Civilinė byla Nr. e2S-955-803/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00075-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1.; 3.3.2.2.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) I. E. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės 2016 m. sausio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „First choice partner“ ieškinį dėl žalos priteisimo atsakovams D. R. ir I. E..

Teismas,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas BUAB „First choise partner“  kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės I. E. 32 869,31 Eur žalos atlyginimo, iš atsakovo D. R. – 27,42 Eur žalos atlyginimo, taip pat iš abiejų atsakovų solidariai 3000 Eur žalos atlyginimo, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 35 869,31 Eur sumos atsakovei I. E. ir 3 027,42 Eur sumos atsakovui D. R. priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą ir turtines teises, o tokio turto bei turtinių teisių nesant ar esant nepakankamai – atsakovams priklausančias pinigines lėšas sąskaitose arba esančias pas trečiuosius asmenis.

3. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė aplinkybe, jog reikalavimas reiškiamas fiziniams asmenims ir jiems dideliu prašomos priteisti sumos dydžiu, abejonėmis, jog įmonės vadovai, neperdavė bankroto administratoriui reikiamų dokumentų, kas kelia pagrįstų abejonių dėl sąžiningo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 7 d. nutartimi ieškovo BUAB „First choice partner“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies, areštuodamas 35 869,31 Eur sumos atsakovei I. E. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, esančias atsakovės atsiskaitomosiose sąskaitose, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, išskyrus naudojimą atsiskaitymui su ieškovu pagal pareikštus reikalavimus šioje byloje, taip pat leidžiant atlikti visas operacijas su lėšomis, kurios yra gaunamos kaip darbo užmokestis. Kitą ieškovo prašymo dalį atmetė

5. Taikydamas atsakovės I. E. turtui laikinąsias apsaugos priemones teismas sprendė, jog reikalaujama iš atsakovės priteisti 35 869,31 Eur suma bei nežinoma atsakovės turtinė padėtis pagrindžia ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymo grėsmę. Rėmėsi teismų praktikoje vyraujančia didelės sumos turtinio ginčo prezumpcija, nurodydamas, jog didelė reikalavimo suma  gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

6. Teismas nurodė, jog atsakovės turtui taikomas laikinąsias apsaugos priemones parinko remdamasis ekonomiškumo principu, išlaikydamas ginčo šalių interesų pusiausvyrą, taip pat, atsižvelgdamas į sukeliamas pasekmes.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atsakovė I. E. pateiktame atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti. Atskirajame skunde nurodo tokius argumentus:

7.1. ieškovas nepateikė teismui pagrįstų įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog atsakovė savo veiksmais ar neveikimu yra padariusi žalą įmonei, kurią privalėtų atlyginti;

7.2. ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nemotyvuotas, ieškovas nenurodo jokių faktinių duomenų ar aplinkybių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, kurie patvirtintų realią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui;

7.3. teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nenurodė galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo grėsmės, o teismo nurodyta didelės ieškinio sumos prezumpcija, neįvertinus kitų aplinkybių, nėra pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui;

7.4. ieškovo pareikštas ieškinys yra visiškai nepagrįstas, kadangi atsakovų vadovavimo įmonei laikotarpiu įmonė buvo moki, pagrindų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo. Nurodo, jog įmonės nemokumas atsirado daug vėliau, atsakovams neturint ir negalint daryti jokios įtakos įmonės valdymui.

8. Ieškovas BUAB   „First choice partner“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

8.1. ieškovo ieškinys pagrįstas, kadangi bankroto byloje esantys duomenys patvirtina aplinkybę, jog skolos kreditoriams susidarymo laikotarpiu įmonei vadovavo atsakovė I. E.;

8.2. atsakovė nepateikė duomenų apie savo turtinę padėtį ir nepaneigė, jog ieškinio reikalavimo suma jai nėra didelė, todėl mano, jog ieškinio suma atsakovei yra didelė. Ieškovo teigimu, didelės ieškinio sumos prezumpcija nėra absoliuti, ji gali būti nuginčyta, kadangi reikalavimo sumos dydis turi būti įvertintas atsižvelgiant į konkretaus asmens finansines galimybes, t. y. ar asmeniui  ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė. Minėtą prezumpciją pareiga paneigti tenka atsakovei;

8.3. atsakovė, įrodinėdama ieškinio nepagrįstumą, pasisako dėl ginčo sprendimo iš esmės. Nurodo, kad bankroto administratoriui bankrutuojančios įmonės dokumentai nebuvo perduoti, atsakovė nepateikė duomenų apie įmonės mokumą, todėl išvada, jog įmonė 2012-2013 metais buvo nemoki, daroma pagal byloje pateiktus viešus finansinės atskaitomybės duomenis.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai yra šios sąlygos, t. y. pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK12, 178 straipsniai). Taigi ieškovui, prašančiam byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą, o atsakovui, prašančiam panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones – šias sąlygas paneigti.

10. Atsakovė I. E. ginčija Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-07 nutartį remdamasi pareikšto ieškinio nepagrįstumo aplinkybe bei ieškovo neįrodyta grėsme galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. 

11. Preliminarus ieškinio reikalavimų vertinimas taikant laikinąsias apsaugos priemones negali būti tapatinamas su pareikšto reikalavimo vertinimu, kurį teismas atlieka nagrinėdamas bylą iš esmės ir priimdamas sprendimą. Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo.

              12. Apeliantės dėstomi atskirojo skundo argumentai, kuriais ji įrodinėja, kad jos vadovaujamu laikotarpiu įmonė buvo moki ir nebuvo pagrindo kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, dėl ko ieškovas nepagrindė ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo, pagal savo pobūdį yra argumentai, kuriuos teismas analizuoja nagrinėdamas bylą iš esmės ir priimdamas sprendimą, ir tokie argumentai teismo negali būti iš esmės vertinami priimant tarpinius procesinius sprendimus – taikant laikinąsias apsaugos priemones ar atsisakant jas taikyti. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad pagal atsakovės nurodytus argumentus ieškovo reikalavimas yra prima facie nepagrįstas, o dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.

13. Aukščiau esančiuose punktuose buvo minėta ieškovo pareiga įrodyti, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių kyla sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią grėsmę galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju sudaro tarp šalių kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012 ir kt). Kaip teisingai pažymėjo ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą, minėta aplinkybė nėra absoliuti, ir vertinamas ne reikalavimo mastas, o konkrečios faktinės bylos aplinkybės, atsižvelgiama į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškinio suma yra didelė, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto, turimų įsipareigojimų verte. Taigi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikšminga aplinkybė yra šalies, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, turimi įsipareigojimai ir pan.

14. Atsakovė, nesutikdama su skundžiama teismo nutartimi, nepaneigė didelės ieškinio sumos prezumpcijos, kartu su skundu nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinyje prašoma priteisti suma atsakovei nėra didelė, atsižvelgiant į jos turtinę padėtį (CPK 178,185 straipsniai). Apeliantės turtinei padėčiai nustatyti bei galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo grėsmei įvertinti apeliacinės instancijos teismas pasinaudojo viešųjų registrų duomenimis ir nustatė, kad apeliantės turimas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įkeistas hipoteka, o žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė sudaro 12 800 Eur ir yra nepakankama galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Apeliacinės instancijos teismas daugiau duomenų apie apeliantės finansinę padėtį bei galimybes įvykdyti teismo sprendimą ieškinio reikalavimo patenkinimo atveju neturi. Taigi darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis byloje nėra paneigtas.

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo patikrinimas, o bylą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja neperžengdamas apeliacinio (atskirojo) skundo ribų (CPK  320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis). Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo klausimas atsakovo D. R. turtui nekeliamas, apeliacinės instancijos teismas dėl apylinkės teismo argumentų, kuriais motyvuojant netaikomos minėtam atsakovui laikinosios apsaugos priemonės, nepasisako. 

16. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, teisingai išsprendė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Vadovaudamasis CPK337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas,

n u t a r i a :

apeliantės atskirojo skundo netenkinti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                                                                                                                Rūta Petkuvienė