Civilinė byla Nr. 3K-3-107-687/2015

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-14491-2013-6

                                                                                           Procesinio sprendimo kategorija: 129.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų V. V. ir J. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarties ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės V. D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. V. , J. V. , R. G. dėl baudos skyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių baudos skyrimą skolininkams pagal antstolio prašymą už antstolio reikalavimo dėl teismo sprendimo, kuriuo skolininkai įpareigoti grąžinti išieškotojai atitinkamas dalis nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo) nevykdymą, tinkamo taikymo.

              Pareiškėja antstolė V. D. pareiškimu dėl teismo sprendimo vykdymo kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą dėl baudos paskyrimo skolininkams, prašydama skolininkams J. V. ir V. V. skirti baudą už įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymą. Pareiškime nurodė, kad vykdo vykdomąją bylą Nr. 0004/13/00440 pagal Klaipėdos apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-192-159/2009 dėl V. V. ir J. V. įpareigojimo grąžinti 200/600 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 383/1000 nebaigto statyti gyvenamojo namo, žymimo plane 1A2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dalis, esančias (duomenys neskelbtini), R. G. per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pažymėjo, kad už minėto teismo sprendimo nevykdymą, Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 12 d. nutartimi, tenkinęs analogišką antstolės pareiškimą, skyrė J. V. ir V. V. kiekvienam po 500 Lt baudą išieškotojos R. G. naudai bei įpareigojo skolininkus per 20 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos įvykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-192-159/2009. Antstolės teigimu, po minėtos baudos skyrimo skolininkas V. V. perdavė R. G. durų raktus, bet iš namo nepasiėmė jiems priklausančių baldų ir taip tinkamai bei iki galo neįvykdė teismo sprendimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi pareiškėjos antstolės V. D. pareiškimą tenkino: paskyrė J. V. ir V. V. 600 Lt baudą kiekvienam, ją išieškant išieškotojos R. G. naudai bei įpareigojo skolininkus J. V. ir V. V. per 20 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos įvykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-192-159/2009. Taip pat teismas išaiškino, kad baudos paskyrimas neatleidžia skolininkų nuo pareigos vykdyti antstolio reikalavimus.

Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. spalio 30 d. nutartyje pasisakė, jog skolininkams priklausančių baldų buvimas perduotinose patalpose negali būti laikomas teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-192-159/2009, įvykdymu bei, atsižvelgęs į aukštesnės instancijos teismų formuojamą praktiką, padarė išvadą, kad skolininkai teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-192-159/2009, per minėto teismo bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartimi papildomai nustatytą terminą, neįvykdė.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal suinteresuotų asmenų V. V. ir J. V. atskirąjį skundą, 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimo vykdymas yra susijęs su turto (nekilnojamojo turto) perdavimu ir, atsižvelgęs į šią aplinkybę, teismas atmetė apeliantų argumentus dėl CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytos teismo posėdžio formos nesilaikymo, pažymėdamas, kad antstolė nesurašė LR teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 24 punkte nustatyto akto, o pareiškimu į teismą kreipėsi vadovaudamasi CPK 585 ir 593 straipsniais, pareiškimą grindė aplinkybėmis, kad skolininkai iki šiol neįvykdė antstolės reikalavimo tinkamai vykdyti teismo sprendimą. Teismas konstatavo, jog esant tokioms aplinkybėms CPK 771 straipsnio nuostatos netaikytinos ir nors skundžiamoje nutartyje ir pateikiamos nuorodos į CPK 771 straipsnį, tačiau procesinio poveikio priemonę – baudos skyrimą už antstolio reikalavimų nevykdymą įtvirtina ir CPK 585 straipsnio 2 dalies nuostatos. Teismas pažymėjo, kad vien nurodyta netinkama proceso teisės nuostata šiuo atveju nesudaro pagrindo konstatuoti, jog antstolės pareiškimas dėl baudos skyrimo išspręstas neteisingai. Apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliantų argumentus, kad jie nebuvo informuoti apie paskirtą teismo posėdį ir negalėjo pateikti savo atsiliepimų į antstolės pareiškimą, nes  įstatymas nustato operatyvų tokių klausimų sprendimą - CPK 593 straipsnio 2 dalies nuostatos įtvirtina, kad pareiškimą dėl baudos skyrimo CPK VI dalyje nustatytais atvejais teismas išnagrinėja ne vėliau kaip per septynias dienas nuo jų priėmimo dienos, ir nurodė, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2013 m. gruodžio 20 d. rezoliucija nutarė 2013 m. gruodžio 17 d. teisme gautą antstolės pareiškimą dėl baudos skyrimo nagrinėti rašytinio proceso tvarka, tą pačią dieną rašytinio proceso tvarka priimta ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, be to, apeliantai paaiškinimus ir nesutikimo su antstolės pareiškimu motyvus turėjo teisę pateikti atskirajame skunde; šia teise jie ir pasinaudojo. Teismas, pažymėdamas, kad šiuo atveju vykdomoji byla pradėta ne dėl skolininkų iškeldinimo; pagal antstolės vykdomą vykdomąjį dokumentą skolininkai įpareigoti grąžinti išieškotojai nurodytą nekilnojamąjį turtą, todėl atmetė apeliantų argumentą, kad antstolė neturėjo kreiptis į teismą dėl baudos skyrimo apeliantams už antstolės reikalavimų nevykdymą, o turėjo spręsti klausimą dėl skolininkų iškeldinimo (baldų išvežimo) CPK 766 straipsnio nustatyta tvarka. Teismas sprendė, kad apeliantų atskirojo skundo motyvai, jog sprendimo nevykdo ir išieškotoja, mat negrąžina apeliantams 390 000 Lt, šioje byloje teisiškai nereikšmingi, nes teismo sprendime apeliantų pareiga grąžinti išieškotojai R. G. nekilnojamojo turto dalis nesusieta su priešpriešine R. G. pareiga grąžinti apeliantams 390 000 Lt.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuoti asmenys V. V. ir J. V. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį ir priimti naują nutartį – antstolės V. D. pareiškimą atmesti.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino CPK 585 straipsnio 1 ir 2 dalis, 765 ir 769 straipsnių nuostatas. Kasatorių teigimu, Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-192-159/2009 R. G. kasatoriams nebuvo pareiškusi ieškinio reikalavimo dėl kasatorių priverstinio iškeldinimo iš jai priteistos namo dalies – išieškotojai vykdomasis raštas buvo išduotas tik dėl kasatorių įpareigojimo grąžinti nekilnojamąjį turtą (namo dalį), bet ne iš jo išsikelti. Anot kasatorių, 2009 m. rugpjūčio 25 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimas priverstine tvarka gali būti vykdomas pagal CPK 765 straipsnio nuostatas, tą kasatoriai ir atliko: de jure ir de facto yra grąžinę R. G. namo dalį (iš namo išsikraustė ir jame nebegyvena nuo 2009 m. gruodžio mėnesio, namo dalis perregistruota išieškotojos vardu, jai perduoti ir namo raktai) ir įvykdę sprendimą. Pasak kasatorių, iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų reglamentuoja CPK 769 straipsnis ir asmuo su savo daiktais (baldais) gali būti iškeldintas iš patalpų tik pagal vykdomąjį raštą, išduotą teismo sprendimo pagrindu. Kasatoriai pažymi, kad lieka neaišku, kokiu pagrindu bylą nagrinėję teismai konstatavo, jog kasatoriai netinkamai vykdė sprendimą, jei nei šis, nei kitas sprendimas neįpareigoja kasatorių išsikelti iš ginčo patalpų – namo dalies. Kasatorių manymu, tik tuo atveju, jei teismas, išnagrinėjęs išieškotojos ieškinį dėl kasatorių iškeldinimo, priimtų sprendimą iškeldinti kasatorius iš namo dalies, o kasatoriai paliktų namo dalyje savo baldus, būtų galima skirti jiems baudą už tokio sprendimo nevykdymą pagal CPK 585 straipsnio 2 dalį.

Kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai akivaizdžiai pažeidė interesų pusiausvyrą, nes nepagrįstai R. G., kaip išieškotojai, kuri taip pat yra ir kasatorių skolininkė (nevykdo savo priešpriešinės prievolės dėl 390 000 Lt skolos grąžinimo), suteikė pranašumą ir tokia situacija prieštarauja pamatiniams teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.

Dėl priimto teismo sprendimo vykdymo ypatumų

Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Byloje dalyvaujančių asmenų interesus labiausiai atitinka savanoriškas teismo sprendimo įvykdymas, tačiau tuo atveju, kai įpareigota šalis savanoriškai teismo sprendimo nevykdo, šis vykdomas priverstinai. Priklausomai nuo teismo sprendime nurodyto teisių gynimo būdo (teisių pripažinimas, teisinių santykių keitimas ar nutraukimas, buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas ir kiti būdai, nurodyti CK 1.138 straipsnyje) ir konkretaus jo turinio (įpareigojimo perduoti turtą ar lėšas, grąžinti į darbą, įkeldinti, atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo jų atlikimo ir kt.), teismo sprendimo priverstinio vykdymo procedūros bei atsakomybė už sprendimo nevykdymą turi savo ypatumų.

          Nagrinėjamu atveju aktualus teismo sprendimo, kuriuo pripažinta nebaigto statyti gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančia, taikyta restitucija, atsakovai įpareigoti per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovei atitinkamas dalis nekilnojamojo turto (200/600 žemės sklypo (unikalus Nr. 4400-0598-9497) ir 383/1000 nebaigto statyti gyvenamojo namo (žymimo plane 1A2p, unikalus Nr. 2199-60004-4012), vykdymas. Teismo sprendimu ir jo pagrindu išduotu vykdomuoju raštu skolininkai įpareigoti atlikti veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto perdavimu išieškotojai. Nekilnojamųjų daiktų teisinio režimo pagrindiniai ypatumai yra tokie, kad visi nekilnojamieji daiktai registruojami viešajame registre; sandoriai dėl nekilnojamųjų daiktų sudaromi notarine tvarka ir registruojami. Byloje nustatyta, kad minėto nekilnojamojo turto nuosavybės teisės nekilnojamojo turto registre po teismo sprendimo dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia įsiteisėjimo įregistruotos išieškotojos vardu. Nuosavybės teisės turinys atskleidžiamas CK 4.37 straipsnyje. Jame nustatyta kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimas išieškotojos vardu suteikia jai teisę šiuo turtu disponuoti, tačiau gyvenamajame name palikti skolininkų kilnojamieji daiktai (baldai) trukdo savininkei laisva valia priimti sprendimus dėl nuosavybės objekto naudojimo ir valdymo. Teisinis  priimto sprendimo poveikis bus pasiektas, kai skolininkai atliks veiksmus, kuriuos atlikti juos įpareigojo teismas rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje. Teismo sprendimu skolininkai įpareigoti perduoti nekilnojamąjį turtą išieškotojos nuosavybėn, tokiu atveju teismo sprendime nurodytas teisių gynimo būdas bus laikomas tinkamai įvykdytu, kai turto savininkas galės laisvai įgyvendinti įstatyme – CK 4.37 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiam tikslui pasiekti nėra būtinas teismo sprendimas dėl skolininkų daiktų iškeldinimo. Nagrinėjamu atveju bylos specifika yra ta, kad vykdomas sprendimas, kuriuo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis pripažinta negaliojanti, taikyta restitucija natūra ir sutarties šalys yra įpareigotos grąžinti tai, ką yra gavusios pagal sutartį. CK 6.398 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pardavėjo prievolė perduoti nekilnojamąjį daiktą laikoma įvykdyta nuo daikto perdavimo pirkėjui ir atitinkamo dokumento apie jo perdavimą pasirašymo. Perduodant nekilnojamąjį daiktą, nepakanka vien įforminti perdavimą daikto priėmimo - perdavimo aktu, o vadovaujantis CK 4.27 straipsnio 1 dalimi ir CK 6.317 straipsnio 4 dalimi būtina pašalinti ir to daikto valdymo teisės kliūtis. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokios pačios nuostatos turėtų būti taikomos ir nekilnojamojo turto sutartį teismo sprendimu pripažinus negaliojančia bei taikant restituciją natūra, t. y. grąžinant turtą pardavėjui. Vykdymo procese aptartus reikalavimus atitinkantis aktas dėl nekilnojamojo turto perdavimo nėra surašytas. Teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad kasatoriai yra tinkamai įvykdę teismo sprendimą perduoti namo dalį išieškotojai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriai šį sprendimą įvykdė tik iš dalies (perdavė raktus, namo dalyje liko kasatorių kilnojamasis turtas (baldai), nes išieškotoja neturi galimybės netrukdomai naudotis savo nuosavybe visa apimtimi (žr., mutatis mutandis, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, priimtą byloje Matheus v. France,  no. 62740/00, 31 March 2005). Remiantis tuo, kas aptarta, atmestini kasacinio skundo argumentai, kad nesant sprendimo dėl iškeldinimo skolininkai neprivalo atlaisvinti gyvenamąjį namą ir dėl to jiems negali būti skiriama bauda už antstolio patvarkymo nevykdymą. Teisėjų kolegija laiko pagrįstomis teismų padarytas išvadas, kad skolininkams, neatliekantiems teismo sprendime nustatytų įpareigojamų, taikomos įstatyme nustatytos priverstinio vykdymo priemonės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad valstybė turi garantuoti veiksmingą teismų sprendimų vykdymo sistemą (baudų skyrimas – šios sistemos dalis), priešingu atveju kyla pavojus pažeisti tiek procesines, tiek materialiąsias Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) teises. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, kad teismo sprendimo vykdymas yra sudėtinė „bylos nagrinėjimo“ dalis, atsižvelgiant į Konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) tikslus (žr., pvz.,  Hornsby v. Greece, judgment of 19 March 1997, Reports 1997-II, p. 510, par. 40). Remiantis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, valstybė privalo pasinaudoti visomis jos dispozicijoje esančiomis priemonėmis, siekiant įgyvendinti galutinį sprendimą, netgi bylose, kuriose bylinėjasi privačios šalys; valstybė turi pozityviąją pareigą organizuoti teismų sprendimų vykdymo sistemą taip, kad ji būtų efektyvi tiek įstatymo, tiek praktikos požiūriu ir užtikrintų vykdymą be pernelyg didelių delsimų (žr. Fuklev v. Ukraine, no. 71186/01, par. 84, 7 June 2005, Sovtransavto Holding v. Ukraine, no. 48553/99, ECHR 2002-VII, par. 96 ir kt.). Neužtikrinimas asmeniui veiksmingos teismo sprendimo vykdymo sistemos (pvz., nesuteikimas pagalbos, siekiant iškeldinti turtą užėmusius asmenis) taip pat gali nulemti materialinių Konvencijos teisių, pavyzdžiui, teisės į nuosavybės apsaugą (Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis), pažeidimą (žr., pvz., cituotą Matheus). Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta, kad antstolė V. D. , fiksuodama Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-192-159/2009 įvykdymą, 2013 m. gruodžio 3 d. apžiūrėjo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir tuo pagrindu surašė Aktą dėl teismo sprendimo vykdymo, iš kurio turinio matyti, kad šiame name yra likę skolininkams priklausantis kilnojamasis turtas (baldai) (skolininkas V. V. pasiimti juos atsisako). Pažymėtina, kad pagrindinė antstolio pareiga – savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau iš tikrųjų įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymo saugomus interesus (CPK 634 straipsnio 2 dalis). Asmeniui, kuris nevykdo antstolio reikalavimo ar kitaip kliudo antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, antstolio arba vykdymo proceso šalių prašymu teismas gali pritaikyti procesinio poveikio priemones – baudas (CPK 585 straipsnio 2 dalis, 616 straipsnis). Tokia bendro pobūdžio taisyklė suponuoja, kad šios procesinės atsakomybės subjektas yra kiekvienas asmuo, kuriam antstolis, neviršydamas jam suteiktų  galių, įstatymų nustatyta tvarka pateikia reikalavimus atlikdamas vykdymo veiksmus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio D. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-586/2008; ir kt.). Paprastai tai yra baudinio pobūdžio procesinė teisinė sankcija, skiriama už proceso pažeidimus ir išieškoma į valstybės biudžetą (CPK 585 straipsnio 2 dalis). Tačiau už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, neįvykdymą CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda atlieka kompensacinę funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2009 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės D. Š. prašymą, bylos Nr. 3K-3-454/2009; ir kt. ). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bauda skolininkams skirtina vadovaujantis CPK 585 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis. Įstatyme nustatyta, kad vykdymo procese nustatytais atvejais kalti asmenys už proceso pažeidimus gali būti baudžiami pinigine bauda (CPK 616 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad skolininkams priklausančio kilnojamojo turto (baldų) palikimas išieškotojai grąžintiname name negali būti laikomas tinkamu teismo sprendimo įvykdymu. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavęs, jog skolininkai nevykdo antstolio įpareigojimo įvykdyti teismo sprendimą, pagrįstai sprendė, kad šie skolininkų veiksmai yra neteisėti ir jiems skirtinos baudos vadovaujantis CPK 585 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis. Pažymėtina, kad bauda paskirta nepažeidžiant CPK 593 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų.

Dėl interesų pusiausvyros principo

              Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė interesų pusiausvyros principą, nes nepagrįstai išieškotojai, kuri taip pat yra ir kasatorių skolininkė (nevykdo savo priešpriešinės prievolės dėl lėšų grąžinimo pagal taikytą restituciją), suteikė pranašumą, prieštaraujantį teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad dispozityvumo principas galioja ir vykdymo procesui – vykdymo procesas prasideda tik išieškotojo iniciatyva, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Pagal CPK 646 straipsnio 1 dalį vykdomąjį raštą išduoda pirmosios instancijos teismas esant išieškotojo rašytiniam pareiškimui. Paprastai pagal teismo sprendimą išduodamas vienas vykdomasis raštas. Tačiau, esant atitinkamoms sąlygoms, teismas gali išduoti kelis vykdomuosius raštus, tiksliai nurodydamas tą sprendimo dalį, kuri turi būti vykdomą pagal tą vykdomąjį raštą. Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl dalies teismo sprendimo tinkamo vykdymo. Išduotu vykdomuoju raštu skolininkai per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įpareigoti perduoti nekilnojamąjį turtą išieškotojai. Kita teismo sprendimo dalimi išieškotoja įpareigota skolininkams grąžinti lėšas, gautas už nekilnojamąjį turtą. Nagrinėjamojoje byloje nėra sprendžiama dėl kitos teismo sprendimo dalies vykdymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriai turi galimybę  inicijuoti jiems teismo sprendimu nustatytų lėšų išieškojimo procesą, o nevykdymo atveju – reikalauti skirti baudą ar taikyti kitas įstatyme nustatytas priemones. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. vasario 7 d. nutartimi tenkino atsakovų V. V. ir J. V. prašymus dėl vykdomojo rašto išdavimo – atsakovams, pagal Klaipėdos apygardos teismo įsiteisėjusį 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą išdavė vykdomąjį raštą, kuriuo R. G. įpareigota per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti V. V. ir J. V. 390 000 Lt. Iš prijungtos prie nagrinėjamos bylos antstolės V. D. žinioje esančios vykdomosios bylos duomenų nustatyta, kad antstolio A. S. žinioje yra vykdomoji byla pradėta vykdyti pagal 2011 m. vasario 9 d. Klaipėdos apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-192-159/2009 dėl 392 180,00 Lt skolos išieškojimo iš skolininkės R. G. išieškotojų V. V. ir J. V. naudai. Kaip minėta, teismo sprendimo nevykdymo atveju kasatoriai gali reikalauti skirti baudą ar taikyti kitas įstatyme nustatytas priemones, todėl spręsti apie interesų pusiausvyros principo pažeidimą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl ji paliktina galioti.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 19 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 7,32 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas lygiomis dalimis priteistinas iš kasatorių (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,66 Eur (tris Eur 66 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Priteisti iš suinteresuoto asmens J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,66 Eur (tris Eur 66 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Alė Bukavinienė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas