Baudžiamoji byla Nr. 1A-51/2014

          Proceso Nr. 1-10-1-20054-2006-2

          Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

          1.1.8.1.1; 1.1.10.1; 1.2.30.1;

          2.1.7.4; 2.4.6.3.2; 2.4.6.3.3;

          2.4.6.4.1 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

   N U O S P R E N D I S

  LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 23 d.

  Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Albino Bielskio, Viktoro Kažio,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,

dalyvaujant prokurorams: Lilijai Balaišienei, V. U.,

gynėjams: Mansurui Muksinovui, Loretai Guižauskienei, Ingai Abramavičiūtei, Jurgitai Žiužienei, A. Švedui, Valdui Burneikiui, Romualdui Drakšui, Annai Grinevič,

nuteistiesiems: S. L., A. K., A. E., V. S., T. E.,

išteisintajai O. K. (buvusiai L.),

vertėjoms: Alvyrai Klipčiuvienei, Žanai Tadorovskajai,             

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės, nuteistųjų S. L., A. K., A. E., V. S. (V. S.) bei T. E. ir jo gynėjo advokato Romualdo Drakšo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 307 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

A. E. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

T. E. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda.

S. L., A. K., A. E. ir V. S. pagal BK 308 straipsnio 2 dalį išteisinti nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

O. K. (buvusi L.) pagal BK 308 straipsnio 2 dalį išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Tuo pačiu nuosprendžiu N. A., A. S., D. Č. (D. Č.), A. L., T. M., R. P. ir A. F. pagal BK 307 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

S. L., A. E. bei A. K. pagal BK 307 straipsnio 2 dalį pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad organizavo bei vadovavo prostitucijai ir turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos, o būtent:

S. L. nuo 2001 m. kovo mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iki      2006 m. spalio 17 d., A. E. nuo 2001 m. kovo mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iki 2004 m. rugsėjo 1 d. ir nuo 2006 m. kovo 8 d. iki 2006 m. spalio 17 d., A. K. nuo 2001 m. kovo mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iki 2006 m. spalio 17 d., veikdami kartu, turėdami tikslą gauti turtinės naudos iš užsiimančių prostitucija Baltarusijos Respublikos piliečių A. I., J. F., S. R., V. G., J. J., N. S. (M.), I. S., V. A. ir J. R., kurių atvykimą į Lietuvą jų sutikimu organizavo Baltarusijos Respublikos pilietė M. G. (dėl jos Baltarusijos Respublikoje priimtas apkaltinamasis nuosprendis), per bendrininką V. S. apgyvendindavo jas nuomojamuose butuose (duomenys neskelbtini). Po to A. K. ir A. E., kurie naudojosi bendru telefonu Nr. xxx, skirtu prostitučių iškvietimams, per įvairių Vilniaus mieste esančių viešbučių darbuotojus T. E., L. A.,     T. J., E. K., J. K., A. P. (A. P.), K. L., V. P., T. N., L. B., M. S., R. R. (dėl jų atlikti atskiri ikiteisminiai tyrimai) organizuodavo prostitučių iškvietimą ir nuvežimą savo automobiliais pas klientus seksualinėms paslaugoms teikti į įvairius viešbučius Vilniuje. Taip pat jie – A. K. bei A. E. – kontroliavo prostitučių uždirbtus pinigus ir tokiu būdu turėjo pajamų, o S. L. kontroliavo šią veiklą bei prostitučių uždirbtus pinigus ir tokiu būdu turėjo pajamų, nes iš klientų už prostitučių suteiktas lytines paslaugas S. L., A. K. bei A. E. gaudavo 150 Lt už valandą, iš kurių tik apie 50 Lt duodavo prostitutėms.

V. S. pagal BK 307 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos, o būtent:

V. S. nuo 2001 m. kovo mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iki      2006 m. spalio 17 d., veikdamas kartu su S. L., A. E. bei A. K., kurie organizavo ir vadovavo prostitucijai, turėdamas tikslą gauti turtinės naudos iš Lietuvos Respublikoje užsiimančių prostitucija Baltarusijos Respublikos piliečių A. I., J. F., S. R., V. G., J. J., N. S. (M.), I. S., V. A. ir J. R., žinodamas, kad minėtos merginos užsiima prostitucija, surasdavo joms ir apgyvendindavo jas iš anksto išnuomotuose butuose (duomenys neskelbtini) bei kituose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytuose butuose Vilniuje, imdavo iš kiekvienos merginos už buto nuomą ne mažiau kaip 350 Lt, nors su nuomotojais susitardavo mokėti jiems už butą 350–400 Lt ir už komunalines paslaugas, o likusius pinigus, paimtus iš merginų, pasilikdavo sau, tokiu būdu turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos.

T. E. pagal BK 307 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos, o būtent:

T. E., veikdamas kartu su S. L., A. K. ir A. E., organizavusiais bei vadovavusiais prostitucijai, turėdamas tikslą gauti turtinės naudos iš užsiimančių prostitucija Baltarusijos Respublikos piliečių A. I., J. F., S. R., V. G., J. J., I. S., V. A. ir J. R., kurių atvykimas į Lietuvą buvo organizuotas per Baltarusijos Respublikos pilietę M. G. (dėl jos Baltarusijos Respublikoje priimtas apkaltinamasis nuosprendis), V. S. apgyvendinus jas nuomojamuose butuose (duomenys neskelbtini), nuo 2006 m. rugpjūčio 4 d. iki 2006 m. rugsėjo 4 d., dirbdamas administratoriumi viešbutyje „City Park Hotel“, priklausančiame UAB „RCD ROOM CONCEPT DESIGN“, esančiame (duomenys neskelbtini), prašant viešbučio svečiams, ne mažiau kaip tris kartus kvietė seksualines paslaugas teikiančias merginas, skambindamas prostitučių iškvietimams skirtu telefonu Nr. xxx, kuriuo naudojosi A. E. su A. K., tarėsi su jais dėl šių paslaugų kainos ir sąlygų, o, pastariesiems atvežus prostitutes į viešbutį, iš jų gaudavo atlygį – nuo 20 iki 90 Lt. Tokiu būdu T. E. turėjo apie 270 Lt pajamų iš kito asmens prostitucijos ir sąvadavo prostitucijai.

S. L., A. E. bei A. K. pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, o V. S. ir T. E. pagal BK 307 straipsnio 1 dalį dar buvo kaltinami tuo, kad jiems inkriminuotus veiksmus atliko prieš V. B., J. S., A. R., N. K., J. S., N. L., N. Ž., M. S., J. K., Z. L., O. M., o T. E. – ir prieš N. S. (M.), jų atvykimą į Lietuvą organizavę (išskyrus V. S.) per O. L. (dabar K.).

S. L. dar buvo kaltinamas pagal BK 308 straipsnio 2 dalį tuo, kad nuo 2001 m. kovo mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iki 2006 m. spalio 17 d. Vilniaus m., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas kartu su O. L. (dabar K.) ir Baltarusijos Respublikos piliete M. G. (dėl jos Baltarusijos Respublikoje priimtas apkaltinamasis nuosprendis) bei sąvadautojais A. K. ir A. E., turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, įtraukė į prostituciją Baltarusijos Respublikos pilietes V. B., A. R., N. K., J. S., kurias O. L. (dabar K.), būdama Baltarusijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), įkalbėjo atvykti į Lietuvos Respubliką užsiimti prostitucija, ir J. S., jau atvykusią į Lietuvos Respubliką, bei V. G., J. J., N. L., N. S. (M.), I. S., N. Ž., M. S., V. A., J. R., Z. L., kurias Baltarusijos Respublikos pilietė M. G. V. m. įkalbėjo atvykti į Lietuvą užsiimti prostitucija. Pastarosioms sutikus ir atvykus į Lietuvą, S. L. per V. S. parūpindavo merginoms gyvenamąjį plotą, per A. K. ir A. E. – klientus bei sudarydavo sąlygas joms teikti seksualinio pobūdžio paslaugas už piniginį atlygį įvairiuose Vilniaus miesto viešbučiuose. Taip merginos tapo materialiai priklausomos nuo jo, A. K. ir A. E., kadangi jos iš jų gaudavo tik nedidelę dalį pinigų – ne daugiau kaip 50 Lt už kiekvieną klientą, o pragyvenimo šaltinio ar pajamų, būdamos užsienio pilietės, jos neturėjo.

A. E. dar buvo kaltinamas pagal BK 308 straipsnio 2 dalį tuo, kad nuo   2001 m. kovo mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iki 2004 m. rugsėjo 1 d. ir nuo 2006 m. kovo     8 d. iki 2006 m. spalio 17 d. Vilniaus m., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas kartu su S. L., organizavusiu ir vadovavusiu prostitucijai, O. L. (dabar K.) bei Baltarusijos Respublikos piliete M. G. (dėl jos Baltarusijos Respublikoje priimtas apkaltinamasis nuosprendis) ir sąvadautoju A. K., turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, įtraukė į prostituciją Baltarusijos Respublikos pilietes V. B., A. R., N. K., J. S., kurias O. L. (dabar K.), būdama Baltarusijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), įkalbėjo atvykti į Lietuvos Respubliką užsiimti prostitucija, ir J. S., jau atvykusią į Lietuvos Respubliką, bei V. G., J. J., N. L., N. S. (M.), I. S., N. Ž., M. S., V. A., J. R., Z. L., kurias Baltarusijos Respublikos pilietė M. G. V. m. įkalbėjo atvykti į Lietuvą užsiimti prostitucija. Pastarosioms sutikus ir atvykus į Lietuvą, S. L. per V. S. parūpindavo merginoms gyvenamąjį plotą, o A. E. kartu su A. K. surasdavo joms klientus bei sudarydavo sąlygas teikti seksualinio pobūdžio paslaugas už piniginį atlygį įvairiuose Vilniaus miesto viešbučiuose. Taip merginos tapo materialiai priklausomos nuo jo, S. L. ir A. K., kadangi jos iš jų gaudavo tik nedidelę dalį pinigų – ne daugiau kaip 50 Lt už kiekvieną klientą, o pragyvenimo šaltinio ar pajamų, būdamos užsienio pilietės, jos neturėjo.

A. K. dar buvo kaltinamas pagal BK 308 straipsnio 2 dalį tuo, kad nuo 2001 m. kovo mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iki 2006 m. spalio 17 d. Vilniaus m., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas kartu su S. L., organizavusiu ir vadovavusiu prostitucijai, O. L. (dabar K.) bei Baltarusijos Respublikos piliete M. G. (dėl jos Baltarusijos Respublikoje priimtas apkaltinamasis nuosprendis) ir sąvadautoju A. E., turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, įtraukė į prostituciją Baltarusijos Respublikos pilietes V. B., A. R., N. K., J. S., kurias O. L. (dabar K.), būdama Baltarusijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), įkalbėjo atvykti į Lietuvos Respubliką užsiimti prostitucija, ir J. S., jau atvykusią į Lietuvos Respubliką, bei V. G., J. J., N. L., N. S. (M.), I. S., N. Ž., M. S., V. A., J. R., Z. L., kurias Baltarusijos Respublikos pilietė M. G. V. m. įkalbėjo atvykti į Lietuvą užsiimti prostitucija. Pastarosioms sutikus ir atvykus į Lietuvą, S. L. per V. S. parūpindavo merginoms gyvenamąjį plotą, o A. K. kartu su A. E. surasdavo joms klientus bei sudarydavo sąlygas teikti seksualinio pobūdžio paslaugas už piniginį atlygį įvairiuose Vilniaus miesto viešbučiuose. Taip merginos tapo materialiai priklausomos nuo jo, S. L. ir A. E., kadangi jos iš jų gaudavo tik nedidelę dalį pinigų – ne daugiau kaip 50 Lt už kiekvieną klientą, o pragyvenimo šaltinio ar pajamų, būdamos užsienio pilietės, jos neturėjo.

V. S. dar buvo kaltinamas pagal BK 308 straipsnio 2 dalį tuo, kad nuo   2001 m. kovo mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iki 2006 m. spalio 17 d. Vilniaus m., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas kartu su S. L., A. E. ir A. K., kurie organizavo bei vadovavo prostitucijai, O. L. (dabar K.) bei Baltarusijos Respublikos piliete M. G. (dėl jos Baltarusijos Respublikoje priimtas apkaltinamasis nuosprendis), turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, įtraukė į prostituciją Baltarusijos Respublikos pilietes V. B., J. S., N. K., J. S., kurias O. L. (dabar K.), būdama Baltarusijos Respublikoje, Borisovo m., įkalbėjo atvykti į Lietuvos Respubliką užsiimti prostitucija, A. R., jau atvykusią į Lietuvos Respubliką, bei V. G., J. J., N. L., N. S. (M.), I. S., N. Ž., M. S., V. A., J. R., Z. L., kurias Baltarusijos Respublikos pilietė M. G. V. m. įkalbėjo atvykti į Lietuvą užsiimti prostitucija. Pastarosioms sutikus ir atvykus į Lietuvą, V. S. parūpindavo merginoms gyvenamąjį plotą, t. y. apgyvendindavo jas išnuomotuose butuose (duomenys neskelbtini) bei kituose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytuose butuose Vilniuje, nustatydavo joms nuomos mokestį už jų apgyvendinimą, taip pat merginų prašymu nuo 2002 m. vasario 2 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d. atliko pinigų pervedimus „Western Union“ sistema. Taip merginos tapo materialiai priklausomos nuo S. L., A. K. ir A. E., kadangi už prostituciją jos gaudavo tik nedidelę dalį pinigų – ne daugiau kaip 50 Lt už kiekvieną klientą, o kito pragyvenimo šaltinio ar pajamų, būdamos užsienio pilietės, jos neturėjo. Taip pat jos priklausė ir nuo V. S., nes neturėjo galimybių pačios apsirūpinti gyvenamuoju plotu.

O. L. (dabar K.) buvo kaltinama pagal BK 308 straipsnio 2 dalį tuo, kad nuo 2001 m. kovo mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iki 2006 m. spalio 17 d. Vilniaus m., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdama kartu su S. L., organizavusiu ir vadovavusiu prostitucijai, bei sąvadautojais A. K. ir A. E., turėdama tikslą gauti turtinės naudos, būdama Baltarusijos Respublikoje, Borisovo m., pasiūlė Baltarusijos Respublikos pilietėms V. B., N. K., J. S., A. R., o J. S. būnant Lietuvoje, užsiimti prostitucija Lietuvos Respublikoje. Pastarosioms sutikus, ji parūpino joms išvykimui į Lietuvos Respubliką reikalingus dokumentus, apmokėdama jų įforminimą, taip pat automobiliu „Honda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)    2005 m. liepos 17 d. atvežė J. S., A. R., J. S. (kuri 2005 m. rugpjūčio 13 d. buvo grįžusi iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką reisiniu autobusu) bei 2005 m. spalio 23 d. N. K. ir J. S. į Lietuvą, o V. B. 2005 m. gruodžio 20 d. „Western Union“ sistema pervedė 30 JAV dolerių, po to tą pačią dieną V. B. išvyko iš Baltarusijos Respublikos reisiniu autobusu į Lietuvą, tokiu būdu įtraukė jas į prostituciją. Joms atvykus į Lietuvą, per S. L., V. S., A. K. bei A. E. jos buvo aprūpintos gyvenamuoju plotu, buvo parūpinti klientai ir sudarytos sąlygos joms teikti seksualinio pobūdžio paslaugas už piniginį atlygį įvairiuose Vilniaus miesto viešbučiuose. Tokiu būdu O. L. (dabar K.) įtraukus merginas į prostituciją, jos tapo materialiai priklausomos nuo S. L., A. K. ir A. E., kadangi jos iš jų gaudavo tik nedidelę dalį pinigų – ne daugiau kaip 50 Lt už kiekvieną klientą, o, būdamos užsienio pilietės, kito pragyvenimo šaltinio ar pajamų neturėjo.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu iš S. L., A. E., A. K., V. S. ir T. E. kaltinimų pašalinti jiems inkriminuoti veiksmai, atlikti prieš V. B., J. S., A. R., N. K., J. S.,                N. L., N. Ž., M. S., J. K., Z. L., O. M. Teismas nurodė, jog šias moteris apklausė ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tačiau jos neapklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo ir liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi įrodymams patikrinti, bet jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį. Dėl to minėtų asmenų parodymais teismas negali remtis, o kitų neabejotinų įrodymų šioje dalyje byloje nėra.

Taip pat šiuo nuosprendžiu S. L., A. K., A. E. ir V. S. išteisinti pagal BK 308 straipsnio 2 dalį jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas nurodė, kad V. G., J. J., I. S., V. A. ir J. R. buvo pilnametės, darbingos, savarankiškos, neturėjo fizinių ar psichikos trūkumų, dėl kurių nebūtų galėjusios dirbti, iš savo uždirbtų pinigų mokėjo buto nuomą, eidavo į parduotuves apsipirkti, pervesdavo pinigus į Baltarusiją. Vien tas faktas, jog jos buvo užsienio pilietės ir neturėjo kito pragyvenimo šaltinio ar pajamų, nesudaro pakankamo pagrindo jas laikyti materialiai priklausomomis nuo kaltinamųjų. Iš bylos duomenų, liudytojų parodymų matyti, kad jos, išvykdamos iš Baltarusijos į Lietuvą, žinojo Lietuvoje dirbsiančios prostitutėmis ir su tuo sutiko. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamieji S. L., A. E., A. K. ir                V. S. jas įkalbinėjo, atliko kitus veiksmus, siekdami palenkti šias merginas užsiimti prostitucija, todėl teismas laikė, jog šios veikos jie nepadarė.

Tuo pačiu nuosprendžiu O. K. (buvusi L.) išteisinta pagal BK 308 straipsnio 2 dalį neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teismas nurodė, jog O. K. (buvusios L.) kaltė grindžiama liudytojų V. B., N. K., J. S., A. R. ir J. S. parodymais, tačiau jos apklaustos tik ikiteisminio tyrimo metu, kviečiamos į teismą neatvyko. Teismas išnaudojo savo galimybes iškviesti liudytojas, o liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir nepatikrinti teisiamojo posėdžio metu, neturi įrodomosios galios. Byloje nėra kitų įrodymų, kuriais būtų neginčytinai įrodyta O. K. (buvusios L.) kaltė.                            

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde nurodė, kad teismo sprendimas S. L., A. K., A. E., V. S. ir O. K. (buvusią L.) išteisinti pagal BK 308 straipsnio 2 dalį bei iš S. L., A. K., A. E., T. E., V. S. kaltinimų pašalinti dalį veiksmų prieš V. B., A. R., N. K., J. S., J. S., N. L., N. S., N. Ž., Z. L., M. S., J. K., O. M. yra nepagrįstas ir naikintinas dėl padaryto esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo bei teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių.

Analizuojant ikiteisminio tyrimo metu surinktus faktinius duomenis, o būtent, Baltarusijos Respublikoje gyvenančių liudytojų parodymus, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė, kad bylą teismas išnagrinėtų teisingai, o BPK 44 straipsnio 7 dalyje – teisė pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti. Ši teisės norma įprasmina tiesioginio bei žodinio bylos nagrinėjimo teisme principą, įtvirtintą BPK 242 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Šio principo įgyvendinimas susijęs su pirmosios instancijos teismui nustatyta pareiga tiesiogiai ištirti bylos įrodymus, kai teisiamajame posėdyje apklausiami liudytojai parodymus duoda žodžiu.

Pagal BPK 276 straipsnį, teismui pripažinus svarbiomis liudytojo neatvykimo į teisiamąjį posėdį priežastis, jo duoti parodymai gali būti pripažinti įrodymais, net ir neužtikrinus šių kaltinamojo teisių. Nagrinėjamoje byloje teismas ėmėsi visų galimų teisiškai reglamentuotų būdų, jog liudytojai atvyktų ir būtų apklausti teisme. Pagal šios bylos specifiką didžioji dalis liudytojų yra Baltarusijos Respublikos piliečiai, gyvenantys Baltarusijos Respublikoje. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nesurinkta duomenų, kad teisiamajame posėdyje nedalyvaujantys liudytojai ikiteisminio tyrimo metu apklausti, pažeidžiant ar nesilaikant liudytojų apklausai keliamų proceso taisyklių.

Atkreipiamas dėmesys, jog minėtų liudytojų parodymai nelaikomi savarankiškais įrodymais, jie turi būti vertinami kitų įrodymų kontekste, juos patvirtinant arba paneigiant. Tokia praktika atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-334/2010), ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimuose (bylose C.R.R.SCHEPER prieš Nyderlandų Karalystę, CALABRO prieš Italiją ir Vokietiją).

Kita vertus, ikiteisminio tyrimo metu Baltarusijos Respublikos teritorijoje pareigūnams apklausus liudytojus T. K., M. Ž., V. B., J. B., J. F., N. K., T. V., J. N., J. S., A. R., J. S., N. L.,            N. S., N. Ž., M. S., J. K., Z. L. ir O. M., faktiniai duomenys šioje byloje surinkti ir užfiksuoti teisėtu būdu, vadovaujantis BPK 66 straipsniu bei tarp Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos 1992 m. spalio 20 d. sudaryta sutartimi „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – ir Sutartis). Atliekant konkrečius ikiteisminio tyrimo veiksmus Baltarusijos Respublikoje, dalyvavo ir šią bylą tiriantys Lietuvos policijos pareigūnai. Po šios komandiruotės 2007 m. sausio 23 d. tyrėja I. T. surašė tarnybinės komandiruotės ataskaitą, apibendrinusi gautus bei bylai reikšmingus faktinius duomenis. Šie faktiniai duomenys neturėtų būti ignoruojami, nes gauti teisėtu būdu ir yra reikšmingi teisingam sprendimui priimti, todėl turėtų būti vertinami visų kitų įrodymų kontekste.                                                       

Prokurorė atkreipė dėmesį, kad teismo išvados dėl faktinių duomenų vertinimo galimumo ir leistinumo yra prieštaringos. Teismas įvertino kaip kaltės įrodymą byloje esantį Baltarusijos Respublikos Vitebsko miesto Železnodorožnyj rajono teismo 2007 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendį, kuriuo pripažinta kalta M. G., nurodęs, jog jame reikšmingi liudytojų M. S., V. G., N. M., I. S., J. R., Z. L., N. L., J. K., N. Ž., V. A., J. J., kurios yra liudytojos ir nagrinėjamoje byloje, parodymai. Vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas konstatavo, kad paminėti liudytojai yra kitos šalies piliečiai ir gyventojai, nėra galimybės procesinėmis priemonėmis užtikrinti jų atvykimo į teismo posėdį, dėl to liudytojų neatvykimo priežastys laikytos svarbiomis ir teismas vadovavosi jų parodymais, duotais Baltarusijos Respublikos Vitebsko miesto Železnodorožnyj rajono teisme bei išdėstytais minėtame nuosprendyje.

Taigi priimdamas vienus faktinius duomenis kaip įrodymus ir atmesdamas kitus, teismas jų leistinumui procese kėlė skirtingus reikalavimus. Tai, jog teismas vertino Baltarusijos Respublikos teisme užfiksuotus liudytojų parodymus bei visiškai atmetė ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka apklaustų liudytojų T. K., M. Ž., V. B., J. B., J. F., N. K., T. V., J. N., J. S., A. R., J. S., N. L., N. S., N. Ž., M. S., J. K., Z. L. ir O. M. parodymus, iš esmės lėmė neteisingo dalies skundžiamo nuosprendžio priėmimą.

Teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir S. L., A. E., A. K. bei V. S. nepagrįstai išteisino pagal BK 308 straipsnio 2 dalį.

Iš bylos duomenų matyti, kad atvykusios iš Baltarusijos Respublikos merginos, pradėjusios dirbti prostitutėmis, buvo materialiai priklausomos nuo kaltinamųjų. Teismas nevertino aplinkybių, jog jos užsienio pilietės, neturėjo kito pragyvenimo šaltinio ar pajamų, išskyrus pajamas, gaunamas už prostituciją, jų gyvenamoji vieta bei judėjimas (išvykimas, atvykimas, trumpi išėjimai iš gyvenamojo būsto) buvo kontroliuojami, iš jų buvo paimami pasai, pinigai, papuošalai, už nustatytos tvarkos nesilaikymą ir nepaklusimą joms taikytos sankcijos. Visos šios aplinkybės leidžia manyti, kad merginos materialiai bei kitaip buvo priklausomos nuo kaltinamųjų. Priešingas ir nepagrįstas išvadas teismas padarė, netinkamai įvertinęs liudytojų M. S., V. G., N. M., I. S., J. R., Z. L., N. L., J. K., N. Ž., V. A., J. J. parodymus.

Be to, nepagrįstai neįvertinęs liudytojų V. B., A. R., N. K., J. S., J. S., N. L., N. S., N. Ž., M. S., Z. L., J. K., O. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, teismas neturėjo galimybės įvertinti visų faktinių duomenų, dėl to netinkamai ištyrė visus įrodymus ir šioje dalyje priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

Teismas nustatė, jog O. K. (buvusios L.) kaltė dėl jai inkriminuoto nusikaltimo pagal BK 308 straipsnio 2 dalį grindžiama ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų V. B., N. K., J. S., A. R., J. S. parodymais, ir nepagrįstai šių parodymų nelaikė įrodymais, todėl priėmė neteisingą sprendimą dėl O. K. (buvusios L.) išteisinimo.

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašė panaikinti nuosprendžio dalį, kuria S. L., A. E., A. K., V. S., O. K. (buvusi L.) pagal BK 308 straipsnio 2 dalį išteisinti, S. L., A. E., A. K. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, V. S., T. E. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 307 straipsnio 1 dalį, pašalinus iš kaltinimo jų atliktus veiksmus prieš liudytojas V. B., A. R., N. K., J. S., J. S., N. L., N. S., N. Ž., M. S., Z. L., J. K., O. M., ir priimti naują nuosprendį, kuriuo:

S. L. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 308 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti jį laisvės atėmimu 4 metams; pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje, nustatyti, kad veika padaryta ir prieš liudytojas V. B., A. R., N. K., J. S., J. S., N. L., N. S., N. Ž., M. S., Z. L., J. K., O. M.; vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 4 metams ir 6 mėnesiams;

A. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 308 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti jį laisvės atėmimu 3 metams; pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje, nustatyti, kad veika padaryta ir prieš liudytojas V. B., A. R., N. K., J. S., J. S., N. L., N. S., N. Ž., M. S., Z. L., J. K., O. M.; vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 metams ir 6 mėnesiams;

A. E. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 308 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti jį laisvės atėmimu 3 metams; pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje, nustatyti, kad veika padaryta ir prieš liudytojas V. B., A. R., N. K., J. S., J. S., N. L., N. S., N. Ž., M. S., Z. L., J. K., O. M.; vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 metams ir 6 mėnesiams;

V. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 308 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti jį laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams; pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje, nustatyti, kad veika padaryta ir prieš liudytojas V. B., A. R., N. K., J. S., J. S., N. L., N. S., N. Ž., M. S., Z. L., J. K., O. M.; vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 307 straipsnio 1 dalį ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 metams;

O. K. (buvusią L.) pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 308 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti ją laisvės atėmimu 2 metams;

T. E. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje, nustatyti, kad veika padaryta ir prieš liudytojas V. B., A. R., N. K., J. S., J. S., N. L., N. S., N. Ž., M. S., Z. L., J. K., O. M., bei palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu pagal BK 307 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistasis S. L. apeliaciniame skunde nurodė, jog nuteistas nepagrįstai, nes byloje nesurinkta jo kaltę neginčijamai pagrindžiančių įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis ir spėlionėmis bei liudytojų, galėjusių duoti prieš jį parodymus tik dėl jiems taikytos fizinės ir psichinės prievartos, parodymais, taip pat neapklaustų teisme liudytojų, kuriems jis negalėjo užduoti klausimų, prieštaringais parodymais. Įrodymų tyrimas atliktas neišsamiai ir šališkai, apelianto kaltė pagrįsta neleistinais, įstatymo nustatyta tvarka teisme nepatikrintais įrodymais. Toks BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas yra esminis. Be to, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas faktiškai tik svetimos valstybės, kuri nelaikoma teisine valstybe ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungoje, nuosprendžiu, o šis nuosprendis iš esmės paremtas liudytojų, kurios net nebuvo apklaustos teisme, parodymais.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija)                 6 straipsnyje bei BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti. Liudytojų parodymai pripažįstami įrodymu tada, kai jie, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, būna duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pripažįstant liudytojų parodymus įrodymais problemų kyla tais atvejais, kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės užduoti jiems klausimų. EŽTT jurisprudencijoje taip pat vienareikšmiškai pasisakoma dėl Konvencijos pažeidimų, kai kaltinamajam jokioje proceso stadijoje nesudaroma galimybė tiesiogiai apklausti kaltinimo liudytojų, užduoti jiems klausimų, ginčyti jų parodymų (sprendimai bylose Bonev prieš Bulgariją, Craxi prieš Italiją, Balčiūnas prieš Lietuvą).

Teismas apelianto kaltę pagrindė išimtinai tik liudytojų M. S., V. G., N. M., I. S., J. R., Z. L., N. L., J. K., N. Ž., V. A., J. J., M. G. parodymais. Apeliantas prašė iškviesti į teismo posėdį šias liudytojas, kurių Baltarusijoje duoti parodymai yra prieštaringi bei nenuoseklūs ir kurioms jis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės užduoti klausimų, tačiau teismas prašymo netenkino. Šiuo atveju teismas negalėjo remtis tokiais liudytojų parodymais.

Teismo argumentas, jog šios liudytojos apklaustos Baltarusijos Respublikoje išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, todėl jų parodymais galima remtis, atmestinas kaip nepagrįstas. Liudytojų parodymai nebuvo išklausyti posėdyje, jie net nebuvo perskaityti, taigi jų parodymai faktiškai nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje ir jais kaip įrodymais teismas neteisėtai pagrindė nuosprendį.

Be to, šių liudytojų parodymų teismas nelygino su kitais bylos įrodymais, o būtent, su faktu, kad nė vienas Lietuvos Respublikoje apklaustas liudytojas ar įtariamasis nenurodė jokių apelianto sąsajų su prostitucijos verslu. Prostitutėmis dirbusios Baltarusijos pilietės, kurios buvo apklaustos Lietuvos Respublikoje, neparodė, jog apeliantas kaip nors būtų dalyvavęs šiame versle, jo neatpažino. Byloje esančios mobiliojo ryšio telefonų išklotinės rodo, kad nėra jokių apelianto kontaktų su prostitucija besivertusiomis merginomis, jis nebendravo nė su vienu įvardintu nusikalstamos veikos bendrininku, nors, jeigu būtų šio nelegalaus verslo organizatorius, neišvengiamai turėjo su kuo nors bendrauti. Net bylą tyrę pareigūnai teisme nurodė, jog apelianto iš viso nežino, nors to negalėtų būti, jeigu jis būtų organizavęs visą prostitucijos tinklą. Akivaizdu, kad byloje nesant jokių objektyvių, patikimų ir neginčijamų apelianto kaltės įrodymų, teismas negalėjo vadovautis kitais Baudžiamojo proceso kodekso nustatytais veiksmais nepatikrintais Baltarusijoje apklaustų liudytojų parodymais kaip įrodymais. Lietuvoje apklaustos prostitucija besivertusios merginos paneigė apeliantą dalyvavus darant šį nusikaltimą, o jį kaip nusikaltimo organizatorių įvardijo tik Baltarusijoje apklaustos merginos. Tai duoda pakankamai rimtą pagrindą abejoti jų parodymų teisingumu, kadangi galima daryti pagrįstą išvadą, jog Baltarusijoje apklausiamoms liudytojoms galėjo būti daromas neteisėtas poveikis duoti neteisingus parodymus prieš apeliantą.

Be to, Baltarusijoje apklaustų liudytojų parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Toliau apeliantas skunde aptaria liudytojų J. K., Z. L., N. M., I. S., V. A., V. G., J. J. ir kt. parodymus.

Teismas neteisėtai, nepagrįstai iškraipė Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos esmę. Teismas, remdamasis Baltarusijos Respublikos 2007 m. rugpjūčio 14 d. Vitebsko miesto Železnodorožnyj rajono teismo nuosprendžiu, pakeistu 2007 m. spalio 9 d. Vitebsko srities teismo nutartimi, faktiškai šį Baltarusijos Respublikos teismo nuosprendį pripažino Lietuvos Respublikoje, kadangi visas skundžiamas nuosprendis iš esmės pagrįstas Baltarusijos Respublikos teismo nuosprendžiu. Akivaizdu, kad minėta Sutartis pirmosios instancijos teismui nesuteikė tokios teisės, kadangi ji nenumato kitos valstybės teismo nuosprendžių pripažinimo. Dėl to teismas neteisėtai rėmėsi Baltarusijos Respublikos teismo nuosprendžiu, šis įrodymas turi būti pripažintas neleistinu įrodymu.

Be to, svetimos valstybės teismo nuosprendis negali būti laikomas dokumentu nei Sutarties 13 straipsnio, nei BPK 96 straipsnio prasme, nes neatitinka dokumento baudžiamajame procese sąvokos. Kitos valstybės nuosprendis ir jame nurodyti tam tikri faktai negalėjo būti laikomi įrodymu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kadangi Baudžiamojo proceso kodekse numatytas bendras reikalavimas, jog kiekvienas įrodymas būtų patikrintas Baudžiamojo proceso kodekse nustatytais veiksmais. Šis Baltarusijos teismo nuosprendis ir jame išdėstyti konkretūs faktai nebuvo patikrinti jokiais Baudžiamojo proceso kodekse nurodytais veiksmais, todėl jis laikytinas neleistinu ir teismo posėdyje neištirtu įrodymu. Teismas, pripažinęs Baltarusijos Respublikos teismo nuosprendyje surašytus liudytojų parodymus, pažeidė rungimosi ir realios teisinės gynybos užtikrinimo principus, todėl skundžiamas nuosprendis negali būti laikomas teisingu ir teisėtu.

Nors pirmosios instancijos teismas teigė, kad rėmėsi Baltarusijos Respublikos teisme duotais tam tikrų liudytojų parodymais, tačiau neatkreipė dėmesio ir nuosprendyje nenurodė, jog liudytojos M. S., Z. L., N. L., J. K., N. Ž., A. I. net nebuvo apklaustos Baltarusijos Respublikoje vykusiame teismo posėdyje, teismas rėmėsi jų parengtinio tardymo metu duotais parodymais, kurie pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus negali būti laikomi pagrįstais ir leistinais įrodymais baudžiamojoje byloje, nes nebuvo duoti nei pirmiau teisme, nei ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Be to, teismas nepagrįstai nepritaikė apeliantui patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino. Pagal liudytojų parodymus merginos Lietuvoje prostitucija vertėsi 2001–        2003 metais, taigi ir apeliantas galėjo dalyvauti šiame versle tuo pačiu metu. Nors nuosprendyje teigiama, kad jis nusikalstamą veiką vykdė nuo 2001 m. kovo mėn. iki 2006 m. spalio 17 d., tačiau faktiškai nuteistas už nusikalstamą veiką, galimai vykdytą 2001–2003 metų laikotarpiu, nes byloje nėra jokių duomenų apie vėlesnį laikotarpį. Nuosprendyje net nenurodyta, už kurio laikotarpio galimai vykdytą nusikalstamą veiką jis nuteistas. Apie nusikalstamos veikos vykdymo laikotarpį galima daryti tik prielaidas, todėl iš esmės pažeistos apelianto teisės, jis tiksliai net nežino, už ką nuteistas.

Apeliantas nuteistas už apysunkio nusikaltimo padarymą. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies    c punktą negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra praėję aštuoneri metai nuo jo padarymo. Jo galimai padaryta veika pasibaigė 2003 metais. Vadinasi, apkaltinamasis nuosprendis dėl jo priimtas, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Be to, teismas nepagrįstai nepritaikė BK 54, 55, 75 straipsnių nuostatų, dėl to paskyrė neteisingą bausmę. BK 55 straipsnis nustato, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Teismas to tinkamai nepadarė, nuosprendyje nepasisakė dėl galimybės taikyti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nepateikė iš esmės jokių reikšmingų motyvų ir argumentų. Teismo teiginiai dėl bausmės skyrimo išdėstyti lakoniškai ir dviprasmiškai, visų kaltinamųjų charakteristikos ,,suplaktos“ į vieną visumą, iš kurios neįmanoma suprasti, kokie konkretūs kiekvieno kaltinamojo asmenybės bruožai nulėmė kiekvienam taikytos bausmės dydį ir kitas bausmės individualizavimo aplinkybes. Be to, kaip realios laisvės atėmimo bausmės skyrimo kriterijai nepagrįstai sulyginti ankstesnis teistumas ir baustumas administracine tvarka. Akivaizdu, kad nusikaltimas ir administracinės teisės pažeidimas negali būti sulyginti, kadangi aiškiai skiriasi jų pavojingumas. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog, nors T. E. asmeninė charakteristika iš esmės identiška apelianto ir A. K. charakteristikoms, tik T. E. teismas pritaikė nesusijusią su laisvės atėmimu bausmę. Toks paskirtų bausmių aiškus neadekvatumas ir nevienodumas iš esmės vienodas asmenines charakteristikas turintiems asmenims negali būti laikomas teisingu.

Skirdamas bausmę, teismas visiškai jos neindividualizavo, t. y. neatsižvelgė, kad apeliantas augina ir išlaiko vieną nepilnametį ir vieną mažametį vaikus. Vyresniojo sūnaus motina                 O. L. (dabar K.) nuolat gyvena užsienyje, byloje yra tai patvirtinantys duomenys, apeliantas vienas išlaiko ir prižiūri sūnų, todėl nebūtų kam juo pasirūpinti. Šios reikšmingos aplinkybės, taip pat teisingumo principas duoda pagrindą netaikyti realios laisvės atėmimo bausmės. Vaikai prarastų ryšį su tėvu, o tai prieštarautų ne tik teisingumo principui, vaikų interesams, bet ir bausmės paskirčiai.

Be to, teismas visiškai nemotyvavo padaryto nusikaltimo pavojingumo, aplinkybių, neatliko jų analizės. Nuosprendyje išdėstyti tik bendro pobūdžio lakoniški teiginiai. Nesuprantama, kodėl teismas konstatavo, jog apeliantas nusikalstamai veikė gana ilgą laiko tarpą, nors asmeniškai apelianto galimai padaryta veika tęsėsi gerokai trumpiau. Taip pat neaišku, kodėl tik nusikaltimas dorovei rodo žemas paskatas, nes bet kokio nusikaltimo darymas negali būti laikomas moraliu. Įstatyme nėra konstatuotas nusikaltimų dorovei didesnis pavojingumas. Tai, kad apeliantas neigė savo kaltę, negali būti vertinama kaip siekimas išvengti atsakomybės, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Konvencijoje bei baudžiamojo proceso įstatyme kaltės neigimas reiškia įtvirtintą kaltinamojo teisę gintis ir įstatymų suteiktų teisėtų gynybos priemonių įgyvendinimą. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai šios teisės realizavimą faktiškai laikė atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Teismas pažeidė bausmės skyrimo pradmenis bei pagrindus.

Teismas neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes: apeliantas neteistas, nebaustas administracine tvarka už šiurkščius administracinės teisės pažeidimus; galimai padarytas nusikaltimas nebuvo smurtinis ir nesukėlė sunkių ar negrįžtamų pasekmių, byloje nėra nė vieno nukentėjusio asmens; jis turi nuolatinį darbą ir legalų pragyvenimo šaltinį, gerai charakterizuojamas, augina ir išlaiko vieną nepilnametį bei vieną mažametį vaiką, šiuo metu yra tėvystės atostogose, prižiūri ir išlaiko pensininkę mamą; per visą laikotarpį nuo galimai nusikalstamos veikos pabaigimo nepadarė jokių nusikaltimų ir, net jeigu padarė nusikaltimą, jis turėtų būti pripažintas atsitiktiniu bei vertinamas tik kaip atsitiktinė klaida.

Teismas apeliantui nepagrįstai netaikė ir net nesvarstė bausmės vykdymo atidėjimo, nors buvo visi BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodyti pagrindai.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į EŽTT jurisprudenciją, formuoja teismų praktiką, pagal kurią pernelyg ilgas bylos tyrimo ir nagrinėjimo laikas laikomas kaltinamojo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią terminą pažeidimu, o viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Apeliantui tai reikštų bausmės vykdymo atidėjimą arba švelnesnės, negu įstatyme numatyta minimali, bausmės skyrimą.

Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2006 m. spalio 17 d., bausmė paskirta 2012 m. balandžio 19 d., t. y. bylos tyrimas ir nagrinėjimas tęsėsi penkerius su puse metų, o tai dėl jokių priežasčių negali būti pripažįstama atitinkančiu „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimą. Juo labiau kad nusikalstama veika, dėl kurios padarymo apeliantas faktiškai nuteistas, tęsėsi nuo 2001 m. iki    2003 m., o jis apklaustas vienintelį kartą 2007 m. kovo 26 d. Kiti šioje byloje nuteisti asmenys taip pat apklausti tik 2006–2007 metų laikotarpiu, o toliau ikiteisminis tyrimas nevyko ne dėl apelianto ar kitų nuteistųjų veiksmų, t. y. nepateisinamas delsimas buvo tik dėl valstybinių institucijų neveikimo. Dėl to apeliantui taip pat turėjo būti skirta daug švelnesnė bausmė, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu.

Teismas iš esmės pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normas ir apelianto bei kitų nuteistųjų teises. BPK 246 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog byla pirmosios instancijos teismo posėdyje nagrinėjama dalyvaujant kaltinamajam. Nagrinėti bylą, kai nedalyvauja kaltinamasis, leidžiama tik tuo atveju, jeigu jis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti į teismą. Teismas nagrinėjo bylą teismo posėdyje, nors jame dėl pateisinamų priežasčių nedalyvavo             A. E.. Tuo iš esmės pažeista ne tik pastarojo, bet ir apelianto teisė į gynybą, nes jie byloje pripažinti nusikaltimo bendrininkais. Šis pažeidimas yra esminis, darantis nuosprendį neteisėtą.

Vadovaudamasis BPK 290 straipsnio nuostatomis, tirdamas įrodymus teisiamojo posėdžio pirmininkas paskelbia ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu gautus ir prie bylos pridėtus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, įrodymų tyrimo metu gali būti perklausomi garso įrašai. Teismas faktiškai nepaskelbė bylos dokumentų, neperklausė garso įrašų. Tai, kas vyko šioje proceso stadijoje, negali būti laikoma realiu dokumentų paskelbimu, kadangi teisėjas greitai pervertė vieną bylos tomą po kito, tik įvardindamas kai kuriuos byloje esančius dokumentus, nebuvo perskaityti nė vieno liudytojo parodymai, neperklausyti garso įrašai. Tokie veiksmai iš esmės pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normas ir apelianto teises.

Nuteistasis S. L. apeliaciniu skundu prašė: nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti arba panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, arba skirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę ar atidėti bausmės vykdymą.

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodė, kad paskirdamas realią laisvės atėmimo bausmę teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Vertindamas apelianto asmenybę charakterizuojančius duomenis, teismas tik formaliai išdėstė faktus, jų tinkamai neįvertinęs. Faktas, jog anksčiau neteistas, rodo jį nesant tiek pavojingą visuomenei, kad būtų izoliuotas. Be to, teismas visiškai neindividualizavo bausmės, paskyręs vienodas bausmes ir pirmą kartą teisiamiems, ir tiems, kurie anksčiau teisti.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką kaltininko neprisipažinimas negali turėti įtakos bausmės rūšiai ir dydžiui. Apeliantui reali laisvės atėmimo bausmė paskirta ne siekiant įgyvendinti bausmės tikslus, o dėl kaltės neigimo.

Svarstydamas galimybę taikyti BK 75 straipsnį teismas neįvertino, jog inkriminuotas nusikaltimas padarytas daugiau nei prieš penkerius metus, visas baudžiamojo persekiojimo laikotarpis, tam tikrų suvaržymų taikymas buvo neproporcingai ilgas. Per daugiau nei penkerius metus apeliantas nepadarė jokių naujų nusikaltimų, o tai rodo jį padarius išvadas, apsisprendus gyventi dorai ir sąžiningai. Jis anksčiau neteistas, dirba UAB ,,xxx“ vairuotoju, žmona taip pat dirba; gyvena darnioje šeimoje, kurioje auga du nepilnamečiai vaikai; turi pensinio amžiaus motiną bei neįgalų tėvą, todėl tenka materialiai padėti ir jiems. Gyvenimas darnioje šeimoje, legalus darbas bei gaunamos pajamos, nuolatinė gyvenamoji vieta rodo jo tvirtus socialinius ryšius ir sumažina tikimybę, kad linkęs nusikalsti ar yra pavojingas visuomenei. Reali laisvės atėmimo bausmė ypač neigiamai atsilieptų šeimos materialinei padėčiai ir vaikų interesams. Be to, įvertinus padėtį valstybėje, jos ekonomiką, bedarbystę, tikėtina, jog atlikus realią laisvės atėmimo bausmę bus sunku susirasti darbą, o jo kaip kalinio išlaikymui mokesčių mokėtojų pinigai bus panaudoti neefektyviai.

Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašė nuosprendį dėl jo nuteisimo pakeisti: pritaikius BK 75 straipsnį, atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

Nuteistasis A. E. apeliaciniame skunde nurodė, kad byloje nėra jokių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų.

Nusikaltimo padarymo laikas yra vienas iš būtinų ir įrodinėtinų kiekvienos nusikalstamos veikos sudėties požymių, tačiau nagrinėjamu atveju visiškai neaišku ir teismas nenurodė, kokiu pagrindu nustatė, jog apelianto tariamai padaryto nusikaltimo laikotarpis buvo nuo 2001 m. iki       2004 m., po to buvo pertrauka ir toliau tariamai jis tęsė savo nusikalstamą veiką nuo 2006 m. kovo 8 d. iki 2006 m. spalio 17 d. Teismas visiškai netyrė šio požymio, jį nustatė nepagrįstai palikęs tokį, koks buvo kaltinime, todėl padarė neteisėtas galutines išvadas dėl kaltės.

Byloje nėra duomenų, kad apeliantas organizavo ir vadovavo merginų prostitucijai. Teismas net nedetalizavo, kokius konkrečiai veiksmus jis atliko. Nebuvo nustatyta ir išsiaiškinta, kokiu būdu viešbučiuose buvo palikti telefono numeriai, kas juos ten paliko ir kas pasirūpino, jog merginos atvyktų į konkretų viešbutį, iš kurio buvo skambinama. Atvirkščiai, byloje nustatyta, kad merginos buvo pasitelkusios apelianto kaip taksisto paslaugas, ir būtent už taksi paslaugas jis gavo apmokėjimą, t. y. už kliento atvežimą iš vienos vietos į kitą. Kitokių duomenų byloje nėra.

Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Teismas jo kaltę pagrindė liudytojų A. I., S. R. ir J. F. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šiais duomenimis teismas neteisėtai pagrindė jo kaltę, nes jie nebuvo tirti nagrinėjant bylą, t. y. nebuvo perskaityti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, be to, teismas nesiėmė jokių veiksmų, jog nustatytų ir išsiaiškintų, ar nėra galimybės joms duoti parodymus teisme. Šių liudytojų parodymai prieštaringi, neaišku, kurie iš jų pasitvirtino, o kurie ne, todėl neištyręs tiesiogiai teismas neturėjo galimybės jais remtis. Taigi darytina išvada, kad teismas įrodymus vertino, nesivadovaudamas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinant įrodymus pripažintinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Kaltinamųjų parodymai yra savarankiška įrodymų rūšis, kurią teismas privalo vertinti kartu su kitais įrodymais. Šioje byloje apelianto gynybos versija nepaneigta, tačiau teismas jos net nevertino ir nepasisakė, t. y. įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito.

Nuosprendis surašytas tik konstatuojamuoju būdu be jokios įrodymų analizės, jų ir apelianto pozicijos vertinimo ar pasirinktos gynybos pozicijos paneigimo. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog dėl jo nuosprendyje motyvuojamosios dalies iš esmės nėra. Yra vienas apibendrinamo pobūdžio sakinys, kuriuo teismas konstatavo, kad A. E. su kitais asmenimis organizavo ir vadovavo prostitucijai, tačiau nekonkretizavo, kuris iš nuteistųjų kokius konkrečius veiksmus atliko. Nuosprendžio surašymo būdas kelia pagrįstų abejonių dėl objektyvaus teismo nešališkumo.

BPK 246 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, jog byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama, dalyvaujant kaltinamajam. BPK 247 straipsnis numato, jei kaltinamasis neatvyko į posėdį, daroma posėdžio pertrauka arba bylos nagrinėjimas atidedamas. Teismas bylą teisiamajame posėdyje nagrinėjo, du kartus nedalyvaujant vienam iš kaltinamųjų, tuo iš esmės pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Tai sutrukdė priimti teisėtą ir teisingą sprendimą.

Nuteistasis A. E. apeliaciniu skundu prašė nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad nuosprendžio dalis dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo yra nepagrįsta, nes teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybės, dėl to padarė neteisingas išvadas ir paskyrė netinkamą bausmę.

Teismas neatsižvelgė, jog apeliantas papildomai užsiiminėjo verslu – nuomodavo ir pernuomodavo butus. Jis nežinojo ir nesidomėjo, kuo subnuomininkai užsiėmė ir iš kokių pinigų mokėjo nuompinigius. Nebuvo tyčios pelnytis iš prostitucijos ir iš jos nesipelnė, jo išnuomotuose butuose niekas prostitucija neužsiiminėjo. Byloje nenustatyta, kad jam buvo mokama iš prostitucijos gautais pinigais. Teismas nuosprendyje nenurodė, kokiais konkrečiais liudytojų          A. I., S. R., I. F. parodymais ir teiginiais rėmėsi, pagrįsdamas jo kaltę.

Skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė, jog apeliantas turi mažametį vaiką, šeimą, kurią išlaiko.

Nuteistasis V. S. apeliaciniu skundu prašė nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

Nuteistasis T. E. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad nuosprendis priimtas, klaidingai traktuojant materialiosios teisės normas bei pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus, todėl yra neteisėtas ir neteisingas.

Teismas įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių T. E. žinojus, kuo užsiima į viešbutį atvykstančios merginos, ir kad jo iš merginų gauti pinigai yra kas nors kitas, o ne arbatpinigiai. Teismo nurodytuose pokalbiuose merginos nėra įvardytos kaip prostitutės, juose nekalbama apie lytines paslaugas. Tai reiškia, jog apelianto veiksmuose nėra būtino intelektinio kaltės turinio, kad jį būtų galima pripažinti kaltu. T. E. veiksmai ir parodymai niekuo nesiskyrė nuo kitų viešbučių administratorių, buvusių šioje byloje įtariamaisiais, veiksmų ir parodymų. Visi viešbučių administratoriai, klientui paprašius merginų, nesigilindami į tų merginų teikiamų paslaugų pobūdį (kuris galėjo varijuoti nuo paprasto masažo iki grožio procedūrų), skambindavo viešbutyje esančiais telefonų numeriais. T. E. buvo išskirtas iš viešbučių administratorių grupės ir vienintelis pripažintas kaltu, visus kitus išteisinus.

Teismui buvo pateiktas argumentas, jog 60 Lt suma, kurią T. E. vertina kaip gautus arbatpinigius, nepaisant jos traktavimo rodo, kad veika buvo mažareikšmė ir nebaustina, taikant  baudžiamosios teisės normas. Teismas šio argumento neaptarė ir į jį neatsižvelgė, tuo pažeidęs materialiosios teisės normas.

Šiurkščiai pažeisdamas kaltinamųjų teisę į gynybą ir BPK 247 straipsnio reikalavimus, į du posėdžius dėl pateisinamų priežasčių neatvykus kaltinamiesiems, teismas nedarė posėdžio pertraukos ir tęsė bylos nagrinėjimą. Teismas taip elgėsi, nepaisydamas gynėjų protestų ir tikrai žinodamas, jog kaltinamieji į teismo posėdžius neatvyko dėl pateisinamų priežasčių. Jiems neatvykus, teisėjas liepė prokurorei ir gynėjams nekalbėti apie neatvykusius asmenis, o tai iš esmės buvo neįmanoma, nagrinėjant bendrininkavimo klausimus.

Nuteistasis T. E. ir gynėjas apeliaciniu skundu prašė nuosprendžio dalį dėl T. E. nuteisimo panaikinti ir bylą šioje dalyje nutraukti.                            

Teismo posėdyje prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų S. L., A. K., A. E., V. S. ir T. E. bei jo gynėjo skundus atmesti. Nuteistieji, jų gynėjai ir išteisintosios O. K. (buvusios L.) gynėja prašė nuteistųjų ir gynėjo apeliacinius skundus tenkinti, prokurorės skundą atmesti.

Prokurorės ir nuteistojo T. E. bei jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami, nuteistųjų   S. L. ir A. K. apeliaciniai skundai tenkinami, nuteistųjų A. E. ir V. S. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.             

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų A. K. bei A. E. kaltė organizavus ir vadovavus prostitucijai bei turėjus pajamų iš Baltarusijos Respublikos piliečių A. I., J. F. ir S. R. prostitucijos, o V. S. bei T. E. kaltė turėjus pajamų iš šių asmenų prostitucijos įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Dėl šių veikų teismas nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Tačiau S. L., A. K., A. E., V. S. ir T. E. kaltė atlikus veiksmus prieš Baltarusijos Respublikos pilietes V. G., J. J., N. S. (M.), I. S., V. A. ir J. R. pagrįsta neteisingu įrodymų vertinimu, neatitinkančiu BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės. Dėl šios priežasties nuosprendžio dalis dėl S. L. nuteisimo naikinama ir priimamas naujas nuosprendis, o dėl kitų nuteistųjų skundžiamas nuosprendis keičiamas. Taip pat keičiama nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems A. K., A. E. ir V. S. paskirtų bausmių.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistieji S. L., A. E. ir T. E. bei jo gynėjas apeliaciniuose skunduose teigė, kad buvo pažeisti BPK 246 ir 247 straipsnių reikalavimai.

BPK 246 straipsnio 1 dalyje numatyta kaltinamojo pareiga dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nuteistasis S. L. skunde teisingai nurodė, jog pagal šio straipsnio nuostatas kaltinamajam nevykdant numatytos pareigos bylą galima nagrinėti tik tuo atveju, jeigu kaltinamasis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti į teismą.

BPK 247 straipsnis reglamentuoja teismo veiksmus neatvykus kaltinamajam. 

Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad nuteistasis A. E. dėl ligos nedalyvavo 2011 m. lapkričio 23 d., o išteisintoji O. K. (buvusi L.) dėl sūnaus ligos – 2012 m. vasario 6 d. teismo posėdžiuose. Teismas, atsižvelgęs į nevienkartinį kaltinamųjų nedalyvavimą teismo posėdžiuose ir į tai, jog buvo likę tik išklausyti baigiamųjų kalbų (2012 m. vasario 6 d. tik A. E. gynėjos baigiamosios kalbos), abu kartus priėmė sprendimą tęsti bylos nagrinėjimą.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 246 ir              247 straipsnių nuostatas, tačiau tai nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, nes nesuvaržė kaltinamųjų teisių ir ne dėl šio pažeidimo priimtas neteisingas nuosprendis.

Nepagrįstas nuteistojo S. L. apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teisme buvo tirti visi įrodymai, kuriais pagrįstas skundžiamas nuosprendis. BPK 290 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog tuo atveju, kai nagrinėjimo teisme dalyviai pareiškia, kad jie nepageidauja, jog dokumentai būtų skelbiami ir apžiūrimi, teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių dokumentų išvardijimu. Tiesa, teisiamojo posėdžio protokole toks proceso dalyvių pareiškimas neužfiksuotas. Tačiau proceso dalyvių pareiškimas, kad jie nepageidauja pagarsinti kitos bylos medžiagos, bei tai, jog baigiant įrodymų tyrimą proceso dalyviai nepareiškė pastabų ir prašymų, susijusių su paskelbta bylos medžiaga, leidžia daryti išvadą, kad proceso dalyviai pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui dalį įrodymų ištirti supaprastintu dokumentų procesinio apdorojimo būdu. Apeliantas teigė, jog teismas neišklausė garso įrašų, tačiau įrodymų tyrimo pabaigoje nei jis pats, nei kiti proceso dalyviai nepageidavo papildyti įrodymų tyrimo, išklausyti telefoninių pokalbių garso įrašų.

Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamajame procese numatytų įrodymų tyrimo taisyklių ir, kaip to reikalauja                         BPK 301 straipsnio nuostatos, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nuteistasis A. E. apeliaciniame skunde teigė, jog nuosprendis surašytas tik konstatuojamuoju būdu be jokios įrodymų analizės; nekonkretizuota, kuris iš nuteistųjų kokius konkrečius veiksmus atliko; nuosprendžio surašymo būdas kelia pagrįstų abejonių dėl objektyvaus teismo nešališkumo.

Su tokiais apeliacinio skundo motyvais negalima sutikti.

Nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai nurodyti BPK 305 straipsnyje. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės turi būti išdėstytos glaustai, tiksliai; teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, jos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus tokiai veikai kvalifikuoti ir bausmei parinkti reikšmingus faktus bei aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis surašytas, laikantis              BPK 304, 305, 307 straipsnių nuostatų. Be kita ko, jame išdėstytos: įrodytomis pripažintų apeliantų padarytų nusikalstamų veikų aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai; nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai bei išvados; bausmių skyrimo motyvai ir kt.

Atmetami kaip nepagrįsti nuteistojo A. E. apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo.

Šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl     BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių.

Byloje nėra duomenų, jog nagrinėdamas šią bylą pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl A. E. kaltės. Tai, kad teismas įrodymus vertino kitaip, nei pageidavo nuteistasis, nereiškia teismą buvus šališką. Duomenų, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra.

Nepasitenkinimas teismo sprendimu nėra pagrindas teismą laikyti šališku.

         Dėl prokurorės apeliacinio skundo

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodė, kad teismo sprendimas iš S. L., A. K.,                          A. E., T. E. ir V. S. kaltinimų pašalinti veiksmus prieš V. B.,   A. R., N. K., J. S., J. S., N. L., N. S., N. Ž., Z. L., M. S., J. K., O. M. yra nepagrįstas.

Su tokiu prokurorės apeliacinio skundo teiginiu negalima sutikti.

Liudytojai T. K., M. Ž., V. B., J. B., J. F., N. K., T. V., J. N., J. S., A. R., J. S., N. L., N. S.,               N. Ž., M. S., J. K., Z. L. ir O. M. yra Baltarusijos Respublikos piliečiai. Bylos ikiteisminio tyrimo metu juos apklausė Baltarusijos Respublikos VRM tardytojas, vykdydamas Vilniaus miesto VPK Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos teisinės pagalbos pavedimą (5 t., 15–18 b. l.). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, liudytojai buvo kviečiami į teismo posėdį, tačiau nesėkmingai.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti minėtų liudytojų parodymus, apklausė liudytojus I. T. ir E. D., tačiau jie parodė, jog atliekant proceso veiksmus, kuriuos vykdė Baltarusijos Respublikos pareigūnai, t. y. minėtų liudytojų apklausas, atpažinimus pagal nuotraukas, jie patys nedalyvavo.

Iš nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atmetė minėtų liudytojų Baltarusijos Respublikos VRM tardytojui duotus parodymus. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, jog liudytojai neapklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir, nors vadovaujantis                     BPK 276 straipsnio 4 dalimi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi įrodymams patikrinti, tačiau jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje teismo nurodytais motyvais ir pripažįsta, kad teismas pagrįstai atmetė minėtų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Atkreipiamas dėmesys, jog perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Duomenys tikrinami, atliekant Baudžiamojo proceso kodekse numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant iš skirtingų šaltinių gautus duomenis.

Beje, prokurorė apeliaciniame skunde šių nuostatų neginčijo ir sutiko, kad tokie liudytojų parodymai turi būti vertinami kitų įrodymų kontekste, juos patvirtinant arba paneigiant, tačiau nenurodė, kokie konkrečiai byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patvirtina minėtų liudytojų parodymus arba kokių asmenų parodymų patikimumą jais būtų galima patikrinti.

Nagrinėjamoje byloje liudytojų T. K., M. Ž., V. B., J. B., J. F., N. K., T. V., J. N., J. S., A. R., J. S., N. L., N. S., N. Ž., M. S., J. K., Z. L. ir O. M. ikiteisminio tyrimo metu Baltarusijos Respublikos VRM tardytojui duoti parodymai yra vieninteliai S. L., A. K., A. E., T. E. ir V. S. kaltinantys duomenys, atlikus nusikalstamus veiksmus prieš V. B., A. R., N. K., J. S., J. S.,   N. L., N. S., N. Ž., Z. L., M. S., J. K. ir O. M.

Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, jog duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus Baudžiamojo proceso kodekso nustatytais veiksmais ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

Šiuo požiūriu nėra galimybės patikrinti minėtų liudytojų parodymų patikimumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė.

Prokurorė apeliaciniame skunde ginčijo S. L., A. K., A. E., V. S. ir O. K. (buvusios L.) išteisinimą pagal BK 308 straipsnio 2 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų S. L., A. E., A. K., V. S. ir O. K. (buvusią L.) padarius BK 308 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Teismo argumentai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojami.

Beje, atkreipiamas dėmesys, kad pagal teismų praktiką tais atvejais, kai asmens įtraukimas į prostituciją buvo sudedamoji prostitucijos organizavimo veiklos dalis, veika kvalifikuojama tik pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje               Nr. 2K-227/2012). Skundžiamu nuosprendžiu S. L., A. K. ir A. E. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 307 straipsnio 2 dalį kaip organizavę bei vadovavę prostitucijai. Taigi šiuo atveju ir teisės taikymo aspektu A. K. bei A. E. veikos nėra teisinio pagrindo papildomai kvalifikuoti pagal BK 308 straipsnio 2 dalį.

Prokurorė apeliaciniame skunde teigė, jog V. S. ir O. K. (buvusios L.) kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 308 straipsnio 2 dalyje, įrodo liudytojų V. B., N. K., J. S., A. R., J. S., N. L., N. S., N. Ž., M. S., J. K., Z. L. ir O. M. parodymai.

Šiame nuosprendyje jau aptarta, kad minėtų liudytojų parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė.

Atmetus išvardintų liudytojų parodymus, byloje nėra jokių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių V. S. ir O. K. (buvusios L.) kaltę įtraukus merginas į prostituciją. Dėl to pirmosios instancijos teismas juos pagrįstai išteisino pagal BK 308 straipsnio 2 dalį.

Prokurorė apeliaciniame skunde daug dėmesio skyrė Baltarusijos Respublikos Vitebsko miesto Železnodorožnyj rajono teismo 2007 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžiui. Dėl minėtame užsienio valstybės nuosprendyje esančių duomenų vertinimo teisėjų kolegija pasisakys, aptardama nuteistųjų kaltę dėl pelnymosi iš kito asmens prostitucijos.

Prokurorės apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Dėl S. L., A. E. ir A. K. nuteisimo pagal BK 307 straipsnio 2 dalį

bei V. S. ir T. E. nuteisimo pagal BK 307 straipsnio 1 dalį

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad visi nuteistieji pelnėsi iš Baltarusijos Respublikos piliečių A. I., J. F., S. R., V. G., J. J., N. S. (M.), I. S., V. A. ir J. R. prostitucijos, o S. L., A. K. ir A. E. dar organizavo ir vadovavo jų prostitucijai.

Nagrinėjamoje byloje pagrindinis įrodymų šaltinis yra Baltarusijos Respublikos piliečių parodymai.

Nuteistųjų kaltę nuosprendyje, be liudytojų A. I., J. F. ir S. R. ikiteisminio tyrimo teisėjai duotų parodymų, teismas pagrindė Baltarusijos Respublikos Vitebsko miesto Železnodorožnyj rajono teismo 2007 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžiu, t. y. šiame nuosprendyje nurodytų liudytojų V. G., J. J., N. S. (M.), I. S., V. A. ir J. R. parodymais bei atpažinimo pagal nuotraukas protokolais      (8 t., 145–168 b. l.).

BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi ne tik laikytis Baudžiamojo proceso kodekso nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, bei nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Būtina įvertinti ir kiekvieną įrodymą atskirai, ir įrodymų visumą. Vertindami įrodymus teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus Baudžiamojo proceso kodekso nustatytais veiksmais ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

Iš Baltarusijos Respublikos teisme apklaustų liudytojų V. G., J. J., N. S. (M.), I. S., V. A., J. R. parodymų matyti, kad jos nuo 2001 m. važinėjo į Vilnių dirbti prostitutėmis, teikė seksualines paslaugas įvairiuose Vilniaus viešbučiuose, pas klientus jas vežiojo Aleksejus ir Rimas, jiems vadovavo Saulius. Liudytojos iš nuotraukų atpažino A. K. ir A. E., kurie jas veždavo pas klientus, o S. L. apibūdino kaip asmenį, vadovavusį A. K. ir A. E..

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, jog Baltarusijos Respublikos teisme apklaustų liudytojų parodymai būtų svarbus nuteistųjų kaltės įrodymas, jeigu šis įrodymas atitiktų Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kiekvienam kaltinamajam garantuota teisė į teisingą procesą, o 6 straipsnio 3 dalies d punkte – teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Tokios teisės įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 5, 7 dalyse. EŽTT sprendimuose aiškiai konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais, kai žmogaus nuteisimas grindžiamas vien tik asmens, kuriam kaltinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimų, parodymais ar kai tokie parodymai daug lemia asmenį pripažįstant kaltu. Analizuodamas Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintą kaltinamojo teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus, EŽTT neakcentuoja proceso stadijos, kurioje ši teisė turi būti realizuota. EŽTT praktikoje nurodyta teisė vertinama kaip teisės į teisingą, sąžiningą procesą sudėtinė dalis ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimas konstatuojamas tuo atveju, kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti asmenų, kurių parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip įrodymai. Tokių bylų pavyzdžiai yra: Unterpertinger prieš Austriją (Unterpertinger v. Austria, no. 9120/80, judgement of 24 November 1986), Delta prieš Prancūziją (Delta v. France, no. 11444/85, judgement of              19 December 1990), Balšan prieš Čekijos Respubliką (Balš?n c. République Tch?que, no. 1993/02, arr?t du 18 juillet 2006).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme apeliantai neturėjo galimybės užduoti klausimų liudytojoms V. G., J. J., N. S. (M.), I. S., V. A. ir J. R., kurių parodymai turėjo didžiausią reikšmę, sprendžiant apie apeliantų kaltumą, nes šaukiamos į teismo posėdį liudytojos neatvyko. Apeliacinės instancijos teismas taip pat bandė liudytojas iškviesti į teismą, tačiau nesėkmingai: N. S. (M.) ir I. S. teismo šaukimai grįžo neįteikti, V. A., V. G. bei J. J. teismo šaukimai įteikti, tačiau jos į posėdį neatvyko.

Atsižvelgdama į EŽTT praktiką, į tai, kad minėtos liudytojos nebuvo apklaustos pirmosios instancijos teisme, taip pat jų nebuvo negalima apklausti apeliacinės instancijos teisme, o ir ikiteisminio tyrimo metu apeliantai neturėjo galimybės joms užduoti klausimų, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šių asmenų parodymai neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, todėl jais nesivadovauja.                           

Pirmosios instancijos teismas, šiuo klausimu priėmęs priešingą sprendimą, skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog ,,1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose        13 straipsnis nustato, kad: 1) dokumentai, kuriuos vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje surašė arba paliudijo pagal savo kompetenciją nustatyta tvarka, patvirtinant antspaudu su valstybinio herbo atvaizdu, teismas ar oficialus asmuo (nuolatinis vertėjas, ekspertas ir pan.), priimami ir kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje; 2) dokumentai, kurie vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje laikomi oficialiais, turi ir kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje oficialių dokumentų įrodomąją galią“.

Iš to pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ,,Lietuvos Respublikos BPK 276 str.   1 d. 1 p. nustato, kad liudytojo parodymai, duoti pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, jeigu liudytojas nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių. Visi aukščiau paminėti liudytojai yra kitos šalies piliečiai ir gyventojai, užtikrinti jų atvykimą į teismo posėdį procesinėmis priemonėmis nėra galimybės, todėl liudytojų neatvykimo priežastys laikytinos svarbiomis, ir teismas vadovaujasi jų parodymais, duotais Baltarusijos Respublikos Vitebsko miesto Železnodorožnyj rajono teismui ir išdėstytais šio teismo nuosprendyje“.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu įrodymų sąvokos traktavimu.

Iš paminėtos Sutarties matyti, jog jos 13 straipsnis kalba apie dokumentų galiojimą. Šiuo konkrečiu atveju tai patvirtina faktą, kad už dalyvavimą asmenų grupės vykdytame žmonių verbavime, apgaule seksualinės eksploatacijos tikslais išgabenant juos už valstybės ribų, Vitebsko miesto Železnodorožnyj rajono teisme buvo nuteista M. G. ir tinkamai patvirtintą nuosprendžio kopiją Lietuvos Respublikos teismas laikė teisinę galią turinčiu dokumentu.

Tačiau aptariama dvišalė Sutartis negali sumenkinti ar varžyti tarptautinės Konvencijos ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso garantuojamos kaltinamojo teisės užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Dėl to Baltarusijos Respublikos Vitebsko miesto Železnodorožnyj rajono teismo nuosprendyje minimi liudytojų, kurie neapklausti Lietuvos Respublikos teisme, o kai kurie neapklausti ir Baltarusijos Respublikos teisme, parodymai negali būti pripažinti įrodymais baudžiamojo proceso įstatymo prasme net ir tuo atveju, kai nuosprendžio kopijos tikrumą kompetentinga Baltarusijos Respublikos įstaiga patvirtino dokumentams tvirtinti nustatyta tvarka.

Kita vertus, negalima neatkreipti dėmesio į minėtos Sutarties 3 straipsnį, numatantį dviejų valstybių teisinės pagalbos apimtį konkrečiose teisinės veiklos srityse. Iš šio straipsnio turinio akivaizdu, jog valstybės susitarė pripažinti viena kitos nuosprendžius tik civilinio ieškinio dalyje.

Tai yra papildomas argumentas, kad Baltarusijos Respublikos teismo priimto nuosprendžio duomenys savaime negali tapti įrodymais, sprendžiant asmens kaltės klausimą ir priimant nuosprendį Lietuvos Respublikos teisme.  

Skundžiamame nuosprendyje teismas taip pat rėmėsi Baltarusijos Respublikos teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje esančiais minėtų liudytojų asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolais. Jau aptarta, kad liudytojų parodymai neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, todėl šie protokolai taip pat negalėjo būti pripažinti tinkamu įrodymų šaltiniu ir juose esančiais duomenimis negalėjo būti grindžiamas Lietuvos Respublikos teismo apkaltinamasis nuosprendis.

Dėl to iš kaltinimo šalintini nuteistųjų veiksmai, atlikti prieš V. G., J. J., N. S. (M.), I. S., V. A. ir J. R..

Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų A. I., S. R. ir J. F. Lietuvos Respublikos teisme ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais, kurie išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl detaliai nekartojami.

Nuteistasis A. E., apeliaciniame skunde ginčydamas minėtų liudytojų parodymus, nepagrįstai teigė, jog šie įrodymai teisme nebuvo ištirti.

Su tokiu skundo argumentu negalima sutikti.

Pagal teismų praktiką asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai yra įrodymai tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4/2007, 2K-128/2014 ir kt.).

Šiame nuosprendyje jau aptarta, kad pirmosios instancijos teismas apeliantų kaltę grindė tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Liudytojų A. I., S. R. ir J. F. parodymai gauti teisėtais būdais. Šie parodymai patikrinti Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais, t. y. išnaudojus visas galimybes liudytojas iškviesti į teismo posėdį, jų ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai teisme perskaityti, todėl šie įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytus reikalavimus.

Apklausiamos pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojos A. I., S. R. bei J. F. parodė, jog į Lietuvą atvyko ir prostitucija pradėjo užsiiminėti nuo 2003 metų. Pas klientus į viešbučius teikti seksualinių paslaugų jas vežiojo Rimas ir Lioša. Jie spręsdavo, kada ir į kokį viešbutį važiuoti, derindavo kainą su klientais. Klientai atsiskaitydavo tiesiogiai su Rimu ar Lioša, o šie joms mokėdavo po 50 Lt už valandą. Jie supažindino merginas su Valera, kuriam už buto nuomą ir komunalines paslaugas jos mokėdavo 260–270 Lt (3 t., 112–117, 158–160, 187–190 b. l.).

Parodymų atpažinti pagal nuotraukas metu: liudytoja S. R. atpažino V. S. kaip asmenį, kuriam mokėjo pinigus už buto nuomą ir komunalines paslaugas (3 t., 118–120 b. l.); liudytoja A. I. atpažino A. E. kaip vaikiną vardu Rimas, kuris skambindavo ir sakydavo, kada jai susiruošti, nuveždavo į viešbučius, kur ji teikdavo seksualines paslaugas, bei parveždavo (3 t., 141–142 b. l.), ir V. S., kuriam kiekvieną mėnesį mokėjo pinigus už buto nuomą (3 t., 147–149 b. l.); liudytoja J. F. atpažino A. K. kaip vaikiną vardu Lioša (3 t., 173–174 b. l.), A. E. kaip vaikiną vardu Rimas (3 t., 176–177 b. l. ), kurie priimdavo užsakymus iš viešbučių klientų seksualinėms paslaugoms teikti, veždavo ją į viešbučius, už klientams suteiktas seksualines paslaugas jai mokėjo po 40–50 Lt (3 t., 173–174 b. l.), taip pat atpažino V. S., kuriam mokėjo pinigus už buto nuomą (3 t., 179–181 b. l.).

Liudytojų A. I., S. R. ir J. F. parodymus patvirtina nuteistųjų A. K. bei A. E. parodymai.

Nuteistasis A. K. ikiteisminio tyrimo metu (30 t., 6–9, 12–16 b. l.) ir teisme pripažino vežiojęs merginas, tačiau neigė organizavęs bei vadovavęs jų prostitucijai. Iš vienos merginos gavęs pasiūlymą vežioti merginas į viešbučius pas klientus teikti seksualines paslaugas ir mobilųjį telefoną, kuriuo būtų galima su juo susisiekti. Viešbučio darbuotojai skambindavo tuo telefono numeriu ir prašydavo atvežti merginų. Jo žinioje buvo trys merginos: Alesia, Svetlana ir Lena. Jis prisistatydavo joms kaip Lioša. Už nuvežimą merginos jam mokėjo 50 Lt.

Nuteistasis A. E. ikiteisminio tyrimo metu (29 t., 9–12 b. l.) parodė, kad už nuvežimą į viešbutį ir palydėjimą iki kambario merginos jam duodavo 50 Lt. Jis suprato, ko merginos važiuoja į viešbutį. Jis vežiojo Svetlaną, Alisą ir Leną. V. S. jam davė mobilųjį telefoną, kurio numeris 8 689 10600, ir paprašė, jog jis priimtų užsakymus dėl visų merginų teikiamų seksualinių paslaugų, nes jos nemokėjo lietuvių kalbos, be to, jis mokėjo užsienio kalbų. Nuo tada merginos jam mokėdavo po 60 Lt. Jis priimdavo užsakymą, po to skambindavo merginoms, kad jos ruoštųsi, ir veždavo į viešbutį. Šiuo telefonu dalindavosi su A. K.. Tačiau dėl kainos su užsakovais jis nesitarė, tai darydavo viešbučio administratoriai. Kartais merginas lydėdavo iki kambario durų ir paimdavo pinigus iš klientų. Tarp jų su merginomis buvo susitarimas, jog išeidamos iš namų jos turi paskambinti telefonu 8 689 10600 ir pasakyti, kur išeina bei kuriam laikui. Merginos jį vadindavo Rimu, o A. K. – Lioša. Tokiais vardais juos pažinojo ir viešbučių darbuotojai.

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. E. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus paneigė motyvuodamas, kad tokių parodymų nedavė ir jų pasirašyti negalėjo arba pasirašė jų neskaitęs.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nuteistojo                A. E. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie atitinka byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų visetą, todėl šiame nuosprendyje jais kaip įrodymų šaltiniu remiamasi.

Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde teigė, jog liudytojų A. I., S. R. ir J. F. parodymai neįrodo jo kaltės, nes jis tik nuomojo merginoms butus.

Toks skundo argumentas prieštarauja bylos duomenims.

Priešingai, liudytoja S. R. parodė, kad V. S. pirmą kartą pamatė tik atvykusi į Lietuvą, jis kartu su Lioša (A. K.) pasitiko ją Vilniuje. Be to, jis kelis kartus atvažiavo jos paimti iš viešbučio. Liudytoja J. F. taip pat patvirtino, jog kartą V. S. ją parvežė iš viešbučio namo.

Be išdėstytų liudytojų parodymų, faktas, kad A. K. ir A. E. tik ką į Lietuvą atvykusias merginas iš karto nuvežė į butus, už kurių nuomą jos mokėjo pinigus būtent V. S., rodo, jog A. K., A. E. ir V. S. veikė bendrai.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji A. E. bei V. S., ginčydami liudytojų A. I., S. R. ir J. F. parodymus, nenurodė nė vienos aplinkybės, dėl kurios juos būtų galima pripažinti nepatikimais. Tai, kad teismas įrodymus vertino kitaip, nei norėtų nuteistieji, nereiškia, jog jie yra neteisingi ir (ar) melagingi.

Aptariamų liudytojų parodymai tarpusavyje sutampa, atitinka faktines bylos aplinkybes, įrodymams keliamus reikalavimus, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti.

Be jau aptartų įrodymų, A. K. ir A. E. kaltę patvirtina telekomunikacijų tinklais perduotų bei užfiksuotų jų pokalbių turinys, kuris sutampa su liudytojų A. I., S. R. ir J. F. parodymais bei įrodo, kad A. K. ir A. E. vadovavo jų prostitucijos verslui, jį kontroliavo bei iš to pelnėsi.

Dėl to atmetamas nuteistojo A. E. apeliacinio skundo teiginys, jog byloje nėra jokių duomenų jį vadovavus merginų prostitucijai.

Tai, kad byloje nenustatyta, kas ir kokiomis aplinkybėmis viešbučiuose paliko telefono numerį, kuriuo jam skambindavo dėl merginų iškvietimo, neturi reikšmės apelianto kaltei pagrįsti.

Prostitucijos organizavimu laikytina veikla, nustatant laiką ir vietas, kur turi būti teikiamos lytinės paslaugos, organizuojant prostitucija užsiimančių asmenų atvykimą iš kitų vietovių, jų apgyvendinimą, koordinuojant bei kontroliuojant jų darbą ir buitį, palaikant drausmę, taikant tam tikras sankcijas už nusižengimus nustatytai tvarkai, rūpinantis naujų asmenų įtraukimu į prostituciją, priimant į grupę naujus asmenis arba kiti veiksmai, užtikrinantys nelegalaus prostitucijos verslo funkcionavimą.

Vadovavimas prostitucijai – tai svarbiausių šio nelegalaus verslo organizavimo ir funkcionavimo klausimų sprendimas. Vadovavimas prostitucijai pasireiškia kaip prostituciją organizuojančių asmenų veiksmų koordinavimas, jų vaidmenų ir funkcijų nustatymas, konkrečių užduočių jiems skyrimas, iš prostitucijos gauto pelno skirstymas, lemiamo žodžio teisės turėjimas sprendžiant svarbius prostitucijos organizavimo klausimus ir pan.

Skundžiamame bei šiame nuosprendžiuose išdėstyti įrodymai patvirtina, jog A. K. ir A. E. tiesiogiai tarėsi su viešbučių darbuotojais dėl seksualinių paslaugų teikimo, t. y. nustatė laiką ir vietą, patys veždavo merginas į viešbučius ir parveždavo iš jų, kontroliavo jų darbą bei buitį (išeidamos iš namų merginos privalėjo jiems pranešti), nustatydavo kainą už merginų suteiktas seksualines paslaugas, skirstė už tai gautus pinigus. Šie veiksmai atitinka BK 307 straipsnio 2 dalies dispoziciją, kuri numato atsakomybę už organizavimą ir vadovavimą prostitucijai.

Nuteistasis T. E. bei jo gynėjas apeliaciniame skunde bandė įtikinti teismą, kad T. E. nežinojo, kuo užsiima į viešbutį atvykusios merginos, o iš jų gauti pinigai yra ne kas kita, kaip arbatpinigiai.

Tokie apeliacinio skundo teiginiai prieštarauja paties T. E. parodymams.

Apklaustas 2006 m. gruodžio 7 d. ikiteisminio tyrimo metu (32 t., 5–7 b. l.) T. E. prisipažino, jog viešbutyje svečiui paprašius seksualines paslaugas teikiančios merginos jis paskambindavo Liošai arba Rimui, kurie atveždavo merginas į viešbutį. Už vienos merginos iškvietimą Lioša arba Rimas jam mokėdavo nuo 20 iki 90 litų.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo duomenys (32 t., 8–10 b. l.) įrodo, kad T. E. atpažino A. K. kaip vyrą vardu Lioša, kuris atsiliepdavo telefonu ir atveždavo į viešbutį seksualines paslaugas teikiančias merginas. Jis šiam vyrui pasakydavo kambario numerį, kuriame apsistojęs merginą užsakęs svečias. Lioša nueidavo su mergina pas klientą ir po to nusileidęs į viešbučio holą sumokėdavo jam už merginos iškvietimą nuo 20 iki 90 Lt.

Apklaustas 2009 m. gegužės 22 d. ikiteisminio tyrimo metu (32 t., 17–20 b. l.) T. E. parodė, jog jokio atlygio negaudavo. Jis galbūt gaudavo arbatpinigių, bet neprisimena, kas juos mokėjo.

Pirmosios instancijos teisme T. E. atsisakė 2009 m. gegužės 22 d. duotų parodymų ir patvirtino pirminius parodymus.

Įvertinusi išdėstytus parodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pirminiai, tiek vėlesni apelianto parodymai įrodo jį suvokus, jog A. K. skambino, kad šis atvežtų į viešbutį seksualines paslaugas teikiančių merginų, ir būtent už tai jam buvo mokami pinigai. Tai, jog pinigus jis įvardijo arbatpinigiais, nepaneigia nuteistojo kaltės, nes jis pats neneigė supratęs, už kokias paslaugas jam duodavo pinigų.

Nuteistasis T. E. bei jo gynėjas apeliaciniame skunde teigė, kad T. E. veika laikytina mažareikšme, nes jo gauti arbatpinigiai sudaro tik 60 Lt.

Teismas nustatė, jog T. E. už seksualines paslaugas teikiančių merginų iškvietimą į viešbutį gavo apie 270 Lt.

Pagal suformuotą teismų praktiką nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn bei bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-240/2009, 2K-154/2013, 2K-364/2013 ir kt.).

Atkreipiamas apeliantų dėmesys, jog atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. E., vedamas savanaudiškų paskatų, pažeisdamas visuomenėje priimtas gyvenimo bei elgesio normas, suprato, jog pelnosi iš prostitucija užsiimančių merginų veiklos, ir norėjo taip veikti. T. E. padaryta veika pagal jos objektyvių bei subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat pagal           BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, vertinama kaip nusikaltimas. Dėl to nėra pagrindo T. E. taikyti BK 37 straipsnio nuostatų.

Dėl šiame nuosprendyje išdėstytų argumentų dėl įrodymų leistinumo nusikaltimo padarymo laikas byloje tikslinamas nustatant, jog A. K., A. E. ir V. S. nusikalstama veika užsiėmė ne nuo 2001 metų, bet nuo 2003 metų. Toks nusikalstamos veikos laiko patikslinimas apeliacinės instancijos teisme, pasirėmus objektyviais duomenimis, kurie iš bylos medžiagos buvo žinomi nuteistiesiems, nelaikomas faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės skirtingomis ir yra galimas, nes nepablogina nuteistųjų teisinės padėties bei nepažeidžia jų teisės į gynybą.

Tiesa, A. E. apeliaciniame skunde teigė nesuprantantis, kodėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos laikotarpyje nuo 2004 metų iki 2006 m. kovo 8 d. yra pertrauka.

Teisėjų kolegija primena apeliantui, kad jis nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. kovo 8 d. atlikinėjo bausmę pagal Lenkijos Respublikos G. W.. rajono teismo 2005 m. vasario 2 d. nuosprendį (29 t., 72–74 b. l.). Tuo laikotarpiu jis negalėjo nusikalstamai veikti, todėl bausmės atlikimo laikas neinkriminuotas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, jog, be liudytojų V. G., J. J., N. S. (M.), I. S., V. A. ir J. R. parodymų, kuriais apeliacinės instancijos teismas dėl šiame nuosprendyje išdėstytų argumentų nesivadovauja, jokių kitų S. L. kaltinančių įrodymų byloje nėra. Nesant įrodymų, kad S. L. vadovavo ir organizavo prostitucijai bei turėjo pajamų iš A. I., S. R. ir J. F. prostitucijos, skundžiamas nuosprendis dėl jo nuteisimo naikintinas, o S. L. išteisintinas. Dėl šios priežasties S. L. apeliacinio skundo argumentai plačiau neanalizuojami, o dalis jų, su kuriais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, atsispindi atsakant į prokurorės apeliacinį skundą.

Taigi skundžiamame bei šiame nuosprendžiuose išdėstyti motyvai įrodo, jog A. K. ir A. E. organizavo bei vadovavo merginų iš Baltarusijos Respublikos A. I., S. R. ir J. F. prostitucijai bei turėjo iš to pajamų, dėl to jų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 307 straipsnio 2 dalį.

Nuteistųjų V. S. bei T. E. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 307 straipsnio 1 dalį, nes jie, skirtingai nei kiti nuteisti bendrininkai, neatliko veiksmų, numatytų BK 307 straipsnio 2 dalyje, tačiau veikė bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais, pelnydamiesi iš nurodytų merginų prostitucijos.                           

     Dėl bausmių

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė, kad:               A. K., A. E., V. S. ir T. E. tyčia iš savanaudiškų paskatų padarė apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis); nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių; yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikaltimą padarė bendrininkų grupe.

Teismas atsižvelgė į kiekvieno apelianto asmenybę: A. K. ir T. E. anksčiau neteisti, abu dirba, turi šeimas; A. E. ir V. S. taip pat dirba ir turi šeimas, tačiau jie abu anksčiau teisti; visi neturi galiojančių administracinių nuobaudų.

Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes ir atkreipęs dėmesį į tai, kad A. K., A. E. bei V. S. nusikalstamai veikė gana ilgą laiko tarpą, nemanė, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, A. K., A. E. ir V. S. padarytos nusikalstamos veikos nėra tiek sunkios, o patys nuteistieji nėra tiek pavojingi, kad jiems turėtų būti taikoma reali laisvės atėmimo bausmė. Atkreipiamas ypatingas dėmesys, jog po nusikalstamų veikų padarymo praėjo didelis laiko tarpas, per kurį nuteistieji nepadarė naujų nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų, visi dirba, turi nepilnamečių vaikų, kuriuos išlaiko. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bausmės taikymo efektyvumo ir tikslingumo principus, teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2011, 2K-227/2012) darytina išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog A. K., A. E. ir V. S. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, jos vykdymą atidedant.

Nuteistajam T. E. skundžiamu nuosprendžiu paskirta švelniausia BK 307 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – bauda. BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) už apysunkį nusikaltimą nustatyta iki 200 MGL dydžio bauda, o T. E. paskirta vos didesnė už minimalią – 30 MGL dydžio bauda.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta bausmė, įvertinus visus išdėstytus argumentus, atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga, todėl nemažinama.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.                           

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies             1 ir 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 2 ir 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria S. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir dėl jo priimti naują nuosprendį:

S. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 2 dalį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. nuosprendžio dalį dėl A. K. bei A. E. nuteisimo pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, V. S. nuteisimo pagal BK 307 straipsnio 1 dalį ir jiems paskirtų bausmių pakeisti:

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, jog A. K. bei A. E. organizavo ir vadovavo Baltarusijos Respublikos piliečių V. G., J. J., N. S. (M.), I. S., V. A. bei J. R. prostitucijai ir kartu su V. S. bei T. E. pelnėsi iš jų prostitucijos;                                         

A. K., vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams ir įpareigoti jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms;

A. E., vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams ir įpareigoti jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms;

V. S., vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams ir įpareigoti jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nuteistojo T. E. bei jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                              Violeta Ražinskaitė

Teisėjai                                                                                            Albinas Bielskis

                     Viktoras Kažys