Civilinė byla Nr. e3K-3-336-684/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22334-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.2.2.3; 3.2.4.8.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos    2019 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Green logistics“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Ignika“, ieškinį atsakovams S. Ž. ir K. A. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl vadovo civilinės atsakomybės už žalą, padarytą laiku nesikreipus dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įmonės nemokumo momento nustatymo, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų 17 977,95 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartimi UAB „Green logistics“ iškelta bankroto byla, 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi patvirtinti 21 105,31 Eur kreditorių reikalavimai, įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

4.       2016 m. lapkričio 14 d. atsakovas K. A. perdavimo–priėmimo aktu perdavė tik dalį bendrovės dokumentų. Pagal viešiems registrams teiktą 2012 m. gruodžio 13 d. balansą įmonė buvo nemoki – skolos viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. 2012 m. gruodžio 31 d. atsakovai jau turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. UAB „Green logistics“ valdymo organai įmonei esant nemokiai nesikreipė į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didino skolas kreditoriams ir prisiėmė naujų skolinių įsipareigojimų. Tokiais veiksmais atsakovai padarė 17 977,95 Eur žalos bendrovės kreditoriams ir šią žalą turi atlyginti solidariai.  

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 17 977,95 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2017 m. birželio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6.       Teismas nurodė, kad 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „Green logistics“ balanse, kuris buvo teiktas VĮ Registrų centrui, įmonės turtas sudarė 96 522,53 Eur (333 273 Lt), o įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – net 100 529,13 Eur (34 7107 Lt). Taigi pagal paskutinį įmonės sudarytą balansą, teiktą viešiems registrams, įmonė buvo nemoki. Vėlesni UAB „Green logistics“ turto ir įsipareigojimų balansai nebuvo teikti. UAB „Green logistics“ vadovai, įmonei esant nemokiai, nesikreipė į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, prisiėmė naujų skolinių įsipareigojimų – 2013 m. vasario 19 d. paskolos sutartimi iš ŽŪB Agro paslaugų centro paėmė 7240,50 Eur (25 000 Lt) paskolą ir jos iki šios dienos negrąžino. Paskolos sutartį pasirašė tuometinė įmonės direktorė S. Ž. ŽŪB Agro paslaugų centro reikalavimas patvirtintas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, jog šios pasiskolintos lėšos buvo panaudotos įmonės veiklai vystyti, kad įmonė galėtų atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovai apskritai nepateikė bankroto administratorei jokių duomenų, kur buvo panaudotos skolintos lėšos. UAB „Green logistics“ nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d. įsiskolino UAB „Finway“ už apskaitos paslaugas 1401,76 Eur. UAB „Finway“ finansinis reikalavimas yra patvirtintas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo     2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi. Atsakovas K. A. atsiliepime nurodė, kad UAB „Finway“ neatliko sutartimi nustatytų įsipareigojimų, todėl nepagrįstai nurodo, kad UAB „Green logistics“ jai skolinga nurodytą sumą. Tačiau atsakovas, būdamas įmonės vadovas, turėjo teisę ir pareigą ginčyti šią skolą, tačiau to nepadarė. Be to, susidarė 210,40 Eur skola Valstybinio socialinio draudimo valdybos Vilniaus skyriui už 2016 m. I ketvirtį. 2012 m. gruodžio 31 d. skola Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos padidėjo nuo 2012 m. gruodžio 31 d. buvusios 3127,36 Eur skolos iki teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi patvirtintos 12 252,65 Eur skolos, t. y. 9125,29 Eur. Atsakovai nepateikė įrodymų, kokią konkrečiai veiklą vykdė nuo 2013 m., kai įmonė jau buvo nemoki, kokių konkrečiai veiksmų ėmėsi įmonės finansinei padėčiai pagerinti. Žalą BUAB „Green logistics“ sudaro išaugę ir atsiradę nauji 17 977,95 Eur sumos įsipareigojimai kreditoriams. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus duomenis, nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. įmonėje nebuvo nė vieno dirbančio žmogaus, visi darbuotojai buvo atleisti. 

7.       BUAB „Green logistics“ direktoriaus pareigas nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. ėjo S. Ž. Būtent ji savo vadovavimo įmonei metu 2013 m. vasario 19 d. paskolos sutartimi iš ŽŪB Agro paslaugų centro paėmė 7240,50 Eur (25 000 Lt) paskolą ir nėra pateikta įrodymų, kad ši pinigų suma buvo panaudota įmonės veiklai, nėra aišku, kur ji buvo panaudota.

8.       Atsakovai turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tačiau į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi Valstybinė mokesčių inspekcija. Atsakovai neperdavė bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų, pagal kuriuos galima būtų nustatyti, kokia buvo vykdyta ūkinė komercinė veikla, kur panaudotos skolintos lėšos ir kt. Tai vertintina kaip atsakovų – bendrovės administracijos vadovo, savininko pareigų nevykdymas (neveikimas).

9.       Kaip pasekmė dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) yra atsiradusi įmonei nurodyto dydžio žala. Akivaizdu, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos. Atsakovams elgiantis sąžiningai, apdairiai, rūpestingai, žalos būtų buvę galima išvengti, t. y. jei atsakovai būtų laiku kreipęsi dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir nebūtų prisiėmę naujų įsipareigojimų bei didinę esamų. Atsakovų kaltė preziumuojama ir ieškovei jos įrodinėti nereikia. Taigi būtent atsakovų neatsakingais, kaltais, aplaidžiais veiksmais bankrutavusiai UAB „Green logistics“ ir jos kreditoriams padaryta 17 977,95 Eur žala, todėl jos atlyginimas priteistinas iš atsakovų.

10.       Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas yra ne 6 mėnesiai, o 3 metai, taigi ieškinio senaties ieškovė nepraleido (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnis).

11.       Įmonės nemokumo data nustatyta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje dėl bankroto bylos iškėlimo. Šia nutartimi teismas konstatavo, kad pagal 2012 m. balansą UAB „Green logistics“ turtas sudarė 96 522,53 (333 273 Lt), įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 100 529,14 Eur, t. y. jau 2012 m. įmonės įsipareigojimai viršijo 1/2 dalį į įmonės balansą įrašyto turto vertės ir įmonė buvo nemoki. Tai, kad nuo 2012 m. gruodžio 31 d. įmonė tapo nemoki, patvirtina įrodymai, pagrindžiantys atsiradusius kreditorių reikalavimus, kurie kartu su juos pagrindžiančiais dokumentais pateikti į bylą. Byloje pateikti dokumentai, iš kurių aiškiai matyti, nuo kada ir kokio dydžio finansiniai reikalavimai atsirado. Todėl, ieškovės nuomone, atsakovų neteisėti veiksmai ir būtent dėl jų kilusi žala yra įrodyti byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

12.       Atsakovė S. Ž. nepagrįstai nurodo, kad ji negali būti laikoma atsakinga už per vėlų bankroto bylos iškėlimą, kadangi nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nedalyvavo UAB „Green logistics“ veikloje; nustačius, kad įmonė buvo nemoki, bankroto bylą inicijuoti turėjo K. A. Tačiau įmonei jau tapus nemokiai S. Ž. 2013 vasario 19 d. paskolos sutartimi iš ŽŪB Agro paslaugų centro paėmė 7240,50 Eur (25 000Lt) paskolą ir iki šios dienos jos negrąžino bei nepateikė įrodymų, kad pinigai buvo panaudoti įmonės veiklai. Nėra pagrindo sumažinti priteistinos žalos dydį, nes atsakovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jų dabartinę turtinę padėtį, taip pat patvirtinančių, kad, iš jų priteisus prašomą žalos atlyginimo dydį, jiems atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių (CK 6.251 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnio 6 dalis).

13.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės S. Ž. apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą. 

14.       Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės nemokumą nustatė remdamasis įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartimi. Atsakovė nepateikia argumentų, kurie pagrįstų, jog įmonės faktinis nemokumas susidarė kitu metu, nei nurodė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su atsakovės argumentu, jog ŽŪB Agro paslaugų centro paskola dar nėra pradelsta, nes, iškėlus įmonei bankroto bylą, ši skola pateko į įmonės kreditorių sąrašą (skola negrąžinta iki bankroto bylos iškėlimo ieškovei). Atsakovai nenurodė, kokiu tikslu buvo imta ši paskola, kur gauti pinigai buvo panaudoti.

15.       Teisėjų kolegijos vertinimu, esant nustatytam prejudiciniam faktui, jog UAB „Green Logistics“ 2012 m. pabaigoje buvo nemoki pagal ĮBĮ, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei, kaip įmonės vadovei, kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, yra pagrįsta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas). Nors tiesiogiai pirmosios instancijos teismas nenurodė konkrečios datos, kada atsakovė privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau iš teismo sprendimo visumos matyti, jog teismas, nustatęs, kad įmonė tapo nemoki nuo 2012 m. gruodžio 31 d., tą dieną laikė ir privalomumo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo diena.

16.       Teisėjų kolegija iš esmės sutiko, kad atsakovei negali būti taikoma solidarioji atsakomybė, tačiau pažymėjo, jog iš byloje esančių duomenų (VĮ Registrų centro išrašo) matyti, kad atsakovė buvo įmonės vadovė iki 2016 m. birželio 17 d., t. y. iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir bankroto administratorės registravimo. Nors atsakovė nurodo, kad ieškovės direktore buvo tik iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., tačiau ji nepaneigia viešo registro duomenų, pagal kuriuos ji įmonės vadove buvo iki pat bankroto bylos iškėlimo. Taigi ieškovės vadovė nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. birželio 17 d. buvo atsakovė, todėl jai, kaip bendrovės vadovei, kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovei to nepadarius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš jos žalos atlyginimą.

17.       Kadangi atsakovas K. A. apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo nepateikė, neginčijo teismo nustatytų aplinkybių dėl atsakovų solidariosios atsakomybės, o apeliacinės instancijos teismas dėl atsakovės negali priimti blogesnio, negu yra, skundžiamo sprendimo (CPK 313 straipsnis), tai kolegija sprendė, jog pagrindo keisti teismo sprendimo nėra.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18.       Kasaciniu skundu atsakovė S. Ž. panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir ieškinį jai atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1.                      Sprendžiant, ar bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos vadovaujamai bendrovei iškėlimo, būtina nustatyti momentą, nuo kurio pripažintina, kad įmonė tapo nemoki. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai konstatavo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo momentą – 2012 m. gruodžio 31 d. Ieškovės balansas 2012 m. gruodžio 31 d. leidžia teigti, koks buvo turto ir įsipareigojimų santykis, tačiau tai nėra įrodymas, kuris patvirtintų, koks buvo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis, kas yra esminė sąlyga konstatuojant įmonės nemokumo būseną. Negalima tapatinti įsipareigojimų (tarp kurių įprastai būna įsipareigojimai su atidėtu prievolės įvykdymo terminu, kas juos daro nepradelstais įsipareigojimais, pvz., atidėtas paslaugų, prekių kainos apmokėjimas, atidėtas kredito grąžinimas ir pan.) su pradelstais įsipareigojimais, todėl ieškovė turėjo įrodyti, kad 2012 m. gruodžio 31 d. visi balanse nurodyti įsipareigojimai buvo pradelsti. Tokių įrodymų byloje nepateikta, nors, kaip pripažįsta ieškinyje pati ieškovė, jai buvo perduoti bendrovės finansiniai dokumentai už laikotarpį iki 2014 m. liepos mėnesio, t. y. bankroto administratorė disponavo įmonės finansiniais duomenimis, pakankamais įvertinti įsipareigojimų, buvusių 2012 m. gruodžio 31 d., (ne)pradelsimą. Pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-3-453/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 6 d. Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga) išvada apie įmonės nemokumą pripažįstama nepakankama tuomet, kai remiamasi išimtinai tik balanso duomenimis ir netiriami duomenys apie realiai pradelstus įsipareigojimus, taigi abiejų instancijų teismų išvados prieštarauja teisės aiškinimo ir taikymo praktikai, ĮBĮ 2 straipsnio 8 daliai.

18.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad įmonės nemokumas nuo 2012 m. gruodžio 31 d. konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartyje, todėl šis faktas turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nutarties, teismas taip pat vadovavosi ydinga praktika, kai įmonės nemokumas konstatuojamas vertinant turto ir visų (o ne pradelstų) įsipareigojimų santykį. Nurodytoje nutartyje pateikiama teismo išvada apie įmonės nemokumą nuo 2012 m. gruodžio 31 d. laikytina obiter dictum (pasakyta tarp kitko, argumentas, neturintis lemiamos reikšmės) aplinkybe, nes, keldamas bankroto bylą, teismas sprendžia apie įmonės nemokumą bankroto bylos iškėlimo metu, o ne vertina įmonės mokumą retrospektyviniu aspektu ir įmonės (ne)mokumas prieš tam tikrą laiką nėra bankroto bylos iškėlimą lemianti aplinkybė. Be to, byloje dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovė nedalyvavo, tuo metu nebuvo nei įmonės vadovė, nei akcininkė, t. y. toje byloje negalėjo teikti atsikirtimų, skųsti nutarties ir pan. Be to, bankroto byloje įrodinėjimo dalykas buvo įmonės nemokumas ne 2012 m., o bankroto bylos iškėlimo metu. 

18.3.                      Vertinant įmonės vadovo padarytos žalos dydį ir priežastinį ryšį tarp žalos ir veiklos  turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakingo asmens įmonės valdymo laikotarpiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Nagrinėjamoje byloje žalos faktas konstatuotas nepaisant to, kad per laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo įsipareigojimų kreditoriams apimtis iš esmės sumažėjo, o ne padidėjo. Jei būtų remiamasi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2012 m. gruodžio 31 d. visi nurodyti balanse įmonės įsipareigojimai buvo pradelsti, išeitų, kad įmonės skolos sudarė 100 529,13 Eur, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi buvo patvirtinti tik 21 105,31 Eur sumos kreditorių reikalavimai. Tai rodo, kad per šį laikotarpį įmonės skolos iš esmės, t. y. beveik 5 kartus, sumažėjo. Taigi faktas, kad bankroto byloje patvirtinta bendra įmonės kreditorių reikalavimų suma buvo apie 5 kartus mažesnė nei 2012 m. gruodžio 31 d., neleidžia konstatuoti, kad teismo nurodomas nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo nulėmė didesnes įmonės skolas. Žalos atlyginimo priteisimas iš juridinio asmens dalyvio dėl nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo neatitinka kasacinio teismo praktikos, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

18.4.                      Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovė iki pat bankroto bylos iškėlimo buvo įmonės vadovė, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai. Pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovė jai vadovavo iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., ją atleidus atsakovas, kaip vienintelis akcininkas, kito vadovo nepaskyrė. Aplinkybę, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. faktinis įmonės vadovas buvo atsakovas, savo procesiniuose dokumentuose patvirtino ir pats atsakovas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, atsakovės, kaip darbuotojos, socialinio draudimo laikotarpis įmonėje baigėsi 2014 m. rugpjūčio 1 d., o VSDFV pažyma CPK 197 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažintina oficialiu rašytiniu įrodymu. Byloje nustatyta (tą nurodė ir ieškovė procesiniuose dokumentuose), kad įmonės dokumentus perdavinėjo būtent atsakovas. Atsakovė, būdama atleista iš vadovo pareigų, nebegalėjo veikti įmonės vardu ir daryti įtakos duomenų apie konkretų juridinį asmenį pakeitimui viešame Juridinių asmenų registre, tokius veiksmus privalėjo atlikti išimtinai naujai paskirtas juridinio asmens vadovas ar kitas įmonės vardu veikiantis įgaliotas asmuo. Tad visuma įrodymų ir nustatytų aplinkybių, remiantis tikimybių pusiausvyros principu, leidžia teigti, kad atsakovė nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nebuvo UAB „Green logistics“ vadovė ir nėra atsakinga už bankroto bylos neinicijavimą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino faktą, kad Juridinių asmenų registre duomenys apie vadovą nebuvo pakeisti, ir visiškai nevertino kitų duomenų ir įrodymų, patvirtinančių priešingas aplinkybes, apie juos nieko nepasisakė ir nepašalino šių prieštaravimų. Aplinkybė, kad įmonės vardu veikė kitas asmuo (atsakovas), kuris nors ir nebuvo įregistruotas kaip įmonės vadovas, bet nuo 2014 m. buvo vienintelis įmonės akcininkas ir faktinis vadovas įmonės nemokumo būsenos atsiradimo metu, nešalina tokio asmens kaip vadovo atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

18.5.                      Pirmosios instancijos teismas solidariąją atsakovų atsakomybę kildina iš to, kad atsakovė po 2012 m. gruodžio 31 d. sudarė paskolos sutartį su ŽŪB Agro paslaugų centru ir pagal šią paskolos sutartį paskola nebuvo grąžinta. Paskolos sutartis, sudaryta 5 metų terminui, buvo paimta įmonės veiklai skatinti ir apyvartinėms lėšoms gauti, tai yra įprastinis ūkinės komercinės veiklos sandoris, paskolos sąlygos nebuvo nenaudingos įmonei, t. y. toks atsakovės, kaip tuometinės vadovės, elgesys negali būti laikomas nesąžiningu ar nerūpestingu, sukeliančiu civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013). Atsakovė negali būti atsakinga už tai, kad po jos įmonei vadovavęs faktinis vadovas (atsakovas) neužtikrino paskolos grąžinimo, juolab kad iškeliant bankroto bylą ieškovei šios paskolos grąžinimo terminas dar nebuvo pasibaigęs.

19.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1.                      Teismas tinkamai nustatė įmonės nemokumo datą remdamasis įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartimi. Atsakovai teismui nepateikė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, todėl teismas, spręsdamas fakto klausimą, t. y. nustatydamas įmonės nemokumą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota taisykle, kad, nesant duomenų apie įmonės turtinę padėtį, teismas turi pagrindą (ne)mokumą nustatyti pagal vėliausius prieinamus viešus duomenis apie įmonės turtinę padėtį. Būtent taip Vilniaus apygardos teismas, keldamas bankroto bylą, ir padarė.

19.2.                      Vilniaus apygardos teismas, gavęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, įtraukė į bylą atsakovę S. Ž., įstatymų nustatyta tvarka jai buvo sudaryta galimybė pateikti atsiliepimą. 

19.3.                       Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nutarties, kuria ieškovei iškelta bankroto byla ir konstatuota įmonės nemokumo data bei faktas, atsakovai neginčijo, nors tokią galimybę turėjo. Keliant įmonei bankroto bylą atsakovai nepateikė privalomų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų (balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos, kreditorių, debitorių sąrašų) (ĮBĮ 9 straipsnis).

19.4.                      Atsakovai byloje nepateikė nė vieno įrodymo, kada, jei ne 2012 m., įmonė tapo nemoki. Atsakovai po bankroto bylos iškėlimo bankroto administratorei neperdavė visų bankrutuojančios įmonės finansinės atskaitomybės ir kitų buhalterinės apskaitos dokumentų. Šį faktą pripažino patys atsakovai, bylos nagrinėjimo metu ir procesiniuose dokumentuose nurodę, kad įmonės buhalterinė apskaita nebuvo tinkamai vedama. Įmonės nemokumą 2012 m., be įmonės balanso, pagrindžia ir faktinis negalėjimas vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, kurie ėmėsi aktyvių veiksmų siekdami atgauti pinigus, būtent – kreditoriai kreipėsi į antstolius dėl priverstinio skolų išieškojimo. Antstolių informacinės sistemos 2016 m. balandžio 13 d. duomenimis, ieškovės atžvilgiu buvo vykdoma 10 bylų, 2 iš jų – Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai. Taip pat bankroto bylos iniciatorius – Valstybinė mokesčių inspekcija 2013 m. rugpjūčio 9 d. ir 2013 rugsėjo 24 d. priėmė sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką bei nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčio mokėtojo sąskaitų. 2013 m. priimtas sprendimas išieškoti nepriemoką iš įmonės turto. Taigi įmonės nemokumą, be įmonės balanso, pagrindžia ir kitos faktinės aplinkybės, kad 2013 m. įmonės sąskaitose nebuvo lėšų, jos sąskaitos buvo areštuotos, įmonė realiai jokios veiklos nevykdė, todėl laiku, nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jos įsipareigojimai kreditoriams didėjo.

19.5.                      Atsakovė nepateikė duomenų, kad jos vadovaujama įmonė padengė 79 423,82 Eur skolas. Įmonės valdymo organai nepateikė bankroto administratorei visų įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, kreditorių sąrašo, todėl bankroto administratorė neturėjo galimybės informuoti visų įmonės kreditorių apie bankroto bylos iškėlimą, taip pat tinkamai sudaryti visų įmonės kreditorių reikalavimų sąrašo ir jo pateikti teismui tvirtinti. Tačiau Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi patvirtinti kreditorių reikalavimai sudaro net 88 4425,65 Eur (padidėję daugiau kaip aštuonis kartus, lyginant su 2012 m. gruodžio 31 d. duomenimis).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsakomybės subjekto

 20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės administracijos vadovo pareigų, yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų.

21. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

22. Juridinio asmens valdymo organui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė.

23. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vertinant padarytos žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama vadovo vadovavimo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis jo vadovavimo įmonei laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, nutartimi patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Vadovui priskirtina tik ta žala, kuri susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su jo neteisėtais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 28 punktas).

24. Nagrinėjamoje byloje atsakovė ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl atsakovės veiklos einant ieškovės įmonės vadovo pareigas ir atitinkamai galimos civilinės atsakomybės už netinkamą vadovavimą įmonei laikotarpio nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas atsakovės veiklos einant įmonės vadovo pareigas laikotarpį, rėmėsi Juridinių asmenų registro duomenimis ir konstatavo, kad atsakovė įmonės vadove dirbo nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. birželio 17 d., t. y. ji įmonės vadove dirbo iki bankroto bylos įmonei iškėlimo. Vadinasi, atsakovės atsakomybės ribas nustato šis laikotarpis ir atsakovė atsakinga už šiuo laikotarpiu įmonei padarytą žalą. Taigi apeliacinės instancijos teismas paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą dėl atsakovės, kaip įmonės vadovo statusą turinčio subjekto, veiklos iki 2014 m. rugpjūčio 1 d.

24. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą nustatant atsakovės veiklos ir atitinkamai galimos civilinės atsakomybės laikotarpį – atsakovė ieškovės įmonės vadovo pareigas ėjo nuo 2012 m. gegužės 21d. iki 2014 d. rugpjūčio 1 d., tai yra užfiksuota ir į bylą pateiktais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis. Pagal juos atsakovės darbo santykiai ieškovės įmonėje pasibaigė 2014 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalies pagrindu.

25. Byloje nepateikta įrodymų, kad po šios datos atsakovė būtų vykdžiusi kokias nors įmonės vadovui priklausančias funkcijas, o aplinkybė, kad Juridinių asmenų registre duomenys apie ieškovo įmonės vadovą nebuvo pakeisti, neteikia pagrindo daryti išvadą apie jų tęstinumą iki 2016 m. birželio 17 d., juolab kad jų pabaigą 2014 m. rugpjūčio 1 d. patvirtina ir „Sodros“ pateikta informacija.

26. Analogiškai, kaip ir šioje byloje nustatyta faktinė situacija dėl įmonės vadovo įgalinimų laikotarpio, buvo spręsta ir kitoje kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje, pasisakant dėl įmonės vadovo galimos atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2019).

27. Taigi nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, ar atsakovė, eidama ieškovės įmonės vadovo pareigas nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2014 d. rugpjūčio 1 d., atliko veiksmus, kurie suponuotų jos civilinę atsakomybę.

Dėl įmonės vadovo atsakomybės, kai žala padaryta pažeidžiant pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo

28. Kai yra reiškiamas ieškinys dėl atsakomybės už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), teismas turi įvertinti, ar ir kada ši pareiga kilo, ar bendrovės vadovai šią pareigą pažeidė ir kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės.

29. Minėta, atsakomybė įmonės vadovui minėtu pagrindu taikoma tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018, 54 punktas; kt.).

30.Taigi, taikydamas atsakomybę vadovui ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, teismas visų pirma turi nustatyti bendrovės nemokumo atsiradimo momentą. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

31. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, gali būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt.( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

32. Minėta, nustatyta, kad atsakovė ieškovės įmonės vadovo pareigas ėjo nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2014 d. rugpjūčio 1 d., o vertinant padarytos žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama vadovo vadovavimo laikotarpiu buvusi bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku; žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovės vadovavimo įmonei laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas.

33. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas ieškovės įmonės nemokumą ir atitinkamai įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo CPK 182 straipsnio 2 punkto pagrindu, rėmėsi kaip prejudicinę galią turinčia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartimi, kuria iškeliant bankroto bylą ieškovei įmonei buvo padaryta išvada, kad jau 2012 m. ieškovė įmonė buvo nemoki.

34. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl 2016 m. birželio 2 d. nutarties prejudicinės galios nagrinėjamai bylai. Minėta, ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindinis bankroto bylos iškėlimo pagrindas – įmonės nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, įmonės nemokumas tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

35. Taigi nagrinėjant bylą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo bylos nagrinėjimo dalyką sudaro įmonės nemokumo fakto nustatymas bankroto bylos iškėlimo momentu, nes galimos situacijos, kada įmonės veikloje atsiradęs nemokumas (gali būti trumpalaikis) dėl vėlesnės sėkmingos įmonės komercinės veiklos yra panaikinamas, t. y. įmonės mokumas atkuriamas. Nagrinėjamoje byloje nagrinėjimo dalyką sudaro įmonės vadovų civilinės atsakomybės nustatymas, t. y. būtina nustatyti, ar kilo įmonės vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, ar vadovas šią pareigą pažeidė, kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės, koks buvo vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, nes vadovas atsakingas už savo vadovavimo įmonei laikotarpiu padarytą žalą.

 36. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad vienas iš įmonės nemokumo būseną lemiančių kriterijų yra pradelstų įmonės įsipareigojimų santykis su į įmonės balansą įrašyto turto verte. Akcentuodami atsakovės civilinės atsakomybės ieškovei įmonei atsiradimą teismai iš esmės nurodė vienintelį atsakovės sudarytą sandorį, t. y. 2013 m. vasario 19 d. paskolos sutartį su ŽŪB Agro paslaugų centru dėl 25 000 Lt (7240,50 Eur) paskolos. Tačiau pagal šią sutartį paskolos grąžinimo terminas nustatytas iki 2018 m. vasario 20 d., t. y. įsipareigojimas nebuvo pradelstas, o įmonės vadove atsakovė buvo iki 2014 m. rugpjūčio 1 d.

37. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo kaip prejudiciniu faktu vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartyje padaryta išvada dėl ieškovės įmonės nemokumo 2012 m. Aplinkybė, nuo kada įmonė buvo nemoki, buvo šioje byloje įrodinėtina aplinkybė, o teismo nutarties duomenys vertintini tik kaip vieni iš įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas nustatydamas žalos atlyginimo prievolę atsakovei turėjo nustatyti atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos pažeidimo momentą įvertinę, jog atsakovės galimos civilinės atsakomybės laikotarpis yra nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2014 d. rugpjūčio 1 d., kai ji buvo ieškovo įmonės vadovė. Šių aplinkybių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus, o faktinių aplinkybių nustatymas, jų vertinimas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 26 d. nutartį panaikinti ir grąžinti apeliacinės instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Virgilijus Grabinskas

                                        Algis Norkūnas

                                        Donatas Šernas