Administracinė byla Nr. P520–108/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-63045-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. L. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011 pagal pareiškėjos G. L. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. T., Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritoriniam padaliniui, Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritoriniam skyriui dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja G. L. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. rugsėjo 23 d. pagalbinių patalpų pastogėje (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamomis naudoti aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Aktas).

Skunde paaiškino, kad Aktu komisija pripažino pareiškėjos namo bendraturtės J. T. įrengtas pagalbines patalpas ir bendro naudojimo koridorių pastogėje tinkamais naudoti. Pareiškėjos manymu, komisija pilnai ir visapusiškai neištyrė bei objektyviai neįvertino, ar statinys atitinka esminius statinio reikalavimus, yra pastatytas pagal suderintą projektą ir 1998 m. sausio 30 d. statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-215-426/2009, J. T. neištaisė nukrypimų nuo 1997 metais parengto palėpės projekto Nr. 13/97, nustatytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-446/2010. Teigė, jog 2008 m. gegužės 7 d. ir 2008 m. gegužės 10 d. atlikus viso namo kadastrinius matavimus paaiškėjo, kad J. T. įrengtos palėpės patalpos (pastogės patalpų plane pažymėtos indeksais 2-9, 2-10, a-3) neatitinka suderinto projekto. Sumontavus tūrinį stoglangį, pertvara, skirianti bendraturčių patalpas palėpėje 1-12 ir 2-9, liko pastumta ir įrengta ne virš pirmo aukšto mūro pertvaros, kaip numatyta projekte, o virš G. L. priklausančių patalpų. Pabrėžė, jog 1997 metų palėpės plano projekte, gautame iš Kultūros vertybių apsaugos departamento ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento archyvų, vakarinėje namo fasado dalyje tūrinis stoglangis nenumatytas. Teigė, jog Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-5055-02/2006) J. T. pateiktame 1997 metų palėpės projekto originale ir palėpės projekto korektūros 1999 metų plane stoglangis yra pažymėtas vakarinėje namo pusėje, tačiau projekte ir projekto korektūroje nėra namo vakarinės pusės fasado brėžinių su stoglangiu. Manė, jog šie faktai sudaro prielaidą manyti, kad minimas stoglangis pažymėtas vėliau ir nėra suderintas nustatyta tvarka. Teigė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2010 m. spalio 11 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino, kad projekto originalas, kurį saugo projektuotojas Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, turi būti identiškas patvirtintai projekto kopijai, saugomai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento archyve. Pažymėjo, jog įvedus tokius pakeitimus, privaloma gauti bendraturčių sutikimą, nustatyta tvarka suderinti projekto korektūrą, gauti leidimą. Teigė, jog įrengdama patalpas ir bendro naudojimo koridorių pastogėje, kurie neatitinka esminių statinio reikalavimų, J. T. nesilaikė 1997-1998 metais galiojusių statybinių normų RSN 151-92 „Miestų ir gyvenviečių sodybos“, RSN 133-91 „Priešgaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“, statinių techninio reglamento „Esminiai reikalavimai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1995 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 203, bei dabartinių statybos techninių reglamentų STR 2.01.01 (1-5) 1999 „Esminiai statinio reikalavimai“, STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“, STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad bendraturčių patalpų ir bendro naudojimo koridoriaus besiribojančioms sienoms, pertvaroms ir luboms įrengti panaudotos degios medžiagos – medžio plaušo plokštės 3 mm storio (MPP plokštės – kartonas) – kitos, nei numatyta projekte – gipso kartono plokštės. Teigė, jog bendro naudojimo koridoriuje palėpėje a-3 atlikti elektros instaliacijos darbai, kurie nenumatyti projekte ir pažeidžia Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo taisyklių reikalavimus, be to, nėra laiptų apsaugos aptvarų, apsaugančių nuo kritimo, paskutinė laiptų pakopa yra 30 cm aukščio, kas apsunkina naudojimąsi bendra laiptine. Skunde pažymėta, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) yra Pasaulinio paveldo objekto – kultūros paminklo U1P – Vilniaus istorinio centro apsaugos zonoje, kurioje taikomas Vilniaus istorinio centro apsaugos zonos laikinasis apsaugos reglamentas. Pabrėžė, jog šis namas taip pat yra Vilniaus miesto vietinės reikšmės urbanistikos paminklo UV70 teritorijoje, kurioje taikomas Vilniaus miesto vietinės reikšmės urbanistikos paminklo paminklosauginis režimas. Teigė, jog 1997 m. gruodžio 18 d. pagal suderintą projektą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) Kultūros vertybių apsaugos departamentas nustatyta tvarka 1998 m. sausio 28 d. išdavė leidimą Nr. 50 vykdyti buto (duomenys neskelbtini) palėpės pagalbinių patalpų įrengimą. Nurodė, jog minėtas leidimas galiojo iki 1999 m. sausio 28 d., apie jo pratęsimą Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritoriniame padalinyje duomenų nėra.

Atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius  (toliau – ir Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad ginčijamu Aktu buvo pripažintos ne gyvenamosios, o pagalbinės patalpos (tarp jų patalpa 2-9), kurių įrengimas ir buvo numatytas 1997 metais parengtame projekte. Teigė, jog pareiškėja nenurodė, kokiais kriterijais vadovaujasi teigdama, kad patalpa 2-9 turėtų būti laikoma gyvenamuoju kambariu ir nepagrįstai tvirtina, kad taip yra pažeidžiami projekto sprendiniai. Be to, manė, jog neteisingi skundo argumentai, jog pagalbinėje patalpoje 2-9 neteisėtai įrengtas tūrinis stoglangis. Nurodė, jog Vilniaus apygardos administraciniam teismui panaikinus 2008 m. rugpjūčio 28 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (duomenys neskelbtini), J. T. 2010 m. gegužės 10 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl plokštuminio „Velux“ tipo stoglangio įrengimo vietoje buvusio tūrinio stoglangio ir 2010 m. gegužės 12 d. reikalavimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo“ nurodyta vakarinėje namo dalyje atstatyti buvusį tūrinį stoglangį. Teigė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo šį reikalavimą įvykdė. Pabrėžė, jog aplinkybę, kad toks tūrinis stoglangis jau buvo įrengtas iki J. T. vykdyto palėpės patalpų įrengimo, patvirtina faktas, kad tūrinis stoglangis yra parodytas ir pareiškėjos gyvenamojo namo su mansarda remonto 1998 metų projekto korektūroje fasado brėžinio lape. Taip pat teigė, jog nėra pagrindo tvirtinti, kad J. T. įrengus tūrinį stoglangį, pertvara, skirianti bendraturčių patalpas palėpėje 1-12 ir 2-9, liko pastumta ir įrengta ne virš pirmo aukšto mūro pertvaros, kaip numatyta projekte, bet virš pareiškėjai priklausančių patalpų. Nurodė, jog pareiškėja 2004 m. rugsėjo 23 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu pirmoji įsiregistravo nekilnojamojo turto registre palėpėje įrengtas patalpas, kai jai priklausanti patalpa 1-12 buvo atskirta ginčijama pertvara nuo bendrojo naudojimo patalpų (šiuo metu nuo 2-9 J. T. priklausančios patalpos). Atsakovo teigimu, tai reiškia, kad pertvara, jei ir buvo pastumta, tai pačios pareiškėjos. Manė, jog pastarasis ir kiti pareiškėjos nurodomi pažeidimai, dėl kurių turėtų būti naikinamas patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti aktas, yra analogiški nurodytiems administracinėje byloje Nr. I-215-426/2009. Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 15 d. nutartyje pažymėjo, kad be nurodytų pažeidimų – kitos paskirties patalpos įrengimo ir plokštuminio stoglangio – kitiems pareiškėjos nurodomiems projekto sprendinių pažeidimams konstatuoti byloje surinkti įrodymai pagrindo neduoda. Teigė, jog, atsižvelgiant į tai, kad ir šiame skunde pareiškėja naujų įrodymų nepateikia, bei vadovaujantis minėta teismo nutartimi, argumentai dėl bendrojo naudojimo koridoriaus ploto, kuris faktiškai yra didesnis (pagal kadastrinių matavimų bylos duomenis – 0,95 m) negu buvo numatytas projekte (0,90 m), pagalbinių patalpų neatitikimo priešgaisrinės saugos reikalavimams, dėl bendrojo naudojimo koridoriuje esančių laiptų bei Kultūros paveldo departamento 1998 m. sausio 28 d. išduoto statybos leidimo galiojimo pakartotinai nenagrinėtini. Atsakovas pažymėjo, kad pripažįstant pagalbines patalpas pastogėje tinkamomis naudoti komisijoje dalyvavo Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio, Valstybinės energetikos inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus, Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus atstovai, kurie, nenustatę kultūros paveldo apsaugos, priešgaisrinės saugos bei energetikos reikalavimų pažeidimų, pasirašė Aktą. Nurodė, jog pareiškėja tvirtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo J. T. atliko suderintame projekte nenumatytus pastogės patalpos ir dalies šlaitinio stogo apšiltinimo darbus, tačiau pagal aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 14.8 punktą, pastato (patalpų) apšiltinimas iš vidaus laikytinas statinio paprastuoju remontu ir šiems darbams atlikti nei projektas, nei statybos leidimas nereikalingi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. T. atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad G. L. skunde nurodė pažeidimus, kurie buvo vertinti nagrinėjant administracines bylas dėl 2008 m. rugpjūčio 28 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo. Pabrėžė, jog 2010 m. kovo 15 d. nutartimi LVAT konstatavo du pažeidimus, kurių pagrindu minėtą aktą panaikino, o po šios nutarties priėmimo J. T. ėmėsi veiksmų teismo nurodytiems nukrypimams pašalinti. Teigė, jog jokių naujų rekonstrukcijos ar statybos darbų ji neatliko. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teisme buvo  nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-122-603/2010 pagal pareiškėjos 2005 m. gegužės 17 d. ieškinį dėl dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje padidinimo ir naudojimosi daiktu tvarkos pakeitimo. Teigė, jog šioje byloje J. T. 2010 m. spalio 5 d. padavė priešieškinį, prie jo pridėjo Aktą. Nurodė, jog reaguodama į tai, G. L. kreipėsi į administracinį teismą, tačiau šiame skunde nedetalizuoja, kokiu būdu Aktas pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir VEI) Vilniaus teritorinis skyrius atsiliepime nesutiko su pareiškėjos skundu.

Nurodė, kad pagalbinių patalpų pastogėje esantys elektros įrenginiai atitiko Elektros įrenginių įrengimo bendrųjų taisyklių reikalavimus, todėl VEI Vilniaus teritorinis skyrius, vadovaudamasis STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 11.8 punktu, elektros įrenginius pagalbinių patalpų pastogėje pripažino tinkamais naudoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime paaiškino, kad vizualiai patikrinus ginčo patalpų atitiktį projektui ir susipažinus su pateiktais dokumentais, prieštaravimų projektui bei esminiams priešgaisrinės saugos reikalavimams pagal savo kompetenciją nenustatė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjos G. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad ginčas dėl pagalbinės patalpos, esančios 2 butų gyvenamojo namo, esančio P. Višinskio g. 21, Vilniuje, pastogėje, pripažinimo tinkama naudoti jau buvo sprendžiamas teismine tvarka. Pabrėžė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. I-215-426/2009 panaikino Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento statinio pripažinimo tinkamu naudoti 2008 m. rugpjūčio 28 d. aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti J. T. prašymą dėl patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti bei priimti naują sprendimą. Nurodė, jog LVAT išnagrinėjęs bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, 2010 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-446/2010 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Paaiškino, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti akto pagrįstumo, konstatavo, kad: 1) J. T. palėpėje virš savo buto įrengė kitos paskirties patalpas, nei buvo numatyta šių patalpų įrengimo projekte bei šių patalpų pertvarkymo leidimuose, tuo iš esmės pažeisdama statinio projektą; 2) patalpoje, kurios indeksas 2-9, vakarinėje stogo pusėje įrengtas plokštuminis stoglangis, kurio ginčo patalpų įrengimo projekte nėra numatyta. Nustatė, jog šių esminių nukrypimų, pareiškėjos manymu, J. T., pakartotinai prašydama pagalbines patalpas pripažinti tinkamomis naudoti, neištaisė.

Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad atsakovas, vykdydamas LVAT 2010 m. kovo 15 d. nutartį ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą, 2010 m. gegužės 10 d. surašė J. T. savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini) bei įteikė 2010 m. gegužės 12 d. reikalavimą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo įpareigojo likviduoti savavališkos statybos padarinius, t. y. atstatyti buvusį tūrinį stoglangį vietoje tuo metu įrengto plokštuminio stoglangio tipo „Velux“. Nurodė, jog, atsakovo teigimu, J. T., pašalinusi savavališkos statybos akte nurodytus trūkumus, pakartotinai kreipėsi į jį su prašymu pripažinti tinkamomis naudoti pagalbines patalpas pastogėje ir jos prašymu buvo sudaryta komisija. Nustatė, jog pripažįstant patalpas tinkamomis naudoti komisijoje dalyvavo Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio, VEI Vilniaus teritorinio skyriaus, Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovai, kurie, kiekvienas pagal savo kompetenciją, patikrino pagalbinių patalpų atitiktį statinio projektui, normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams, įvertino jų tinkamumą naudoti ir, nenustatę kultūros paveldo apsaugos, priešgaisrinės saugos bei energetikos reikalavimų pažeidimų, 2010 m. rugsėjo 23 d. pasirašydami aktą Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino, kad pagalbinės patalpos, pažymėtos indeksais 2-9, 2-10, su bendro naudojimo patalpa a-3, yra tinkamos naudoti.

Aptarti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, teismo įsitikinimu, patvirtino, kad atsakovas savo kompetencijos ribose tinkamai atliko jam priskirtas funkcijas, įvertino pagalbinių patalpų atitikimą keliamiems reikalavimams, patikrino, ar teisingai įgyvendinti projektiniai sprendiniai. Teismas pažymėjo, kad neturi įrodymų, kurie leistų teigti priešingai. Be to, akcentavo, jog Aktas nedaro įtakos pareiškėjos teisėms ir interesams, nesukelia jai teisinių ir faktinių pasekmių.

III.

Pareiškėja G. L. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. J. T. palėpėje virš savo buto įrengė kitos paskirties patalpas nei buvo numatyta šių patalpų įrengimo projekte bei pertvarkymo leidimuose.
2. Byloje nėra duomenų, kad J. T. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą dėl projekto korektūros.
3. Atsakovas, pripažindamas tinkamomis naudoti pastogės patalpas, vadovavosi ne tuo projekto egzemplioriumi, pagal kurį buvo išduotas statybos leidimas.
4. Projekto pakeitimai, jų nesuderinus nustatyta tvarka, buvo atlikti po statybos leidimo išdavimo 1998 m. sausio 30 d., siekiant įteisinti montavimą, pastogės patalpų apšiltinimą ir židinio įrengimą. 
5. Teismas, spręsdamas ginčą, nepagrįstai taikė STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ redakciją, aktualią nuo 2010 m. sausio 1 d., neatsižvelgdamas į tai, kad ginčo patalpos pripažintos tinkamomis naudoti pagal 2008 m. gegužės 7 d. kadastrinių matavimų bylos duomenis, 1998 m. sausio 30 d. išduotą statybos leidimą ir 1997 m. gruodžio 24 d. suderintą projektą.
6. STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 9 punktas (iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) nustatė, kad pastogėje naudojimo paskirtį turinčios patalpos įrengimas ir šlaitinio stogo apšiltinimas priskiriami statinio rekonstravimo darbams, kuriems reikalingas statybos leidimas.
7. Jei statybos metu pasikeičia kai kurie normatyvinių statybos dokumentų reikalavimai, statinių parengimą naudoti tikrinančios komisijos vadovaujasi tomis nuostatomis, kurios galiojo statybos leidimų išdavimo metu (STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 18 punktas).
8. Skunde pirmosios instancijos teismui G. L. pabrėžė, kad jos materialinis teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi kyla iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą įgyvendinimo.
9. Kai planuojama atlikti statybos darbus bendrąja nuosavybės teise priklausančiame pastate ir planuojama įrengti pastato palėpę, tuo padidinant ne bendrą, bet individualią nuosavybę, būtina gauti kitų bendraturčių sutikimą. Nurodė, jog tai atliekama pasirengimo statyti stadijoje, t. y. siekiant gauti projektavimo sąlygų sąvadą (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai).

Atsakovas Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pažymėjo, jog Aktu pripažintos tinkamomis naudoti pagalbinės patalpos, pažymėtos indeksais 2-9, 2-10, su bendro naudojimo patalpa a-3. Teigė, jog neaišku, kokiais kriterijais vadovaudamasi pareiškėja teigė, kad patalpa
2-9 yra gyvenamasis kambarys. Manė, jog nepagrįstas ir tas pareiškėjos argumentas, kad J. T. atliko suderintame projekte nenumatytus pastogės patalpos apšiltinimo darbus. Nurodė, jog pagal ginčijamo akto priėmimo metu galiojusios STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ redakcijos 14.8 punktą tokie darbai buvo priskiriami paprastajam remontui, kuriam statybos leidimas nereikalingas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. T. atsiliepimu prašė pareiškėjos apeliacinio skundo netenkinti. Pažymėjo, kad G. L. kelia ginčą, dėl kurio yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, ir tuo akivaizdžiai piktnaudžiauja teisminės gynybos priemonėmis. Teigė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisme gali būti ginamos tik konkrečiu būdu objektyviai pažeistos asmens teisės (interesai), o ne asmens subjektyviu įsitikinimu grindžiama teisės (intereso) pažeidimo prielaida. Manė, kad akivaizdu, jog G. L. aiškiai identifikuoto materialinio intereso šiuo atveju neturi. 

Tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba bei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys atsiliepimuose prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi pareiškėjos G. L. apeliacinį skundą atmetė ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 19 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog teismų praktika pripažįsta, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A143-443/2005, A502-906/2008, A502-304/2009; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131).

Teisėjų kolegija nustatė, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad skundžiamas sprendimas nedaro įtakos pareiškėjos teisėms ar įstatymo saugomiems interesams, nesukelia jai jokių teisinių pasekmių.

Nustatė, jog pareiškėja reikalavimą teismui kildino iš bendraturčių teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdomą nekilnojamąjį daiktą, tačiau nenurodė kaip skundžiamas aktas veikia jos atitinkamas teises ar teisėtus interesus. Pabrėžė, jog atsakovo Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. rugsėjo 23 d. pagalbinių patalpų pastogėje P. Višinskio g. 21-2, Vilniuje pripažinimo tinkamomis naudoti aktu Nr. (duomenys neskelbtini) atitinkamos patalpos pagal Statybos įstatymo 24 straipsnį pripažintos tinkamomis naudoti, konstatavus patalpų įrengimo atitikimą teisės aktų reikalavimams bei pašalinus teismų sprendimais nustatytus pažeidimus. Nurodė, jog byloje nenustatyta, kad šis Aktas sukuria, pakeičia ar panaikina kokias nors pareiškėjos teises ar pareigas, ar kitu būdu paveikia jos teisėtus interesus, todėl pareikšto reikalavimo tenkinimas nesukeltų jai jokių teisinių pasekmių, t. y. nebūtų apgintos jos teisės ar įstatymo saugomi interesai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėja pagal pareikštą šioje byloje reikalavimą neturi materialinio teisinio intereso, todėl reikalavimas negali būti tenkinamas, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad teisės aktais pareiškėjai nesuteikta teisė ginti viešąjį interesą ar kitų asmenų teises ar interesus.

V.

Pareiškėja G. L. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Prašyme nurodo, kad LVAT 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi klaidingai padarė išvadą, „kad pareiškėja pagal pareikštą šioje byloje reikalavimą neturi materialinio teisinio intereso, dėl ko reikalavimas negali būti tenkinimas“. Teigia, jog šioje nutartyje padaryti esminiai materialinės teisės normos pažeidimai, taip pat nukrypta nuo LVAT suformuotos teismų praktikos bylose dėl statybos ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti, neįsigilinus į faktines bylos aplinkybes ir nesivadovaujant aiškiais faktiniais bylos dokumentų duomenimis.

Teigia, jog nagrinėjant bylą teisėjų kolegija nepagrįstai neanalizavo pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių ir byloje pateiktų įrodymų bei neatsižvelgė į jos atstovo teismo posėdžio metu išdėstytus argumentus: jog pagal 2010 m. rugsėjo 23 d. pagalbinių patalpų pastogėje P. Višinskio g. 21 pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (duomenys neskelbtini) viena iš patalpų indeksu 2-9 buvo pripažinta kaip pagalbinė, nepaisant to, kad ši patalpa 2008 m. gegužės 7 d. kadastrinių matavimų byloje įvardyta kaip kambarys; kad kita pastogės patalpa indeksu 2-10 (senesnis indeksas 1,2 - 3), kuri 2004 m. rugsėjo 23 d. jau pripažinta tinkamu naudoti Aktu Nr. (duomenys neskelbtini) G. L. vardu ir įregistruota VĮ Registrų centre, rekonstruota vadovaujantis 1997 m. pastogės įrengimo projektu ir be bendrasavininkės G. L. sutikimo.

Pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitoje administracinėje byloje Nr. A822-893/2010 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendime (panaikino statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą ir apgynė kaimyninio sklypo savininko teises) pažymėjo, kad „2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 išaiškinta, kad tokiu atveju, kai statybos teisėtumas ginčijamas teisės aktų reikalavimų pažeidimo pagrindu, įrodinėjimo dalykas yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas, t. y. pareiškėjas turi įrodyti, kokie teisės aktai ir kaip pažeidžiami, tačiau neturi įrodinėti, kokių neigiamų padarinių (žalos) jam sukelia tokios statybos, nes šių reikalavimų pažeidimas kvalifikuojamas jo subjektinės teisės, garantuojamos tuo teisės aktu, pažeidimu.“

Remiasi LVAT praktika administracinėse bylose Nr. A502-781/2007, Nr. A525-446/2010. Nurodo, jog LVAT 2010 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-446/2010 priešingai nei nagrinėjamoje byloje, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.75 straipsnio 1 dalį ir pagrįstai pripažino, kad pastogės patalpų pripažinimo tinkamu naudoti aktas daro įtaką pareiškėjos, kaip namo bendrasavininkės, teisėms ir įstatymų saugomiems interesams, sukelia jai teisinių pasekmių. Remdamasi šia nutartimi, pareiškėja daro išvadą, kad patalpos paskirtis nustatoma atliekant jos kadastrinius matavimus, o ne komisijai pripažįstant ją tinkamu naudoti. Nurodo, jog LVAT nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011 padarė kitokią išvadą – teigė, jog patalpos paskirtį nustato komisija pripažįstant ją tinkama naudoti.

Pareiškėja taip pat teigia, jog šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011 be namo bendrasavininkės G. L. sutikimo, pažeidžiant materialinės teisės normas J. T. pagal 1997 metų projektą rekonstravo pastogės patalpą indeksu 2-10 (senesnis indeksas 1,2-3), kuri jau buvo rekonstruota G. L. lėšomis ir 2004 m. rugsėjo 23 d. pripažinta tinkamu naudoti Aktu Nr. (duomenys neskelbtini) G. L. vardu ir įregistruota VĮ Registrų centre.

Atsiliepimu į pareiškėjos prašymą trečiasis suinteresuotas asmuo J. T. prašė pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.  

Atsiliepime pabrėžia, jog administraciniai teismai jau ne kartą ir ne vienoje administracinėje byloje yra nagrinėję įvairius pareiškėjos skundus ir prašymus dėl patalpų, esančių pastogėje (duomenys neskelbtini), ir konstatavę, jog pareiškėjos skundai ir prašymai yra nepagrįsti ir atmestini.

Teigia, jog pareiškėjos argumentai dėl proceso atnaujinimo pagrindų, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 1 punkto 10 dalimi, yra nepagrįsti. Nurodo, jog pareiškėja nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, pagrindžiančių jos dėstomą poziciją, kad teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminių materialinių teisės normų pažeidimų, kurie tariamai galėjo turėti įtakos priimtai nutarčiai. Teigia, jog pareiškėja reikalavimą teismui kildino iš bendrasavininkės teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdomą nekilnojamąjį daiktą, tačiau nenurodė, kaip skundžiamas aktas veikia jos atitinkamas teises ir teisėtus interesus.

Nurodo, jog šio ginčo kontekste svarbu pastebėti, kad palėpės tvarkymo projekto bendras tikslas buvo – kiekvienai iš ginčo šalių, netrukdant viena kitai, virš savo namo dalies susitvarkyti palėpės patalpas, pagal iš anksto suderintą abiejų šalių valią. Pabrėžia, jog pareiškėjos išreikštą valią inter alia patvirtina 1997 m. balandžio 10 d. notaro patvirtintas pareiškimas Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijai, kiti bylos dokumentai, taip pat patalpų įrengimo projektas su šalių parašais ir visomis kompetentingų institucijų vizomis, esantis byloje (t. II, b. l. 54). Teigia, jog pareiškėja tiek rašte, tiek projekte nurodė sutinkanti, jog J. T. virš jai priklausančios gyvenamojo namo dalies įsirengtų gyvenamąsias patalpas ir pasistatytų priestatą pietinėje namo pusėje, to neneigė ir bylos nagrinėjimo metu.

Mano, jog pareiškėjos argumentai dėl priimtos nutarties įtakos teismų praktikai taip pat yra nepagrįsti. Nurodo, jog pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 punkto 12 dalį atnaujinti procesą galima tik tada, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, o pareiškėjos skundžiama nutartis neturi jokios įtakos susiformavusiai teismų praktikai.

Teigia, jog pakartotinis bylos nagrinėjimas jokių naujų ir neištirtų aplinkybių negali atskleisti, nes visi byloje proceso šalių pateikti įrodymai yra išnagrinėti išsamiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, darytina išvada, jog pareiškėja apie aplinkybes, kad, jos manymu, buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą teismo procesinį sprendimą ir sudarąs pagrindą procesui atnaujinti, ar kad buvo nukrypta nuo administracinių teismų praktikos, turėjo sužinoti nuo skundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties paskelbimo dienos, t. y. 2011 m. lapkričio 24 d. Pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą paduotas LVAT 2012 m. vasario 23 d., todėl konstatuotina, kad jis paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Iš pateikto prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, jog pareiškėja proceso atnaujinimo pagrindu nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialinės teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., LVAT 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje P662-143/2010 ir kt.).

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. P146-2/2010).

Iš prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad pareiškėja išreiškia savo nesutikimą su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarties motyvuojamosios dalies kai kuriais argumentais, kuriais remdamasis teismas konstatavo, kad byloje nenustatytas pareiškėjos materialinis teisinis suinteresuotumas dėl ginčijamo Akto panaikinimo. Teismas nenustatė jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog skundžiamas Aktas sukuria, pakeičia ar panaikina kokias nors pareiškėjos teises ar pareigas, ar kitu būdu paveikia jos teisėtus interesus, kad pareikšto reikalavimo tenkinimas sukeltų jai kokių nors teisinių pasekmių, t. y. būtų apgintos jos teisės ar įstatymo saugomi interesai.

Pareiškėja prašyme teigia, jog priimant LVAT 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011 buvo nukrypta nuo LVAT suformuotos teismų praktikos bylose dėl statybos ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti, ir cituoja LVAT 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-893/2010. Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-893/2010 pažymėjo, kad „2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 išaiškinta, kad tokiu atveju, kai statybos teisėtumas ginčijamas teisės aktų reikalavimų pažeidimo pagrindu, įrodinėjimo dalykas yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas, t. y. pareiškėjas turi įrodyti, kokie teisės aktai ir kaip pažeidžiami, tačiau neturi įrodinėti, kokių neigiamų padarinių (žalos) jam sukelia tokios statybos, nes šių reikalavimų pažeidimas kvalifikuojamas jo subjektinės teisės, garantuojamos tuo teisės aktu, pažeidimu.“

Pažymėtina, jog LVAT teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-775/2011, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl asmens materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, nustatė, jog administracinėje byloje Nr. A822-893/2010 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas spręsdamas ginčą dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti panaikinimo dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti tokį aktą išdėstė atitinkamai kitą poziciją nei administracinėje byloje Nr. A502-775/2011. 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-893/2010 teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalavo, kad pareiškėjas (gretimo sklypo savininkas) įrodytų ne tik tam tikros teisės normos ar projektavimo sąlygų, įtrauktų į projektavimo sąlygų sąvadą, pažeidimą, bet ir tai, kaip toks pažeidimas pažeidžia jo teises. Administracinėje byloje Nr. A502-775/2011 teisėjų kolegija laikėsi pozicijos, kad nenustatytas pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas ginčyti statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Teisėjų kolegija pabrėžė, jog administracinėje byloje Nr. A822-893/2010 teismo suformuota pozicija nėra pakankama tam, kad būtų pagrindas konstatuoti, jog administracinėje byloje Nr. A502-775/2011 buvo nukrypta nuo vieningos teismų praktikos, tačiau pirmiau aptartas pozicijos išsiskyrimas dėl aplinkybių, kurios turi būti nustatomos ir įrodinėjamos sprendžiant dėl asmens, pateikusio skundą dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti, materialinio teisinio suinteresuotumo, yra pagrindas abejonei, ar būtent administracinėje byloje Nr. A502-775/2011 teismų praktika dėl statinių pripažinimo tinkamais naudoti yra formuojama teisinga linkme (LVAT 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-6/2012). Todėl teisėjų kolegija atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A502-775/2011. Pažymėtina, jog šį teisės klausimą nagrinės išplėstinė LVAT teisėjų kolegija.

Administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011, kurios proceso atnaujinimo klausimas yra nagrinėjamas, taip pat sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti aktą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad administracinės bylos Nr. A502-775/2011 ir Nr. A502-2951/2011 yra tiesiogiai susijusios, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės penkių teisėjų kolegijos sprendimas, kuris bus priimtas administracinėje byloje Nr. A502-775/2011, gali daryti įtaką teismų praktikos, susijusios su nagrinėjamu klausimu, formavimui. Todėl teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, sustabdo prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimą administracinėje byloje Nr. A502-2951/2011, kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš naujo išnagrinės bylą Nr. A502-775/2011 (naujas šios bylos Nr. A662-2083/2012).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Sustabdyti prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimą administracinėje byloje
Nr. A502-2951/2011, kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės bylą
Nr. A502-775/2011 (Nr. A662-2083/2012).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                      Ramūnas Gadliauskas

                                                                      Irmantas Jarukaitis

                                                                      Dalia Višinskienė