Administracinė byla Nr. eAS-335-502/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00154-2025-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3; 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2025 m. vasario 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų F. S., Z. S., I. S. (I. S.), F. S. ir M. S. (M. S.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. sausio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų F. S., Z. S., I. S., F. S. ir M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjai F. S., Z. S. ir I. S., taip pat nepilnamečiai F. S. ir M. S., atstovaujami atstovės pagal įstatymą (motinos) F. S. (toliau kartu – ir pareiškėjai), kurie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 24M103939 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjai skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Departamento 2024 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 24M21679 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) vykdymą, iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjų skundo dėl Sprendimo Nr. 2 teisėtumo. Pareiškėjai šį prašymą grindė tuo, kad Sprendime Nr. 2 nurodyta, jog pareiškėjų išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas yra išspręstas Sprendime Nr. 1, kuris yra įsigaliojęs. Įvykdžius sprendimą dėl pareiškėjų išsiuntimo, jiems būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pirma, iš pareiškėjų būtų atimta teisė realizuoti savo teisę į gynybą, nes jie nebegalėtų teikti paaiškinimų, kontrargumentų, dalyvauti tiriant įrodymus ir kt., taip pat nebegalėtų naudotis valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio advokato paslaugomis. Antra, nėra akivaizdžių pareiškėjų skundo reikalavimo nepagrįstumo požymių. Trečia, nenustačius, ar pareiškėjų skundas yra pagrįstas, nėra paneigta, kad kilmės šalyje jiems gresia pavojus ir todėl jų negalima išsiųsti. Pareiškėjų nuomone, pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų užtikrinamas tiek proporcingumo principas, tiek proceso šalių interesų pusiausvyra.
II.
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. sausio 22 d. nutartimi, be kita ko, priėmė nagrinėti pareiškėjų skundą, bet netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Teismas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, apžvelgė aktualią teismų praktiką ir pažymėjo, kad nevertintina, jog Sprendimas Nr. 1 yra tiesiogiai susijęs su priimtu nagrinėti reikalavimu, todėl šis pareiškėjų prašymas netenkintinas.
III.
Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. sausio 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo Nr. 1 vykdymą, t. y. uždrausti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti jų išsiuntimą, iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl Sprendimo Nr. 2 teisėtumo.
Pareiškėjai iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, be kita ko, kad, grąžinus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie nebegalėtų realizuoti savo teisės į gynybą bei kad kilmės valstybėje jiems kyla reali rizika patirti persekiojimą. Pareiškėjai pakartotinai atkreipia dėmesį į tai, kad Sprendime Nr. 2 nurodyta, jog pareiškėjų išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas yra išspręstas Sprendime Nr. 1, kuris yra įsigaliojęs, o išsiuntimo vykdymas pavedamas Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjų atskirąjį skundą.
Atsakovas apžvelgia ginčo aplinkybes, be kita ko, kad pareiškėjų skundas teismui dėl Sprendimo Nr. 1 panaikinimo buvo atmestas, o pareiškėjų paskesnis prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas Sprendime Nr. 2 ir taip pat netenkintas. Atsakovas pritaria teismo pozicijai, kad šiuo atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikytinos, nes pareiškėjai prašo laikinai sustabdyti Sprendimo Nr. 1 vykdymą, bet nagrinėjamoje byloje yra ginčijamas kitas sprendimas – Sprendimas Nr. 2. Atsakovas Sprendime Nr. 2 iš naujo nesvarstė pareiškėjų išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimų, nes šie klausimai jau buvo išspręsti Sprendime Nr. 1. Be to, atsakovo nuomone, pareiškėjų teiginiai apie jiems galinčią kilti neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą, jeigu prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė nebus pritaikyta, yra nepagrįsti, nes pareiškėjai, kaip prieglobsčio prašytojai, turi teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki sprendimo dėl jų teisinės padėties priėmimo, ir šiuo atveju nepateikta įrodymų apie pradėtą pareiškėjų išsiuntimo procedūrą, taip pat pareiškėjai gali dalyvauti bylos nagrinėjime tiek per atstovą, tiek tiesiogiai (nuotoliniu būdu).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (visa apimtimi), kurioje išnagrinėtas ne tik jų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, bet ir išspręstas skundo priėmimo nagrinėti klausimas ir kiti procesiniai klausimai. Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad pareiškėjai nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kurioje nuspręsta netenkinti jų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjų reikalavimas atskirajame skunde buvo suformuluotas netiksliai, o atskirojo skundo objektas yra tik pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje nuspręsta netenkinti pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS525-101/2013). Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012, 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3799-261/2017). Paprastai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio
14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-752/2011).
Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS858?602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).
Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).
Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Taigi, pareiškėjai, prašydami laikinai sustabdyti Sprendimo Nr. 1 vykdymą (t. y. uždrausti išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, kol vyksta teisminis procesas), turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ)
139 straipsnyje yra reglamentuojamas apskųsto sprendimo vykdymo sustabdymas. Pareiškėjų inicijuotas ginčas dėl Sprendimo Nr. 2 panaikinimo nepatenka į UTPĮ 139 straipsnio 1 dalyje pateiktą sąrašą atvejų, kai apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, todėl šioje byloje yra aktuali UTPĮ 139 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, vykdant Regionų apygardos administracinio teismo
2022 m. lapkričio 30 d. sprendimą, pareiškėjų 2022 m. balandžio 7 d. prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo išnagrinėtas iš naujo (atskirai nuo S. S. (pareiškėjų sutuoktinio / tėvo) prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje). Departamentas 2022 m. birželio 2 d. priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriame nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), taip pat išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), uždrausti F. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo dienos bei įvesti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo dienos. Regionų apygardos administracinis teismas 2024 m. liepos 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą dėl Sprendimo Nr. 1 panaikinimo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi atmetė pareiškėjų apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. eA-2205-662/2024). Pareiškėja F. S. 2024 m. rugpjūčio 21 d. šeimos vardu pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį. Departamentas, skubos tvarka išnagrinėjęs pastarąjį prašymą, 2024 m. gruodžio 31 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriame nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) bei pažymėjo, kad pareiškėjų išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas yra išspręstas Sprendime Nr. 1, kuris yra įsigaliojęs ir vykdytinas, ir pavedė išsiuntimo vykdymą Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog Sprendimas Nr. 1 nėra tiesiogiai susijęs su priimtu nagrinėti reikalavimu, yra deklaratyvi ir nepagrįsta jokiais motyvais. Pažymėtina, kad, nepaisant to, jog Sprendimo Nr. 1 teisėtumas ir pagrįstumas jau buvo patikrinti teismine tvarka, galimybė įvykdyti šį sprendimą yra neatsiejamai susijusi su Sprendimo Nr. 2 galiojimu, t. y. jeigu Sprendimas Nr. 2 bus panaikintas, Sprendimas Nr. 1 faktiškai negalės būti vykdomas, o jeigu pareiškėjų paskesnis prašymas suteikti prieglobstį, Departamentui jį išnagrinėjus iš naujo, bus dar ir patenkintas, Sprendimas Nr. 1 turės būti panaikintas. Atitinkamai, Departamentas ginčijamame Sprendime Nr. 2 pasirinko iš naujo nenagrinėti pareiškėjų išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimų, nes šie klausimai jau buvo išspręsti Sprendime Nr. 1. Be to, pareiškėjai jiems galinčias kilti neigiamas pasekmes sieja būtent su Sprendimo Nr. 1 įvykdymu, pavyzdžiui, grąžinus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie patirtų persekiojimo grėsmę (ši grėsmė apibrėžta pareiškėjų paskesniame prašyme suteikti prieglobstį ir įvertinta Sprendime Nr. 2) bei negalėtų naudotis savo procesinėmis teisėmis, nagrinėjant ginčą dėl Sprendimo Nr. 2 panaikinimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuo individualiu atveju susiklosčiusias aplinkybes, sprendžia, jog tai, kad pareiškėjų skundo objektas yra Sprendimas Nr. 2, o ne Sprendimas Nr. 1, nesudaro esminių procesinių kliūčių taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Sprendimo
Nr. 1 vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjų skundo dėl Sprendimo Nr. 2 teisėtumo
Teisėjų kolegija, vertindama sąlygas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, sprendžia, kad pareiškėjai tikėtinai pagrindė savo reikalavimų panaikinti Sprendimą Nr. 2 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį pagrįstumą: nenustatyta, kad egzistuoja kokios nors procesinės kliūtys tenkinti materialiuosius skundo reikalavimus, ir pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjų skundą su tokiais reikalavimais; pareiškėjai skunde išdėstė argumentus dėl Sprendimo Nr. 2 neteisėtumo (pvz., Departamentas netinkamai įvertino pareiškėjos F. S. paaiškinimus apie veiksmus, kurių ji ėmėsi, siekdama, jog ji ir jos vaikai nebūtų grąžinti į kilmės valstybę kartu su smurtaujančiu sutuoktiniu S. S., ir iš pareiškėjos sutuoktinio bei jo artimųjų kylančią grėsmę, taip pat šios pareiškėjos pasakojimą apie jos politines pažiūras (politinės partijos palaikymą), saviraiškos laisvės ribojimus ((duomenys neskelbtini) ir pan.)) ir nėra pagrindo pripažinti, jog šie skundo argumentai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Atsakovo nuomonė, kad pareiškėjai paskesnį prašymą suteikti prieglobstį pateikė tik siekdami sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jų išsiuntimo (t. y. Sprendimą Nr. 1), nekeičia tokio teisėjų kolegijos vertinimo. Pareiškėjų pateikti prima facie argumentai dėl ginčijamo administracinio sprendimo neteisėtumo šioje proceso stadijoje išsamiau nenagrinėjami.
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl antrosios sąlygos egzistavimo, pažymi, kad pareiškėjai siekia gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (jie yra prieglobsčio prašytojai UTPĮ 2 str. 20 d. prasme), todėl, atsižvelgiant į pareiškėjų argumentus ir byloje esančius duomenis (įskaitant paties atsakovo surinktą informaciją apie kilmės valstybę, pvz., (duomenys neskelbtini)), laikytina, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėja F. S. ir jos vaikai (kiti pareiškėjai, įskaitant nepilnamečius) gali patirti persekiojimo grėsmę, ir tokiu būdu jiems gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos pobūdį, negalima be abejonių teigti, jog pareiškėjų teiginiai, kad, jei Sprendimas Nr. 1 (jo dalis dėl išsiuntimo) būtų įvykdytas, kilmės valstybėje jie galėtų patirti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija dėl pareiškėjų (prieglobsčio prašytojų, kurie naudojasi valstybės garantuojama teisine pagalba) teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimo papildomai pažymi, kad, vadovaujantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (2021 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1V-626 redakcija), 179 punktu, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikėjas teikia teisines paslaugas, gavęs Migracijos departamento pavedimą: <...>
179.5. parengti ir pateikti teismui procesinius dokumentus, kai Migracijos departamentas gauna prieglobsčio prašytojo arba jo atstovo pagal įstatymą prašymą suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, susijusią su kreipimusi į teismą įgyvendinant įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 117 straipsnio 1 dalyje, 118 straipsnio 1 dalyje, 136 straipsnyje, 140 straipsnio 4 dalyje,
1408 straipsnio 9 dalyje ir 14025 straipsnyje nustatytas teises; 179.6. atstovauti prieglobsčio prašytojo interesams Migracijos departamente ar teisme, kai Migracijos departamentas paskiria posėdį ar gauna teismo pranešimą apie planuojamą teismo posėdį. Pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 180 punktą, teisinės paslaugos, nurodytos Aprašo 179.5 ir 179.6 punktuose, teikiamos tik prieglobsčio prašytojui esant Lietuvos Respublikoje, įskaitant pasienio kontrolės punktus ir tranzito zonas. Teisinės paslaugos, nurodytos Aprašo 179.6 punkte, teikiamos tik prieglobsčio prašytojui asmeniškai dalyvaujant arba raštu teismui, o skundą nagrinėjant įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ IX1 skyriuje nustatyta tvarka – Migracijos departamentui pateikus jo arba jo atstovo pagal įstatymą prašymą, kad teismo posėdžiai vyktų prieglobsčio prašytojui nedalyvaujant. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtina sąlyga, jam siekiant įgyvendinti teisę vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 str. 1 d. 4 p.).
Tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-139/2012). Teisės būti išklausytam, žodinio proceso, tinkamo pranešimo ir kiti proceso principai reikalauja, kad apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje būtų tinkamai informuoti visi byloje dalyvaujantys asmenys, kurie turi teisę bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, teikti paaiškinimus ir naudotis kitomis teisėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-193/2008). Remiantis ABTĮ 52 straipsnio 2 dalimi, proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus ir prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus, nutarimus bei nutartis ir naudotis kitomis šio įstatymo numatytomis teisėmis. Be to, ABTĮ 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo išklausyti proceso šalių paaiškinimų.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., 2001 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Kress prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 39594/98)). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr., 2008 m. lapkričio 25 d sprendimą Š. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 37259/04)).
Dalyvavimas teismo posėdyje įgalina vieną šalį pateikti argumentus dėl bylos esmės, o šių argumentų neperdavimas kitai šaliai, dėl ko ji negali į juos atsakyti, juolab kad poveikis teismo sprendimui, kurį būtų turėjusios priešingos šalies pateiktos pastabos, a priori (iš anksto; nepatikrinus faktų; neatsižvelgiant į patirtį (spręsti, daryti išvadą)) negali būti įvertintas, kelia grėsmę byloje dalyvaujančio asmens pasitikėjimui teisingumo vykdymu, paremtam inter alia (be kita ko) žinojimu, kad dėl kiekvieno byloje esančio dokumento bus galima pareikšti savo nuomonę (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. vasario 18 d. sprendimą Nideröst-Huber prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 18990/91)). Be to, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad proceso greitumas yra svarbi siekiamybė, tačiau ji negali pateisinti vieno iš esminių principų – šalių teisės į rungtynišką procesą – nepaisymo (žr. minėtą sprendimą Nideröst-Huber prieš Šveicariją).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje keliamą ginčą, nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjų pateiktus argumentus, kuriais jie grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę, atsižvelgdama į tai, kad, pareiškėjus išsiuntus iš Lietuvos Respublikos, jie faktiškai negalės efektyviai įgyvendinti vienos iš pamatinių žmogaus teisių į teisminę gynybą administracinėje byloje, kurioje dar nėra galutinai išspręstas jų teisinės padėties (UTPĮ prasme) klausimas, kad pareiškėjai išreiškė norą dalyvauti bylos nagrinėjime teismo posėdyje ir siekia, jog jų interesams atstovautų profesionalus teisininkas, į tai, kad, pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjams ši teisė bus užtikrinama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-622-624/2018, 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4921-442/2020), be to, pareiškėjams palankaus teismo sprendimo atveju, tikėtina, būtų išvengta sunkiai atitaisomos arba neatitaisomos didelės žalos padarymo, sprendžia, jog šiuo atveju yra tikslinga taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų atskirasis skundas tenkinamas, o tikrinama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, t. y. tenkinamas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – Sprendimo Nr. 1 vykdymas sustabdomas iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjų skundo dėl Sprendimo Nr. 2 teisėtumo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjų F. S., Z. S., I. S. (I. S.), F. S. ir M. S. (M. S.) atskirąjį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. sausio 22 d. nutarties dalį, kurioje nuspręsta netenkinti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. tenkinti pareiškėjų F. S., Z. S., I. S. (I. S.), F. S. ir M. S.(M. S.) prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 24M21679 vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjų skundo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 24M103939 teisėtumo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Artūras Drigotas
Virginija Volskienė