Civilinė byla Nr. e2S-2850-854/2021
Teisminio proceso Nr. 2-39-3-00556-2021-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6.1.1.;
3.6.1.2.; 3.3.2.4.; 3.3.2.5.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2021 m. spalio 21 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų P. J. I. (P. J. I.) ir A. V. Ž. (A. V. Ž.) ieškinį atsakovui J. S. dėl įpareigojimo vykdyti sutartį.
Apeliacinės instancijos teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmus su ieškiniu, prašydami įpareigoti atsakovą perleisti ieškovams atsakovui nuosavybės teise priklausančių 20 vienetų UAB „Scandinavian Seafood Factory“ paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų (po 10 vienetų kiekvienam ieškovui) už akcijų nominalios vertės kainą (bendrai už 250 Eur kiekvienam ieškovui) per 30 kalendorinių dienų po galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, įpareigojant ieškovus sumokėti po 250 Eur kainą atsakovui per 10 kalendorinių dienų po nuosavybės teisės į šias visas akcijas perėjimo ieškovams dienos; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Po ieškinio priėmimo, atsakovas J. S. pateikė teismui prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą ir civilinę bylą nutraukti, o jeigu šis prašymas nebus patenkintas – įpareigoti ieškovus į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 5 000 Eur atsakovo bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti.
3. Atsakovas prašyme nurodė, kad ieškinys ne tik neteismingas Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmams, bet ir Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos spręsti ginčo tarp Rusijos Federacijos ir Danijos Karalystės piliečių. Ginčo tarp šalių jurisdikcijai nustatyti svarbu įvertinti šias ginčo aplinkybes: ieškovai yra Rusijos Federacijos piliečiai, gyvenantys Rusijos Federacijoje; atsakovas yra Danijos Karalystės pilietis, šiuo metu gyvenantis Rusijos Federacijoje ((duomenys neskelbtini)); ginčas yra kilęs dėl menamos atsakovo prievolės perleisti jam priklausantį nematerialųjį turtą (UAB „Scandinavian Seafood Factory“ akcijas ieškovams); ieškovai ir atsakovas nėra atskirai sutarę dėl teismingumo, jurisdikcijos ar taikytinos teisės.
4. Ieškovai P. I. ir A. Ž. pateikė atsiliepimą į atsakovo prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu bei bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo ir prašė jį atmesti.
5. Ieškovai nurodė, kad ieškinys yra teismingas Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmams dėl to, kad ieškinys yra pateiktas pagal sutarties įvykdymo vietą, kuri yra Šalčininkų rajone. Tokį teismingumo pasirinkimą leidžia ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 787 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kadangi ginčo dalykas yra prievolė, kuri turi būti įvykdyta Lietuvoje. Pažymėjo, kad būtent Lietuvos Respublikoje tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl UAB „Scandinavian Seafood Factory“ akcijų perleidimo, čia buvo registruota ir veikė bendrovė, Lietuvos Respublikoje ieškovai vykdė savo prievoles bendrovei, bendrovė savo piniginius įsipareigojimus ieškovams vykdė iš Lietuvos Respublikos, Lietuvos Respublikoje buvo atliktas dalies bendrovės akcijų nuosavybės perleidimas ieškovų vardu ir turėtų būti atliktas likusių bendrovės akcijų nuosavybės perleidimas ir užregistravimas. Pagal ieškinio pagrindą visi ginčui aktualūs įrodymai, liudytojai, dokumentai sietini su Lietuvos Respublika. Šių aplinkybių taip pat negalima ignoruoti, nes priešingu atveju būtų be pagrindo apsunkintas įrodymų tyrimas ir rinkimas. Galiausiai, tenkinus ieškinį jo vykdymas turėtų būti Lietuvos Respublikoje, nes būtent čia turėtų būti atliktas akcijų nuosavybės perleidimas ir užregistravimas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre. Nagrinėjant bylą kitos valstybės teismuose, ieškovai susidurtų su papildomu apsunkinimu pripažįstant užsienio valstybės teismo sprendimą Lietuvos Respublikoje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmai 2021 m. rugsėjo 20 d. nutartimi atsakovo J. S. prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu bei bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo atmetė.
7. Teismas sprendė, kad teismingumo klausimui spręsti šiuo atveju svarbios Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nuostatos. Šios sutarties 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip. To paties 21 straipsnio 2 dalyje tvirtinta, kad susitariančiųjų šalių teismai nagrinėja bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui.
8. Be to, Dvišalės sutarties 38 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės ir kitokios daiktinės teisės į turtą atsiradimas ir pasibaigimas nustatomas pagal įstatymus šalies, kurios teritorijoje turtas buvo tuo momentu, kai įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi tokios teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindu. Nuosavybės teisės ar kitokios daiktinės teisės į turtą, kuris yra sandorio dalykas, atsiradimas ir pasibaigimas nustatomas pagal sandorio sudarymo vietos įstatymus, jeigu šalys nesusitarė kitaip.
9. Teismas nustatė, kad 2019 m. rugsėjo 9 d. šalys Šalčininkuose sudarė akcininkų susitarimą dėl ketinimų, kuriuo, be kita ko, susitarė, kad 1) jeigu iki 2020 m. birželio 30 d. ar anksčiau dėl UAB „Scandinavian Seafood Factory“ ekonominės veiklos bendrovės nuostoliai sumažės iki 300 000 Eur su 10 proc. paklaida, atsakovas įsipareigoja parduoti ieškovams kiekvienam po 5 proc. bendrovės akcijų (iš viso 10 proc.) už akcijų nominalią vertę, t. y. bendra tokių akcijų pardavimo kaina 250 Eur (kiekvienas ieškovas turi sumokėti atsakovui po 125 Eur); 2) jeigu aukščiau nurodytas rezultatas nebus pasiektas, tuomet jo įvykdymo terminas pratęsiamas iki 2020 m. gruodžio 31 d.); 3) jeigu iki 2020 m. gruodžio 31 d. bendrovės nuostoliai sumažės iki 0 Eur su 10 proc. paklaida, atsakovas įsipareigoja parduoti ieškovams kiekvienam dar po 5 proc. bendrovės akcijų (iš viso 10 proc.) už akcijų nominalią vertę, t. y. bendra tokių akcijų pardavimo kaina 250 Eur (kiekvienas Iieškovas turi sumokėti atsakovui po 125 Eur). Po šio pardavimo kiekvienas ieškovai turėtų po 15 proc. bendrovės akcijų; 4) Jeigu iki 2020 m. gruodžio 31 d. bendrovės nuostoliai bus sumažėję iki 300 000 Eur su 10 proc. paklaida, atsakovo perleistas bendras bendrovės akcijų skaičius bus kiekvienam ieškovui po 10 proc., iš viso 20 proc., ir tolesnis akcijų pardavimas ieškovams nebus vykdomas.
10. Teismas nustatė, kad šalių susitarimas buvo sudarytas Šalčininkuose, o dėl konkrečios vietos, kur akcijos būtų perleidžiamos, šalys nesusitarė. Vadinasi, vadovaujantis Dvišalės sutarties 38 straipsnio 3 dalimi, šalių ginčas turi būti nagrinėjamas pagal sandorio sudarymo vietos įstatymus, t. y. Lietuvoje.
11. Teismas nurodė, kad atsakovas, ginčydamas Lietuvos teismų jurisdikciją nagrinėti jam pareikštą ieškinį, vadovavosi 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Teismas pažymėjo, kad Reglamento preambulės 24 punkte numatyta, kad pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo (Nr. 22) dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir dėl to jis jai neprivalomas ir netaikomas.
12. Teismas Lietuvos ir Danijos teismų jurisdikcijos klausimui spręsti aptarė ir 2007 m. spalio 30 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (naujoji Lugano konvencija) nuostatas. Šios konvencijos susitariančiosiomis šalimis yra Lietuvos Respublika ir Danijos Karalystė.
13. Teismas nurodė, kad Konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismuose tik pagal šios antraštinės dalies 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a) punkte apibrėžta, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje byla dėl sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose.
14. Teismas nurodė, kad tuo atveju, jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Danijos Karalystėje, tai atsižvelgiant į aukščiau minėtas Lugano konvencijos nuostatas, Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ginčą dėl UAB „Scandinavian Seafood Factory“ dalies akcijų perleidimo, kadangi akcijų perleidimo faktas turi būti įregistruotas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre.
15. Teismas taip pat nurodė, kad CPK 787 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos taip pat numato, kad bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, tačiau neišvardytos CPK VII dalies LIX skyriaus antrajame skirsnyje, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu atsakovas Lietuvoje turi turto arba jam priklauso turtinės teisės, ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje.
16. Teismas, išanalizavęs ginčui aktualių tarptautinių ir nacionalinės teisės aktų nuostatas pripažino, kad ieškovų ir atsakovo ginčui taikytina Lietuvos teisė, kadangi nepaisant to, kad šalys yra ne Lietuvos piliečiai ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturi, tačiau jų ginčas labiausiai susijęs būtent su Lietuvos valstybe: 1) atsakovas yra pagrindinis Lietuvoje registruotos ir Lietuvoje veikiančios UAB „Scandinavian Seafood Factory“ akcininkas, 2) susitarimą dėl šios bendrovės dalies akcijų perleidimo šalys sudarė Lietuvoje, o būtent Šalčininkuose; 3) akcijų perleidimas ieškovams buvo susijęs su įmonės veiklos rezultatų pagerinimu, 4) ieškovas P. I. yra įdarbintas UAB „Scandinavian Seafood Factory“ pagal neterminuotą darbo sutartį ir gauna šioje įmonėje darbo užmokestį, 5) ieškovams laimėjus ginčą, UAB „Scandinavian Seafood Factory“ akcijų perleidimas ieškovams turės būti įregistruotas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre.
17. Teismas sprendė, kad yra visos tiek tarptautinėse sutartyse, tiek Lietuvos teisės aktuose numatytos sąlygos nagrinėti ieškovų ir atsakovo ginčą Lietuvos teismuose ir konkrečiai Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmuose, t. y. pagal sutarties įvykdymo vietą.
18. Teismas, nustatęs, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmai turi jurisdikciją nagrinėti šalių ginčą ir netenkinęs atsakovo prašymo dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu, svarstė alternatyvų atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo.
19. Teismas nurodė, kad CPK 794 straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga dėl užstato netaikoma, jeigu ieškovas Lietuvos Respublikoje turi turto, kurio pakanka bylinėjimosi išlaidoms padengti (CPK 794 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
20. Teismas nustatė, kad ieškovai – Rusijos Federacijos piliečiai turi turto Lietuvos Respublikoje, t. y. po 5 vnt. UAB „Scandinavian Seafood Factory“ akcijų, ieškovai gauna pajamas iš minėtos įmonės, ieškovas P. I. pagal neterminuotą darbo sutartį dirba UAB „Scandinavian Seafood Factory“ ir 2020 m. sausio – 2021 m. vasario mėnesių laikotarpiu kas mėnesį gaudavo apie 1 179,75 Eur darbo užmokestį.
21. Be to, teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų apie šiuo metu jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, apsiribodamas tik prognozuojamomis išlaidomis, skaičiuojant jas pagal už advokato suteiktas teisines paslaugas priteistino užmokesčio maksimalius dydžius, numatytus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, o ne vadovaudamasis konkrečiais jo atstovo advokato paslaugų įkainiais.
22. Taigi teismas pripažino, kad šiuo metu nėra pagrindo tenkinti ir alternatyvaus atsakovo reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo.
III. Atskirojo skundo argumentai
23. Atsakovas J. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti esmės – palikti ieškovų ieškinį nenagrinėtą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė ieškinio teismingumą Lietuvos teismams, vadovaudamasis ne teismingumo, bet taikytinos teisės nuostatomis. Tuo tarpu ginčo teismingumo ir taikytinos teisės institutai yra atskiri, vienas nuo kito tiesiogiai nepriklausomi institutai ir byloje taikytina teisė negali turėti įtakos, nustatant bylos teismingumą.
23.2. Dvišalės sutarties 38 straipsnio 3 dalies nuostata, kuria rėmėsi teismas, reglamentuoja ne ginčo teismingumo (kuris teismas turi jurisdikciją nagrinėti ginčą), bet taikytinos teisės (kurios šalies teisė turi būti taikoma atitinkamiems santykiams nagrinėti) klausimą.
23.3. Ginčo jurisdikcijai nustatyti taikytina Dvišalės sutarties 21 straipsnio 1 dalis, pagal kurią ieškinys teismingas būtent Rusijos, kaip atsakovo gyvenamosios vietos, teismams. Kadangi tiek ieškovai, tiek atsakovas gyvena Rusijoje, o ieškinys pareikštas dėl Lietuvoje registruotos bendrovės akcijų perleidimo, teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju jurisdikcijos nustatymui yra reikšminga Dvišalė sutartis.
23.4. Pats teismas nustatė, ir ieškovai neginčija tos aplinkybės, kad atsakovas gyvena Rusijoje. Atitinkamai, pastaroji aplinkybė leidžia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju ginčo jurisdikcijai nustatyti yra taikytina Dvišalės sutarties 21 straipsnio 1 dalis. Kitos Dvišalės sutarties nuostatos nagrinėjamu atveju nenumato kitokių teismingumo taisyklių.
23.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra tiesiogiai nurodęs, kad Dvišalė sutartis gali būti taikoma ir ne susitariančiųjų valstybių (ne tik Lietuvos ir Rusijos) piliečių atžvilgiu, jei pilietybės sąlygos tiesiogiai neiškelia konkrečiu atveju taikytinas Dvišalės sutarties straipsnis.
23.6. Lugano konvencijos nuostatos netaikytinos, kadangi atsakovas negyvena nė vienoje iš Lugano konvencijos susitariančiųjų valstybių, kas yra privaloma sąlyga šios konvencijos taikymui. O net atsakovui ir gyvenant Danijoje – pagal Lugano konvencijos 2 straipsnio 1 dalies nuostatas ginčas būtų teismingas ne Lietuvos, bet būtent Danijos teismams, kadangi būtent ten būtų atsakovo gyvenamoji vieta.
23.7. Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a) punktas, priešingai nei nurodė teismas, negalėtų būti taikomas, nes Lietuva nebūtų atitinkamos prievolės vykdymo vieta: 1) pats teismas nutartyje nustatė, kad šalys susitarimu nesusitarė, kur turėtų būti perleidžiamos akcijos, taigi šalys nesusitarė dėl prievolės vykdymo vietos; 2) teismo nurodymas, kad akcijų perleidimas turėtų būti įregistruotas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre, kas tariamai reikštų ir prievolės vykdymo vietą, yra nepagrįstas. Akcijų perleidimo registravimas registre būtų prievolės įvykdymo konstatavimas, bet ne pačios prievolės – perleisti akcijas – įvykdymas. Tą patvirtina ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 41(1) straipsnio 2 dalis, kuri numato, kad duomenys apie bendrovės akcininkus Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos tvarkytojui perduodami jau pasikeitus akcininkams, t. y. jau įvykus akcijų perleidimo faktui, todėl registravimas negalėtų būti laikomas akcijų perleidimo veiksmu.
23.8. Prievolės įvykdymo vieta šiuo atveju būtų būtent Rusija, nes: 1) būtent Rusijoje gyvena tiek ieškovai, tiek atsakovas, todėl tiek prievolė perleisti akcijas, tiek prievolė jas priimti ir atsiskaityti už jas būtų vykdoma būtent Rusijoje pagal asmenų buvimo vietą; 2) ieškovai laikosi pozicijos, kad iš savo pusės vykdė susitarimą. Kadangi tiek susitarimo sudarymo metu, tiek po jo ieškovai nuolat gyveno Rusijoje, manytina, kad net jei jie ir atliko tam tikrus susitarimo vykdymo veiksmus (jei jie tą įrodytų) – jie tą atliko iš Rusijos; 3) ką nurodė patys ieškovai ieškinyje, ieškovui V. Ž. atlyginimas pagal susitarimą mokamas per Rusijos bendrovę, taigi ne Lietuvoje; pats atsakovas tiek susitarimo sudarymo metu, tiek po jo taip pat gyveno Rusijoje. Kaip nurodo patys ieškovai, atsakovas iki pat 2020 m. gegužės 13 d. buvo ir bendrovės vadovu. Tai liudija, kad atsakovas, būdamas būtent Rusijoje, vykdė tiek susitarimą, tiek atliko sendrovės vadovo funkcijas.
23.9. Kadangi bylos jurisdikcijos klausimą reglamentuoja kitas tarptautinis susitarimas, o būtent – Dvišalė sutartis, CPK tarptautinio teismingumo nuostatos negali būti taikomos.
23.10. Nepaisant to, kad taikytinos teisės nustatymas nelemia bylos jurisdikcijos, šiuo atveju taikytina ne Lietuvos, bet Rusijos teisė.
23.11. Dvišalės sutarties 38 straipsnio 3 dalis yra neaktuali ne tik, nustatant teismų jurisdikciją, bet ir ginčui taikytiną teisę, kadangi ši norma nustato taikytiną teisę ginče, kuriame yra sprendžiama dėl daiktinių teisių atsiradimo ar pasibaigimo. Nagrinėjamu atveju tarp ieškovų ir atsakovo ginčas kilęs ne dėl daiktinių teisių, bet dėl susitarimo aiškinimo bei vykdymo, t. y. dėl sutartinės prievolės egzistavimo bei vykdymo kas yra ne daiktinės teisės, bet prievolių teisės dalykas.
23.12. Nagrinėjamu atveju Dvišalei sutarčiai nereglamentuojant taikytinos teisės nustatymo taisyklių, taikytinas CK 1.37 straipsnio 4 dalies 1 punktas. Kadangi atsakovas, kuris tenkinus ieškinio reikalavimus, ir turėtų įvykdyti prievolę perleisti akcijas, gyvena Rusijoje, vadovaujantis CK 1.37 straipsnio 4 dalies 1 punktu, šiam ginčui būtų taikytina būtent Rusijos teisė. Pažymėtina, kad ieškovai, kurie turėtų priimti akcijas ir sumokėti už jas, gyvenamoji vieta taip pat yra Rusijoje.
23.13. Kitos aplinkybės nepagrindžia bylos sąsajumo su Lietuva: 1) prievolės perleisti akcijas įvykdymo vieta labiau tikėtina būtų ne Lietuva, o Rusija, kadangi kiti susitarimo vykdymo veiksmai buvo atliekami būtent Rusijoje; 2) atsakovas gyvena Rusijoje, iš ten tęstinai vykdė tiek bendrovės direktoriaus pareigas, tiek susitarimo įsipareigojimus; 3) tiek susitarimas, tiek kita dokumentacija yra rusų kalba. Šalys gyvena Rusijoje. Ieškovo kviečiami liudytojai yra rusų kilmės, atsakovo žiniomis, jie taip pat nuolatinai gyvena Rusijoje. Vadinasi, bylos nagrinėjimas Rusijoje leistų operatyviai išklausyti visų proceso dalyvių paaiškinimus (be papildomų keliavimo į Lietuvą kaštų), visiems proceso dalyviams paaiškinimus būtų patogiau teikti / klausyti taip pat rusų kalba (be vertėjo tarpininkavimo). Atitinkamai, byla dėl procesinių apsektų būtų operatyviau ir ekonomiškiau nagrinėjama būtent Rusijoje, ne Lietuvoje.
23.14. Vien ta aplinkybė, kad susitarimas buvo sudarytas Lietuvoje ir kad susitarta dėl Lietuvoje registruotos bendrovės akcijų perleidimo, negali lemti ginčo didesnio sąsajumo su Lietuva, kuomet tiek ieškovai, tiek atsakovas gyvena Rusijoje, ir susitarimas tęstinai vykdytas taip pat iš Rusijos. Ginčas yra susijęs ne su bendrovės turtu, o su akcininkų tarpusavio santykiais. Šis ginčas net teoriškai negali turėti įtakos bendrovei, tą pripažįsta ir ieškovai, kadangi bendrovės į bylą neįtraukė. Ginčas vyksta tarp užsienio piliečių tarp jų tarpusavio santykių – ginčo išsprendimo rezultatas neturės įtakos nei Lietuvoje esančiam jų turtui, nei Lietuvoje esantiems asmenims.
24. Ieškovai P. I. ir A. Ž. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Ieškovai prašo teismo nesivadovauti atsakovo pridėta 2021 m. balandžio 15 d. gyvenamosios vietos pažyma. Atsakovo atskirojo skundo grindimas dokumentais, neatitinkančiais įrodymų reikalavimų, laikytinas nepagrįstu, o atsakovo elgesys sąmoningai pavėluotai teikiant priimtinumo ir leistinumo kriterijų neatitinkančius dokumentus laikytinas piktnaudžiavimu procesu.
24.2. Atsakovas pateikė savo poziciją dėl jo gyvenamosios vietos Rusijoje, pateikdamas pažymą, tik nagrinėjant šią bylą, po ieškinio pareiškimo praėjus beveik pusei metų. Iki tol atsakovas visuomet deklaravo gyvenantis būtent Danijos Karalystėje. Į bylą su ieškiniu ieškovai pateikė akcininkų sąrašą iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro, kuriame aiškiai nurodytas atsakovo adresas, t. y. (duomenys neskelbtini), Danija. Toks pats adresas nurodytas ir vėliau, 2019 m. rugpjūčio 29 d., atsakovui perleidus savo akcijų kitam asmeniui. Visus šiuos veiksmus, t. y. akcininkų vertybinių popierių sąskaitų tvarkymą, išrašų iš vertybinių popierių sąskaitų sudarymą, akcininkų registravimą VĮ Registrų centras (JADIS), atliko būtent pats atsakovas, kadangi jis buvo bendrovės UAB „Scandinavian Seafood Factory“ vadovas. Taigi, pats atsakovas visuose tiek bendrovės, tiek ir jos akcininkų dokumentuose surašydavo aktualią informaciją apie savo adresą ir tik jis pats gali būti atsakingas, jeigu tokia informacija neatitiko tikrovės. Atsakovo pozicijos pakeitimas šioje proceso stadijoje, jog dabar jis jau gyvena Rusijoje (iš tiesų, pagal pažymą, atrodytų, jog jis Rusijoje gyvena dar netgi nuo 2016 m. sausio 31 d.) yra tiesiog nesąžiningas bandymas dirbtinai sukurti pagrindą remtis Dvišale sutartimi.
24.3. Po 2020 m. gegužės 13 d., kai atsakovas išėjo iš bendrovės direktoriaus pareigų, atsakovas niekada nebuvo nurodęs jokio kitokio adreso, kuris turėtų būti įrašomas į akcininkų sąrašus, vertybinių popierių sąskaitas, ir tokia informacija, greičiausiai vertintina tik kaip gynybinė pozicija, siekiant susikurti papildomą argumentą prieš ieškovų ieškinį ir jų reikalavimus. Kadangi atsakovas niekada nesikreipė į bendrovę/ jos direktorių dėl atsakovo adreso pakeitimo, preziumuotina, jog jo nurodytas adresas akcininkų sąraše ir vertybinių popierių sąskaitose yra teisingas ir aktualus.
24.4. Ieškovų žiniomis, iš tiesų (duomenys neskelbtini), Danija, adresu atsakovas ir gyvena, kadangi bendrovės siunčiamą informaciją iki šiol gauna šiuo adresu. Tik šios bylos nagrinėjimo metu jis pradėjo teigti apie jo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Kyla klausimas, kodėl tuomet to jis nedarė nuo pat bendrovės įsteigimo momento (bendrovė įsteigta 2018 m. kovo 8 d., o atsakovo pateiktoje pažymoje nurodyta, jog jis Rusijoje gyvena nuo 2016 m. sausio 31 d.).
24.5. Esminę reikšmę pripažįstant asmens gyvenamąją vietą yra ta aplinkybė, kur iš tiesų asmuo gyvena, su kuria valstybe jį sieja daugiausia santykių, kokia yra paties asmens nuomonė, pozicija dėl konkrečios šalies laikymo jo pagrindinių interesų vieta, gyvenamąja vieta. Įvertinus visas šias aplinkybes, akivaizdu, jog atsakovo tikroji valia ir buvo nurodyti jo realią ir tikrą, o ne fiktyvią gyvenamąją vietą, t. y. (duomenys neskelbtini), Danijos Karalystę.
24.6. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas nustatė teismingumą remiantis ne teismingumo, bet taikytinos teisės nuostatomis.
24.7. Byla yra išimtinai susijusi tik su Lietuvos Respublika ir būtent tik Lietuvos Respublikos teismai yra teismingi nagrinėti bylą.
24.8. Ieškovų pareikšti reikalavimai atsakovui yra susiję su Lietuvos Respublikoje registruotos ir faktiškai veikiančios bendrovės akcijų perleidimu. Šios bendrovės akcijos yra nematerialios, fiksuojamos bendrovės vedamose vertybinių popierių sąskaitose, o nuosavybės į šias akcijas patvirtinimas yra vienintelis dokumentas – išrašas iš konkrečios akcininkui priskirtos vertybinių popierių sąskaitos, kuris įteikiamas kiekvienam akcininkui. Šias vertybinių popierių sąskaitas tvarko ir veda bendrovės direktorius, šios sąskaitos laikomos ir išrašai iš jų atliekami Lietuvos Respublikoje, bendrovės patalpose. Akcijų registracija tiek bendrovės akcininkų vertybinių popierių sąskaitose, tiek ir šių juridinių faktų išviešinimas VĮ Registrų centre (JADIS sistemoje), vykdomas tik pagal Lietuvos Respublikos teisę.
24.9. Ieškovų ieškinyje nukreipti reikalavimai betarpiškai susiję su 2019 m. rugsėjo 9 d. akcininkų susitarimu dėl ketinimų, kadangi būtent iš šio susitarimo kilę atsakovo įsipareigojimai ir turėtų būti priverstinai vykdytini. Susitarimas buvo sudarytas Lietuvos Respublikoje, susitarimo vykdymo vieta taip pat Lietuvos Respublikoje.
24.10. Tai, kad susitarimo vykdymas susijęs su Lietuvos Respublika akivaizdžiai įrodyta 1) tiek ieškovų pareigų vykdymo kontekste (ieškovai turi vykdyti administracines ir valdymo pareigas bendrovėje; 2) ieškovas yra įdarbintas bendrovėje pagal darbo sutartį (darbo vieta – Vilniaus g. 3, Šalčininkai), beje, šią darbo sutartį Šalčininkuose pasirašė tas pats atsakovas), 3) tiek ir atsakovo pareigų vykdymo kontekste: nuosavybės teisė į atsakovo perleistinas akcijas ieškovams perduodama tik atlikus įrašus vertybinių popierių sąskaitose, kurios yra bendrovės buveinės adresu, ir išdavus akcininkui išrašus iš šių vertybinių popierių sąskaitų (išrašus išduoti gali šiuo atveju tik bendrovės direktorius Lietuvoje); 4) tiek ir visos bendrovės dokumentacijos kontekste, kadangi visi bendrovės dokumentai laikomi bendrovės buveinės adresu.
24.11. Nors į šią bylą nėra įtraukta bendrovė trečiuoju asmeniu ar kitokiu proceso dalyvio statusu, ir, pasak atsakovo, neva tai leidžia daryti išvadą, kad byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, tačiau yra akivaizdu, jog būtent bendrovės akcijos, kurios šiai dienai priklauso asakovui, turėtų būti perleidžiamos ieškovams, ir būtent tik Lietuvos Respublikos teisė reglamentuoja visus šiuos procesus.
24.12. Jeigu byla būtų nagrinėtina ne Lietuvoje, o Rusijos Federacijoje, akivaizdu, jog bylos išnagrinėjimas būtų mažų mažiausiai neracionalus, neekonomiškas ir neatitinkantis kitų tinkamo proceso principų (operatyvumo), kadangi visa bylai išspręsti reikalinga medžiaga yra būtent Lietuvoje, bendrovės buveinės adresu, medžiaga susijusi su Lietuvos Respublikos bendrove, jos ekonominiais, finansiniais ir verslo kriterijais, kviestini į bylą liudytojai yra bendrovės darbuotojai, esantys, gyvenantys Lietuvos Respublikoje, ir galiausiai teismo sprendimo vykdymas galimas tik Lietuvos Respublikoje. Bendrovė savo piniginius įsipareigojimus ieškovams vykdė taip pat iš Lietuvos Respublikos, Lietuvos Respublikoje buvo atliktas dalies akcijų nuosavybės perleidimas ieškovams, beje, paties atsakovo, ir turėtų būti atliktas likusių akcijų nuosavybės perleidimas ir užregistravimas. Atsakovo teiginiai neva atsakovas kalba rusiškai ir vertėjo dalyvavimas šioje byloje apsunkins bylos nagrinėjimą, yra visiškai nepagrįstas: atsakovas yra atstovaujamas Lietuvos teisininkų, CPK numato galimybę apsiklausti asmenis ir nuotoliniu būdu, todėl yra visos galimybės tinkamai ir operatyviai išnagrinėti šią bylą Lietuvoje.
24.13. Nagrinėjamu atveju teismingumui nustatyti taikytinas CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Atsakovo prievolės vykdymo vieta, taip pat ir prievolės atsiradimo vieta yra būtent Lietuvos Respublika, todėl teismas teisingai įvertino visas aplinkybes ir teisingai nustatė, jog būtent Lietuvos teismuose yra nagrinėtina ši byla.
24.14. Atsakovas akivaizdžiai klaidina teismą, teigdamas, jog ginčas šioje byloje yra kilęs tik dėl susitarimo aiškinimo ir vykdymo, ir neva šie klausimai visiškai nesusiję su nuosavybės teisėmis į bendrovės akcijas. Priešingai, būtent klausimas, kam priklauso nuosavybės teisės į bendrovės akcijas, šioje byloje ir yra esminis. Nustačius, jog nuosavybės teisė teisėtai priklauso ieškovams, kitame etape būtų tokio sprendimo vykdymas, t. y. susitarimo priverstinis vykdymas yra tik išvestinis bylos dalykas, kadangi pirmiausia teismui reikia nustatyti ar ieškovų reikalavimai perleisti jiems nuosavybės teisę į atsakovo bendrovės akcijas yra teisėti ir pagrįsti. Taigi, būtent nuosavybės teisės į turtą, t. y. bendrovės išleistus vertybinius popierius – akcijas – atsiradimo klausimas nagrinėjamas šioje byloje ir dėl to turi būti vadovaujamasi Lietuvos teise (bet ne Rusijos teise).
24.15. CK 1.37 straipsnio 4 dalis 1 punkte nurodyta prezumpcija netaikoma, jeigu sutarčiai labiausiai būdingos pareigos įvykdymo vietos nustatyti negalima ir toje dalyje nustatytomis prezumpcijomis negalima remtis, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe.
24.16. Remiantis CK 1.48 straipsnio 1 dalis, nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. CK 1.56 straipsnio 2 dalis numato, jog kitiems vertybiniams popieriams taikoma jų išleidimo (išdavimo) vietos valstybės teisė. Taigi, visas minėtas reguliavimas, tiek Lietuvos Respublikos nacionalinis, tiek ir ES, tiek ir tarptautinis šios bylos nagrinėjimą nukreipia būtent į Lietuvos teismus, taikant būtent Lietuvos teisę.
24.17. Kiti atsakovo argumentai (dėl rusų kilmės liudytojų, dėl dokumentų vertinimo į rusų kalbą ir kt.) vertintini kritiškai. Vien kalbos barjeras negali lemti bylos teismingumo, o atsakovo teiginiai dėl to, jog jis direktoriaus pareigas vykdė iš Rusijos yra ne tik nepagrįsti bylos medžiaga, bet netgi ir jai prieštarauja. Tiek darbo sutartis su ieškovu, tiek ir pats susitarimas yra sudaryti būtent Lietuvoje, Šalčininkuose, tiek šios darbo sutarties, tiek ir susitarimo vykdymo vieta taip pat numatyta Lietuvoje ir šios sutartys iš tiesų realiai buvo vykdomos Lietuvoje.
24.18. Atsakovas atskirajame skunde nebekelia klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo, todėl manytina, jog sutinka su teismo nutartimi šioje dalyje.
Apeliacinės instancijos teismas
k o n t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
26. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
27. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas ieškovų ieškinį, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, palikti nenagrinėtą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl rašytinių paaiškinimų, naujų įrodymų priėmimo
28. Atsakovas iki atskirojo skundo nagrinėjimo 2021 m. spalio 20 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui rašytinius paaiškinimus, taip pat prašo prijungti papildomus įrodymus – 2019 metų susirašinėjimą su, pasak jo, ieškovais dėl to, jog atsakovas išvyko į Maskvą.
29. CPK 338 straipsnyje numatyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Tai reiškia, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, nebegali būti tikslinamas ar keičiamas nei apeliacinio skundo dalykas, nei pagrindas. Taigi, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio skundo reikalavimo. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Nors CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).
30. Nagrinėjamu atveju atsakovas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose ne nurodo/patikslina savo argumentus, kuriuos jau buvo išdėstęs atskirajame skunde, tačiau iš esmės dėsto naujus, papildomus argumentus, atsikirsdamas į ieškovų atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytus argumentus – dėl atsakovo pateikto įrodymo (pažymos dėl deklaruotos gyvenamosios vietos) ir jurisdikcijos taisyklių. Taigi tam tikra prasme atsakovas rašytinių paaiškinimų forma teikia atsiliepimą į ieškovų atsiliepimą į atskirąjį skundą. Atsižvelgiant į nurodytą draudimą papildyti apeliacinį (atskirąjį) skundą, taip pat į tai, kad rašytiniuose paaiškinimuose atsakovas nurodo naujas aplinkybes, argumentus, kuriais atsikerta į ieškovų atsiliepimą į atskirąjį skundą, atsakovo rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti.
31. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai).
32. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo pateiktas įrodymas – 2019 m. lapkričio 27 d. žinutė, nesant aiškiai joje identifikuotų adresatų, savaime neįrodo, kad ji adresuota būtent ieškovams ir patvirtina atsakovo norimą įrodyti faktą, kad ieškovams buvo žinoma apie atsakovo gyvenamąją vietą Rusijoje, taip pat įvertinęs tai, kad atsakovas šį įrodymą galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas atsisako jį priimti.
33. Atsakovas Vilniaus apygardos teismui 2021 m. spalio 13 d. pateikė įrodymus – Lyngby-Taarbaek komuna 2021 m. balandžio 15 d. pažymą apie jo deklaruotą gyvenamąją vietą Rusijoje. Minėtas įrodymas apeliacinės instancijos teismo priimtas 2021 m. spalio 13 d. rezoliucija ir išsiųstas ieškovams susipažinti. Ieškovai atsiliepime į atskirąjį skundą kelia abejones dėl pažymą išdavusio subjekto, taip pat nurodo, kad minėtas įrodymas nėra leistinas – jis nėra legalizuotas, todėl juo byloje negalima vadovautis. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka.
34. Nagrinėjamu atveju, įvertinęs pateiktos pažymos formą ir turinį, joje esančius rekvizitus, institucijos spaudą su pažymą išdavusio asmens parašu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad šis dokumentas yra išduotas oficialios Danijos valstybės valdžios institucijos – Lyngby-Taarbaek komuna, o būtent Paslaugų piliečiams ir skaitmeninimo centro. Iš viešai prieinamos informacijos – Lyngby-Taarbaek komuna internetinio puslapio, matyti, kad tiek internetiniame puslapyje, tiek pažymoje nurodyti Lyngby-Taarbaek komuna emblemos (herbai), taip pat kontaktinis adresas, telefono numeris sutampa, taigi šios aplinkybės tik patvirtina, kad pažyma išduota ją įgaliotos išduoti Danijos institucijos (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Ieškovai tik deklaratyviais teiginiais kvestionuoja pažymą išdavusio subjekto statusą, tačiau šių savo teiginių nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis (CPK 178 straipsnis).
35. Pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei teigia ieškovai, ši pažyma, pateikta kartu su vertimu į lietuvių kalbą, yra leistinas įrodymas byloje ir jai legalizavimo procedūra nėra taikoma (CPK 113 straipsnio 3 dalis). Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. liepos 6 d. reglamento (ES) 2016/1191, kuriuo skatinamas laisvas piliečių judėjimas supaprastinant tam tikrų viešųjų dokumentų pateikimo Europos Sąjungoje reikalavimus ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012, 1 straipsnyje numatyta, kad šiuo reglamentu tam tikrų valstybės narės valdžios institucijų išduotų viešųjų dokumentų, kurie turi būti pateikiami kitos valstybės narės valdžios institucijoms, atžvilgiu numatoma ši sistema: a) legalizavimo ar panašių formalumų netaikymo ir b) kitų formalumų supaprastinimo. Pagal minėto Reglamento 2 straipsnio 1 dalies k) punktą ir 4 straipsnį valstybės narės valdžios institucijų pagal jos nacionalinę teisę išduotiems viešiesiems dokumentams, kurie turi būti pateikti kitos valstybės narės valdžios institucijoms ir kurių pirminė paskirtis yra patvirtinti nuolatinę gyvenamąją vietą ir (arba) gyvenamąją vietą netaikomas jokios formos legalizavimo reikalavimas ir panašūs formalumai.
36. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateikta Lyngby-Taarbaek komuna išduota pažyma, patvirtinanti atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą, neturi būti legalizuota, šia pažyma nagrinėjant atskirąjį skundą nėra pagrindo nesivadovauti.
Dėl nustatytų aplinkybių ir ginčo ribų
37. Nagrinėjamu atveju ieškovai P. J. I. ir A. V. Ž. 2021 m. birželio 30 d. kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmus su ieškiniu, prašydami įpareigoti atsakovą J. S. perleisti ieškovams atsakovui nuosavybės teise priklausančių 20 vienetų UAB „Scandinavian Seafood Factory“ paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų (po 10 vienetų kiekvienam ieškovui) už akcijų nominalios vertės kainą (bendrai už 250 Eur kiekvienam ieškovui) per 30 kalendorinių dienų po galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, įpareigojant ieškovus sumokėti po 250 Eur kainą atsakovui per 10 kalendorinių dienų po nuosavybės teisės į šias visas akcijas perėjimo ieškovams dienos.
38. Ieškovai ieškinį Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmams pateikė remdamiesi CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktu, motyvuodami tuo, kad ginčo dalykas yra prievolė, kuri turi būti įvykdyta Lietuvoje.
39. Ieškinys priimtas pirmosios instancijos teismo 2021 m. liepos 5 d. teisėjo rezoliucija ir išsiųstas atsakovui atsiliepimui į ieškinį pateikti. Teismo 2021 m. liepos 5 d. nutartimi byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovui nuosavybės teise priklausančių 20 vienetų UAB „Scandinavian Seafood Factory“, paprastųjų vardinių nematerialiųjų, 25 Eur nominalios vertės, akcijų, esančių pas atsakovą ir trečiuosius asmenis, areštas, uždraudžiant atsakovui jomis disponuoti ir naudotis balsavimo bendrovės akcininkų susirinkimuose ir visomis kitomis teisėmis, kurias suteikia visos šios akcijos (20 proc.) iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
40. Teisme 2021 m. rugpjūčio 12 d. gautas atsakovo prašymas ieškinį palikti nenagrinėtą, motyvuojant tuo, jog Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos spręsti ginčo tarp Rusijos Federacijos ir Danijos Karalystės piliečių. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovai yra Rusijos Federacijos piliečiai, gyvenantys Rusijos Federacijoje; atsakovas yra Danijos Karalystės pilietis, šiuo metu gyvenantis Rusijos Federacijoje ((duomenys neskelbtini)). Tuo atveju jei nebus patenkintas atsakovo prašymas ieškinį palikti nenagrinėtą, atsakovas prašė įpareigoti ieškovus į Vilniaus regiono apylinkės teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 5 000 Eur užstatą atsakovo bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti.
41. Teisme 2021 m. rugsėjo 14 d. gautas pakartotinis atsakovo prašymas ieškinį palikti nenagrinėtą.
42. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad atsakovas gyvena Rusijos Federacijoje ir remdamasis Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose 38 straipsnio 3 dalimi, skundžiama nutartimi sprendė, kad šalių ginčas turi būti nagrinėjamas pagal sandorio sudarymo vietos įstatymus, t.y. Lietuvoje, todėl atsakovo prašymą ieškinį palikti nenagrinėtą atmetė. Teismas taip pat pažymėjo, kad netgi tuo atveju, jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta būtų Danijos Karalystėje, pagal Lugano Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a) punktą Lietuvos teismai taip pat turi jurisdikciją nagrinėti šalių ginčą. Be to, sprendė, kad Lietuvos teismai nagrinėti ginčą gali ir pagal CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Teismas atmetė atsakovo prašymą įpareigoti ieškovus sumokėti užstatą galimoms atsakovo bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti.
43. Atsakovas atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodydamas, kad, teismas nepagrįstai ieškinio teismingumą nustatė remdamasis ne jurisdikcijos, tačiau taikytinos teisės taisyklėmis. Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į tai, jog atsakovo gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, ieškinys, remiantis Dvišalės sutarties 21 straipsnio 1 dalimi, yra teismingas Rusijos Federacijos teismams. Pasak atsakovo, nei Lugano konvencijos, nei CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos. Be to, atsakovo vertinimu, byloje apskritai turėtų būti taikoma ne Lietuvos, tačiau Rusijos teisė.
44. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad skundžiama nutartimi spręsdamas klausimą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu, pirmosios instancijos teismas pirmiausia sprendė bylos jurisdikcijos klausimą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl su tuo susijusių atsakovo atskirojo skundo ir ieškovų atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų. Tuo pačiu pažymėtina, kad atskiruoju skundu neskundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas atsisakė tenkinti atsakovo prašymą įpareigoti ieškovus sumokėti užstatą atsakovo bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti, todėl šioje nutartyje dėl to apeliacinės instancijos teismas nepasisakys.
Dėl taikytinos jurisdikcijos
45. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis). Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui.
46. Nagrinėjamu atveju, įvertinus bylos šalis, faktines aplinkybes, darytina išvada, kad byloje kilęs ginčas neabejotinai turi užsienio elementą. Teismas, nagrinėdamas tokią bylą, privalo ex officio patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).
47. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintos tarptautinės jurisdikcijos patikrinimo procedūrinės taisyklės – teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirma, turi nustatyti ieškinio dalyką, o tais atvejais, kai ieškiniu pareiškiami keli reikalavimai, teismas juos vertina atskirai, nebent taikytinas teisės aktas, pagal kurį nagrinėtinas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, leidžia juos vertinti kartu. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimo išnagrinėjimui taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (susijusias valstybes). Išanalizavęs šiuos duomenis (inter alia (be kita ko), susijusią valstybę (valstybes), bylos šalių duomenis, ginčo dalyką ir kt.), teismas nustato, kokia teisės aktų grupė (Europos Sąjungos reglamentai, tarptautinės sutartys, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos tarptautinės privatinės teisės normos) aktuali tarptautinės jurisdikcijos nustatymui dėl atitinkamo reikalavimo. Toliau preliminariai nustatomas taikytinas konkretus teisės aktas (pavyzdžiui, konkretus Europos Sąjungos reglamentas). Tai padarius, išsamiai patikrinama pasirinkto teisės akto taikymo sritis: 1) materialioji, 2) teritorinė, 3) asmenims ir 4) laike. Jeigu reikalavimas (reikalavimai) patenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal šį teisės aktą. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 60-61 punktai).
48. Šioje byloje ginčo dėl to, kad ieškovai yra Rusijos Federacijos piliečiai, gyvenantys Rusijos Federacijoje ir tai, kad atsakovas yra Danijos Karalystės pilietis nekilo. Šiuo atveju, sprendžiant bylos teismingumo klausimą, tarp šalių kilo ginčas, kurioje valstybėje yra atsakovo gyvenamoji vieta – Danijos Karalystėje ar Rusijos Federacijoje.
49. Atsakovas nurodo, kad jo gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, šioje valstybėje jis ne tik faktiškai gyvena, bet yra ir deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Tuo tarpu ieškovai teigia, kad tikroji atsakovo gyvenamoji vieta yra Danijos Karalystėje, kadangi pats atsakovas deklaravo gyvenantis būtent ten – akcininkų sąraše nurodytas jo adresas (duomenys neskelbtini), Danija; toks pats adresas nurodytas ir vėliau, 2019 m. rugpjūčio 29 d., atsakovui perleidus savo akcijų kitam asmeniui. Be to, pasak ieškovų, nei būdamas UAB „Scandinavian Seafood Factory“ vadovu, nei po to, kai nustojo eiti vadovo pareigas (2020 m. gegužės 13 d.), atsakovas niekada nenurodė jokio kito adreso, kuris turėtų būti įrašomas į akcininkų sąrašus, vertybinių popierių sąskaitas, todėl atsakovo teiginius, kad jis gyvena Rusijos Federacijoje ieškovai laiko atsakovo gynybine pozicija. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovų teiginiais.
50. Nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad atsakovas jau su pirmuoju savo procesiniu dokumentu – 2021 m. rugpjūčio 12 d. prašymu palikti ieškinį nenagrinėtą – pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jis adresu (duomenys neskelbtini), Danija, negyvena, o teismo procesinius dokumentus minėtu adresu gavo jo brolis, kuris juos atsakovui ir perdavė. Atsakovas nurodė, kad jis gyvena Rusijos Federacijoje, adresu (duomenys neskelbtini).
51. Pažymėtina tai, kad atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė Danijos valdžios institucijos – Lyngby-Taarbaek komuna pažymą, iš kurios matyti, kad atsakovas nuo 2016 m. sausio 31 d. yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Rusijos Federacijoje, adresu (duomenys neskelbtini). Taigi minėti duomenys patvirtina, kad nepaisant to, jog iki 2016 m. sausio 31 d. atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta ir buvo Danijos Karalystėje, po minėtos datos atsakovas savo gyvenamąją vietą sieja su Rusijos Federacija. Nors ieškovai ir teigia, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Danijos Karalystėje, visgi savo šiuos teiginius iš esmės sieja tik su atsakovo adresu nurodymu bendrovės dokumentuose, tačiau realių duomenų, kurie pagrįstų tai, jog atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta iš tiesų būtų Danijos Karalystėje nepateikė (CPK 178 straipsnis). Pastebėtina ir tai, kad šiuo atveju nenustatyta pagrindų, dėl ko atsakovas turėtų pagrindą nurodyti aplinkybes, kurios neatitiktų tikrovės, t.y. nurodyti savo gyvenamąją vietą kitur negu iš tiesų gyvena, ieškovai to taip pat nepagrindė. Be to, pažymėtina ir tai, kad apskritai gyvenimo Rusijos Federacijoje faktas nesuponuoja to, kad atsakovas neturi galimybės atitinkamais laikotarpiais būti kitur, keliauti, taigi vykti ir į Danijos Karalystę ar į Lietuvos Respubliką, kurioje įsteigta bendrovė, ar net tam tikrais laikotarpiais kitose šalyse gyventi, tačiau šios aplinkybės savaime nereiškia, kad su besikeičiančiomis vietomis atsakovas sieja savo socialinių, ekonominių interesų buvimo vietą, t.y. laiko jas savo pagrindine gyvenamąja vieta.
52. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo abejoti tuo, jog atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, todėl sprendžiant bylos teismingumo klausimą, vadovaujamasi šia nustatyta aplinkybe (CPK 185 straipsnis).
53. CPK 780 straipsnyje numatyta, kad CPK VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Taigi, jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos nacionalinėje teisėje.
54. Kadangi atsakovo gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, nagrinėjamu atveju ieškinio jurisdikcija nustatytina pagal 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarptautinės dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse ir baudžiamosiose bylose nuostatas.
55. Bendroji teismingumo taisyklė, nustatyta Dvišalės sutarties 21 straipsnio 1 dalyje, numato, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog susitariančiųjų šalių teismai nagrinėja bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui.
56. Ieškovai ieškiniu prašo įpareigoti atsakovą vykdyti jų 2019 m. rugsėjo 9 d. sudarytą susitarimą dėl ketinimų, t.y. perleisti jiems iš viso 20 vnt. (kiekvienam po 10 vnt.) UAB „Scandinavian Seafood Factory“ paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų, atsakovui ieškovams už tai sumokant po 250 Eur. Taigi nagrinėjamu atveju pagal byloje suformuluotą ieškinio faktinį pagrindą galima spręsti, kad ginčas byloje yra susijęs su šalių sudarytu susitarimu, iš jo kylančiais reikalavimais dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo – akcijų perleidimo, todėl turi būti vadovaujamasi bendrosiomis teismingumo taisyklėmis, kurios nustatytos jau minėtame Dvišalės sutarties 21 straipsnyje.
57. Sutiktina su atsakovo atskirojo skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pritaikyta Dvišalės sutarties 38 straipsnio 3 dalis, numatanti, kad – nuosavybės teisės ir kitokios daiktinės teisės į turtą atsiradimas ir pasibaigimas nustatomas pagal įstatymus šalies, kurios teritorijoje turtas buvo tuo momentu, kai įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi tokios teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindu; nuosavybės teisės ar kitokios daiktinės teisės į turtą, kuris yra sandorio dalykas, atsiradimas ir pasibaigimas nustatomas pagal sandorio sudarymo vietos įstatymus, jeigu šalys nesusitarė kitaip – netaikytina, kadangi minėta nuostata numato ne jurisdikcijos taisykles, tačiau daro nuorodą į šalių teisiniams santykiams taikytiną teisę.
58. Pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, jeigu Dvišalė sutartis numato išimtis iš bendrosios teismingumo taisyklės, numatytos 21 straipsnio 1 dalyje, tuomet sutartyje tas aiškiai įtvirtinama. Šiuo atveju jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti kituose Dvišalės sutarties nuostatose įtvirtintas bendrosios jurisdikcijos taisyklės išimtis, nenustatyta.
59. Kadangi nagrinėjamu atveju Dvišalėje sutartyje nėra kitų ginčo šalių santykiams aktualių jurisdikciją numatančių taisyklių, kurios darytų išimtį iš bendrosios taisyklės, konstatuotina, kad ieškovų ieškinys teismingas atsakovo gyvenamosios vietos – Rusijos Federacijos – teismams (Dvišalės sutarties 21 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu šalių argumentai, susiję su prievolės vykdymo vieta, su aplinkybėmis, su kuria iš valstybių ginčas labiausiai susijęs, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ir apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.
60. Šiuo atveju papildomai atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Dvišalės sutarties taikymui nėra aktuali ginčo šalių pilietybė, ką iš esmės pagrindžia ir kasacinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-73-421/2017, 33–37 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje e3K-3-89-916/2021, 8-9 punktai). Taigi tai, kad atsakovas yra Danijos Karalystės pilietis, savaime neeliminuoja Dvišalės sutarties nuostatų taikymo šioje byloje nustatant ieškinio teismingumą, padarius išvadą, kad atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje.
61. Byloje taikius Dvišalės sutarties nuostatas, nėra teisinio pagrindo taikyti 2007 m. spalio 30 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (naujoji Lugano konvencija) nuostatų, juolab, kad Rusijos Federacija nėra šios konvencijos susitarančioji šalis.
62. Nacionalinio proceso įstatyme įtvirtintų tarptautinės jurisdikcijos taisyklių taikymas yra subsidiarus, t. y. šios taisyklės taikomos tik tada, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-986-790/2020). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju teismingumo klausimus reguliuoja Dvišalė sutartis, byloje taip pat nėra pagrindo taikyti CPK 787 straipsnyje numatytas nacionalinio teismingumo taisykles.
63. Jau minėta, kad skundžiama nutartimis pirmosios instancijos teismas sprendė klausimą dėl ieškinio jurisdikcijos. Nors teismas, spręsdamas, kad ieškinys teismingas Lietuvos teismams ir būtent Vilniaus regiono Šalčininkų rūmams, nepagrįstai byloje taikė ne jurisdikcijos, o taikytinos teisės taisykles, tačiau tai savaime nereiškia, jog byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl taikytinos teisės. Taikytinos teisės klausimą išspręsti yra teismo, kuris turi jurisdikciją nagrinėti ginčą, prerogatyva. Esant šioms aplinkybėms, atsižvelgiant į ginčo ribas, apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje nevertina šalių argumentų, susijusių su ginčui taikytina teise, kadangi šis klausimas nepatenka į apeliacijos objektą.
Dėl procesinės bylos baigties
64. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos su tarptautiniu elementu jurisdikciją, todėl nepagrįstai atsisakė ieškovų ieškinį, kaip priimtą pažeidžiant teismingumo taisykles, palikti nenagrinėtą (CPK 782 straipsnis). Esant šioms aplinkybėms, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – atsakovo prašymas tenkintinas, ieškovų ieškinys paliktinas nenagrinėtas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
65. Ieškinį palikus nenagrinėtą, byloje panaikintinos Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. liepos 5 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovui priklausančių 20 vienetų UAB „Scandinavian Seafood Factory“ akcijų areštas (CPK 150 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
66. Atsakovas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.
67. Be to, pažymėtina ir tai, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad šalys pirmosios instancijos teisme galimai patyrė daugiau bylinėjimosi išlaidų, todėl, nesant visų duomenų apie šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, bylą baigus nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 94 straipsnis), nespręstinas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, teismas
n u t a r i a:
atsakovo J. S. atskirąjį skundą patenkinti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymą tenkinti ir ieškovų P. J. I. (P. J. I.) ir A. V. Ž. (A. V. Ž.) ieškinį atsakovui J. S. dėl įpareigojimo vykdyti sutartį palikti nenagrinėtą.
Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-7032-419/2021 taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), priklausančių 20 vienetų UAB „Scandinavian Seafood Factory“, juridinio asmens kodas 304784403, akcijų areštą.
Teisėja Giedrė Čėsnienė