Administracinė byla Nr. I-2012-142/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04521-2013-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.8; 3.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. liepos 5 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų V. D., R. K., V. S., V. Š., J. Č., J. M., A. J., D. K., A. S., D. A., S. J. ir A. D. skundą atsakovams Alytaus rajono apylinkės teismui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
n u s t a t ė :
V. D., R. K., V. S., V. Š., J. Č., J. M., A. J., D. K., A. S., D. A., S. J. ir A. D. (toliau – pareiškėjai) 2013 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti: 1) darbo užmokestį už darbą poilsio ir švenčių dienomis 2009–2013 metais budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką: V. D. 3 260,32 Lt, R. K. 3 393,12 Lt, V. S. 3 387,08 Lt, V. Š. 3 331,22 Lt, J. Č. 3 236,64 Lt, J. M. 3 956,24 Lt, A. J. 3 165,06 Lt, D. K. 3 655,96 Lt, A. S. 2 815,96 Lt, D. A. 2 315,58 Lt, S. J. 3 200,96 Lt, A. D. 2 798,44 Lt; 2) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.: V. D. 65 281,55 Lt, R. K. 76 772,32 Lt, V. S. 73 427,91 Lt, V. Š. 70 622,49 Lt, J. Č. 71 517,94 Lt, J. M. 76 419,51, A. J. 70 654,59, D. K. 69 638,74 Lt, A. S. 69 036,39, D. A. 67 105,36 Lt, S. J. 70 841,62, A. D. 69 785,69; 3) susidariusį neišmokėto darbo užmokesčio skirtumą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) 5 proc. metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. I, b. l. 1–12).
Pareiškėjai skunde nurodo, kad jie yra Alytaus rajono apylinkės teismo teisėjai, kurie nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 3 d. budėjo pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis, tačiau už šį darbą jiems nebuvo apmokėta. Pareiškėjų manymu, už šį darbą jiems turėtų būti apmokama pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nuostatas. Be to, pasak pareiškėjų, jiems nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo neteisėtai neišmokėta dalis darbo užmokesčio, sumažinus pareiginės algos koeficientus. Remdamiesi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK) pareiškėjai prašo priteisti 5 proc. metinių palūkanų.
Teismo posėdyje pareiškėjai nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Ministerija) atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei pareikštą, praleidus ieškinio senaties terminą (t. II, b. l. 47–51). Ministerija mano, kad turi būti taikomas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Nurodo, kad pareiškėjų reikalavimas taip pat pažeidžia DK 301 straipsnio nuostatą, kad su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus. Ministerija prašo, jeigu būtų patenkintas pareiškėjų reikalavimas, teismo sprendimo įvykdymą atidėti vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ministerija taip pat prašo sustabdyti bylą, kol Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas klausimas dėl DK 301 straipsnio konstitucingumo. Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl valstybėje ekonominiu sunkmečiu nustatyto teisinio reguliavimo, kuris Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimui įgyvendinti reikalingas naujas teisinis reguliavimas, t. y. įstatymų leidėjui yra iškilusi pareiga nustatyti neišmokėto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmą. Ministerijos nuomone, šios prievolės įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo šį reikalavimą tenkinti teismine tvarka.
Ministerijos atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Alytaus rajono apylinkės teismas atsiliepime nurodo, kad teismas pareiškėjams darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis neišmokėjo dėl lėšų stygiaus. Be to, teisėjų apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis įstatymu nėra sureguliuotas. Pažymi, kad pagal teismo pirmininko 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. P-25 pareiškėjams už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis buvo apskaičiuotos ir išmokėtos vienkartinės priemokos, todėl šios sumos turėtų būti atskaičiuojamos iš pareiškėjų prašomų priteisti sumų. Paaiškina, kad teismas, mokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį pagal sumažintą pareiginės algos koeficientą, vykdė galiojančius įstatymus ir kitaip elgtis negalėjo. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo sumažintas teisėjų pareiginės algos koeficientas, prieštarauja Konstitucijai, teismas sutinka, kad dėl to neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjams turi būti grąžinta, tačiau šis reikalavimas turi būti reiškiamas tik Lietuvos valstybei. Nurodo, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjams yra mokamas nesumažintas darbo užmokestis. Pasak teismo, prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, todėl jo šioje byloje taikyti negalima.
Alytaus rajono apylinkės teismo atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams (Alytaus rajono apylinkės teismo teisėjams) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Pirmuoju savo reikalavimu pareiškėjai siekia, kad būtų priteistas darbo užmokestis už budėjimus namuose poilsio ir švenčių dienomis 2009–2013 m. laikotarpiu.
Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas, kurio 6 straipsnio 1 dalyje inter alia nurodyta, kad bendrosios kompetencijos teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka.
Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas, vertindamas Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad joje nustatytas teisinis reguliavimas užkerta kelią individualizuoti teisėjų vienkartines priemokas pagal jų dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio bei švenčių dienomis. Nutarime nurodyta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems teisėjo funkcijas, būtų teisingai atlyginama už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 konstatavo, kad po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų, minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant DK nuostatas. Teisėjų atlyginimų įstatymo pakeitimai neatlikti, todėl teismas nagrinėjamoje byloje taikys DK nuostatas.
DK 142 straipsnyje nustatyta, jog darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Pagal DK 143 straipsnio 1 dalies 1 punktą, į darbo laiką be faktiškai dirbto laiko, įeina ir budėjimas (tiek darbe, tiek namuose). Įvertinus tai, kad pagal DK nuostatas budėjimas namuose yra priskiriamas darbo laikui, darytina išvada, jog negalima tokia situacija, kad už teisėjo budėjimą nebūtų kompensuojama jokiomis priemonėmis.
Nagrinėjamu atveju taikytinas DK 155 straipsnis. Šiame DK straipsnyje yra specialiosios normoms, reglamentuojančios budėjimo teisinius santykius, todėl privaloma vadovautis būtent šiuo teisiniu reguliavimu. Minėto straipsnio 1 dalis inter alia numato, kad budėjimai namuose yra galimi ir poilsio bei švenčių dienomis, o minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad budėjimas namuose prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko. DK 155 straipsnio 3 dalis nurodo, kokiais būdais turi būti kompensuojamas budėjimas, jei jis viršija darbo laiko trukmę. Teismas, atsižvelgdamas į teismui pateiktas pareiškėjų budėjimo namuose valandas ir į darbo valandas, pažymėtas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, konstatuoja, kad DK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta darbo laiko trukmė (40 val. per savaitę) buvo viršyta. Minėta DK nuostata (155 straipsnio 3 dalis) numato, kad kai viršijama darbo laiko trukmė už budėjimą privalo būti suteikiamas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip darbo laikui prilygintas budėjimo laikas (budint namuose), arba darbuotojo pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjų budėjimo namuose laikas buvo kompensuotas vienu iš šių būdų. Pareiškėjai skundu reikalauja, kad už šį laiką būtų priteisiamas apmokėjimas pinigais. DK 155 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kompensavimo už budėjimą namuose tvarka, numatant, kad jei yra pasirenkamas kompensavimas pinigais, tuomet nustatyta tvarka darbo laikui prilygintas budėjimo laikas yra apmokamas kaip viršvalandinis darbas, todėl nagrinėjamu atveju taikytinas DK 193 straipsnis, numatantis, kaip turi būti apmokamas viršvalandinis darbas, t. y., kad už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro (1,5) darbuotojo darbo užmokesčio. Taigi, nepaisant to, kad pareiškėjai budėjo namuose poilsio ir švenčių dienomis, atsižvelgiant į specialų budėjimo teisinių santykių reguliavimą (kad budėjimo laikas apmokamas kaip viršvalandinis darbas, o ne kaip darbas poilsio ir švenčių dienomis), DK 194 straipsnis, numatantis apmokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis (tiek pagal grafiką, tiek ne pagal grafiką), nagrinėjamu atveju netaikomas. Pareiškėjai per budėjimo namuose laiką poilsio ir švenčių dienomis keletą kartų vyko į teismą ir atliko procesinius veiksmus (t. I, b. l. 63–65), tačiau tai nekeičia nurodyto teisinio reguliavimo esmės.
Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą ir į LVAT praktiką, pareiškėjams priteistina pusantro pareiškėjų vidutinio darbo užmokesčio už budėjimo namuose laiką, kuris pagal DK 155 straipsnio 2 dalį prilyginamas pusei darbo laiko (t. y. 4 val. už budėjimo dieną). Alytaus rajono apylinkės teismo finansininkės pateiktose lentelėse (t. I, b. l. 15–16, 19–20, 23–24, 27–28, 31–32, 35–36, 39–40, 43–44, 47–48, 51–52, 55–56, 59–60) mokėtina suma būtent taip ir apskaičiuota.
LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui priteisti darbo užmokestį taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos CK nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. LVAT, nagrinėdamas pareiškėjų atskirąjį skundą, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartyje konstatavo, kad tokio pobūdžio ginčui tinkamas atsakovas yra Alytaus rajono apylinkės teismas (t. II, b. l. 15). Alytaus rajono apylinkės teismas taikyti ieškinio senaties neprašo, todėl nagrinėjamu atveju ji netaikytina.
DK 301 straipsnis, nustatantis, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, nagrinėjamoje byloje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, taip pat netaikytinas, nes Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. KT17-N6/2014 (nusprendžiamosios dalies 3 punktas) pripažinta, kad šis straipsnis prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Alytaus rajono apylinkės teismo pirmininko 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. P-25 (t. II, b. l. 33–34) pareiškėjams už darbą poilsio ir švenčių dienomis paskirtos vienkartinės priemokos (V. D. – 531,38 Lt, R. K. – 590,46 Lt, V. S. – 737,35 Lt, V. Š. – 700,77 Lt, J. Č. – 577,36 Lt, J. M. – 794,77 Lt, A. J. – 577,36 Lt, D. K. – 719,40 Lt, A. S. – 694,10 Lt, D. A. – 545,42 Lt, S. J. – 840,93 Lt ir A. D. – 568,84 Lt), todėl jos išskaičiuotinos iš budėjimo poilsio ir švenčių dienomis apskaičiavimo lentelėse pareiškėjams apskaičiuotų mokėtinų sumų. Konstatuotina, kad V. D. priteistina darbo užmokesčio kompensavimo suma yra 2 728,94 Lt (790,36 Eur), R. K. – 2 802,66 Lt (811,71 Eur), V. S. – 2 649,73 Lt (767,41 Eur), V. Š. – 2 630,45 Lt (761,83 Eur), J. Č. – 2 659,28 Lt (770,18 Eur), J. M. – 3 161,47 Lt (915,63 Eur), A. J. – 2 587,70 Lt (749,45 Eur), D. D. – 2 936,56 Lt (850,49 Eur), A. S. – 2 121,86 Lt (614,53 Eur), D. A. – 1 770,16 Lt (512,67 Eur), S. J. – 2 360,03 Lt (683,51 Eur) ir A. D. – 2 229,60 Lt (645,74 Eur). Palūkanos nepriteistinos, kadangi nenustatyta, kad už minėtus budėjimus teismas nemokėjo darbo užmokesčio dėl savo kaltės (blogo darbo organizavimo ar kt.).
Antruoju skundo prašymu pareiškėjai prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. sumažinus teisėjų pareiginės algos koeficientus.
Darbo užmokestis minėtu laikotarpiu pareiškėjams buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis, inter alia, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu, kuriame buvo nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai.
Pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjai ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jiems išmokėtas teisingai. Kaip minėta, pareiškėjai į teismą kreipėsi 2013 m. rugsėjo 30 d. (t. I, b. l. 158). Šiam ginčui tinkamas atsakovas pagal minėtą LVAT nutartį yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija (t. II, b. l. 15–16). Atsižvelgiant į Ministerijos reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjai reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d., skundą teismui pateikė praleidę ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjai atnaujinti ieškinio senaties terminą neprašo. Pagrindų atnaujinti terminą teismas ex officio taip pat nenustatė. Atsižvelgiant į tai, šios dalies pareiškėjos reikalavimai (už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d.) atmetami.
Nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatas, kuriomis neproporcingai sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.
Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, kurio 2 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2014 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymu Nr. XII-1088 šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas išnagrinėjęs šių nuostatų konstitucingumą 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kad minėtas atidėjimas neprieštarauja Konstitucijai, nepažeidžia praradimus patyrusių asmenų teisėtų lūkesčių, nes nėra argumentų teigti, kad vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.
2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), nustatantis patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus. Jame nustatyta, kad įstatymas taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis taip pat ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatomis, galiojusiomis laikotarpiu, į kurį patenka ir šioje byloje nagrinėjamas laikotarpis.
Taigi, Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nustatė, kad patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir teisėjams (1 straipsnio 8 punktas), pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti jau 2016 metais (2 straipsnio 7 punkto 1 papunktis). Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-669/2016). Taigi konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti nagrinėjamu ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo.
Bylos duomenimis (t. I, b. l. 14, 18, 22, 26, 30, 34, 38, 42, 46, 50, 54, 58) nustatyta, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjams darbo užmokestis mažinamas nebuvo, todėl pareiškėjų skundo trečiasis prašymas priteisti susidariusį neišmokėto darbo užmokesčio skirtumą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos yra nepagrįstas.
2016 m. birželio 29 d. (t. y. 2 darbo dienos iki teismo posėdžio) gautas dalies pareiškėjų (V. D., V. S., A. J., D. K., A. S., S. J. ir A. D.) prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis tiek, kiek jame nustatytas sumažinto darbo užmokesčio koeficientas 0,98 už 2009 metų mėnesius bei 0,955 už 2010–2013 metų mėnesius, neprieštarauja Konstitucijai. Nurodo, kad minėtoje nuostatoje nustatytas kompensavimo mechanizmas iš tiesų nekompensuoja, nes taikomas mažinimo koeficientas (t. II, b. l. 149–150). Kiti pareiškėjai (R. K., V. Š., J. Č., J. M. ir D. A.) tokio prašymo teismui nepateikė.
Bylą nagrinėjančio teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino įstatymo atitikimo Konstitucijai yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje – Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pats teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas (teismo manymas, kad byloje taikytinas įstatymas galbūt prieštarauja Konstitucijai) nurodytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai). Tai reiškia, kad proceso dalyviai gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju prašymą pateikusi pareiškėjų dalis prašyme nepateikė pakankamai teisinių argumentų savo pozicijai pagrįsti, nedalyvavo teismo posėdyje. Teismui nekilo pagrįsta abejonė dėl Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai, todėl šis prašymas netenkinamas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjų skundas tenkinamas iš dalies, iš Alytaus rajono apylinkės teismo priteisiant V. D. 790,36 Eur, R. K. 811,71 Eur, V. S. 767,41 Eur, V. Š. 761,83 Eur, J. Č. 770,18 Eur, J. M. 915,63 Eur, A. J. 749,45 Eur, D. D. 850,49 Eur, A. S. 614,53 Eur, D. A. 512,67 Eur, S. J. 683,51 Eur ir A. D. 645,74 Eur darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis, budint namuose pagal teismo pirmininko patvirtintus grafikus.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjų skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti iš Alytaus rajono apylinkės teismo V. D. 790,36 Eur, R. K. 811,71 Eur, V. S. 767,41 Eur, V. Š. 761,83 Eur, J. Č. 770,18 Eur, J. M. 915,63 Eur, A. J. 749,45 Eur, D. D. 850,49 Eur, A. S. 614,53 Eur, D. A. 512,67 Eur, S. J. 683,51 Eur ir A. D. 645,74 Eur.
Kitą pareiškėjų skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Halina Zaikauskaitė