Administracinė byla Nr. A-321-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06080-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas K. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 13 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2015 m. gruodžio 28 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas perpildytose kamerose, kurios neatitiko sveikatos ir higienos normų reikalavimų: buvo šalta, drėgna, nešvaru, vasarą tvanku, blogas kvapas, trūko gryno oro, neužtikrintas natūralus apšvietimas, langai nesandarūs, buvo tarakonų, veisėsi pelėsis, tualetai neatskirti nuo gyvenamosios patalpos, trūko vietos prie stalo, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas ir dažai. Kamerose nebuvo galima laisvai judėti, nebuvo džiovyklės, peleninių rūkančiųjų kamerose, tualetinių reikmenų lentelės, radijo taško, arbatinuko, jis negalėjo užmigti, nes virš durų įsuktos lemputės spigino į akis. Dėl tokių nežmoniškų sąlygų tarp suimtųjų dažnai kildavo konfliktų. Atvykstančių ir išvykstančių asmenų ir jų daiktų krata atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina). Dėl nurodytų pažeidimų skundėsi Lukiškių IT-K administracijai ir Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, tačiau gavo tik Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atsakymą, kuriame pažymėta, jog virtuvė yra švari ir tvarkinga, o tarakonų ir kitų kenkėjų pėdsakų nerasta. Jo rašyti skundai buvo ignoruojami ar neregistruojami. Dėl tokių laikymo sąlygų buvo pažeminta jo garbė ir orumas, jis patyrė fizinius ir dvasinius nepatogumus, kurie pasireiškė (duomenys neskelbtini), psichologiniu sugniuždymu, fizinių jėgų sumažėjimu, miego sutrikimais. Gyvenimas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui, buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI–K buvo laikomas įvairiais periodais nuo 2015 m. liepos 21 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. skirtingose kamerose. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktais numatytas inventorius. Iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudarytos paslaugų teikimo sutartys vabzdžių ir graužikų naikinimo, patalpų priežiūros ir profilaktiniams darbams atlikti. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele, todėl sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimus. Kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus (Higienos normos HN 76:2010 24 p.). Pareiškėjas skunde ginčo situaciją pateikia remdamasis subjektyviu vertinimu, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nekonkretūs, nepateiktos jokios faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prašomą atlyginti žalos dydį.

II.

5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tekino ir priteisė jam iš atsakovo 200 Eur neturtinės žalos atlyginimui.
6. Teismas nustatė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėta, kad sanitarinio mazgo plotas sudaro 0,56 kv. m. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 21 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. įvairiais periodais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 105, 108, 122, 124, 140, 176, 178, 184, 266, 313, 315, 319. Vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas 2015 m. rugpjūčio 3 d. (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas be sanitarinio mazgo ploto buvo 3,41 kv. m), 2015 m. rugpjūčio 24 d. (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas be sanitarinio mazgo ploto buvo 3,41 kv. m), 2015 m. rugsėjo 21 d. (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas be sanitarinio mazgo ploto buvo 3,41 kv. m), laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d. (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas be sanitarinio mazgo ploto buvo 3,37 kv. m), laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas be sanitarinio mazgo ploto buvo 2,25 kv. m), laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas be sanitarinio mazgo ploto buvo 3,37 kv. m), 2015 m. gruodžio 30 d. (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas be sanitarinio mazgo ploto buvo 3,59 kv. m). Apibendrinus matyti, kad 27 paras pareiškėjas buvo laikytas perpildytose kamerose, kur vienam asmeniui tekęs plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus (nuo 2,25 iki 3,41 kv. m), t. y. pareiškėjui tekęs kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.
7. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu higienos reikalavimus laisvės atėmimo vietose reglamentavo Higienos norma HN 76:2010 ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Teismas, įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (surašytus laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2015 m. gruodžio 28 d.), nustatė, kad 2015 m. liepos 10 d. patikrinimo akte nurodyta, jog patikrinus kamerą Nr. 105, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. 2015 m. rugpjūčio 13 d. patikrinimo akte nurodyta, jog patikrinus kameras Nr. 108, 124, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. 2015 m. rugpjūčio 21 d. patikrinimo akte pažymėta, jog patikrinus kameras Nr. 313, 315, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. 2015 m. spalio 12 d. patikrinimo akte nurodyta, jog patikrinus kameras Nr. 105, 176, 184, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo nustatytas Higienos normos HN 76:2010 28 punkto pažeidimas – nelygios sienos ir lubos, vietomis atšokę, atsilupę dažai. 2015 m. spalio 26 d. patikrinimo akte nurodyta, jog patikrinus kameras Nr. 122, 313, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. 2015 m. spalio 30 d. patikrinimo akte nurodyta, jog patikrinus kamerą Nr. 105, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo nustatytas Higienos normos HN 76:2010 28 punkto pažeidimas – sienų paviršiai buvo nelygūs, netinkami lengvam valymui ar dezinfekcijai. 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte nurodyta, jog patikrinus kamerą Nr. 105, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų nenustatyta. 2015 m. gruodžio 28 d. patikrinimo akte nurodyta, jog patikrinus kameras Nr. 105, 176, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Teismas, apibendrinęs tai, kas buvo išdėstyta, pažymėjo, jog pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose laikotarpiu esminių Higienos normos HN 76:2010 ir HN 134:2015 pažeidimų, galėjusių turėti itin neigiamą poveikį pareiškėjui, nenustatyta. Kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, temperatūros, drėgnumo ir kiti parametrai iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, o nustatyti neatitikimai buvo šalinami. Be to, pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą ir pagal Higienos normos HN 134:2015 37 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys patys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose ir tuo tikslu jie aprūpinami valymo inventoriumi bei valymo priemonėmis (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Higienos normos HN 76:2010 62 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, tačiau remonto darbų dažnumo ši higienos norma nereglamentuoja.
8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Lukiškių TI-K dėl dezinsekcijos ir deratizacijos yra sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą Lukiškių TI-K registruojama Kenkėjų kontrolės atlikimo žurnale, kurio kopijos yra pateiktos į bylą: nuo 2015 m. liepos 3 d. iki 2015 m. gruodžio 20 d. atliktų graužikų ir nariuotakojų stebėjimų metu nustatyta, kad kamerose Nr. 140, 176, 178, 184, 313, 315, 319, įvairiais pareiškėjo buvimo laikotarpiais pastebėjus tarakonus, iš karto buvo atliekami jų naikinimo darbai.
9. Teismas, remdamasis Higienos normos HN 76:2010 38.1 ir 64 punktais, Higienos normos HN 134:2015 25.1 punktu, pažymėjo, kad džiovykla yra numatyta tam specialiai skirtoje patalpoje, džiovyklės kiekvienoje kameroje nebuvimas nelaikytinas pareiškėjo įvardintu laikymo sąlygų pažeidimu.
10. Teismas nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 ir Higienos normos HN 134:2015 reikalavimuose nenumatyta pareiga laisvės atėmimo vietose esančius asmenis aprūpinti peleninėmis rūkančiųjų kamerose, tualetinių reikmenų lentynėlėmis, radijo taškais, arbatinukais, todėl skundo argumentas dėl neaprūpinimo nurodytais reikmenimis yra nepagrįstas.
11. Teismas laikė, kad pareiškėjo teiginiai apie tai, jog atvykstančių ir išvykstančių asmenų ir jų daiktų krata atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, yra nepagrįsti konkrečiais faktais ar duomenimis, todėl yra tik subjektyvi pareiškėjo nuomonė.
12. Teismas nurodė, kad į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo erdvė buvo visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto. Atsižvelgiant į tai, kad visos abejonės turi būti vertinamos asmens, kuris kreipėsi su skundu, naudai, darytina išvada, jog pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo užtikrinta ir, naudodamasis tualetu, jis galėjo patirti nepatogumų.
13. Apibendrindamas teismas nurodė, kad 27 paras pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI‑K kamerose, kuriose jam teko mažiau kameros ploto, nei kad reglamentuota teisės aktuose, sanitarinio mazgo erdvės neatitvėrimu nuo likusio kameros ploto pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo užtikrinta, todėl pareiškėjas, naudodamasis tualetu, galėjo patirti nepatogumų. Visa tai teismas įvertino kaip atsakovo atstovo neveikimą, t. y. neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, kurie sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes (nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus). CK 6.250 straipsnio taikymo prasme teismas laikė, kad byloje nustatyta, jog nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus pareiškėjas patyrė dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, ir šią žalą įvertino 200 Eur.

III.

14. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
15. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės aktais bei jų reikalavimais. Jis, teikdamas teismui skundą, rėmėsi Konvencijos 3 straipsniu. Lietuvos teisės aktų nuostatos prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimams. 3,6 kv. m kameros plotas vienam asmeniui turi tekti jau atėmus kameroje esančių baldų užimamą plotą. Atitinkamai teismas turėjo pripažinti, kad visą jo laikymo Lukiškių TI-K laiką buvo pažeista jo teisė į minimalų kameros plotą.
16. Nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas konstatavo ir kitus jo teisių pažeidimus (higienos normų nesilaikymą, teisės į privatumą pažeidimą), tačiau nepagrįstai laikė juos mažareikšmiais, nors iš tiesų šie neatitikimai labai pablogino gyvenimo sąlygas. Be to, teismas turėjo išsireikalauti įrodymus apie atliktus apšvietimo bei ventiliacijos (ventiliacijos kameroje Nr. 140 iš viso nebuvo) matavimus, pasisakyti dėl grotų ant langų, kurios trukdo atidaryti langą bei jį išvalyti.
17. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika, todėl jam buvo priteistas per mažas neturtinės žalos dydis.
18. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
19. Nurodo, kad sutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo motyvais, sprendimas yra teisingas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2015 m. gruodžio 28 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.
21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
22. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).
23. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties 15–17 punktuose išdėstytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų. Patikrinus bylos medžiagą, įvertinus aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, dėl kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių, sutinkant su jų vertinimu, atskirtai nebus pasisakoma.
24. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 15 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2015 m. gruodžio 28 d. (b. l. 1, 8). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužes 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad pareiškėjui jo laikymo Lukiškių TI-K metu 27 paras teko mažiau kameros ploto, nei nustatyta prieš tai paminėtame įsakyme (t. y. pareiškėjui teko 2,25–3,41 kv. m kameros ploto). Pareiškėjui tekusio kameros ploto skaičiavimus teismas atliko iš kameros ploto atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą ir padalinęs iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus. Tačiau prieš tai paminėtame įsakyme nėra reglamentuota, jog apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, į jį neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas. Įsakymo nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai iš kameros ploto atėmė sanitarinio mazgo užimamą plotą ir dėl šios priežasties neteisingai nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista 27 paras. Iš tiesų minėta pareiškėjo teisė ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeista 2015 m. gruodžio 11–16 d., t. y. tik 5 paras, kai jam teko 2,43 kv. m kameros ploto (b. l. 9). Pažymėtina ir tai, kad priešingai nei savo apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, į asmeniui tenkančio ploto kameroje apskaičiavimą įtraukiamas ir plotas, užstatytas baldais (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
25. Nors 2015 m. gruodžio 11–16 d. pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjo teisės, įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje, nes: 1) pažeidimo laikotarpis, imant atskirai (5 paros), o taip pat ir lyginant su visu pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu (nuo 2015 m. liepos 21 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.), yra gana trumpas; 2) pareiškėjas nenurodė, kad jo pasivaikščiojimo lauke ar kitos teisės, nurodytos atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą, iš dalies kompensuojančios dėl mažo kameros ploto atsiradusius nepatogumus (galimybė pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis; b. l. 9), buvo suvaržytos; 3) pirmosios instancijos teismas jokių esminių higienos normų pažeidimų nenustatė (žr. šios Nutarties 7 p.). Taigi nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad 5 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą, įtvirtintą nacionalinėje teisėje; pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnyje nurodytų asmens teisių pažeidimą nenustatyta.
26. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis Konvencijos nuostatomis bei jas aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tačiau šiuo aspektu pasisakytina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su argumentu, kad šiuo atveju būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1888-520/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1235-858/2017 ir kt.).
27. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 16 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, įvertinęs byloje esančius Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 17–64), pagrįstai nekonstatavo, jog pareiškėjo teisė į tinkamą kameros apšvietimą buvo pažeista (žr. Nutarties 7 p.). Iš minėtų patikrinimo aktų bei prie jų pridėtų nuotraukų taip pat matyti, kad grotos langų atidarymui bei kamerų vėdinimui netrukdo, o tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto („Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema“) ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto („Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema“) reikalavimus. Dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose turi būti įrengtos lentynėlės, pasisakytina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.7 punkte įtvirtinta, kad kamerose turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, o 14.8 punkte – spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, kad kamerose yra įrengtos lentynos maistui, higienos reikmenims susidėti (b. l. 12). Taigi pareiškėjo teisė kamerose turėti lentynėlę buvo užtikrinta. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nekonstatavo pareiškėjo teisių pažeidimo šiame punkte aptartais aspektais.
28. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 17 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista 5 paras, visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (beveik 5 mėn.) buvo pažeista jo teisė į privatumą dėl netinkamai atitvertos sanitarinio mazgo zonos, ir buvo pažeisti tam tikri higienos normų reikalavimai (žr. šios Nutarties 7 ir 10 p.). Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, neteisingai pripažinęs, kad pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista 27 paras. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą padidinti jam priteistą sumą. Dėl apelianto teiginių, susijusių su, jo nuomone, teismo pareiga, nustatant neturtinės žalos dydį, vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, buvo pasisakyta šios Nutarties 26 punkte. Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, taip pat į tai, jog šiuo atveju apeliacinį skundą padavė tik pareiškėjas ir jo padėtis dėl apeliacinio skundo padavimo negali būti bloginama (non reformatio in peius principas), teisėjų kolegija palieka pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

K. R. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.