Administracinė byla Nr. A-1919-556/2015

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04772-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2; 9.10

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, ir MGK) 2014 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. S-201 (7-145/2014), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2014 m. birželio 18 d. sprendimą Nr.  68-122 ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. FR0682-211 dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis užsiėmė individualia veikla, kuria galima vertis turint verslo liudijimą. Pagal verslo liudijimą, pareiškėjas pagamintas malkas 2008 m. rugsėjo 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 63 pagrindu pardavė UAB „LITA Intertrading“, kuri supirkinėjo malkas iš jos gamintojų ir jas perparduodavo didmenine kaina. Pareiškėjo manymu, tai yra komercinė, bet ne gamybinė veikla. UAB „LITA Intertrading“ gamybai vykdyti net darbuotojų neturėjo. Minėta pirkimo-pardavimo sutartis nėra pripažinta negaliojančia, nėra nuginčyta, todėl jos šalims turi įstatymo galią. Teigė, kad skundžiamuose sprendimuose vadovaujamasi pareiškėjui visiškai nežinomais VMI prie FM ir MGK sprendimais. Pareiškėjas su šiais sprendimais nėra supažindintas, nėra šių mokestinių ginčų dalyvis, todėl skundžiamuose sprendimuose padarytos išvados pareiškėjo atžvilgiu neturi prejudicinės galios. Sprendimuose padaryta išvada, kad visos pagrindinės žaliavos priklausė bendrovei, todėl ji vykdė užsakomąją veiklą, neatitinka pareiškėjo situacijos. Pareiškėjas malkas gamino iš savo medienos. Pareiškėjo teigimu, kai yra abejonės dėl mokesčių taikymo pagrįstumo, įstatymai turi būti aiškinami silpnesnės šalies – mokesčių mokėtojo naudai, tačiau skundžiamuose sprendimuose pasielgta priešingai. Juose neteisingai įvertinti įrodymai, neįrodytas pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, nesąžiningumas, todėl skundžiami sprendimai yra visiškai nepagrįsti. Pareiškėjas sumokėjęs visus privalomus mokesčius už gautas pajamas, todėl sprendimus, kuriuose jam papildomai priskaičiuoti mokesčiai ir baudos, laiko nepagristais.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 32–37) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Inspekcija atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą – patikrino pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSD) apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSD) apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas 2008–2010 m. vykdė individualią veiklą, įsigijęs verslo liudijimus „Statybinių dailidžių ir stalių dirbinių, medinės taros, kitų medienos gaminių, čiužinių gamyba, remontas“ (x) (ST) (EVRK klasės 16.22-16.24; 31.03; įeina į EVRK klases 16.29; 32.99; 33.19) ir „Medienos ruoša, malkų gamyba, medienos ruošos paslaugų veikla, įskaitant rąstų vežimą miške (x) (įeina į EVRK klases 02.20; 02.40) (toliau – ir Verslo liudijimai). Nurodytu laikotarpiu pareiškėjas gavo pajamų iš UAB „LITA Intertrading“, UAB „Sanaja“, UAB „Sempeksimus“ – pareiškėjas UAB „Sanaja“ ir UAB „Sempeksimus“ teikė medinių padėklų gamybos paslaugas, UAB „LITA Intertrading“ – malkų ir kito biokuro gamybos paslaugas. Nustatyta, kad pareiškėjas ir UAB „LITA Intertrading“ 2008 m. rugsėjo 1 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kurios 1.2 punkte pareiškėjas įsipareigojo iš UAB „LITA Intertrading“ žaliavos pagaminti (suskaldyti, sukrauti į sukaltus konteinerius) malkas arba parduoti paruoštą produkciją, sutarties 1.1 punkte – perduoti sutartyje nurodytas prekes ir atlikti paslaugas UAB „LITA Intertrading“, o pastaroji įsipareigojo prekes ir paslaugas priimti ir sumokėti už jas pareiškėjui. Iš pareiškėjo pateiktų prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitų nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008 iki 2010 metų pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą pagal minėtus verslo liudijimus, UAB „LITA Intertrading“ pardavė uosio, ąžuolo, beržo malkas ir teikė malkų gamybos, džiovinimo bei medžio anglies gamybos paslaugas. Iš UAB „LITA Intertrading“ pareiškėjas 2008 m. gavo 36 528,20 Lt, 2009 m. – 27 996 Lt, 2010 m. kovo 5 d. – 11 025 Lt pajamų. Pareiškėjas iš veiklos pagal verslo liudijimus 2008 m. deklaravo 74 488,20 Lt, 2009 m. – 27 996 Lt, 2010 m – 11 025 Lt pajamų. Patikrinimo metu, įvertinus pareiškėjo vykdytą veiklą, buvo padaryta išvada, kad pareiškėjo veikla atitinka Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtus individualios veiklos požymius – savarankiškumą, tęstinumą, versliškumą (siekį gauti ekonominės naudos). Savo ruožtu UAB „LITA Intertrading“ deklaravo vykdanti medienos, statybinių medžiagų ir sanitarinių įrenginių didmeninę prekybą. UAB „LITA Intertrading“ papildomo mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad ji vykdė ne tik deklaruotą veiklą, bet ir malkų bei biokuro gamybą. Bendrovė neturėjo samdomų darbuotojų, uždegimo pagaliukų medžio anglies gamybai, šias paslaugas jai teikė pareiškėjas ir kiti Verslo liudijimus įsigiję fiziniai asmenys, kuriems žaliavinę medieną bei pakavimo medžiagas malkoms ir kitam biokurui gaminti tiekė UAB „LITA Intertrading“. Pareiškėjas ir kiti fiziniai asmenys, įsigiję Verslo liudijimus su žyma (x) veiklos rūšims, neturėjo teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų bendrovei, kurios faktiškai vykdoma veikla (malkų ir kito biokuro gamyba) sutapo su verslo liudijimuose nurodyta veikla, o UAB „LITA Intertrading“ išmokėtos sumos fiziniams asmenims negalėjo būti priskirtos gyventojų pajamoms iš veiklos pagal verslo liudijimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. sprendimu (b. l. 55–60) pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2014 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. S-201(7-145/2014), VMI prie FM 2014 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 68-122 ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. FR0682-211 dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl MGK, VMI prie FM ir Inspekcijos sprendimų, kuriais pareiškėjo gautos pajamos nepripažintos pajamomis iš veiklos pagal verslo liudijimą, bet priskirtos prie individualios veiklos ir dėl to apskaičiuotų mokesčių bei su jais susijusių sumų teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nurodė, kad, patikrinimo metu atlikus tikrinamojo laikotarpio pareiškėjo gautų pajamų ir pareiškėjo veiklos pobūdžio analizę, nustatyta, kad pareiškėjas pagal jo su UAB „LITA Intertrading“ 2008 m. rugsėjo 1 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 63 laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2009 m. liepos 31 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. pardavė įmonei savo gamybos malkas ir teikė malkų gamybos, džiovinimo bei medžio anglies gamybos paslaugas. Pareiškėjas iš šios veiklos iš UAB „LITA Intertrading“ 2008 m. gavo 36 528,20 Lt pajamų, už 2009 m. atliktas paslaugas dalį pajamų – 27 996 Lt gavo 2009 m., kitą dalį – 11025 Lt – gavo 2010 m. kovo 5 d. Šias sumas pareiškėjas deklaravo kaip pajamas iš veiklos pagal verslo liudijimus: 2008 m. – 74 488,20 Lt, 2009 m. – 27 966 Lt, 2010 m. – 11 025 Lt. Kadangi pareiškėjo vykdoma pagal verslo liudijimus veikla sutapo su UAB „LITA Intertrading“ realiai vykdyta gamybine veikla, pareiškėjo pajamos buvo pripažintos ne pajamomis, gautomis iš veiklos pagal verslo liudijimą, bet individualiomis B klasės pajamomis, kurias pagal GPMĮ 25 straipsnio 1 dalies nuostatas privalo deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti GPM pats nuolatinis Lietuvos gyventojas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui patikrinimo akte papildomai apskaičiuota 14 744,32 Lt mokesčių. Pareiškėjas nurodo, kad jis vertėsi individualia veikla, kuria galima verstis turint verslo liudijimą, ir pagamintas malkas pardavė UAB „LITA Intertrading“, kuri užsiėmė ne gamybine, bet komercine veikla – jas perparduodavo didmenine kaina. Bendrovė gamybinės veiklos nevykdė, darbuotojų neturėjo, o malkas pareiškėjas gamino iš savo medienos.

Teismas, pasisakydamas dėl individualios veiklos sąvokos, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A5-902/2006, taip pat vadovavosi GPMĮ 2 straipsnio 7 dalimi, GPMĮ 26 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1797 „Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių ir veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašo“ 2.3.1, 2.3.2 punktais.

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas vertėsi individualia veikla įsigijęs Verslo liudijimus, t. y. užsiėmė individualia veikla, kaip tai numatyta GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje.

Inspekcija nustatė, kad pareiškėjo vykdyta veikla atitinka individualiai veiklai būdingus požymius, t. y. veikla buvo vykdoma savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų, su tikslu gauti ekonominės naudos (pajamų) bei vykdyta tęstinį laikotarpį. Iš kokių tiksliai aplinkybių buvo padarytos tokios išvados, nėra aišku. Tačiau iš byloje esančių dokumentų teismas su šiuo Inspekcijos sprendimu nesutiko. Pareiškėjas mokesčių administratoriui pateiktame savo 2012 m. lapkričio 21 d. paaiškinime nurodė, kad jis su verslo liudijimu gamino malkas, fasavo medžio anglis ir džiovino malkas UAB „LITA Intertrading“, kurią surado per draugus. Aplinkybė, kad veiklą vykdė pagal su bendrove sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, nėra esminė šiuo atveju, nes mokesčių administratorius nenustatė, kas – pareiškėjas, ar bendrovė, iniciavo minėtos sutarties sudarymą, kas parengė jos projektą, ar vyko derybos dėl sutarties sąlygų. Kaip matyti iš MGK 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. S-136(7-112/2012), UAB „LITA Intertrading“ tokio pobūdžio paslaugas teikė ir daugiau fizinių asmenų, išsiėmusių verslo liudijimus ir turinčių panašias sutartis, tačiau mokesčių administratorius nevertino šių aplinkybių, apie jas neužsimenama šiame ginčo kontekste. Mokesčių administratorius kaip vieną iš argumentų, iš kurių konstatavo pareiškėjo savarankiškumą, nurodė, kad pareiškėjas veiklą vykdė S. A. priklausančiose patalpose (duomenys neskelbtini) vienkiemyje, su kuriuo buvo sudarytos nuomos sutartys, tačiau nėra aišku, ar šias nuomos sutartis sudarė pareiškėjas, ar UAB „LITA Intertrading“, ar kitas asmuo. Taip pat nepateiktas šių sutarčių vertinimas pareiškėjo savarankiškumo prasme. Teismas pažymėjo, kad iš MGK 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. S-136(7-112/2012) matyti, jog pareiškėjas veiklą vykdė S. A. priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau nuomos sutartis su minėtu asmeniu buvo sudarę kiti fiziniai asmenys. Byloje iš viso nėra duomenų patvirtinančių ginčijamame Inspekcijos sprendime nurodytą aplinkybę, kad su minėtu asmeniu patalpų nuomos sutartis buvo sudaręs būtent pareiškėjas. Todėl lieka neaišku, kokiu pagrindu pareiškėjas veiklą vykdė S. A. priklausančiose patalpose. Pareiškėjo 2012 m. lapkričio 21 d. paaiškinime nurodyta, kad pareiškėjas malkas skaldė iš bendrovės duotos medienos, tačiau mokesčių administratorius netyrė, kaip buvo perduodama žaliava pareiškėjui. Be to, pareiškėjas paaiškinimuose nurodo, kad atlikęs darbus pildydavo prekių paslaugų kvitelius. Pareiškėjas nurodo tiksliai neatsimenantis, tačiau pinigus galėjęs gauti kiekvieną dieną arba kartą į savaitę, vidutiniškai apie 50 Lt per dieną. Po sumomis pasirašydavo, neprieštaraudavo, nes sunku buvo gauti darbo. Šios aplinkybės taip pat mokesčių administratoriaus liko neįvertintos. Teismas, atsižvelgęs į tai, konstatavo, kad Inspekcijos 2014 m. balandžio 18 d. sprendime Nr. FR0682-211 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ padarytos išvados, jog pareiškėjas buvo savarankiškas, veikė savo interesais, pats dengė su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, pats sprendė su savo veikla susijusius klausimu, nebuvo pavaldus jo paslaugas perkančios bendrovės vidinei tvarkai, bendrovė nesuteikė jam darbo priemonių, patalpų ir t. t., nėra motyvuotos, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Nesant galimybės patvirtinti ginčo sprendime nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą, buvo savarankiškas, nėra galimybės konstatuoti individualios veiklos egzistavimui būtinos požymių – savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo, ekonominės naudos siekimo visumos. Dėl nurodytų motyvų neatitinkančia faktinių aplinkybių laikytina ir ginčijamo VMI prie FM 2014 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 68-122 išvada, su kuria sutiko MGK 2014 m. spalio 7 d. sprendime Nr. S-201(7-145/2014), kad pareiškėjo vykdytos veiklos savarankiškumą patvirtina pareiškėjo paaiškinime išdėstytos aplinkybės. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas neturėjo teisės teikti prekių ir paslaugų UAB „LITA Intertrading“, kurios faktiškai vykdoma veikla sutapo su pareiškėjo verslo liudijimuose nurodyta veikla, negali būti pagrindu priskaičiuoti pareiškėjui papildomai į valstybės biudžetą mokėtinas sumas. Teismas nusprendė, kad MGK 2014 m. spalio 7 d. sprendimas Nr. S-201(7-145/2014), VMI prie FM 2014 m. birželio 18 d. sprendimas Nr. 68-122 ir Inspekcijos 2014 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. FR0682-211 dėl patikrinimo akto tvirtinimo neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Teismas mokesčių administratorių sprendimus panaikino.

III.

Atsakovas VMI prie FM apeliaciniu skundu (b. l. 63–70) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo vykdytos veiklos savarankiškumą patvirtina pareiškėjo paaiškinime išdėstytos aplinkybės: pareiškėjas dirbo pats sau, veikė savo interesais, t. y. savarankiškai, dengė su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, UAB „LITA Intertrading“ jų nekompensuodavo, pats sprendė su savo veikla susijusius klausimus, nebuvo pavaldus jo paslaugas perkančios bendrovės vidinei tvarkai, jam nebuvo suteikiamos darbo priemonės, patalpas nuomojosi savo iniciatyva ir t. t. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, jog tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį. Ginčo byloje pateikti įrodymai pagrindžia, kad pareiškėjo veikla buvo vykdoma tęstinį laikotarpį. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo pajamos teikiant paslaugas tiek pagal verslo liudijimą kitiems juridiniams asmenims, tiek UAB „LITA Intertrading“, sudarė didžiąją dalį jo gautų pajamų. Taigi pareiškėjo veikla atitinka GPMĮ apibrėžtą bei LVAT paaiškintą individualios veiklos sampratą.

2. Pareiškėjo skundo teiginys, kad visa pareiškėjo veikla buvo vykdoma iš pareiškėjo žaliavų, yra laikytinas pareiškėjo gynybine pozicija siekiant sukurti nagrinėjamos situacijos neatitikimo Inspekcijos nurodytiems apskaičiavimo pagrindams įspūdį. Nepaisant to, pareiškėjo veiklos pobūdis – paslaugų teikimas ar prekių tiekimas, nedaro įtakos pareiškėjo pajamų kvalifikavimui, kadangi, kaip jau nurodyta, verslo liudijimas su žyma (x) nesuteikia teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų įmonei arba kitam juridiniam asmeniui, jeigu veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint liudijimą, rūšis yra viena iš veiklos, kuria verčiasi įmonė arba kitas juridinis asmuo, rūšių. Taigi pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nepaneigia mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių bei dėl to apskaičiuotų mokestinių prievolių pagrįstumo.

3. Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 8  str. 1 d.). LVAT teisėjų kolegija 2012 m. vasario 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-13/2012 nurodė, kad mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti.

4. Nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl konkretaus mokėtojo konkrečios mokestinės prievolės. Mokesčių administratorius priimdamas sprendimą dėl konkretaus mokesčių mokėtojo negali pasisakyti dėl kitų asmenų mokestinių prievolių tiek remiantis GPMĮ, tiek Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu. Taigi mokesčių administratorius suformuodamas pareiškėjui prievolę ne tik negalėjo savo sprendime aptarti kitų asmenų prievolių, bet ir atskleisti informacijos apie kitų asmenų atžvilgiu atliekamus mokestinės kontrolės veiksmus, kadangi tokios informacijos teikimas pažeistų kitų asmenų teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai, kad teismas laikė šią informaciją aktualia, pažymi, kad Inspekcija atliko ne vien pareiškėjo, bet ir 16 kitų fizinių asmenų panašiomis aplinkybėmis teikusių paslaugas ir tiekusių prekes bendrovei mokestinius patikrinimus, dėl dalies jų vyksta mokestiniai ginčai, tarp jų ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (administracinės bylos Nr. A-1023-575/2015, A-1237-438/2015). Kita vertus, jei teismas laikė esant šią informaciją reikšminga, duomenų trūkumo klausimas galėjo būti išspręstas duodant atsakovui ar Inspekcijai nurodymą pateikti duomenis, kokių asmenų mokestinės kontrolės veiksmai buvo atlikti, kokios aplinkybės nustatytos, informacija būtų pateikta vykdant šį nurodymą.

5. Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, jog atsakovas ir Inspekcija neįrodė, kad pareiškėjas vykdė veiklą S. A. priklausančiose patalpose. Mokesčių administratorių sprendimuose išvada apie pareiškėjo naudojimąsi S. A. priklausančiomis patalpomis padaryta remiantis paties pareiškėjo Inspekcijai pateiktu paaiškinimu. Kaip matyti iš Inspekcijos sprendimo ir minėto pareiškėjo paaiškinimo teksto, Inspekcija pareiškėjo paaiškinimą į savo sprendimą perkėlė pažodžiui (pacitavo). Tai reiškia, kad teismas, teigdamas, jog tam tikros aplinkybės konstatuotos tik institucijų sprendimuose, netikrino šių sprendimų turinio atitikimo byloje esantiems įrodymams. Be to, pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu prašomas pateikti visus su vykdyta veikla susijusius dokumentus (Inspekcijos 2013 m. gruodžio 30 d. pranešimas apie mokestinį patikrinimą Nr. PMP-66), minėtų sutarčių nepateikė, todėl reikalauti, jog kiekvieną pareiškėjo teiginį mokesčių administratorius patikrintų atlikdamas kitų asmenų priešpriešinius kontrolės veiksmus, būtų nepagrįsta. Be to, teismas, matydamas, jog į bylą pateikti ne visi reikalingi dokumentai, galėjo šiuos dokumentus išreikalauti iš proceso šalių.

6. Teismo sprendime nurodyta, kad pagal pareiškėjo paaiškinimą pareiškėjas malkas skaldė iš bendrovės duotos medienos, tačiau mokesčių administratorius netyrė, kaip buvo perduodama žaliava pareiškėjui. Be to, pareiškėjas paaiškinime nurodęs, kad atlikęs darbus pildydavo prekių paslaugų kvitelius. Pareiškėjas tiksliai neatsimenantis, tačiau pinigus galėjęs gauti kiekvieną dieną arba kartą į savaitę, vidutiniškai po 50 Lt per dieną. Po sumomis pasirašydavo, neprieštaraudavo, nes sunku buvo gauti darbo. Teismas nurodo, kad šios svarbios aplinkybės Inspekcijos liko neįvertintos. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju kaip įrodymai yra vertinami byloje esantys duomenys ir dokumentai. Mokesčių administratorius įvertinęs bylos dokumentus padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas bendrovei tiekė prekes ir teikė paslaugas, ką paliudija įforminti buhalterinės apskaitos dokumentai (kvitai) ir tarp šalių sudarytos sutartys su priedais. Kitokių dokumentų, kurie liudytų pareiškėjo faktiškai gautas pajamas (kiekį per dieną/savaitę/mėnesį), pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas savo poziciją grindžia paaiškinimais apie aplinkybes, kurių, kaip pripažįsta ir teismas, pareiškėjas gerai neprisimena, dokumentų, paneigiančių Inspekcijos išvadas, byloje nėra. Atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai nusprendė, kad Inspekcija privalėjo išanalizuoti, surinkti įrodymus ir pasisakyti dėl visų pareiškėjo žodinių paaiškinimų nepagrįstų objektyviais duomenimis, tuo tarpu į bylą pateikti pirmiau minėti faktines aplinkybes fiksavę duomenys, teismo vertinimu, laikytini nereikšmingais ir nepakankamais daryti atitinkamas išvadas. Nagrinėjamu atveju buvo pažeistas įrodymų rinkimo ir jų pagrįstumo principas, kai laikoma, kad mokesčių administratoriui tenka pareiga patikrinti visas pareiškėjo žodiniais teiginiais grindžiamas aplinkybes, o pareiškėjui nekeliama pareiga pagrįsti savo teiginius.

7. Teismas nurodo, kad Inspekcijos sprendime padarytos išvados, jog pareiškėjas pats dengė su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, pats sprendė su savo veikla susijusius klausimus, nebuvo pavaldus jo paslaugas perkančios bendrovės vidinei tvarkai, bendrovė jam nesuteikė darbo priemonių, patalpų ir t. t., nėra motyvuotos bei prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Atsakovas dar kartą pažymi, jog Inspekcija minėtas aplinkybes konstatavo remdamasi pareiškėjo 2012 m. lapkričio 21 d. paaiškinimu, kuriame nurodytos būtent tokios aplinkybės. Teismas nenurodo konkrečių įrodymų, kuriems tokia mokesčių administratoriaus išvada prieštarautų.

8. LVAT nuolat pabrėžia, jog pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši nuostata įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus individualius administracinius sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą. Inspekcijos, atsakovo ir MGK sprendimai atitinka LVAT įvardintus kriterijus – sprendimuose padarytos išvados pagrįstos rašytiniais įrodymais bei pareiškėjo paaiškinimais, kurių nei pareiškėjas, nei mokesčių administratorius neneigia, pareiškėjui aiškiai nurodytos pažeistos teisės normos bei teisės normos, kurių pagrindu taikomos poveikio priemonės. Teismas nepagrįstai nepakankamais laiko byloje esančius objektyvius duomenis, mokesčių administratoriui perkelia įrodinėjimo pareigą: vienais atvejais mokesčių administratoriui keliama nepagrįsta prievolė patikrinti pareiškėjo teiginius ir gauti atitinkamus pareiškėjo teiginius pagrindžiančius įrodymus (tai posėdžio metu dalyvaujant pareiškėjui atlikti turėjo prievolę pats teismas, aktyviai nagrinėjantis administracinę bylą), kurių pareiškėjas neteikia, dar daugiau, kitais atvejais teigia, kad Inspekcija privalėjo analizuoti ir objektyviai pasisakyti dėl pareiškėjo paaiškinimo teiginių, kurių jis pats teigia neprisimenąs. Centrinio mokesčių administratoriaus vertinimu, Inspekcija teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo pajamas priskyrė GPM bazei tikrinamuoju laikotarpiu ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą mokesčius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą nesutikdamas dėl jo 2008 – 2010 metais gautų pajamų priskyrimo prie iš individualios veiklos vykdytos pagal pažymą (ne pagal verslo liudijimą) gautų pajamų bei dėl to papildomai apskaičiuotų mokesčių.

Pirmosios instancijos teismas G. S. pateiktus reikalavimus tenkino, tačiau atsakovas (apeliantas) dėl aukščiau paminėtų aplinkybių mano, jog tai buvo padaryta nepagrįstai – pareiškėjo pajamos turėjo būti apmokestintos, kaip gautos pajamos priskirtinos B klasės pajamoms.

Kaip matyti iš administracinėje byloje esančių duomenų, pagrindinė aplinkybė, nulėmusi papildomų mokesčių bei su jais susijusių sumų apskaičiavimą, buvo pareiškėjo vykdytos veiklos priskyrimas individualiai veiklai vykdytai ne pagal verslo liudijimą. Todėl pirmosios instancijos teismas prieš taikydamas bei aiškindamas teisę ginčo visuomeninamas santykiams turėjo tiksliai apsibrėžti bylos faktines aplinkybes, kurios, Vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, yra būtent tos, kurias konstatavo mokesčių administratorius bei MGK.

Visų pirma,  įsiteisėjusiame MGK  2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendime buvo nustatyta, kad UAB „LITA Intertrading“ vykdė gamybinę veiklą ir dėl to jokio teisinio disputo bylos nagrinėjimo dienai, turimais duomenimis, nėra.

Antra, pareiškėjas 2008 – 2010 metais vykdė individualią veiklą įsigijęs pirmiau šiame baigiamajame teisės akte nurodytus verslo liudijimus (pažymėtus ženklu (x)), kuriuose įvardyta veikla sutapo su MGK 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendime nustatyta ir faktiškai vykdyta UAB „LITA Intertrading“ gamybine veikla.

Trečia, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 „Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“, individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšims, pažymėtoms žyma (x), verslo liudijimas nesuteikia teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų įmonei arba kitam juridiniam asmeniui, jeigu veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint liudijimą, rūšis yra viena iš veiklos, kuria verčiasi įmonė arba kitas juridinis asmuo, rūšių.

Nors UAB „LITA Intertrading“ deklaravo vykdanti medienos, statybinių medžiagų ir sanitarinių įrenginių didmeninę prekybą, šios bendrovės mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta ir sprendimu įtvirtinta, jog ji, kaip jau buvo minėta, faktiškai vykdė ir malkų bei kito biokuro gamybos veiklą. UAB „LITA Intertrading“ samdomų darbuotojų malkų, uždegimo pagaliukų, medžio anglies gamybai neturėjo ir jai šias paslaugas teikė pareiškėjas bei kiti fiziniai asmenys, įsigiję verslo liudijimus, o bendrovė pareiškėjui bei kitiems asmenims, kurie gamino malkas ir kitą biokurą, tiekė žaliavinę medieną bei pakavimo medžiagas.

Vadinasi, esant tokioms faktinėms aplinkybėms bei ką tik nurodytam teisiniam reguliavimui, pareiškėjas nepaisė pastarojo – 2008 - 2010 metų laikotarpiu, vykdęs individualią veiklą pagal verslo liudijimą su žyma (x) ir teikęs malkų bei kito biokuro gamybos paslaugas bendrovei, kuri faktiškai užsiėmė ta pačia veikla, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimą Nr. 1797 „Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“ dėl galimos vykdyti veiklos esant žymai (x).

Kitas teisinis aspektas, ar vykdyta veikla (kas neginčytinai įrodyta) patenka į individualios veiklos sąvoką, apibrėžtą GPMĮ, o gautos pajamos teisėtai apmokestintos, remiantis GMPĮ 25 straipsnio 1 dalimi.

Individualios veiklos apibrėžimas yra pateikiamas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje (redakcija galiojusi pareiškėjo veiklos vykdymo metu).

              Dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies teisės normos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra priimta atitinkamų sprendimų (nutarčių), kurie vertintini kaip teisės šaltiniai ir jais būtina vadovautis priimant sprendimą tiek šioje, tiek kitose analogiškose bylose. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas) ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina, teisėjų kolegija laikosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos                             2006 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Šiame sprendime konstatuota, kad individualios veiklos sąvoka apibrėžiama GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Pagal šį apibrėžimą individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims (nagrinėjamu atveju – savarankiškai bet kokio pobūdžio komercinei veiklai (GPMĮ 2 str. 7 d. 1 p.)).

              Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme savarankiška veikla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006). Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-693/2007).

              Be to, tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-902/2006).

              Šią bylą tikrinančios teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Byloje buvo surinkta pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių tvirtinti, kad pareiškėjo veikla buvo savarankiška, nes buvo atliekama nepriklausomai nuo kokių nors kitų asmenų, o pareiškėjas veikė savo valia ir nuožiūra, savarankiškai sprendė su savo veikla susijusius klausimus.

Akivaizdu, jog pareiškėjo sudarytiems sandoriams būdingas ir tęstinumas – pareiškėjas per 2008 - 2010 metus įvykdė sandorių daugetą.

Pareiškėjas atlikdamas sandorius turėjo tikslą gauti pajamų, kurios buvo pagrindinis jo pajamų šaltinis, kas neginčytinai įrodyta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Taigi pareiškėjo veikla visiškai atitiko GPMĮ nurodytą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškintą individualios veiklos sampratą. Todėl pareiškėjo iš bendrovės „LITA Intertrading“ gautos pajamos pagrįstai bei teisėtai mokesčių administratoriaus buvo apmokestintos kaip individualios veiklos pajamos gautos vykdant veiklą ne pagal verslo liudijimą nuo kurių teisėtai papildomai apskaičiuoti GPM, VSD ir PSD įmokos bei su šiomis įmokomis susijusios sumos (baudos).

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo reikalavimą, nurodė ir VAĮ 8 straipsnio pažeidimą, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, toks tvirtinimas buvo nepagrįstas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 yra pažymėjęs, kad „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010)“.

Tame pačiame 2011 m. birželio 27 d. sprendime išplėstinės teisėjų kolegijos pažymėta ir tai, jog „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“.

Yra pakankamas pagrindas teiginiui, jog šiuo konkrečiu atveju aptariami mokesčių administratoriaus bei MGK sprendimai buvo motyvuoti. Nenustatyta jokių esminių trūkumų, sukliudžiusių teisės akto adresatui suprati to teisės akto esmę, turinį, faktines aplinkybes bei jų teisinį įvertinimą, kuris buvo išsamus, kartu įtvirtintas ir administracine jurisprudencija. Viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeidė teisės aktų, jų sprendimai buvo pagrįsti, o sprendimų turinys atitiko keliamus teisės aktų reikalavimus.

Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad mokesčių administratorius visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, aiškiai, išsamiai bei detaliai pagrindė pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusias sumas, kaip tai numato MAĮ 67 straipsnio 1 dalis, o tai reiškia, kad jo sprendimai bei MGK sprendimas (nepaisant pastarojo motyvuojamosios dalies apimties) laikytini pagrįstais bei teisėtais, kurių nebuvo ir nėra pagrindo keisti ar naikinti. Visa tai lemia apeliacinio skundo tenkinimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - G. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Ramūnas Gadliauskas

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Arūnas Sutkevičius