Baudžiamoji byla Nr. 1A-91/2007     Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.2.8; 1.2.4.8; 1.2.20; 1.2.26.1;

2.1.6.2; 2.4.6.4.1      

  

                                                                         

LIETUVOS Apeliacinis teismas

 

N U O S P R E N D I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

  2007 m. kovo 9 d.

   Vilnius

                     

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Rūtos Mickevičienės, Jono Algimanto Venckaus,

sekretoriaujant: Ingai Jurgaitienei, Agatai Minkel,                                                 

dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,                                                                                                      

gynėjai Jolantai Savickaitei,  

nuteistajam E. B.,

nukentėjusiosios B. L. atstovui O. R.,    

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., 140 str. 1 d. ir 233 str. 1 d., bei nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. – 9 m.;

pagal BK 284 str. 1 d. – 1 m.;

pagal BK 140 str. 1 d. – 6 mėn.;

pagal BK 233 str. 1 d. – 6 mėn.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1, 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš E. B. priteista B. L.: 2 684,07 Lt turtinės žalos, 100 000 Lt neturtinės žalos ir 1 000 Lt  advokato atstovavimo išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu L. B. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. ir 140 str. 1 d., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė:

 

E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 9 d., apie 19.22 val., (duomenys neskelbtini), prie įėjimo į Z. Š. individualiai įmonei priklausančios parduotuvės, t. y. viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia be jokios priežasties, dėl chuliganiškų paskatų vieną kartą spyrė A. L. į kairį žandikaulį ir padarė apatinio žandikaulio kairės pusės lūžimą. Nuo patirto smūgio į smakrą A. L. krito aukštielninkas su pagreitėjimu, atsitrenkė ranka į šalia stovėjusio automobilio „Audi 80“, valst. Nr. XXXXXXX variklio dangtį ir nukrito ant betoninio grindinio, pakaušiu trenkdamasis į šį pagrindą. To pasekmė buvo A. L. galvos trauma, potrauminis kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ir į šoninius galvos smegenų skilvelius, dėl ko vystėsi galvos smegenų medžiagos suspaudimas išsiliejusiu krauju, tai sukėlė jų medžiagos ir plaučių pabrinkimą bei nukentėjusiojo mirtį. Taip tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė A. L.;

be to, E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, Z. Š. individualiai įmonei priklausančioje parduotuvėje, t. y. viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios priežasties spyrė vieną kartą E. N. į kairį žandikaulį, tuo sukeldamas pastarajam fizinį skausmą, t. y įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką;

be to, E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas suimtas už padarytą nusikalstamą veiką – A. L. tyčinį nužudymą dėl chuliganiškų paskatų – Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpose nuo 2005 m. liepos 11 d. iki 2005 m. rugpjūčio 22 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, parašė savo seseriai V. T. adresuotą laišką, kuriame broliui L. B. nurodė paveikti mačiusius įvykį tris liudytojus, jog šie melagingai parodytų, kad įvykio nematė, t. y. siekė paveikti liudytojus byloje per kitą asmenį – L. B. , jog šie duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu.

Nuteistasis E. B. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti: jo nusikalstamą veiką prieš A. L. perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 8 p. į BK 132 str. 1 d., o pagal BK 284 str. 1 d., 140 str. 1 d. ir  233 str. 1 d. išteisinti bei sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Jeigu veikos perkvalifikuoti negalima, prašo už ją sušvelninti bausmę. Nurodo, kad nukentėjusiajam A. L. sudavė smūgį į veidą ranka tik po to, kai pastarasis jam sudavė. Jis nenumatė, jog nukentėjusysis neišlaikys pusiausvyros ir krisdamas pakaušiu atsitrenks į betoninį grindinį. Jis sudavė ranka, smūgio jėga buvo nedidelė ir mirtinas sužalojimas padarytas, A. L. pakaušiu atsitrenkus į grindinį. Tai patvirtina teismo medicinos ekspertizė. Tokių pasekmių apeliantas nenorėjo, nesiekė ir nenumatė. Nepagrįsta teismo išvada, kad liudytojai W. Š. , A. L. bei E. N. parodė, jog nuteistasis spyrė nukentėjusiajam į veidą. Šie liudytojai patvirtino vien faktą, kad matė  A. L. krentantį ir atsitrenkiantį galva į grindinį, bet jie nematė, kas ir kaip A. L. sudavė. Apelianto spyrį nukentėjusiajam į galvą patvirtino tik liudytojai D. B. ir J. V. Tačiau šie liudytojai įvykio metu buvo lauke, o konfliktas įvyko parduotuvės koridoriuje, todėl jie negalėjo matyti, kas ir kokiomis aplinkybėmis sudavė A. L. . Dėl išdėstytų aplinkybių yra neteisinga ir neįrodyta teismo išvada, jog apeliantas spyrė nukentėjusiajam į galvą. Jis nukentėjusiojo nepažinojo ir neturėjo jokio tikslo jo nužudyti. Dėl to jo veiksmai turi būti kvalifikuoti kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

Už A. L. nužudymą nuteistajam paskirta aiškiai per griežta bausmė.

Apeliantas nurodo, kad nedalyvavo parduotuvėje kilusiame konflikte su W. Š. ir E. N., jokių veiksmų prieš pastarąjį neatliko. Konflikte dalyvavo brolis. Pats E. N. nesako, jog apeliantas prieš jį vartojo smurtą. Kilus konfliktui tarp brolio ir nukentėjusiųjų, apeliantas norėjo išeiti į lauką. Išeidamas parduotuvės koridoriuje susitiko A. L., ir ten su juo prasidėjo konfliktas, o W. Š. bei E. N. liko parduotuvėje su apelianto broliu. Dėl to nuteistasis negalėjo dalyvauti konflikte su E. N. ir už tai nuteistas nepagrįstai.

Apelianto kaltė dėl siekimo paveikti liudytojus neįrodyta, ji grindžiama keliais abstrakčiais sakiniais. Teismas nenustatė, nei kokius liudytojus, nei kaip jis bandė paveikti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad jis bandė tai daryti, o kalėjime rašytas laiškas seseriai kaltės neįrodo.

Nukentėjusiajai B. L. priteista aiškiai per didelė 100 000 Lt neturtinė žala. Ji nenurodė tokį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių motyvų. Žuvusysis turėjo savo šeimą, gyveno atskirai nuo motinos, todėl tokio dydžio neturtinė žala jai nepriklausytų.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiosios B. L. atstovas prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo  E. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. 

Teisėjų kolegijos nuomone, E. B. kaltė nužudžius A. L. ir pažeidus viešąją tvarką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, dėl šių veikų įrodymus įvertino nepažeidęs Lietuvos  Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau teismas be pagrindo nagrinėjo baudžiamosios bylos dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo E. N., nesant pastarojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, taip pat nepagrįstai apeliantą pripažino kaltu dėl siekimo paveikti liudytojus.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta. 

 

Dėl A. L. nužudymo

 

             Apeliantas neneigia vieną kartą sudavęs nukentėjusiajam, tik ginčija aplinkybes, kuriomis tai padarė, ir neigia jį nužudęs.

             E. B. savo apeliaciniame skunde teigia, kad konfliktas su A. L. kilo parduotuvės koridoriuje, todėl lauke buvę liudytojai jo negalėjo matyti. Iš to apeliantas daro išvadą, jog prieš jį davę parodymus liudytojai sako netiesą. 

             Šis esminis apeliacinio skundo motyvas atmetamas, nes bylos aplinkybės įrodo, kad          A. L. mirė dėl apelianto kaltės.

             Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis E. B. nuo pat pirmos apklausos (t. 2, b. l. 60-61, 67-69, 70-71, 72-73, 76-79) nuosekliai parodė, jog jį kažkas užpuolė ir sudavė į veidą prie pat parduotuvės, o jis gindamasis sudavė atgal. Tą patį jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 64-66).

             Pirmosios instancijos teisme nuteistasis taip pat ne kartą pakartojo su nukentėjusiuoju stovėjęs ant laiptų prie parduotuvės durų.

             Nuosekliais parodymais E. B. paneigė savo apeliacinio skundo motyvą, kad smūgis A. L. buvo suduotas parduotuvės koridoriuje. Tuo pačiu jis paneigė ir kitą apeliacinio skundo motyvą, jog lauke buvę liudytojai suduoto smūgio negalėjo matyti.

             Liudytojas D. B. nuo pat pradžių teigė matęs, kad nuteistasis prie parduotuvės spyrė A. L. į galvą, o ne sudavė ranka ir šis nukrito (t. 1, b. l. 133-134, 135-136). Savo parodymus liudytojas patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 137-139). Tokius pačius parodymus jis davė pirmosios instancijos teisme.

             Liudytoja J. V. ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 140-141, 143-144), ir teisme taip pat nuosekliai parodė mačiusi, jog išėjęs iš parduotuvės vienas iš brolių spyrė nukentėjusiajam į galvą.

             Ši liudytoja nepažino, kuris iš brolių spyrė, nes jie labai panašūs, bet bylos duomenys įrodo, kad nuteistasis L. B. su parduotuvės savininku W. Š. konfliktavo parduotuvės viduje, o lauke buvo E. B. . Pastarasis teisme pripažino nematęs, jog kiti asmenys būtų sudavę smūgius A. L. Nė vienas liudytojas taip pat neparodė, kad kas nors be E. B. būtų sudavęs A. L.

             Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojų parodymais, jog jie matė E. B. spyrus nukentėjusiajam į galvą, nes išgirdę triukšmą prie parduotuvės jie ėjo žiūrėti, kas atsitiko, o ne liko sėdėti pavėsinėje. Taigi jie būdami lauke matė, kas vyko prie parduotuvės. 

             Pastarąją aplinkybę patvirtino liudytojas A. L., atvykęs kartu su nuteistaisiais, tačiau jiems nuėjus į parduotuvę likęs lauke kalbėtis su pažįstamais ir tik išgirdęs triukšmą ėjęs pažiūrėti. Jis matė prie parduotuvės įsiaudrinusį E. B., konfliktuojantį su vyriškiu, kuris nukrito. Šalia jų daugiau nieko nebuvo. 

             Tiesa, ikiteisminio tyrimo pradžioje liudytojas A. L. teigė, kad nuteistasis E. B. nukentėjusiajam trenkė ranka, nuo ko šis nukrito (t. 2, b. l. 41-43, 48-49), tačiau vėliau tai paneigė, motyvuodamas suklydimu dėl girtumo, ir jau tvirtino matęs tik žmogaus kritimą (t. 2,  b. l. 50, 51-52).   

             Taigi išanalizavus aptartus parodymus patikimai nustatyta, jog nukentėjusiajam smūgį koja į galvą sudavė būtent E. B.

             Negalima neatkreipti dėmesio, kad kitas nuteistasis L. B., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, parodė D. B. stovėjus lauke ir turėjus viską matyti. Šis nuteistasis patvirtino liudytojo A. L. parodymus, jog prie A. L. stovėjo tik E. B. (t. 3, b. l. 40-41). Tai irgi patvirtina aplinkybę, kad niekas kitas, be E. B., negalėjo nukentėjusiojo sužaloti.    

             Beje, pats apeliantas ikiteisminio tyrimo pradžioje, akistatoje su liudytoju D. B. (t. 2, b. l. 62-63), pripažino dėl girtumo neprisimenąs, kokiu būdu – ranka ar koja – sudavė vyrui. Taigi jo vėlesnė versija, jog jis sudavė nestiprų smūgį ranka į veidą, atmetama kaip nepagrįsta ir vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas.

             Dėl to atmetami apelianto parodymai, kad smūgis A. L. buvo atsakymas į pastarojo smurtą. Šios aplinkybės niekas nepatvirtino. Niekas nematė nukentėjusįjį A. L. vartojus smurtą. Priešingai, nukentėjusysis W. Š. parodė, jog A. L. atėjo į parduotuvę, tik joje kilus triukšmui, ir paklausė, kas vyksta. Liudytoja J. V. parodė mačiusi A. L. išeinantį iš parduotuvės atbulomis ir sakantį ,,vyrai, vyrai“, o paskui jį išėjęs nuteistasis jam spyrė į galvą. Analogiškai parodė liudytojas D. B.

             Beje, nepraėjus nė trims paroms po įvykio E. B. apžiūrėjo teismo medicinos ekspertas ir kūne sužalojimo žymių nerado (t. 1, b. l. 41). Tai įrodo, kad A. L. jam nesudavė jokio smūgio, nes, priešingu atveju, per tiek laiko būtų išryškėjusios jo žymės, bent jau mėlynė.

             Nuteistojo E. B. agresyvumą išgėrus ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 44-45), ir teisme parodė jo brolis L. B. (,,išgėręs dažniausiai nori muštis, todėl jis ir tą dieną buvo nusiteikęs agresyviai, pykosi su tuo A. L. “; ,,išgėręs alkoholio brolis būna nepastovus,<…> veliasi į konfliktus“).

             Apeliantas teisus, jog liudytojai V. Š. , E. N. ir A. L. betarpiškai nematė A. L. suduodamo smūgio momento. Tačiau jie matė krentantį nukentėjusįjį. Jau anksčiau aptarti liudytojo A. L., nuteistojo L. B. parodymai patvirtina aplinkybę, kad lauke būtent E. B. L. B. konfliktavo su nukentėjusiuoju, po ko šis nukrito, o daugiau žmonių šalia jų nebuvo. Taigi apelianto ginčijamų liudytojų parodymai papildo smūgio sudavimą tiesiogiai mačiusių liudytojų D. B. bei J. V. parodymus ir yra tinkamas įrodymų šaltinis      E. B. L. B. kaltei pagrįsti.

             Atkreiptinas dėmesys, jog baigus ikiteisminį tyrimą, bet dar nepradėjus bylos nagrinėti teisme, pratęsiant suėmimo terminą, nuteistasis išsakė naują versiją, kad jis nusižengė įstatymui ir sudavė vieną smūgį A. L. gindamas brolį (t. 3, b. l. 168-169). Šios gynybos versijos nepatvirtino ne tik jokie liudytojai, bet ir nuteistasis L. B. .

             Specialisto išvadų Nr. M 194/05 (11) ir Nr. M 194/06 (11) P  duomenys (t. 1, b. l. 21-24, 29-30) įrodo, jog A. L. mirė nuo potrauminio kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu ir į šoninius galvos smegenų skilvelius. Kraujas išsiliejo nukentėjusiajam po smūgio į smakrą su pagreitėjimu virstant aukštielninkam ir atsitrenkiant į kietą pagrindą.

             Pirmosios instancijos teismo ir šiame nuosprendžiuose įrodyta, kad smūgį nukentėjusiajam sudavė  E. B. . Taigi tarp jo smūgio, A. L. atsitrenkimo į kietą pagrindą ir pastarojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

             Apeliantas visada teigė, tą nurodė ir savo apeliaciniame skunde, jog nepažinojo                 A. L., neturėjo tikslo jo nužudyti, nesiekė mirtinų pasekmių ir nenumatė, kad jis nukris. Apelianto nuomone, jis veikė neatsargiai, todėl veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 132 str. 1 d.

             Pirmosios instancijos teismas sutiko su kaltininko pozicija neturėjus tyčios nužudyti          A. L. ir pasiremdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 punkto nuostatomis pagrįstai nustatė, jog nusikaltimas padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma (BK 15 str. 3 d.).

             Antra vertus, teismas teisingai konstatavo, pasiremdamas nustatytomis įvykio aplinkybėmis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato to paties nutarimo 19 punkto nuostatomis, kad               E. B. pavartojus smurtą prieš A. L. be jokios priežasties, t. y. iš chuliganiškų paskatų, ir tokiais veiksmais sukėlus mirtinus padarinius, jo nusikalstama veika atitinka BK 129 str. 2 d. 8 p. dispoziciją.      

             Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, jog pirmosios instancijos teismo vertinimas bei E. B. veikos kvalifikavimas yra teisingi.

Netiesioginės tyčios kaltės forma reiškia, kad suduodamas nukentėjusiajam kaltininkas suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

 Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.

             Nuteistasis būtent taip ir pasielgė: paliko gulėti sužalotą nejudantį žmogų ir kartu su broliu bei draugu pasišalino iš įvykio vietos.

Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 1 d.).

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti (BK 16 str. 2 d.).

Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, jog elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Toks tikėjimas turi būti paremtas objektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios, apelianto manymu, turi užkirsti kelią mirtiniems padariniams. Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jei kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino tas aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi darydamas veiką, ir tos aplinkybės objektyviai negalėjo užkirsti kelio kito žmogaus mirčiai. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia, kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui dėl savo veikos.

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumato, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 str. 3 d.).

Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, jog darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei.   

Šioje byloje apelianto elgesys spiriant į galvą nukentėjusiajam A. L., įvertinus E. B. pakankamos brandos amžių ir jį atitinkančią gyvenimo patirtį, išsilavinimą, rodo galimų padarinių suvokimą. Nenustatytos jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės, turėjusios užkirsti kelią mirtiniems padariniams. Nėra pagrindo galvoti, kad smūgiuodamas į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą – apeliantas galėjo lengvabūdiškai tikėtis tokių padarinių išvengti arba net jų nenumatyti ir nesuprasti savo veikos pavojingumo.

Dėl to E. B. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 132 str. 1 d. kaip neatsargus gyvybės atėmimas, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

 

Dėl viešosios tvarkos pažeidimo

 

Apeliantas neigia Z. Š. parduotuvėje kartu su broliu sukėlęs konfliktą ir sudavęs smūgį E. N. , tačiau jo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo įrodo byloje esantys įrodymai.

Pripažintas nukentėjusiuoju E. N. teisme parodė, jog jis į parduotuvę atėjo nusipirkti alaus, ten jau vykstant grumtynėms tarp dviejų vaikinų ir V. Š. . Vienas iš tų vaikinų sudavė smūgį V. Š., o jam pačiam greičiausiai sudavė kitas, nors jis tiksliai nežino, kadangi broliai stovėjo šalia vienas kito, jie labai panašūs, kaip dvyniai. Dėl kilusio konflikto E. N. alaus nenusipirko, nes parduotuvėje buvo sumaištis, nebuvo kam parduoti.

 Nukentėjusysis V. Š. teisme taip pat parodė, kad į parduotuvę buvo atėję abu broliai E. ir  L. B. . Jie trukdė dirbti, sutrikdė rimtį, L. B. pradėjo žodinį konfliktą, po to kelis kartus spyrė, todėl nukentėjusysis juos varė iš parduotuvės. Tuo metu į parduotuvę įėjo E. N., ir nukentėjusysis, kurį stūmė L. B., į jį atsitrenkė. Parduotuvėje buvo ir dukra V. Š., konfliktą matė A. L., o gal ir kiti lauke buvę asmenys, nes ten stovėjo būrys žmonių, parduotuvės durys buvo atviros.

Visi šie parodymai įrodo, jog parduotuvėje E. B. nebuvo vien stebėtojas, jis irgi konfliktavo, nors konfliktą pradėjo ir buvo aktyvesnis jo brolis L. B. . 

Liudytoja V. Š. teisme taip pat patvirtino, kad į parduotuvę atėjo abu broliai. Kai L. B. sudavė jos tėvui V. Š., šis ėjo į lauką, žadėjo kviesti policiją. Vienu momentu į parduotuvę buvo įėjęs E. N. . Liudytoja ne visą laiką buvo prekybos salėje, todėl ne viską matė.

Liudytojas D. B. parodė, jog abu broliai buvo agresyviai nusiteikę. Liudytojas parduotuvėje nebuvo, tačiau matė E. N., jis buvo išsigandęs ir sakė, kad jam įspyrė. Tą dieną jis kalbėjo ir su V. Š., šis minėjo, kad parduotuvėje konfliktavo su nuteistuoju. Liudytojas neįvardijo, su kuriuo, tačiau pats L. B. parodė, jog susistumdė su V. Š.

Nuteistasis L. B. pripažino, kad konfliktas parduotuvėje kilo dėl to, jog V. Š. ėmė priekaištauti jiems su broliu, ir nuteistasis su nukentėjusiuoju susikivirčijo, jie apsistumdė.

Nuteistasis E. B. parodė buvus konfliktą parduotuvės viduje, nes V. Š. reiškė nepasitenkinimą dėl jų atvykimo ir ne vietoje pastatyto automobilio. V. Š. ir L. B. susistumdė, o E. B. ėjo iš parduotuvės į lauką, norėdamas pakviesti kartu su jais atvykusį ir lauke likusį A. L. , kad šis padėtų nuraminti konfliktą.

Tokia apelianto versija neįtikėtina: matydamas konfliktuojantį brolį, jis pats neėmė jo raminti, o ėjo ieškoti, kad tai padarytų kažkas kitas. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, iš kurių matyti, kad konflikte parduotuvėje dalyvavo abu broliai.

Nukentėjusysis E. N. dėl brolių panašumo negalėjo tiksliai pasakyti, kuris  iš jų jam sudavė. Tačiau neabejotinai nustatyta, jog L. B. konfliktavo su V. Š. . Nė vienas iš pastarųjų neparodė, kad L. B. stumdėsi su abiem nukentėjusiaisiais. Tai būtų ir nerealu, nes E. N. į parduotuvę įėjo, jau L. B. konfliktuojant su V. Š. , o E. B. prieš pastarąjį fizinio smurto nevartojo.

Taigi net ir nesant tiesioginių įrodymų, kas sudavė E. N. , aptarti liudytojų, nukentėjusiųjų bei nuteistojo L. B. parodymai tampa netiesioginiais įrodymais, kurie irgi yra lygiavertis įrodymų šaltinis ir sudaro įrodymų visetą, jog su E. N. konfliktavo būtent     E. B. .  

Šis konfliktas pažeidė viešąją tvarką, nes nuteistieji E. ir L. B. savo įžūliais veiksmais sutrukdė parduotuvės darbą, neleido E. N. apsipirkti, pavartojo smurtą prieš ten buvusius asmenis, sutrikdė aplinkinių rimtį ir tvarką, o konfliktas peraugo į labai sunkų nusikaltimą, kai A. L., išgirdęs parduotuvėje triukšmą ir ėjęs žiūrėti, kas ten atsitiko, buvo lauke, prie parduotuvės durų, nužudytas.

Dėl išdėstytų motyvų E. B. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d.

 

Dėl fizinio skausmo sukėlimo E. N.

 

Apeliantas pripažintas kaltu E. N. sudavęs smūgį ir tuo jam sukėlęs fizinį skausmą.

Teisėjų kolegija neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių, tačiau konstatuoja, kad remiantis BPK 407 str. nuostatomis baudžiamosios bylos procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d. (ir dėl kai kurių kitų veikų), pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Išimtys numatytos              BPK 409 str. 1 d., kai baudžiamąjį procesą dėl šios veikos turi teisę pradėti prokuroras, jeigu tokia nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ar ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų. 

Šioje byloje nėra aptartų išimtinių atvejų. Neblaivių brolių E. ir L. B. sukeltas konfliktas su V. Š. bei E. N. buvo buitinis ir neturėjo visuomeninės reikšmės, o E. N. nebuvo kliūčių ginti savo teisėtų interesų.   

Priešingai, E. N. ne tik žodžiu ar raštu nepateikė skundo, bet ne kartą pasisakė, jog E. B. neturi pretenzijų.

Tai matyti iš 2006 m. birželio 5 d. liudytojo papildomos apklausos protokolo, kuris baigiasi žodžiais ,,aš dėl patirtų sužalojimų niekam jokių pretenzijų neturiu ir ateityje neturėsiu, pas medikus aš nesikreipiau“ (t. 1, b. l. 128-129).

Nežiūrint į tai, tyrėja tą pačią dieną E. N. pripažino nukentėjusiuoju (t. 1, b. l. 132).

Teisme atsakydamas į kolegijos pirmininkės klausimą E. N. taip pat pareiškė: ,,iš mano pusės nubausti jų (kaltinamųjų) nereikia“ (t. 4, b. l. 47).  

Taigi nebuvo jokio teisinio pagrindo E. B. kaltinti pagal BK 140 str. 1 d. fizinio skausmo sukėlimu E. N. , pastarajam ar jo teisėtam atstovui to neprašant.

Dėl to procesas pradėtas nepagrįstai ir byla šioje dalyje E. B. turi būti nutraukta (BPK 3 str. 1 d. 6 p.). 

 

Dėl siekimo paveikti liudytojus

 

Apeliantas pripažintas kaltu siekęs paveikti liudytojus byloje per kitą asmenį – savo brolį  L. B. . Beje, šiam nusikaltimui įrodyti pirmosios instancijos teismas nuosprendyje apsiribojo trimis sakiniais, abstrakčiai nurodęs įrodymų šaltinius – kaltinamojo E. B. parodymus, daiktų apžiūros protokolą, laišką.

Teisėjų kolegijos nuomone, šis kaltinimas E. B. nepagrįstas.

Byloje teisingai nustatyta, kad nuteistasis E. B. parašė tris laiškus: seseriai Vaidutei, mamai ir nenurodytam adresatui (t. 1, b. l. 63-72, 74), kurie, vykdant Jurbarko rajono PK tyrėjos nutarimą dėl E. B. laiškų cenzūravimo (t. 1, b. l. 55), gavėjams buvo neišsiųsti. Visų jų turinys išdėstytas daiktų apžiūros protokole (t. 1, b. l. 61-62).

Mamai rašytame laiške E. B. patarinėjo savo broliui, kuris irgi buvo įtariamasis, derino abiejų gynybos pozicijas, todėl laiškas nesusijęs su pareikštu kaltinimu. Kitas laiškas be nurodyto adresato, tačiau pagal turinį skirtas namiškiams, taip pat nesusijęs su kaltinimu.  

Laiške, skirtame seseriai, E. B. parašė frazę, nulėmusią kaltinimą pagal BK 233 str. 1 d.: ,,<…>gal išeitų Lauriui, kad su liudininkais paderinti, kad tipo jie nieko nematė, nes yra 3 liudininkai, o kas tokie, net nežinau, gal nors vienas turėtų į Šiaulius atvažiuoti<…>“.

Teisėjų kolegijos nuomone, vien šios abstrakčios frazės nepakanka E. B. pripažinti kaltu, siekiant paveikti liudytojus.

Pavykus įgyvendinti sumanymą paveikti liudytojus, iš tiesų iškiltų realus pavojus, jog gali būti suklaidintas ir neteisinga kryptimi nukreiptas ikiteisminis tyrimas ar teisminis nagrinėjimas. Tuo galėtų būti sudarytos prielaidos neteisėtiems procesiniams sprendimams priimti. Tokio pobūdžio neteisėta veika trukdytų įgyvendinti teisingumą baudžiamojoje byloje.

Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra formali. Nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkretų baudžiamųjų procesinių santykių subjektą, aptariamu atveju liudytoją, duoti melagingus parodymus.

Tačiau negalima neatkreipti dėmesio, kad BK 233 str. nurodytu atveju poveikis liudytojui turi būti daromas aktyviais veiksmais.

Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant iš laiško ištraukos, apeliantas norėtų, jog brolis pasikalbėtų su liudytojais, kad šie paliudytų nieko nematę, kas vyko įvykio vietoje. Tačiau pagal bylos medžiagą nustatyta, jog prie parduotuvės buvo daug žmonių, dalies jų nuteistieji net nepažinojo. Apeliantas nežinojo, kas konkrečiai matė įvykį. Reikšmingų liudytojų skaičių jis galėjo sužinoti ikiteisminio tyrimo metu iš pačių pareigūnų, šią aplinkybę panaudojus kaip tyrimo taktiką. Tačiau nežinodamas, kas jie tokie, jis neturėjo jokios realios galimybės jų paveikti.

Dėl to vien cituota adresatui neišsiųsto laiško frazė nėra pakankamas įrodymas apkaltinti   E. B. siekimu paveikti liudytojus.

Ikiteisminiame tyrime E. B. duoti parodymai (t. 2, b. l. 72-73, 76-79) taip pat neįrodo jo kaltės, nes jis neneigė bendravęs laiškais su artimaisiais, tačiau niekada neparodė prašęs brolio pasikalbėti su konkrečiais žmonėmis. Tas pat pasakytina apie jo parodymus teisme.

Byloje nesant duomenų, kad E. B. aktyviais veiksmais siekė paveikti konkrečius liudytojus, t. y. padarė veiką, turinčią BK 233 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, jis išteisinamas.

 

Dėl bausmės

 

Teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, jog nužudydamas A. L. apeliantas tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), sukėlusį negrąžinamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei; pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Antra vertus, teismas įvertino kaltininko asmenybę: atsižvelgė, jog apeliantas anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs (t. 2, b. l. 148; t. 3, b. l. 2-4); nebaustas administracinėmis nuobaudomis; yra jauno amžiaus; patenkinamai charakterizuojamas (t. 3, b. l. 8); turi mažametį sūnų, tačiau su vaiko motina neveda bendro ūkio, gyvena su savo motina, broliais ir seserimi; neturi pastovaus darbo. 

Per griežtą bausmę apeliantas motyvavo tuo, kad nenorėjo A. L. nužudyti. Tačiau pirmosios instancijos teismas to ir neteigė nustatęs, jog nusikaltimas padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma, kuri šiame nuosprendyje jau aptarta, vertinant apelianto kaltę dėl nužudymo.  

Išdėstyti motyvai nulėmė, kad E. B. už labai sunkų nusikaltimą paskirta žymiai trumpesnė negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė.

Už viešosios tvarkos pažeidimą E. B. taip pat paskirta truputį trumpesnė negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė.

Nors dėl kitų dviejų veikų nuosprendžio dalis naikinama, tačiau tai neturi įtakos subendrintos bausmės dydžiui, kadangi pripažintos nusikalstamomis veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims, todėl griežtesnė bausmė apima švelnesnę    (BK 63 str. 5 d. 2 p.).      

Teisėjų kolegijos nuomone, E. B. paskirtos bausmės už atskirus nusikaltimus ir subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisingos.

 

Dėl neturtinės žalos dydžio

 

Nuteistasis ginčija priteistos neturtinės žalos dydį teigdamas, jog ji yra per didelė, nes žuvusysis turėjo savo šeimą ir gyveno atskirai nuo motinos.

Su tokiu apeliacinio skundo motyvu negalima sutikti.

Beje, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 73, 95) apeliantas sutiko su nukentėjusiosios pareikštu civiliniu ieškiniu (t. 4, b. l. 1-2).

Iš nukentėjusiosios B. L. parodymų ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 92) ir pirmosios instancijos teisme matyti, jog ji yra pensininkė, jos žuvęs sūnus A. L. buvo išsiskyręs ir apie septynerius metus gyveno su ja, kartu ūkininkavo. Kitas sūnus yra neįgalus, todėl negali padėti.

Apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai šias aplinkybes patvirtina.

Eržvilko pirminės sveikatos priežiūros centro pažymos Nr. 81 duomenys (t. 4, b. l. 130) įrodo, kad dėl nukentėjusiosios susirgimo jai sunku vaikščioti.

Iš Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Eržvilko seniūnijos seniūno rašto (t. 4,      b. l. 129) matyti, jog nukentėjusioji B. L. iš tiesų gyveno kartu su žuvusiuoju, vedė bendrą ūkį. Ji yra silpnos sveikatos, pensininkė, todėl sūnus padėdavo atlikti visus ūkio darbus, aprūpindavo malkomis, prižiūrėdavo gyvulius. Mirus sūnui motina pati turi viskuo rūpintis, jos visos pajamos yra gaunama pensija. 

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju yra žalos padariniai ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai.

Žalą padariusio asmens turtinė padėtis taip pat yra vienas iš kriterijų, galinčių turėti įtakos nustatomam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis teismų praktiką, ne kartą yra nurodęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį.

Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurios ribų įstatymai nenustato.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai B. L. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo E. B. veiksmais, kuriais atimta gyvybė nukentėjusiosios sūnui. Jis buvo jaunas, sveikas, padėjo garbaus amžiaus motinai atlikti fizinės jėgos reikalaujančius ūkio darbus, todėl sūnaus netektis byloje nustatytomis aplinkybėmis sukėlė ne tik dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, bet ir aiškiai pablogino jos gyvenimo kokybę. Visa tai turi būti atlyginta.

Įvertinus nukentėjusiosios visokeriopą praradimą netekus sūnaus ir vadovaujantis išdėstytais motyvais, teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiosios pareikštas bei pirmosios instancijos teismo priteistas ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra per didelis ir atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.                                  

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama. 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 2 p., 2 d. 2 p.,      4 d., 327 str. 1 p., 328 str. 1 p., 329 str. 1 p.,

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio     6 d. nuosprendžio dalį dėl E. B. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą  BK 140 str. 1 d., panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti, nesant nukentėjusiojo E. N. skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo. 

 

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio     6 d. nuosprendžio dalį dėl E. B. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą  BK 233 str. 1 d., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

E. B. išteisinti pagal BK 233 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

 

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio     6 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., bausmes, paskirtas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. ir  BK 284 str. 1 d., subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams.  

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                   Violeta Ražinskaitė

 

Teisėjai:                                                                                                        Rūta Mickevičienė

 

                                                                                                                     Jonas Algimantas Venckus