Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė                             Baudžiamoji byla Nr. 1A-1050/2012

Teisėja Jeugenijuš Jaglinski                                           Teisminio proceso Nr. 1-183-486/2012

          Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.9.9;

(S)

          1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3;

          2.4.6; 2.4.7.

V I L N I A U S   A P Y G A R D O S    T E I S M A S

N U T A R T I S

2013 m. sausio 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

teisėjų Artūro Pažarskio, Lauretos Ulbienės,

sekretoriaujant Linai Butkuvienei,

dalyvaujant prokurorui Josifui Gigevičiui,

gynėjai advokatei Leokadijai Leikauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. (J. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 164 str. ir nubaustas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d., prie nuteistajam Vilniaus miesto                4 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu paskirtos dvejų metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta bausmė, paskirta Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. nuosprendžiu ir galutinė subendrinta bausmė J. D. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams penkiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

J. D. nuteistas už tai, jog vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, t. y. kad jis, pagal Vilniaus m. 4 apylinkės teismo 2003 m. gegužės 26 d. sprendimą dėl alimentų nepilnamečiui vaikui išieškojimo, būdamas įpareigotas mokėti lėšas L. R. naudai sūnaus D. D., gim. 1999 m. rugpjūčio 13 d., išlaikymui kiekvieną mėnesį po 125,00 Lt nuo 2003 m. kovo    27 d. iki vaiko pilnametystės, nuo 2003 m. gegužės 26 d., išskyrus Vilniaus teritorinėje darbo biržoje registravimosi laikotarpiais nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2007 m. balandžio 10 d., nuo 2007 m. spalio 30 d. iki 2008 m. balandžio 30 d., nuo 2010 m. kovo 10 d. iki 2010 m. rugpjūčio 5 d., nuo     2011 m. vasario 15 d. iki 2011 m. gegužės 5 d. ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpiais nuo 2009 m. kovo 6 d. iki 2010 m. kovo 5 d. ir nuo 2011 m. lapkričio 12 d. iki šiol atliekančio bausmę, vengė šios pareigos, visiškai nemokėjo lėšų vaikui išlaikyti ir neteikė kitos būtinos materialinės paramos. Tokiu būdu, 2012 m. kovo 1 d. jo įsiskolinimas L. R. yra 8203,85 Lt. Pagal    2008 m. sausio 24 d. Vaikų išlaikymo fondo sprendimą Nr. 1.35-313 D. D. nuo 2008 m. sausio 15 d. kiekvieną mėnesį mokama po 125,00 Lt dydžio išmoka iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokų mokėjimą. J. D. 2012 m. kovo 26 d. įsiskolinimas Vaikų išlaikymo fondui yra 6193,55 Lt, bendras išlaikymo įsiskolinimas yra 14397,40 Lt.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo peržiūrėti jo bylą ir jį išteisinti. Apeliaciniame skunde nuteistasis pripažįsta, kad nemokėjo alimentų, tačiau taip elgėsi dėl pateisinamų priežasčių. Nuteistasis nurodo, kad negalėjo įsidarbinti dėl turimų teistumų ir dėl darbo stokos, neturėjo jokių nuolatinių pajamų. Jis gyveno iš atsitiktinių pajamų, kurių vos užteko pragyvenimui. Nuteistasis taip pat teigia bendravęs su savo sūnumi pagal galimybes ir duodavęs jam pinigų slapčia nuo buvusios žmonos L. R., nes ji prieštaravo jų bendravimui. Be to, buvusi žmona nuteistajam sakiusi, jog jai iš jo nieko nereikia, alimentų taip pat, ir dėl to nuteistasis buvo įsitikinęs, kad ji atsisakė alimentų, nes jie išsiskyrė 2000 metais, o alimentų buvusi žmona pareikalavo tik 2008 metais. Kadangi aštuonerius metus jis negavo jokių reikalavimų mokėti alimentus, manė, kad buvusi žmona jų atsisakė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Lietuvos Respublikos BK 164 str. numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką.

Susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas negali nesutikti su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo kaltę vengus kaltinime nurodytais laikotarpiais išlaikyti savo nepilnametį vaiką patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo       2003 m. gegužės 26 d. sprendimu dėl alimentų nepilnamečiui vaikui išieškojimo, J. D. buvo įpareigotas mokėti lėšas L. R. naudai sūnaus D. D. išlaikymui kiekvieną mėnesį po 125,00 Lt nuo 2003 m. kovo 27 d. iki vaiko pilnametystės (b. l. 17). Pažymėtina, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 18 str., numatančiame, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, pareiga išlaikyti savo vaikus kyla ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų. Taigi, išlaikyti savo nepilnamečius vaikus yra civilinė, o taip pat ir konstitucinė asmens pareiga ir jos atsisakyti, ar susitarti nevykdyti, tėvai negali. Todėl apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, neva nuteistojo buvusi žmona nuteistajam sakiusi, jog jai iš jo nieko nereikia, alimentų taip pat, ir dėl to nuteistasis buvo įsitikinęs, kad ji atsisakė alimentų, šiuo atveju nuteistojo kaltės nešalina, kadangi apie savo pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką jis žinojo, tačiau, kaip ir pats pripažįsta apeliaciniame skunde, jos nevykdė.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuo 2003 m. gegužės 26 d. iki šiol J. D. iš viso yra dirbęs tik dvi savaites, t. y. nuo 2008 m. gegužės 16 d. iki 2008 m. gegužės 28 d. (b. l. 112). Vilniaus darbo biržos duomenimis, jis laikotarpiais nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2007 m. balandžio 10 d.; nuo 2007 m. spalio 30 d. iki 2008 m. balandžio 30 d.; nuo 2010 m. kovo 10 d. iki 2010 m. rugpjūčio 5 d.; nuo 2011 m. vasario 15 d. iki 2011 m. gegužės 5 d. registravosi darbo biržoje ir šie laikotarpiai į J. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpius neįtraukti. Tačiau tris kartus darbo paieška jam buvo nutraukta, kadangi J. D. be pateisinamos priežasties neatvykdavo į darbo biržą registruotis (b. l. 72). Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, J. D. neįgalumas nenustatytas (b. l. 68). Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis J. D. verslo liudijimai išduoti nebuvo (b. l. 66), psichiatrijos ligoninėse jis nesigydė (b. l. 114; 117), į narkologinę įskaitą neįrašytas (b. l. 115). Kadangi buvusi nuteistojo sutuoktinė L. R., neturėdama pakankamai lėšų išlaikyti bendro nuteistojo ir jos nepilnamečio sūnaus, kreipėsi į Garantinį ir vaikų išlaikymo fondų administraciją ir jai iš vaikų išlaikymo fondo laikotarpiu nuo 2008 m. sausio iki 2011 m. rugsėjo buvo išmokėta 5 568,55 Lt (b. l. 3-5), pagrįstai teigtina, kad tokiu būdu J. D. pareiga išlaikyti nepilnametį sūnų buvo perkelta valstybei. Pažymėtina ir tai, kad laisvės atėmimo bausmę pagal jo atžvilgiu priimtus nuosprendžius J. D. atliko laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 6 d. iki 2010 m. kovo 5 d. ir nuo 2011 m. lapkričio 12 d. iki šiol taip pat atlieka bausmę, šie laikotarpiai į J. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpius taip pat neįtraukti. Akcentuotina, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių, pateisinančių priežasčių, dėl kurių jis pagal teismo sprendimą negalėjo teikti vaikui išlaikymo oficialiai įsidarbindamas arba bent jau kodėl nedarbo laikotarpiais nesiregistravo darbo biržoje. Priešingai, iš nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų paaiškinimų, kad jis vaikui duodavo pinigų slapčia nuo jo motinos, kaip tik galima daryti išvadą, kad jis turėjo galimybę teikti vaikui išlaikymą teismo sprendimu nustatyta forma, tačiau tyčia to nedarė, t. y. nusikalto tiesiogine tyčia, nes sąmoningai nemokėdamas išlaikymo savo vaikui, suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo. Kolegija konstatuoja, jog byloje esančiais įrodymais pasitvirtina, kad nuteistasis J. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais laikotarpiais vengė pareigos vykdyti įsipareigojimą mokėti išlaikymą pagal teismo sprendimą savo nepilnamečiam vaikui iki jo pilnametystės, todėl pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 164 str.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J. D. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 str., 41 str. reikalavimų nepažeidė. Teismas nenustatė apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Taip pat, skiriant bausmę buvo atsižvelgta į tai, kad nuteistasis tiesiogine tyčia padarė baigtą nesunkų nusikaltimą, anksčiau yra teistas šešis kartus, turi neišnykusius ir nepanaikintus teistumus, šiuo metu atlieka realią laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį nuosprendį, teigiamų išvadų nedaro ir yra linkęs nusikalsti. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d., asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra laikomas recidyvistu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Taigi konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, pagrįstai nuteistajam paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina ir tai, kad nuteistajam paskirtos bausmės dydis yra gerokai mažesnis nei Lietuvos Respublikos BK 164 str. sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė ir taip pakankamai švelnią bausmę, kurios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais švelninti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, kad nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė išvadas dėl apelianto kaltės. Spręsdamas J. D. kaltės klausimą teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad jis padarė jam inkriminuojamą veiką grindė remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad Lietuvos Respublikos BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, taip pat nenustatyta, nes nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuo gynėjo atsisakė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Be to, nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o nuteistajam paskirta bausmė atitinka teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, todėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė:

nuteistojo J. D. (J. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                      Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė

Teisėjai                                                                                                   Artūras Pažarskis

                                                                                                   Laureta Ulbienė