Civilinė byla Nr. 3K-3-160/2011

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00704-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 122.2; 126.5 (S)

 

 

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 8 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus AB SEB banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 17 d. nutarties dėl kreditoriaus AB SEB bankas reikalavimo tvirtinimo individualios įmonės „Šakių agrocentras“ bankroto byloje.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje keliamas klausimas dėl kreditoriaus reikalavimo, kilusio iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su jos savininku, kaip fiziniu asmeniu, tvirtinimo individualios įmonės bankroto byloje tvarkos.

Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 13 d. nutartimi IĮ „Šakių agrocentras“ iškelta bankroto byla. Bendraatsakoviais šioje byloje pripažinti įmonės savininkas K. K. ir jo sutuoktinė E. K., 2009 m. rugpjūčio 16 d. K. K. mirė. Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartimi buvo patvirtintas IĮ „Šakių agrocentras“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, tarp jų – AB SEB banko 51 637,22 Lt reikalavimas, atsiradęs iš bankrutuojančios individualios įmonės prievolių bankui.

2006 m. gruodžio 21 d. AB SEB bankas ir E. K. bei K. K. sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią E. K. bei K. K. įsipareigojo atsakyti bankui kaip solidarieji skolininkai, jeigu pagrindinis skolininkas UAB „Suvalkijos agrocentras“ neįvykdys savo prievolių pagal 2005 m. gruodžio 23 d. kreditavimo sutartį Nr. 0350507042597-54 su visais papildymais ir pakeitimais. UAB „Suvalkijos agrocentras“ savo prievolių pagal kreditavimo sutartį neįvykdė, Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 15 d. nutartimi šiai bendrovei iškelta bankroto byla, kurioje kreditorius AB SEB bankas pareiškė reikalavimus.

Remdamasis laidavimo sutartimi ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 21, 26 straipsniais, kreditorius AB SEB bankas prašė papildomai patvirtinti 2 434 831,30 Lt reikalavimą IĮ „Šakių agrocentras“ bankroto byloje.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

 

Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 17 d. nutartimi patvirtino papildomą kreditoriaus AB SEB banko 2 434 831,30 Lt reikalavimą, tačiau susipažinęs su atsakovės E. K. atskiruoju skundu šią nutartį panaikino 2009 m. gruodžio 15 d. nutartimi; 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi reikalavimą patvirtino.

Teismas nustatė, kad laidavimo sutartimi susitarta, jog laidavimas galioja iki visiško prievolių įvykdymo pagal kreditavimo sutartį, todėl CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas (3 mėnesiai) netaikytinas ir laidavimo sutartis yra galiojanti, todėl kreditoriaus AB SEB banko reikalavimas tvirtintinas. Teismas pažymėjo, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog visą prievolę įvykdytų laiduotojas (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), faktas, kad kreditorius reiškia reikalavimus skolininko bankroto byloje, neatima iš jo teisės reikšti reikalavimus ir laiduotojui dėl tos pačios skolos (CK 6.14 straipsnio 3 dalis).

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartimi iš dalies tenkino atsakovės E. K. atskirąjį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir išsprendė klausimą iš esmės – atmetė kreditoriaus AB SEB banko prašymą patvirtinti patikslintą (papildomą) 2 434 831,30 Lt reikalavimą.

Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog bankroto bylų nagrinėjimas susijęs ir su viešojo intereso gynimu, siekiant apsaugoti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės teises ir teisėtus interesus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutartį byloje Nr. 2A-505/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartį byloje Nr. 2-966/2008; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį byloje Nr. 2-969/2008 ir pan.), nutarė peržengti atskirojo skundo ribas, nes to reikalauja viešasis interesas byloje susidariusioje teisinėje situacijoje. Nurodžiusi, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006); poreikis kreditoriams reikšti bankroto byloje reikalavimus, kylančius iš sandorių, sudarytų ne su įmone, o su privačiu fiziniu asmeniu (įmonės savininku), priklauso nuo individualios įmonės savininko atsakomybės pagal įmonės prievoles subsidiarumo (CK 2.50 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009; 2006 m. spalio 30 d. nutartis byloje civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2006), teisėjų kolegija pažymėjo, jog tuo atveju, kai tvirtinamas kreditoriaus reikalavimas bankrutuojančiai individualiai (personalinei) įmonei, o tam tikras materialinis teisinis santykis sieja kreditorių ir fizinį asmenį (įmonės savininką), bet ne pačią individualią (personalinę) įmonę, kreditoriaus reikalavimas bankroto byloje gali būti patvirtinamas tik tuo atveju, kai yra priimtas procesinis sprendimas, turintis vykdytino dokumento galią. Kolegija nurodė, kad, teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą, kilusį iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su jos savininku, kaip fiziniu asmeniu, ir negavus šio reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko prievolės kreditoriui savaime nesibaigia. Tokiu atveju fizinių asmenų prievolės gali būti įvykdytos tik esant įsiteisėjusiam atitinkamam procesiniam sprendimui, turinčiam vykdytino dokumento galią. Nurodžiusi, kad kreditorius AB SEB bankas nepateikė procesinio sprendimo, kuris turėtų vykdytino dokumento galią (CPK 584 straipsnio nuostatos) dėl prašomo patvirtinti reikalavimo laiduotojams K. K. ir E. K., teisėjų kolegija sprendė, kad nebuvo teisinio pagrindo tvirtinti šio kreditoriaus reikalavimo.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl laidavimo sutarties galiojimo ir kreditoriaus teisės reikšti reikalavimą laiduotojams neribojimo ta aplinkybe, jog jis pareiškė reikalavimą pagrindinio skolininko UAB „Suvalkijos agrocentras“ bankroto byloje.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu kreditorius AB SEB bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais dėl Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio pažeidimo, nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos įmonių bankroto bylose:

               Skundžiamos nutarties nuostata, kad tuo atveju, kai tvirtinamas kreditoriaus reikalavimas bankrutuojančiai individualiai (personalinei) įmonei, o tam tikras materialinis teisinis santykis sieja kreditorių ir fizinį asmenį (įmonės savininką), bet ne pačią individualią (personalinę) įmonę, kreditoriaus reikalavimas bankroto byloje gali būti patvirtinamas tik tuo atveju, kai yra priimtas procesinis sprendimas, turintis vykdytino dokumento galią, pažeidžia ir suvaržo kreditoriaus teises, nes jis verčiamas atlikti procedūras, reikalaujančias papildomų laiko sąnaudų ir bylinėjimosi išlaidų. Per tą laiką, kol kreditorius gaus įsiteisėjusį procesinį sprendimą, turintį vykdytino dokumento galią, bankrutuojanti individuali įmonė, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsniu, gali būti pripažinta bankrutavusia, o visos lėšos, gautos pardavus įmonės turtą, gali būti panaudotos kitų kreditorių reikalavimams patenkinti. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006) pažymėta, jog kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti būtent Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, kasacinio teismo išaiškinimuose nenumatyta ir neaptarta išlygos, kad kreditorius turi pareikšti savo finansinį reikalavimą tik tuo atveju, jei pateikia bankroto bylą nagrinėjančiam teismui sprendimą, turintį vykdytino dokumento galią, taigi apeliacinės instancijos teismas klaidingai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką ir nuo jos nukrypo. Nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuostata prieštarauja Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnyje nustatytai kreditorių reikalavimų tvirtinimo tvarkai, pagal kurią kreditorių reikalavimai tvirtinami teismo nutartimi ir jokių kitokių teisinių pagrindų bei išlygų nenustatyta. Skundžiama nutartimi sumenkintos kreditorių reikalavimų tvirtinimo procedūros: jei bankroto bylą nagrinėjantis teismas tvirtintų kreditoriaus reikalavimą tik esant įsiteisėjusiam procesiniam sprendimui, turinčiam vykdytino dokumento galią, jis tik atliktų formalumą, nes pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštus ieškinio reikalavimus ir nagrinėjami pagal bendrąsias  ginčo  taisykles. Pirmosios instancijos teismas kasatoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą išnagrinėjo pagal bendrąsias ginčo taisykles, todėl ginčo proceso dubliavimas neturi prasmės.

 

Atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl kreditorių reikalavimų pateikimo tvarkos individualios įmonės bankroto byloje, kai kreditoriaus reikalavimas yra kildinamas ne iš jo santykių su individualia įmone, o iš jo santykių su individualios įmonės savininku. Tai teisės klausimas, dėl kurio kasacinio teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako.

 

Dėl galimybės individualios įmonės bankroto byloje pareikšti kreditoriaus reikalavimą, kilusį iš kreditoriaus santykių su individualios įmonės savininku

 

Individualios įmonės bankroto ypatumus lemia individualios įmonės civilinis teisinis statusas. Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir  civilinės atsakomybės pagal savo kaip fizinio asmens prievoles subjektas. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Atsižvelgdamas į individualios įmonės savininko subsidiariąją atsakomybę pagal įmonės prievoles, Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bankrutavusios įmonės savininkas turi dalyvauti bankroto byloje bendraatsakoviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L., bylos Nr. 3K-7-308/2004).

Įmonių bankroto įstatyme tiesiogiai neįtvirtinta, kad reikalavimus bankroto byloje gali pareikšti ne tik pačios individualios įmonės kreditoriai, bet ir individualios įmonės savininko kreditoriai. Tačiau, atsižvelgiant į individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės bankroto procese specifiką, Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje AB „NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. 3K-3-357/2009).

Kreditorių reikalavimų pareiškimo procedūra reglamentuojama Įmonių bankroto įstatyme. Priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas privalo nustatyti laikotarpį, ne trumpesnį kaip 30 dienų ir ne ilgesnį kaip 45 dienos nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktas). Reikalavimai yra pareiškiami bankrutuojančios įmonės administratoriui. Administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas). Juos tvirtina teismas (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo teismas priima rašytinio proceso tvarka. Suinteresuotų asmenų prašymu gali būti skiriamas žodinis bylos nagrinėjimas. Administratoriaus ginčijamų kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (ĮBĮ 26 straipsnio 4 dalis).

Įmonių bankroto įstatyme pasirinktas teisinio reguliavimo modelis grindžiamas bylų akumuliavimo principu (lot. vis attractiva concursus), kurio esmė yra ta, kad visų kreditorių reikalavimų pagrįstumas yra svarstomas tik bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punktu, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas privalo pranešti kitiems teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir susiję su darbo santykiais, apie bankroto bylos iškėlimą ir perimti šių bylų nagrinėjimą; pranešti ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūrai ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose pareikšti bankrutuojančios įmonės kreditorių civiliniai ieškiniai, ir perimti nagrinėti visus su šiais ieškiniais susijusius dokumentus; pranešti ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūrai ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose areštuotas bankrutuojančios įmonės turtas, ir perimti turto arešto dokumentus; pranešti antstolių kontoroms, kurioms yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš šios įmonės ar dėl jos turto arešto. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kol vyksta bankroto byla, turtinių reikalavimų, pareikštų bankrutuojančiai įmonei, išsprendimas turi būti atliekamas tik šioje byloje nutartimi išsprendžiant dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio, o vėliau, esant pagrindui jį tikslinti, – kol pagal įstatymą toks tikslinimas galimas. Tai nulemta siekio bankroto bylas išnagrinėti kuo operatyviau ir efektyviau. Dėl to galimybė nagrinėti atskirus reikalavimus ne bankroto byloje, nors ir tame pačiame teisme, reikštų neracionalų procesą ir būtų nesuderinama su bankroto proceso operatyvumu ir efektyvumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-88/2010). Taigi bankroto byloje pareiškiami kreditorių reikalavimai pagal jų apibrėžtumo lygį ir jų įgyvendinimo etapą gali būti skirtingi. Pirma, tai kreditorių reikalavimai, kurių pagrįstumas jau patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba įsigaliojusiu viešojo administravimo subjekto (mokesčių administravimo institucijos, socialinio draudimo institucijos ir kt.) administraciniu aktu. Tokiu atveju į bankroto bylą nagrinėjantį teismą perduodamas įsiteisėjęs teismo sprendimas arba įsigaliojęs viešojo administravimo subjekto administracinis aktas arba vykdomasis raštas, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas iš skolininko. Antra, tai kreditorių reikalavimai, kurie pareikšti savarankiškose civilinėse bylose, kuriose teismų sprendimai nėra priimti iki skolininkui iškeliant bankroto bylą. Tokiu atveju į bankroto bylą nagrinėjantį teismą perduodama civilinė byla, kurioje skolininkui pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai. Trečia, tai nauji kreditorių reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti iki bankroto bylos iškėlimo skolininkui dienos. Tokiu atveju teismui perduodamas kreditoriaus reikalavimas bei jį patvirtinantys dokumentai, o teismas sprendžia, ar reikalavimas yra visiškai ar iš dalies pagrįstas, ir jį visiškai ar iš dalies patvirtina arba atsisako tvirtinti. Pažymėtina, kad pastaruoju atveju kreditoriaus pareikštas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą.

Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą, kad tuo atveju, kai materialinis teisinis santykis sieja kreditorių ir fizinį asmenį (įmonės savininką), bet ne pačią individualią  įmonę, kreditoriaus reikalavimas bankroto byloje gali būti patvirtinamas tik tuo atveju, kai yra priimtas procesinis sprendimas, turintis vykdytino dokumento galią, iš esmės grindė individualios įmonės savininko atsakomybės specifika. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad, teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą, kilusį iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su jos savininku, kaip fiziniu asmeniu, ir negavus šio reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko prievolės kreditoriui savaime nesibaigia. Pastarąją teisės aiškinimo taisyklę savo praktikoje ne sykį yra akcentavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje AB DnB NORD v. M. P., bylos Nr. 3K-3-357/2009). Tačiau individualios įmonės savininko atsakomybės prieš savo asmeninius kreditorius tęstinumas užbaigus bankroto bylą nesudaro pagrindo taikyti savininko kreditorių reikalavimų tvirtinimo tvarką, iš esmės besiskiriančią nuo įmonės kreditorių reikalavimų tvirtinimo tvarkos. Taip pat pagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai, kad reikalavimas individualios įmonės savininko kreditoriui iš pradžių prisiteisti skolą ir tik vėliau pareikšti reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje reikštų neracionalų proceso organizavimą. Individualios įmonės savininko kreditorių reikalavimų pareiškimas pasunkėtų, nes tokie kreditoriai būtų priversti inicijuoti savarankiškas civilines bylas, prisiteisti skolas ir tik tada pateikti reikalavimus bankroto byloje. Kadangi teismas, tvirtindamas kreditoriaus reikalavimus, patikrina jų pagrįstumą, o nutartimi dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo nusprendžia, ar kreditorius turi reikalavimo teisę, tai nurodymas kreditoriui prieš tai šiuos klausimus išspręsti savarankiškoje civilinėje byloje būtų perteklinis. Be to, užsitęsus civilinės bylos nagrinėjimui, individualios įmonės savininko kreditoriaus pareiškimas bankroto byloje galėtų tapti apskritai neįmanomas, ir tai pažeistų tokio kreditoriaus teisę pretenduoti į savo reikalavimo patenkinimą individualios įmonės bankroto byloje. Individualios įmonės savininko teisės tuo, kad jo asmeninio kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas tvirtinamas bankroto byloje, nėra pažeidžiamos, nes individualios įmonės savininkas pats įtraukiamas į bankroto bylą dalyvauti atsakovu greta individualios įmonės.

 

Dėl galimybės teismui gavus atskirąjį skundą pačiam panaikinti nutartį, kuria buvo patvirtintas kreditoriaus reikalavimas

 

Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylose yra viešojo intereso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 18 d. nutartis UAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo byloje, bylos Nr. 3K-3-270/2010; 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. N. Š., bylos Nr. 3K-3-1099/2003). Tokio intereso egzistavimą lemia tai, kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia erga omnes padarinius. Įmonės nemokumo faktas, nustatytas įsiteisėjusia teismo nutartimi vienoje civilinėje byloje, sukelia teisinius padarinius ir įgyja prejudicinę galią net ir asmenims, nedalyvavusiems nagrinėjant šią bylą (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Be to, bankroto bylos iškėlimas ir nagrinėjimas neišvengiamai turi įtakos visų įmonės kreditorių, o taip pat ir visos visuomenės bei valstybės interesams, nes užbaigus bankroto bylą įmonė skolininkė paprastai yra likviduojama.

CPK 353 straipsnio 2 dalis suteikia Aukščiausiajam Teismui teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas. Šioje byloje kasacinis teismas, remdamasis viešuoju interesu ir poreikiu formuoti vienodą bankroto bylų nagrinėjimo praktiką, peržengia kasacinio skundo ribas ir pasisako dėl pirmosios instancijos teismo teisės pačiam panaikinti savo nutartį, kai dėl jos paduodamas atskirasis skundas.

CPK 334 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas per tris dienas nuo jo gavimo sutikdamas su atskiruoju skundu, jeigu jis paduotas ne dėl nutarčių, priimtų CPK 293 straipsnyje numatytais atvejais (t. y. ne dėl nutarčių nutraukti bylą), rašytinio proceso tvarka pats panaikina skundžiamą nutartį, išsiųsdamas priimtos šiuo klausimu nutarties nuorašą byloje dalyvaujantiems asmenims; nesutikdamas su atskiruoju skundu arba kai skundas paduotas dėl CPK 293 straipsnyje nurodytų nutarčių, nustatyta tvarka nusiunčia bylą su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui. Kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimas išsprendžiamas teismo nutartimi (ĮBĮ 26 straipsnio 4 dalis). Tačiau kasacinio teismo jau išaiškinta, kad teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo pagal savo teisinę prigimtį atitinka teismo sprendimą, kuriuo atsakoma į kreditoriaus pareikštą materialinį teisinį reikalavimą, nepaisant to, kad šis klausimas išsprendžiamas nutarties procesine forma. Paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti (CPK 276 straipsnio 1 dalis), išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Tokia nuostata yra, be kita ko, skirta užtikrinti teismo sprendimo, kaip baigiamojo akto, stabilumą ir autoritetą. Dėl to teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti gali tik aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal proceso įstatymų nustatyta tvarka paduotą apeliacinį (atskirąjį) arba kasacinį skundą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 17 d. nutartimi patvirtino papildomą kreditoriaus AB SEB banko 2 434 831,30 Lt reikalavimą, tačiau susipažinęs su atsakovės E. K. atskiruoju skundu šią nutartį panaikino 2009 m. gruodžio 15 d. nutartimi; 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi reikalavimą iš naujo patvirtino.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo teisinę prigimtį, išaiškina, kad CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuriame nustatyta atskirąjį skundą gavusio teismo teisė pačiam panaikinti skundžiamą nutartį, netaikomas bankroto bylose priimamoms nutartims dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo. Pirmosios instancijos teismas, gavęs atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutarties, pats neturėjo teisės jos panaikinti, o privalėjo atskirąjį skundą perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kadangi Kauno apygardos teismas 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi iš naujo patvirtino kreditoriaus AB SEB bankas reikalavimą, tai klausimas yra iš esmės išspręstas teisingai, o minėtas pažeidimas nedaro įtakos šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

 Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartis yra naikinama dėl netinkamo Įmonių bankroto įstatymo aiškinimo ir taikymo, paliekant galioti Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutartį.

 

Šioje byloje kasaciniame teisme patirta 50,38 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai), kurios, patenkinus kasacinį skundą, priteistinos iš atsakovės E. K. į valstybės biudžetą.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutartį.

Priteisti iš atsakovės E. K. (duomenys neskelbtini) 50,38 Lt (penkiasdešimt litų 38 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                            Egidijus Baranauskas

 

                                                                                                                       

Birutė Janavičiūtė

 

 

Gintaras Kryževičius