Pranešėja Rosita Patackienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-774-562/2013
Teisėjas Ieva Gavelytė-Kalytienė Teisminio proceso Nr. 1-14-1-02195-2012-9
Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.28.4.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.; 2.1.15.3.2.; 1.1.8; 2.4.6; 2.4.7
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2013 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Rositos Patackienės,
teisėjų Angelės Ikasalienės, Arūno Kisieliaus,
sekretoriaujant Ilonai Lonskai,
dalyvaujant prokurorei Valentinai Strokinienei,
nuteistiesiems K. V., E. U.,
gynėjoms advokatėms Loretai Guižauskienei, Danguolei Elenai Mikalauskaitei,
nukentėjusiojo advokatei Snaiguolei Mažeikienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. U. ir K. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. U. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 7 (septyniems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas E. U. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012-11-14 13.55 val. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Tuo pačiu nuosprendžiu K. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas K. V. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012-11-14 13.55 val. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nukentėjusiojo V. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir solidariai iš E. U. bei K. V. priteista nukentėjusiajam V. M. 3010 Lt nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo ir 2000 Lt nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo, kitoje dalyje V. M. civilinis ieškinys atmestas.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir solidariai iš E. U. ir K. V. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 295,08 Lt žalos atlyginimo.
Nuspręsta kardomąją priemonę - suėmimą K. V. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti ir K. V. nukreipti atlikti bausmę; kardomąją priemonę - suėmimą E. U. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti ir E. U. nukreipti atlikti bausmę.
Nuspręsta daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – metalinę plokštelę, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3 policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos O. Š. 2013-04-18 nutarimu saugomą Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Centrinėje daiktinių įrodymų saugykloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
E. U. nuteistas pagal BK 294 str. 2 d. už tai, kad jis, panaudodamas fizinę prievartą, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens teisę į skolos grąžinimą, o būtent 2012-11-14, apie 13.30 val., bute, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su K. V., pastarajam panaudojus specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą – metalinę plokštelę, užbėgę į butą pradėjo reikalauti iš nukentėjusiojo jo P. V. G. negrąžintų pinigų, o nukentėjusiajam atsisakius patenkinti kaltinamųjų reikalavimą, K. V. sudavė V. M. ne mažiau kaip 20 smūgių į veidą ir spyrė kojomis į nukentėjusiojo šonus, rankas, kojas, krūtinę, o E. U., stovėjęs už nugaros, sudavinėjo smūgius nukentėjusiajam į nugarą, inkstus, po ko jie pargriovė nukentėjusįjį ant nugaros ir K. V. sudavė 3 smūgius nukentėjusiajam į veidą, po ko pradėjo su metaline plokštele mušti nukentėjusiojo galvą, t.y. sudavė ne mažiau kaip 10 kartų, o po to sudavė metaline plokštele į įvairias nukentėjusiojo kūno vietas, kuomet E. U. užvaldė bute buvusius 4 litrus alaus, 10 Lt vertės, nurodydamas, kad juos grąžins, kai nukentėjusysis grąžins skolą P. V. G., E. U. sugrįžęs vėl pradėjo mušti nukentėjusįjį kumščiais į įvairias kūno vietas, po ko abu išėjo, bet greitai sugrįžo ir vėl kartu mušė nukentėjusįjį kumščiais ir kojomis į įvairias kūno vietas, tokiais savo bendrais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. M. sveikatą, užvaldė nukentėjusiajam priklausantį 10 Lt vertės turtą, tuo padarydamas didelės žalos nukentėjusiojo teisėms.
K. V. nuteistas pagal BK 294 str. 2 d. už tai, kad jis, panaudodamas fizinę prievartą, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens teisę į skolos grąžinimą, o būtent: 2012-11-14, apie 13.30 val., bute, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su E. U., panaudojo specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą – metalinę plokštelę, t.y. užbėgę į butą pradėjo reikalauti iš nukentėjusiojo jo P. V. G. negrąžintų pinigų, o nukentėjusiajam atsisakius patenkinti kaltinamųjų reikalavimą, K. V. sudavė V. M. kumščiais ne mažiau kaip 20 smūgių į veidą ir spyrė kojomis į nukentėjusiojo šonus, rankas, kojas, krūtinę, o stovėjęs už nugaros E. U. sudavinėjo smūgius nukentėjusiajam į nugarą, inkstus, po ko jie pargriovė nukentėjusįjį ant nugaros ir K. V. sudavė 3 smūgius nukentėjusiajam į veidą, po ko pradėjo su metaliniu plokštele mušti nukentėjusiojo galvą, t.y. sudavė ne mažiau kaip 10 kartų, o po to sudavė metaline plokštele į įvairias nukentėjusiojo kūno vietas, kuomet E. U. užvaldė bute buvusius 4 litrus alaus, 10 Lt vertės, nurodydamas, kad juos grąžins, kai nukentėjusysis grąžins skolą P. V. G., sugrįžęs K. V. vėl pradėjo mušti nukentėjusįjį kumščiais į įvairias kūno vietas, po ko abu išėjo, bet greitai sugrįžo ir vėl kartu mušė nukentėjusįjį kumščiais ir kojomis į įvairias kūno vietas, tokiais savo bendrais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. M. sveikatą, užvaldė nukentėjusiajam priklausantį 10 Lt vertės turtą, tuo padarydamas didelės žalos nukentėjusiojo teisėms.
Apeliaciniame skunde nuteistasis K. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį; nagrinėti bylą apeliacine tvarka atliekant pilną įrodymų tyrimą bei užtikrinti jo dalyvavimą teismo posėdyje; kvalifikuoti jo veiką pagal BK 140 str., BK 59 str. 1 d. 6 p., 10 p.; V. M. civilinį ieškinį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, šališkai, apelianto veiksmus kvalifikavo ne pagal tą BK straipsnį, nepagrįstai nepripažino atsakomybę švelninančių aplinkybių, nepagrįstai priteisė V. M. žalos atlyginimą, taigi priėmė nepagrįstą ir aiškiai neteisingą nuosprendį.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiajam V. M. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl pagal veikos pasekmes apelianto veiksmai atitinka BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Pasak apelianto, jo veikos kvalifikavimas pagal kitą BK straipsnį, numatantį žymiai griežtesnę bausmę, turėjo būti aiškiai ir svariai argumentuotas. Apeliantas mano, kad skyrus du su puse karto griežtesnę bausmę nei numatyta bausmė už veiksmais sukeltas pasekmes ir nepateikus jokių argumentų, dėl ko veika kvalifikuota kaip žymiai sunkesnis nusikaltimas, nuosprendis negali būti laikomas aiškiu ir argumentuotu, o bausmė negali būti laikoma teisinga.
Apeliantas nurodo, kad Teritorinei ligonių kasai priteistas 295,08 Lt dydžio ieškinys yra pagrįstas ir neginčijamas. Pasak apelianto, jei apie šio ieškinio dydį jis būtų buvęs informuotas anksčiau – būtų pasinaudojęs galimybe atlyginti žalą dar iki teismo (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Apeliantas taip pat pažymi, kad nukentėjusiojo V. M. pareikštą 9500 Lt dydžio ieškinį turtinei žalai atlyginti pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino nepagrįstu, nes buvo prašoma ne atlyginti realiai padarytą žalą, o finansuoti stomatologo paslaugas, kurios buvo reikalingos dar iki nagrinėjamo įvykio. Pasak apelianto, teismas iš esmės pripažino, kad žalos dydis nėra nustatytas ir įrodytas (BPK 109 str.), todėl privalėjo vadovautis BPK 115 str. 2 d. ir ieškinį perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Apeliantas mano, kad priteisdamas apytikslį 3000 Lt turtinės žalos atlyginimą teismas priėmė nemotyvuotą, prielaidomis ir spėliojimais grįstą nuosprendį, kuris negali būti laikomas teisėtu. Apeliantas taip pat nurodo, kad iš esmės atmesdamas nukentėjusiojo V. M. reikalavimą atlyginti 50 000 Lt neturtinę žalą, patenkindamas tik 1/25 dalį reikalavimo, teismas pripažino, kad nukentėjusysis siekia pasipelnyti. Tačiau pripažindamas šią aplinkybę, bei pripažindamas nukentėjusiojo parodymus nenuosekliais, teismas toliau šių pripažintų faktų nenagrinėjo ir tinkamai neįvertino, todėl visiškai nepagrįstai prieštaringais ir savanaudiškais V. M. parodymais grindė nuosprendį (BPK 301 str.). Todėl, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas teisingu ir pagrįstu.
Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti neginčytini įrodymai apie jo pristatymą į medicinos įstaigą 2012-11-14, 19 val. 51 min., (t. y. po jo sulaikymo) ir jam nustatytą sveikatos sutrikdymą: „matoma muštinė žaizda pakaušio srityje, mėlynės ir kraujosruvos ant veido skruostų srityje“. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuosprendžiu nustatyta, jog jis buvo sulaikytas 2012-11-14, 13 val. 55 min., ir į laisvę paleistas nebuvo. Todėl, pasak apelianto, negali būti laikomi patikimais teismui pateiktų medicininių dokumentų teiginiai, kad neva į medicininę įstaigą apeliantas kreipėsi pats, nes akivaizdžiai jis buvo pristatytas policijos pareigūnų, teiginys neva iš apelianto žodžių nustatyta, kad jį sumušė nepažįstami asmenys, aplinkybių neprisimena, bei teiginys neva patirtos traumos laikas 2012-11-14, 15 val. 30 min. Apeliantas mano, kad šie teismui pateikti įrodymai privalėjo būti tiriami ir turėjo būti pripažinta, kad sužalojimus apeliantas patyrė konflikto su V. M. metu. Pasak apelianto, to nepadarius tektų konstatuoti, kad jis buvo sumuštas praėjus pusantros valandos po sulaikymo, kas sukeltų jį sulaikiusių pareigūnų baudžiamąją atsakomybę, o tada šie pareigūnai nebegalėtų būti laikomi bešališkais liudytojais. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis BPK 300 str. 1 d. ir ne priimti nuosprendį, o atnaujinti įrodymų tyrimą. To nepadaręs pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, atmestinai, todėl priėmė neteisingą nuosprendį.
Apeliantas taip pat nurodo, kad teismui pateikti medicininiai dokumentai įrodo, kad V. M. pavartojo prieš apeliantą smurtą, kas buvo priežastimi, dėl kurios apeliantas sumušė V. M.. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismui nuosprendžiu pripažinus V. M. parodymų nenuoseklumą, negalėjo būti palikti neišnagrinėti ir neįvertinti apelianto parodymai, kad V. M., būdamas konfliktiškas ir agresyvaus charakterio, pirmas jam smogė. Pasak apelianto, tai iš esmės keičia veikos kvalifikaciją (BK 140 str.), nes jo pretenzijos V. M. dėl iš liudytojo P. V. G. keletą kartų pavogtų pinigų pradžioje buvo tik žodinės ir smurto apeliantas vartoti neketino. Juo labiau apeliantas neėmė iš V. M. jokio alaus ir nereikalavo jokio turto. Apeliantas pažymi, kad iškoliojo V. M. už tai, kad jis keletą kartų įžūliai apvogė P. V. G.. Apeliantui pagrasinus V. M., kad pasikartojus P. V. G. apvaginėjimui, apeliantas jį sumuš, V. M. staiga išplėšė apeliantui iš rankų metalinį strypą (juostą) ir smogė jam į galvą. Vėlesni apelianto veiksmai jau buvo tik šio V. M. veiksmo pasekmė, taigi privalėjo būti kvalifikuojami pagal BK 140 str. 1 d. ir BK 59 str. 1 d. 6 p., 10 p.
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. U. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį; jei kolegija nesutiks su apeliacinio skundo argumentais, prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį: kaltinime nurodyti, kad nukentėjusiojo V. M. sveikatos sužalojimas buvo padarytas ne mažiau kaip 14 trauminių poveikių pasekoje, sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir atmesti nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo kaip nepagrįstą; užtikrinti jo dalyvavimą apeliacinio skundo nagrinėjime. Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu nesutinka, kadangi netinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, netinkamai išspręstas nukentėjusiojo civilinis ieškinys, neteisingai paskirta bausmė, todėl toks nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Apeliantas pažymi, kad nuosprendyje konstatuota, jog K. V. sudavė V. M. ne mažiau kaip 20 smūgių į veidą ir spyrė kojomis į nukentėjusiojo šonus, rankas, kojas, krūtinę. Po to modeliuojamas kaltinimas yra toks, kad apeliantas sudavė nuosprendyje nenurodytą skaičių smūgių nukentėjusiajam, po ko jie jį pargriovė ant nugaros, po ko K. V. sudavė dar 3 smūgius į veidą, po to metaline plokšte sudavė ne mažiau 10 kartų į galvą ir po to į kitas nukentėjusiojo kūno vietas. Vėliau jie buvo iš buto pasišalinę, o, anot teismo, sugrįžę vėl mušė V. M. į įvairias kūno vietas, vėl buvo išėję ir trečią kartą sugrįžę, vėl kartu mušė nukentėjusįjį kumščiais ir kojomis į įvairias kūno vietas. Pasak apelianto, iš tokių teismo nustatytų aplinkybių išeitų, kad nukentėjusiajam bendrai smūgių buvo suduota daugiau kaip 33 kartus. Tačiau tokių teismo išvadų nepatvirtina objektyvūs duomenys – specialisto išvada, iš kurios matyti, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti ne mažiau kaip 14 trauminių poveikių pasėkoje. Taigi, apeliantas mano, kad teismo nustatytos aplinkybės neatitinka faktinių įvykio aplinkybių, išvados paremtos prielaidomis, tokiu būdu yra pagrindas teigti, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas nurodo, jog fizinio smurto vartojimą nukentėjusiojo atžvilgiu įrodo nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, kuriuos patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, liudytojų parodymai. Pasak apelianto, su tokia išvada sutikti negalima. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusiojo parodymai, priešingai nei mano teismas, viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Apklaustas tyrėjų, jis teigė, kad tik patekę į jo buto vidų, K. V. ir E. U. pradėjo reikalauti pinigų, tuo tarpu teisme nurodė, kad pinigų jie pradėjo reikalauti bendrame bendrabučio koridoriuje. Taip pat V. M. skirtingai aiškino pinigų reikalavimo tikslą: ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad pinigų K. V. ir E. U. pareikalavo už neva tai apelianto paimtą iš jo alų, o teisme jau nurodė, kad pinigų jie reikalavo kaip skolos gražinimą P. V. G.. Pasak apelianto, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis minėjo, jog K. V. daužė jo telefoną, tačiau šios aplinkybės teisme nenurodė. V. M. skirtingai aiškino ir jo sumušimo aplinkybes: ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad apeliantas jį smaugė, teisme šios aplinkybės nenurodė (dėl to teismas ją iš kaltinimo pašalino). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis nurodė visiškai naują aplinkybę, t. y. kad apeliantas skatino ir kurstė K. V. naudoti nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, o K. V. vykdė jo nurodymus, tačiau apie tai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo užsiminęs. Teisme V. M. nenurodė ir smūgių metaline plokštele į pilvą. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nepaminėjo, jog K. V. jam išmušė žandikaulį, sulaužė protezą, jo įtvirtinimus, išmušė dantį. Apeliantas nurodo, kad analizuojat teisme duotus V. M. parodymus matyti, kad E. U. su K. V. į jo butą buvo atėję tris kartus, nors ikiteisminio tyrimo metu jis minėjo tik du kartus. Pasak apelianto, akivaizdu, kad tokie parodymai asmens, įspėto dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, negali būti laikomi nuosekliais, kaip ir akivaizdu, kad nukentėjusysis derino savo versiją prie nustatytų faktinių aplinkybių.
Apeliantas pažymi, kad nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina kiti įrodymai. Pasak apelianto, nei vienas byloje apklaustas liudytojas nematė, kas ir kaip sumušė V. M.. Vieni liudytojai girdėjo nukentėjusiojo kambaryje triukšmą, kiti tvirtina, jog E. U. kvietė pasižiūrėti „siaubo filmo“, matė nukentėjusįjį sumuštą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad K. V. pripažįsta vartojęs fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu ir sužalojęs jo sveikatą. Taip pat K. V. teisme patvirtino, kad apeliantas jį su nukentėjusiuoju tik skyrė, jokių smurtinio pobūdžio veiksmų jo atžvilgiu neatliko. Apeliantas nurodo, kad specialisto išvada - tai dokumentas, kuris patvirtina fizinio smurto vartojimo pasekmes - sveikatos sužalojimą, tačiau neidentifikuoja subjekto. Be to, specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai neatitinka V. M. papasakotai jo sumušimo versijai ir suduotų smūgių skaičiui. Kadangi BPK 301 str. 2 d. draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai, teismui nebuvo pagrindo apelianto atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, apeliantas mano, kad nukentėjusysis turėjo motyvą jį apklabėti. V. M. teisme parodė, kad jie vienas kito nemėgo, tarp apelianto ir nukentėjusiojo yra buvę konfliktų. Taigi, anot apelianto, siekdamas keršto, ketindamas iš jo nepagrįstai pasipelnyti, pareikšdamas civilinį ieškinį, V. M. apeliantą apkalbėjo.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos dokumentus, o būtent, specialistų išvadą dėl nukentėjusiojo V. M. sužalojimo ir K. V. pateiktą medicininį dokumentą dėl jo sužalojimo. Remdamasis V. M. parodymais ir specialisto išvada dėl jam padarytų sužalojimų, teismas konstatavo, kad apeliantas ir K. V. jį sumušė. Tuo tarpu vertindamas K. V. parodymus ir pateiktą Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus paciento, patyrusio galvos traumą, apžiūros protokolą, teismas nepagrįstai konstatavo, kad šis įrodymų šaltinis nepatvirtina, jog ir nukentėjusysis sudavė smūgius K. V.. Apeliantas mano, kad toks įrodymų vertinimas, suteikiant vienam dokumentui prioritetą prieš kitą, akivaizdžiai prasilenkia su BPK 20 str., reglamentuojančio įrodymų vertinimą, nuostatomis.
Apeliantas taip pat nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 294 str. 2 d. Apeliantas neneigia, kad nukentėjusysis buvo klausinėjamas dėl skolos grąžinimo P. V. G., taip pat patvirtina, kad fizinį smurtą jo atžvilgiu naudojo K. V., kuris šį faktą pripažino. Tačiau, anot apelianto, byloje nėra jokių duomenų, kad K. V. ir E. U. buvo iš anksto susitarę sumušti nukentėjusįjį, ar kad apeliantas konkliudentiniais veiksmais prisidėjo prie jo sužalojimo. Apeliantas pažymi, kad jų tikslas buvo išsiaiškinti, kodėl negrąžinta skola P. V. G. ir kada ji bus grąžinta. Apeliantas mano, kad K. V. veiksmai turi būti vertinami kaip vykdytojo ekscesas, nes jų neapėmė apelianto tyčia ir jų susitarimas. Pasak apelianto, vien jo dalyvavimas aiškinantis dėl skolos grąžinimo galėtų būti kvalifikuojamas pagal BK 294 str. 1 d., tačiau byloje nėra nustatyta šią veiką kvalifikuojančio požymio - didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.
Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti solidariai nukentėjusiojo civilinį ieškinį. Dėl turtinės žalos reikalavimo teismas nurodė, kad V. M. prašo priteisti 9500 Lt būsimų gydymo išlaidų, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad dantų protezavimas neatliktas, išraše iš medicininių dokumentų nurodyta tik preliminari protezavimo kaina, specialistų išvada nustatyta tik apatinių dešinės pusės 1-2-o ir kairės pusės 2-o dantų patinimai su apatinio 1-o kairės pusės danties išnirimu, o išraše iš medicininių dokumentų dalis rekomenduojamo gydymo susijusi su viršutinių dantų protezavimu, todėl vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nukentėjusiojo prašomą sumą sumažino iki 3000 Lt. Šią sumą kartu su suma už neva tai paimtą alų (10 Lt), teismas priteisė iš apelianto ir K. V. solidariai. Apeliantas pažymi, kad civilinis ieškinys kaltininkui byloje gali būti pareikštas, kai nusikaltimu padaryta žala, kai kaltinamojo veika turi nusikaltimo požymių ir kai tarp kaltininko veikos ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Pasak apelianto, pagal nustatytas faktines aplinkybes, būtent K. V. sudavė smūgius į galvos sritį, teismas nuosprendyje nekonstatavo nė vieno E. U. smūgio nukentėjusiajam į veidą, tuo tarpu pagal V. M. parodymus, apeliantas jį mušė per juosmenį ir inkstus, todėl net ir tikint nukentėjusiojo V. M. parodymais, apeliantas niekaip negalėjo išmušti dantų. Apeliantas nurodo, kad priteisiant civilinį ieškinį turi būti atsižvelgta į kiekvieno iš kaltininkų veiksmus ir dėl to kilusias pasekmes. Apeliantas pažymi, kad neaišku kokiais kriterijais remiantis, teismas nustatė turtinės žalos dydį - 3000 Lt. Nors K. V. ir E. U. neigia iš nukentėjusiojo paėmę alų, kurį teismas įvertino 10 Lt, pastebėtina, kad V. M. nepateikė įrodymų (kasos kvito), jog tą dieną jis iš tikrųjų pirko alų. Pasak apelianto, toks ieškinio dėl turtinės žalos išsprendimas neatitinka įstatymų reikalavimų dėl ieškinio pagrįstumo ir teisėtumo.
Apeliantas pažymi, kad priteisdamas neturtinę žalą, teismas nurodė, jog K. V. ir E. U. nusikalstamais veiksmais padarė nukentėjusiajam kūno sužalojimus, kuriuos specialistas įvertino nesunkiu sveikatos sutrikdymu, padarytu ne mažiau kaip 14 trauminių poveikių pasėkoje, dalis sužalojimų padaryta su metaline plokštele. Teismas konstatavo, kad K. V. ir E. U. veiksmai sukėlė neigiamas pasekmes nukentėjusiojo sveikatai: jis patyrė fizinį skausmą, emocinį sukrėtimą, psichologinį diskomfortą ir baimę, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Tokias išvadas teismas argumentuoja nukentėjusiojo pateiktuose medicininiuose dokumentuose esančiais įrašais apie galvos skausmus, svaigimą, neurologo konsultacijas. Apeliantas mano, kad galvos skausmai, svaigimas nėra objektyviai patvirtinti atliktais medicininiais tyrimais, jie nurodyti iš paciento žodžių. Pasak apelianto, jau vien ta aplinkybė, kad V. M. savo ieškinį dėl neturtinės žalos grindė skrandžio opa, dėl kurios buvo paguldytas į ligoninę ir kuri visiškai, kaip konstatavo ir teismas, nėra susijusi su apeliantui pareikštais kaltinimais, akivaizdžiai parodo nukentėjusiojo siekį pasipelnyti iš susidariusios situacijos ir tuo pačiu apeliantui atkeršyti. Apeliantas nurodo, kad Ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys už nukentėjusiojo gydymą taip pat negali būti priteistas solidariai.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad BPK 320 str. 3 d. numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliantas nurodo, kad, jei kolegija manys, jog pagrindo jį išteisinti nėra, prašo švelninti apeliantui paskirtą bausmę.
Nuteistųjų E. U. ir K. V. apeliaciniai skundai atmetami.
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus duomenis, o teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Patikrinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas teisingai įvertino visumą duomenų, kurie byloje buvo gauti apklausiant kaltinamuosius E. U. ir K. V., nukentėjusįjį V. M., liudytojus J. L., B. K., A. G., A. J., D. F., ištyrus specialisto išvadoje Nr. G2570/12 (01) užfiksuotus duomenis.
Pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme visi surinkti duomenys buvo išsamiai išanalizuoti bei tinkamai įvertinti, teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ir nuosprendyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl nuteistųjų kaltės ir jų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju BPK 20 straipsnio 5 dalyje bylos aplinkybių ištyrimui ir įrodymų vertinimui nustatyti reikalavimai nebuvo pažeisti. Vertindamas bylos duomenų visumą ir nustatydamas įrodytomis pripažintas faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikimais laikė ir rėmėsi nukentėjusiojo V. M. parodymais. Nukentėjusysis V. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną sutiko nuteistuosius E. U. ir K. V., kurie jam pradėjo sakyti, jog jis yra skolingas šioje byloje liudytoju esančiam P. V. G. ir pradėjo reikalauti pinigų. Nuteistieji stumdami nukentėjusįjį į butą reikalavo atiduoti pinigus P. V. G.. Nukentėjusiajam pasakius, kad eitų lauk iš jo buto, nuteistieji pradėjo jį mušti. Nurodė, kad daugiausiai mušė K. V., jis iš pradžių mušė nukentėjusįjį rankomis, kumščiais per veidą, E. U. kumščiais daužė ir spardė per juosmenį, per inkstus, į tą vietą, kur nukentėjusiojo stuburas buvo traumuotas. Paskui iš kažkur atsirado kažkoks metalinis daiktas ir tada jau K. V. pradėjo juo nukentėjusįjį daužyti. E. U. K. V. skatino, kurstė sakydamas „užmušk jį, užmušk“. Iš pradžių K. V. daužė nukentėjusįjį to metalinio daikto – plokštelės – plokštuma, todėl tose vietose, kur jis pataikė su plokštelės plokštuma, sužalojimų neliko, bet paskui, kadangi E. U. vis buvo kurstomas, tai pradėjo daužyti nukentėjusįjį tos plokštelės briauna per galvą. Kiek smūgių tiksliai sudavė, nepasakys, bet žino, kad jau vien 10 smūgių buvo suduota su briauna, nes paskui jam ligoninėje tas žaizdas siuvo, o kiek smūgių buvo suduota plokštuma, sunkiai pasakys, bet daug kartų, tikrai ne vienas. Paskui, kai nukentėjusįjį pargriovė, K. V. buvo ant nukentėjusiojo užsėdęs ir iš viršaus daužė per veidą. K. V. nukentėjusįjį ir spardė, bet kuriuo momentu jis tai darė, kadangi visas tas mušimas vyko per kelis kartus, nukentėjusysis pasakyti negali. Nuo to daužymo buto sienos apsipylė nukentėjusiojo krauju. K. nukentėjusiajam išmušė žandikaulį, sulaužė protezą, jo įtvirtinimus, išmušė dantį. Paskui E. U. pasiėmė alų ir pasakęs, kad, kai atiduos pinigus – 100 Lt, nors iš pradžių jie reikalavo 20 Lt, jis tą alų grąžins. Faktas tas, kad tą alų - du butelius po 2 litrus – pasiėmė. Kai nuteistieji išėjo, nukentėjusysis šiaip ne taip nusigavo su rankšluosčiu iki prausyklos, apsiprausė, bet tuomet vėl pasirodė nuteistieji ir pradėjo jį vėl daužyti prausykloje. Mušė abudu, daugiausiai kumščiais, į įvairias kūno vietas. Gal porą kartų ir įspyrė, bet daugiausiai mušė rankomis. E. U. daužė tik per kūną, per veidą nemušė. Nukentėjusiajam einant iš prausyklos į kambarį, nuteistieji jį dar daužė ir koridoriuje. Nukentėjusiajam įėjus į butą, jie užėjo iš paskos ir vėl jį daužė. Jiems išėjus iš buto, tuomet nukentėjusysis greit užrakino duris, paskambino bendruoju pagalbos telefonu 112, išsikvietė policiją bei greitąją medicinos pagalbą. Po to, gal po 5-6 minučių, į duris pasibeldė, nukentėjusysis pagalvojo, kad atvyko policija, atrakino duris ir pamatė, kad prie durų stovi K. V. ir E. U., kurie vėl pradėjo jį mušti. Kai nukentėjusysis nebeiškentęs pradėjo rėkti, tuomet nuteistieji pasišalino (3 t. b. l. 25-28). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. M. taip pat nurodė, kad nuteistieji, jam atidarius duris stumtelėjo jį į vidų, patekus į butą, jie abu pradėjo reikalauti pinigų, iš pat pradžių prašė 20, po to 100 Lt, po to E. pasakė, duok pinigus, ir tada jis atiduos alų (tikriausiai jis pamatė alų buto viduje). Supratus, kad dabar jam bus blogai, jis greit pribėgo prie telefono, norėdamas iškviesti pagalbos. Tuo metu, kai jis surinkinėjo policijos numerį, K. griebė už ragelio, pradėjo daužyti telefoną. E. tada pribėgo prie jo, ir stovėdamas jam už nugaros, sulenkęs alkūnę pradėjo jį smaugti. Tuomet, kai E. jį smaugė, K. numetė telefoną ir atsisukęs pradėjo jį mušti, t.y. kumščiais smogė jam į veidą, ne mažiau kaip 20 kartų, taip pat spardė kojomis į rankas, į šonus, į krūtinę, į kojas. Kiek kartų jis spardė tikrai negali nurodyti, tačiau spardė nesustodamas. Tuo metu kai K. jį spardė kojomis ir smogė kumščiais, už nugaros stovėjęs E. taip pat jį pradėjo mušti, mušė į nugarą, į kepenis, inkstus. Po to jie abu pergriovė jį ant nugaros ant šalia fotelio stovėjusios lovos ir K. sudavė nemažiau 3 kartų jam į veidą kumščiu, jis apsipylė kraujais, bandė atsigulti ant pilvo, jam pavykus, pajuto kad K. pradėjo mušti jo galvą su metaliniu strypu, sudavė į galvą nemažiau negu 10 kartų, po to taip pat su metaliniu strypu pradėjo mušti visą jo kūną, mušė su strypu nugarą, kojas, o jam pavykus apsisukti mušė su strypu į pilvo sritį. Vienu momentu, kol jis gulėjo ant lovos ir jį mušė K., pamatė, kad E. paėmė prie durų stovėjusį maišą su alumi, buvo du buteliai 2 l talpos ir išnešė į koridorių, bet greit sugrįžo ir mušė jį kartu su K., mušė kumščiais, į įvairias kūno vietas, kiek buvo suduota smūgių nurodyti negali. Taip pat negali nurodyti, kiek buvo suduota strypu į kitas kūno vietas. Po to jie nustojo mušti, išėjo, jis greit užrakino duris, paskambino 112 ir iškvietė policiją, nuėjo nusiprausti. Po to į duris pasibeldė, ji pagalvojo, kad atvyko policija, atrakino duris ir pamatė, kad prie durų stovi K. ir E.. K. rankoje laikė strypą. Jie vėl jį pradėjo mušti, mušė abu kojomis ir kumščiais, kiek smūgių ir spyrių buvo suduota ir tiksliai į kokias kūno vietas nurodyti negali. Nustoję mušti, jie išėjo. Po 5 minučių atvažiavo greitoji, kol apžiūrinėjo, į butą atbėgo E. ir pasakė, kad jis buvo šio įvykio liudytoju, bet gydytoja ji išvarė. Po 10 minučių atvyko policija (t. 1, b. l. 18-19). Taigi nagrinėjamu atveju parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa, nukentėjusysis aiškiai išdėstė jo sužalojimo aplinkybes, įvardindamas konkrečius asmenis, t. y. E. U. ir K. V..
Pažymėtina, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada G2 570/12(01) bei netiesiogiai liudytojų J. L., B. K., A. G. parodymai, kurie išsamiai išdėstyti nuosprendyje. Liudytoja A. G. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad atvykus pagal iškvietimą, nukentėjusysis jai paaiškino, kad tie jaunuoliai, kurie veržėsi į butą, iš jo kažko reikalavo ir, paėmę metalinį strypą, sumušė jį per galvą, kaklą, rankas. Nukentėjusysis, atrodo, taip pat minėjo, kad jaunuoliai išsinešė maišiuke prie durų buvusį alų. Liudytoja apžiūrėjo ir sutvarstė nukentėjusiojo galvą, buvo matyti, kad galva stipriai sumušta, matėsi lygios kirstinės linijos, taip pat sužalojimų buvo matyti ir ant nukentėjusiojo kaklo, tokie pat įpjovimai, bet nekraujuojantys, tiesiog hematomos. Sužalojimai, kaip sakė nukentėjusysis, buvo padaryti metaliniu strypu (3 t. b. l. 114-115). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai išvadas apie faktines bylos aplinkybes grindė šiais įrodymais, nes jie vieni kitus patvirtina, t. y. sudaro įrodymų visetą. Apeliantas E. U. nurodo, kad nei vienas byloje apklaustas liudytojas nematė, kas ir kaip sumušė V. M.. Teisėjų kolegija sutikdama, kad tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų nėra, pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, t. y. savo išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus – gauti teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka), patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir juos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Apeliantas nepateikia argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad įrodymai, kuriais teismas pagrindė savo nuosprendį, prieštarauja šioms BPK nuostatoms. Pažymėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Todėl ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis didžiąja dalimi grindžiamas nukentėjusiojo V. M. parodymais, savaime nereiškia, jog apylinkės teismas pažeidė iš BPK 20 straipsnio, inter alia jo 5 dalies kylančius reikalavimus. Esminę reikšmę vertinant šiuos parodymus ir jais grindžiant teismų išvadas turi šių parodymų įrodomoji reikšmė, kurią nustatant atsižvelgiama ir į tai, ar tokie nukentėjusiojo parodymai gali būti laikomi patikimais, ar byloje nėra duomenų paneigiančių šiuos nukentėjusiojo parodymus arba sudarančių rimtą pagrindą jais abejoti, ar parodymai gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų. Kaip jau minėta, nukentėjusysis viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, kurie dėl esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių sutapo. Nagrinėjamu atveju nenustatyta ir jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis galėtų būti suinteresuotas duoti melagingus, E. U. ir K. V. kaltinančius parodymus. Nors apeliantas E. U. nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam nebuvo taikomas anonimiškumas. Taigi BPK 301 str. 2 d. nuostatos pažeistos nebuvo.
Apeliantas E. U. nurodo, kad smurtinio pobūdžio veiksmų V. M. atžvilgiu nenaudojo, taip pat pažymėjo, kad fizinį smurtą naudojo tik nuteistasis K. V.. Apeliantas K. V. nurodo, kad V. M. pirmas pavartojo prieš apeliantą smurtą, kas buvo priežastimi, dėl kurios apeliantas sumušė V. M..
Vertinant šiuos apeliantų argumentus nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. U. ir K. V., mažindami nusikalstamos veikos apimtį, siekia palengvinti savo teisinę padėtį. Teisėjų kolegijos vertinimu taip pat nepagrįsti apelianto K. V. motyvai, kad teismui pateikti medicininiai dokumentai įrodo, jog V. M. pavartojo prieš apeliantą smurtą, kas buvo priežastimi, dėl kurios apeliantas sumušė V. M.. Šiuo apsektu vertinant nurodytus apelianto motyvus, pažymėtina, kad pagal BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdumas – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-173/2011). Nagrinėjamu atveju įvertinus nuosprendyje aptartus įrodymus, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad šiuo atveju nebuvo jokio realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi į nuteistojo K. V. gyvybę ar sveikatą. Iš nuteistojo K. V. bei nukentėjusiojo parodymų matyti, kad konfliktą inicijavo nuteistieji, nukentėjusysis konflikto metu buvo vienas, neturėjo jokio įrankio. Todėl nenustačius pavojingo kėsinimosi situacijos, nėra pagrindo pripažinti, kad K. V. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Šių išvadų nepaneigia ir byloje pateikti nuteistojo K. V. medicininiai dokumentai. Liudytojas A. J. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įvykio dieną sulaikant K. V., jis buvo labai agresyviai nusiteikęs, priešinosi kojomis ir rankomis, muistėsi, grasino susidorojimu, todėl jam buvo uždėti antrankiai. Kol vedė laiptais žemyn, K. V. bandė galva smūgiuoti liudytojui, nepataikė, tada trenkė galva į sieną (t. 3, b. l. 88). Kad sulaikymo metu K. V. buvo labai agresyvus, prieš jį pareigūnai panaudojo kovinius veiksmus, parodė ir liudytojas D. F., o tai tik patvirtina liudytojo A. J. parodymus apie tai, kaip nuteistasis galėjo būti sužalotas jį sulaikant (t. 3, b. l. 86-87). Pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu K. V. taip pat nurodė, kad pareigūnams kažkiek priešinosi, buvo paguldytas ant žemės ir uždėti antrankiai. Į sieną, vedamas laiptais žemyn, nesidaužė, bet jį pareigūnas, kai vedė, stumtelėjo ir jis galvos šonu atsitrenkė į sieną (t. 3, b. l. 118). Iš asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelės Nr. 2012/51837 bei Všį Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus paciento, patyrusio galvos traumą, apžiūros protokolo matyti, kad K. V. jį apžiūrėjusiems medikams nurodė, kad jį sumušė nepažįstami asmenys, aplinkybių nepamena, 2012-11-14 apžiūrėjus K. V. nustatyta, kad yra matoma muštinė pakaušio žaizda, mėlynės ir kraujosruvos veido skruostų srityje (t. 3, b. l. 109-111). Tokiu būdu byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistajam nukentėjusysis sudavė metaline plokštele per galvą, o K. V. nustatyti sužalojimai buvo padaryti jį sulaikant ir tai vyko jau po to, kai nuteistasis sudavė smūgius nukentėjusiajam V. M.. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu šie duomenys patvirtina, kad sužalojimai buvo padaryti K. V. sulaikymo metu. Pažymėtina, kad versiją, jog buvo sumuštas nukentėjusiojo, nuteistasis K. V. iškėlė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Visos šios aplinkybės rodo, kad nuteistajam K. V. nebuvo kilusi jokia reali ir akivaizdi grėsmė ir gintis jam nebuvo nuo ko, todėl jo veiksmus vertinti buvus būtinosios ginties situacijai teismui nebuvo jokio pagrindo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tokias išvadas padarė įvertindamas byloje surinktų įrodymų visetą, todėl atmestini apelianto E. U. argumentai, kad specialisto išvadai dėl nukentėjusiojo sužalojimo buvo suteiktas prioritetas prieš K. V. pateiktus medicininius dokumentus.
Apeliantas E. U. nepagrįstai teigia, kad teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, motyvuojant tuo, kad nuosprendyje nustatyta, jog bendrai smūgių nukentėjusiajam buvo suduota daugiau kaip 33 kartus, nors teismo medicinos specialisto išvadoje nurodoma, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti ne mažiau kaip 14 trauminių poveikių pasekmėje. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė, jog E. U., „veikdamas kartu su K. V., pastarajam panaudojus specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą – metalinę plokštelę, užbėgę į butą pradėjo reikalauti iš nukentėjusiojo jo P. V. G. negrąžintų pinigų, o nukentėjusiajam atsisakius patenkinti kaltinamųjų reikalavimą, K. V. sudavė V. M. ne mažiau kaip 20 smūgių į veidą ir spyrė kojomis į nukentėjusiojo šonus, rankas, kojas, krūtinę, o E. U., stovėjęs už nugaros, sudavinėjo smūgius nukentėjusiajam į nugarą, inkstus, po ko jie pargriovė nukentėjusįjį ant nugaros ir K. V. sudavė 3 smūgius nukentėjusiajam į veidą, po ko pradėjo su metaline plokštele mušti nukentėjusiojo galvą, t.y. sudavė ne mažiau kaip 10 kartų, o po to sudavė metaline plokštele į įvairias nukentėjusiojo kūno vietas, kuomet E. U. užvaldė bute buvusius 4 litrus alaus, 10 Lt vertės, nurodydamas, kad juos grąžins, kai nukentėjusysis grąžins skolą P. V. G., E. U. sugrįžęs vėl pradėjo mušti nukentėjusįjį kumščiais į įvairias kūno vietas, po ko abu išėjo, bet greitai sugrįžo ir vėl kartu mušė nukentėjusįjį kumščiais ir kojomis į įvairias kūno vietas, tokiais savo bendrais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. M. sveikatą“ (t. 3, b. l. 127-144). Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus Specialisto išvados Nr. G 2570/12 (01) nustatyta, kad nukentėjusiajam V. M. padaryti šie kūno sužalojimai: po vieną muštinę žaizdą su odos nubrozdinimais abipus pakaušio srityje, po vieną muštinę žaizdą abipus viršugalvio srityje, odos nubrozdinimai su poodine kraujosruva dešinės ausies kaušelyje, poodinė kraujosruva dešinio užausio srityje, poodinė kraujosruva kairės ausies kaušelyje, muštinė žaizda su aplinkine poodine kraujosruva kaktos kairėje pusėje, muštinė žaizda kairio antakio srityje su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, muštinė žaizda nosies nugarėlėje, muštinė žaizda su aplinkine kraujosruva apatinės lūpos kairėje pusėje, kraujosruva apatinės lūpos-burnos prieangio gleivinėje, apatinių dešinės pusės l-2-o ir kairės pusės 2-o dantų panirimai su apatinio 1-o kairės pusės danties išnirimu, paviršiniai odos įbrėžimai kairės pusės veido-kaklo-krūtinės ląstos priekinio paviršiaus srityje su poodine kraujosruva krūtinės ląstoje, odos įbrėžimai su poodine kraujosruva dešinio riešo sąnario-dešinės plaštakos srityje, poodinė kraujosruva kairiame žaste, odos įbrėžimai su poodinėmis kraujosruvomis kairėje plaštakoje. Sužalojimai padaryti nuo trauminių poveikių kietais bukais ribotą, bukabriaunį bei smailų paviršių turinčiais daiktais, galimai nukentėjusiojo nurodytu būdu bei laiku (2012-11-14). Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai padaryti ne mažiau 14-os trauminių poveikių pasekmėje. Sužalojimai padaryti keliais skirtingų kontaktuojančių paviršių turinčiais daiktais (t. 1, b. l. 31-34).
Atsižvelgiant į tai, kad specialisto išvadoje konstatuota, jog sužalojimai padaryti ne mažiau 14-os trauminių poveikių pasekmėje, nėra pagrindo pripažinti, kad teismo nuosprendyje nustatytos faktinės bylos aplinkybės prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai, nes minėtoje išvadoje konstatuotas tik pats mažiausias galimų trauminių poveikių skaičius. Kartu pažymėtina, kad išvadas apie faktines bylos aplinkybes teismas daro pagal byloje surinktų įrodymų visetą, o ne apsiriboja vienu iš įrodymų. Dėl to teismo medicinos specialisto išvada apie nukentėjusiojo patirtus trauminius smūginius poveikius, esant kitiems tai patvirtinantiems įrodymams, neužkerta kelio teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes nei nurodoma teismo medicinos specialisto išvadoje. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo parodymai apie suduotus smūgius bei pavartoto fizinio smurto intensyvumas, vertinant kartu su specialisto išvada, sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytam suduotų smūgių nukentėjusiajam skaičiui bei kaip kiekvienas iš nuteistųjų dalyvavo inkriminuojamoje veikoje.
Apeliaciniame skunde nuteistasis K. V. taip pat nurodė, kad nukentėjusiajam V. M. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl pagal veikos pasekmes apelianto veiksmai atitinka BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Pasak apelianto E. U., jo dalyvavimas aiškinantis dėl skolos grąžinimo galėtų būti kvalifikuojamas pagal BK 294 str. 1 d., tačiau byloje nėra nustatyta šią veiką kvalifikuojančio požymio - didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.
Vertinant šiuos nurodytus apeliacinių skundų motyvus, pažymėtina, kad savavaldžiavimas kaip nusikalstama veika aprašytas pagrindine (BK 294 straipsnio 1 dalis) ir kvalifikuota sudėtimis (BK 294 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Taigi kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas. Atsižvelgiant į tai, atmestini K. V. motyvai dėl veikos perkvalifikavimo pagal pasekmes. Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje praktikoje yra konstatuota, kad pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatytas smurtinis (psichinė ir (ar) fizinė prievarta) šio nusikaltimo padarymo būdas ir tokiu būdu padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui (kasacinė byla Nr. 2 K- P-183/2012). Kartu pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė byla Nr. 2 K- P-267/2011). Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir kt. Didelę žalą nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. Skundžiamame teismo sprendime nustatyta, kad nukentėjusiajam padaryti kūno sužalojimai, dėl kurių nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Pažymėtina, kad fizinis smurtas dviejų nuteistųjų buvo naudojamas pakankamai ilgą laiką, paties nukentėjusiojo bute, todėl tokiais veiksmais buvo sukurta bauginančio pobūdžio situacija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą ir nagrinėjamos bylos kontekstą, įvertinusi panaudotos prievartos pobūdį ir ja sukeltų padarinių turinį, sprendžia, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusysis dėl neteisėtų veiksmų patyrė didelę žalą. Pažymėtina, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinė ar psichinė žala. Nors pirmosios instancijos teismo sprendime nėra konkrečiai nurodyta, kokios rūšies padaryta didelė žala, tačiau iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistieji, savavaldžiaudami prieš nukentėjusįjį, panaudojo fizinį smurtą, tuo padarydami didelę fizinę žalą. Todėl toks formalus netikslumas, t. y. skundžiamame teismo sprendime nenurodant, kokios rūšies nukentėjusiajam padaryta didelė žala, nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 294 straipsnio 2 dalis – nuteistųjų veiksmams pritaikytas tinkamai, todėl perkvalifikuoti nuteistųjų veiką nėra pagrindo.
Apeliantas E. U. mano, kad K. V. veiksmai turi būti vertinami kaip vykdytojo ekscesas, nes jų neapėmė apelianto tyčia ir jų susitarimas. Pasak apelianto, vien jo dalyvavimas aiškinantis dėl skolos grąžinimo galėtų būti kvalifikuojamas pagal BK 294 str. 1 d., tačiau byloje nėra nustatyta šią veiką kvalifikuojančio požymio - didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.
Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Dėl to visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas – bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nuteistieji veikė bendru sutarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais, t.y. abu naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį papildydami vienas kito veiksmus. Nagrinėjamu atveju nė vienas iš nuteistųjų nepareiškė prieštaravimo dėl kito atliekamų veiksmų, nebandė jų nutraukti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti bendrininkų susitarimo ribų peržengimo.
Vertinant apeliantų argumentus dėl paskirtos griežtos bausmės, pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais – pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.
E. U. skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Už šį nusikaltimą įstatymų leidėjas numatė areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jį priėmęs teismas, skirdamas E. U. bausmę, atsižvelgė į šias aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarė vieną apysunkį nusikaltimą), kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), asmenybę (anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, nedirbantis, nuo 2000-03-03 įrašytas į Vilniaus priklausomybės ligų centro priežiūros grupę, diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, priklausomybės sindromas, gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, abstinencijos būklė, emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, turi nepilnametį vaiką), nustatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes (veiką padarė bendrininkų grupė, taip pat veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui). Teismas, skirdamas K. V. bausmę, atsižvelgė į šias aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarė vieną apysunkį nusikaltimą), kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), kaltinamojo asmenybę (anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, nedirbantis, nuo 2009-06-01 įrašytas į Vilniaus priklausomybės ligų centro priežiūros grupę, diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, abstinencijos būklė su delyru, priklausomybės nuo alkoholio sindromas, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre jam diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas), nustatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes (veiką padarė bendrininkų grupė, taip pat veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui). Taigi apylinkės teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad jį priėmęs teismas, nors ir lakoniškai, tačiau atsižvelgė į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, kurias įvertinęs sprendė, kad E. U. ir K. V. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, artima sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką vidurkiui. Apelianto teiginys, kad teismas be pagrindo nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantys nukentėjusiojo veiksmai, yra nepagrįstas ir atmestinas. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, paprastai atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta, jog nukentėjusiojo elgesys įvykio metu būtų prieštaravęs moralei ar elementarioms elgesio taisyklėms. Taigi nuteistojo K. V. argumentai, susiję su šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymu, atmetami kaip nepagrįsti. Apibendrinant išdėstytus motyvus dėl bausmių skyrimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, svarstydamas klausimą dėl E. U. ir K. V. skirtinos bausmės, pažeidė BK bendrosios dalies nuostatas. Apeliantams paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra teisingos ir neprieštarauja baudžiamojo įstatymo reikalavimams, todėl nėra aiškiai per griežtos. Aplinkybių bei teisinių pagrindų, kurie leistų švelninti nuteistiesiems bausmę, teisėjų kolegija nenustatė.
Apeliaciniuose skunduose nuteistieji E. U. ir K. V. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. M..
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl savavaldžiavimo panaudojant fizinį smurtą kaltais pripažinti nuteistieji E. U. ir K. V., todėl jie privalo solidariai nukentėjusiajam V. M. atlyginti šia nusikalstama veika padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai iš dalies tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį bei priteisė solidariai iš E. U. ir K. V. nukentėjusiajam V. M. 3 010 Lt nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos (CK 1.5 straipsnis, 6.263 str., 6.6 str. 3 d., 6.279 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs AB „Dantis“ gydytojo K. D. 2013-04-18 Išrašą iš medicininių dokumentų, kuriame nurodyta preliminari protezavimo darbų kaina, taip pat Specialisto išvadą, kurioje nurodyta, jog nukentėjusiajam yra nustatyti apatinių dešinės pusės 1-2-o ir kairės pusės 2-o dantų patinimai su apatinio 1-o kairės pusės danties išnirimu, priteisė solidariai iš E. U. ir K. V. nukentėjusiajam V. M. 3000 Lt nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiojo atstovės pareikštą civilinį ieškinį ir nustatydamas turtinės žalos dydį, BPK 115 straipsnio ir civilinės teisės normų (CK 6.250, 6.282 straipsnių), reglamentuojančių žalos turinį ir jos dydžio nustatymą, nuostatų ir sąžiningumo, teisingumo, protingumo principų nepažeidė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra konstatavęs, jog paprastai deliktinė civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis), tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko, taip pat jų gali atsirasti ateityje. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų. Šiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012). Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad būsimos žalos priteisimas būtent sveikatos sutrikdymo atveju iš esmės galimas, atsižvelgiant į sunkią nukentėjusiojo finansinę padėtį, dėl kurios jis negali atlikti tam tikrų mokamų gydymo procedūrų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012). Priteisdamas 10 Lt turtinę žalą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo parodymais teisme bei ikiteisminio tyrimo metu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad sprendimas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo nėra pagrįstas bei teisėtas. Kadangi civilinio ieškovo Vilniaus teritorinė ligonių kasos pateiktą ieškinį dėl 295,08 Lt žalos priteisimo patvirtina įrodymai (t. 1, b.l. 38-39, 40), pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtą sumą solidariai priteisė iš apeliantų.
Vertinant nuteistųjų argumentus dėl neturtinės žalos priteisimo, pažymėtina, kad Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Pagal Civilinį kodeksą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atkreipiamas dėmesys, kad CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus netekus artimųjų ir kt.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas iš nukentėjusiajam iš nuteistųjų solidariai priteisė 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Iš skundžiamojo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nukentėjusiajam tyčiniais kaltinamųjų veiksmais padaryto sužalojimo sunkumą ir pobūdį, aplinkybę, kad nukentėjusysis buvo sužalotas savo paties namuose, aplinkybę, kad kaltinamieji yra bedarbiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutrikdant asmeniui sveikatą paprastai tam asmeniui padaroma neturtinė žala, nes taip yra sukeliamos pasekmės (fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai ir kt.), kurios pagal CK 6.250 straipsnį, kuriuo vadovaujamasi ir baudžiamosiose bylose, laikomos neturtine žala. Aptariamoje byloje neturtinė žala nukentėjusiajam priteista motyvuotai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus, juos aptarė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pusiausvyra tarp nukentėjusiojo teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą bei teisėtą jos prioritetą yra išlaikyta.
Apibendrinant išdėstytus motyvus, teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir nustatydamas turtinės ir neturtinės žalos dydžius, BPK 115 straipsnio ir civilinės teisės normų (CK 6.250, 6.282 straipsnių), reglamentuojančių žalos turinį ir jos dydžio nustatymą, nuostatų bei sąžiningumo, teisingumo, protingumo principų nepažeidė, todėl šios teismo nuosprendžio dalies keisti ar ją naikinti nėra pagrindo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistųjų K. V. ir E. U. apeliacinių skundų jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl šie apeliaciniai skundai atmetami.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
nuteistųjų E. U. ir K. V. apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkė Rosita Patackienė
Teisėjai Angelė Ikasalienė
Arūnas Kisielius