Baudžiamoji byla Nr. 1A-449/2013
Teisminio proceso Nr. 1-05-1-05016-2010-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.18.1.; 1.2.19.4.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.3. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. rugsėjo 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teisėjų: Violetos Ražinskaitės, Elenos Vainienės,
sekretoriaujant Laurai Gruodienei,
dalyvaujant prokurorams Giedriui Tarasevičiui, Šarūnui Astrauskui,
gynėjams advokatams Marinai Gušauskienei, Albertui Pocevičiui,
nuteistiesiems S. M., V. A.,
vertėjoms Žanai Tadorovskajai, Alvyrai Klipčiuvienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. A. (V. A.) ir S. M. (S. M.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant nuteistajam V. A. baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (1 300 Lt) dydžio įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (AB „X“ Nr. LTXXXXXXXXX), įpareigojant sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Be to, V. A. įpareigotas be priežiūrą vykdančios institucijos sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Remiantis BK 65 straipsniu, V. A. į bausmės laiką įskaitytas laikinas sulaikymas nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. iki 2010 m. spalio 1 d. (viena para).
S. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 213 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
S. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta bei padedant O. L., kurios atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, neteisėtai įgijo ir laikė didelį kiekį netikrų kitų valstybių apyvartoje esančių pinigų (eurų), t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:
S. M. 2010 m. rugsėjo 20 d., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) Respublikoje, tyrimo metu nenustatytoje vietoje iš tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo didelį kiekį 346 vienetus po 50 eurų nominalo (viso 17 300 eurų, pagal oficialų Lietuvos banko kursą 59 733,44 Lt) netikrų banknotų, kuriuos nuo įgijimo momento neteisėtai kartu su bendrininku, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla yra išskirta, laikė jo automobilyje „M“, valst. Nr. XXX, ir važiuodami šiuo automobiliu per (duomenys neskelbtini) Respubliką, neteisėtai pergabeno iki (duomenys neskelbtini), kur nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. rugsėjo 27 d., neteisėtai laikė tyrimo metu nenustatyto asmens vardu „R“ bute, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, tiksliau nenustatytu adresu.
Be to, S. M. tęsdamas nusikalstamą sumanymą ir turėdamas tikslą neteisėtai įgytus netikrus eurų banknotus pergabenti neteisėtai į (duomenys neskelbtini) miestą, Lietuvos Respublikoje, kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla yra išskirta, netikrus eurų banknotus perdavė apie jų nusikalstamą veiką nežinojusiai, tačiau kartu vykusiai O. L. ir tuo pačiu automobiliu, laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 27 d. iki 2010 m. rugsėjo 28 d. 13 val. 45 min., per (duomenys neskelbtini) Respubliką, netikrus 346 vienetus po 50 eurų nominalo banknotus, neteisėtai gabendami laikė automobilyje „M“, valst. Nr. XXX, kol apžiūros metu buvo surasti ir paimti.
V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju, t. y. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus viršininku, ir siekdamas asmeninės naudos, t. y. palaikyti gerus santykius su savo pažįstamu R. B., laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 27 d. iki 2010 m. rugsėjo 28 d., pasinaudodamas savo kaip policijos pareigūno ryšiais ir tarnybine padėtimi, iš tyrimo metu nenustatyto informacijos šaltinio, gavo konfidencialaus pobūdžio informaciją apie tai, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, įtardami, jog R. B. gali neteisėtai gabenti daiktus, už kurių disponavimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, rengiasi patikrinti R. B. vairuojamą automobilį „M“, valst. Nr. XXX ir jame vykstančius asmenis, 2010 m. rugsėjo 28 d. 11 val. 08 min., tarnybos metu, būdamas tarnybinėse (duomenys neskelbtini) policijos komisariato patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), piktnaudžiaudamas tarnyba, pokalbio telefonu su R. B. metu, pranešė apie Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų suplanuotą automobilio „M“, valst. Nr. XXX, ir juo vykstančių asmenų patikrinimą, dėl ko R. B. bei kitiems kartu su juo vykusiems asmenims, sudarė sąlygas išvengti patikrinimo bei baudžiamosios atsakomybės už daromą nusikalstamą veiką.
Tokiu būdu, V. A. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktuose nustatytą valstybės tarnautojų prievolę laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, pažeidė Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalies 2 punkto reikalavimą, kad sužinojus apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam arba daromam teisės pažeidimui, pažeidė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktus, kuriuose nustatyta pareiga policijos pareigūnams imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai, laikyti paslaptyje konfidencialaus pobūdžio informaciją, nuostatas, ir siekdamas asmeninės naudos, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos, t. y. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato autoritetą, dėl ko valstybė patyrė didelę žalą.
Nuteistasis V. A. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.
Skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, todėl netinkamai, neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, paties nuteistojo ir liudytojų parodymus, jų tiesiogiai neištyrė, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl klaidingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.
Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai neduoda pagrindo konstatuoti, kad jis (V. A.) padarė nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. Skunde apeliantas išdėstęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio analizę, atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamajame nuosprendyje nurodyti įrodymai patvirtina tik tai, jog jis (apeliantas) siekė asmeninės naudos ir palaikė gerus santykius su R. B., tačiau nepatvirtina aplinkybės, kad jis (apeliantas) įspėjo R. B. apie pasieniečių rengiamą patikrinimą. Pasak nuteistojo, nagrinėjamojoje byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis (nuteistasis) žinojo apie rengiamą R. B. ir su juo vykusių asmenų automobilio patikrinimą.
Pažymi, kad jis (nuteistasis) skambino R. B. 2010 m. rugsėjo 28 d. 11 val. 10 min., t. y. iki priimant sprendimą dėl R. B. automobilio patikrinimo. Apelianto nuomonę, šią aplinkybę patvirtina ir byloje pateikta Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės 2013 m. sausio 9 d. pažyma Nr. (21/18)-13-62, kurioje nurodoma, kad tarnybinis pranešimas buvo surašytas ir pateiktas spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo 2010 m. rugsėjo 28 d., t. y. prieš sustabdant R. B. vairuojamą automobilį „M“, valst. Nr. XXX.
Skunde nuteistasis V. A. prašo atsižvelgti į liudytojo V. S. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje. Apelianto nuomone, šio liudytojo parodymai patvirtina, kad jis (apeliantas) negalėjo žinoti apie rengiamą patikrinimo operaciją. Be to, atkreipia dėmesį į tai, jog operatyvinio sekimo metu jo (V. A.) vardo ar kažkokių užuominų niekada nebuvo, taip pat nebuvo užfiksuotas ir jo telefono numeris.
Pasak apelianto, tai kad jis nežinojo bei negalėjo žinoti apie rengiamą patikrinimą patvirtina ir 2010 m. rugsėjo 28 d. pokalbio (Nr. 670) turinys, iš kurio matyti, jog jis (nuteistasis) nežinojo apie R. B. buvimo vietą, t. y. kad vyksta iš užsienio, todėl klausė, kur R. B. šiuo metu randasi. Be to, iš šio pokalbio turinio matyti, kad jis (nuteistasis) perduoda tik tą informaciją, kurią buvo gavęs iš Z., tačiau nėra jokios informacijos apie Valstybės sienos apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) rinktinės rengiamą patikrinimą.
Nuteistojo nuomone, jei R. B. pokalbio metu būtų supratęs kaip perspėjimą apie automobilio, kuriuo jis vyko iš užsienio, patikrinimą, nebūtų skambinęs savo žmonai ir informavęs apie gresiantį pavojų bei nedavęs nurodymų niekam neatidaryti namų durų. Pasak nuteistojo, šias aplinkybes patvirtina telefoninio pokalbio (Nr. 673) turinys.
Skunde nuteistasis V. A. prašo atsižvelgti į tai, kad jis turi dešimties metų darbo stažą, žino visus operatyvinės veiklos metodus ir veiksmus, turi aukščiausiąją kvalifikacinę kategoriją, todėl jei būtų žinojęs apie vykdomus operatyvinius veiksmus R. B. atžvilgiu, tikrai neskambintų R. B. iš savo asmeninio telefono.
Taip pat, apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytas kvalifikuoto sudėties požymis – siekis gauti turtinę arba kitokią asmeninę naudą. Teismų praktikoje nurodoma, kad kitokia asmeninė nauda gali būti laikoma ir neturtinio pobūdžio nauda, t. y. neteisėtas karjeros darymas ar jos užtikrinimas, palengvinimas kitiems asmenims ar kitoks protekcionizmas, aukštesnes pareigas einančių pagal tarnybos liniją asmenų palankumo užtikrinimas slepiant nekompetentingumą, nemokšiškumą, nesugebėjimą vadovauti ir pan. Pažymi, kad skundžiamajame nuosprendyje nurodoma, jog jo (nuteistojo) siekis gauti asmeninės naudos pasireiškė tuo, kad norėjo palaikyti asmeninius santykius su R. B. Tačiau, nuteistojo nuomone, ši aplinkybė yra abstrakti ir neaiški. Atkreipia dėmesį į tai, kad R. B. yra eilinis pilietis, kuris negalėjo nulemti nei jo kilimą tarnyboje, nei kažkaip kitaip įtakoti jo gyvenimo. Skundžiamajame nuosprendyje taip pat nebuvo nustatyta nei jų tarpusavio draugystė, nei galimybė iš R. B. gauti turtinės naudos, o teismo išvada, kad jie galėjo susisiekti (bendrauti) kitais būdais nėra įrodyta ir paremta tik prielaida.
Nuteistasis S. M. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31, 109 straipsnių, BPK 20 straipsnio, BPK 44 straipsnio 5, 6 dalių, BPK 241 straipsnio 2 dalies, BPK 301 straipsnio, BPK 305 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į teismų praktiką, tarptautinę jurisprudenciją, todėl netinkamai, abstrakčiai, šališkai, neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, paties nuteistojo ir liudytojų parodymus, jų tiesiogiai neištyrė, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, pažeidė sąžiningo proceso principo bei teisę į gynybą ir teisingą teismą reikalavimus, todėl klaidingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
S. M. remiasi nacionaline bei tarptautine teismų praktika ir nurodo, kad Baudžiamojo proceso kodekso ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą. Teisė žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą, teismų praktikoje nurodoma, kaip įtariamojo teisė aiškiais žodžiais ir nedviprasmiškai būti informuotam apie socialinius ir procesinius jo padėties pokyčius, išaiškinus dabartinės padėties specifiką. Be to, informacija apie kaltinimą (įtarimą) ir jo esmę turi būti konkreti ir detali (Kasacinės nutartys Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-233/2008, Nr. 2K-P-218/2009 ir kt.; EŽTT sprendimas byloje Pelissier ir Sassi prieš Prancūziją ir kt.).
Apeliantas teigia, kad BK 2 straipsnio 3, 4 dalyse nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikaltimo sudėtis yra esminis pagrindas sprendžiant asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą, todėl nesant bent vieno iš nusikaltimo sudėties elementų, veika negali būti pripažįstama nusikaltimu.
BK 213 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad baudžiamojo atsakomybė kyla už didelio kiekio arba didelės vertės netikrų ar suklastotų Lietuvos ar kitos valstybės apyvartoje esančių ar oficialiai patvirtintų, bet į apyvartą dar neišleistų pinigų arba vertybinių popierių pagaminimą, suklastojimą, įgijimą, laikymą arba realizavimą.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad remiantis teismų praktika, teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos veikos padarymą ar kelių BK 213 straipsnio 2 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai, pagrįsti įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų.
Nuteistasis skunde teigia, kad Vilniaus apygardos teismas pripažino jį kaltu dėl nusikaltimo, kurio nepadarė. S. M. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis veikė bendrininkų grupe. Pasak apelianto, jokių bendrininkavimo požymių byloje nebuvo nustatyta, o ypatingai, tyčios veikti kartu, siekiant bendro tikslo.
Be to, nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamajame nuosprendyje nei įgijimo, nei laikymo faktas nebuvo nustatytas bei pagrįstas faktiniais bylos duomenimis.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ant netikrų banknotų (eurų) nebuvo rasti jo DNR pėdsakų. Nuteistojo nuomone, jo kaltė iš esmės grindžiama tik netiesioginiais įrodymais, spėlionėmis bei tuo, kad praeityje už panašaus pobūdžio nusikalstamą veiką yra teistas, dažnai vyksta į (duomenys neskelbtini) Respubliką bei su juo kartu važiavę asmenys ketino užsienyje atlikti nusikalstamus veiksmus. Pasak apelianto, važiavimas tuo pačiu automobiliu, kuriame buvo rasti netikri banknotai (eurai), nelaikytini nei įgijimu, nei laikymu.
Skunde prašo atsižvelgti į liudytojų A. G. ir O. L. duotus parodymus, kurių metu patvirtino, jog jo (nuteistojo) kelionės tikslas buvo susirasti darbą bei padėti R. B. parvairuoti nupirktą automobilį į Lietuvos Respubliką. Pasak apelianto, šiuos liudytojų parodymus patvirtina ir operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose 2010 m. rugsėjo 21 d. užfiksuotas telefoninis pokalbis.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje pateikti kiti telefoniniai pokalbiai, kuriuose kalbama apie netikrus eurus, vyksta tik tarp R. B. ir kitų asmenų, todėl apelianto nuomone, šie pokalbiai nepatvirtina jo kaltės. Apeliantas teigia, kad netikrus banknotus (eurus) turėjo R. B., o ne jis. Be to, šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas V. B., kuris parodė, kad R. B. liepė O. L. prisiimti visą kaltę.
Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėdamas jo (apelianto) kaltę, nepagrįstai rėmėsi nuteistojo V. A. veiksmais ir parodymais, neatsižvelgdamas į tai, kad jis (nuteistasis) nebendravo su V. A. ir niekada jam neskambindavo.
Teismo posėdyje V. A., S. M. ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius tenkinti. Prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų V. A. ir S. M. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas), kvalifikuojant V. A. nusikalstamą veiką pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, ir dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas), S. M. pripažinus kaltu ir nuteisus pagal BK 213 straipsnio 2 dalį dėl didelio kiekio netikrų pinigų įgijimo.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Nuteistieji V. A. ir S. M. apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas netinkamai, neišsamiai, šališkai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų tiesiogiai neištyrė, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo nuteistieji V. A. ir S. M., nepatvirtina teismo šališkumo ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus. S. M. skundo teiginiai apie teismo šališkumą, sąžiningo proceso principo bei teisės į gynybą ir teisingą teismą pažeidimą yra deklaratyvūs, jų nepatvirtina jokie bylos duomenys.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, S. M. pagrįstai nuteistas už didelio kiekio netikrų pinigų laikymą, jo kaltė padarius BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką visiškai įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teisme įvertintais įrodymais. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, kad S. M. padarė kitą BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytą alternatyvią nusikalstamą veiką, t. y. kad jis įgijo didelį kiekį netikrus pinigus. Vilniaus apygardos nuosprendis šioje dalyje keistinas.
Apygardos teismas pagrįstai pripažino, jog baudžiamojoje byloje yra pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių, kad S. M. padarė vieną iš BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų – laikė didelį kiekį netikrų pinigų. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 28 pareigūnai sustabdė ir patikrino R. B. vairuojamą automobilį „M“ valstybinis numeris XXX, kuriuo kartu vyko S. M., O. L. ir A. K. Automobilio porankio ertmėje buvo rasti du eurų paketai kuriuose buvo 346 vnt. 50 eurų nominalo banknotai vienodais numeriais S20175422632 (t. 1, b. l. 27-34). 2010 m. gruodžio 22 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(9389)-IS1-9234 konstatuota, kad automobilio „M“, valstybinis numeris XXX, apžiūros metu rasti ir paimti 346 vnt. 50 eurų banknotai yra netikri (t. 2, b. l. 164-165). Paketų su pinigais radimo aplinkybių neneigia ir S. M., tačiau, kaip matyti iš jo apeliacinio skundo, jis teigia nežinojęs iš kur R. B. automobilyje atsirado netikri pinigai, tvirtina, kad netikrus banknotus (eurus) turėjo R. B., o ne jis. Jo kelionės tikslas buvo susirasti darbą bei padėti R. B. parvairuoti nupirktą automobilį į Lietuvos Respubliką.
Tokius apelianto teiginius paneigia baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma. Teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų O. L. ir A. G. parodymais, duotais bylą nagrinėjant teisme, bei jų ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teisiamajame posėdyje pagarsintais bei patvirtintais parodymais. Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad kelionės metu būnant V., S. M. ir R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) buvo 1-2 paroms kažkur išvykę, jiems grįžus, visi važiavo į B., kur gyveno asmens, vardu „R“ bute, A., jame matė S. M. kartu su R. B. skaičiuojant, apžiūrint pinigus (t. 4, b. l. 11-13, 15-17, t. 5, b. l. 110-112). Liudytojas A. K. teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė matęs B. ant stalo ne mažiau kaip vieną krūvelę eurų (t. 5, b. l. 110-112). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų ir teisiamajame posėdyje pagarsintų paties S. M., o taip pat ir R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) parodymų seka, kad B. vienas pas kitą matė daug eurų (t. 5, b. l. 5-21, 23, 67). S. M. bylos nagrinėjimo metu teisme patvirtino matęs pas R. B. eurus. Ikiteisminio tyrimo metu R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau jie nėra ir niekiniai. Kaip matyti iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo, R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje kitų įrodymų patikimumui patikrinti.
Pripažindamas S. M. kaltu dėl netikrų pinigų laikymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir byloje esančiose telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuotais pokalbiais. Apeliacinis teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje, 10 straipsnyje nurodyta, kad techninių priemonių naudojimas operatyvinėje veikloje kontroliuojant ar fiksuojant asmenų pokalbius galimas motyvuota apygardos teismo pirmininko ar šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko nutartimi pagal Generalinio prokuroro, ar jo įgalioto Generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ar jo įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų motyvuotus teikimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartimi motyvuotai sankcionuota slapta R. B. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas nuo 2010 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. (t. 3, b. l. 5). Išanalizavęs byloje esančiuose operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotus R. B. pokalbius nuo 2010 m. rugsėjo 16 d. iki 2010 m. rugsėjo 26 d. (t. 3, b. l. 14-27, 29-40), pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad tarp R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) ir kitų asmenų vyko užmaskuoti pokalbiai apie įpakavimus, variantus, pinigų padarymo I. kokybę, pozicijas, kainas, deramasi dėl jų. Taip pat užfiksuoti ir pokalbiai tarp R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) ir S. M. (pokalbių eilės Nr. 416, 551) apie kitus asmenis, su kuriais jie derasi. Užfiksuoti ir keli pokalbiai, kai kiti asmenys skambino R. B., tačiau į skambutį atsiliepdavo S. M. ir tik po to perduodavo telefoną R. B. (Nr. 317, 321) arba atsiliepdavo R. B. ir po to perduodavo telefoną S. M. (Nr. 343, 529). Pastarieji pokalbiai atskleidžia, kad S. M. buvo glaudžiai susijęs su R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) ir jo vykdoma nusikalstama veikla. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad aptarti telefoniniai pokalbiai, S. M. ir R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta), vykimas kelionės metu atskirai nuo kitų į I., patvirtina jų nusikalstamų veiksmų bendrumą.
Pažymėtina, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Pagal teismų praktiką, susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. S. M. ir R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) susitarimą ir tiesioginę tyčią bendrais veiksmais disponuoti netikrais eurais teismas pagrįstai konstatavo įvertinęs objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, kurie nustatyti rašytiniais bylos įrodymais – operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais, liudytojų O. L. ir A. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, skundžiamajame nuosprendyje aptartais rašytiniais įrodymais.
S. M. apeliaciniame skunde keliamos versijos apie tai, kad jo kelionės tikslas buvo susirasti darbą, o su R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) vyko į I. pirkti automobilį, nepaneigia to, kad jis nėra susijęs su automobilyje rastais netikrais pinigais. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių neginčijamų įrodymų apie realų ketinimą pirkti automobilį. Priešingai, kaip jau minėta aukščiau, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad S. M. ir R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) siekė disponuoti netikrais eurais dideliu kiekiu. Priešingai negu teigiama S. M. apeliaciniame skunde, ta aplinkybė, kad ant netikrų pinigų nebuvo rasti jo DNR pėdsakai, nepaneigia, kad jis dalyvavo nusikalstamoje veikoje. Apeliaciniame skunde minimo liudytojo V. B. parodymai apie tai, kad R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) nurodė O. L. prisiimti visą kaltę, tik patvirtina, kad jis bandė išvengti baudžiamosios atsakomybės už netikrų pinigų laikymą, tačiau nepaneigia S. M. kaltės. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. M. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už netikrų pinigų laikymą, teisingai nustačius BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytą kvalifikuojantį požymį – didelį jų kiekį.
BK 213 straipsnio 2 dalyje nurodytos alternatyvios nusikalstamos veikos, todėl kiekviena jų turi būti įrodinėjama atskirai. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. To paties straipsnio 1 dalies 2 punkte reikalaujama, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Taigi, pripažįstant asmenį kaltu dėl bet kurios iš BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvių veikų, privalo būti: 1) nustatytos tokių veikų padarymo aplinkybės; 2) jos turi būti pagrįstos bylos įrodymais, gautais įstatymų nustatyta tvarka, išnagrinėtais bei patikrintais teismo posėdyje.
Skundžiamu nuosprendžiu S. M. buvo nuteistas ne tik už didelio kiekio netikrų eurų laikymą bet ir už jų įgijimą. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl apygardos teismo padarytų išvadų, kad nuteistasis laikė didelį kiekį netikrų pinigų, pagrįstumo. Kaip jau minėta, šios S. M. nusikalstamos veikos padarymą patvirtina anksčiau aptarti įrodymai. Kita vertus, tai, kad įrodyta apelianto kaltė laikius didelį kiekį netikrų eurų, savaime nesuteikia pagrindo konstatuoti jo kaltės juos įgijus. BK 213 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę, todėl kiekviena iš jų įrodinėjama savarankiškai, o ne preziumuojama iš kitų BK 213 straipsnio 2 dalyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų nusikalstamų veikų. Pagal BPK 301 straipsnį, teismas nuosprendį pagrindžia tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Vadovaujantis teismų praktika, kiekviena inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybė turi būti pagrįsta įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę. Šioje byloje S. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, t. y. didelio kiekio netikrų eurų įgijimo aplinkybės tiksliai nenustatytos, jų nepatvirtina jokie baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, galima tik spėti, kad didelį kiekį netikrų eurų S. M. ir R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) įgijo 2010 m. rugsėjo 20 d. nuvykę į Italiją. Todėl iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies, kaip neįrodyta, šalintina BK 213 straipsnio 2 dalyje numatyta alternatyvi nusikalstama veika, t. y. kad S. M. įgijo didelį kiekį netikrų eurų (BPK 328 straipsnio 3 punktas).
Skirdamas bausmę S. M. teismas tinkamai laikėsi BK 41 straipsnio nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų. Skiriant bausmę ir nustatant jos dydį, atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. S. M. padarytos nusikalstama veika finansų sistemai priklauso sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Anksčiau S. M. buvo du kartus teistas, taip pat ir už panašaus pobūdžio nusikalstamą veiką, kas leido teismui daryti pagrįstą išvadą, jog iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, gyvenimo būdo nekeitė. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas teisingai nurodė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus S. M. vienintelę BK 213 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Įvertinus tai, kad didelis kiekis netikrų eurų nebuvo realizuoti, bausmės dydis S. M. nustatytas žymiai mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir S. M. paskyrė tinkamą bausmę. Net ir pašalinus iš nuosprendžio S. M. inkriminuotą BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytą alternatyvią nusikalstamą veiką – didelio kiekio netikrų pinigų įgijimą, jam paskirtoji bausmė negali būti vertinama kaip aiškiai per griežta, dar labiau švelninti ją nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Vilniaus apygardos teismas dalyje dėl V. A. nuteisimo, pagrįstai pripažino jį kaltu piktnaudžiavus tarnybine padėtimi, tačiau padarė netinkamas išvadas, kad jis nusikalto siekdamas asmeninės naudos, todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas V. A. nusikalstamą veiką pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir atitinkamai skirdamas bausmę.
Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi (BK 228 straipsnis) yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Šios nusikalstamos veikos esmė yra tai, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai, iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir valstybės autoritetas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai nurodyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu V. A. užėmė (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus viršininko pareigas, todėl atitinka BK 228 straipsnio numatyto specialaus subjekto požymius. Kaip nustatyta bylos duomenimis, nusikalstamos veikos padarymo dieną – 2010 m. rugsėjo 28 d. V. A. dirbo ir iš savo darbo vietos skambino R. B. (t. 3, b. l. 48, t. 6, b. l. 142-146). Kaip jau buvo minėta, įstatymų nustatyta tvarka sankcionavus slaptą R. B. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, 2010 m. rugsėjo 30 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokole užfiksuotas 2010 m. rugsėjo 28 d. 11 val. 08 min. – 11 val. 10 min. vykęs pokalbis tarp V. A. ir R. B. Jame V. A. praneša R. B., kad: „<...> kai ką man perdavė, planuoja mesti tave, apgauti. <...>. Tą patį kokie ten aš nežinau lyg E. ten kažkoks, yra toks, nėra tokio? <...>. Trumpiau ir ten su policijos statytiniu surišta bus. Štai toks vat sapnas prisisapnavo man vakar. <...>. Trumpiau, planuoja durnelį R. mesti ant didelės sumos“. <...>. Va taip vat tai patikima. <...>. Trumpiau, tipo sugavo, viską atėmė, vos pabėgo <...> (t. 3, b. l. 5, 8-10). Šiame telefoniniame pokalbyje vartojamos frazės, išsireiškimai akivaizdžiai rodo, kad pokalbis yra užmaskuotas. Iš R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) atsakymų matyti, kad jis ne iš karto suprato, ką nori pasakyti V. A., ir tik po kelių pastarojo sakinių, paminėjus policiją, atsakė, kad „viskas aišku“. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, šis pokalbis patvirtina, kad juo V. A. maskuojamai įspėja R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) apie policijos rengiamą jo automobilio patikrinimą.
Tai, kad R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) iš V. A. skambučio suprato, kad bus tikrinamas automobilis, kuriuo jis su S. M., O. L. ir A. K. iš (duomenys neskelbtini) įvažiavo į Lietuvą, patvirtina kartu vykusių asmenų parodymai. Nuteistasis S. M. parodė, kad važiuojant atgal į Lietuvą R. B. paskambino V. A. ir pasakė, jog susapnavo, kad juos sustabdys policija, dėl ko jie pakeitė kelionės maršrutą. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų ir teisiamajame posėdyje pagarsintų S. M. parodymų matyti, kad po to, kai juos pirmą kartą patikrino pasieniečiai, R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) paskambino pažįstamas policininkas V. A., kuris perspėjo, kad jų lauks policija. Jis (S. M.) suprato, kad V. A. perspėjo R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) užmaskuotomis frazėmis, o pastarasis aiškiai suprato, kad perspėjimas buvo dėl rengiamo policijos patikrinimo, dėl ko buvo pasirinktas kitas, ilgesnis kelionės maršrutas (t. 5, b. l. 41-53,56). Liudytoja O. L. teisiamajame posėdyje taip pat parodė, kad kirtus Lietuvos sieną, R. B. su kažkuo kalbėjo telefonu, po pokalbio buvo labai patenkintas, kad viskas gerai ir jie gali važiuoti toliau. Liudytoja patvirtino ir savo ikiteisminio tyrimo metu duotus, tame tarpe ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, parodymus. Iš jų matyti, kad kirtus (duomenys neskelbtini) – Lietuvos sieną, R. B. paskambino pažįstamas ir perspėjo, kad juos kažkas įskundė (t. 5, b. l. 143-147, 149-156). Liudytoju apklaustas A. K. patvirtino girdėjęs, kad po pirmo pasieniečių patikrinimo R. B. paskambino policininkas, norėdamas jį perspėti. Ikiteisminio tyrimo metu A. K. parodė, kad įvažiavus į Lietuvą R. B. skambino pažįstamas policininkas V. A. ir perspėjo, kad bus patikrinimas, po skambučio, jie pakeitė kelionės kryptį. Kaip jau buvo minėta, ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau pagarsinus juos teisiamajame posėdyje, jais galima remtis kitų įrodymų patikimumui patikrinti. Liudytojas V. S. parodė, kad šio skambučio tikslas buvo aiškus – įspėti dėl kažkokio patikrinimo. Liudytojo teigimu, V. A. paminėtais žodžiais „podstavnaja policija“ jų krašte vadinami pasieniečiai – netikri policininkai, tačiau negali teigti, kad būtent taip yra, nes galima suprasti ir kitaip, t. y. apie policija apsirengusius nusikaltėlius. Kaip matyti iš bylos duomenų, BPK nustatyta tvarka, Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartimi, siekiant išsiaiškinti R. B. ir S. M. galimai padarytą nusikalstamą veiką, buvo leista pareigūnams atlikti jų atžvilgiu slaptus tyrimo veiksmus (t. 3, b. l. 43). 2010 m. lapkričio 11 d. slapto sekimo protokole užfiksuotas R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) pokalbiai su neįvardintais asmenimis, iš kurių matyti, kad kirtus Lenkijos – Lietuvos sieną, jam paskambino (duomenys neskelbtini) policijos viršininko pavaduotojas ir užšifruotais žodžiais pasakė, kad jį kažkur privalo „pliaukštelt“ (t. 3, b. l. 44-46). Šie vienas kitą patvirtinantys, liudytojų parodymai, kiti įrodymai, leidžia daryti išvadą, kad V. A. užmaskuotomis frazėmis perspėjo R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) apie rengiamą automobilio patikrinimą, o pastarasis tai suprato. Ta aplinkybė, kad po V. A. skambučio R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) skambino savo sugyventinei, norėdamas perspėti apie galimai gresiantį pavojų, nepaneigia to, kad jis iš skambučio suprato apie rengiamą automobilio patikrinimą. Akivaizdžiai maskuojamosios V. A. frazės pokalbio metu paneigia jo apeliaciniame skunde keliamą versiją, kad jei būtų žinojęs apie operatyvinius veiksmus dėl R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta), būtų neskambinęs iš asmeninio telefono.
Kaip matyti iš V. A. apeliacinio skundo, jis neneigia skambinęs R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta), tačiau tvirtina, kad apie būsimą automobilio patikrinimą jo neperspėjo, kadangi negalėjo turėti apie tai informacijos. Iš R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) sulaikymo organizavimo operacijoje dalyvavusio pareigūno liudytojo V. S. parodymų matyti, kad 2010 rugsėjo 28 d. sulaikymo operacija buvo organizuojama pagal turimą operatyvinę informaciją apie tai, kad iš užsienio automobiliu „M“ grįš keturi asmenys, kurie gali gabenti narkotines medžiagas ir suklastotus pinigus. Šis liudytojas apie tai žinojo anksčiau, nes minėti asmenys į užsienį išvyko 2010 m. rugsėjo 16 d. Konfidencialią informaciją apie planuojamą operaciją žinojo jis (V. S.), jo porininkas R. N., tiesioginis skyriaus viršininkas ir pareigūnas V. B. Byloje esantys dokumentai taip pat patvirtina, kad dar 2010 m. rugsėjo 14 d. pagal turimą operatyvinę informaciją apie tai, kad R. B. užsiima narkotinių medžiagų ir cigarečių kontrabanda, buvo nutarta kreiptis dėl jo pokalbių klausymo sankcionavimo, dėl to tą pačią dieną priimta ir Vilniaus apygardos nutartis (t. 3, b. l. 2-3, 5). Priešingai negu teigiama V. A. skunde, tai kad ši informacija buvo konfidenciali, nepaneigia to, kad ji negalėjo pasiekti V. A. Juo labiau, kad kaip parodė liudytojas V. S., skyriuje tarnybinis patikrinimas dėl informacijos nutekinimo nebuvo atliekamas. Tai, kad operatyvinio sekimo metu nebuvo nustatyti jokie V. A. kontaktai su R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta), nepaneigia to, kad jie bendravo, turėjo vienas kito mobiliojo telefono numerius ir 2010 m. rugsėjo 28 d. vyko tarp jų pokalbis. Iš byloje esančių 2010 m. rugsėjo 28 d. asmens kratos protokolo ir 2010 m. spalio 14 d. apžiūros protokolo matyti, kad R. B. asmens kratos metu rastas ir paimtas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 5300“, kurio adresų knygelėje yra išsaugotas ir V. A. telefono numeris (t. 1, b. l. 43-58). Priešingai negu teigia apeliantas skunde, tai, kad jis 2010 m. rugsėjo 28 d. telefoninio pokalbio metu R. B. užduoda klausimą, ar šis toli, nepatvirtina, kad V. A. nežinojo, jog R. B. vyksta iš užsienio. Priešingai, tai, kad apeliantas klausė R. B., ar šis dar toli, paminėjo, kad ir anksčiau skambino, tačiau R. B. neatsiliepė, patvirtina, kad V. A. pastarąjį norėjo savalaikiai perspėti dėl patikrinimo.
Nepagrįstas apelianto tvirtinimas, kad jis skambino R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) dar iki priimant sprendimą dėl pastarojo automobilio patikrinimo, todėl negalėjo informuoti apie rengiamą patikrinimą. Kaip matyti iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo V. S. parodymų, pagal turimą operatyvinę informaciją R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) ir dar keturi asmenys turėjo grįžti iš užsienio į Lietuvą 2010 m. rugsėjo 28 d. Šią dieną nuo 8 val. ryto ar net dar anksčiau buvo organizuojama sulaikymo operacija. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, to nepaneigia jokie bylos duomenys, o taip pat ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės pateikta 2013 m. sausio 9 d. pažyma Nr. (21/18)-13-62. Ji tik patvirtina, kad Ignalinos rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto V. S. tarnybinis pranešimas buvo surašytas ir pateiktas spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo 2010 m. rugsėjo 28 d., prieš sustabdant R. B. vairuojamą automobilį (t. 7, b. l. 159). Be to, 2010 m. rugsėjo 28 d. tarnybiniame pranešime dėl R. B. nurodoma, kad <...> š. m. rugsėjo 28 dieną jis turi grįžti iš (duomenys neskelbtini) Respublikos per Lenkijos – Lietuvos valstybės sieną <...> (t. 1, b. l. 1). Šie bylos duomenys patvirtina, kad 2010 m. rugsėjo 28 d. skambindamas R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) V. A. galėjo disponuoti operatyvine informacija apie rengiamą automobilio patikrinimą. Priešingai – byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių apelianto teiginius, kad jis tik norėjo R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) prevenciškai perspėti pagal kito pareigūno (V. Z.) perduotą informaciją apie R. B. galimai gręsiantį pavojų. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir liudytojo V. Z. parodymų, nustatyta tvarka jis turimos informacijos nefiksavo, todėl nėra jokių objektyviai ją patvirtinančių dokumentų. Todėl ši V. A. iškelta versija pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertinta kritiškai, kaip siekimas išvengti atsakomybės.
Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 228 straipsnį kilti būtinas didelės žalos požymis. Šis požymis yra vertinamasis, todėl jis teismų praktikoje paprastai nustatomas atsižvelgiant į konkrečias byloje nustatytas aplinkybes. Šiuo atveju didelė neturtinė žala valstybei nustatyta atsižvelgiant į V. A. einamų pareigų svarbą, pareigūno veiksmų vertinimą, neigiamą padarytos veikos poveikį institucijos, kurioje jis dirba, ir visos teisėsaugos reputacijai, valstybės autoritetui. V. A., turėdamas ilgametę darbo patirtį vidaus reikalų sistemoje, dirbdamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus viršininku, suprato, kad jo veiksmai perspėjant R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta), galimai susijusį su narkotinių medžiagų ir suklastotų pinigų kontrabanda, nesuderinami su jo tarnybos interesais ir kad taip veikdamas jis daro žalą valstybės interesams (diskredituoja valstybės tarnautojo vardą, menkina valstybinės institucijos autoritetą jam pavaldžių asmenų akivaizdoje). Teismas, įvertinęs nuteistojo einamų pareigų svarbą, tai, kad buvo diskredituotas policijos pareigūno vardas, sumenkintas valstybinės institucijos autoritetas jam pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, padarė pagrįstą išvadą, kad taip buvo padaryta didelė neturtinė žala valstybės interesams.
Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad V. A. piktnaudžiavo tarnyba siekdamas asmeninės naudos. Piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi bei tarnybinių įgaliojimų viršijimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį kvalifikuoja turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekimo požymiai. Pagal teismų praktiką, turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekimo požymis neturi būti aiškinamas išplėstai ir kriminalizuojamas (Kasacinė nutartis Nr. 2K-440/2010). Pagrindinė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėtis „piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“ savaime suponuoja neteisėtos naudos siekimą pasinaudojant tarnybine padėtimi. Todėl BK 228 straipsnio 2 dalies, kurią kvalifikuoja siekis turtinės ar kitokios asmeninės naudos, turinys turi būti suprantamas ir aiškinamas siauriau nei BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos naudos siekimas – įstatymo leidėjas ją įtvirtino kaip kvalifikuotą, pavojingesnę veiką. Teismų praktikoje turtinės naudos sąvoka siejama su konkrečia turtinio pobūdžio nauda ne tik sau, bet ir šeimos nariams bei giminaičiams. Kitokios asmeninės naudos samprata teismų praktikoje yra tapatinama su siekiu gauti neturtinio pobūdžio naudos, tačiau šio veiką kvalifikuojančio požymio turinys suprantamas ir aiškinamas siauresne apimtimi nei BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.
Kaip matyti iš bylos duomenų, V. A. ir R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) buvo pažįstami apie 20 metų, bendravo iki nusikalstamos veikos padarymo, visada buvo pasiruošę vienas kitam padėti, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jų tarpusavio santykiai buvo grindžiami tik praktiniu išskaičiavimu bei turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekimu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ištyręs byloje esančius įrodymus taip pat nurodė, kad V. A. ir R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) siejo formalūs santykiai: V. A. vežė R. B. sugyventinę į ligoninę, padėjo pastarajam vairuodamas didesnę transporto priemonę, kartu yra važiavę į Italiją, R. B. kompiuteryje rastos jų bendro laisvalaikio nuotraukos, abu turėjo vienas kito telefono numerius, V. A. konsultuodavo R. B. įvairiais klausimais. Tuo tarpu įrodymų, kurie patvirtintų, jog V. A. gavo tam tikrą naudą iš R. B. (dėl kurio baudžiamoji byla išskirta) už savo neteisėtus veiksmus pastarojo naudai, byloje nėra. Dėl to, vadovaujantis teismų praktika, emocinio turinio nauda, kuri gaunama teikiant pagalbą bei paramą draugui ar kitam asmeniui, nors ir neteisėtą, negali būti vertinama kaip BK 228 straipsnio 2 dalį kvalifikuojantis požymis. T. V. A. nusikalstami veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), už jį sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: bauda, areštas ir laisvės atėmimas. BK 55 straipsnyje numatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Bausmė V. A. už BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skirtina vadovaujantis BK 41 straipsnyje numatytais bausmės tikslais ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais. V. A. padarė vieną apysunkį nusikaltimą valstybės tarnybai, teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, teigiamai charakterizuojamas, nėra jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus V. A. BK 228 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Baudos dydis nustatomas vadovaujantis veikos padarymo metu galiojusia BK redakcija (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), kurios 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte už apysunkį nusikaltimą numatyta iki 200 MGL dydžio bauda. V. A. paskyrus baudą, jam turi būti panaikintos paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, t. y. 10 MGL (1 300 Lt) dydžio įmoka į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą ir įpareigojimas be priežiūrą vykdančios institucijos sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, nes jos gali būti taikomos asmenį nuteisus laisvės atėmimo bausme, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,
n u s p r e n d ž i a :
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. nuosprendį pakeisti:
V. A. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 228 straipsnio 2 dalies į 228 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir paskirti jam 150 MGL (19 500 Lt) dydžio baudą.
Vadovaujantis BK 65 straipsniu, V. A. į bausmę įskaityti laikiną sulaikymą nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. iki 2010 m. spalio 1 d. (vieną parą) (viena laisvės atėmimo diena prilyginama dviejų MGL dydžio baudai) ir nustatyti galutinį baudos dydį 148 MGL (19 240 Lt).
V. A. panaikinti BK 75 straipsnio, baudžiamojo poveikio priemonės – 10 MGL (1 300 Lt) dydžio įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą ir įpareigojimą be priežiūrą vykdančios institucijos sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, taikymą.
Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies S. M. inkriminuotą BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamos veikos požymį – didelio kiekio netikrų eurų įgijimą.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Kolegijos pirmininkas Kęstutis Jucys
Teisėjai Violeta Ražinskaitė
Elena Vainienė