Civilinė byla Nr.2A-143-619/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25111-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.21.; 2.5.8.9.;

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė vienasmeniškai, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Emilė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Ecoservice“ ieškinį atsakovui UAB „Emilė“ dėl skolos priteisimo ir n u s t a t ė :             

1. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Ecoservice“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Emilė“ 1614,87 Lt skolos, 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Veolia Environmental Services Lietuva“ ir atsakovas 2011 m. gruodžio 13 d. sudarė sutartį. Ieškovas nupirko ir reorganizacijos būdu prisijungė UAB „Veolia Environmental Services Lietuva“. Pagal minėtą sutartį buvo įsipareigota teikti atsakovui mišrių buitinių atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugas, bei aprūpinti atliekų surinkimo konteineriais, o atsakovė įsipareigojo tinkamai ir laiku sumokėti už atliktas paslaugas. Ieškovas sutartį vykdė tinkamai, tuo tarpu atsakovas už suteiktas paslaugas neatsiskaitė. Atsakovės įsiskolinimas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 1614,87 Lt. Ieškovo nuomone, susidaręs įsiskolinimas priteistinas iš atsakovo.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas UAB „Emilė“ su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovas nėra pasirašęs su atsakovu UAB „Ecoservice“ Komunalinių atliekų tvarkymo sutarties. Dėl šios priežasties ieškovas neturi pareigos atlikti mokėjimus ieškovui. Atsakovas jokių pranešimų dėl UAB „Veolia Environmental Services Lietuva“ ir UAB „Ecoservice“ prijungimo nėra gavęs, nesinaudojo ieškovo teikiamomis paslaugomis, nes buvo sudaręs sutartį su rangovais, kurie įsipareigojo teikti atliekų išvežimo paslaugas.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškovo UAB „Ecoservice“ ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo UAB „Emilė“ 1614,87 Lt skolos, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 253,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovui nusipirkus ir reorganizacijos būdu prisijungus UAB „Veolia Environmental Services Lietuva“ ieškovui perėjo visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos, todėl konstatavo, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovą pagal Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų sutartį Nr. KV-11/61. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų pagrindžiančių argumentus, kad ieškovo paslaugomis nesinaudojo ir buvo sudaręs sutartį su rangovais dėl šiukšlių išvežimo. Taip pat pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog kreipėsi į ieškovą dėl sutarties nutraukimo ar įrodymų patvirtinančių skolos sumokėjimą ieškovui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Emilė“ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, netinkamai taikė CPK 178 str. ir 185 str. nuostatas. Todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas įrodė paslaugos suteikimo faktą ir tuo pačiu netinkamai taikė CK 6.2 str., CK 6.213 str. 1 d., CK 6.200 str. 1 d., 2 d., CK 6.158 str. 1 d. įtvirtintas teisės normas. Būtent ieškovas turėjo įrodyti paslaugos teikimo faktą, o ne atsakovas, kad tomis paslaugomis nesinaudojo. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas teikė sutartyje nurodytas paslaugas ir pateikė atsakovui PVM sąskaitas – faktūras.

Ieškovas UAB „Emilė“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, tinkamai taikė ir materialiąsias bei procesines teisės normas. Pažymėjo, kad atsakovas nenurodė kokius konkrečiai įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai. Nesutiktina su apelianto argumentais, kad ieškovas neįrodė paslaugos suteikimo fakto. Nagrinėjamu atveju tarp ieškovo ir apelianto buvo sudaryta 2011 m. gruodžio 13 d. sutartis dėl mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugų. Minėtos sutarties pagrindu ieškovas 2013 m. liepos 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. teikė paslaugas apeliantui. Pažymėjo, kad remiantis Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių 22 p. juridiniai asmenys gali nesinaudoti savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos paslaugomis, o savo komunalines atliekas gali tvarkyti patys, jei tokia galimybė TIPK leidimų sąlygose arba sutartiniais pagrindais perduoti savo komunalines atliekas rinkti ir šalinti atliekų tvarkytojams atitinkantiems galiojančių teisės aktų bei šių taisyklių reikalavimus. Tuo tarpu apeliantas nepateikė įrodymų pagrindžiančių, jog komunalinių atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugas apeliantui teikė kiti subjektai. Šalių sudarytos sutarties 4.5 p. numatė, jog apie numatomą paslaugų apimčių pasikeitimą privaloma informuoti vykdytoją. Šiuo atveju ieškovas nepateikė jokių įrodymų dėl kreipimosi į ieškovą dėl paslaugų apimties sumažinimo. Ieškovo nuomone, atsakovas pažeidė sutartyje numatytą pareigą tinkamai ir laiku mokėti nustatyto dydžio įmokas už teikiamas paslaugas. Apeliantui nesilaikant prisiimtų įsipareigojimų pagal šalių sudarytą sutartį, ieškinys tenkintas pagrįstai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl atsakovo pareigos atsiskaityti ieškovui už komunalinių atliekų tvarkymą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovas įrodė paslaugų teikimo faktą atsakovui ir priėjo neteisingos išvados, kad ieškovo ieškinys tenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovą, kadangi tarp ieškovas vadovaudamasis šalių sudaryta sutartimi teikė atsakovui atliekų išvežimo paslaugas, o atsakovas tinkamai už jas neatsiskaitė.

Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnyje šalims nustatyta aplinkybių, kuriomis grindžiami reikalavimai bei atsikirtimai, įrodinėjimo pareiga, t. y. pareiga teikti įrodymus. Ieškovas šiuo atveju kreipdamasis į teismą dėl skolos iš atsakovo priteisimo pateikė dokumentus patvirtinančius, jog perėmė reorganizuojamo juridinio asmens UAB „Veolia Environmental Services Lietuva“, teises ir pareigas bei minėto asmens sutartį dėl komunalinių atliekų tvarkymo su atsakovu (b.l. 25-26; 70-79). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei šalių argumentus konstatavo, kad ieškovui perėjo visos reorganizuoto asmens UAB „Veolia Environmental Services Lietuva“ teisės ir pareigos. To apeliaciniame skunde, skirtingai nei pirmosios instancijos teisme, nebeginčija ir atsakovas. Ieškovas, įrodinėdamas, kad laikotarpiu, už kurį prašo priteisti susidariusį įsiskolinimą, teikė atsakovui komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas pateikė PVM sąskaitas faktūras (b.l.28-35). PVM sąskaita-faktūra apibrėžiama kaip dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus PVM įstatyme tokiam dokumentui nustatytus privalomus reikalavimus (PVM įstatymo 2 str. 29 d.). Ieškovo pateiktose PVM sąskaitose – faktūrose nurodytas atsakovas kaip paslaugų pirkėjas. Kiekvienoje iš jų įvardinta išvežtų komunalinių atliekų kiekis kubiniais metrais. Pažymėtina, jog PVM sąskaita – faktūra yra viena iš įrodinėjimo priemonių, todėl realių sutartinių santykių buvimo, sandorio vykdymo faktas gali būti atsakovo paneigtas kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Atsakovas šiuo atveju atsikirsdamas į ieškinį teigė, jog ginčo laikotarpiu paslaugos nebuvo teikiamos, buvo sudarytos sutartys su rangovais, kurie vykdė darbus ir buvo įsipareigoję išvežti visas šiukšles, tačiau įrodymų pagrindžiančių nurodytas aplinkybes nepateikė. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, kad atsakovui nekilo pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo poziciją. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į bylos medžiagą bei šalių argumentus bei pateiktų įrodymų visetą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai remdamasis savo vidiniu įsitikinimu sprendė, kad ieškovas įrodė, kad tinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų sutartį ir teikė atsakovui paslaugas, o atsakovui nepateikus tai paneigiančių įrodymų ir atsiskaitymo faktą pagrindžiančių argumentų yra pagrindas ieškinį tenkinti.

Įvertinus išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas UAB „Ecoservice“ prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąrašas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, įtvirtintas CPK 56 straipsnyje ir jis yra baigtinis. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į CPK 56 straipsnyje nustatytą sąrašą, negali atstovauti civiliniame procese pagal pavedimą. Atstovavimui nustatyti apribojimai ir reikalavimai lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios atstovavimo išlaidos civilinio proceso dalyviui negali būti priteistos. CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos yra tokios išlaidos, kurios tiesiogiai nenurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose, tačiau yra protingos, neperteklinės, būtinos, pagrįstos ir įrodytos. Tokiomis išlaidomis, priklausomai nuo konkrečių byloje įrodytų aplinkybių, galėtų būti pripažintos bylai būtinų dokumentų gavimo, kelionės ir panašios išlaidos, tačiau ne atstovavimo išlaidos, kurios yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015). Atlyginimas, sumokėtas už teisines paslaugas neturinčiam teisės atstovauti pagal pavedimą asmeniui, negali būti vertinamas ir kaip kitos būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Atstovavimo išlaidos yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), todėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimui priteisti CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015). Vadovaujantis kasacinio teismo suformuota praktika ir atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovui atsiliepimą į apeliacinį skundą rengė teisines paslaugas teikianti įmonė UAB „SKOLOS LT“, ieškovo prašymas priteisti 70,08 EUR išlaidų už atsiliepimo parengimą atmestinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                              Andrutė Kalinauskienė