Administracinė
byla Nr. A11 – 1818/2006
Procesinio sprendimo
kategorija 10.8.2; 23.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. lapkričio 7
d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo
(pranešėjas), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Edvardo
Sinkevičiaus,
sekretoriaujant Alinai
Dokutovičienei,
dalyvaujant atsakovo atstovei Zitai
Bareikienei,
trečiojo suinteresuoto asmens
atstovei Janinai Meškevič,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios
akcinės bendrovės ,,Serdikauskas ir KO“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje
byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Serdikauskas ir KO“ skundą
atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,
trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų
panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Serdikauskas ir
KO“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB ,,Serdikauskas ir KO“, apeliantas) skundu
(b. l. 3 – 8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą,
prašydamas panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus teritorinės
muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2005 m. rugpjūčio 19 d.
sprendimą Nr. 16KP-18-72, atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos
Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės
departamentas) 2005 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 1A-18.5-513 ir Mokestinių
ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Mokestinių
ginčų komisija) 2005 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. S-493-(7-496/2005).
Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administravimo
institucijų priimti sprendimai, kurių pagrindu pagal T1 deklaraciją Nr.
04LTVR100000490188 (2004 m. rugpjūčio 13 d.) įmonei įregistruota skola muitinei:
1 750 Lt muito ir 3 465 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), nėra
pagrįsti teisės aktų normomis ir nustatytais faktais, o paremti prielaidomis.
Pareiškėjas teigė, jog pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius tranzito
procedūros pagal paminėtą deklaraciją užbaigimą, įvykdė 2005 m. kovo mėnesį.
Vilniaus teritorinei muitinei pateikė Ukrainos Volynės srities automobilių
inspekcijos 2005 m. sausio 13 d. pažymą Nr. 37 ir automobilio
registracijos kortelę, liudijančias, kad automobilis ,,Audi A6“ (duomenys
neskelbtini) buvo registruotas Ukrainoje. Pareiškėjas tvirtino, kad šie
dokumentai yra galiojantys ir remiantis objektyvumo principu turi tokią pačią
teisinę galią kaip ir bet koks kitas muitinės pateiktas dokumentas. Ukrainos
muitinės 2005 m. gegužės 16 d. raštas Nr. 11/3-31/5468 jų turinio nepaneigia,
todėl atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo privalėjo atsižvelgti į
oficialios užsienio institucijos parengtus dokumentus. Pareiškėjas nurodė, kad
Vilniaus teritorinė muitinė nesivadovavo ir Muitinės departamento 1998 m.
rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 205 patvirtintos Nepateiktų muitinei prekių arba
neįvykdytų muitinės sankcionuotų veiksmų muitinio įforminimo tvarkos (toliau –
Tvarka) 6 punktu. Esant visiems įrodymams, kad aukščiau nurodytas automobilis
išvyko iš Lietuvos Respublikos ir yra registruotas Ukrainoje, teritorinės
muitinės viršininkas arba jo įgaliotas muitinės pareigūnas turėjo priimti
sprendimą įforminti pažymą apie automobilio pripažinimą išvežtu iš Lietuvos
Respublikos muitų teritorijos. Pareiškėjas pabrėžė, kad automobilis
identifikuojamas pagal kėbulo numerį, o ne pagal jo pagaminimo datą.
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 34 – 36) prašė
skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad A. S. individuali įmonė (toliau
– A. S. IĮ) 2004 m. rugpjūčio 13 d. įformintoje T1 deklaracijoje Nr.
04LTVR100000490188 nurodė, jog iš Bendrijos lengvasis automobilis ,,Audi A6“ (duomenys
neskelbtini) bus išgabentas per paskirties muitinės įstaigą Dorohusk OC
Drogowy (Lenkija) iki 2004 m. rugpjūčio 23 d. Informacijos nustatyta tvarka
apie šių prievolių įvykdymą muitinė negavo, todėl procedūros vykdytojo
pareikalavo pateikti įrodymus apie procedūros užbaigimą. Atsakovas tvirtino,
kad UAB ,,Serdikauskas ir KO“ 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento
(EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92,
nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau –
Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos), 365 straipsnyje nurodytų
dokumentų ar tinkamai patvirtintų jų kopijų muitinei nepateikė. Pagal
1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio
Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 96
straipsnio 1 dalį, už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito
procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas, todėl Vilniaus teritorinė muitinė
sprendimu, kurį patvirtino Muitinės departamentas, pagrįstai nusprendė
procedūros vykdytojui UAB ,,Serdikauskas ir KO“, neįvykdžiusiam prievolių,
susijusių su importo muitais apmokestinamoms prekėms įformintos procedūros
taikymu, apskaičiuoti importo mokesčius ir įregistruoti importo mokesčių skolą
muitinei už įvežtą į Lietuvą lengvąjį automobilį. Pažymėjo, kad Muitinės
departamentas tyrimą dėl šio automobilio atliko vadovaudamasis Lietuvos
Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 4 d.
susitarimu dėl bendradarbiavimo kovojant su muitinės įstatymų pažeidimais
(toliau – Susitarimas).
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą
(b. l. 31 – 33) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės nurodė tokius
pačius argumentus kaip ir atsakovas. Be to, pažymėjo, jog vadovaujantis Tvarkos
6 punktu prekės, kurioms buvo įforminta muitinio tranzito procedūra ir sienos
perėjimo punkte esančioje paskirties muitinės įstaigoje nustatyta
tvarka ji nebuvo užbaigta, pripažįstamos išvežtomis tik tuo atveju, jeigu,
atlikus tyrimą, nustatoma, kad prekės yra išvežtos iš kontroliuojamos muitų
teritorijos. Pareiškėjas šio fakto neįrodė.
II.
Vilniaus
apygardos administracinis teismas 2006 m. kovo 27 d. sprendimu (b.
l. 55 – 58) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad 2004 m. rugpjūčio 13 d. Vilniaus
teritorinės muitinės krovinių poste ,,Savanoriai“ A. S. IĮ (vėliau
perregistruotos į UAB ,,Serdikauskas ir KO“) įvežtam lengvajam automobiliui
,,Audi A6“ (juodos spalvos, pagamintam 1996 m. spalio 22 d. (duomenys
neskelbtini) buvo įformintas reeksporto po laikinojo įvežimo perdirbti
sankcionuotas veiksmas pagal bendrojo administracinio dokumento eksporto
rinkinį Nr. 4VR10305398. Bendrijos/bendroji tranzito procedūra buvo pradėta
minėtame krovinių poste įforminus 2004 m. rugpjūčio 13 d. T1 deklaraciją Nr.
04LTVR100000490188, paskirties įstaiga nurodant Dorohusk OC Drogowy (Lenkija),
procedūros vykdytoju – A. S. IĮ, procedūros vykdytojo atstovu – A. S. Vilniaus
teritorinė muitinė, atlikusi tyrimą dėl nebaigtų tranzito procedūrų, nustatė,
kad procedūros vykdytojas tranzito procedūros pagal minėtą deklaraciją teisės
aktų nustatyta tvarka neužbaigė bei dokumentų, kurių pagrindu muitinė galėtų
laikyti procedūrą užbaigta, nepateikė. Teismas pažymėjo, kad Bendrijos muitinės
kodekso įgyvendinimo nuostatų (2000 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamento (EB)
Nr. 2787/2000, iš dalies pakeičiančio Reglamentą (EEB) Nr. 2454/93,
redakcija) 365 straipsnio 1 dalis, 366 straipsnis išvykimo valstybės narės muitinei
nustatė pareigą kontroliuoti tranzito procedūros užbaigimą ir, negavus
nustatyta tvarka informacijos, kad procedūra yra užbaigta, atlikti tyrimą.
Tokiu atveju prievolė pateikti įrodymus dėl tranzito procedūros užbaigimo tenka
šios procedūros vykdytojui (Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų
365 str. 1 d.). Teismas, analizuodamas Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo
nuostatų 365 straipsnio 2, 3 dalis, padarė išvadą, kad Mokestinių ginčų
komisija, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo savo sprendimuose
pagrįstai nurodė, jog muitinė tranzito procedūrą gali pripažinti užbaigta tik
pagal tokius įrodymus, kurie atitinka šiose teisės normose įtvirtintus
reikalavimus. Teismas, įvertinęs Ukrainos Volynės srities automobilių
inspekcijos skyriaus 2005 m. sausio 13 d. pažymos Nr. 37 ir automobilio
registracijos kortelės kopijas, padarė išvadą, jog mokesčių administratorius
teisingai konstatavo, kad pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nurodytas
automobilis tokiu pačiu kėbulo numeriu, kaip ir automobilis, kuriam įforminta
Bendrijos tranzito procedūra, tačiau skirtinga jų pagaminimo data. Be to,
automobilis įregistruotas Ukrainos Volynės srities automobilių inspekcijoje
2004 m. rugpjūčio 9 d., t. y. anksčiau nei paminėtame muitinės krovinių poste
nurodytam automobiliui pareiškėjas įformino tranzito procedūrą išvežti jį iš
Bendrijos muitų teritorijos. Muitinės departamentas, tikrindamas gautą
informaciją, 2005 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 3B-20.4/16-3885 kreipėsi į
Ukrainos muitinę, kuri 2005 m. gegužės 16 d. atsakymu Nr. 11/3-31/5468 pranešė,
kad automobilis nebuvo įvežtas į Ukrainos muitų teritoriją ir nebuvo pateiktas
Ukrainos muitinei. Teismas, vadovaudamasis Susitarimo, įsigaliojusio nuo 1994
m. sausio 6 d., 2 straipsnio 1 dalimi, 1 straipsnio 2 dalimi, 4 – 10
straipsniais, konstatavo, kad Lietuvos muitinės administracija (Muitinės
departamentas) iš Ukrainos muitinės administracijos (Ukrainos valstybinės muitų
tarnybos) įrodymus gavo nustatyta tvarka, todėl jie yra leistini įrodymai
administracinių bylų teisenoje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau
– ABTĮ) 57 str.). Pareiškėjo ginčijamų sprendimų turinys patvirtina, jog
priimant šiuos sprendimus buvo tinkamai įvertinti visi įrodymai, t. y. tiek
tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka atsakovo gauti dokumentai, tiek
pareiškėjo muitinei pateikti dokumentai. Kaip paminėta, procedūros vykdytojas,
įrodinėdamas, jog Bendrijos/bendroji tranzito procedūra yra užbaigta, turi
pateikti muitinei įrodymus, kurie atitinka Bendrijos muitinės kodekso
įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus. Mokestinį
ginčą nagrinėjusios institucijos padarė pagrįstas išvadas, kad Ukrainos Volynės
srities automobilių inspekcijos 2005 m. sausio 13 d. pažyma Nr. 37 neatitinka
šių reikalavimų, todėl negali būti laikoma tinkamu įrodymu, patvirtinančiu, jog
pareiškėjas užbaigė muitinės procedūrą. Pareiškėjas neišaiškino, kodėl tranzito
deklaracijoje nurodyto automobilio nepristatė joje nurodytai paskirties
įstaigai, nepateikė įrodymų, kaip gavo paminėtą pažymą, neįrodė fakto, kad
automobilis nustatyta tvarka buvo išgabentas iš Bendrijos muitų teritorijos bei
pateiktas trečiosios šalies muitinės įstaigai. Kadangi tyrimo metu nenustatyta,
jog prekė nustatyta tvarka buvo išvežta iš kontroliuojamos muitų teritorijos,
todėl trečiasis suinteresuotas asmuo neturėjo pagrindo taikyti Tvarkos 6 punkto
ir priimti sprendimą įforminti pažymą, jog minėtas automobilis yra išvežtas iš
Lietuvos Respublikos muitų teritorijos. Teismas nurodė, kad pareiškėjo
argumentai, jog teisėsaugos institucijos netaikė Baudžiamajame kodekse (toliau
– BK) numatytų sankcijų už tranzitinių prekių neišvežimą iš šalies teritorijos
ar dokumentų klastojimą, suklastotų dokumentų panaudojimą ar realizavimą (BK 200,
300 str.), ginčo atveju nėra reikšmingi, kadangi skolos atsiradimo muitinei ir
baudžiamosios atsakomybės atsiradimo pagrindai yra skirtingi ir vienas su kitu
nesusiję. Teismas, remdamasis byloje ištirtais įrodymais, konstatavo, kad
trečiasis suinteresuotas asmuo teisingai taikė Bendrijos muitinės kodekso 204
straipsnio 1, 3 dalis ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuriuo
įregistravo importo mokesčių skolą muitinei, o jo panaikinti nėra pagrindo.
III.
Pareiškėjas
apeliaciniu skundu (b. l. 61 – 67) prašo panaikinti Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2006 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą
– patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas
pažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas.
2. Teismas
netinkamai išaiškino teisės aktus, nustatančius pareigas, susijusias su
tranzito procedūros užbaigimu.
3. Teismas
nepagrįstai jam perkėlė atsakomybę dėl valstybinių institucijų veiksmų.
4. Teismas
netinkamai taikė ir aiškino Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų
365 straipsnio 2 ir 3 dalis.
Atsakovas
atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 78 – 81) prašo Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2006 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o
apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas iš
esmės pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus.
Trečiasis
suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 75 – 77) prašo Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 27 d. sprendimą palikti
nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis
suinteresuotas asmuo iš esmės pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš bylos matyti,
jog pareiškėjas, būdamas išorinio Bendrijos tranzito procedūros vykdytojas, 2004
m. rugpjūčio 13 d. pateikė Vilniaus teritorinės muitinės postui „Savanoriai“
(išvykimo muitinei) tranzito deklaraciją dėl lengvojo automobilio „Audi A6“
reeksporto po laikinojo įvežimo perdirbti, kurioje buvo nustatyta, kad šis
automobilis bus išgabentas iš Bendrijos teritorijos iki 2004 m. rugpjūčio 23 d.
per Lenkijos muitinės įstaigą Dorohunsk OC Drogowy (paskirties muitinė). Pagal
bylos duomenis, minėtos tranzito deklaracijos 5 egzempliorius nebuvo gautas
išvykimo muitinėje nei per du, nei per keturis mėnesius nuo deklaracijos
priėmimo datos, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė pareiškėjui
Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 1 dalyje
numatytą prašymą pateikti procedūros užbaigimą patvirtinantį įrodymą ir pradėjo
Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnyje numatytą
tyrimo procedūrą. Kolegija pažymi, kad nurodytos faktinės bylos aplinkybės
pareiškėjo iš esmės neginčijamos, jas patvirtina byloje esantys atitinkami
įrodymai. Todėl laikytina, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu jos
(bylai reikšmingos aplinkybės) yra nustatytos. Taip pat konstatuotina, kad minėti
Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 1 dalyje bei
366 straipsnyje numatyti veiksmai trečiojo suinteresuoto asmens buvo atlikti
pagrįstai. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamo ginčo esmė yra įrodymų,
patvirtinančių išorinio tranzito procedūros užbaigimą, įvertinimas jų
leistinumo bei patikimumo aspektais.
Pagal Bendrijos
muitinės kodekso 92 straipsnį, išorinio tranzito procedūra baigiama, kai prekės
ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai, vadovaujantis
atlikimo tvarką reglamentuojančiomis nuostatomis. Aiškinant šią teisės normą
aukščiau nurodytais aspektais, pažymėtina, kad joje yra nurodytas specialus subjektas,
kuriam turi būti pateikti prekės ir atitinkami dokumentai. Tai yra paskirties
muitinės įstaiga. Todėl nagrinėjamoje byloje tokiu (tinkamu) subjektu laikytina
aukščiau nurodyta Lenkijos muitinės įstaiga Dorohunsk OC Drogowy, o ne kitos
Lenkijos muitinės įstaigos. Taip pat pažymėtina, kad šioje teisės normoje yra
akcentuojamas (tranzitinių) prekių su atitinkamais dokumentais pateikimo tokiai
muitinės įstaigai faktas, t. y. nurodyti prekės ir dokumentai nėra atskiriami. Kolegija
taip pat pažymi, kad nurodyta teisės norma turi blanketinį pobūdį, nes joje yra
pateikta nuoroda į išorinio tranzito procedūros atlikimo tvarką
reglamentuojančias nuostatas. Todėl ją taikant būtina vadovautis ir Bendrijos
muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatomis.
Pagal Bendrijos
muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų (2000-12-15 Komisijos reglamento (EB)
Nr. 2787/2000 redakcija) 365 straipsnio 1 dalį, jeigu tranzito deklaracijos 5
egzempliorius išvykimo valstybės narės muitinei negrąžinamas per du mėnesius
nuo deklaracijos priėmimo datos, minėta muitinė informuoja vykdytoją, prašydama
pateikti įrodymą, kad procedūra buvo užbaigta. Pagal šio straipsnio 2 dalį, 1
dalyje nurodytu įrodymu muitinei pripažįstamas paskirties valstybės narės
muitinės patvirtintas dokumentas, kuriame nurodomos prekės ir patvirtinama, kad
jos pateiktos paskirties įstaigai arba, jei taikomas 406 straipsnis,
įgaliotajam gavėjui. Iš šių straipsnio nuostatų matyti, kad jose (kaip ir
Bendrijos muitinės kodekso 92 str.) yra kalbama tik apie paskirties valstybės
narės muitinės (aukščiau įvardintos kaip specialus subjektas) išduotą dokumentą.
Todėl, pagal šį požymį, pareiškėjo pateiktas minėtos deklaracijos 3
egzempliorius su Lenkijos muitinės (Zosin) spaudais Bendrijos muitinės kodekso
įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 2 dalies taikymo prasme negali būti
pripažintas tinkamu (leistinu) įrodymu, patvirtinančiu minėtos išorinio
tranzito procedūros užbaigimą.
Pagal Bendrijos
muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 3 dalį, Bendrijos
tranzito procedūra taip pat laikoma užbaigta, jei vykdytojas muitinei pateikia
dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, patvirtinantį, kad prekės pateiktos
muitinės sankcionuotam veiksmui, arba prekes identifikuojančio tokio dokumento
kopiją ar fotokopiją. Iš šios normos matyti, kad joje nurodytas alternatyvus (palyginus
su nuostatų 365 str. 2 d. nurodytu) išorinio tranzito procedūros pripažinimo
užbaigta variantas, siejamas su trečiosios šalies išduoto dokumento įvertinimu.
Tačiau tokio dokumento įrodomoji reikšmė siejama su prekių pateikimu muitinės
sankcionuotam veiksmui. Tai reiškia, kad toks dokumentas turi būti išduotas (ar
patvirtintas) atitinkamos trečiosios šalies muitinės įstaigos. Pagal šį
pripažinimo įrodymu kriterijų, nei pareiškėjo pateiktas minėtas deklaracijos 3
egzempliorius, nei jo pateikti Ukrainos institucijų išduoti registracijos
kortelė ir 2005 m. sausio 13 d. pažyma (Mokestinių ginčų komisijos bylos 35-38
lapai) Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 3 dalies
taikymo prasme negali būti pripažinti tinkamais (leistinais) įrodymais,
patvirtinančiais minėtos išorinio tranzito procedūros užbaigimą. Pažymėtina,
kad pastarieji dokumentai (registracijos kortelė ir 2005-01-13 pažyma) negali
būti pripažinti įrodymais administracinėje byloje ir Konvencijos dėl užsienio
valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo taikymo požiūriu, nes jie
nėra legalizuoti šios konvencijos nustatyta tvarka.
Taigi kolegija
konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai pirmosios instancijos teismo įvertinti
teisingai. Šiuo klausimu pateikti apelianto argumentai negali būti pripažinti
pagrįstais.
Kolegija taip
pat konstatuoja, kad dėl aukščiau pateiktų argumentų ir išvadų nėra pagrindo
kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą dėl Bendrijos muitinės kodekso
įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 2 ir 3 dalių aiškinimo (ABTĮ 4 str. 3 d.,
Europos Sąjungos sutarties 234 str.).
Pirmosios
instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis
skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų
teisenos įstatymo 136 straipsniu 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų
kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2006 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį
skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus
Baranovas
Birutė
Janavičiūtė
Edvardas
Sinkevičius