Administracinė byla Nr. eI3-2441-505/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00090-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.5; 51.4; 55.1.1

 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 11 d.

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,

sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. patikslintą skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas M. M. su patikslintu skundu (reg. Nr. DOK-2329) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. RE-371-(15.2) dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo bei įpareigoti atsakovę išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. lapkričio 25 d. prašymą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo iš naujo.

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad 2019 m. gruodžio 20 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentas priėmė sprendimą Nr. RE-371-(15.2) dėl 2018 m. balandžio 12 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-446-(15.2) įvykdymo termino nepratęsimo, motyvuodamas tuo, jog privalomasis nurodymas gali būti pratęsiamas tik vieną kartą. Pažymėjo, kad iš ginčijamo sprendimo nėra aišku, kodėl prašymas pratęsti terminą yra atmestas ir kokias teisines pasekmes sprendimas sukelia. Pareiškėjo įsitikinimu, tiriant jo skundą, turėjo būti patikrinti skunde nurodomi konkretūs faktai ir nurodyta nustatytų duomenų atitiktis / neatitiktis konkretiems teisės aktų reikalavimams ir tuomet padarytos išvados dėl pareiškėjo teisių pažeidimų buvimo / nebuvimo bei, nustačius pažeidimų, priemonių joms apginti taikymo. Mano, jog ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras ir taisykles, turinčias užtikrinti jo objektyvumą ir pagrįstumą, todėl negali būti pripažintas teisėtu. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, jog individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/2014, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, dėl kurio jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Teigė, jog kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, 2010). Paaiškino, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo suformuojant du įsiterpusius valstybinės žemės sklypus ir sujungiant juos su M. M. ir M. S. sklypais, todėl jeigu bus patenkintas apeliacinis skundas, privalomajame nurodyme nurodyti veiksmai praras reikšmę ir bus pertekliniai, bus padaryta žala ne tik turtui, bet ir asmeniui. Teigė, kad dar 2017 metų spalio mėnesį jis buvo apvogtas, todėl buvo pastatyti vartai saugoti ne tik namą, bet ir kiemo teritoriją, įjungiant perimetro režimą. Prašė patikslintą skundą patenkinti.

Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į patikslintą skundą nurodė, kad, 2018 m. kovo 12 d. gavus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus raštą Nr. 7SD-1650-(14.7.104.) „Dėl informacijos pateikimo pagal bendradarbiavimo susitarimą“ apie neteisėtą valstybinės žemės užėmimą statiniais, kuriems statyti nereikia gauti statybą leidžiančio dokumento, Inspekcijos specialistas 2018 m. balandžio 9 d. atliko patikrinimą valstybinėje žemėje šalia žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-734-(15.2), kuriame nurodė, kad valstybinėje žemėje neteisėtai įrengta ~ 158,00 m² betoninių trinkelių aikštelė, įrengti ~ 1,30 m aukščio ir ~ 5,00 m ilgio dveji metaliniai vartai su varteliais. Atsižvelgdama į tai, Inspekcija 2018 m. balandžio 12 d. surašė privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PN-446-(15.2) iki 2018 m. spalio 12 d. Pažymėjo, jog 2018 m. spalio 10 d. pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Inspekciją dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, tačiau 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. RE-419-(15.2) privalomojo nurodymo įvykdymo terminas pratęstas nebuvo, todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (administracinė byla Nr. eI-2347-422/2019) ir jo skundas buvo patenkintas iš dalies. Nurodė, jog Inspekcija, vykdydama 2019 m. balandžio 24 d. teismo sprendimą, pareiškėjui pratęsė privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2019 m. lapkričio 27 d., o 2019 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas pakartotinai su prašymu kreipėsi į Inspekciją dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, tačiau Inspekcijos departamentas 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. RE-371-(15.2) nusprendė nepratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo termino atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, t. y., įvertinęs pareiškėjo prašymo turinį ir motyvus, atsižvelgdamas į tai, kad Inspekcijos departamento 2019 m. birželio 12 d. sprendimu jau vieną kartą buvo pratęstas privalomojo nurodymo įvykdymo terminas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies imperatyviomis teisės normomis, numatančiomis, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas gali būti pratęstas Inspekcijos sprendimu tik vieną kartą, skundžiamu sprendimu atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą. Inspekcijos nuomone, pareiškėjas neįrodė aplinkybių, kad Inspekcija skundžiamu sprendimu pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų reikalavimus. Pabrėžė, jog Inspekcija, būdama viešojo administravimo subjektu, asmenų prašymus, skundus, pranešimus nagrinėja pagal jos teisės aktais nustatytą kompetenciją, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymu, Inspekcijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 349. Mano, kad skundžiamo sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas yra išsamus, pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisiniais argumentais, skundžiamo sprendimo išvada yra konkreti ir teisėta. Atkreipė dėmesį į tai, kad jau išnagrinėtos bylos metu ir teismui priėmus 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą, pareiškėjui buvo žinomas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatų imperatyvus reglamentavimas, numatantis, kad, esant pagrindui, Inspekcija turi teisę tik vieną kartą priimti sprendimą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Teigė, jog pareiškėjas dar vieno teisminio ginčo inicijavimu siekia sudaryti galimybę nepagrįstai ilgai vilkinti neteisėtos statybos padarinių šalinimą. Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, surašiusi privalomąjį nurodymą pareiškėjui, įgijo teisėtą bei pagrįstą lūkestį, jog neteisėtos statybos padariniai bus pašalinti per kuo trumpesnį terminą. Paminėjo, jog pareiškėjui jau buvo suteiktas maksimalus teisės aktų leidžiamas terminas privalomajam nurodymui įvykdyti. Prašė pareiškėjo patikslinto skundo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo patikslintą skundą nepateikė.

Skundas netenkintinas.

Šioje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. RE-371-(15.2) „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus 2018 m. kovo 12 d. raštu Nr. 7SD-1650-(14.7.104.) „Dėl informacijos pateikimo pagal bendradarbiavimo susitarimą“ Inspekcija buvo informuota apie neteisėtą valstybinės žemės užėmimą statiniais, kuriems statyti nereikia gauti statybą leidžiančio dokumento, šalia žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

Minėto rašto pagrindu Inspekcijos Kauno departamento vyriausiasis specialistas 2018 m. balandžio 9 d. atliko patikrinimą valstybinėje žemėje ir surašė Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-734-(15.2), kuriame nustatė, kad valstybinėje žemėje, šalia pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), neteisėtai įrengta ~ 158,00 m² betoninių trinkelių aikštelė, kuri iš dviejų pusių apribota ~ 1,30 m aukščio ir ~ 5,00 m ilgio dvejais metaliniais vartais su varteliais, kurių ilgis ~ 1,00 m, aukštis ~ apie 1,30 m.

Pareiškėjui nepateikus valstybinės žemės patikėtinio (Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos) sutikimo, susitarimo statyti aikštelę ir vartus su varteliais valstybinėje žemėje, Inspekcijos Kauno departamentas 2018 m. balandžio 12 d. surašė privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PN-446-(15.2), kuriuo iš statytojo M. M. pareikalavo iki 2018 m. spalio 12 d. atlaisvinti bendrojo naudojimo pravažiavimą, išardant ~ 5,00 m ilgio dvejus vartus su greta esančiais varteliais vakarinėje ir rytinėje bendrojo naudojimo pravažiavimo dalyje, išardyti aikštelę, pašalinant valstybinėje žemėje esančias trinkeles prie žemės sklypo ir sutvarkyti statybvietę.

Administracinės bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2018 m. spalio 10 d. su prašymu kreipėsi į Inspekciją dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, prašydamas jį pratęsti iki 2019 m. sausio 12 d., tačiau Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. RE-419-(15.2) netenkino pareiškėjo prašymo pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

Prie šios administracinės bylos prijungta administracinė byla Nr. eI-2347-422/2019 patvirtina, jog pagal pareiškėjo 2018 m. gruodžio 7 d. skundą dėl Inspekcijos 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose buvo iškelta administracinė byla, kurioje teismas 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu panaikino Inspekcijos 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir įpareigojo Inspekciją išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. spalio 10 d. prašymą iš naujo.

Bylos duomenys patvirtina, jog Inspekcija, vykdydama Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą, 2019 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. RE-162-(15.2) pratęsė pareiškėjui privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2019 m. lapkričio 27 d.

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. lapkričio 25 d. su prašymu (reg. 2019 m. lapkričio 26 d. Nr. PRIE-272) pakartotinai kreipėsi į Inspekciją dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

Konkrečiu atveju Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. RE-371-(15.2) buvo nuspręsta nepratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo termino, nes nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas patikslintame skunde teigia, jog Inspekcija 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. RE-371-(15.2) pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų reikalavimus, keliamus administracinio akto turiniui, todėl iš sprendimo nėra aišku, kodėl prašymas pratęsti terminą yra netenkinamas, kokias pasekmes sprendimas sukelia pareiškėjui.

Teismas pažymi, jog Inspekcija yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje vadovaujasi VAĮ nuostatomis, sudarančiomis prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą, įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje (VAĮ 1 straipsnis).

VAĮ 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas, t. y. individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-617/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl VAĮ 8 straipsnio savo praktikoje yra pasisakęs: „<...> Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“ (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, 2010).

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 32 straipsnis numato, kad savavališkos statybos padariniai šalinami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju skundžiamu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. RE-371-(15.2) buvo nuspręsta nepratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo termino, jo nepratęsimo teisiniu pagrindu nurodant Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, jeigu dėl objektyvių nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas, šio straipsnio 6 dalyje nurodytas asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcija, įvertinusi prašymo motyvus, priima sprendimą pratęsti arba atsisakyti pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Priėmus sprendimą pratęsti šį terminą, jis pratęsiamas, tačiau ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme, ir tik vieną kartą, o faktiniu atsisakymo pratęsti terminą pagrindu skundžiamame sprendime nurodytos aplinkybės, jog 2018 m. balandžio 12 d. surašyto privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-446-(15.2) įvykdymo terminas Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. birželio 12 d. sprendimu jau vieną kartą buvo pratęstas iki 2019 m. lapkričio 27 d., todėl Inspekcija dar kartą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą neturi teisinio pagrindo.

Teismo vertinimu, skundžiamo sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas yra pakankamai išsamus, t. y. pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis pareiškėjui paaiškinant, kad Inspekcijos departamentas 2019 m. birželio 12 d. sprendimu pratęsė privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2019 m. lapkričio 27 d., taip pat pagrįstas ir teisiniais argumentais sprendime nurodant Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies teisinį reglamentavimą bei atkreipiant pareiškėjo dėmesį į tai, kad Inspekcija priimti sprendimą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą turi teisę tik vieną kartą ir ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatyta privalomajame nurodyme, skundžiamo sprendimo išvada yra konkreti, taip pat nurodyta akto apskundimo tvarka.

Iš nagrinėjamoje byloje pateiktų įrodymų akivaizdu, kad Inspekcijos 2018 m. balandžio 12 d. surašyto privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-446-(15.2) įvykdymo terminas Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjui jau vieną kartą buvo pratęstas iki 2019 m. lapkričio 27 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Inspekcija galėtų pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą antrą kartą, jei tokia teisė jai būtų suteikta įstatymais, tačiau nei Priežiūros įstatymas, nei kiti įstatymai šiuo atveju tokios galimybės nenustato, todėl, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes bei į Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nustatytų sąlygų ribas, į tai, kad Inspekcijos buvo įvertintas pareiškėjo 2019 m. lapkričio 25 d. prašymo turinys ir motyvai ir kad Inspekcijos departamento 2019 m. birželio 12 d. sprendimu jau vieną kartą pareiškėjui buvo pratęstas privalomojo nurodymo įvykdymo terminas, vadovaudamasis aktualiu teisiniu reglamentavimu, t. y. Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies imperatyviomis teisės normomis, numatančiomis, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas gali būti pratęstas Inspekcijos sprendimu tik vieną kartą, teismas konstatuoja, jog Inspekcija skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė patenkinti pareiškėjo 2019 m. lapkričio 25 d. prašymą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad ginčijamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. RE-371-(15.2) „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo“ yra pakankamai motyvuotas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme, priimtas kompetentingo administravimo subjekto, atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame nurodyti visi privalomi rekvizitai, teisinis pagrindas, pareiškėjui paaiškinti Inspekcijos sprendimo faktinis ir teisinis pagrindai bei nurodyta jo apskundimo tvarka, t. y. nenustatyta, kad priimant ginčijamą administracinį aktą būtų pažeistos pagrindinės procedūros, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo jį naikinti ir įpareigoti atsakovę išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. lapkričio 25 d. prašymą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo iš naujo (ABTĮ 56 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo M. M. skundo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai                                                  Rimantas Giedraitis

          Daina Kukalienė

          Asta Urbonienė