Administracinė byla Nr. A-3309-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01022-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

              Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1)              pripažinus atsakovų veiksmus nepagrįstais, panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. (1.7)-SD-5835; 2) įpareigoti atsakovą priimti pakartotinai išnagrinėti 2014 m. rugsėjo 26 d. prašymą (registracija 2014 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Nr. (1.7)-ATP-3835); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 100 Eur turtinės ir 500 Eur neturtinės žalos.

              Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimtas nagrinėti tik pareiškėjo skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Kitą pareiškėjo skundo dalį 2015 m. vasario 12 d. nutartimi atsisakyta priimti kaip paduota praleidus skundo padavimo terminą (b. l. 48–49).

              Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis nepiktnaudžiavo teisine pagalba, o advokatė G. R. nenorėjo toliau teikti jam antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjo teigimu, tai buvo jos asmeninis kerštas dėl to, kad blogai parengė civilinį ieškinį, kaip nurodė teisėjas Virginijus Kairevičius 2006 m. gruodžio 13 d. parengiamajame teismo posėdyje. Advokatė tyčia pažeidė pagrindines Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo nuostatas, reglamentuojančias advokatų teises ir pareigas, jų atsakomybę ir teisinius santykius su klientais pagal valstybės garantiją į teisinę pagalbą. Dėl atsakovo kaltės pareiškėjas negalėjo apginti savo teisių ir teisėtų interesų civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006, Nr. 2-1046-619/2007, todėl teismo sprendimas buvo neigiamas jo atžvilgiu, jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą.

              Pareiškėjo nuomone, advokatė neturi pakankamos kvalifikacijos dirbti su civilinėmis bylomis. Pareiškėjas kelis kartus kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau –­ ir Tarnyba) su prašymu pakeisti šią advokatę į kitą kvalifikuotą specialistą, tačiau gavo tik nepagrįstus atsisakymus. Teismas nepagrįstai konstatuoja, kad jam advokatės ir atsakovo veiksmais materialinės žalos padaryta nebuvo. Mano, kad tai netiesa, nes dėl to, kad neturėjo teisinės pagalbos, į kurią turėjo teisę pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą (toliau – VGTPĮ), pralaimėjo civilinę bylą dėl įgaliojimų atšaukimo.

              Dokumentai patvirtina, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos valdininkės A. B. ir D. J. ilgai ir kryptingai tyčiojosi iš pareiškėjo ir neįvykdė teismų sprendimų dėl teisinės pagalbos skyrimo, bei klastojimu ir kitais pareiginiais nusikaltimais trukdė įgyvendinti teisingumą, o civilinė byla, kurioje prašyta teisinės pagalbos, teismo buvo nutraukta. Tai pakenkė jo teisėtiems interesams, tačiau buvo naudinga advokatūrai. A. B. turėjo ir asmeninių priežasčių tyčiotis iš pareiškėjo, nes jis daug kartų laimėjo teisminius ginčus su Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos biurokratais.

              Atsakovas sistemingai kėlė pareiškėjui turtinę ir neturinę žalą, išreiškiamą pinigais. Pareiškėjas nurodo, jog buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose. Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad Tarnyba sistemingai atsisako peržiūrėti skundus, siunčia formalius pasityčiojančio pobūdžio atsisakymus. Dėl Tarnybos kaltės ginčas šioje byloje tęsiasi jau beveik 8 metus. Jam teko parašyti daugiau nei 300 įvairių prašymų, skundų ir užklausų įvairioms organizacijoms ir teismams. Daugybės dokumentų vertimus į lietuvių kalbą užsakydavo pas vertėją, neturintį patento šiai veiklai vykdyti, todėl jis neturėjo galimybės išduoti kasos dokumento, o jis neturi galimybės patvirtinti išlaidų teisme. Tik materialinių išlaidų suma sprendžiant šį ginčą viršija 100 Eur. Mano, kad turtinė žala atsirado dėl išlaidų, kurios susidarė sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse instancijose nuo 2006 metų.

              Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti.

              Atsiliepime (b. l. 52–53) paaiškino, kad Tarnyba 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 nutraukė pareiškėjui pagal 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06 civilinėje byloje dėl 2002 m. rugsėjo 20 d. patvirtinto įgaliojimo ir 2002 m. spalio 1 d. patvirtinto įgaliojimo pripažinimo negaliojančiais teiktą antrinę teisinę pagalbą, nustačiusi, jog pareiškėjas piktnaudžiavo suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 ir pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus. Tarnyba 2014-11-12 raštu Nr. (1.7.) SD-5835 (pagal prašymą reg. Nr. (1.7.) ATP-3371), su kurio priėmimu pareiškėjas sieja jo neva patirtą turtinę ir neturtinę žalą, atsisakė panaikinti ar pakeisti 2007 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. N-(1.9.)-3-07.

              Atkreipė dėmesį, kad, pareiškėjo nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-142-833/2014 priėmimas, kuriuo pripažintas negaliojančiu 2002 m. rugsėjo 18 d. įgaliojimas, yra naujai paaiškėjusi aplinkybė, patvirtinanti, jog Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. N-(1.9.)-3-07 turi būti panaikintas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(l .9.)-3-07 buvo nutraukta ne dėl to, kad pareiškėjo reikalavimas buvo pripažintas nepagrįstu ar neperspektyviu, tačiau nustačius, jog jis piktnaudžiavo suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 ir pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus. Tai reiškia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimo priėmimas civilinėje byloje Nr. 2-142-833/2014 nesudaro pagrindo kvestionuoti 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9)-3-07 teisėtumo. Akcentavo, kad pareiškėjo keliami argumentai buvo nagrinėti ir įvertinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Tarnyba 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (1.7.) SD-5835 atsisakydama pakeisti ar panaikinti 2007 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. N-(1.9.)-3-07, neturėjo teisinio pagrindo iš naujo vertinti minėtų aplinkybių. Tarnyba priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o tai reiškia, jog nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų –Tarnybos neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nepagrindė teiginių apie jo manymu patirtą turtinę ir neturtinę žalą, taip pat nepateikė jų dydį patvirtinančių įrodymų. Nesant Tarnybos neteisėtų veiksmų, neįrodžius esant patirtą turtinę ir neturtinę žalą, nėra pagrindo konstatuoti egzistuojant kitą civilinės atsakomybės sąlygą – priežastinį ryšį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kurią jis patyrė dėl Tarnybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. (1.7.)-SD-5835, kuriuo buvo atsisakyta panaikinti ar pakeisti Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. N-(1.9.)-3-07.

              Nustatyta, kad pareiškėjas Tarnybai pateikė 2014 m. rugsėjo 26 d. prašymą, kuris Tarnybos iniciatyva išverstas į lietuvių kalbą, užregistruotas 2014 m. spalio 9 d. Iš šių prašymų matyti, kad pareiškėjas Tarnybos prašė atšaukti kaip nepagrįstą jos 2007 m. vasario 7 d. sprendimą (b. l. 68–70) dėl, jo manymu, naujų aplinkybių atsiradimo, t. y. dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-142-833/2014 bei pripažinti teisėtu ankstesnį Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06.

              Išnagrinėjusi šiuos prašymus, Tarnyba 2014 m. lapkričio 12 d. sprendime pažymėjo, kad Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. (1.9)-3-07 teisėtumas ir pagrįstumas buvo įvertintas teismų, kurių sprendimai yra įsiteisėję. Taip pat nurodė, kad Tarnybos sprendimas pripažintas teisėtu Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2007 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. S-53-(A(G)-34), Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2007 m. spalio 12 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. liepos 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 2-2070-582/09 atmetė pareiškėjo ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, atsisakydamas pripažinti advokatės G. R. veiksmus teikiant pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06 neteisėtais  bei priteisti žalą. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-342-464/2011 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

              Iš byloje esančių duomenų ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančios informacijos matyti, kad VAAT dar 2007 m. spalio 12 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti „Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2007 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. S-53-(A(G)-34) ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. N-(1.9.)-3-07 kaip nepagrįstus ir neteisėtus; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui padarytos turtinės žalos – 5637 27 Lt ir neturtinės žalos – 2000 Lt atlyginimą“. Šiame sprendime VAAT atmetė skundą ir, be kita ko, konstatavo, kad: „pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jam civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06 antrinę teisinę pagalbą teikusi advokatė G. R. netinkamai atliko savo pareigas“; VAAT, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, advokatės G. R. paaiškinimus, civilinės bylos Nr. 2-9557-392/06 nagrinėjimo metu pareiškėjo pateiktų paaiškinimų ir prašymų turinį bei pareiškėjo veiksmus šios civilinės bylos nagrinėjimo metu, taip pat atsižvelgęs į jau išnagrinėtų civilinių bylų, susijusių su įgaliojimų, kuriuos pareiškėjas siekė užginčyti civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06, teisinėmis pasekmėmis, kiekį, padarė išvadą, kad civilinės bylos Nr. 2-9557-392/06 nagrinėjimo metu pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl Tarnyba teisėtai ir pagrįstai nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą šioje civilinėje byloje.

              Šį VAAT sprendimą pareiškėjas apskundė apeliacine tvarka, o LVAT 2008 m. liepos 8 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008, jo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą. LVAT, be kita ko, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti advokatės G. R. pranešimo argumentus, nes būtent pranešime nurodyti pažeidimai bei duomenys teismo posėdžio protokole civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06 ir buvo pagrindas Tarnybai priimti sprendimą nutraukti teikti teisinę pagalbą, taip pat LVAT sutiko su VAAT sprendimo išvadomis, kad teisinė pagalba nutraukta pagrįstai, nustačius, kad pareiškėjas piktnaudžiauja materialiomis ir procesinėmis teisės normomis. Pažymėtina, kad 2010 m. balandžio 16 d. LVAT atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje, kurioje buvo priimti VAAT 2007 m. spalio 12 d. sprendimas ir LVAT 2008 m. liepos 8 d. nutartis.

              Apibendrinant nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad įsiteisėjusiais VAAT 2007 m. spalio 12 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007, ir LVAT 2008 m. liepos 8 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008, konstatuota, kad Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. (1.9)-3-07 buvo teisėtas ir pagrįstas, o advokatės G. R. pranešimas – pagrįstas. Taigi, Tarnyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė panaikinti ar pakeisti Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. N-(1.9.)-3-07, kadangi, kaip nustatyta bylos duomenimis, civilinės bylos Nr. 2-9557-392/06 nagrinėjimo metu Tarnyba teisėtai ir pagrįstai nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą, dėl to, kad pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta valstybės garantuojama teisine pagalba, o ne dėl to, kad byla buvo neperspektyvi.

              Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek turtinę, tiek neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš Tarnybos veiksmų. Teismas laiko, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(l .9.)-3-07 buvo nutraukta ne dėl to, kad pareiškėjo reikalavimas buvo pripažintas nepagrįstu ar neperspektyviu, tačiau nustačius, jog jis piktnaudžiavo suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 ir pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimo priėmimas civilinėje byloje Nr. 2-142-833/2014 nesudaro pagrindo kvestionuoti 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9)-3-07 teisėtumo. Pareiškėjo keliami argumentai buvo nagrinėti ir įvertinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Tarnyba 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (1.7.) SD-5835 atsisakydama pakeisti ar panaikinti 2007 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. N-(1.9.)-3-07 neturėjo teisinio pagrindo iš naujo vertinti minėtų aplinkybių. Atsižvelgus į šioje byloje nustatytas aplinkybes, rašytinius įrodymus, CK 6.271 straipsnio 1 dalyje, 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.245–6.250 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė panaikinti ar pakeisti VVGTPT 2007 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. N-(1.9.)-3-07, todėl nėra vienos iš būtinųjų sąlygų Tarnybos atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atlyginti žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 91–97), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti.

Apeliaciniame skunde remiasi jo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais motyvais. Mano, kad teismo sprendimas neobjektyvus, teismas tiesiog palaikė atsakovo poziciją ir rėmėsi jam palankia teismų praktika, nors esama ir kitokios praktikos, į kurią teismas neatsižvelgė.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 105) nurodo, kad palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo V. S. teisės į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kurią jis teigia patyręs dėl Tarnybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. (1.7.)-SD-5835, kuriuo buvo atsisakyta panaikinti ar pakeisti Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. N-(1.9.)-3-07.

Skundžiamu 2015 m. liepos 8 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, kad ABTĮ įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Tai reiškia, kad priimdamas sprendimą administracinis teismas turi įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Atsižvelgiant į ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2, 3 ir 4 punktus, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje privalu nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pareiga bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, t. y. priimti motyvuotą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-724/2010).

Vadovaujantis  CK 6.245–250, 6.271 straipsniuose nustatytu reglamentavimu, pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti patenkinamas tik nustačius neteisėtus Tarnybos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos veiksmų ir atsiradusios žalos. Pabrėžtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Nagrinėjamu atveju analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus, iš kurių kildinama žala, t. y. priimdamas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. (1.7.)-SD-5835, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Kaip minėta,  Tarnyba 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. (1.7.)-SD-5835, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. spalio 9 d. ir 2014 m. rugsėjo 29 d. registruotą prašymą, atsisakė panaikinti ar pakeisti Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. N-(1.9.)-3-07 (b. l. 16–17).

Nustatyta, kad Tarnyba 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos, teikiamos pagal 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06 civilinėje byloje dėl 2002 m. rugsėjo 20 d. patvirtinto įgaliojimo ir 2002 m. spalio 1 d. patvirtinto įgaliojimo pripažinimo negaliojančiais teikimą, nustačiusi, jog pareiškėjas piktnaudžiavo suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 ir pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus (b. l. 19–20).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-142-833/2014 2002 m. rugsėjo 18 d. išduotas ir 2002 m. spalio 1 d. patvirtintas įgaliojimas pripažintas negaliojančiu nuo jo išdavimo datos (b. l. 31–33). Šiuo sprendimu pareiškėjas rėmėsi, kreipdamasis į Tarnybą dėl 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9.)-3-07 panaikinimo ir teigdamas, jog šiuo teismo sprendimu paneigti Tarnybos ir advokatės G. R. argumentai dėl ginčo dėl įgaliojimo teisėtumo neperspektyvumo.

Kaip matyti iš skundžiamo Vilniaus apygardos administracinis teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo, teismas, išanalizavęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Tarnybos 2007 m. vasario 7 d.  sprendimo Nr. (1.9)-3-07 teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas teismine tvarka – įsiteisėjusiais VAAT 2007 m. spalio 12 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007, ir LVAT 2008 m. liepos 8 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008, konstatuota, kad Tarnybos 2007 m. vasario 7 d.  sprendimas Nr. (1.9)-3-07 buvo teisėtas ir pagrįstas, o advokatės G. R. pranešimas – pagrįstas. Teismas, pažymėjo, kad civilinės bylos Nr. 2-9557-392/06 nagrinėjimo metu Tarnyba teisėtai ir pagrįstai nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą V. S., dėl to, kad pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta valstybės garantuojama teisine pagalba, o ne dėl to, kad byla buvo neperspektyvi, taigi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimo priėmimas civilinėje byloje Nr. 2-142-833/2014 nesudaro pagrindo kvestionuoti 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9)-3-07 teisėtumo.  Atsižvelgęs į tai, bei vadovaudamasis ABTĮ 14 straipsnio 1 dalimi ir  23 straipsnio 6 dalimi, teismas padarė išvadą, kad Tarnyba skundžiamu 2014 m lapkričio 12 d. raštu teisėtai ir pagrįstai atsisakė panaikinti ar pakeisti Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. N-(1.9.)-3-07. Pareiškėjo prašyme keliami argumentai buvo išnagrinėti ir įvertinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, taigi Tarnyba 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (1.7.) SD-5835 atsisakydama pakeisti ar panaikinti 2007 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. N-(1.9.)-3-07 neturėjo teisinio pagrindo iš naujo vertinti minėtų aplinkybių. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, rašytinius įrodymus, CK 6.271 straipsnio 1 dalyje, 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.245–6.250 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Tarnyba 2014 m. lapkričio 12 d. sprendime teisėtai ir pagrįstai atsisakė panaikinti ar pakeisti savo 2007 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. N-(1.9.)-3-07, todėl nėra vienos iš būtinųjų sąlygų Tarnybos atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų veiksmų, taigi nėra ir pagrindo atlyginti žalą pagal pareiškėjo skundą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad tikrindamas atsakovo sprendimų ir veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, motyvuotas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktu įrodymų vertinimu ir tuo remiantis padarytomis išvadomis, kad atsakovas veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų. Remiantis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nėra pagrindo teigti, kad būta neteisėtų Tarnybos veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti žala.

Tarnybos 2014 m. lapkričio 12 d. raštas (sprendimas) Nr. (1.7.) SD-5835 motyvuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis, priimtas laikantis nustatytos tvarkos, nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Kadangi nagrinėjamu atveju neteisėti valdžios institucijos veiksmai byloje nenustatyti, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus dėl žalos atlyginimo atmetė pagrįstai (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų argumentų dėl bylos esmės nenurodė, taip pat nepateikė jokių kitokių konkrečių motyvų, kurie sukeltų pagrįstų abejonių dėl skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo teisėtumo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė