pluoštas“ pradėjo brokuoti kanapių derlių, vilkinti derliaus paėmimą iš ūkininkų, o bendrovė pradėjo iš ūkininkų reikalauti sumokėti skolas už patiektas kanapių sėklas ir trąšas. Ūkininkai nebegalėjo kanapių derliumi sudengti skolą bendrovei už sėklas ir trąšas. Susipykus su pagrindiniais trąšų pirkėjais – ūkininkais – bendrovė ypač apsunkino galimybes parduoti trąšų atsargas. Ieškovė šių argumentų nepaneigė.

10.10.                      2019 m. ieškovė iš UAB „Vitera Baltic“ nenupirko reikšmingų trąšų kiekio. Nutrivant (ICL) trąšų (kurios sudaro 86,57 proc. visų trąšų iš UAB „Vitera Baltic“ likučio) 2019 m. buvo nupirkta tik 7 350 kg (daugiau nei 20 kartų mažiau nei 2018 m.). Per antrą 2019 m. pusmetį bendrovė visai nepirko Nutrivant trąšų, o Atlantica trąšų buvo grąžinta daugiau nei nupirkta. Nutrivant (ICL) trąšų 2018/2019 finansiniais metais buvo nupirkta dvigubai mažiau nei 2017/2018 finansiniais metais. 2018-2019 m. UAB „Vitera Baltic“ iš bendrovės priėmė neparduotų prekių už 99 968 Eur (prekių grąžinimas); jau nebūdamas bendrovės vadovu, A. K. toliau padėjo bendrovei parduoti trąšų atsargas. 2018 m. lapkričio 28 d. A. K. per UAB „Vitera Baltic“ atliko 389 620 Eur mokėjimą siekiant padėti bendrovei atsiskaityti su ūkininkais.

10.11.                      Argumentuodama trąšų įsigijimą didesne nei rinkos kaina, ieškovė teigia, kad palyginus bendrovės prekių iš UAB „Vitera Baltic“ įsigijimo kainą su pardavimo ūkininkams kaina gaunamas neigiamas 9 141,72 Eur rezultatas. Šią aplinkybę atsakovai paaiškino taip: 9 141,72 Eur suma palyginus ją su visa ūkininkams parduodamų trąšų suma yra mažareikšmė, nes per laikotarpį nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. birželio    30 d. (bendrovės finansinius metus) bendrovė pardavė ūkininkams (atsakovės UAB „Vitera Baltic“ ir kitų tiekėjų) trąšų už 3 264 732,08 Eur ir uždirbo 399 040,42 Eur bendrojo pelno. Taigi, teismo vertinimu, 9 141,72 Eur suma bendrame pardavimų kontekste yra pernelyg maža, kad galėtų patvirtinti tariamus nesąžiningus A. K. ir UAB „Vitera Baltic“ veiksmus. Ieškovės teiginio nepagrįstumą parodo ir tai, kad 40 proc. visų nurodytų tariamai nuostolingų pardavimų (80 iš 200 atvejų) buvo atlikti už kainą nuo 0,01 iki 0,15 Eur už vnt. Darytina išvada, kad prekės buvo ne parduodamos ne už rinkos kainą, o atiduodamos už simbolinę kainą. Atsakovai nurodo, kad labiausiai tikėtina, jog tai galėjo būti pavieniai atvejai, kai tam tikros prekės buvo parduodamos pigiau, pvz., dovanojant laimėjus loteriją, vykdant apdovanojimus per seminarus, parodas, šventes, taikant nuolaidą dėl sugadintos prekės pakuotės, darant sandėlio valymą, siekiant parduoti prekę, kurios galiojimo terminas ėjo link pabaigos, arba parduodamos išbandyti prekę. Šių argumentų ieškovė nepaneigė. Be to, teismo vertinimu, praktikoje taikomų nuolaidų komercinė logika ir nauda yra akivaizdi – taikant nuolaidas pavienėms prekėms yra siekiama pritraukti klientą, sustiprinti jau esamą santykį. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad iš UAB „Vitera Baltic“ įsigytos prekės neatitiko rinkos kainos.

10.12.                      Ieškovė nurodė, kad piktavališkumą įrodo palankesnių sutarčių sąlygų įtvirtinimas. Su tokia argumentacija teismas nesutiko, nes minimalių įsigyjamų prekių kiekio nustatymas, atsakomybės ribojimai ir avansiniai atsiskaitymai yra nieko neišsiskiriančios, įprastos Distribucijos sutarčių sąlygos. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad tokios sąlygos yra išskirtinės ir nebūdingos Distribucijos sutartims. Atsakovai nurodo, kad rinkos dalyviams buvo žinoma, kad bendrovės finansinė padėtis nėra stabili, bendrovė atleidžia darbuotojus ir naujų nepriima, todėl tai sumažino pasitikėjimą bendrove ir jos atsiskaitymo už prekes tikimybėmis. Dėl to UAB „Vitera Baltic“ reikalavo apmokėjimo avansu. Be to, dėl blogėjančios finansinės padėties buvo pakeistas 2018 m. gruodžio 19 d. išimtinės distribucijos sutarties Nr. VIT 2018/21 priede Nr. 1 nurodytas tiekimo grafikas, prekės 2019 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais nebuvo tiekiamos, atsakovė UAB „Vitera Baltic“ nors galėjo, tačiau nereikalavo vykdyti sutartį.

10.13.                      Apibendrindamas teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė piktavališko atsakovų A. K. ir UAB „Vitera Baltic“ susitarimo pasipelnyti bendrovės sąskaita, neįrodė, kad trąšų likutis susidarė dėl atsakovo A. K. ar dėl atsakovės UAB „Vitera baltic“ kaltės, todėl sprendė, kad ieškinio reikalavimas pripažinti ginčijamas sutartis CK  1.91 straipsnio pagrindu atmestinas.

Dėl

10.14.                      Ieškovė nurodo, kad Distribucijos sutartys sudarytos A. K. viršijant savo, kaip bendrovės vadovo, kompetencijos ribas, nes jų sudarymui buvo būtinas bendrovės valdybos pritarimas.

10.15.                      Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ieškovės įstatus, nesutiko su ieškovės argumentais, kad informacija apie Distribucijos sutartis, jų keitimą ir vykdymą nuo bendrovės valdybos buvo nuslėpta ir privalomas bendrovės valdybos pritarimas nebuvo gautas. Į bylą pateikti įrodymai – tarp ieškovės ir kitų ieškovės akcininkės ICOR įmonių: UAB „Natūralus pluoštas“, UAB „Via fortis“, UANB „Agrokultūra“, UAB „Oilead“ sudaryti sandoriai patvirtina, kad bendrovės įstatų nuostatos dėl privalomo valdybos pritarimo gavimo sudarant sandorius su susijusiais asmenimis praktikoje nebuvo įgyvendintos (taikomos), nes nei vienam sandoriui sudaryti nebuvo išduotas valdybos pritarimas. Ieškovės argumentų nepatvirtino nei vienas apklaustas byloje liudytojas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad yra neteisinga ir nesąžininga, atsakovui A. K. atsistatydinus iš įmonės vadovo pareigų, reikalauti selektyviai atrinktų keleto sutarčių atžvilgiu valdybos pritarimų, žinant, kad tokie pritarimai apskritai nebuvo išduodami. Kita vertus, ieškovės pagrindinė veikla buvo prekyba trąšomis, todėl valdybos nariams turėjo būti aktualu ne tik, kokiomis trąšomis prekiaujama, bet ir iš kokių tiekėjų trąšos perkamos, kokiomis sąlygomis trąšos perkamos. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė prašo pripažinti negaliojančia 2017 m. lapkričio 7 d. tiekimo sutartį Nr. VIT 2017-13. Kadangi įstatai tuo metu negaliojo, tai atsakovas A. K. neturėjo pareigos gauti valdybos pritarimo šios sutarties sudarymui. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ICOR ir atitinkamai ieškovės valdyba, kurią sudarė ICOR vadovas A. G. ir Ž. D. (ilgametė ICOR darbuotoja ir kitų ICOR įmonių vadovė), nuo pat pirmosios dienos žinojo, kad UAB „Vitera Baltic“ yra ieškovės partneris, pagrindinis trąšų tiekėjas, jog ji susijusi įmonė, tačiau tam neprieštaravo ir pretenzijų dėl to nereiškė.

10.16.                      Ieškovė nurodė, kad egzistuoja ir kitas, papildomas ir savarankiškas CK                  1.82 straipsnyje įtvirtintas pagrindas sutarčių nuginčijimui, kadangi Distribucijos sutarčių sąlygos neatitiko ir bendrovės veiklos tikslų, nes ginčijamų sandorių aplinkybės patvirtina, kad A. K. bendrovės vardu sudaryti sandoriai buvo sudaryti ir vykdomi ne rinkos sąlygomis, aiškiai nenaudingomis bendrovei. Teismas sprendė, kad šio pagrindo ieškovė neįrodė, nes Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 34 straipsnio 11 dalies 4 punktas nustato, kad bendrovės valdyba teikia siūlymus bendrovės vadovui atšaukti jo sprendimus, kurie prieštarauja įstatymams ir kitiems teisės aktams, bendrovės įstatams, visuotinio akcininkų susirinkimo ar valdybos sprendimams. Anksčiau yra išdėstyta, kad valdybos nariams A. G. ir Ž. D. buvo žinoma apie UAB „Vitera Baltic“ ir jos tiekiamas prekes, apie prekių įsigijimo kainas ir kiekius, apie prekių likučius sandėlyje, nes būdavo teikiama atitinkama informacija, tačiau valdybos nariai nesiūlė A. K. atšaukti prekybą su UAB „Vitera Baltic“. Be to, liudytoja Ž. D. patvirtino, kad iš A. K. niekada neprašė jokios informacijos, informaciją jai persiųsdavo A. G.. Apibendrindamas, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad ginčijami sandoriai neatitiko bendrovės tikslų. Taip pat teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog UAB „Vitera Baltic“ buvo nesąžininga, kad iš distribucijos sutarčių naudą gavo tik ji. Faktinės aplinkybės ir pateikti įrodymai patvirtina, kad nauda buvo abipusė, nes bendrovė veikė, prekiaudama UAB „Vitera baltic“ produktais gavo pelną; UAB „Vitera Baltic“ įvykdė piniginių lėšų pervedimą   (389 620 Eur), siekdama padėti bendrovei. Vykdant ICOR pluoštinių kanapių auginimo programą, UAB „Vitera Baltic“ nuolatos dalyvavo šioje programoje, sudarinėjo tręšimo technologijas, dalyvavo seminaruose konsultuojant ūkininkus, lauko dienose pristatinėjo tręšimo technologijas.

10.17.                      Apibendrindamas teismas konstatavo, kad nebuvo juridinio asmens – ieškovės – interesų pažeidimo, ieškovė neįrodė kitos šalies – atsakovės UAB „Vitera Baltic“ – nesąžiningumo, todėl sprendė, kad ieškinys dalyje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.82 straipsnio pagrindu atmestinas. Atmetus ieškinio reikalavimą pripažinti Distribucijos sutartis negaliojančiomis, netaikoma restitucija. 

Dėl

10.18.                      Ieškovė UAB „Agrosfera“ prašė priteisti turtinę 356 424,74 Eur žalą, kurią sudarydami ir vykdydami Distribucijos sutartis, atsakovai A. K. ir UAB „Vitera Baltic“ bendrais veiksmais sukėlė, ir kurią turi atlyginti solidariai. Nurodo, kad A. K. ir jo kontroliuojama ir vadovaujama UAB „Vitera Baltic“ bendrovei sukėlė mažiausiai trejopo pobūdžio tiesioginius nuostolius: 1) 272 763,37 Eur nuostolius dėl iš UAB „Vitera Baltic“ įsigyto perteklinio trąšų kiekio, kurio nėra galimybės realizuoti; 2)  9 141,72 Eur nuostolius dėl iš UAB „Vitera Baltic“ įsigytų ir už mažesnę kainą nei savikaina realizuotų trąšų; 3) 74 519,65 Eur nuostolius, susijusius su iš UAB „Vitera Baltic“ įsigyto perteklinio trąšų kiekio saugojimu ir administravimu.

10.19.                      Teismo

10.20.                      Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovai A. K. ir UAB „Vitera Baltic“ padarė ieškovei žalą. Teismo posėdžio metu ieškovės vadovas pripažino, kad aktyvių pardavimų ir komercinės veiklos nevykdo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nerealizuotų prekių galiojimo terminų pabaiga yra pačios ieškovės neveiklumo išdava. Pažymėjo, kad teismo posėdžio metu atsakovas A. K. siūlėsi galįs paimti visas trąšas su pasibaigusiais galiojimo terminais, siekiant išvengti utilizavimo išlaidų, tačiau ieškovė nesutiko bendradarbiauti, t. y. nesutiko utilizacijai skirtų trąšų atiduoti atsakovui, palaikė reikalavimą priteisti trąšų utilizavimo išlaidas. Nesant patikimiems finansinės atskaitomybės dokumentams (UAB „Agrosfera“ valstybės įmonei Registrų centrui daugiau kaip 2 metai neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų) nėra galimybės sutikrinti faktiškai neparduotų trąšų likučių natūroje bei dokumentuose, bei spręsti, ar tos trąšos yra likvidžios. Atsižvelgiant į tai, kad trąšų, jei jos buvo laikomos tinkamai, galiojimo terminą galima pratęsti, taip pat kad trąšas, kurios nėra tinkamos naudoti pateiktu pavidalu (suplyšusi pakuotė ar kt.) galima perdirbti į kitas trąšas, galima daryti išvadą, kad šių trąšų sunaikinti nėra būtinybės, jas galima parduoti ūkininkams arba pateikti perdirbimui. Be to, nesant pateiktiems patikimiems finansinės atskaitomybės dokumentams, nėra galimybių sutikrinti parduotų trąšų likučių dokumentuose, nes pateikta informacija apie parduotas trąšas Ekspertinio tyrimo akto prieduose ir pateiktose suvestinėse lentelėse skiriasi.

10.21.                      Ieškovė padidino ieškinio reikalavimus dėl nuostolingų trąšų pardavimų nuo                9 141,72 Eur iki 64 953,59 Eur, nes po bylos iškėlimo teisme buvo parduota dalis trąšų, tačiau mažesne, negu jų įsigijimo kaina. Teismo vertinimu, šį prašoma priteisti suma yra nepagrįsta, nes dauguma nurodytų pardavimų žemiau savikainos įvyko po to, kai A. K. nebebuvo bendrovės vadovas ir neturėjo jokios įtakos priimant sprendimus dėl kainos nustatymo. Ieškovė nusprendė prekes parduoti žemesne kaina, atsakovai nėra atsakingi už dabartinės vadovybės ir akcininkų sprendimus. Be to, ieškovė nepaneigė, kad A. K. buvimo vadovu metu taikytos nuolaidos buvo neteisingos ar neteisėtos. Neįrodyta, kad A. K. gavo kokios nors asmeninės naudos iš minėtų pardavimų. UAB „Vitera Baltic“ ieškovei taip pat taikė nuolaidas, į kurias nebuvo atsižvelgta skaičiuojant prekių savikainą. Byloje esanti sąskaita patvirtina, kad atsakovė UAB „Vitera Baltic“ suteikė ieškovei 47 842,14 Eur nuolaidą. Ekspertiniame akte nurodyta, kad nuostoliai siekia 64 953,59 Eur. A. E. tyrimo aktą, nustatyta, kad šių nuostolių priskirti konkrečiam laikotarpiui nėra galimybės, nes, skaičiuojant nuostolius, buvo naudotos kito laikotarpio žemiau savikainos parduotų trąšų savikaina bei pardavimai.

10.22.                      Ieškovė prašė priteisti nuostolius, kuriuos sudaro netiesioginės sąnaudos. Nurodo, kad bendra netiesioginių sąnaudų suma yra 169 813,87 Eur (ieškovė padidino reikalavimą nuo pradinės 74 519,65 Eur sumos). Teismas sprendė, kad šis reikalavimas yra nepagrįstas, nes pirma, sąnaudų dalį (166 972,55 Eur) ieškovė priskaičiuoja už laikotarpį, kai A. K. nebuvo vadovu, todėl neturėjo jokios sprendimų priėmimo teisės ir įtakos pardavimams. Ieškovė pati priėmė sprendimą pardavinėti Mikro trąšas žemesne už savikainą kaina, todėl toks ieškovės sprendimas nėra susijęs su A. K. ar UAB „Vitera Baltic“ ir jų veiksmais. Antra, ieškovė, kuri šiuo metu turi tik 3 darbuotojus, nurodo, kad 2020 m. patyrė 2 480 776 Eur bendrųjų ir administracinių sąnaudų. Pas ieškovę dirbant apie 40 darbuotojų, bendrosios ir administracinės sąnaudos sudarė 683 045 Eur, t. y. beveik 4 kartus mažiau. Vienam darbuotojui tenka daugiau nei 800 000 Eur sąnaudų. Atkreiptinas dėmesys, kad pelno (nuostolio) ataskaita, kuria remiasi ieškovė, yra nepateikta valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui. Todėl nėra galimybės įsitikinti, kas sudaro 2 480 776 Eur bendrųjų ir administracinių sąnaudų sumą. Trečia, teismo ekspertė D. A. 2021 m. rugpjūčio 12 d. konsultacinėje išvadoje nustatė, kad Ekspertinio tyrimo akte atliktas skaičiavimas dėl netiesioginių sąnaudų priskyrimo yra neteisingas ir prieštarauja logikai, nes negali būti tokia situacija, jog pardavus prekes nuostoliai būtų didesni, nei jas tiesiog sunaikinant.

Dėl 

10.23.                      Ieškovė UAB „Agrosfera“ prašė priteisti iš A. K. 62 746,68 Eur turtinės žalos, padarytos dėl bendrovei nenaudingos ir akivaizdžiai nuostolingos Agrivi programinės įrangos sutarties sudarymo ir vykdymo.

10.24.                      Teismas

10.25.                      Teismas

Dėl

10.26.                      Ieškovė prašė priteisti solidariai iš A. K. ir UAB „Jonvalda“ 6 818,88 Eur turtinę žalą, padarytą dėl bendrovei nenaudingų ir akivaizdžiai nuostolingų automobilių nuomos sutarčių sudarymo ir vykdymo. Teismas sprendė, kad ieškovė neteisėtų atsakovų veiksmų neįrodė, nes bylos duomenys patvirtina, to neneigia ir pati ieškovė, jog ji su UAB „Jonvalda“ buvo sudariusi eilę automobilių nuomos sutarčių, tačiau jų vien dėl giminystės ryšių tarp UAB „Jonvalda“ ir A. K. neigiamai nevertino, o išskiria tik sutartį dėl automobilio MERCEDES BENZ GLE 450 4MATIC valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos. Jokie sandoriai nuo bendrovės valdybos ar akcininkų nebuvo slepiami, nes transporto automobilių nuomos sutartys buvo sudaromos dar gerokai iki bendrovės akcininkų pasikeitimo ir naujos įstatų redakcijos priėmimo. Naujieji akcininkai (ir valdybos nariai) aiškiai žinojo, kad bendrovė nuomoja automobilius iš UAB „Jonvalda“, nes dar iki akcijų pirkimo-pardavimo ieškovės akcininkams buvo atskleista visa informacija apie sudarytas transporto priemonių sutartis. Dabartinis bendrovės vadovas G. B., kuris po ICOR bendrovės akcijų įsigijimo buvo paskirtas bendrovės finansų direktoriumi, žinojo visus sudarytus sandorius, nes būtent jis vykdydavo atsiskaitymus pagal šiuos sandorius. Be to, ieškovė dar kelis mėnesius po to, kai atsakovas A. K. nustojo eiti bendrovės vadovo pareigas, toliau iš UAB „Jonvalda“ nuomojosi krautuvus.

10.27.                      Nors ieškovė tvirtina, kad automobilis išnuomotas ne rinkos kaina, tačiau to neįrodė. Aplinkybę, kad nebuvo gautas bendrovės valdybos pritarimas, teismas vertina, kaip nesudarančią vienintelio pagrindo veiksmus pripažinti neteisėtais, nes: pirma, šis reikalavimas netaikomas kitoms tarp tų pačių šalių sudarytoms sutartims, antra, ieškovė pripažino, kad net ir A. K. nuo 2019 m. gruodžio 6 d. atsistatydinus iš direktoriaus pareigų, dalis nuomos santykių su UAB „Jonvalda“ tebesitęsia.

10.28.                      Ieškovė, siekdama įrodyti automobilio nuomos kainos neatitikimą rinkos kainai, lygina lizingo įmokos dydį su nuomos kaina. Teismas sprendė, kad toks įrodinėjimo būdas yra netinkamas, nes lizingas ir nuoma yra atskiros rinkos, atskiros paslaugos ir atitinkamai skirtingai apskaičiuojami įmokų dydžiai. Lizingas yra finansinė paslauga, kuri suteikiama įvertinus įmonės mokumą, reikalaujant pradinio 10-20 proc. įnašo, papildomai skaičiuojant palūkanas. Be to, lizingo sutarties nutraukimas yra sudėtingesnis nei automobilio nuomos sutarties atveju, nes bankui ar kitai finansavimo paslaugas teikiančiai įmonei neišmokėtas automobilis reiškia papildomas saugojimo, administravimo ir pardavimo išlaidas, lizingo bendrovei lieka neišmokėtas automobilis, o įmokos, atskaičius palūkanas, negrąžinamos. Įvertinus pateiktą skaičiavimo būdą nuostoliams dėl automobilio nuomos sąnaudų, galima daryti išvadą, kad UAB „Agrosfera“ nuostolio skaičiavimas dėl automobilio nuomos iš UAB „Jonvalda“ nėra pagrįstas realiais dokumentais, skaičiuojant nusidėvėjimą nebuvo laikomasi Vyriausybės nustatytos tvarkos. Naujo automobilio vertė per pirmuosius metus gali nukristi nuo 20 iki 30 proc. pradinės vertės (nuo 20 218 Eur iki 30 327 Eur), o tai būtų beveik 2-3 kartus daugiau nei ieškovės sumokėta suma UAB „Jonvalda“. Teismas pažymėjo, kad pagal Automobilio nuomos sutarties 3.2. punktą ieškovė turėjo sumokėti 2 mėn. avansinį mokėjimą, kuris sutartį nutraukus anksčiau laiko turėjo likti atsakovei. Automobilio nuomos sutartis buvo nutraukta anksčiau sutarto laiko, tačiau atsakovė nereikalavo sumokėti avansinį mokėjimą, kuris buvo įskaitytas už paskutinius du nuomos mėnesius. Ši aplinkybė, skaičiuojant žalą nebuvo įvertinta. Taigi, teismas sprendė, kad šioje dalyje ieškovės ieškinys taip pat negali būti tenkinamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11.       Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Agrosfera“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Agrosfera“ ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Teismas

11.2.                      Byloje nenustatyta, kad A. K. – priimdamas sprendimus dėl iš UAB „Vitera Baltic“ įsigyjamų trąšų kiekio – būtų įspėjęs apie galimas perteklinio kiekio įsigijimo rizikas ar galimus neigiamus padarinius. Priešingai, teismo posėdžio metu liudytojas A. G. patvirtino, kad buvo teikiama tik sausa informacija apie trąšų kiekį ir kainą, bet niekada nebūdavo informuojama apie per didelį trąšų likutį ar jų realizacijos problemas. Būdamas trąšų verslo profesionalu ir vadovaudamas bendrovei, būtent A. K. turėjo operatyviai reaguoti į trąšų paklausą rinkoje, informuoti apie galimas neigiamas pasekmes dėl per didelio turimo trąšų kiekio, o ne jau ir taip turėdamas sandėlyje metų pardavimų vertės likutį, toliau pirkti papildomas trąšas iš UAB „Vitera Baltic“. Toks A. K. elgesys patvirtina, kad jis akivaizdžiai nesuvaldė interesų konflikto.

11.3.                      Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad per laikotarpį nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. (bendrovės finansinius metus) ieškovė pardavė iš UAB „Vitera Baltic“ ir kitų tiekėjų trąšų pardavimo uždirbo 399 040,42 Eur bendrojo pelno. Ieškovė pažymi, kad pačių atsakovų pateikti duomenys patvirtina, jog iš mikro trąšų pardavimo per nurodytą laikotarpį bendrovė gavo 163 426,00 Eur bendrojo pelno, o D. A. išvadoje nurodyta dar mažesnė bendrojo pelno suma – t. y. 113 560,00 Eur. Bet kuriuo atveju, bendrasis pelnas akivaizdžiai nereiškia, kad bendrovė iš UAB „Vitera Baltic“ trąšų pardavimo gavo grynojo pelno. Kita vertus, šiame kontekste svarbu visos aplinkybės, kuriomis buvo gautas tas bendrovės bendrasis pelnas: (i) 2018 m. birželio 30 d. sandėlyje jau faktiškai buvo mikro trąšų už 501 985,57 Eur sumą; (ii) vietoje to, kad pabandytų pirmiausiai realizuoti daugiau nei pusės milijono trąšų likutį, bendrovė      2018 m. liepos 1 d. – 2019 m. birželio 30 d. papildomai įsigijo trąšų dar už 700 583,52 Eur; (iii) per metus bendrovė nesugebėjo realizuoti viso įsigytų trąšų kiekio; (iv) 2019 m. birželio 30 d. vis dar neparduotų trąšų likutis buvo 661 177,09 Eur. T. y. 661 177,09 Eur suma bendrovei, turinčiai 2 462 mln. Eur nuostolį, buvo įšaldyta ir „nusėdo“ UAB „Vitera Baltic“ apyvartinėse lėšose, tačiau „leido“ „uždirbti“ 163 426,00 Eur bendrojo pelno. Toks verslo modelis bendrovei buvo akivaizdžiai nenaudingas ir, priešingai, buvo naudingas UAB „Vitera Baltic“  ir ją tiesiogiai valdančiam A. K..

11.4.                      Atsakovas pažeidė lojalumo pareigą. Teismas nevertino, kad vadovaujantis normalia verslo logika ir siekiant bendrovei naudos, naujos prekės (trąšos) pardavimui įsigyjamos atsižvelgiant į ankstesnius pardavimus ir paklausą rinkoje. Atitinkamai, pagrįsta manyti, kad sandėliuojamos bus tik tokios prekės (trąšos), kiek pagrįstai jų gali reikėti pardavimui. Tą, teismo posėdžio metu, be kita ko, patvirtino ir liudytojas – buvęs bendrovės finansų vadovas M. B., nurodydamas, kad protingas trąšų likutis yra toks, kurį gali per metus realizuoti. Tačiau, šiuo konkrečiu atveju, tokios elementarios verslo logikos taisyklės iš A. K. pusės buvo ignoruojamos, nes buvo užsiperkama naujų trąšų iš UAB „Vitera Baltic“, nors bendrovė jų vis dar turėjo, tokiu būdu trąšų likutį sąmoningai auginant.

11.5.                      A. K. pažeidė ir CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą juridinio asmens vadovui tenkančią pareigą juridinio asmens atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai. A. K. valdymo metais bendrovės įsigyjamų ir neparduodamų trąšų kiekis vis augo. Kiekvienais metais po trąšų pardavimo sezono bendrovės sandėliuose likdavo vis didesnis kiekis nerealizuotų trąšų, iš kurių absoliuti dauguma mikro trąšų buvo įsigyjamos iš A. K. valdomos ir jam priklausančios UAB „Vitera Baltic“. Bendrovės iš UAB „Vitera Baltic“ įsigytų ir neparduotų trąšų likutis buvo 5 kartus didesnis nei analogiškas bendrovės turimas trąšų, pirktų iš kitų tiekėjų, likutis. Be to, pirkimai buvo vykdomi nepaisant to, kad iš UAB „Vitera Baltic“ užsakomas trąšų kiekis gerokai viršijo paklausą rinkoje. Tai, kad A. K. bendrovės vardu įsigydavo perteklinį ir nepagrįstai didelį trąšų kiekį, patvirtina ir atsakovų vykdyta prekyba mikro trąšomis su kitais subjektais. Pačių atsakovų į bylą pateikti duomenys apie UAB „Vitera Baltic“ pardavimus AB „Litagros prekyba“ patvirtina, kad nors bendrovės veikimo mastas buvo kur kas mažesnis nei AB „Litagros prekyba“ (t. y. net ir bendrovės piko metu ji turėjo 12 kartų mažiau darbuotojų nei AB „Litagros prekyba“) ji per atitinkamą laikotarpį įsigijo didesnį trąšų kiekį. Todėl A. K. negalėjo nežinoti, kad bendrovė įsigyja akivaizdžiai perteklinį ir jos veiklos masto neatitinkantį trąšų kiekį iš jam priklausančios ir jo valdomos UAB „Vitera Baltic“. Atitinkamai, jeigu būtų tinkamai vykdęs jam tenkančią pareigą veikti protingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, A. K. būtų ėmęsis veiksmų, nukreiptų į protingo trąšų kiekio įsigijimą, o ne į UAB „Vitera Baltic“ pardavimų ir pelno kėlimą.

11.6.                      Teismas

11.7.                      Teismas

11.8.                      Skundžiamame sprendime teismas nurodo, kad trąšos buvo įsigytos ne Distribucijos sutarčių pagrindu. Tačiau ši aplinkybė niekaip nepaneigia, kad A. K. einant bendrovės vadovo pareigas bendrovė iš savo dukterinės įmonės SIA „Agrosfera“ perpirko šios iš UAB „Vitera Baltic“ įsigytas trąšas. Kitaip tariant, SIA „Agrosfera“ veikė kaip tarpininkė, UAB „Vitera Baltic“ buvo sugeneruotas pelnas, o ieškovė patyrė šių trąšų perpirkimo kaštus, ir šiuo atveju A. K. veikė savo, o ne bendrovės interesais. Po ieškinio pareiškimo bendrovė dalį perteklinių ir besibaigiančio galiojimo trąšų išmainė su UAB „Vitera Baltic“ į kitas trąšas, tačiau tokie „mainai“ nereiškia, kad trąšos nėra įtrauktinos į iš UAB „Vitera Baltic“ įsigytų trąšų likutį. Minėtų trąšų jokiomis kitomis aplinkybėmis bendrovė nebūtų įsigijusi, o su minėtais „mainais“ sutiko tik todėl, kad, būdama rūpestinga ir kooperuodamasi su A. K. ir UAB „Vitera Baltic“, siekė minimizuoti nuostolius dėl besibaigiančio galiojimo trąšų. Skundžiamu sprendimu bendrovė už tai buvo nubausta, o A. K. ir UAB „Vitera Baltic“ – atleisti nuo atsakomybės už bendrovei dėl faktiškai nerealizuotų perteklinių trąšų kylančią žalą. Galiausiai, teismas skundžiamame sprendime nevertino bendrovės ieškinio argumentų dėl priežastinio ryšio ir kaltės.

11.9.                      Teismas

11.10.                      Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad, pirma, bendras programinės įrangos teigiamas vertinimas užsienio rinkose nelemia, kad ji būtinai bus paklausi ir Lietuvoje. Tą patvirtina šios bylos faktai – Agrivi (ne)pardavimo rezultatai. Antra, bendrovės finansinė padėtis jau 2016 m. liepos 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. laikotarpiu buvo sunki, todėl teismo išvados dėl tariamai geros bendrovės finansinės padėties prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Trečia, teismo išvados apie tai, kad buvo paskaičiuota, jog vienas ūkis įsigis 3 vnt. programinės įrangos yra paremtos išimtinai tik niekuo nepagrįstais atsakovų teiginiais. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad bent vienas ūkis būtų įsigijęs 3 vnt. programinės įrangos. Byloje apskritai nėra įrodymų, kad A. K. būtų apklausęs bent vieną ūkininką dėl tokios programinės įrangos poreikio. Ketvirta, A. K. pateikti skaičiavimai, neva dėl antkainio papildomai planavo uždirbti 30 100,00 Eur – pateikti po fakto. Nėra nei vieno įrodymo, kad A. K. būtų sudarinėjęs kainodarą dar prieš įsigyjant Agrivi. Taip pat nėra nė vieno įrodymo, kad šie paskaičiavimai yra pagrįsti ir realistiški. Penkta, A. K. sudarytos „kainodaros“ nepagrįstumą ir programinės įrangos poreikio nebuvimą patvirtina ir faktai, kad vėliau įranga buvo siūloma kone dykai ir už pusę kainos, tačiau ji vis tiek niekam nebuvo reikalinga. Šešta, kitų tiekėjų buvimas lėmė ne Agrivi programos poreikį, o, priešingai, tai, kad Agrivi Lietuvos rinkoje niekam nereikėjo. Galiausiai, teismas konstatavo, kad įrango galėjo būti neparduota dėl žemo kompiuterinio raštingumo, tačiau neįvertino to, jog atlikus tyrimą tai būtų aišku dar pirkimo stadijoje.

11.11.                      Teismas

11.12.                      Teismas

11.13.                      Skundžiamu sprendimu teismas nepagrįstai sprendė, kad UAB „Vitera Baltic“ ir UAB „Jonvalda“ neatliko neteisėtų veiksmų ir tuo pagrindu nepagrįstai atsisakė taikyti civilinę atsakomybę UAB „Vitera Baltic“ ir UAB „Jonvalda“ atžvilgiu. Abi įmonės atliko generalinį deliktą. Tačiau, priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas netinkamai taikė teisę ir dėl to nepagrįstai neįžvelgė UAB „Vitera Baltic“ ir UAB „Jonvalda“ civilinės atsakomybės. Skundžiamo sprendimo motyvuose teismas analizavo išimtinai tik A. K., kaip bendrovės atstovo, veiksmus, tačiau aplinkybės, jog kartu su A. K. neteisėtus veiksmus atliko ir UAB „Vitera Baltic“ ir UAB „Jonvalda“ – liko visiškai neįvertintos.

11.14.                      Skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti Distribucijos sutartis negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio ir / arba CK 1.82 straipsnio pagrindu.

11.15.                      Bendrovės teigimu, teismas skundžiamu sprendimu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnį ir tikimybių pusiausvyros principą, dėl ko teismas (i) nepagrįstai laikė neįrodytomis aplinkybes dėl A. K. fiduciarinių pareigų bendrovei pažeidimo; (ii) tendencingai ir šališkai vertino liudytojų parodymus; (iii) nepagrįstai nesirėmė teismo eksperto R. B. tyrimo aktu, patvirtinančiu bendrovei atsakovų neteisėtais veiksmais sukeltą žalą.

11.16.                      Pirma, teismas laikė neįrodytomis aplinkybes, kurios yra akivaizdžios ir kurias įstatymas įsakmiai pripažįsta pažeidžiančiomis vadovo pareigas – atsakovas sudarė trąšų pirkimo ir automobilio nuomos sandorius su savo šeimos valdomomis įmonėmis – šį faktą pripažino pats atsakovas, t. y. jis veikė pažeisdamas CK 2.87 straipsnio 3, 5 dalis. Antra, teismas nepagrįstai konstatavo, kad neįrodyta, koks trąšų kiekis yra perteklinis – pateikti įrodymai patvirtina, kad didžioji dalis likusių trąšų yra pasibaigusio galiojimo. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad pasibaigusio galiojimo trąšos gali būti sėkmingai realizuojamos. Trečia, teismas nevertino svarbių bylai aplinkybių, pvz., fakto, kad vadybininkų skaičius buvo sumažintas ir didesnė jų dalis buvo atleisti būtent atsakovo iniciatyva / sprendimu. Ketvirta, teismas nepagrįstai nevertino, kokioje finansinėje būklėje atsakovas paliko ieškovę 2019 m. pab. ir kad paskesni sprendimai buvo nulemti būtent atsakovo veiksmų. Penkta, teismo išvada, kad trąšų pardavimams stiprią įtaką turėjo konfliktai dėl ICOR vykdomos kanapių auginimo programos nepagrįstas jokiais įrodymais, nors dauguma apklaustų liudytojų patvirtino, kad kanapių programa buvo susijusi tik su nedideliu skaičiumi ieškovės aptarnautų ūkininkų, su ūkininkais buvo atsiskaityta, o didžioji dalis menamų konfliktų apskritai kilo ne dėl kanapių verslo. Šešta, teismo išvada, kad „minimalių įsigyjamų prekių kiekio nustatymas, atsakomybės ribojimai ir avansiniai atsiskaitymai yra nieko neišsiskiriančios, įprastos distribucijos sutarčių sąlygos“ apskritai negalėjo būti pagrįsta kokiais įrodymais, nes nei viena šalis tokių įrodymų neteikė. T. y. byloje nėra jokių kitų distribucijos sutarčių, su kuriomis būtų galima lyginti ginčijamų sutarčių sąlygas. Net jeigu tokia teismo išvada ir būtų teisinga, teismas privalėjo įvertinti, kad sutartys ir jų esminiai pakeitimai sudaryti pažeidžiant CK 2.87 straipsnio 3, 5 dalis. Septinta, teismo išvada, kad sprendimas įsigyti Agrivi programą buvo „apsvarstytas ir ekonomiškai pagrįstas“ neatitinka byloje nustatytų aplinkybių – byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris pagrįstų, kad atsakovas būtų atlikęs bent kokį tyrimą prieš įsigydamas programą. Aštunta, teismo motyvai dėl automobilio nuomos iš UAB „Jonvalda“ neatitinka byloje esančių įrodymų.

11.17.                      Šioje byloje teismo posėdžio metu buvo apklausti net septyni liudytojai. Teismas šių liudytojų nurodytas aplinkybes vertino išimtinai selektyviai ir ištrauktas iš konteksto. Vienas liudytojų parodymais patvirtintas aplinkybes teismas be jokių papildomų argumentų laikė nustatytomis, kitas, priešingai, be jokių logiškų motyvų laikė nenustatytomis. Be to, teismas skundžiamame sprendime rėmėsi tik dalimi duotų parodymų dėl konkretaus fakto, kas lėmė, kad teismas padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas.

11.18.                      Siekdama pagrįsti jai atsakovų sukeltą žalą, ieškovė į bylą be visų vidinių bendrovės dokumentų taip pat pateikė ir teismo eksperto R. B. parengtą tyrimo aktą, patvirtinantį, kad: (i) bendrovės nuostoliai dėl perteklinio trąšų įsigijimo iš UAB „Vitera Baltic“ sudaro 328 504,80 Eur; (ii) A. K. pasirinkus optimaliausią automobilio įsigijimo opciją, bendrovė būtų galėjusi sutaupyti 6 818,88 Eur. Skundžiamame sprendime teismas šiuo Ekspertinio tyrimo aktu nepagrįstai nesirėmė. Skundžiamame sprendime teismas tendencingai ir nepagrįstai absoliutų prioritetą suteikia atsakovų pateiktai D. A. išvadai, nors ši išvada net negalėjo būti įrodymu byloje: (i) D. A. yra verslo, kilnojamo ir nekilnojamo turto vertinimo ekspertizė, tuo tarpu tyrimo akto objektas yra bendrovės ūkinės veiklos analizė ir tam buvo pateikiamos bendrovės 2018-2020 m. finansinės ataskaitos. D. A. neturėjo kompetencijos atlikti ūkinės veiklos analizę, nes į jos ekspertinės veiklos žinių ribas neįeina verslo apskaitos standartų ir kiti teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą ir finansinių ataskaitų pateikimą, žinojimas ir taikymas; (ii) D. A. išvada parengta pažeidžiant teismo ekspertų profesinės etikos kodeksą. Siekdami paneigti tyrimo akte nustatytus duomenis, atsakovai D. A. turėjo užduoti analogiškus klausimus, kokie buvo tiriami tyrimo akte, o ne prašyti nepagrįstai kritikuoti R. B. išvadas; (iii) ekspertinis tyrimas turi būti atliktas moksliškai patvirtintais ir / arba visuotinai pripažintais akredituotais tyrimo metodais, o ne remiantis akte (ir skundžiamame sprendime) įvardijama „elementaria logika“. D. A. išvadoje nėra konkrečių tyrimo metodų aprašymo; jų pasirinkimo pagrindimo bei nuorodų į mokslinę literatūrą, todėl toks tyrimas negali būti laikomas kaip atitinkantis privatiems teismo ekspertams keliamus reikalavimus; (iv) D. A. nepagrįstai nurodo, neva bendrovės nuostolių dėl prabangaus automobilio nuomos skaičiavimas nėra pagrįstas, nes nebuvo laikytasi Vyriausybės nustatytos tvarkos – tokios išvados pagrįstai leidžia abejoti D. A. kompetencija, nes įmonė gali nustatyti skirtingas nusidėvėjimo normas finansinės apskaitos ir mokesčių tikslais. Nuoroda į Vyriausybės tvarką apskritai rodo, kad D. A. nesuprato, kokiu būdu ir pagal kokią metodiką tyrimo akte buvo suskaičiuotos naudojimo sąnaudos; (v) D. A. išvados 1-29 psl. pateikiama informacija apskritai nėra susijusi su bylos nagrinėjimo dalyku.

11.19.                      Teismas

12.       Atsiliepime į ieškovės UAB „Agrosfera“ apeliacinį skundą atsakovė UAB „Jonvalda“ prašo ieškovės skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Kauno apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovės pasirinktas įrodinėjimo būdas lyginant nuomos ir lizingo teisinius santykius yra netinkamas, nes lizingas ir nuoma yra atskiros rinkos, atskiros paslaugos ir atitinkamai skirtingai apskaičiuojami įmokų dydžiai. Ieškovė niekaip nepaneigė šių teismo argumentų. Atsakovės nuomone, ieškovės pozicija yra iš esmės klaidinga, nes siekdama pagrįsti, kad automobilis buvo išnuomotas nepagrįstai didele kaina, ieškovė negali remtis lizingo ar paskolų įmokų dydžiais. Nei lizingo, nei paskolos dydis negali teisingai parodyti automobilių nuomos rinkos kainos taip pat, kaip ir analogiškai gyvenamojo būsto įsigijimo paskolų įmokos negali atskleisti gyvenamojo būsto nuomos kainų.

12.2.                      Aplinkybę, ar automobilis buvo išnuomotas už didesnę nei rinkos kainą, gali patvirtinti tik kitų automobilių nuomos įmonių siūlomų kainų palyginimas. Ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie pateiktų analogiško ar panašaus automobilių nuomos kainas ir leistų daryti prielaidą, kad automobilis buvo išnuomotas už didesnę nei rinkos kainą. Kadangi ieškovė tokių įrodymų į bylą nepateikė, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad Kauno apygardos teismas padarė neteisingas išvadas. Ieškovės skunde nurodoma kritika yra ekonominiu atžvilgiu nelogiška, nes ieškovės teigimu būtų buvę naudingiau įmonei, turinčiai finansinių sunkumų, įsigyti automobilį, t. y. sumokėti pilną naujo automobilio kainą (101 090,01 Eur), nei automobilį nuomotis 8 mėn. už 11 200 Eur.

12.3.                      Atskirai pažymėjo, kad ieškovė nuomojosi ne vieną automobilį iš atsakovės. Pvz.,          2018 m. ieškovei buvo išnuomoti 9 transporto priemonės, o 2019 m. – 4. Visi automobiliai buvo išnuomoti už rinkos kainą, įskaitant ir ginčo automobilį. Kai kurie automobiliai buvo išnuomoti net mažesne nei rinkos kaina, tačiau ieškovė šias aplinkybes nutyli. Jeigu atsakovės tikslas būtų buvęs neteisėtai pasipelnyti iš ieškovės, tai visų nuomotų automobilių kainos būtų gerokai viršijusios rinkos kainą, bet ieškovė reiškia reikalavimą tik dėl vieno automobilio. Tai, kad ieškovė nereiškia reikalavimų dėl kitų automobilių nuomos patvirtina, jog atsakovė jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o šį ieškinį naudoja kaip spaudimo priemonę prieš buvusį ieškovės vadovą A. K..

12.4.                      Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad R. B. savo tyrimo akte apskaičiavo, kad ieškovei padaryta žala yra 6 818,88 Eur. Ieškovė kvestionuoja Kauno apygardos teismo sprendimą dėl to, kad teismas neatsižvelgė į R. B. tyrimo aktą. Atsakovė nepritaria ieškovės teiginiams. Specialistas savo tyrimo akte atliko neteisingus skaičiavimus. Esminė klaida – R. B. lizingo bei paskolos įmokų išdėstymą skaičiavo ne 8 mėn., o 60 mėn. laikotarpiu. Padalinus automobilio kainą iš 8 mėn. būtų gauti visiškai kitokie rezultatai, nes įmokos būtų buvusios gerokai didesnės. Atlikus skaičiavimą pagal tyrimo akto 34 p. pateiktą formulę gaunasi, kad per mėnesį automobilio kaina (be palūkanų ir sutarties sudarymo mokesčio) sudarytų 3 571,12 Eur. Tokia suma akivaizdžiai patvirtina, kad lizingo ar paskolos įmokos nebuvo ir nėra palankesnės už nuomos kainą. Be to, specialistas savo tyrime nurodo visiškai kitokią automobilio komplektaciją, o kai kurių pozicijų į komplektaciją neįtraukė išvis.

12.5.                      Taip pat, tyrimo akte skaičiuodamas automobilio nusidėvėjimą, R. B. remiasi ne oficialia gamintojo Mercedes-Benz arba pardavėjo UAB „Silberauto“ skaičiuokle, o abejotino pagrįstumo šaltiniais, todėl tikėtina, kad nusidėvėjimo skaičiavimo rezultatai neatitinka tikrovės. Neaišku ir kokiu pagrindu R. B. nustatė, kad Lietuvoje veikiančios finansų įtaigos už automobilio įsigijimą suteiktų 3,42 proc. metines palūkanas, nes nėra įvertinta ieškovės kreditingumo rizika (jei ieškovės finansinė padėtis tokia prasta kaip teigia ieškovė, bankai gali reikalauti mokėti didesnes palūkanas). Galiausiai, R. B. į sąnaudas neįtraukė draudimo ir techninio aptarnavimo išlaidų, kurios padidina sąnaudų skaičių, todėl naudojimo sąnaudų suma buvo apskaičiuota neteisingai.

13.       Atsiliepime į ieškovės UAB „Agrosfera“ apeliacinį skundą atsakovai A. K. ir UAB „Vitera Baltic“ prašo ieškovės skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.                      Atsakovai nesutinka su ieškovės argumentu dėl per didelių trąšų likučių. Pirma, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje iš tiesų nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, koks yra mikroelementinių trąšų likutis. Ieškovė byloje mikroelementinių trąšų likutį įrodinėja suvestiniais duomenimis (lentelėmis), tačiau nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad suvestiniai (lentelių) duomenys atitinka faktą. Visiškai neaišku kaip teismui ir kitiems proceso dalyviams įsitikinti, kad ieškovės lentelėse atvaizduojami mikroelementinių trąšų likučių duomenys yra teisingi. Antra, nėra aišku pagal kurią distribucijos sutartį buvo įgytas perteklinis mikroelementinių trąšų kiekis, kuris neatitiko rinkos sąlygų ir buvo aiškiai nepagrįstas. Ieškovė remiasi vien faktu, kad sandėlyje liko mikroelementinių trąšų, tačiau nesusieja šio likučio su konkrečia distribucijos sutartimi. Pavyzdžiui, pagal 2019 m. sausio 18 d. distribucijos sutartį Nr. VIT 2019/01 ir jos      2019 m. liepos 22 d. pakeitimą Nr. 1009/19-53/B ieškovė nusipirko IKAR mikroelementinių trąšų, tačiau ieškovės nurodytuose sandėlio likučiuose, šių trąšų nėra, todėl apskirtai nėra neaišku, kodėl byloje buvo ginčijama 2019 m. sudaryta distribucijos sutartis. Trečia, ieškovė, įrodinėdama, kad prekių kiekis buvo perteklinis, nepagrįstai remiasi tik sandėlio likučio duomenimis. Aplinkybė, kad sandėliuose didėjo prekių kiekis tik patvirtina, jog prekybos apimtys augo. Ketvirta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė ir ieškovė to niekaip nepaneigė, kad į byloje nurodytą mikroelementinių trąšų kiekį ieškovė nepagrįstai įtraukė nesusijusius prekių likučius. Penkta, trąšų likutis susidarė dėl ieškovės kaltės. Ieškovės akcininkai ieškovės vadovu paskyrė nekompetentingą asmenį, kuris niekada nebuvo dirbęs ir neturi patirties žemės ūkio versle ir mikroelementinių trąšų pardavimų srityse. Ieškovė iki šiol nepasamdė nei vieno pardavimų vadybininko, kuris parduotų susidariusį likutį (tai patvirtino ieškovės dabartinis vadovas teismo posėdžio metu), nei vieno agronomo, kuris galėtų konsultuoti ūkininkus dėl mikroelementinių trąšų panaudojimo (byloje tokių įrodymų nėra) ir neįdėjo jokių pastangų, kad prekės būtų parduotos. Ieškovės vadovas taip pat patvirtino, kad šiuo metu įmonė nevykdo jokios komercinės veiklos, nesudarė naujų prekių pardavimo sutarčių su ūkininkais. Šešta, iš UAB „Vitera Baltic“ įsigytos mikroelementinės trąšos yra likvidžios ir gali bei galėjo būti parduotos. Nuo ieškinio padavimo dienos ieškovė (pati savarankiškai neįdėdamas jokių pastangų, be darbuotojų) jau pardavė mikroelementinių trąšų už 270 802,95 Eur sumą. Dėl šios priežasties, ieškovė taip pat sumažino reikalaujamą priteisti sumą. Nėra jokių duomenų ir jokių garantijų, kad kol bus byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, ieškovė dar realizuos dalį mikroelementinių trąšų. Tokiu atveju, diskusija dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir tariamos žalos atlyginimo apskritai praras savo aktualumą. Septinta, trąšos yra ne tik likvidžios, tačiau ir pelningos. Aštunta, mikroelementinių trąšų likutis sandėlyje buvo protingas ir nupirktas vadovaujantis komercine logika bei pardavimų planais. Mikroelementinių trąšų užpirkimas buvo planuojamas ir užsakomas dar gruodį, įvertinus trąšų gamybos ir teikimo terminus, kad kovo mėn. sandėliuose jau būtų prekių, kurias būtų galima parduoti ūkininkams. Kita svarbi aplinkybė, jog trąšos yra reikalingos nedelsiant, o ne po 2 ar 3 mėn., priešingu atveju jų tiekimas vėliau bus pavėluotas ir nebeaktualus (laiku nebus suteikta pagalba augalams, praeis auginimo sezonas ir kt.).

13.2.                      Atsakovai nesutinka su ieškovės teiginiu, kad trąšos buvo įsigytos už didesne nei rinkos kaina, kadangi įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius, ieškovė į bylą nepateikė.

13.3.                      Atsakovai nesutinka su ieškovės teiginiu, kad iki ICOR tampant ieškovės akcininke sutartys su UAB „Vitera Baltic“ nenumatė minimalių prekių įsigijimo kiekių ir nereikalavo avansinių mokėjimų. Ieškovė šį teiginį grindžia byloje esančia 2016 m. gruodžio 22 d. sudaryta tiekimo sutartimi Nr. VIT 2016/4357. Šioje sutartyje nėra minimalių įsigyjamos produkcijos kiekių, nes tai nėra išskirtinės distribucijos sutartis, o yra tiesiog įprasta distribucijos sutartis. 2017 m. ginčo šalys sudarė išimtinės distribucijos sutartis, todėl jose yra numatytos išskirtinės distribucijos sutartims būdingos sąlygos, kaip, pavyzdžiui, minimalių kiekių nupirkimas. Be to, atsakovė UAB „Vitera Baltic“ taikė ieškovei geresnes kainas. Taip pat ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovei UAB „Vitera Baltic“ būdavo atliekami mokėjimai nelaukiant 120 d. mokėjimo atidėjimo termino, tačiau tokie teiginiai yra nepagrįsti. Iš visų tarp įmonių vykusių mokėjimų ieškovė nurodo tik tris mokėjimus, kurie nepatvirtina jokio UAB „Vitera Baltic“ taikomo išskirtinumo. Juo labiau, neaišku ką keičia pati aplinkybė, kad mokėjimas buvo įvykdytas anksčiau nei 120 d. terminas. Atidėjimo terminas nereiškia, kad įmonė neturi mokėti sąskaitos, tiesiog yra suteikiama galimybė ją apmokėti vėliau ir šis terminas nereiškia, kad įmonė turėtų išlaukti visą 120 d. terminą iki galo. Nežiūrint į tai, ieškovė taip pat pateikė mokėjimus, kurie buvo atlikti ir po 138 dienų, t. y. gerokai viršijant 120 d. atidėjimo laikotarpį, tačiau jokių sankcijų atsakovė UAB „Vitera Baltic“ ieškovei nepritaikė. Taigi, priešingai nei nurodo ieškovė, atsakovė sudarė geras ir palankias sąlygas ieškovei, netaikė jokių sankcijų ir toleravo atliekamus sutartinių įsipareigojimų pažeidimus.

13.4.                      Atsakovai nesutinka su ieškovės teiginiu, kad egzistavo visos sąlygos pripažinti Distribucijos sutartis negaliojančiomis CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes A. K. pažeidė savo kaip ieškovės vadovo kompetenciją. Pirma, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovės valdyba niekada neišduodavo pritarimų prekybiniams sandoriams, todėl ieškovės įstatuose nustatytas reikalavimas niekada neveikė ir nebuvo taikomas. Antra, ieškovė byloje taip pat niekaip neatsižvelgia į tai, kad naujoji ieškovės įstatų redakcija buvo įregistruota 2018 m. kovo 14 d., o ieškovės valdyba buvo įregistruota 2018 m. kovo 30 d. Ginčijama tiekimo sutartis Nr. VIT 2017-13 buvo sudaryta 2017 m. lapkričio 7 d., t. y. gerokai iki naujos ieškovės įstatų redakcijos įregistravimo ir valdybos suformavimo. Taigi, A. K. net teoriškai negalėjo pažeisti reikalavimo dėl valdybos pritarimo gavimo šiam sandoriui, nes valdyba tuo metu neegzistavo. Trečia, ICOR ir atitinkamai ieškovės valdyba, kurią sudarė ICOR vadovas A. G. ir Ž. D. (ilgametė ICOR darbuotoja ir kitų ICOR įmonių vadovė), nuo pat pirmosios dienos aiškiai žinojo, kad UAB „Vitera Baltic“ yra ieškovės partneris (buvusi grupės įmonė) ir pagrindinis mikroelementinių trąšų tiekėjas, tačiau tam neprieštaravo ir pretenzijų dėl to nekėlė. Ketvirta, neaišku, kodėl ieškovės valdybos nariai nepasinaudojo įstatymų jai garantuojamą teise atšaukti nepalankius ieškovei sandorius. Penkta, ieškovės valdyba nei karto nebuvo susirinkusi į posėdį pilna sudėtimi ir nesilankė ieškovės patalpose.

13.5.                      Atsakovų vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo nei vieno iš atsakovų neteisėtų veiksmų. UAB „Vitera Baltic“ ir UAB „Jonvalda“ neatliko generalinio delikto, o atsakovas A. K. nepažeidė fiduacirinių pareigų. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovas A. K. nesuvaldė interesų konflikto. Byloje nėra ginčo, kad A. K. nepasirašė nei vienos byloje ginčijamos distribucijos sutarties ir pats asmeniškai A. K. prekybos nevykdydavo (ją vykdė pardavimo vadybininkai). Be to, santykiai tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Vitera Baltic“ egzistavo dar iki ICOR investavimo į ieškovę pradžios, tad apie UAB „Vitera Baltic“ tiekiamas mikroelementines trąšas ieškovės akcininkai ICOR ir ieškovės valdybos nariai (ICOR darbuotojai) žinojo nuo pat pirmosios akcijų įsigijimo dienos, tačiau jokių pretenzijų ir prieštaravimų nereiškė.

13.6.                      Atsakovų vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje apklaustų liudytojų parodymus ir pagrįstai konstatavo, kad mikroelementinių trąšų ieškovei nepavyko realizuoti dėl atleistų darbuotojų, konfliktų su ūkininkais ir nededamų pastangų parduoti prekių likutį. Ieškovė nors ir teigia, kad A. K. valdymo laikotarpiu įmonė tapo nemoki ir buvo priversta atleisti darbuotojus, tačiau A. K. iš ieškovės vadovo pareigų pasitraukė dar 2019 m. gruodžio 6 d., o ieškovei iki šiol nėra paskelbtas bankrotas, nors įmonės vadovui įstatymai numato imperatyvią pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo jei įmonė yra nemoki. Pažymėjo, kad net ir pasitraukęs iš ieškovės vadovo pareigų, atsakovas surado trąšoms pirkėją, tačiau ieškovė šias trąšas parduoti atsisakė.

13.7.                      Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo R. B. tyrimo aktu ir vadovavosi atsakovų pateiktu tyrimo aktu. Pirma, ieškovės pateiktame akte yra dirbtinai išpūstas prekių likutis. Antra, nebuvo įvertintos UAB „Vitera Baltic“ suteiktos nuolaidos. Trečia, skaičiavimai pagrįsti abejotino turinio šaltiniais.

13.8.                      Ieškovė teigia, kad ji patirs nuostolių dėl to, kad trąšų galiojimo laikas baigiasi. Atsakovai pažymi, kad pagal byloje esančius duomenis nėra aišku kiek prekių yra su pasibaigusiais galiojimo terminais ar kokie yra produktų galiojimo terminai. To nepatvirtina nei vienas į bylą pateiktas pirminis dokumentas, pavyzdžiui, sąskaitos. Antra, mikroelementinės trąšos, jeigu yra tinkamai sandėliuojamos, jos yra tinkamos naudoti net ir po garantinio termino pabaigos, todėl nurodytas trąšas, kurių galiojimo terminai pasibaigė dar gali būti parduotos ir neprivalo būti utilizuotos. Trečia, mikroelementinės trąšos, kurių galiojimo terminai nepasibaigė, dar gali būti laisvai parduotos ir tai niekaip nėra ieškovės žala ar nuostolis. Teismo posėdžio metu ieškovės vadovas pripažino, kad aktyvių pardavimų ir komercinės veiklos nevykdo, todėl šių prekių galiojimo terminų pabaiga yra ieškovės rizika. Be to, atsakovų vertinimu, ieškovė šioje byloje neįrodė patirtos žalos dydžio, susijusiu su utilizavimu, susijusių su pardavimu mažesne kaina nei savikaina, netiesioginių patirtų sąnaudų. Atsakovų manymu, sudėtinga įsivaizduoti situaciją, kuomet bendrovė gali patirti 2 480 776 Eur bendrųjų ir administracinių sąnaudų turėdama tik tris darbuotojus.

13.9.                      Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė ieškinio reikalavimą dėl 62 746,68 Eur žalos atlyginimo už Agrivi programinės įrangos įsigijimą. Ieškovė nepagrįstai kritikuoja pirmosios instancijos teismą už tai, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog nebuvo atliktas rinkos tyrimas prieš įsigyjant Agrivi programinę įrangą. Agrivi programinė įranga yra skirta optimizuoti ūkio veiklą, padėti ūkininkams valdyti visą savo ūkį per išmanųjį telefoną ar kompiuterį: nuo konkrečių ūkio darbų, iki finansų; atsižvelgiant į esamą situaciją programa teikia rekomendacijas dėl atitinkamų veiksmų atlikimo, pavyzdžiui, nustato, kada reikia panaudoti pesticidus. Atsakovas A. K. paaiškino, kad buvo pakankamai išanalizuotas Agrivi programinės įrangos produktas, todėl neaišku kodėl ieškovė daro išvadą apie tai, jog A. K. priėmė neišanalizuotą sprendimą dėl Agrivi programinės įrangos įsigijimo. Be to, atsakovai nesutinka, kad nagrinėjamu atveju rinkos tyrimas buvo būtinas, kadangi pirkinys sudarė nereikšmingą įmonės išlaidų dalį. Atsakovui A. K. negali būti taikoma civilinė atsakomybė už Agrivi programinės įrangos įsigijimo dar ir todėl, jog atsakovas A. K. dėjo protingas pastangas parduoti Agrivi programinę įrangą. Nepaisant įdėtų pastangų dviejų metų sausros ir dviejų metų konfliktai su ūkininkais, bei sutelktas dėmesys į ICOR pluoštinių kanapių programą sutrukdė parduoti Agrivi programinę įrangą. Be to, dėl susiklosčiusių aplinkybių pritrūko ir laiko pardavimams atlikti. Atsakovų teigimu, Agrivi įrangą vis dar galima realizuoti, tačiau ieškovė nededa pakankamai pastangų, kad ją realizuotų. Primena, kad sprendimas dėl įrangos įsigijimo taip pat buvo priimtas dar iki ieškovės valdybos atsiradimo.

13.10.                      Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl transporto priemonės nuomos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė byloje neįrodė, jog automobilis buvo išnuomotas už didesnę nei rinkos kainą. Byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad nuomos kaina buvo didesnė už rinkos kainą. A. K. nepažeidė jokių fiduciarinių pareigų ieškovės atžvilgiu, kadangi automobilis buvo išsinuomotas už rinkos kainą. Tai patvirtina automobilių nuomos rinkos siūlomų kainų analizė pateikta kartu su atsiliepimu į ieškinį. Nors analogiško kaip ginčo automobilio dauguma įmonių nenuomoja, tačiau panašios klasės arba žemesnės klasės automobilių nuomos kaina yra net didesnė nei ginčo nuomos kaina.

13.11.                      Atsakovai pažymėjo, kad apeliaciniame skunde be pagrindo yra teigiama, jog pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės pažeidimus arba turėjo iš bylos pašalinti dalį dokumentų, kurie ieškovės atžvilgiu yra pertekliniai byloje. Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas be pagrindo vadovavosi į bylą pateikta D. A. konsultacine išvada, turėtų būti atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl

14.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio o 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

15.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, turtinės žalos priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas. 

Dėl

16.       Apeliantė skunde nurodė, kad atsakovų pateikta D. A. išvada negalėjo būti įrodymu byloje: 1) D. A. yra verslo, kilnojamo ir nekilnojamo turto vertinimo ekspertė, tuo tarpu tyrimo akto objektas yra bendrovės ūkinės veiklos analizė ir tam buvo pateikiamos bendrovės 2018-2020 m. finansinės ataskaitos. D. A. neturėjo kompetencijos atlikti ūkinės veiklos analizę, nes į jos ekspertinės veiklos žinių ribas neįeina verslo apskaitos standartų ir kiti teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą ir finansinių ataskaitų pateikimą, žinojimas ir taikymas; 2) D. A. išvada parengta pažeidžiant teismo ekspertų profesinės etikos kodeksą. Siekdami paneigti tyrimo akte nustatytus duomenis, atsakovai D. A. turėjo užduoti analogiškus klausimus, kokie buvo tiriami tyrimo akte, o ne prašyti nepagrįstai kritikuoti R. B. išvadas; 3) ekspertinis tyrimas turi būti atliktas moksliškai patvirtintais ir / arba visuotinai pripažintais akredituotais tyrimo metodais, o ne remiantis akte (ir skundžiamame sprendime) įvardijama „elementaria logika“. D. A. išvadoje nėra konkrečių tyrimo metodų aprašymo; jų pasirinkimo pagrindimo bei nuorodų į mokslinę literatūrą, todėl toks tyrimas negali būti laikomas kaip atitinkantis privatiems teismo ekspertams keliamus reikalavimus; 4) D. A. nepagrįstai nurodė, kad bendrovės nuostolių dėl prabangaus automobilio nuomos skaičiavimas nėra pagrįstas, nes nebuvo laikytasi Vyriausybės nustatytos tvarkos – tokios išvados pagrįstai leidžia abejoti D. A. kompetencija, nes įmonė gali nustatyti skirtingas nusidėvėjimo normas finansinės apskaitos ir mokesčių tikslais. Nuoroda į Vyriausybės tvarką apskritai rodo, kad D. A. nesuprato, kokiu būdu ir pagal kokią metodiką tyrimo akte buvo suskaičiuotos naudojimo sąnaudos; 5) D. A. išvados 1-29 psl. pateikiama informacija nėra susijusi su bylos nagrinėjimo dalyku.

17.       Atsakovai atsiliepime į apeliantės skundą nurodo, kad ieškovės į bylą pateiktas R. B. 2021 m. liepos 15 d. ekspertinio tyrimo aktas Nr. A1847 (Ekspertinio tyrimo aktas) yra nepagrįstas, nes jame atlikti skaičiavimai yra neteisingi, remiantis neteisinga mikroelementinių trąšų verte ir jų skaičiumi. Be to, tyrime atlikti skaičiavimai prieštarauja apskaitos standartams. Tyrimo aktas buvo tendencingai surašytas užsakovės ieškovės naudai, dirbtinai sukuriant įvaizdį apie ieškovės patirtus nuostolius. Dėl to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo tyrimo aktu ir jo išvadomis.

18.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime patvirtino, kad atsakovai 2021 m. rugpjūčio 23 d. pateikė teismo ekspertės D. A. 2021 m. rugpjūčio 11 d. Konsultacinę išvadą, kuri buvo parengta reaguojant į ieškovės pateiktą Ekspertinio tyrimo aktą. Taip pat nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė nepageidavo byloje atlikti ekspertizės.

19.       Pasisakydama dėl specialisto išvados įrodomosios galios byloje ir jos vertinimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, jog kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Taigi, nagrinėjamu atveju tiek R. B. 2021 m. liepos 15 d. ekspertinio tyrimo aktas Nr. A1847 (Ekspertinio tyrimo aktas), tiek ir D. A. 2021 m. rugpjūčio 11 d. Konsultacinė išvada yra rašytiniai įrodymai byloje, kuriomis ieškovė ir atsakovai įrodinėjo savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindus.

20.       Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21.       Remdamasi aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, ieškovė teigia, kad atsakovų pateikta D. A. išvada negalėjo būti įrodymu byloje. Teisėjų kolegija su šiais argumentais   sutinka, kadangi ieškovės argumentai yra aktualūs pateiktos išvados vertinimui. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės pateikta Ekspertinio tyrimo aktą ir suteikdamas pirmenybę D. A. K. išvadai, kurioje yra kvestionuojamos R. B. E. tyrimo akto išvados, privalėjo argumentuoti, kokiu pagrindu Ekspertinio tyrimo aktu teismas nesiremia kaip įrodymu. Kaip jau yra aukščiau nurodyta, teismas turėjo atsižvelgti į visų, byloje esančių, įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą R. B. E. tyrimo aktą nevertinti kaip patikimą įrodymą ir motyvuotai spręsti, kad pateiktu Ekspertinio tyrimo aktu kaip įrodymu nesivadovaus.

22.       Susipažinus su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nenustatyta, kad teismas Ekspertinio tyrimo aktą būtų siejęs su byloje esančiais kitais įrodymais, o išimtinai vadovavosi D. A. K. išvadoje pateikta Ekspertinio tyrimo akto kritika.

23.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad specialisto išvados sąvoka civilinio proceso kodekse nėra įtvirtinta ir reikalavimai specialisto išvadai taip pat, tačiau šiuo atveju yra tikslinga atsižvelgti į CPK nuostatas, reglamentuojančias ekspertizės skyrimą. Išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija. Ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti (CPK 212 straipsnio 1, 2 dalys). Kiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo turi teisę pateikti teismui klausimus, kuriais pageidauja gauti eksperto išvadą. Klausimus, kuriais reikalaujama eksperto išvados, galutinai nustato teismas nutartimi (CPK 213 straipsnis).

24.       Kadangi CPK nėra uždrausta, šalys gali pačios pasitelkti specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių turinčius asmenis ekspertiniam tyrimui atlikti. Tačiau kaip aukščiau yra nurodyta toks tyrimas turi būti pasitelkiamas su sieku atsakyti į byloje kylančius klausimus. Dviejų ekspertų išvados, kuriose pateikiami skirtingi tyrimai, įvairūs metodai bei kritika vienos ir kitos išvados atžvilgiu, ženkliai efektyviau leidžia teisėjui vertinti ekspertizių formos bei turinio pagrįstumą ir taip pritaikyti eksperto išvados atmetimo kriterijus. Todėl atsakovai, kaip ir ieškovė, turėjo teisę pasitelkti teismo ekspertą ir prašyti jo pateikti išvadą dėl byloje kylančių klausimų (pvz., siekdami įrodyti, kad ieškovė ginčo laikotarpiu žalos nepatyrė, kad pirktų trąšų likučiai nėra pertekliniai ir kt.), tačiau ne samdytis ekspertą, kuris atliktų Ekspertinio tyrimo akto pagrįstumo ekspertizę (tyrimą). Būtent pirmosios instancijos teismas, o ne D. A. privalėjo atlikti R. B. E. tyrimo akto pagrįstumo vertinimą ir motyvuotai nurodyti kodėl juo negali būti remiamasi byloje kaip įrodymu.

25.       Kaip teisingai nurodė ieškovė, D. A. išvados 1–29 psl. pateikiama informacija apskritai nėra susijusi su bylos nagrinėjimo dalyku.

26.       Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės argumentai dėl to, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis D. A. išvada kaip įrodymu byloje, yra pagrįsti.

Dėl

27.       Ieškovės teigimu, atsakovas A. K. pažeidė CK 2.87 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintą pareigą vengti interesų konflikto pirmiausia dėl to, kad, būdamas ieškovės vadovu, Distribucijos sutartis sudarė ir vykdė negavęs bendrovės valdybos pritarimo, nors pagal bendrovės Įstatų 7.3.6. ir 7.3.8. punktus, bet kokių ieškovės ir su juo susijusių asmenų sudaromiems sandoriams yra būtinas išankstinis bendrovės valdybos pritarimas.

28.       Nagrinėjamu aspektų pirmosios instancijos teismas sprendė, kad A. K. neveikė interesų konflikte, kadangi ieškovės Įstatų nuostatos dėl privalomo bendrovės valdybos pritarimo sudarant sandorius su susijusiais asmenimis praktikoje nebuvo įgyvendinamos. Be to, ieškovės valdyba buvo įsteigta vėliau nei sudaryti ginčo sandoriai.

29.       CK 2.82 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuojama, kad juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą, kuris, inter alia (liet. be visa kita, be kita ko, be to), atsako už juridinio asmens veiklos organizavimą. CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintos juridinio asmens organų narių pareigos juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, draudimas painioti juridinio asmens turtą su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo, pareiga pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie interesų konfliktą. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta juridinio asmens valdymo organo nario, nevykdančio arba netinkamai vykdančio pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, pareiga padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai.

30.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė ir dėl šių nustatytų aplinkybių ginčas nekilo, kad UAB „Agrosfera“ Įstatai, kuriais vadovaujasi ieškovė, buvo įregistruoti 2018 m. kovo 14 d. Įstatų 7.3.6 punkte numatyta, kad bendrovės valdyba priima sprendimus ,,sudaryti, pakeisti ar nutraukti sandorius tarp Bendrovės ir akcininko ar jo Susijusių asmenų. „Susiję asmenys“ šiuose įstatuose reiškia <...> bet kokį kitą asmenį, tiesiogiai ar netiesiogiai, įskaitant per aukščiau (i) punkte nurodytus asmenis ar kartu su jais, kontroliuojantį tokį asmenį, tokio asmens kontroliuojamą ar bendrai su tokiu asmeniu kontroliuojamą.“ Įstatų 7.3.8. punkte numatyta, kad Bendrovės valdyba priima sprendimus „sudaryti, pakeisti ir nutraukti Neįprastus sandorius. „Neįprasti sandoriai“ šiuose įstatuose reiškia bet kokį Bendrovės sandorį, kuris <...> yra sudarytas su akcininku ar akcininko Susijusiu asmeniu“. Įstatų 8.2 punkte įtvirtinta, kad „Prieš sudarydamas 7.3 punkte nurodytus sandorius ar priimdamas tame punkte nurodytus sprendimus Bendrovės vadovas privalės gauti Bendrovės valdybos pritarimą“. Taigi, teismas nustatęs, kad ieškovės valdyba buvo įsteigta ir bendrovės įstatai buvo įsteigti vėliau nei sudarytos Distribucijos sutartys, todėl vertino, jog ieškovės vadovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos argumentais šioje dalyje nesutinka.

31.       Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas A. K. ginčo laikotarpiu buvo  atsakovės UAB „Vitera Baltic“ ir ieškovės UAB „Agrosfera“ (iki 2019 m. gruodžio 6 d. bendrovės valdyba atšaukė A. K. iš ieškovės direktoriaus pareigų) valdymo organas. Pažymėtina, kad nors Distribucijos sutarčių sudarymo metu ieškovės valdyba dar neegzistavo, o ieškovės įstatai dar nebuvo registruoti Juridinių asmenų registre, atsakovui pareiga informuoti apie galimą interesų konfliktą atsirado iki ieškovės akcininkų pasikeitimo. Šioje dalyje teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas A. K. pažeidė ne tik CK 2.87 straipsnyje nurodytas fiduciarines pareigas, tačiau ir imperatyvias įstatymo normas.

32.       Juridinio asmens organo narys gali sudaryti sandorį su juridiniu asmeniu, kurio organo narys jis yra. Apie tokį sandorį jis privalo nedelsdamas pranešti kitiems juridinio asmens organams šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka (ši informacija turi būti pateikta raštu arba įrašyta į juridinio asmens organų posėdžio protokolą) arba juridinio asmens dalyviams, jei juridinio asmens steigimo dokumentai ar atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai aiškiai nenustato kitos informavimo tvarkos (CK 2.87 straipsnio 6 dalis). Pareigą informuoti apie galimą interesų konfliktą nustato ir ABĮ 19 straipsnio 9 dalis, numatanti, kad kiekvienas kandidatas į bendrovės vadovo pareigas, valdybos ir stebėtojų tarybos narius privalo pranešti jį renkančiam organui, kur ir kokias pareigas jis eina, kaip jo kita veikla yra susijusi su bendrove ir su bendrove susijusiais kitais juridiniais asmenimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą į šią teisinę reglamentaciją neatsižvelgė, todėl nepagrįstai konstatavo, kad A. K. negalėjo pažeisti ieškovės įstatų, kadangi jie Distribucijos sutarčių sudarymo metu negaliojo (tačiau galiojo jų vykdymo metu). Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovės vadovas buvo pranešęs ieškovei ir atsakovei apie galimą interesų konfliktą dar iki to laiko, kol ICOR visiškai įsigijo bendrovės akcijas, o vėliau taip kaip tai numato imperatyvios įstatymo normos (raštu) ieškovės valdybai.

33.       CK 2.87 straipsnyje nurodyta, kad juridinio asmens organų nariai turi pareigas pačiam juridiniam asmeniui – valdymo organo narys turi veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu. Ta pati taisyklė, kad bendrovės vadovas turi pareigas pačiai bendrovei, kaip savarankiškam teisės subjektui, įtvirtinta ir ABĮ. ABĮ              19 straipsnio 8 dalyje nustatyta bendrovės vadovo pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, teismų praktikoje suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad veikimo bendrovės interesais pareigos turinys priklauso nuo finansinės bendrovės padėties: įmonės vadovas yra atsakingas už įmonės kasdieninės veiklos organizavimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punktas), laikantis įstatymų ir bendrovės įstatų (ABĮ 19 straipsnio 8 dalis), kad veikla atitiktų ne tik bendrovės ir jos akcininkų interesus, tačiau, įmonei susidūrus su finansiniais sunkumais, nebūtų neteisėtais veiksmais pažeidžiami ir kreditorių interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo    27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).

34.       Pagrindinius interesų konfliktus tarp valdymo organų narių ir bendrovės galima skirstyti į dvi grupes. Pirmąją ir didžiausią grupę sudaro interesų konfliktai, atsirandantys valdymo organams sudarant sandorius tarp jų vadovaujamos įmonės ir kito su valdymo organų nariais susijusio subjekto, pavyzdžiui, su juridiniu asmeniu, kurio dalyvis arba valdymo organas vadovas yra, arba su fiziniu asmeniu, kurio giminaitis yra vadovas ir pan., kitaip tariant, tai sandoriai, kuriems įtakos turėjo interesų konfliktas. Antrąją vadovo ir bendrovės galimų interesų konfliktų grupę sudaro draudimas vadovui naudotis bendrovės galimybėmis ir turtu (CK       2.87 straipsnio 4 dalis). Siekdamas pašalinti tokio pobūdžio interesų konfliktų atsiradimo galimybę ateityje, įstatymų leidėjas, kaip minėta aukščiau, papildomai yra nustatęs, kad kiekvienas kandidatas į bendrovės vadovo pareigas, valdybos ir stebėtojų tarybos narius privalo pranešti jį renkančiam organui, kur ir kokias pareigas jis eina, kaip jo kita veikla yra susijusi su bendrove ir su bendrove susijusiais kitais juridiniais asmenimis (ABĮ 19 straipsnio 9 dalis). Teismų praktika dėl ABĮ 19 straipsnio 9 dalies reglamentavimo šiuo metu neišplėtota.

35.       Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, valdymo organų lojalumo pareiga bendrovei suponuoja, kad vadovai negali priimti sprendimų ar sudarinėti sandorių bendrovės vardu, jei kyla interesų konfliktas, be bendrovės sutikimo. Tokio sandorio sudarymas, neatskleidus interesų konflikto, jau savaime gali būti kvalifikuojamas kaip neteisėti vadovo veiksmai.

36.       Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog pasikeitus bendrovės akcininkams (akcijas įsigijus ICOR) ir įsteigus bendrovės valdyba, aukščiau nurodyta atsakovo A. K. pareiga eliminuota nebuvo. Priešingai, nustatyta bendrovės įstatuose. Ir šiuo atveju neturi jokios teisinės reikšmės faktas, kad ieškovės valdybos nariai galimai žinojo apie tai, jog ieškovė, vadovaujama atsakovo A. K., sudarinėja Distribucijos sutartis su kita atsakovo A. K. vadovaujama įmonę – UAB „Vitera Baltic“. Kaip minėta, įstatymas nustato imperatyvią pareigą informuoti bendrovę raštu apie galimą interesų konfliktą. Kadangi tokių įrodymų į bylą nėra pateikta, vertintina, kad atsakovas A. K. pažeidė ne vien fiduciarines pareigas ieškovei, tačiau nesilaikė imperatyvių įstatymo normų. Taigi, iš esmės ieškovė yra teisi, kad Distribucijos sutartys buvo sudarytos ir vykdomos A. K. viršijant savo, kaip bendrovės vadovo, kompetencijos ribas, nes jų sudarymui (o vėliau ir vykdymui) buvo būtinas bendrovės valdybos pritarimas. O apie turimą valdybos pritarimą byloje duomenų nėra.

37.       Kaip pažymima kasacinėje jurisprudencijoje, tuo atveju, kai egzistuoja valdymo organo (bendrovės vadovo) asmeninių interesų ir bendrovės, kurios vadovas jis yra, interesų konfliktas, įmonių teisės doktrina nustato vadovo pareigą atskleisti tokį interesų konfliktą – jei vadovas to nepadaro, jo veiksmai esant interesų konfliktui gali sukelti jam deliktinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2014).

38.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vadovo interesų konflikto vengimas gali reikalauti ne tik pasyvaus elgesio (nedalyvauti priimant atitinkamą sprendimą), bet ir aktyvių veiksmų. Įmonės vadovo lojalumo pareiga jo vadovaujamai įmonei reiškia ir pareigą imtis priemonių, kad dėl sandorio su įmonės vadovu jo vadovaujama įmonė nepatirtų žalos. Vadovas, dalyvaudamas sandoryje su bendrove, kurios vadovas jis yra, turi ne vien formaliai atskleisti interesų konflikto situaciją, tačiau ir įspėti apie galimus neigiamus sandorio padarinius bei jam žinomą riziką, dėl kurios gali atsirasti žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

39.       Atsižvelgdama į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris neatitinka kasacinio teismo formuojamos praktikos ir prieštarauja teisinei reglamentacijai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas A. K. nepažeidė ieškovės Įstatų, kadangi apie atsakovės UAB „Vitera Baltic“ tiekiamas trąšas ieškovės akcininkai ICOR ir valdybos nariai (ICOR darbuotojai) žinojo dar prieš tampant akcininke, jokių pretenzijų ir prieštaravimų neteikė. Kaip jau aukščiau nurodyta, vien tik ta aplinkybė, kad ieškovės akcininkai galimai žinojo apie UAB „Vitera Baltic“ teikiamas trąšas, nepašalina ieškovės vadovo pareigų, nustatytų jam imperatyviomis teisės normomis.

40.       Apibendrindama, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintintas, konstatuojant, jog atsakovas A. K. pažeidė CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintas pareigas (egzistuojant neteisėtus veiksmus dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimo).

Dėl

41.       Būtinosios deliktinės atsakomybės taikymo sąlygos yra neteisėti veiksmai, žala, skolininko veiksmų bei žalos priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės) (CK 6.246–6.249 straipsniai).

42.       CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Tai bendrosios deliktinės atsakomybės sąlygos.

43.       Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK                178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017, 14 punktas).

44.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, žalos padarymo faktą ir dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo.

45.       Ieškovė teigia, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog A. K. iš jo valdomos ir jam priklausančios UAB „Vitera Baltic“ įsigijo perteklines trąšas, tokiu būdu sukeldamas bendrovei žalą. Pirmosios instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutiko ir sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog buvo įsigytos perteklinės trąšos.

46.       Pažymėtina, kad bendrovės vadovas, prieš sudarydamas konkretų sandorį, turi maksimaliai atidžiai ir rūpestingai įvertinti visas reikšmingas tokiam sandoriui sudaryti aplinkybes, apsvarstyti, kokios ekonominės naudos tokio sandorio sudarymas turės bendrovei ir ar jo sudarymas nereikš pernelyg didelės rizikos, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį ir kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014). Bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimai teisme paprastai turi būti grindžiami analize, ar priimdami verslo sprendimus bendrovės vadovai vykdė pareigą identifikuoti galimas rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio įvertinimą. Šiame vertinime turi būti paisoma ir žalos išvengimo, sumažinimo ir amortizavimo kaštų. Tuo atveju, jei teisme vertinant verslo sprendimų riziką taikant nurodytus dėmenis nepaneigiama šių asmenų veikimo bona fide (liet. pasitikėdamas, visai atvirai, sąžiningai, be jokio kėslo) geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais prezumpcija, net ir verslo sprendimai, kurie visuomet vertinami jau ex post (liet. po fakto), sukėlę nuostolių, negali būti pripažįstami bendrovės valdymo organų narių veiksmų neteisėtumo faktu kaip jų civilinės atsakomybės sąlyga. Išimtis – kai sprendimai priimami pažeidžiant įstatymus ar bendrovės įstatus. Bendrovės vadovui kils atsakomybė tik tuo atveju, jei bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimų teisme rezultatas bus akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo konstatavimas ar aiškaus aplaidumo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015).

47.       Nagrinėjamoje byloje jau yra nustatytas faktas, kad sudarydamas Distribucijos sutartis, atsakovas A. K. pažeidė CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintas pareigas. Vadinasi, yra pagrindas spręsti dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Teisėjų kolegija, turi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad byloje nenustatyta, jog A. K. – priimdamas sprendimus dėl iš UAB „Vitera Baltic“ įsigyjamų trąšų kiekio – būtų įspėjęs apie galimas perteklinio kiekio įsigijimo rizikas ar galimus neigiamus padarinius. Teismo posėdžio metu liudytojas A. G. patvirtino, kad buvo teikiama tik sausa informacija apie trąšų kiekį ir kainą, bet niekada nebūdavo informuojama apie per didelį trąšų likutį ar jų realizacijos problemas.

48.       Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas ieškovės argumentus dėl atsakovo A. K. neteisėtų veiksmų dėl perteklinių trąšų įgijimo, skundžiamame sprendime nustatė, kad nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. bendrovė pardavė ūkininkams (atsakovės UAB „Vitera Baltic“ ir kitų tiekėjų) trąšų už 3 264 732,08 Eur ir uždirbo 399 040,42 Eur bendrojo pelno. Teismas, atlikęs analizę ir palyginęs įgyjamų trąšų kiekius sprendė, kad 2019 m. birželio 30 d. sandėlyje prekių likutis buvo 661 177,09 Eur sumai. Atsakovai nurodė, kad Nutrivant trąšos yra naudojamos 2-3 kartus per metus purškiant po 1 kg / ha. Tai reiškia, kad bendrovė savo esamiems klientams potencialiai gali parduoti nuo 242 317 iki 726 951 kg per metus. 2018 m. UAB „Vitera Baltic“ bendrovei pardavė 148 400 kg trąšų. Tai sudaro 61 proc. minimalaus plano (242 317 kg) arba 21 proc. – maksimalaus plano (726 951 kg). 2018 m. Nutrivant trąšų buvo nupirkta siekiant aptarnauti 20-60 proc. turimų klientų skaičių. Dėl           2018 m. sausrų nepavyko parduoti numatyto kiekio trąšų, todėl 2019 m. Nutrivant trąšų buvo nupirkta tik 7 350 kg. Tai sudaro 3 proc. maksimalaus plano (726 951 kg). Taip pat bendrovėje buvo taikoma pardavimų plano taisyklė, kad vadybininkai, kasmet turi parduoti 20 proc. daugiau prekių nei praėjusiais metais. Dėl to bendrovė turi nusipirkti daugiau prekių, kurias vadybininkai galėtų parduoti ir taip įvykdyti pardavimų planus. Atsakovas A. K. nurodė, kad prekių skaičių lėmė ir bendrovės plėtros planai į šiaurės Lietuvos regioną (duomenys neskelbtini). Teismas, įvertinęs nurodytus atsakovų paaiškinimus, padarė išvadą, kad trąšos buvo įsigytos įvertinus ankstesnių prekių pardavimų rezultatus, rinkos potencialą, priimtų pardavimų planus ir remiantis komercine logika.

49.       Dėl

50.       Nagrinėjamo ginčo atveju nėra svarbu, ar ieškovė už perkamas prekes atsiskaitydavo per             120 dienų, kaip nurodė atsakovas, ar šį terminą viršijo, svarbu yra pats faktas, kad veikdama nuostolingai, ji su UAB „Vitera Baltic“ atsiskaitydavo. Kas iš esmės leidžia teigti, kad sudarytos Distribucijos sutartys buvo naudingos UAB „Vitera Baltic“ ir ne itin naudingos ieškovei, kuri ginčo laikotarpiu jau generavo nuostolius. Paties atsakovo A. K. byloje pateikti elektroniniai laiškai patvirtina, kad ieškovė buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais, jai trūko lėšų atsiskaitymui su banku ir kitais kreditoriais, todėl valdybai teko spręsti, su kokiais kreditoriais ir kokia prioriteto tvarka ieškovė atsiskaitinės.

51.       Nagrinėjamo ginčo atveju pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovės vadovas įsigydamas trąšas įvertinęs ankstesnių prekių pardavimų rezultatus ir remdamasis komercine logika, teisėjų kolegijos vertinimu, neatsižvelgė į paklausą rinkoje ir jau turimų nerealizuotų prekių kiekį.

52.       Teisėjų kolegija nesutinka, kad ieškovė nenurodė, koks trąšų kiekis yra perteklinis. Nagrinėjamoje byloje liudytojas M. B. patvirtino, kad protingas trąšų likutis yra toks, kurį galima per metus realizuoti. Šių liudytojų parodymų atsakovas neginčijo. Taigi, naujų trąšų pirkimas turėjo būti vykdomas įvertinus jau turimą trąšų likutį sandėlyje. Todėl vertintina, kad naujų trąšų įsigijimas, net ir tuo atveju jei tai sudaro vos 21 proc. maksimalaus plano    (726 951 kg), nepatvirtina fakto, jog tokį kiekį trąšų buvo būtina įsigyti. Tokiu būdu darytina išvada, kad atsakovas pirkdamas vis papildomą trąšų kiekį ir neatsižvelgdamas į turimų prekių likutį (galimybę jas realizuoti), atsakovas tą darė sąmoningai, suprasdamas, kad priveda ieškovę prie dar prastesnių finansinių rezultatų ir atneša teigiamą naudą kitai savo valdomai bendrovei UAB „Vitera Baltic“, kuri tuo pačiu metu generavo pelną. Taigi, atsakovo A. K. veiksmai pasireiškė ir lojalumo ieškovei pareigos pažeidimu, kurios teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino.

53.       Kaip teisingai atkreipė dėmesį skunde ieškovė, pirkimai buvo vykdomi nepaisant to, kad iš UAB „Vitera Baltic“ užsakomas trąšų kiekis gerokai viršijo paklausą rinkoje. Atskirai periodais, lyginant ieškovės įgytų trąšų kiekius ir nerealizuotus likučius, jų santykis periodų pabaigoje sudarė iki 114 proc., 119 proc. ar net iki 127 procentus. Galiausiai, ieškovės (t. y. mažmenininkės) atsargų likučiai buvo žymiai didesni nei UAB „Vitera Baltic“ (t. y. didmenininkės) – pvz., bendrovė 2018 m. birželio 30 d. pasibaigus finansiniams metams turėjo mikro trąšų likutį 501 985,57 Eur sumai, o tuo tarpu UAB „Vitera Baltic“ 2018 m. gruodžio   31 d. pasibaigus finansiniams metams turėjo tik 340 608,00 Eur vertės likutį. Tą patvirtina UAB „Vitera Baltic“ finansinės apskaitos dokumentai už 2019 metus. Taigi, nors teisėjų kolegija ir sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad bendrovė negali neturėti sandėlyje daiktų, kuriais prekiauja, tačiau šiuo atveju yra akivaizdu, kad ieškovės turimų trąšų likutis viršijo net didmenine prekyba užsiimančios UAB „Vitera Baltic“ trąšų likutį.

54.       Taigi, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad A. K. bendrovės vardu įsigydavo perteklinį ir nepagrįstai didelį trąšų kiekį iš jo paties valdomos bendrovės UAB „Vitera Baltic“ ir jis negalėjo nežinoti ir / arba nesuprasti, jog tokiais savo veiksmais jo valdoma UAB „Vitera Baltic“ išimtinai gauna tik naudą ir neprisiima jokios rizikos.

55.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovė turėjo imtis aktyvių veiksmų ir dėti pastangas realizuoti atsakovo A. K. įgytą perteklinį trąšų likutį (t. y. likviduojant neteisėtais vadovo veiksmais padarytą nuostolį). Pirmiausia, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovui A. K. einant ieškovės vadovo pareigas, bendrovės finansinė būklė vis blogėjo. Antra, ieškovė dėjo pastangas ir realizavo dalį atsakovo nepagrįstai įsigytų trąšų, atitinkamai sumažino prašomos priteisti žalos dydį. Trečia, teismas nepagrįstai sureikšmino atsakovo A. K. teismo posėdžio metu išsakytą pasiūlymą, kad jis dalį trąšų gali atsiimti. Šioje dalyje pažymėtina, kad keldama reikalavimą dėl restitucijos taikymo, ieškovė negalėjo neišnagrinėjus bylos imti ir atiduoti trąšas atsakovui (ar jo valdomai UAB „Vitera Baltic“). Byloje nėra duomenų apie tai, kad UAB „Vitera Baltic“ arba atsakovas A. K. būtų siūlęs ieškovei sudaryti taikos sutartį bent jau toje dalyje, kurioje ketina pasiimti (susigrąžinti) ir realizuoti ar utilizuoti šiuo metu ieškovei priklausančias trąšas.

56.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovės įrodinėjimo naštos apimtis įrodyti valdymo organų neteisėtus veiksmus skiriasi priklausomai nuo to, ar valdymo organo narys pažeidė imperatyvias pareigas, fiduciarines pareigas ar priėmė netinkamą verslo sprendimą. Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas valdymo organo narys privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio. Fiduciarinės pareigos reikalauja viso elgesio atitikties rūpestingumo ir lojalumo standartams. Fiduciarinių ir imperatyvių pareigų pažeidimai yra savarankiški valdymo organo nario atsakomybės pagrindai, t. y. ir nepažeidus konkrečių įstatymuose įtvirtintų imperatyviųjų normų valdymo organų veiksmai gali būti neteisėti dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo. Tačiau tais atvejais, kai bendrovės valdymo organai (šiuo konkrečiu atveju – vadovas ir valdyba) priima verslo sprendimus, jie neprivalo užtikrinti, kad visi verslo sprendimai būtų naudingi bendrovei, t. y. neprivalo pasiekti tam tikro rezultato, todėl verslo sprendimo atveju neteisėtumas vertintinas kitaip, nei imperatyvios pareigos pažeidimo atveju.

57.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo tiek ir tai, kad atsakovas A. K. pažeidė imperatyvias įstatymo normas, tiek ir fiduciarines pareigas.

58.       Pavyzdžiui, skundžiamame sprendime teismas pasirėmė atsakovo A. K. ir UAB UAB „Vitera Baltic“ paaiškinimais, kad vykdant kanapių auginimo planą daugelis įmonės darbuotojų buvo sutelkti ties kanapių auginimo projektu ir daug mažiau dėmesio skyrė trąšų pardavimui, nors tokių įrodymų byloje be atsakovų paaiškinimo nėra pateikta. Byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kiek tuo metu vadybininkų dirbo ieškovėje, kiek jų dirbo su kanapių projektu, o kiek buvo atsakingi už prekyba trąšomis. Priešingai, atsakovas A. K. patvirtino, kad ieškovė siekė, jog kasmet jos pardavimai būtų apie 20 proc. didesni nei pernai (vadinasi atsakovo argumentai yra prieštaringi ir remtis vien teikiamais paaiškinimais nėra pagrindo). Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė turėjo problemų dėl konfliktų su ūkininkais, tačiau be reikalo nesusisiejo šios aplinkybės su tuo, kad tuo metu bendrovei vadovavo atsakovas A. K., kuris buvo taip pat ir bendrovės valdybos narys ir buvo atsakingas už ieškovės veiklą. Tokiu būdu atsakovas taip pat buvo atsakingas už konfliktų su ūkininkais kilimą ir sprendimą. Teismas, argumentuodamas sprendimo dalį dėl to, kad trąšos buvo parduotos mažesne nei rinkos kaina, pabrėžė, kad atsakovai nurodė, jog labiausiai tikėtina, kad tai galėjo būti pavieniai atvejai, kai tam tikros prekės buvo parduodamos pigiau, pvz., dovanojant laimėjus loteriją, vykdant apdovanojimus per seminarus, parodas, šventes, taikant nuolaidą dėl sugadintos prekės pakuotės, darant sandėlio valymą, siekiant parduoti prekę, kurios galiojimo terminas ėjo link pabaigos, arba parduodamos išbandyti prekę. Teismo vertinimu, šių argumentų ieškovė nepaneigė. Tačiau nėra aišku kokie byloje esantys įrodymai teismo argumentus, be atsakovų paaiškinimų, patvirtina. Sutiktina, kad nuolaidų komercinė nauda yra akivaizdi, tačiau jokie įrodymai apie vykdomas akcijas ir loterijas byloje nėra pateikti. Byloje yra pateiktas vienintelis A. K. elektroninis laiškas, kuriame pats atsakovas užsimena apie buhalteriniuose dokumentuose atsispindėjusias atsargas su minuso ženklu. Tačiau nei įmonės buhalterė, nei bet koks kitas ieškovės darbuotojas nepatvirtino fakto, kad jos galimai yra padovanotos laimėjus loteriją, seminarų ar akcijų metu. Galiausiai, teismas sutiko su atsakovų teiginiu, kad pardavimams įtakos turėjo ir tai, jog po A. K. pasitraukimo ieškovės akcininkai pasamdė žemės ūkio ir trąšų pardavimo srityje neturintį patirties vadovą, nesamdė pardavimų vadybininkų, nepateikė įrodymų dėl įdėtų protingų pastangų parduoti prekių likutį. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, teismas be pagrindo sutiko su šiais atsakovų argumentais, kadangi konstatavus atsakovo A. K. neteisėtus veiksmus ir jam didinus ieškovės turimą trąšų likutį be pagrindo, ieškovė ir neturėjo teikti įrodymus, kad ji deda protingas pastangas, likviduojant žalą, kuri kilo dėl atsakovo A. K. neteisėtų sprendimų. Nors iš bylos duomenų yra akivaizdu, kad dalį be pagrindo įgytų trąšų ieškovė visgi realizavo savo pastangomis. Priešingas aiškinimas pažeistų civilinio proceso principus ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas.

59.       Taigi, susipažinus su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais susidaro įspūdis, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje privalėjo ne vien įrodyti ieškinyje keliamus reikalavimus, tačiau ir paneigti atsakovų argumentus (nurodomas aplinkybes), kurios net nėra pagrįstos byloje esančiais įrodymais, tačiau ir nesusijusios su nagrinėjama byla (pvz., dėl kanapių auginimo ir jų derliaus nuėmimo). Tokio įrodinėjimo naštos paskirstymą byloje teisėjų kolegija negali pripažinti pagrįstu.

60.       Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008;   2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

61.       Apibendrindama, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad nors pirmosios instancijos teismas ir teisingai nustatė byloje faktines aplinkybes, jas neteisingai įvertino ir padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas A. K. nagrinėjamu atveju neteisėtų veiksmų neatliko.

Dėl

62.       Ieškovė teigė, kad atsakovas A. K. ir UAB „Vitera Baltic“ atliko generalinį deliktą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, dėl šių ieškovės argumentų pasisakė itin rezervuotai.

63.       Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi neteisėtumas bendriausia prasme suprantamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. ir kt. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-539/2012; kt.).

64.       Vien tas faktas, kad UAB „Vitera Baltic“ ieškovei teikdavo nemokamas agronomines konsultacijas ir kiekvieną savaitę vykdavo kartu su bendrovės vadybininkas pas ūkininkus pristatyti produkciją ir suteikti ūkininkams konsultacijas, negali eliminuoti atsakovės UAB „Vitera Baltic“ atsakomybės ieškovės atžvilgiu.

65.       Kadangi atsakovas buvo ir ieškovės, ir UAB „Vitera Baltic“ vadovas ginčo laikotarpiu, pagrįsta manyti, kad UAB „Vitera Baltic“ buvo žinoma, jog ieškovės atžvilgiu yra atliekami neteisėti veiksmai. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentu, kad UAB „Vitera Baltic“ specializuojasi įvairių užsienio gamintojų trąšų pardavime, t. y. veikia kaip trąšų pardavimo didmenininkė, todėl UAB „Vitera Baltic“ buvo suinteresuota Distribucijos sutarčių sudarymu ir kuo didesnio trąšų kiekio pardavimu ieškovei kuo palankesnėmis UAB „Vitera Baltic“ atsiskaitymo sąlygomis. Nors atsakovas A. K. ir nurodė, kad nei vienos Distribucijos sutarties asmeniškai nepasirašė, tačiau, ne kartą minėta, būtent vadovas atsako už bendrovės veiklą, vedamą apskaitą ir pan. Todėl UAB „Vitera Baltic“, kaip juridinis asmuo, kurį kontroliavo ieškovės valdymo organas, negalėjo nežinoti kokius trąšų kiekius perka ieškovė iš atsakovės. Kaip teisingai pabrėžė ieškovė, iki ICOR tampant ieškovės akcininke – ieškovės ir UAB „Vitera Baltic“ sudaryta 2016 m. gruodžio 22 d. sudaryta tiekimo sutartis apskritai nenumatė jokių minimalių reikalaujamų įsigyti kiekių ir jokio reikalavimo dėl avansinio apmokėjimo, o atsiskaitymo terminas buvo numatytas abstrakčiai (iki 2017 metų pabaigos). Pradėjus derybas dėl ICOR investicijos – tiekimo sąlygos pradedamos keisti, jas gerinant UAB „Vitera Baltic“ naudai, pvz., nustatant, kad ieškovė už tiekiamą produkciją atsiskaitinės iš anksto. Tikėtina, tai buvo daroma dėl to, kad įmonėje UAB „Agrosfera“ pasikeitė galutinis naudos gavėjas, iš atsakovo A. K. į įmonių grupę ICOR.

66.       Apibendrindama, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad apeliantės argumentai dėl to, jog civilinė atsakomybė turi būti taikoma ir atsakovės UAB „Vitera Baltic“ atžvilgiu, yra pagrįsti.

Dėl Distribucijos 

67.       Ieškovė UAB „Agrosfera“ prašė pripažinti negaliojančiomis su atsakove UAB „Vitera Baltic“ sudarytas sutartis: 2017 m. lapkričio 7 d. tiekimo sutartį Nr. VIT 2017-13; 2018 m. gruodžio 19 d. išimtinės distribucijos sutartį Nr. VIT 2018/21 ir jos 2019 m. liepos 22 d. pakeitimą Nr. 1009/19-52/B; 2019 m. sausio 18 d. distribucijos sutartį Nr. VIT 2019/01 ir jos 2019 m. liepos 22 d. pakeitimą Nr. 1009/19-53/B; šių sutarčių atžvilgiu taikyti dalinę dvišalę restituciją; priteisti ieškovės naudai solidariai iš A. K. ir UAB „Vitera Baltic“ 328 504,80 Eur turtinės žalos, padarytos dėl Bendrovei nenaudingų ir akivaizdžiai nuostolingų Distribucijos sutarčių sudarymo ir vykdymo, atlyginimą; 5 procentų (A. K. atžvilgiu) ir 6 procentų (UAB „Vitera Baltic“ atžvilgiu) metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

68.       Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis)) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2012; 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020 ir kt.).

69.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2013 ir kt.).

70.       Pažymėtina ir tai, kad asmuo, ginčydamas sandorį CK 1.82 straipsnyje nurodytu pagrindu, turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai. Įrodyti, kad veikta tikrai nesąžiningai, reiškia įrodyti, jog kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2012). Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu. Kitos sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese (CPK 177, 178, 185 straipsniai)  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2012).

71.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė UAB „Agrosfera“ yra privatus juridinis asmuo (CK 2.34 straipsnio 3 dalis) bei teisingai nurodė, kad šiuo atveju turi būti įvertinta ar egzistuoja valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams. Teisėjų kolegija jau konstatavo, kad Distribucijos sutartys sudarytos A. K. viršijant savo, kaip bendrovės vadovo, kompetencijos ribas. Kaip teisingai nurodė ieškinyje UAB „Agrosfera“ atsakovo A. K. veiksmai sudarant nenaudingus ieškovei sandorius, taip užtikrinant jo valdomos bendrovės UAB „Vitera Baltic“ komercinę naudą ieškovės sąskaita, ignoruojant rinkos poreikį ir įsigyjant didesne nei rinkos kaina, papildomai patvirtina, jos Distribucijos sutartyje sudarytos peržengiant jo kompetencijos ribas.

72.       Teismų praktikoje, pasisakant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio          1 dalyje nustatytu pagrindu, išaiškinta, kad nenaudingumas ir žala juridiniam asmeniui atsispindi vertinant ne tik konkretaus sandorio rezultatus, bet ir juridinio asmens turtinę padėtį, juridinio asmens vykdomą veiklą, kitus su ginčijamu sandoriu susijusius sandorius ir juridinio asmens veiksmus, galinčius atskleisti ginčijamo sandorio sudarymo tikslus ir aplinkybes. Sandorio šalių nesąžiningumą atspindi objektyvūs veiksniai, tokie, kaip, pavyzdžiui, sandorio šalių giminystės ryšiai, juridinio asmens valdymas ir (ar) kontrolė, bendra veikla ir vykdomi bendri projektai, ir subjektyvūs veiksniai, tokie kaip asmens žinios apie sandorio nenaudingumą juridiniam asmeniui ir siekis pasinaudoti turima informacija ir (ar) padėtimi savo asmeninei naudai gauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-219/2019).

73.       Nurodytos kasacinio teismo praktikos kontekste pažymėtina, kad šioje nutartyje yra nustatyti taip pat ir neteisėti UAB „Vitera Baltic“ veiksmai.

74.       Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamo ginčo atveju egzistuoja pagrindas ieškovės nurodytas sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu. Sutiktina su ieškovės argumentu, kad nagrinėjamu atveju nepripažinus Distribucijos sutarčių negaliojančiomis faktiškai būtų sankcionuotas nesąžiningas A. K. ir UAB „Vitera Baltic“ siekis didinti UAB „Vitera Baltic“ komercinę naudą, tokios naudos rizikas, įskaitant ir finansinę, perleidžiant ieškovei.

75.       Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas atmetant ieškinį yra nepagrįstas, todėl naikintinas, ieškinį tenkinant ir pripažįstant negaliojančiomis ieškovės su atsakove UAB „Vitera Baltic“ sudarytas sutartis: 2017 m. lapkričio 7 d. tiekimo sutartį Nr. VIT 2017-13; 2018 m. gruodžio 19 d. išimtinės distribucijos sutartį Nr. VIT 2018/21 ir jos 2019 m. liepos 22 d. pakeitimą Nr. 1009/19-52/B; 2019 m. sausio 18 d. distribucijos sutartį Nr. VIT 2019/01 ir jos 2019 m. liepos 22 d. pakeitimą Nr. 1009/19-53/B.

Dėl

76.       Ieškovė kėlė reikalavimą Distribucijos sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio   1 dalies pagrindu. Šį reikalavimą pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstu.

77.       Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu.

78.       Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodo, kad tarp atsakovo A. K. ir jo susijusios įmonės UAB „Vitera Baltic“ egzistavo piktavališkas susitarimas.

79.       Piktavališkas susitarimas yra tyčinė veika, dėl kurios sudaryto sandorio sąlygos yra nenaudingos atstovaujamajam. Pažymėtina, kad piktavališko susitarimo atveju yra ir vienos sutarties šalies atstovo, ir kitos šalies (jos atstovo) kaltės, todėl nustatant, ar yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltę tyčios forma. Šiame kontekste svarbu akcentuoti, kad sandorio, atstovo sudaryto nesant jo piktavališko susitarimo su kita šalimi, suklydus ar neapdairiai, negalima pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2009; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2014).

80.       Taigi šiuo atveju sandoriai (Distribucijos sutartys) CK 1.91 straipsnio pagrindu gali būti nuginčijami, jeigu būtų nustatyta, kad: pirma, ginčijamų sandorių sąlygos buvo nenaudingos atstovaujamajam; antra, nenaudingi sandoriai buvo sudaryti dėl tyčinio (piktavališko) atsakovo A. K. ir jo susijusios įmonės UAB „Vitera Baltic“ susitarimo.

81.       Šioje byloje teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovo A. K. ir jo susijusios įmonės UAB „Vitera Baltic“ neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu. Tiek A. K., tiek UAB „Vitera Baltic“ negalėjo nežinoti, kad su ieškove sudaromi sandoriai ieškovei yra nenaudingi, todėl jų veiksmai nagrinėjamos bylos kontekste gali būti pripažinti piktavališkais (tyčiniais). Šios aplinkybės vertintinos kaip papildomas savarankiškas pagrindas taikyti CK 1.91 straipsnio       1 dalį ir pripažinti ieškovės prašomas Distribucijos sutartis pripažinti negaliojančiomis.

Dėl 

82.       Ieškovė, patikslinusi ieškinio reikalavimus, kėlė reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų A. K. ir UAB „Vitera Baltic“ 328 504,80 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų (A. K. atžvilgiu) ir 6 procentų (UAB „Vitera baltic“ atžvilgiu) metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovės teigimu, A. K. ir jo kontroliuojama ir vadovaujama UAB „Vitera Baltic“ ieškovei sukėlė trejopo pobūdžio tiesioginius nuostolius: 1) 272 763,37 Eur nuostolius dėl iš UAB „Vitera Baltic“ įsigyto perteklinio trąšų kiekio, kurio nėra galimybės realizuoti; 2)  9 141,72 Eur nuostolius dėl iš UAB „Vitera Baltic“ įsigytų ir už mažesnę kainą nei savikaina realizuotų trąšų; 3) 74 519,65 Eur nuostolius, susijusius su iš UAB „Vitera Baltic“ įsigyto perteklinio trąšų kiekio saugojimu ir administravimu; iš viso – 356 424,74 Eur. Kadangi ieškovei pavyko realizuoti dalį trąšų nuostoliai, susidarę dėl nerealizuoto trąšų likučio, įsigyto iš UAB „Vitera Baltic“, buvo sumažinti nuo 272 763,37 Eur iki 93 737,34 Eur. Ekspertui ištyrus visus ieškovės vykdytus iš UAB „Vitera Baltic“ įsigytų trąšų pardavimus, buvo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. iš UAB „Vitera Baltic“ įsigytų trąšų nuostolingų pardavimų suma sudarė 64 953,59 Eur. Atsižvelgdama į tai, ieškovė padidino ieškinio reikalavimus dėl nuostolingų trąšų pardavimų nuo 9 141,72 Eur iki 64 953,59 Eur. Eksperto išvadoje netiesioginiai nuostoliai (ir jų apskaičiavimo metodas) buvo patikslinti, netiesiogines sąnaudas paskaičiuojant nuostolingiems iš UAB „Vitera Baltic“ įsigytų trąšų pardavimams. Paskaičiuota, kad bendra netiesioginių sąnaudų suma yra 169 813,87 Eur. Todėl, ieškovė padidino 74 519,65 Eur reikalavimą iki 169 813,87 Eur sumos. Iš viso 328 504,80 Eur.

83.       Vadovaujantis CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatyme, steigimo dokumentuose ar sutartyje nenustatyta kitaip. Minėta, kad civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246-6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis).

84.       Nagrinėjamoje byloje yra nustatyti atsakovo A. K. ir atsakovės UAB „Vitera Baltic“ neteisėti veiksmai, todėl atsakovų kaltė yra preziumuojama. Atsakovas A. K. nepaneigė kaltės egzistavimo prezumpcijos.

85.       CK 6.251 straipsnyje yra įtvirtintas vadinamasis visiško nuostolių atlyginimo principas ir jo taikymo išimtys. Pagal šio straipsnio 1 dalį padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. To paties straipsnio            2 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Tačiau sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta.

86.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktuose nenustatyta visiško nuostolių atlyginimo principo išimčių sprendžiant dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo civilinės atsakomybės bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, nepaisant to, ar vadovo civilinės atsakomybės klausimas sprendžiamas iki, ar po bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Tokių išimčių buvimo nepatvirtina ir teismų praktika. Bendrovės vadovo pareiga atlyginti bendrovei padarytą žalą nėra apribota bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų bankroto byloje ir (ar) bendrovės bankroto administravimo išlaidų sumomis. Priešingas aiškinimas lemtų, kad bendrovės vadovas, padaręs bendrovei daugiau žalos nei bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų bankroto byloje ir (ar) bendrovės bankroto administravimo išlaidų suma, būtų iš dalies atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės vien dėl vėlesnio fakto – bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Tai prieštarautų tiek bendrajam teisingumo principui (CK 1.5 straipsnis), tiek pirmiau nurodytam visiško nuostolių atlyginimo principui (CK 6.251 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-548-969/2018).

87.       Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį dėl nuostolingų trąšų pardavimų (prašoma priteisti suma 64 953,59 Eur) atlyginimo pirmiausia rėmėsi atsakovų paaiškinimais, kad dauguma prekių žemiau savikainos buvo parduota akcijų metu ar taikant nuolaidas. Antra, teismas įvertinęs liudytojų parodymus, į bylą pateiktus įrodymus, sprendė, kad nuostoliai susidarė ne dėl perteklinio prekių skaičiaus, o dėl pačios ieškovės savininkų veiksmų nusprendus mažinti vadybininkų skaičių, sukeliant konfliktus su ūkininkais, nesėkmingai vykdant kanapių programą, draudžiant parduoti trąšas su atidėtu apmokėjimo terminu. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais šioje dalyje.

88.       Byloje esantys susirašinėjimai elektroniniais laiškais bei ieškovės finansinės apskaitos dokumentai patvirtina, kad ieškovė ne vienerius metu susidūrė su finansiniais sunkumais. Ieškovės valdyba ir vadovas nuolatos spręsdavo klausimus dėl atsiskaitymų su įmonės kreditoriais, akcininkais, banku, susidūrus su lėšų stoka (sprendė prioritetinius klausimus). Taigi, labiau yra tikėtina, kad atleisti darbuotojus buvo nuspręsta dėl susidariusių finansinių sunkumų. Pirmosios instancijos teismo ignoruota ir ta aplinkybė, kad darbuotojai buvo atleisti tame tarpe ir atsakovo A. K. sprendimu, kadangi atsakovas pats asmeniškai dalyvavo 2019 m. lapkričio 15 d. valdybos posėdyje, kuriame buvo priimtas sprendimas dėl darbuotojų atleidimo. Byloje pateikti susirašinėjimai patvirtina, kad optimizuoti ieškovės įdarbinimo politiką, mažinant darbuotojų skaičių, buvo nuspręsta bendru sutarimu. Jokie byloje esantys įrodymai ir liudytojai nepatvirtino to, kad A. K. nesutiko su tokiu sprendimu ir siūlė kitokį veiksmų planą. Ir priešingai, elektroniniame laiške, kuriame A. K. argumentuoja savo pasitraukimą iš direktoriaus pareigų, nė žodžiu nėra užsimenama apie nesutikimą su sprendimu dėl darbuotojų skaičiaus sumažinimo.

89.       Atsakovas A. K. bylos nagrinėjimo nurodė, kad atsiliepimo į ieškinį rengimo metu ieškovėje dirbo tik 3 asmenys, tačiau atsakovo A. K. atleidimo iš bendrovės vadovo pareigų dieną (2019 m. gruodžio 6 d.) bendrovėje dar buvo 27 darbuotojai, o 2019 m. spalio 1 d. buvo 36 darbuotojai. Nuo A. K. pasitraukimo iš ieškovės vadovo pareigų dienos buvo atleisti net 24 darbuotojai. 

90.       Su šiais atsakovo argumentais teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies. Į bylą pateiktos darbuotojų darbo sutartys, kuriuose yra atliktos žymos apie darbo sutarčių nutraukimą, patvirtina, kad darbo sutartys faktiškai buvo nutrauktos atsakovui A. K. pasitraukus iš direktoriaus posto. Tačiau pagrindas darbuotojų atleidimui atsirado dar iki A. K. pasitraukimo (pvz., 2019 m. lapkričio 22 d. įsakymas Nr. 1423, 2019 m. gruodžio 2 d. susitarimas ir pan.). Šie duomenys labiau paneigia atsakovo argumentus, nei juos patvirtina.

91.       Be to, teisėjų kolegija susipažinusi su bylos medžiaga nenustatė, kad bent vienas byloje esantis įrodymas patvirtintų faktą, kad dauguma prekių žemiau savikainos buvo parduota akcijų metu ar taikant nuolaidas. Nėra jokių duomenų apie bendrovės vykdytą nuolaidų politiką, akcijas, loterijas ir pan. 

92.       Atsakovai, įrodinėdami atsiliepimo į ieškinį argumentus, pateikė Kreditinę PVM sąskaitą – faktūrą Nr. VTR2504, kuria atsakovė UAB „Vitera Baltic“ suteikė ieškovei UAB „Agrosfera“ -47 842,14 Eur nuolaidą už perkamas Nutrivit trąšas. Pirmosios instancijos teismui šio įrodymo pakako konstatuoti faktą apie ieškovės ir atsakovės vykdomą nuolaidų politiką. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutikti negali. Pirma, pateikta sąskaita – faktūra nėra pasirašyta nei ieškovės, nei atsakovės atstovų. Taigi, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė apie suteiktą nuolaidą buvo informuota ir ja iš tiesų pasinaudojo (jokie buhalterinės apskaitos dokumentai apie ieškovėje apskaitytą nuolaidą nėra pateikti). Antra, apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas (pardavėjas), arba jo vardu trečiasis asmuo. Kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atlyginama kitomis prekėmis ir (arba) paslaugomis, apmokestinamoji vertė, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, yra atlygis, kuris būtų gautas, jeigu jis būtų gautas pinigais (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo         15 straipsnio 1 dalis). Taigi, darytina išvada, kad PVM turi būti skaičiuojamas ir mokamas nuo galutinės prekės pardavimo kainos (be PVM), t. y. nuo prekės kainos, atėmus suteiktą nuolaidą. Įvairios nuolaidos, suteikiamos prekių tiekimo metu, į apmokestinamąją vertę neįtraukiamos. Taigi, kokiu pagrindu atsakovė UAB „Vitera Baltic“ į taikomų nuolaidų sumą įskaitė ir              -8 303,18 Eur PVM mokesčio lieka neaišku (nėra žinoma kokia gi yra ta galutinė kaina atėmus nuolaidą ir nuo kurios turi būti skaičiuojamas PVM mokestis). Pirmosios instancijos teismas be pagrindo neatsižvelgė į šią aplinkybę bei į tai, kad kitai įmonei (Agrosfera SIA) išrašydama kreditinę PVM sąskaitą – faktūrą, atsakovė UAB „Vitera Baltic“ taikė 0 proc. PVM tarifą.

93.       Pagal Ekspertinio tyrimo aktą likusių neparduotų trąšų vertė yra 89 069,65 Eur. Žalą, susidariusią dėl, kaip nurodo ieškovė, perteklinio trąšų kiekio sudaro: trąšų su pasibaigusiais galiojimo terminais suma 62 654,58 Eur. Taip pat nurodyta, kad, įvertinus paskutinių metų pardavimų apimtis, bendrovė iki trąšų galiojimo pabaigos nerealizuos trąšų už 17 690,96 Eur. Vertindamas šiuos duomenis, teismas nurodė, kad ieškovė net nenurodė, koks likutis būtų protingas. Todėl atsakovai nėra atsakingi už visą trąšų likutį. Teismas sprendė, kad šių sumų pagrįstumo ieškovė neįrodė, nes pagal byloje esančius duomenis nėra aišku, kiek prekių yra su pasibaigusiais galiojimo terminais, kokie yra trąšų galiojimo terminai (į bylą nėra pateikti pirminiai dokumentai (CPK 178 straipsnis).

94.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė nenurodė protingo likučio trąšų. Šioje byloje apklausti liudytojai patvirtino faktą, kad paprastai protingas trąšų likutis yra toks, kokį galima realizuoti per metus. T. y. likutis, kuris nebuvo realizuotas per einamuosius metus, gali būti laikomas pertekliniu. Byloje pateiktas Ekspertinio tyrimo aktas patvirtina, kad 2021 m. liepos 15 d. (Ekspertinio tyrimo akto sudarymo dieną) ieškovės faktiškai pasibaigusio galiojimo trąšų savikainos suma buvo 62 654,58 Eur, o trąšų likučio, kurio bendrovei nepavyks parduoti iki jo galiojimo termino pabaigos – 17 690,96 Eur. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo šiuo Ekspertinio tyrimo aktu ir pirmenybę teikė atsakovų pateiktai D. A. K. išvadai (minėta, kad teismas nenurodė nei vieno svaraus argumento, kodėl Ekspertinio tyrimo aktas nėra tinkamas įrodymas šioje byloje). Taip pat minėta, kad atsakovai, siekdami paneigti Ekspertinio tyrimo akte nurodytus duomenis, turėjo teisę kreiptis į kitą teismo ekspertą, užduodant jam identiškus, byloje kilusius, klausimus. Atsakovai nepateikė į bylą jokių įrodymų, paneigiančių aukščiau nurodytas aplinkybes, nustatytas Ekspertinio tyrimo akte dėl trąšų galiojimo terminų. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė nesutiko byloje skirti ekspertizės. Visgi, pažymėtina ir tai, kad teisę pirmosios instancijos teismui skirti ekspertizę savo iniciatyva suteikia CPK 212–213 straipsniai, jeigu kyla poreikis išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių. Taip pat teismas turėjo teisę išsikviesti į teismą ir apklausti Ekspertinio tyrimo aktą sudariusi R. B., tačiau teismas to nepadarė.

95.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su Ekspertinio tyrimo aktu, jame panaudotais tyrimo atlikimo metodais, išanalizuotais dokumentus, neturi pagrindo kvestionuoti Ekspertinio tyrimo akte nurodytos informacijos ir ja nesiremti kaip įrodymais, pagrindžiančiais ieškovės reikalavimus dėl nuotolių priteisimo.

96.       Ieškovė pagrįstai nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovės reikalavimas dėl nuostolingų pardavimų – 64 953,59 Eur – yra nepagrįstas, nes didžioji dalis trąšų „į minusą“ buvo parduotos jau po A. K. atleidimo iš bendrovės vadovo pareigų. Pažymėtina, kad perteklinis trąšų kiekio įsigijimas buvo tiesiogiai nulemtas A. K. neteisėtais veiksmais. Bendrovė dėjo maksimalias pastangas, kad realizuotų kuo didesnį trąšų kiekį ir taip sumažintų A. K. jai sukeltą žalą, todėl jai negali būti perkeliama atsakomybė.

97.       Kalbant apie trąšų utilizavimą ir išlaidų dėl trąšų utilizavimo pagrįstumo, reikėtų pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog trąšų, jei jos buvo laikomos tinkamai, galiojimo terminą galima pratęsti, taip pat kad trąšas, kurios nėra tinkamos naudoti pateiktu pavidalu (suplyšusi pakuotė ar kt.) galima perdirbti į kitas trąšas, todėl galima daryti išvadą, kad šių trąšų sunaikinti nėra būtinybės, jas galima parduoti ūkininkams arba pateikti perdirbimui, rėmėsi D. A. 2021 m. rugpjūčio 11 d. Konsultacine išvada. D. A. išvadas apie tai, kad trąšų galiojimo laikas yra neribotas padarė remdamasi vien tik UAB „Vitera Baltic“ rašytiniais paaiškinimais. Todėl šių išvadų objektyvumu yra pagrindo abejoti. Lieka neaišku, kodėl teismas suteikė pirmenybę D. A. tyrimui, kuriame ekspertė rėmėsi atsakovų rašytiniais paaiškinimais, tačiau byloje nėra nei vieno įrodymo, kuriame būtų aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog trąšų galiojimo laikas nėra ribotas. Priešingai, net iš D. A. pateiktų išvadų yra akivaizdu, kad trąšos turi galiojimą laiką. Ir per tą laiką trąšų neišnaudojus, nepardavus, jas yra reikalinga atiduoti perdirbimui ir / arba sunaikinimui (utilizavimui).

98.       Taigi, teisėjų kolegija įvertinusi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentus, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus bei byloje pateiktus įrodymus sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kvestionuoti ieškovės prašomą priteisti nuostolių dydį.

99.       Eksperto išvadoje netiesioginiai nuostoliai (ir jų apskaičiavimo metodas) buvo patikslinti, netiesiogines sąnaudas paskaičiuojant nuostolingiems iš UAB „Vitera Baltic“ įsigytų trąšų pardavimams. Paskaičiuota, kad bendra netiesioginių sąnaudų suma yra 169 813,87 Eur. Todėl, ieškovė padidino 74 519,65 Eur reikalavimą iki 169 813,87 Eur sumos. Teismas sprendė, kad ieškovės prašoma priteisti suma nėra pagrįsta, nes ieškovė ją priskaičiuoja už laikotarpį, kai A. K. nebuvo vadovu, todėl neturėjo jokios sprendimų priėmimo teisės ir įtakos pardavimams. Šis pirmosios instancijos teismo argumentas yra paneigtas, įvertinus, kad nuostolis susidarė dėl A. K. neteisėtų veiksmų.

100.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad teismo ekspertė D. A. 2021 m. rugpjūčio 12 d. Konsultacinėje išvadoje nustatė, kad Ekspertinio tyrimo akte atliktas skaičiavimas dėl netiesioginių sąnaudų priskyrimo yra neteisingas ir prieštarauja logikai, nes negali būti tokia situacija, jog pardavus prekes nuostoliai būtų didesni, nei jas tiesiog sunaikinant. Teisėjų kolegija susipažinusi su D. A. argumentais šioje dalyje nustatė, kad teismo ekspertei R. B. skaičiavimų nelogiškumas pasireiškė tuo, kad pateikiamoje lentelėje nurodyti bendrųjų ir administracinių sąnaudų duomenys skirtingais laikotarpiais ženkliai skiriasi. Tačiau ekspertė šioje dalyje savo paskaičiavimų nepateikė. Vien tik nuomonės dėl nepagrįstų skaičiavimų pateikimas nėra pakankamas siekiant kvestionuoti kito eksperto atliktus skaičiavimus, juolab, kad iš esmės ekspertams buvo pateikta analogiška medžiaga.

101.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo neatsižvelgė į ieškovės pateiktus paaiškinimus iš ko jos prašoma priteisti netiesioginių nuostolių suma susidaro. Ieškovė nurodė, kad siekiant apskaičiuoti savo bendrųjų ir administracinių (pastoviųjų) sąnaudų dalį, tenkančią su UAB „Vitera Baltic“ sudarytiems nuostolingiems sandoriams dėl trąšų įsigijimo, bendrovė, pirma, įvertino per atitinkamą laikotarpį gautas pajamas pagal visus sandorius, antra, įvertino visus atitinkamo laikotarpio trąšų pardavimo sandorius, ir trečia, įvertino su UAB „Vitera Baltic“ per atitinkamą laikotarpį ne rinkos sąlygomis sudarytus nuostolingus trąšų pardavimo sandorius. Iš viso trąšų pardavimo sandoriai, sudaryti ieškovės su UAB „Vitera Baltic“, sudaro 22,78 proc. nuo visų ieškovės atitinkamo laikotarpio trąšų pardavimo sandorių, o lyginant visas bendrovės pajamas, gautas pagal visus sandorius, su pajamomis gautomis pagal trąšų pardavimo sandorius su UAB „Vitera Baltic“, iš pastarųjų sandorių gautos pajamos sudaro 1,38 proc. visų ieškovės gautų pajamų. Atitinkamai, bendrovės vertinimu, su UAB „Vitera Baltic“ sudarytiems nuostolingiems sandoriams yra priskirtina, pirma, proporcinga 22,78 proc. trąšų transporto ir paslaugų sąnaudų dalis, skaičiuojama nuo visų bendrovės trąšų transporto ir paslaugų sąnaudų, kuri lygi 25 990,22 Eur ir, antra, proporcinga 1,38 proc.  bendrovės bendrųjų ir administracinių sąnaudų, nuo visų bendrovės bendrųjų ir administracinių sąnaudų, dalis, kuri yra lygi 48 529,43 Eur. Pažymėtina, kad atsakovai atsiliepime ir teismo posėdžio metu šių ieškovės skaičiavimų nepaneigė. Akivaizdu, kad ieškovei negalint realizuoti perteklinių trąšų, jas yra reikalinga sandėliuoti, rūpintis jų saugojimų, ieškoti būdų kaip jas realizuoti, transportuoti ir pan., kas didina ieškovės patiriamas sąnaudas.

102.       Ieškovė, įrodinėdama patirtų nuostolių dydį į bylą pateikė nuostolingai parduotų trąšų PVM sąskaitas – faktūras (tiek išrašytas ūkininkams už parduodamas trąšas, tiek trąšų pirkimo iš atsakovės UAB „Vitera Baltic“), su pirkėjais (ūkininkais) sudarytas pirkimo – pardavimo sutartis, krovinio gabenimo važtaraščius, UAB „Agrosfera“ AB SEB banko sąskaitos išrašus bei kitus dokumentus, jos manymu, patvirtinančius, jog trąšos buvo parduotus mažesne kaina, nei buvo įgytos iš atsakovės UAB „Vitera Baltic“.

103.       Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Nagrinėjamoje byloje nei atsakovė UAB „Vitera Baltic“, nei atsakovas A. K. neginčijo ieškovės į bylą pateiktų įrodymų. Todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo jais nesirėmė, analizuodamas ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo ir konstatuodamas, kad pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai yra nepateikti.

104.       Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad ieškovė neįrodė patirtos žalos dydžio, todėl be pagrindo jos ieškinį atmetė.

105.       Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės ieškinys turėjo būti patenkintas šioje dalyje ir konstatavus atsakovo A. K. ir atsakovės UAB „Vitera Baltic“ neteisėtus veiksmus, turinė žala, kurios bendra suma yra 328 504,80 Eur, priteistina iš atsakovų solidariai, priteisiant ir procesines palūkanas.

Dėl 

106.       Ieškovė taip pat prašė taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės UAB „Vitera Baltic“ ieškovės UAB „Agrosfera“ naudai 272 763,37 Eur pagal negaliojančiomis pripažintas sutartis sumokėtas lėšas, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir šioje dalyje įpareigoti ieškovę UAB „Agrosfera“ grąžinti atsakovei UAB „Vitera Baltic“ pagal negaliojančiomis pripažintas sutartis pateiktą produkciją. Ieškovė, patikslinusi ieškinio reikalavimą, reikalavimą dėl dvišalės restitucijos sumažino iki 89 069,65 Eur.

107.       Pagal CK 1.95 straipsnio 1 dalį pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.

108.       CK 6.145 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintinas negaliojančiu ab initio (liet. nuo jo sudarymo momento) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis bylos Nr. 3K-3-570/2009). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).

109.       Nagrinėjamu atveju apeliantė prašė teismo taikyti dvišalę restituciją nerealizuotų trąšų atžvilgiu. Nurodė, kad pritaikius restituciją – bendrovei grąžinus Distribucijos sutartimis įsigytas perteklines trąšas UAB „Vitera Baltic“, o UAB „Vitera Baltic“ grąžinus už šias trąšas bendrovės sumokėtą kainą, būtų pilnai įgyvendintas restitucijos tikslas – atkurti dėl neteisėto sandorio pažeistą šalių turtinės padėties pusiausvyrą.

110.       Restitucija, kaip sandorio negaliojimo padarinys, yra taikoma tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, jos tikslas – šalių grąžinimas į status quo (liet. padėtis, kuri yra, pradinė padėtis). Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra. O taikant civilinę atsakomybę kaltajam asmeniui uždedama papildoma turtinio pobūdžio pareiga. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Tai reiškia, kad restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiškos prievolės, atsirandančios skirtingais pagrindais ir atliekančios skirtingas funkcijas. Pripažinus sandorį negaliojančiu restitucija kyla automatiškai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014).

111.       Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl žalos priteisimo už nerealizuotas trąšas yra pagrįstas, todėl vertina, jog ieškovės reikalavimas dėl restitucijos taip pat yra pagrįstas ir tenkintinas. Atsakovė UAB „Vitera Baltic“, atsikirsdama į ieškovės reikalavimą dėl restitucijos taikymo nurodė, kad UAB „Vitera Baltic“ veikla yra pelninga, įmonės metiniai rezultatai nuolatos demonstruoja didelį grynąjį pelną. Teigė, kad 2018 m. UAB „Vitera Baltic“ finansinių metų rezultatas buvo 167 714 Eur grynasis pelnas, o 2019 m. – 146 987 Eur grynasis pelnas. Dėl šios priežasties, abejoti UAB „Vitera Baltic“ finansiniu stabilumu nėra jokio pagrindo.

112.       Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, nes dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Pagal pačios atsakovės byloje teikiamus paaiškinimus, jos veiklai esant stabiliai, pritaikius ieškovės prašomą restituciją šalys bus grąžintos į status quo ir nebus pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra.

113.       Dėl

Dėl

114.       Ieškovė kėlė reikalavimą priteisti iš A. K. 62 746,68 Eur turtinės žalos, padarytos dėl bendrovei nenaudingos ir akivaizdžiai nuostolingos Agrivi programinės įrangos sutarties sudarymo ir vykdymo, atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

115.       Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje dalyje nurodė, kad Agrivi programinė įranga buvo įsigyta iki ieškovės valdybos atsiradimo. Agrivi sutartis sudaryta 2017 m. rugpjūčio 28 d., ICOR investavimo sutartis sudaryta 2017 m. gruodžio 15 d., o nauji įstatai, kuriais vadovaujasi ieškovė, įregistruoti 2018 m. kovo 14 d. Sudarant Agrivi sutartį ieškovė neturėjo tokio juridinio asmens organo kaip valdyba. Teisėjų kolegija turi pagrindo sutikti su šiais pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais ir konstatuoja, kad šiuo atveju atsakovas A. K. ieškovės Įstatų nepažeidė. Tačiau nagrinėjamu aspektu atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė įrodinėjo, jog šis priimtas verslo sprendimas buvo ieškovei nuostolingas, o atsakovas A. K., priėmęs tokį sprendimą, pažeidė fiduciarines pareigas ieškovei.

116.       Kasacinis teismas yra nurodę, kad pagrindo taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę atsiradimą gali lemti tiek imperatyviai teisės aktuose nustatytų, tiek fiduciarinių pareigų įmonei, taip pat ir aptartais aspektais kreditoriams pažeidimas. Tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui. Kartu pažymėtina, kad bendrovės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, bet tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

117.       Tais atvejais, kai bendrovės valdymo organai (šiuo konkrečiu atveju – vadovas ir valdyba) priima verslo sprendimus, jie neprivalo užtikrinti, kad visi verslo sprendimai būtų naudingi bendrovei, t. y. neprivalo pasiekti tam tikro rezultato, todėl verslo sprendimo atveju neteisėtumas vertintinas kitaip, nei imperatyvios pareigos pažeidimo atveju. Teismui vertinant vadovo veiksmus verslo sprendimų aspektu ex post (liet. po veiksmo) reikia nustatyti, ar sprendimo priėmimo metu vadovas nepažeidė fiduciarinių pareigų – ar veikė sąžiningai, ar jam įtakos nedarė interesų konfliktas ir jis tinkamai ištyrė sprendimui reikšmingą informaciją, kitaip tariant, teisėtu gali būti laikomas ir nuostolingas sprendimas, jei jo priėmimo metu buvo veikiama geriausiais bendrovės interesais, todėl šiuo atveju nustatant bendrovės valdymo organų veiksmų neteisėtumą taikytina verslo sprendimų priėmimo taisyklė.

118.       Pirmiausia, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Agrivi programinės įrangos įsigijimas gali būti siejamas su įprasta įmonės veikla. Bendrovės tipinė veikla yra susijusi su: 1) grūdų supirkimu, pardavimu, transporto ir logistikos organizavimu ir pan.; 2) prekyba sėklomis, pesticidais ir trąšomis; 3) kita su šiomis veiklomis susijusi veikla. Ir nors pati Agrivi programa yra skirta padėti ūkininkams per išmanųjį įrenginį stebėti savo ūkį, orų prognozes, tręšimo poreikį ir pan., visgi, programinės įrangos ir licencijų naudotis ja išdavimas / pardavimas vargu ar gali būti susijęs su kita įmonės veikla, ieškovės tipinės veiklos kontekste.

119.       Antra, vien pats faktas, kad ieškovės valdyba galimai žinojo apie Agrivi sutartį, nes ICOR su šia sutartimi turėjo supažinti atlikdama išsamų finansinį ir teisinį ieškovės auditą bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sandorio metu, o Agrivi programinė įranga nuolat buvo ir yra reklamuojama bendrovės internetiniame puslapyje, socialiniame tinkle „Facebook“, bendrovės renginiuose, nepašalina atsakovo civilinės atsakomybės bei teismo pareigos įsitikinti, ar priimtas sprendimas dėl Agrivi programinės įrangos įsigijimo buvo naudingas ieškovei ir ją įsigyjant buvo veikiama geriausiais bendrovės interesais. Tik tokiu atveju būtų pagrindas konstatuoti, kad atsakovui turėtų būti eliminuojama civilinė atsakomybė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atlikęs skaičiavimus, įvertinęs, kad atsakovas įrangą įsigijo su didele nuolaida ir paruošė ją platinimui ūkininkams (Agrivi programa buvo paruošta Lietuvos žemės ūkio valdymui, išversta į lietuvių kalbą), neįvertino esminių kasacinio teismo formuojamoje praktikoje nurodomų aspektų – įmonės finansinės padėties įrangos įsigijimo metu ir taip pat nieko nenurodė apie tai, kad atsakovas, teigdamas, jog Agrivi įranga turėjo sudominti Lietuvos ūkininkus, tinkamai neištyrė sprendimui reikšmingą informaciją. 

120.       Minėta, Agrivi sutartis sudaryta 2017 m. rugpjūčio 28 d. Byloje pateikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, kad 2017 m. birželio 30 d. ieškovė jau dirbo nuostolingai, t. y. sugeneravo 125 113 Eur nuostolių. Todėl atsakovo argumentai apie tai, kad buvo tikimąsi su mažiausiomis sąnaudomis uždirbti 117 509,09 Eur bendrojo pelno turėjo būti atmesti kaip nepagrįsti. Be to, nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad Agrivi įsigijimo kaina yra nedidelė, palyginus su ieškovės vykdoma apyvarta, kadangi net ir didelė apyvarta nepadėjo ieškovei sugeneruoti pelno nei 2018, nei 2019, nei 2020 metais, kol galiausiai jai buvo paskelbtas bankrotas. Todėl vadovautis atsakovo argumentais apie pamatuotą verslo riziką, nėra teisinio pagrindo.

121.       Teisėjų kolegijos vertinimu, vien pats faktas, kad Agrivi programinė įranga žemės ūkyje iki šiol yra įvardijama kaip viena geriausių pasaulyje, todėl Agrivi programa jos įsigijimo metu atrodė kaip patrauklus produktas, kuris šiuo technologijų metu padėtų ūkininkams valdyti visą savo ūkį per išmanųjį telefoną ar kompiuterį, įvertinus tai, kad daugėja jaunų ūkininkų, kurie naudojasi išmaniosiomis technologijomis, nepagrindžia to, kad Agrivi programa pasiteisintų Lietuvoje ir būtų išties paklausi. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas atliko rinkos tyrimą, apklausė bent dalį ūkininkų, išsiaiškino jų poreikius ir lūkesčius. Iš viešai prieinamos informacijos yra akivaizdu, kad ūkininkai naudoja išmaniuosius žemės ūkio jutiklius, kurie teikia duomenis ir padeda ūkininkams stebėti ir optimizuoti savo pasėlius bei nuolat atnaujinti informaciją apie kintančius aplinkos ir ekosistemų veiksnius. Jie teikia duomenis, kurie padeda ūkininkams stebėti ir optimizuoti pasėlius atsižvelgiant į aplinkos sąlygas ir iššūkius, pavyzdžiui, grūdų drėgnomačiai. Šie jutikliai žemės ūkyje montuojami ir tvirtinami meteorologinėse stotyse, dronuose ir žemės ūkio pramonėje naudojamuose robotuose bei taip pat gali būti valdomi per mobiliąsias programėles. Todėl vien pats atsakovo manymas, kad Agrivi programinė įranga bus paklausi, neturi jokio teisinio pagrindo.

122.       Pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovo buvo paskaičiuota, jog vienas ūkis įsigis          3 vnt. programinės įrangos yra paremtos išimtinai atsakovo pasvarstymais, tačiau ne realiais įrodymais. Verslo rizikos priėmimas neturi būti pagrįstas vien samprotavimas ir pasvarstymais. Tai, kad Agrivi programa tikėtinai neatrodė patraukli Lietuvos ūkininkams parodo tai, jog byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad jos nenorėjo įsigyti nei vienas ūkis, net ir siūlant dideles nuolaidas.

123.       Pažymėtina ir tai, kad byloje apklausti liudytojai patvirtino, jog Agrivi įranga galimai buvo nepaklausi dėl ūkininkų žemo kompiuterinio raštingumo, tačiau šie duomenys būtų paaiškėję dar pradinėje planavimo stadijoje, jei atsakovas visgi būtų atlikęs rinkos tyrimą. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, kad minima programinė įranga (i) reikalauja daug aktyvaus ūkininkų darbo suvedinėjant duomenis kasdieną – kam ūkininkai dar buvo nepasiruošę. Didelės laiko sąnaudos naudojant programinę įrangą ūkininkams nebuvo patrauklios; (ii) o tinkamas programinės įrangos naudojimas reikalauja, kad ūkininkai turėtų reikiamą kompiuterinį raštingumą (ko Lietuvoje dar itin trūksta); (iii) Lietuvos rinkoje jau platinamos panašios programinės įrangos, kurios patenkina tokios programinės įrangos poreikį. Visos nurodytos aplinkybės atsakovui A. K. būtų žinomos, jei jis būtų bendradarbiavęs su ūkininkais ir išsiaiškinęs jų poreikius ir / arba užsakęs tokio tyrimo atlikimą, t. y. būtų elgęsis kaip protingas ir apdairus vadovas. Tačiau šiuo atveju yra pagrindo teigti, kad atsakovas, priėmęs sprendimą dėl Agrivi įrangos įsigijimo, prisiėmė nepagrįstai didelę nuostolių ieškovei atsiradimo riziką. Todėl yra atsakingas už ieškovės patirtus nuostolius įrangą įsigyjant. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad Agrivi įrangos įsigijimas yra tik nepavykęs verslo planas, už kurį atsakovas negali būti laikomas atsakingu, yra nepagrįsti, o skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas, konstatuojant neteisėtus atsakovo veiksmus. Atsakovo kaltė yra preziumuojama.

124.       Civilinėje teisėje, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, jei nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti, galioja visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnio         1 dalis), kuris reiškia, kad nukentėjusiajam turi būti atlyginta tiek, kiek jis realiai prarado, ir užtikrina jam teisę grįžti į tokią turtinę padėtį, kokia buvo iki pažeidimo padarymo. Šis principas savo ruožtu reiškia ir tai, kad nukentėjęs asmuo neturi teisės gauti daugiau, negu jam padaryta nuostolių (turtinė žala). Teismas, nustatęs, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė byloje įrodytą, konkrečia suma apibrėžtą naudą, ir įvertinęs patirtus nuostolius bei gautą naudą pagal protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, turi teisę spręsti dėl ieškovės patirtų visų nuostolių ar jų dalies įskaitymo į jos gautą naudą taikydamas CK 6.249 straipsnio       6 dalį. Gauta nauda vertinama pagal protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Į žalą įskaitoma teisėtai gauta nauda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-219/2019, 59, 60, 62, 63 punktai).

125.       Vertintina, kad atsakovo veiksmai tiesiogiai sąlygojo nuostolių atsiradimą, todėl priežastinis ryšys tarp ieškovės patirtų nuostolių ir atsakovo A. K. neteisėtų veiksmų yra konstatuotas, o tai sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovės ieškinys turėjo būti patenkintas šioje dalyje.

126.       Nagrinėjamoje byloje atsakovas A. K. neginčijo, kad turtinės žalos dydis yra  62 746,68 Eur. Kitaip sakant, ieškovė gavo 50 proc. nuolaidą ir todėl už 150 500 Eur vertės įrangą sumokėjo 63 090,81 Eur, o 20 vnt. Agrivi professional licencijų gavo nemokamai. Tai patvirtina ieškovės pateiktas banko išrašas, kuriame matyti, kad mokėjimai buvo daromi etapais: 2017 m. birželio 29 d. – 15 772,70 Eur; 2018 m. kovo 5 d. – 15 000 Eur; 2018 m. kovo 21 d. – 10 000 Eur ir 2018 m. birželio 5 d. – 22 318,11 Eur. Byloje yra patvirtinta ir atsakovas A. K. nenuginčijo, kad iš įsigytų 550 programinės įrangos vienetų faktiškai buvo parduoti tik 3, t. y. 0,5 proc. Vadinasi ieškovei padarytos žalos dydis sudaro 62 746,68 Eur.

127.       Atsižvelgdama į nurodytą, teisėjų kolegija konstatuoja pagrindą ieškovės ieškinio tenkinimui šioje dalyje, todėl iš atsakovo A. K. priteisia ieškovei 62 746,68 Eur turtinės žalos atlyginimui.

128.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinęs, kad skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos (jo prašymu priteisiamos) kompensuojamosios palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai).

129.       Dėl

Dėl

130.       Ieškovė kėlė reikalavimą priteisti solidariai iš A. K. ir UAB „Jonvalda“ 6 818,88 Eur turtinę žalą, padarytą dėl bendrovei nenaudingų ir akivaizdžiai nuostolingų automobilių nuomos sutarčių sudarymo ir vykdymo ir 5 procentų (A. K. atžvilgiu) ir 6 procentų (UAB „Jonvalda“ atžvilgiu) metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo netenkino nurodydamas, kad atsakovai A. K. ir UAB „Jonvalda“ neatliko neteisėtų veiksmų, kadangi ieškovė neįrodė, kad automobilis buvo išsinuomotas ne už rinkos kainą, o apie nuomojamas transporto priemones iš UAB „Jonvalda“ bendrovės valdybai buvo žinoma.

131.       Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje dalyje nurodė, kad sudaręs prabangaus automobilio nuomos sutartį A. K. veikė ne ieškovės, o jo artimam giminačiui (tėvui) priklausančios įmonės UAB „Jonvalda“ interesais, t. y. veikė esant interesų konfliktui, ką draudžia CK 2.87 straipsnio 3 dalis.

132.       Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad automobilio nuomos sutarties su susijusiu giminystės ir verslo ryšiais asmeniu A. K. negalėjo sudaryti negavęs bendrovės valdybos pritarimo. Jei dėl sudarytų Distribucijos sutarčių ir galėjo kilti ginčas, tai į bylą pateikti įrodymai akivaizdžiai patvirtina faktą, kad automobilio nuomos sutartis buvo sudaryta jau galiojant ieškovės įstatams. Taigi, darytina išvada, kad atsakovas A. K. jam taikytinas juridinio asmens valdymo organo nario fiduciarines pareigas bei bendrovės įstatus pažeidė ir toks įgaliojimų viršijimas savaime yra pripažįstamas pagrindu konstatuoti vadovo veiksmų neteisėtumą. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ieškovė neteisėtų atsakovų veiksmų neįrodė, nes bylos duomenys patvirtina, to neneigia ir pati ieškovė, kad ji su UAB „Jonvalda“ buvo sudariusi eilę automobilių nuomos sutarčių, tačiau jų vien dėl giminystės ryšių tarp UAB „Jonvalda“ ir A. K. neigiamai nevertina, o išskiria tik sutartį dėl automobilio MERCEDES BENZ GLE 450 4MATIC valstybinis Nr. JNU909 nuomos, yra nepagrįstas.

133.       Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė iš atsakovės UAB „Jonvalda“ nuomojosi keltuvus. Tačiau keltuvai ieškovei, atsižvelgiant į ieškovės vykdomos veiklos pobūdį, yra reikalingi veiklai vykdyti. Atsakovė UAB „Jonvalda“ ir pateikė lentelę, kad ginčo laikotarpiu ieškovė nuomojosi ne vieną automobilį iš atsakovės (pvz., 2018 m. ieškovei buvo išnuomotos     9 transporto priemonės, o 2019 m. – 4). Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, vien pateikta lentelė nepagrindžia atsakovės argumentų, kadangi į bylą nebuvo pateiktos automobilių nuomos sutartys. Todėl nagrinėjamu atveju nėra įmanoma nustatyti kokia buvo tų automobilių nuomos kaina, kokiems tikslams jie buvo skirti ir lyginti su ginčo sutartimi. Į bylą pateikta 2019 m. balandžio 1 d. transporto priemonių nuomos sutarčių nutraukimo sutartis, patvirtina, kad ja buvo nutraukti nuomos santykiai dėl 5 automobilių nuomos (tame tarpe ir ginčo automobilio), tačiau byloje nėra pateikta duomenų nei apie automobilių kainas, nuomos sąlygas, laikotarpius ir pan. Galiausiai šie duomenys skiriasi nuo lentelėje pateiktų duomenų. Ir jei keltuvai ieškovei buvo reikalingi įprastoje veikloje, tai pirmosios instancijos teismas privalėjo spręsti prabangaus automobilio MERCEDES BENZ GLE 450 4MATIC valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos būtinumą. Į bylą pateikti ieškovės finansiniai apskaitos dokumentai patvirtina, kad 2018 metais ieškovė patyrė – 429 667 Eur nuostolių. 2019 metais šis nuostolis padidėjo iki -2 462 747 Eur (UAB „Agrosfera“ pelno (nuostolio) ataskaita už ataskaitinius 2018 m. liepos 1 d. – 2019 m. birželio 30 d.).

134.       Kaip teisingai apeliaciniame skunde pažymėjo ieškovė, priklausomai nuo įmonės veiklos pobūdžio, įvaizdžio valdymo strategijos įmonei gali būti reikalingi ir prabangūs automobiliai, jei šios finansinė padėtis leidžia juos išlaikyti be veiklos sutrikdymų ir jų kaina yra protinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Nagrinėjamu atveju, įmonei veikiant nuostolingai, vertintina, kad vien dėl ataskaitiniais metais patirto nuostolio, kuris padidėjo daugiau nei penkis kartus, abejotina, ar sprendimas dėl prabangaus automobilio nuomos reprezentacijai buvo pagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nepagrįstai į šias aplinkybes neatsižvelgė. Įvertinus tą faktą, kad šiuo metu ieškovei jau yra iškelta bankroto byla (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-557-896/2022), tai tik sustiprina abejones dėl nuomos sandorio pagrįstumo.

135.       Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčas, kad ieškovė per automobilio nuomos 8 mėn. laikotarpį sumokėjo 11 200 Eur. Ieškovė, siekdama įrodyti automobilio nuomos kainos neatitikimą rinkos kainai, lygina lizingo įmokos dydį su nuomos kaina. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad toks įrodinėjimo būdas yra netinkamas, nes lizingas ir nuoma yra atskiros rinkos, atskiros paslaugos ir atitinkamai skirtingai apskaičiuojami įmokų dydžiai. Lizingas yra finansinė paslauga, kuri suteikiama įvertinus įmonės mokumą, reikalaujant pradinio 10-20 proc. įnašo, papildomai skaičiuojant palūkanas. Be to, lizingo sutarties nutraukimas yra sudėtingesnis nei automobilio nuomos sutarties atveju, nes bankui ar kitai finansavimo paslaugas teikiančiai įmonei neišmokėtas automobilis reiškia papildomas saugojimo, administravimo ir pardavimo išlaidas, lizingo bendrovei lieka neišmokėtas automobilis, o įmokos, atskaičius palūkanas, negrąžinamos.

136.       Su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais galima sutikti tik iš dalies. Iš esmės, teisėjų kolegija sutinka, kad lyginti lizingo ir nuomos santykius yra nepagrįsta. Tačiau susipažinus su ieškovės ieškinio ir apeliacinio skundo argumentais, teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovas A. K. ne vien tik privalėjo įvertinti automobilio nuomos sandorio reikalingumą, tačiau ir įvertinti kitų galimų sandorių alternatyvas. Pavyzdžiui, sudariusi nuomos sutartį ieškovė neįgyja nuosavybės teisės į transporto priemonę sutarčiai pasibaigus, o lizingo sutarties atveju – įgyja. Lizingo sutartis yra sudaroma paprastai ilgam laikotarpiui, o nuomos sutartis gali būti sudaryta trumpesniam laikotarpiui. Todėl vertintina, kad ieškovės argumentas, jog atsakovas turėjo veikti ieškovės interesais, privalėjo įvertinti, ar 1) įmonei yra reikalingas prabangus automobilis; 2) įmonė gali sau leisti, atsižvelgiant į finansinės atskaitomybės duomenis, mokėti 1 400 Eur mėnesinį nuomos mokestį; 3) įvertinti galimas alternatyvas (pvz., lizingo, paskolos ar transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties be paskolų sudarymo galimybes ir pan.), tačiau atsakovas to nepadarė, yra pagrįsti ir šie argumentai negali būti pripažįstami kaip skirtingų teisinių santykių palyginimas.

137.       Galiausiai, atsakovas A. K. nepaneigė ieškovės nurodomų argumentų, kad pati UAB „Jonvalda“ ginčo automobilį, kurio vertė 59 000 Eur lizingavo ir mokėjo už jį 1 027,44 Eur mėnesio įmoką. Kas leidžia daryti prielaidą, kad nurodytas sandoris buvo itin naudingas UAB „Jonvalda“, kadangi ne vien tam tikrą laiko tarpą padengė automobilio lizingo įmokas, tačiau ir leido gauti pelną iš automobilio nuomos. O aplinkybė, kad atsakovas A. K. sudarė sandorį su jo artimam giminaičiui (tėvui) priklausančia įmone ir UAB „Jonvalda“ interesais, vertintina, kad atsakovams turi būti taikoma solidarioji atsakomybė.

138.       Kasacinis teismas yra nurodę, kad bendrąją taisyklę tarp vadovo veiksmų (finansinių ataskaitų nepateikimo, nesavalaikio dokumentų perdavimo) ir kilusios žalos (negalėjimo nustatyti įmonės debitorinių reikalavimų ir išreikalauti turtą) teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys galėtų būti nustatytas tik tuo atveju, jei įmonės nuostoliai galėtų būti laikomi jo veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad solidariosios deliktinės atsakomybės alternatyviųjų priežasčių atveju priežastinis žalą padariusiųjų asmenų veiksmų ir žalos ryšys preziumuojamas. Ši taisyklė nustatyta CK       6.279 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią, jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, jog žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas. Situacijose, kai neaišku, kurio iš kelių žalą padariusių asmenų veiksmai sukėlė žalą, CK 6.279 straipsnio 4 dalyje pirmenybė teikiama nukentėjusiojo interesams, įtvirtinant visų atsakovų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio prezumpciją. Atsakovų interesai savo ruožtu apsaugomi paliekant jiems galimybę įrodyti, kad kito asmens veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Apibendrinant galima teigti, kad, teismui konstatavus neteisėtus atsakovų veiksmus, kurių kiekvienas galėjo būti savarankiška žalos atsiradimo priežastis, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys preziumuojamas, o atsakovams tenka įrodinėjimo pareiga paneigti šią prezumpciją. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio prezumpcija galioja tik alternatyvių priežasčių atveju, t. y. tik tuo atveju, jei negalima nustatyti, kurio iš atsakovų veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Kad įsigaliotų priežastinio ryšio prezumpcija alternatyviųjų priežasčių atveju, turi būti nustatytos šios aplinkybės: 1) du ar daugiau asmenų savo neteisėtais veiksmais sukėlė riziką, kuri teisiškai gali būti priskirta jiems, ir ji, tikėtina, lėmė žalos atsiradimą; 2) žala galėjo atsirasti dėl kiekvieno iš jų veiksmų; 3) dėl kurio konkrečiai veiksmų žala atsirado, negalima nustatyti. Kiekvienas potencialiai žalą padariusių asmenų gali išvengti atsakomybės, įrodydamas, kad žala atsirado dėl kito asmens veiksmų. Ši taisyklė taikoma siaurai, kai ne dėl ieškovo kaltės objektyviai neįmanoma įrodyti buvus teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį tarp konkretaus atsakovo veiksmų ir žalos atsiradimo. Ši prezumpcija negalima, jei neaišku, ar atsakovas iš viso atliko neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

139.       Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatytos A. K. ir UAB „Jonvalda“ civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. nustatyti atsakovų A. K. ir UAB „Jonvalda“ neteisėti veiksmai, kaltė ir priežastinis ryšys tarp ieškovei kilusios žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų. Atsakovai nepaneigė šiuo atveju padarytų neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio egzistavimo.

140.       Ieškovė, vadovaudamasi eksperto R. B. E. tyrimo akto (akto 39-40 psl.), žalą vertina 6 818,88 Eur – kaip skirtumą tarp nuomos kainos ir paskolos, kuri būtų optimalesnė ir ieškovei naudingesnė opcija, kainos. Susipažinus su Ekspertinio tyrimo akte atlikta žalos skaičiavimo metodika, teisėjų kolegija neturi pagrindo su ja nesutikti, kadangi nors lizingo sutartis ir būtų sudaryta gerokai ilgesniam laikotarpiui nei nuomos sutartis, tačiau mėnesio įmoka būtų ženkliai mažesnė nei ieškovė pagal nuomos sutartį mokėjo UAB „Jonvalda“ (turint omeny tą faktą, kad ieškovės finansinė veikla sudarant sutartį jau buvo nuostolinga). Visgi, teisėjų kolegija turi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pagal Automobilio nuomos sutarties 4.1. punktą nuomos laikotarpis turėjo būti nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 1 d., o nuomos sutartis buvo nutraukta 2019 m. balandžio 1 d., t. y. anksčiau sutarto laiko, tačiau atsakovė nereikalavo sumokėti avansinį mokėjimą, kuris buvo įskaitytas už paskutinius du nuomos mėnesius. Ši aplinkybė, skaičiuojant žalą nebuvo įvertinta. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindą ieškovės ieškinio tenkinimui ir vertina, kad iš atsakovų A. K. ir UAB „Jonvalda“ priteistina 4 018,88 Eur (6 818,88 Eur – 2 800 Eur) žalos atlyginimui.

141.       Dėl

Dėl

142.       Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuspręsdamas atmesti ieškovės ieškinį kaip neįrodytą, teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 176–185 straipsniai) bei juridinio asmens valdymo organo atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, kadangi byloje esanti įrodymų visuma patvirtina atsakovų neteisėtus veiksmus, atliktus ieškovės atžvilgiu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl

143.       Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinus, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, šalių patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

144.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

145.       Ieškovė už ieškinį sumokėjo iš viso 6 779 Eur dydžio žyminį mokestį. Išminusavus grąžinamą žyminį mokestį už patikslintus reikalavimus, ieškovei, patenkinus jos ieškinį didžiąja dalimi, priteistina žyminio mokesčio dalis sudaro 5 153 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nurodyto dydžio žyminio mokesčio dalis priteistina iš atsakovų lygiomis dalimis.

146.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei sumažinus ieškinio reikalavimus grąžino          1 626 Eur dydžio žyminio mokesčio permoką.

147.       Ieškovė UAB „Agrosfera“, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nurodė patyrusi       30 000,85 Eur bylinėjimosi išlaidų, pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus ir prašė šias išlaidas priteisti iš atsakovų UAB „Vitera Baltic“, A. K. ir UAB „Jonvalda“ lygiomis dalimis.

148.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje rengtų procesinių dokumentų kiekį, į bylos apimtį ir sprendžiamų klausimų sudėtingumą, į specialių žinių poreikį (abi šalys kreipėsi į teismo ekspertus dėl išvadų pateikimo) sprendžia, kad prašomos priteisti sumos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, todėl išlaidos teisinei pagalbai apmokėti priteistinos iš visų atsakovų lygiomis dalimis.

149.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad už procesinių dokumentų rengimą bei kitas su byla susijusias teisines paslaugas atsakovai iš viso patyrė 32 043,98 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias prašė priteisti. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės UAB „Agrosfera“ ieškinys yra patenkintas didžiąja dalimi atsakovai netenka teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnio    1 dalis), todėl jų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetamas.

Dėl

150.       Ieškovė UAB „Agrosfera“ už apeliacinį skundą sumokėjo 6 319 Eur žyminį mokestį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovės apeliacinis yra patenkintas daugiau nei                   99 procentais, t. y. iš esmės patenkinti reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo bei turtinės žalos priteisimo (sumažinta tik dalyje dėl automobilių nuomos sutarties), sprendžia, jog iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovės naudai priteistinas visas ieškovės sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

151.       Atsakovai UAB „Vitera Baltic“ ir A. K. pateikė prašymą priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą, kurios sudaro 4 186,60 Eur. Kadangi apeliantės UAB „Agrosfera“ apeliacinis skundas yra patenkintas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas ieškinį patenkinti, atsakovai netenka teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiomis ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrosfera“ (juridinio asmens kodas 302348275) ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vitera Baltic“ (juridinio asmens kodas 302415400) sudarytas sutartis: 2017 m. lapkričio 7 d. tiekimo sutartį Nr. VIT 2017-13; 2018 m. gruodžio 19 d. išimtinės distribucijos sutartį Nr. VIT 2018/21 ir jos 2019 m. liepos     22 d. pakeitimą Nr. 1009/19-52/B; 2019 m. sausio 18 d. distribucijos sutartį Nr. VIT 2019/01 ir jos 2019 m. liepos 22 d. pakeitimą Nr. 1009/19-53/B, nuo jų sudarymo momento.

Taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vitera Baltic“ (juridinio asmens kodas 302415400) 89 069,65 Eur (aštuoniasdešimt devynis tūkstančius šešiasdešimt devynis eurus ir 65 euro centus) pagal negaliojančiomis pripažintas sutartis sumokėtas lėšas, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (89 069,65 Eur) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrosfera“ (juridinio asmens kodas 302348275) naudai.

Įpareigoti ieškovę uždarąją akcinę bendrovę „Agrosfera“ (juridinio asmens kodas 302348275) grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vitera Baltic“ (juridinio asmens kodas 302415400) pagal negaliojančiomis pripažintas sutartis pateiktą produkciją.

Priteisti solidariai iš atsakovų A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės „Vitera Baltic“ (juridinio asmens kodas 302415400) 328 504,80 Eur (tris šimtus dvidešimt aštuonis tūkstančius penkis šimtus keturi eurus ir 80 euro centų) turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų (A. K. atžvilgiu) ir 6 procentų (uždarosios akcinės bendrovės „Vitera Baltic“ atžvilgiu) metines palūkanas už priteistą sumą (328 504,80 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. liepos 24 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrosfera“ (juridinio asmens kodas 302348275) naudai.

Priteisti atsakovo A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 62 746,68 Eur (šešiasdešimt du tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt šešis eurus ir 68 euro centus) turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (62 746,68 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. liepos 24 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrosfera“ (juridinio asmens kodas 302348275) naudai.

Priteisti solidariai iš atsakovų A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės „Jonvalda“ (juridinio asmens kodas 235923750) 4 018,88 Eur (keturis tūkstančius aštuoniolika eurų ir 88 euro centus) turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų (A. K. atžvilgiu) ir 6 procentų (uždarosios akcinės bendrovės „Jonvalda“ atžvilgiu) metines palūkanas už priteistą sumą (4 018,88 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. liepos 24 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrosfera“ (juridinio asmens kodas 302348275) naudai.

Kitoje dalyje ieškovės ieškinį atmesti.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) uždarosios akcinės bendrovės „Vitera Baltic“ (juridinio asmens kodas 302415400) ir uždarosios akcinės bendrovės „Jonvalda“ (juridinio asmens kodas 235923750) 5 153 Eur (penki tūkstančiai vienas šimtas penkiasdešimt trys eurai) žyminį mokestį, sumokėtą už ieškinio reikalavimus, t. y. po 1 717,66 Eur, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrosfera“ (juridinio asmens kodas 302348275) naudai.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) uždarosios akcinės bendrovės „Vitera Baltic“ (juridinio asmens kodas 302415400) ir uždarosios akcinės bendrovės „Jonvalda“ (juridinio asmens kodas 235923750) 30 000,85 Eur (trisdešimt tūkstančių eurų ir 85 euro centų) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, t. y. po 10 000,28 Eur, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrosfera“ (juridinio asmens kodas 302348275) naudai.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) uždarosios akcinės bendrovės „Vitera Baltic“ (juridinio asmens kodas 302415400) ir uždarosios akcinės bendrovės „Jonvalda“ (juridinio asmens kodas 235923750) valstybei 28,90 Eur (dvidešimt aštuonių eurų 90 euro centų) bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu,     t. y. po 9,63 Eur, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos.

Ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Agrosfera“ (juridinio asmens kodas 302348275) grąžinti 1 626 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų dvidešimt šešių eurų) žyminį mokestį.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) uždarosios akcinės bendrovės „Vitera Baltic“ (juridinio asmens kodas 302415400) ir uždarosios akcinės bendrovės „Jonvalda“ (juridinio asmens kodas 235923750) 6 319 Eur (šeši tūkstančiai tris šimtai devyniolika eurų) žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą, t. y. po 2 106,33 Eur, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrosfera“ (juridinio asmens kodas 302348275) naudai.

Teisėjai                        Danguolė  Martinavičienė

Antanas Rudzinskas

Alma Urbanavičienė