Administracinė byla Nr. eI3-1854-983/2026
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02941-2025-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
12.5.1; 12.15.4; 55.1.3
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. balandžio 7 d.
Vilnius
Regionų administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos mažosios bendrijos „4 Gintarai“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
nustatė:
pareiškėja mažoji bendrija „4 Gintarai“ (toliau – ir pareiškėja, MB „4 Gintarai“) patikslintu skundu prašo teismo panaikinti: 1) atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) 2025 m. kovo 12 d. sprendimą
Nr. 69-14 „Dėl MB „4 Gintarai“ (į. k. 304714198) 2025-01-07 skundo“ (toliau – ir VMI Sprendimas); 2) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2024 m.
gruodžio 18 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (31.49 Mr) FR0682-259 (toliau – ir Šiaulių AVMI Sprendimas); 3) Šiaulių AVMI 2024 m. spalio 24 d. patikrinimo aktą
Nr. (31.49 Mr) FR0680-313 (toliau – ir Šiaulių AVMI Patikrinimo aktas).
Netenkinus pagrindinių prašymų, pareiškėja teismo prašo: 1) pripažinti, kad pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) prievolė, jei tokia egzistuotų, galėjo atsirasti tik nuo 2023 m. sausio 1 d.,
t. y. po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ)
71 straipsnio 7 dalies pakeitimas, suderinantis nacionalinę teisę su 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva);
2) visiškai panaikinti paskirtas baudas (3 945 Eur) ir delspinigius (1 793,92 Eur) kaip neproporcingas ir nepagrįstas, nesant mokesčių mokėtojos kaltės bei esant teisinio neapibrėžtumo situacijai; 3) įpareigoti VMI iš naujo apskaičiuoti PVM prievolės sumą nuo 2023 m. sausio 1 d., taikant proporcingumo, mokesčių neutralumo ir teisėtų lūkesčių principus; 4) atsižvelgiant į MB „4 Gintarai“ mažą veiklos mastą ir ribotus finansinius išteklius, leisti išdėstyti likusią mokėtiną sumą per 36 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kad būtų užtikrintas veiklos tęstinumas ir išvengta verslo žlugimo.
Pareiškėja taip pat teismo prašo, kilus abejonių dėl PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies atitikties PVM direktyvos nuostatoms, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo; sustabdyti ginčijamų sprendimų vykdymą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, siekiant išvengti negrįžtamos žalos pareiškėjai.
Pareiškėja pažymi, kad 2021 m. liepos 15 d. Europos Komisija (toliau – ir EK, Komisija) pranešimu (Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimo procedūra Nr. INFR(2020)4057) (toliau – ir EK Pranešimas) konstatavo, kad PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies taikymo mechanizmas pažeidžia PVM direktyvą, netinkamai taikant PVM taisykles, skirtas palengvinti mažųjų įmonių veiklą. Komisija kritikavo Lietuvą už tai, kad specialios apmokestinimo PVM schemos netaikymas įmonėms, kurios nors finansiškai ir susijusios, tačiau vykdo visiškai nepriklausomą ekonominę veiklą, mechaniškai sumuojant skirtingų įmonių pajamas vien dėl formalių ryšių (pvz., dėl to paties vadovo), yra neproporcingas ir prieštarauja mokesčių neutralumo principui.
Pareiškėjos teigimu, valstybė pripažino EK Pranešimu konstatuotą pažeidimą, nes Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. gruodžio 8 d. priėmė PVMĮ 71 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. IX-751 (įsigaliojo 2023 m. sausio 1 d.) (toliau – ir PVMĮ pakeitimas), įvedant ekonominio atskirumo kriterijus, t. y. PVMĮ 71 str. 7 d. išimtį, kad kelių juridinių asmenų pajamos nesumuojamos, jeigu atitinka kriterijus: 1) nė vienas jų valdymo organas ir (arba) atskiras valdymo organo narys nėra tas pats asmuo; ir 2) jų faktiškai vykdoma ekonominė veikla nėra to paties pobūdžio ir jie neveikia vienas kito naudai ar interesais. PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies redakcijos, galiojusios iki 2022 m. gruodžio 31 d., kuri vėliau buvo pakeista būtent dėl EK Pranešimo, taikymas retrospektyviai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrinai (teisės aktų galia yra nukreipiama į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit)) ir ES teisės viršenybės principui. VMI turėjo pareigą vadovautis naująja PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies redakcija, atitinkančia ES teisės reikalavimus ir mokesčių neutralumo principą.
Pareiškėja pripažįsta, kad nors ESTT 2015 m. liepos 16 d. sprendimas sujungtose bylose
C-108/14 ir C-109/14 Larentia + Minerva/Marenave Schiffahrts AG (toliau – ir 2015-07-16 ESTT sprendimas) buvo priimtas nagrinėjant PVM grupių sudarymo klausimą, tačiau mano, jog jame suformuluoti bendrieji principai taikytini ir privalomo registravimo situacijoms pagal PVMĮ 71 straipsnio 7 dalį. PVM direktyvos 11 straipsnis nustato bendrąjį kriterijų, kada keli ūkio subjektai gali būti laikomi vienu apmokestinamuoju asmeniu PVM tikslais, todėl šis principas turi bendrą taikymą visose PVM reguliuojamose situacijose. 2015-07-16 ESTT sprendime aiškiai nurodyta, kad PVM direktyvos 11 straipsnis (anksčiau Šeštosios direktyvos 77/388/EEB) 4 straipsnio 4 dalis) suteikia valstybėms narėms diskreciją nustatyti PVM grupių sudarymo tvarką, tačiau šios diskrecijos ribos yra aiškiai apibrėžtos, valstybės narės negali savavališkai įvesti papildomų sąlygų, kurios nėra numatytos PVM direktyvoje, apribojimai galimi tik kovos su piktnaudžiavimu tikslu, o ne kaip automatinė taisyklė visiems susijusiems subjektams. EK Pranešime dėl PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies taip pat remiasi tais pačiais principais, kurie suformuluoti 2015-07-16 ESTT sprendime. Tiek EK Pranešime, tiek
2015-07-16 ESTT sprendime taikomi tie patys PVM teisės principai: ekonominio nepriklausomumo, proporcingumo, mokesčių neutralumo ir automatinio taikymo draudimo.
Pareiškėja taip pat nurodo, kad ESTT 2021 m. kovo 11 d. sprendime byloje C-812/19 Danske Bank A / S, Danmark, Sverige filial (toliau ir 2021-03-11 ESTT sprendimas), aiškindamas PVM Direktyvos 9 ir 11 straipsnius, konstatavo, kad net esant teisiniams ar organizaciniams ryšiams (pvz. pagrindinė buveinė ir filialas), subjektai negali būti laikomi vienu apmokestinamuoju asmeniu, jei neįrodytas realus glaudus ekonominis ir finansinis ryšys, atitinkantis PVM direktyvos 11 straipsnio kriterijus. Vien formalus ryšys ar priklausymas tam pačiam savininkui nėra pakankamas – būtina vertinti faktinį ekonominį savarankiškumą. Šis principas taikytinas ir nacionalinėse situacijose, kai mokesčių administratorius siekia laikyti kelis subjektus vienu apmokestinamuoju asmeniu vien dėl vadovo ar savininko tapatumo pagal PVMĮ 71 straipsnio 7 dalį.
Pareiškėja teigia, kad 2015-07-16 ESTT sprendimas ir 2021-03-11 ESTT sprendimas patvirtina tą pačią taisyklę: ekonominis nepriklausomumas yra svarbesnis už formalią kontrolę, nepaisant konkretaus bylos konteksto (PVM grupės, atskaita ar registracija). Atsižvelgiant į ESTT praktiką, darytina išvada, kad PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies taikymas be individualaus ekonominio nepriklausomumo vertinimo prieštarauja PVM direktyvos 9 ir 273 straipsniams, taip pat 2015-07-16 ESTT sprendime įtvirtintiems proporcingumo, mokesčių neutralumo ir teisinio tikrumo principams.
Pareiškėjos įsitikinimu, remiantis PVM direktyvos principais bei ESTT praktika,
MB „4 Gintarai“ ir mažoji bendrija „Turbo Tralas“ (toliau – ir MB „Turbo Tralas“) yra laikytinos ekonomiškai nepriklausomomis įmonėmis, todėl jos negali būti laikomos vienu apmokestinamuoju asmeniu PVM tikslais (jų vykdoma ekonominė veikla yra visiškai skirtinga ir tarpusavyje nesusijusi; jos neturi jokių bendrų sandorių ar verslo operacijų; vykdo veiklą skirtingose vietovėse ir skirtingo pobūdžio sektoriuose; taiko skirtingas rinkodaros strategijas, veikia atskirose rinkose, turi skirtingus prekinius ženklus, logotipus ir interneto svetaines). Jokių įrodymų dėl veiklos pobūdžio tapatumo, ekonominės priklausomybės ar veikimo vienas kito naudai nepateikta. VMI, vertindama MB „4 Gintarai“ veiklą, nustatė tik formalų finansinį ryšį (tas pats savininkas), tačiau nepateikė jokių įrodymų dėl ekonominių ar organizacinių ryšių egzistavimo, todėl taikant PVMĮ 71 straipsnio 7 dalį šiuo pagrindu, yra pažeidžiama ES teisė ir ESTT praktika.
Pareiškėjos nuomone, po 2022 m. Komisijos oficialaus įspėjimo (EK Pranešimo) bet kokie administraciniai sprendimai, priimti remiantis su PVM Direktyva nesuderinta PVMĮ redakcija, laikytini ES teisės pažeidimo tąsa, už kurią atsakomybė tenka tiek valstybei, tiek jos institucijoms. VMI Sprendimas priimtas žinant, kad taikoma nuostata pripažinta pažeidžiančia ES teisę, todėl jos taikymas prieštarauja ES teisės viršenybės ir lojalumo principams.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ji bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė visus reikiamus dokumentus ir ataskaitas. VMI Sprendimas taikyti 60 proc. baudą, viršijančią įstatymo ribas ir nepagrįstą faktinėmis aplinkybėmis, pažeidžia Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 139 straipsnį, Baudų skyrimo ir delspinigių skaičiavimo metodiką, patvirtintą VMI viršininko 2007 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. VA-25 „Dėl Baudų skyrimo ir delspinigių skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – ir Metodika), proporcingumo ir individualizavimo principus. Tokie veiksmai laikytini administracinių įgaliojimų viršijimu, kaip tai suprantama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 8 straipsnio 3 dalyje. Sankcijos dydis kelia realią grėsmę verslo tęstinumui ir darbo vietos išsaugojimui.
Pareiškėja taip pat pažymi, kad per beveik dvejų metų laikotarpį MB „4 Gintarai“ patikrinimą vykdė šeši skirtingi inspektoriai iš dviejų AVMI skyrių, tokie nuolatiniai inspektorių ir departamentų pasikeitimai pažeidžia gero administravimo principą (MAĮ 8 straipsnio 3 dalis) ir teisinio tikrumo principą, nes mokesčių mokėtojas negali numatyti institucijos pozicijos. MB „4 Gintarai“ per šį laikotarpį keturis kartus pateikė rašytinius paaiškinimus per „Mano VMI“ sistemą (2023-10-11, 2023-10-29, 2023-11-15 ir 2024-08-19), tačiau VMI neatsakė nė į vieną iš esminių klausimų – nekomentavo nei EK pozicijos, nei ESTT praktikos, nei faktinių aplinkybių dėl veiklos atskirumo. Tai laikytina motyvavimo pareigos pažeidimu ir prieštarauja teisei būti išklausytam.
Pareiškėjos vertinimu, VMI priėmė sprendimą nepateikdama jokių faktinių įrodymų dėl antrosios PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies numatytos sąlygos. VMI pažeidė teisės viršenybės, proporcingumo ir sąžiningo administravimo principus, taikydama normą retrospektyviai ir diskriminaciniu būdu mažai įmonei, todėl VMI Sprendimas laikytinas nepagrįstu ir yra naikintinas.
Atsakovė atsiliepimu į pareiškėjos patikslintą skundą su juo nesutinka ir prašo teismo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė pažymi, kad EK pranešimu akcentuojama ne tik ekonominė nepriklausomybė, bet ir
teisinė nepriklausomybė, taigi, turi būti išpildytos dvi sąlygos dėl PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies išimties taikymo.
Atsakovė nurodo, kad PVM direktyvos nuostatos yra skirtos įmonėms, kurios yra glaudžiai susijusios ir nori veikti kaip vienas apmokestinamasis asmuo PVM mokėtojas. Tai patvirtino ESTT
2014 m. rugsėjo 17 d. sprendime byloje C-7/13, nurodydamas, kad PVM grupės nariai yra prilyginti vienam apmokestinamajam asmeniui ir toliau nebegali atskirai pateikti PVM Skandia Sverige deklaracijų ir grupėje ar už jos ribų būti laikomi apmokestinamaisiais asmenimis, nes tik vienintelis apmokestinamasis asmuo gali pateikti šias deklaracijas. Pareiškėjos minimos ESTT bylos šio ginčo kontekste neatitinka nagrinėjamo klausimo. Pareiškėja pati pažymi, kad 2015-07-16 ESTT Sprendime aiškiai nusprendė, kad PVM direktyvos 11 straipsnis (anksčiau – Šeštosios direktyvos 77/388/EEB) 4 straipsnio 4 dalis) suteikia valstybėms narėms diskreciją nustatyti PVM grupių sudarymo tvarką.
Atsakovė atkreipia dėmesį, kad PVM direktyvos 11 straipsnyje numatyta, kad pasikonsultavusi su patariamuoju PVM komitetu, kiekviena valstybė narė gali atskiru apmokestinamuoju asmeniu laikyti tos valstybės narės teritorijoje įsisteigusius asmenis, kurie, būdami teisiškai savarankiški, yra glaudžiai susiję finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais. ES valstybėms narėms yra palikta diskrecijos teisė pasirinkti ar įgyvendinti šias nuostatas nacionaliniuose teises aktuose. Tais atvejais, kai ES valstybė narė yra pasinaudojusi PVM direktyvos 11 straipsnyje numatyta galimybe, o joje įsisteigę asmenys sudaro PVM grupę, tai visi tokie asmenys PVM tikslais laikomi vienu apmokestinamuoju asmeniu, kuriam suteikiamas vienas PVM mokėtojo kodas. Asmenys, priklausantys tokiai grupei PVM tikslais nebegali būti laikomi savarankiškais apmokestinamaisiais asmenimis ir negali turėti atskirų PVM mokėtojo kodų, nors teisiškai jie ir išlieka atskirais juridiniais asmenimis.
Atsakovė pabrėžia, kad Lietuva nėra pasirinkusi įgyvendinti PVM direktyvos 11 straipsnio nuostatų, t. y. Lietuvos teisės aktai nenumato jokių PVM grupės taisyklių, todėl vadovautis PVM grupės nuostatomis ir ESTT praktikomis nėra tikslinga. PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatos nustato atvejus, kada konkrečiam apmokestinamajam asmeniui atsiranda prievolė registruotis PVM mokėtoju ir yra nukreiptos prieš mokesčių vengimą, siekiant užkirsti kelią atvejams, kai kartu su susijusiais asmenimis steigiant kelis juridinius asmenis verslas dirbtinai yra skaidomas tam, kad nebūtų pasiekta registravimosi PVM mokėtojais riba. Šios nuostatos įtvirtinimas atitinka PVM direktyvos 273 straipsnį, kuris suteikia ES valstybėms narėms teisę nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai renkamas PVM ir užkertamas kelias sukčiavimui.
Atsakovė pažymi, kad iki 2023 m., kol nebuvo pakeistas PVMĮ, nebuvo išskirta kriterijų, kuriais remiantis, dviejų įmonių, kurias kontroliuoja tas pats asmuo ar susiję asmenys, gautoms pajamoms viršijus 45 000 Eur, neprivalėjo registruotis PVM mokėtoju, o tai reiškia, kad viršijus 45 000 Eur visada privalėjo registruotis PVM mokėtoju ir mokėti PVM nuo kiekvienos įmonės pajamų atskirai, nepaisant to, kad atskirai pajamos neviršytų šios ribos. PVMĮ pakeitimu, PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje atsirado du kriterijai, kuriuos atitikus, galima nesiregistruoti PVM mokėtoju ir nemokėti PVM. Tačiau pareiškėja neatitinka vieno iš numatyto kriterijaus, nes tikrinamuoju laikotarpiu ją ir MB „Turbo tralas“ valdė tas pats asmuo, todėl pareiškėja pasinaudoti PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies išimtimi ji negali.
Teismas
konstatuoja:
byloje ginčas kilo dėl VMI Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės: remiantis Šiaulių AVMI 2024 m. rugsėjo 18 d. pavedimu tikrinti Nr. (31.49 Mr) FR0773-1073, 2024 m. rugsėjo 19 d. pranešus pareiškėjai, Šiaulių AVMI atliko pareiškėjos PVM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo teminį mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki
2023 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo aktu konstatuota, kad MB „4 Gintarai“ pažeidė PVMĮ 71 straipsnio 1 dalį, nes pareiškėjos gautos pajamos už suteiktas paslaugas kartu su MB „Turbo tralas“ gautomis pajamomis nuo 2021 m. gegužės mėn., išskyrus 2021 m. rugsėjo mėn., per paskutiniuosius 12 mėn. viršijo 45 000 Eur vertę, pareiškėja nepateikė PVM neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitų (forma FR0608) ir nedeklaravo mokėtino PVM pagal PVMĮ 92 straipsnio 1 dalies nuostatas tais laikotarpiais, kai bendras atlygis už suteiktas paslaugas viršijo 45 000 Eur ribą. PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies išimtis pareiškėjos atžvilgiu netaikytina, nes 2021–2023 m. MB „4 Gintarai“ ir MB „Turbo tralas“ narys ir vadovas – tas pats asmuo V. G.
Šiaulių AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas, ginčijamu Šiaulių AVMI Sprendimu patvirtino Šiaulių AVMI Patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotą 10 086 Eur PVM sumą; vadovaudamasi PVMĮ 123 straipsniu, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsnio 2 dalimi, nuo apskaičiuotos sumokėti į biudžetą 10 086 Eur PVM sumos apskaičiavo 1 793,92 Eur dydžio delspinigius; vadovaudamasi Metodika (2018 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. VA-108 redakcija), atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių AVMI Patikrinimo akte nenurodyta lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. balandžio 30 d. skyrė 30 proc. (vidutinio dydžio), t. y. 2 106 Eur
(7 021 x 30 proc.) PVM baudą; vadovaudamasi Metodika (2023 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. VA-34 redakcija), atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių AVMI Patikrinimo akte nenurodyta lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, už laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. skyrė 60 proc. (vidutinio dydžio), t. y. 1 839 Eur (3 065 x 60 proc.) PVM baudą, t. y. iš viso 3 945 Eur dydžio PVM baudą.
VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos 2025 m. sausio 7 d. skundą, vadovaudamasi MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 1 punktu, ginčijamu VMI Sprendimu patvirtino Šiaulių AVMI Sprendimą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja PVM direktyva, PVMĮ, MAĮ, Metodika (ginčo laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. galiojusios teisės aktų redakcijos).
Administracinėje byloje teismas, vertindamas skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumą ir pagrįstumą, įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas (jo dalis) turėtų būti panaikintas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra išaiškinta, jog teismas administracinėje teisenoje yra varžomas dispozityvumo principo, pagal kurį byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą – asmuo pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (LVAT 2012 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A442-1447/2012; 2019 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-982-552/2019).
Pareiškėja VMI Sprendimą taip pat ginčija tuo aspektu, kad priimdama ginčijamą VMI Sprendimą atsakovė pareiškėjos atžvilgiu taikė PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies redakciją, galiojusią iki
2022 m. gruodžio 31 d., kuri PVMĮ pakeitimu buvo pakeista būtent dėl EK Pranešimo, valstybei pripažinus padarytą pažeidimą pagal PVM direktyvą, kuomet netinkamai buvo taikomos PVM taisyklės, skirtos palengvinti mažųjų įmonių veiklą, VMI nustatė tik formalų ryšį (tas pats mažųjų bendrijų savininkas), tačiau nepateikė jokių įrodymų dėl ekonominių ar organizacinių ryšių egzistavimo, iki
2022 m. gruodžio 31 d. galiojusios PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies normos taikymas pareiškėjos atžvilgiu prieštarauja Konstitucinio Teismo doktrinai, lex benignor retro agit principui (lot. „atsakomybę lengvinantis įstatymas galioja atgal“), mokesčių neutralumo, proporcingumo, sąžiningo administravimo ir ES teisės viršenybės principams.
Atsakovė argumentuoja, kad EK pranešimu akcentuojama ne tik ekonominė nepriklausomybė, bet ir teisinė nepriklausomybė, taigi, turi būti išpildytos dvi sąlygos dėl PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies išimties taikymo. PVMĮ pakeitimu, PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje atsirado du kriterijai, kuriuos atitikus, galima nesiregistruoti PVM mokėtoju ir nemokėti PVM, tačiau pareiškėja pasinaudoti PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies išimtimi negali, nes tikrinamuoju laikotarpiu MB „4 Gintarai“ ir MB „Turbo tralas“ valdė tas pats asmuo.
PVMĮ nustato apmokestinimą PVM, taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVMĮ 1 straipsnio 1 dalis). PVMĮ nuostatos suderintos su ES teisės aktais, nurodytais PVMĮ 2 priede (tame tarpe ir su PVM direktyva) (PVMĮ 1 straipsnio 2 dalis).
Pagal PVMĮ 92 straipsnio 1 dalies nuostatas, asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju pagal PVMĮ 71 straipsnio 7 dalį, tačiau to nepadaręs, privalo skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už prekes ir paslaugas, už kurias jis pagal PVMĮ nuostatas privalėtų skaičiuoti ir mokėti PVM būdamas PVM mokėtoju, pateikdamas PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitą (forma FR0608). Mokėtina už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas PVM suma apskaičiuojama už kiekvieną mėnesį, kai bendra visų susijusių asmenų gauta ar gautina atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėn.) viršija PVMĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribą (45 000 Eur), nepriklausomai nuo to, kad kiekvieno tokio asmens ar dalies jų gauto ar gautino atlygio suma mažesnė nei nustatytoji riba.
Iki 2022 m. gruodžio 31 d. galiojusio PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad kai tas pats asmuo (vienas ar kartu su kitais asmenimis, kurie pagal PVMĮ laikomi su juo susijusiais) kontroliuoja keletą juridinių asmenų, visi jo kontroliuojami juridiniai asmenys ir jis pats (jeigu jis pats vykdo ekonominę veiklą) privalo pateikti prašymus įregistruoti juos PVM mokėtojais, jeigu bendra visų jų gauta ar gautina atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėn.) viršijo PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, neatsižvelgiant į tai, kad kiekvieno tokio asmens ar dalies jų gauto ar gautino atlygio suma yra mažesnė už nustatytą ribą.
PVMĮ pakeitimu nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojusio 71 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kai tas pats asmuo (vienas ar kartu su kitais asmenimis, kurie pagal PVMĮ laikomi su juo susijusiais) kontroliuoja keletą juridinių asmenų, visi jo kontroliuojami juridiniai asmenys ir jis pats (jeigu jis pats vykdo ekonominę veiklą) privalo pateikti prašymus įregistruoti juos PVM mokėtojais, jeigu bendra visų jų gauta ar gautina atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėn.) viršijo PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, neatsižvelgiant į tai, kad kiekvieno tokio asmens ar dalies jų gauto ar gautino atlygio suma yra mažesnė už nustatytą ribą. Šios dalies nuostatos netaikomos, jeigu šie asmenys gali įrodyti, kad: 1) nė vienas jų valdymo organas ir (arba) atskiras valdymo organo narys nėra tas pats asmuo ir 2) jų faktiškai vykdoma ekonominė veikla nėra to paties pobūdžio, ir jie neveikia vienas kito naudai ar interesais.
LVAT dėl įrodinėjimo pareigos mokestiniuose ginčuose paskirstymo yra konstatavęs, jog mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet savo poziciją pagrįsti konkrečiais duomenimis ir leistinais įrodymais, o ne vien tik savo nesutikimą išreiškiančiais paaiškinimais, apibendrinto, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais (LVAT 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A-1108-146/2015, 2016 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-606-442/2016). Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, priešingai nei teigia pareiškėja, ne VMI turėjo įrodyti, o pareiškėja, siekdama pasinaudoti nuo 2023 m. sausio 1 d. PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje numatyta išimtimi privalėjo pateikti įrodymus, kad tenkina abi komuliatyvias sąlygas.
Tuo tarpu bylos medžiaga patvirtina ir pati pareiškėja neginčija, kad ginčo laikotarpiu
2021–2023 m. MB „4 Gintarai“ ir MB „Turbo tralas“ narys ir vadovas buvo tas pats asmuo V. G. (MB „4 Gintarai“ narys nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2023 m. iki gruodžio 22 d., vadovas nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2024 m. sausio 3 d.; MB „Turbo tralas“ narys nuo 2020 m. vasario
13 d., vadovas nuo 2020 m. vasario 20 d.), o pareiškėjos ir MB „Turbo Tralas“ pajamos ginčo laikotarpiu viršijo PVMĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribą (45 000 Eur), MB „4 Gintarai“ neįsiregistravo PVM mokėtoja, neapskaičiavo ir nesumokėjo biudžetą PVM.
Atitinkamai pareiškėjos argumentai, susiję su tuo, kad MB „4 Gintarai“ ir MB „Turbo tralas“ yra laikytinos ekonomiškai nepriklausomomis įmonėmis, todėl jos negali būti laikomos vienu apmokestinamuoju asmeniu PVM tikslais, o VMI nepateikė įrodymų dėl veiklos pobūdžio tapatumo, ekonominės priklausomybės ar veikimo vienas kito naudai, tuo pažeidžiant ES teisę ir ESTT praktiką, byloje nesant duomenų, kad pareiškėja atitinka vieną iš dviejų komuliatyvių sąlygų „nė vienas jų valdymo organas ir (arba) atskiras valdymo organų narys nėra tas pats asmuo“, atmetami kaip nepagrįsti.
Teismas pažymi, kad oficialiame EK pranešime Komisija laikėsi nuomonės, kad PVM direktyvoje speciali mažoms įmonėms nustatyta schema negali būti taikoma remiantis visa bendra asmenų, kuriems taikoma nuostata dėl kovos su mokesčio vengimu, apyvarta, jeigu tie asmenys yra teisiškai nepriklausomi ir jeigu jų struktūros nėra tik dirbtinės ir iš esmės sukurtos tam, kad būtų galima pasinaudoti mokesčio lengvata. Todėl PVMĮ neturėtų apimti atvejų, kai įmonių elgsena nėra susijusi su dirbtiniu skaidymu. Komisija pabrėžė, kad tokia padėtis būtų ištaisyta, jei vietoj absoliučios taisyklės nustatymo apmokestinamiesiems asmenims būtų sudaryta galimybė įrodyti, kad dirbtinio suskaidymo nėra.
Ginčui aktualaus PVMĮ pakeitimo aiškinamajame rašte nurodyta, atsižvelgiant į EK pranešime išdėstytus argumentus, PVMĮ pakeitimo tikslas yra patikslinti PVM įstatymo 71 straipsnio 7 dalį, suteikiant apmokestinamiesiems asmenims galimybę įrodyti, kad dirbtinio verslo suskaidymo nėra ir dėl to jiems netaikoma nuostata dėl bendro to paties asmens ir jo kontroliuojamų juridinių asmenų gauto (gautino) atlygio skaičiavimo. Šiuo tikslu asmenys privalo turėti įrodymų, kad: 1) nė vienas jų valdymo organas ir (arba) atskiras valdymo organų narys nėra tas pats asmuo ir 2) jų faktiškai vykdoma ekonominė veikla nėra to paties pobūdžio ir jie neveikia vienas kito naudai ar interesais, t. y. jie vykdo nesusijusią ekonominę veiklą.
Teismo vertinimu, bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad surašant Šiaulių AVMI Patikrinimo aktą, priimant Šiaulių AVMI Sprendimą ir VMI Sprendimą buvo aptartos, įvertintos ir taikytos ginčo laikotarpiu (nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) galiojančių PVMĮ ir kitų aktualių taikytinų teisės aktų nuostatos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai neatitinkant vienos iš dviejų komuliatyvių PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies sąlygų, PVMĮ pakeitimas negali būti vertinamas kaip pareiškėjos atsakomybę lengvinantis įstatymas, todėl pareiškėjos argumentai kad iki 2022 m. gruodžio 31 d. galiojusios PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies normos taikymas pareiškėjos atžvilgiu prieštarauja Konstitucinio Teismo doktrinai, lex benignor retro agit, mokesčių neutralumo, proporcingumo ir ES teisės viršenybės principams taip pat laikytini nepagrįstais.
Pareiškėja teigia, kad 2015-07-16 ESTT sprendimas ir 2021-03-11 ESTT sprendimas patvirtina tą pačią taisyklę: ekonominis nepriklausomumas yra svarbesnis už formalią kontrolę, nepaisant konkretaus bylos konteksto (PVM grupės, atskaita ar registracija), o atsižvelgiant į ESTT praktiką, PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies taikymas be individualaus ekonominio nepriklausomumo vertinimo prieštarauja PVM direktyvos 9 ir 273 straipsniams, taip pat 2015-07-16 ESTT sprendime įtvirtintiems proporcingumo, mokesčių neutralumo ir teisinio tikrumo principams. Tačiau teismas nesutinka su tokia pareiškėjos pozicija.
Pagal PVM direktyvos 9 straipsnį, apmokestinamasis asmuo – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą. Ekonominė veikla – gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų.
Vadovaujantis PVM direktyvos 11 straipsniu, pasikonsultavusi su patariamuoju pridėtinės vertės mokesčio komitetu, kiekviena valstybė narė gali atskiru apmokestinamuoju asmeniu laikyti tos valstybės narės teritorijoje įsisteigusius asmenis, kurie, būdami teisiškai savarankiški, yra glaudžiai susiję finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais. Valstybė narė, pasinaudodama pirmoje pastraipoje numatyta galimybe, gali patvirtinti visas priemones, kurių reikia siekiant užkirsti kelią mokesčio slėpimui ar vengimui pasinaudojant šia nuostata.
Remiantis PVM direktyvos 273 straipsniu, valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai renkamas PVM ir užkertamas kelias sukčiavimui, atsižvelgdamos į reikalavimą vienodai traktuoti apmokestinamųjų asmenų vykdomus nacionalinius sandorius ir sandorius tarp valstybių narių, tačiau dėl šių prievolių prekyboje tarp valstybių narių neturi atsirasti su sienų kirtimu susijusių formalumų.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ES valstybėms narėms yra palikta diskrecijos teisė pasirinkti ar įgyvendinti šias nuostatas nacionaliniuose teises aktuose. Lietuva nėra pasirinkusi įgyvendinti PVM direktyvos 11 straipsnio nuostatų, t. y. Lietuvos teisės aktai nenumato PVM grupės taisyklių. PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatos nustato atvejus, kada konkrečiam apmokestinamajam asmeniui atsiranda prievolė registruotis PVM mokėtoju ir yra nukreiptos prieš mokesčių vengimą, siekiant užkirsti kelią atvejams, kai kartu su susijusiais asmenimis steigiant kelis juridinius asmenis verslas dirbtinai yra skaidomas tam, kad nebūtų pasiekta registravimosi PVM mokėtojais riba.
Pareiškėjos nurodoma ESTT praktika (2015-07-16 ESTT sprendimas ir 2021-03-11 ESTT sprendimas) šio ginčo kontekste neatitinka nagrinėjamo klausimo. 2015-07-16 ESTT sprendime sprendžiamas klausimas dėl pirkimo PVM atskaitos apskaičiavimo tvarkos, kai ši atskaita gali būti tik dalinė ir dėl susijusios su „PVM grupėmis“ Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 4 dalies, pareiškėja pati pažymi, kad 2015-07-16 ESTT Sprendime aiškiai nusprendė, kad PVM direktyvos 11 straipsnis (anksčiau – Šeštosios direktyvos 77/388/EEB 4 straipsnio 4 dalis) suteikia valstybėms narėms diskreciją nustatyti PVM grupių sudarymo tvarką.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos prievolės registruotis PVM mokėtoja pagal PVMĮ 71 straipsnio 7 dalį. Šalys turi diskrecijos teisę nustatyti sąlygas, todėl proporcingumo, mokesčių neutralumo ir teisinio tikrumo principai nėra pažeidžiami bei atitinka PVM direktyvos 273 straipsnį, kuris suteikia ES valstybėms narėms teisę nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai renkamas PVM ir užkertamas kelias sukčiavimui. PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje nustatytas su verslo asmenų kontrole susietas, objektyviais kriterijais apibrėžtas apribojimas, leidžia užtikrinti veiksmingą ir proporcingą PVM administravimą, siekiant kovoti su galimu sukčiavimu, mokesčiu vengimu ir piktnaudžiavimu.
Pareiškėja taip pat ginčija VMI Sprendimą tuo aspektu, kad atliekant beveik du metus trukusį pareiškėjos patikrinimą, kurį vykdė šeši skirtingi inspektoriai iš dviejų AVMI skyrių, neatsakant į pareiškėjos paklausimuose nurodytus klausimus dėl EK pozicijos ir ESTT praktikos, buvo pažeistas gero administravimo, teisinio tikrinimo, teisės būti išklausytam principams. Tačiau teismas nesutinka su tokia pareiškėjos pozicija.
MAĮ 8 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. (MAĮ 8 straipsnio 2 dalis). Mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais (MAĮ 8 straipsnio 3 dalis). Mokesčių mokėtojas privalo teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais; laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus (MAĮ 40 straipsnio 4 ir 5 punktai).
Vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 1 ir 2 dalys).
Pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. MAĮ nustatyta tvarka mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu (MAĮ 68 straipsnio 2 dalis).
Iš cituotų MAĮ 66 straipsnio 1 ir 2 dalių, jas skaitant kartu su to paties įstatymo 68 straipsnio
1–3 dalimis, yra akivaizdu, jog pagal bendrąja taisyklę aptariama mokesčių administratoriaus galimybė ir mokesčio mokėtojo pareiga apskaičiuoti ar pastebėjus (nustačius), kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, perskaičiuoti mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas, paprastai išlieka per visą mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties laikotarpį (LVAT 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-595/2013).
Pagal MAĮ 2 straipsnio 24 dalį, mokestinis tyrimas – mokesčių administratoriaus atliekama mokesčių mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti pateiktų mokesčių deklaracijų, muitinės deklaracijų, dokumentų bei kitos apie mokesčių mokėtoją turimos informacijos analizę, mokesčių mokėtojų vizitavimą, jų veiklos kontrolę, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Mokestinį tyrimą atlieka mokesčių administratoriaus pareigūnai, be atskiro pavedimo atlikdami savo tiesiogines darbo funkcijas (MAĮ 135 straipsnio 1 dalis). Detali mokestinio tyrimo atlikimo tvarka yra nustatyta Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklėse, patvirtintose VMI viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. VA-108 (MAĮ 135 straipsnio 2 dalis).
Mokestinis patikrinimas – mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse (MAĮ 2 straipsnio 23 dalis). MAĮ 115 straipsnyje yra išskirtos šios mokestinio patikrinimo rūšys:
1) kompleksinis patikrinimas; 2) teminis patikrinimas; 3) operatyvus patikrinimas. Pagal MAĮ 115 straipsnio 2 punktą, teminis patikrinimas – mokestinės prievolės įvykdymo patikrinimas, kuris apima mokesčių mokėtojo mokamo tam tikro mokesčio (mokesčių), administruojamo (administruojamų) atitinkamo mokesčių administratoriaus, per tam tikrą laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą. Detali VMI vykdomų mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo tvarka nustatyta Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklėse, patvirtintose VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 (MAĮ 134 straipsnis).
Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, skirtingų AVMI pareigūnų atlikti pareiškėjos stebėsenos veiksmai, pareiškėjai (mokesčių mokėtojai) per nustatytą laikotarpį pasiūlytu būdu nepašalinus trūkumų ar prieštaravimų, nepaneigė (neapribojo) galimybės inicijuoti mokestinį teminį patikrinimą, įvertinti/apskaičiuoti mokėtiną PVM ir su juo susijusias sumas laikantis senaties terminų (dėl to ginčo byloje nėra) MAĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nors pareiškėja nurodo, kad pateikė rašytinius paaiškinimus per „Mano VMI“, o atsakovė pažeidė pareiškėjos teisę būti išklausytai, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad AVMI pareigūnai, vykdydami savo funkcijas, ne kartą raštu ragino pareiškėją atlikti mokestines prievoles, nes pareiškėja galimai privalėjo, tačiau nepateikė prašymo įregistruoti ją PVM mokėtoja (PVM 71 str. 7 d.), be to, priimant ginčijamus sprendimus buvo analizuojamos ir vertinamos pareiškėjos pateiktos pastabos. Taigi, kontrolės procedūrų trukmė, kurią sąlygojo ir pačios pareiškėjos mokėtojos veiksmai (neveikimas), bei skirtingų pareigūnų stebėsenos ir teminio patikrinimo kontrolės veiksmai nesudaro pagrindo teigti, kad priimant ginčijamus sprendimus buvo pažeisti mokesčių mokėtojos (pareiškėjos) teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, gero administravimo, teisės būti išklausytam ir visų neaiškumų aiškinimo mokesčio mokėtojo naudai principai.
Pareiškėja taip pat prašo teismo, kilus abejonių dėl PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies atitikties PVM direktyvos nuostatoms, kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir sustabdyti ginčijamų sprendimų vykdymą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, siekiant išvengti negrįžtamos žalos pareiškėjai.
Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą ES teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį teismas, kuriam taikant ES teisės normas iškilo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą ES teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą.
Aptartas PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra aiškus ir nedviprasmiškas. Pagal šią teisės normą būtent pareiškėja, o ne mokesčių administratorius turėjo imtis aktyvių veiksmų, t. y. pateikti mokesčių administratoriui prašymą įregistruoti ją PVM mokėtoja. Mokesčių administratorius, nustatyta tvarka atlikęs mokestinį patikrinimą, nustatęs, kad pareiškėja to nepadarė, pagrįstai pripažino pareiškėją PVM mokėtoja ir apskaičiavo mokėtinas sumas (LVAT 2021 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. eA-986-575/2021).
Remiantis LVAT išaiškinimu, Lietuvos valstybė, nustatydama ir taikydama išimtį neapmokestinti Lietuvos apmokestinamų asmenų PVM, kai bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršija tam tikros ribos, nurodytos 45 000 (PVMĮ 71 str. 2 d.), naudojasi PVM Direktyvos 287 straipsnyje įtvirtinta valstybėms narėms, kurios į ES įstojo po 1978 m. sausio 1 d., suteikta diskrecija nuo PVM atleisti apmokestinamuosius asmenis, kurių metinė apyvarta yra ne didesnė nei nustatyta tam tikra suma. PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas patenka į PVM Lietuvos valstybei suteiktos diskrecijos sritį nustatyti, ar apmokestinti asmenis, kurių metinė apyvarta neviršija 45 000 Eur, ar ne. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad PVMĮ 71 straipsnio 7 dalis būtų nesuderinama su PVM direktyvos nuostatomis (joms prieštarautų), nes šiuo atveju Lietuvos valstybė savo nacionalinėje teisėje turėdama įtvirtintą nuostatą dėl neapmokestinimo PVM asmenų, kurio apyvarta (gaunamas atlygis) neviršija 45 000 Eur per paskutinius 12 mėnesių, taip pat turėdama įtvirtintus šios nuostatos netaikymo atvejus (šiuo atveju – PVMĮ 71 str. 7 d.), įgyvendina Direktyvos suteiktą diskreciją (LVAT 2021 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. eA-986-575/2021).
Taigi, tam, jog ši byla būtų išnagrinėta ir joje būtų priimtas sprendimas, nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pareiškėjos nurodytais klausimais ir sustabdyti ginčijamų sprendimų vykdymą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, nes PVMĮ 71 straipsnio 7 dalis yra suderinama su PVM direktyvos nuostatomis, neaiškumų dėl šiai bylai aktualių PVM direktyvos nuostatų teismui nekyla.
Pareiškėja taip pat prašo teismo panaikinti paskirtas baudas (3 945 Eur) ir delspinigius
(1 793,92 Eur) kaip neproporcingas ir nepagrįstas, nesant mokesčių mokėtojo kaltės bei esant teisinio neapibrėžtumo situacijai, nurodo, kad ji bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė visus reikiamus dokumentus ir ataskaitas, VMI Sprendimas taikyti 60 proc. baudą, viršijančią įstatymo ribas ir nepagrįstą faktinėmis aplinkybėmis, pažeidžia MAĮ 139 straipsnį, Metodikos nuostatas bei proporcingumo ir individualizavimo principus ir laikytini administracinių įgaliojimų viršijimu, sankcijos dydis kelia realią grėsmę verslo tęstinumui ir darbo vietos išsaugojimui.
Asmenims, pažeidusiems šio PVMĮ nuostatas, delspinigiai skaičiuojami MAĮ tvarka (PVMĮ
123 straipsnio 1 dalis). MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį <...> mokesčių mokėtojui skaičiuojami delspinigiai. Delspinigių skaičiavimo pradžią, trukmę, dydį ir atleidimo nuo delspinigių sąlygas reglamentuoja MAĮ 96-99 straipsniai. MAĮ 100 straipsnyje tvirtintas baigtinis atleidimo nuo delspinigių pagrindų sąrašas. Prašymas atleisti nuo delspinigių gali būti tenkinamas tik tada, jei yra nors viena aplinkybė, numatyta ir įtvirtinta MAĮ 100 straipsnyje: tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme; MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.
Ginčo laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. balandžio 30 d. galiojusio PVM 123 straipsnio 3 dalis numatė, kad jeigu nustatoma, kad apmokestinamasis asmuo arba bet koks kitas asmuo, nesantis PVM mokėtoju, tačiau PVMĮ nustatyta tvarka privalėjęs mokėti į biudžetą PVM, jo nesumokėjo, apskaičiuojama mokėtina į biudžetą PVM suma ir skiriama nuo 20 iki 100 procentų apskaičiuotos PVM sumos dydžio bauda. Analogiška nuostata įtvirtinta Metodikos (2018 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. VA-108 redakcija), 12.1.2 papunktyje.
Ginčo laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 1 d. galiojančio PVM 123 straipsnio 3 dalis numatė, kad jeigu nustatoma, kad apmokestinamasis asmuo arba bet koks kitas asmuo, nesantis PVM mokėtoju, tačiau PVMĮ nustatyta tvarka privalėjęs mokėti į biudžetą PVM, jo nesumokėjo, apskaičiuojama mokėtina į biudžetą PVM suma ir skiriama nuo 20 iki 100 procentų apskaičiuotos PVM sumos dydžio bauda. Analogiška nuostata įtvirtinta Metodikos (2023 m. balandžio 27 d. įsakymo
Nr. VA-34 redakcija) 12.1.2 papunktyje.
Skirdamas baudą, konkretų jos dydį mokesčių administratorius nustato vadovaudamasis MAĮ nustatytomis baudų skyrimo taisyklėmis (PVMĮ 123 straipsnio 4 dalis).
MAĮ įtvirtintas baigtinis atleidimo nuo baudų pagrindų sąrašas. Prašymas atleisti nuo baudos gali būti tenkinamas tik tada, jei yra nors viena aplinkybė, numatyta ir įtvirtinta MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje, t. y. 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.
Laikantis LVAT formuojamos teismų praktikos administracinėse bylose, pareigą įrodyti teisės normos, įtvirtinančios atleidimo nuo delspinigių/baudų pagrindą, turi mokesčių mokėtojas, o mokesčių administratorius dėl šių nuostatų taikymo gali spręsti pats tik tuo atveju, kai pats turi pakankamai duomenų ir įrodymų, patvirtinančių normos taikymo sąlygų egzistavimą.
Pareiškėja prašo panaikinti paskirtas baudas ir delspinigius kaip neproporcingas ir nepagrįstas, nesant mokesčių mokėtojo kaltės bei esant teisinio neapibrėžtumo situacijai. Tačiau teismo vertinimu, aptartas PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra aiškus ir nedviprasmiškas. Pagal šią teisės normą būtent pareiškėja, o ne mokesčių administratorius turėjo imtis aktyvių veiksmų, t. y. pateikti mokesčių administratoriui prašymą įregistruoti ją PVM mokėtoja, mokesčių administratorius, nustatyta tvarka atlikęs mokestinį patikrinimą, nustatęs, kad pareiškėja to nepadarė, pagrįstai pripažino pareiškėją PVM mokėtoja ir apskaičiavo mokėtinas sumas (tiek PVM, tiek baudas ir delspinigius, kuriuos pareiškėjai atsirado pagrindas papildomai sumokėti, pripažinus ją PVM mokėtoja). Duomenų, kad pareiškėja PVMĮ pažeidė dėl klaidingo apibendrinto PVMĮ paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais, byloje taip pat nėra, priešingai, – bylos duomenimis, atsakovė ne kartą ragino atlikti mokestines prievoles, nes pareiškėja galimai privalėjo, tačiau nepateikė prašymo įregistruoti ją PVM mokėtoja (PVM 71 str. 7 d.). Kaip minėta, MAĮ 100 ir 141 straipsniuose įtvirtintas baigtinis atleidimo nuo delspinigių ir baudų sąrašas, todėl nagrinėjamu atveju panaikinti VMI Sprendimu paskirtas baudas ir delspinigius remiantis MAĮ 100 ir 141 straipsniais nėra pagrindo.
Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio
21 d. nutarimas).
Teismas atkreipia dėmesį, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog ir nesant MAĮ įtvirtintų atleidimo nuo baudų ir delspinigių mokėjimo pagrindų, mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo jų mokėjimo, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais. Tačiau pagal LVAT praktiką atleidimas nuo delspinigių/ baudų (jų dalies) šiuo pagrindu (vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais) paprastai yra taikomas tik esant išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios buvo nulemtos norminių aktų reikalavimų neatitinkančių mokesčių administratoriaus veiksmų, jo neveikimo, kada apskaičiuoti delspinigiai dėl savo dydžio būtų neadekvatūs padarytam pažeidimui, mokesčių mokėtojo elgesio kontrolės procedūrų metu ar po jų (LVAT 2017 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A-1146-602/2017, 2018 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-144-602/2018), kurių buvimas / nebuvimas yra įvertinamas konkrečioje situacijoje.
Nagrinėjamu atveju ginčo dėl 10 086 Eur PVM sumos apskaičiavimo nėra. Atsakovė nuo apskaičiuotos sumokėti į biudžetą 10 086 Eur PVM sumos apskaičiavo 1 793,92 Eur dydžio delspinigius ir atsižvelgdama į tai, kad Šiaulių AVMI Patikrinimo akte nenurodyta lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, vadovaudamasi Metodika (2018 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. VA-108 redakcija), už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. balandžio 30 d. skyrė 30 proc. (vidutinio dydžio),
t. y. 2 106 Eur (7 021 x 30 proc.) PVM baudą ir vadovaudamasi Metodika (2023 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. VA-34 redakcija) už laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. skyrė 60 proc. (vidutinio dydžio), t. y. 1 839 Eur (3 065 x 60 proc.) PVM baudą, t. y. iš viso 3 945 Eur dydžio PVM baudą.
Priešingai nei nurodo pareiškėja, atsižvelgiant į aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, delspinigių ir baudų dydis parinktas laikantis PVMĮ, MAĮ ir Metodikos reikalavimų. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad ji bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė visus reikiamus dokumentus ir ataskaitas, atsakovės pagrįstai nelaikyta lengvinančia aplinkybe MAĮ 140 straipsnio
3 dalies 1 punkto prasme, nes pareiškėja nepripažino padariusi pažeidimą, pasirinko ir naudojosi jai suteikta teise nesutikti su sprendimu ir jį ginčyti. Įrodymų, kad sankcijos dydis kelia realią grėsmę verslo tęstinumui ir darbo vietos išsaugojimui, pareiškėja nepateikė, norminių aktų reikalavimų neatitinkančių mokesčių administratoriaus veiksmų ar neveikimo ar išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų lemti mokesčių mokėtojo atleidimą nuo delspinigių ir baudos mokėjimo (jų sumažinimo), pareiškėja nepagrindė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, byloje nesant duomenų, kad paskirtos baudos ir delspinigių suma yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) ir pažeidžia teisingumo ir protingumo principus, pareiškėjos prašymas jas panaikinti atmetamas kaip nepagrįstas.
LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 10 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, ar nebuvo atimta galimybė pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą.
Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad VMI Sprendimas, kuriuo patvirtintas Šiaulių AVMI Sprendimas, priimtas šios institucijos kompetencijos ribose, atitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taip pat nėra ABTĮ nustatytų pagrindų dėl kurių turėtų būti panaikintas, todėl pareiškėjos skundo reikalavimas panaikinti VMI Sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Atmetus pagrindinį pareiškėjos skundo reikalavimą, negali būti tenkinami ir išvestiniai skundo reikalavimai panaikinti Šiaulių AVMI Sprendimą ir Šiaulių AVMI Patikrinimo aktą, įpareigoti VMI iš naujo apskaičiuoti PVM prievolės sumą nuo 2023 m. sausio 1 d., taikant proporcingumo, mokesčių neutralumo ir teisėtų lūkesčių principus bei pripažinti, kad PVM prievolė, jei tokia egzistuotų, galėjo atsirasti tik nuo 2023 m. sausio 1 d., t. y. po to, kai įsigaliojo PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies pakeitimas, suderinantis nacionalinę teisę su PVM direktyva.
Pareiškėja taip pat prašo teismo, atsižvelgiant į pareiškėjos mažą veiklos mastą ir ribotus finansinius išteklius, leisti išdėstyti likusią mokėtiną sumą per 36 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kad būtų užtikrintas veiklos tęstinumas ir išvengta verslo žlugimo.
Pagal MAĮ 88 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą gali atidėti iki vienų metų ir (arba) išdėstyti ne daugiau kaip 5 metams nuo prašymo pateikimo mokesčių administratoriui dienos, bet ne anksčiau kaip nuo mokestinės nepriemokos susidarymo dienos. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu, kuris priimamas laikantis Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau (MAĮ 88 straipsnio 2 dalis).
Prašymų dėl nepriemokos išdėstymo / atidėjimo pateikimo ir nagrinėjimo tvarką detalizuoja Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo ir (ar) arba išdėstymo taisyklės, patvirtintų VMI viršininko 2024 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. VA-83 „Dėl Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo ir (ar) išdėstymo taisyklių ir formų patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės). VMI viršininko patvirtintose Taisyklėse yra pateikta nuoroda į Mokesčių mokėtojo, turinčio mokestinę nepriemoką, arba asmens, kuriam paskirta bauda už administracinį nusižengimą, finansinės būklės vertinimo rekomendacijas, patvirtintas VMI viršininko 2019 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. VA-38 „Dėl mokesčių mokėtojo, turinčio mokestinę nepriemoką, arba asmens, kuriam paskirta bauda už administracinį nusižengimą, finansinės būklės vertinimo rekomendacijų patvirtinimo“ (toliau – ir Rekomendacijos), kuriose išsamiai detalizuoti prašymų vertinimo metu taikytini kriterijai.
Taigi, iš MAĮ 88 straipsnio, Taisyklių nuostatų matyti, jog šiuose teisės aktuose numatyta mokesčių mokėtojui pareiga pateikti prašymą VMI ir jį pagrindžiančius dokumentus, o VMI spręsti dėl nepriemokos atidėjimo / išdėstymo pagal Rekomendacijos nustatytus objektyvius kriterijus.
Pažymėtina, jog LVAT ne kartą yra pažymėjęs, jog vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, bet sprendžia ginčus dėl teisės (LVAT 2019 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. AS-121-822/2019). Teismas paprastai negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir savarankiškai atlikęs administracine procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu egzistuojančią situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012). Įstatymai dažniausiai nesuteikia teismui viešojo administravimo įgalinimų (LVAT 2008 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575- 155/2008). Teismas, vykdydamas teisingumą, neatlieka ir iš esmės negali perimti viešojo administravimo funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai (pavyzdžiui, išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, apskaičiuoti pensiją ar pan.) (LVAT 2009 m.
rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146- 603/2009; LVAT 2012 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-647/2012).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas išdėstyti likusią mokėtiną sumą per 36 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pareiškėjos skundą atmetus, patirtos bylinėjimosi išlaidos (sumokėtas žyminis mokestis) neatlyginamos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, kurie nekeičia nagrinėjamos bylos rezultato, todėl teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
40 straipsnio 1 dalimi, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos mažosios bendrijos „4 Gintarai“ skundą atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė