Administracinė byla Nr. A-148-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00947-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja)  ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Ž. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovas, LAVL, Ligoninė), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. liepos 19 d. iki 2013 m. liepos 26 d., nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. rugpjūčio 28 d. buvo kalinamas LAVL, kur buvo pažeidinėjamos jo teisės ir žeminamas orumas. Pareiškėjui atvykus į LAVL, nebuvo užtikrinta teisė nusiprausti duše. Dušu buvo galima naudotis tik ketvirtadieniais, o jis atvyko penktadienį, todėl nesiprausęs buvo apie 2 savaites. Karšto vandens Ligoninėje apskritai nebuvo. Ligoninėje nebuvo laikomasi higienos ir materialinio aprūpinimo reikalavimų. Pareiškėjui išduota paklodė buvo 2007 m., o pagalvė ir užvalkalai antklodei bei pagalvei neturėjo datos žymėjimo, akivaizdžiai buvo pasenę, pajuodę, netinkami naudojimui. Čiužinys ir antklodė buvo be datos žymėjimo, kurių galimai pasibaigęs galiojimo laikas. Atvykus į Ligoninę, pareiškėjui nebuvo pasiūlytas chalatas, pareiškėjas gavo tik suplyšusią, per mažą pižamą be sagų, nebuvo išduotas muilas, tualetinis popierius.
3. Pareiškėjas žalą kildino ir dėl per mažo ploto kameroje, nurodė, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas, jo manymu, vienam asmeniui tekdavo tik apie 2 kv. m, praėjimo tarpai tarp lovų buvo labai siauri. Palatose spintelės buvo sulūžusios, be durelių, be lentynų, netinkamos naudojimui, nebuvo spintos ar kabyklos viršutiniams drabužiams. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė psichologiniais išgyvenimais – neviltimi, bejėgiškumo, skriaudos jausmu, liūdesiu.
4. Atsakovas LAVL su pareikštu skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime atsakovas teigė, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje tam tikromis dienomis buvo gydoma asmenų, nevedė, todėl duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo gydoma tose pačiose palatose su pareiškėju, pateikti negalėjo. Atsakovas paaiškino, kad Ligoninė privalo laikytis teisės aktuose numatytų izoliacijos reikalavimų bei negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kaip ir negali atsisakyti teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas to reikalaujantiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems. Dėl to, teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui, galėjo būti viršijamos. Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris yra nuolat keičiamas ir remontuojamas, sanitarinis mazgas yra atitvertas teisės aktuose numatyto aukščio sienele. Patalpos remontuojamos eilės tvarka.
5. Atsakovas nurodė, kad Ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę, kuris atitinka ir HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. Karštas vanduo nuolatos yra tiekiamas į dušinės patalpas. Atvykusiems į Ligoninę ne iš pataisos įstaigų pacientams sudaroma galimybė nusiprausti po dušu. Atvykusiems iš pataisos namų, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. V-191, 15 punkto nuostatomis, atliekamos tik higienos procedūros, o į dušą nuvedami pagal Ligoninės direktoriaus patvirtintą grafiką. Jeigu priėmimo skyriuje budintis gydytojas nusprendžia, kad atvykusiam pacientui turi būti sudaryta galimybė nusiprausti po dušu atvykimo dieną, tokia galimybė sudaroma. Pareiškėjas į Ligoninę atvyko iš pataisos namų ir nesant gydytojo nurodymo į dušą buvo nuvestas pagal Ligoninės patvirtintą grafiką.
6. LAVL pabrėžė, kad čiužiniai, patalynė, pižamos ir kt. atnaujinami ir/ar pakeičiami pagal susidėvėjimo lygį, atsižvelgiant į Ligoninės finansines galimybes. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1 R-139 buvo patvirtintos buitinių prekių išdavimo normos, kurių Ligoninės personalas laikosi ir imperatyviai išduoda kiekvienam nuteistajam ir (arba) suimtajam.
7. Atsakovo manymu, pareiškėjo reikalavimas apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais,  tvirtino, kad skunde nėra argumentuojama dėl priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos, nėra pagrįsta neturtinės žalos suma.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 220 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
9. Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė būdamas Ligoninėje.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2013 m, kovo 1 d. iki 2013 m. kovo 8 d. Chirurgijos skyriaus 3 palatoje (28,49 kv. m, 6 lovos), nuo 2013 m. liepos 18 d. iki 2013 m. liepos 26 d. Chirurgijos skyriaus 1 palatoje (32,60 kv. m, 8 lovos), nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje (19,80 kv. m, 6 lovos) ir 4 palatoje (13,50 kv. m, 4 lovos) ir nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. rugpjūčio 28 d. Chirurgijos skyriaus 2 palatoje (24,92 kv. m, 7 lovos). Tačiau teismas atsižvelgė, kad pareiškėjas ginčą kelė dėl konkrečių laikotarpių – nuo 2013 m. liepos 19 d. iki 2013 m. liepos 26 d., nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. rugpjūčio 28 d.
11. Teismas vadovaudamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), 111.4 punktu, nustatė, kad vienam asmeniui tenkantis plotas visą pareiškėjo buvimo Ligoninėje laikotarpį (24 dienas) neatitiko privalomo vienam asmeniui užtikrinti 5,1 kv. m ploto. Teismas darė išvadą, kad Ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Teismas pasisakė, kad atsakovo argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
12. Teismas remdamasis Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir HN 47:2011), 21 punktu, nustatė, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Teismas nustatė, kad Ligoninės pateiktos foto nuotraukos patvirtino atsiliepimo argumentus, kad palatos yra minimaliai aprūpintos baldais, kadangi pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu jam buvo sukelta neturtinė žala dėl spintos palatose nebuvimo, todėl vadovaudamasis protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
13. Pareiškėjo teiginius, kad atvykus į Ligoninę nebuvo užtikrinta teisė nusiprausti duše, teismas atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad nebuvo užtikrinta teisė nusiprausti duše, tačiau nepateikė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad jis tokį norą išreiškė Ligoninės administracijai. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo dėl galimybės nusiprausti duše atvykus į Ligoninę.
14. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Ligoninėje nebuvo laikomasi higienos ir materialinio aprūpinimo reikalavimų, išduota paklodė buvo 2007 m., o pagalvė ir užvalkalai antklodei bei pagalvei, čiužinys, antklodė neturėjo datos žymėjimo, buvo pasenę, pajuodę, netinkami naudojimui, teismas pasisakė, kad pareiškėjas neįrodė, kad jam išduota patalynė nebuvo tinkama dėvėti, duomenų, kad pareiškėjas dėl to kreipėsi į Ligoninės administraciją byloje nebuvo. Aplinkybę, kad pagalvė ir užvalkalai, antklodė neturėjo datos žymėjimo, teismo vertinimu, nereiškė kad jų naudojimo terminai buvo pasibaigę, ir kad jie buvo netinkami naudoti. Teismas pasisakė, kad įstatymai nereglamentuoja, kad Ligoninė privalo nuteistiesiems vyrams išduoti ir chalatą, ir pižamą. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, jog išduota pižama buvo per maža, be sagų, suplyšusi, laikė nepagrįstais, nes duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją dėl pižamos netinkamumo, byloje nebuvo. 
15. Teismas atsižvelgęs į minimalaus vienam asmeniui kamerų tipo palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę (24 paros), į pažeidimo mastą, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, pareiškėjui priteisė 220 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III.

16. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad LAVL registruodavo atvykusius asmenis, todėl teigia, kad yra netiesa, kad LAVL negali pateikti duomenų kiek tiksliai su pareiškėju buvo kamerose asmenų. Pareiškėjas tvirtina, kad LAVL yra dirbęs, todėl visą tvarką žino.
18. Pareiškėjas nurodo, kad dėl dušo, patalynės, ir pižamos jis kreipėsi į administraciją, tačiau jo skundai nebuvo registruojami, todėl jis įrodymų pateikti negali.
19. Pareiškėjas mano, kad jam atvykus, LAVL privalėjo jį nuvesti į dušą, o nenuvedus, jam sukėlė dideles kančias.
20. Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
21. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.
22. Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.)
24. Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
25. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis patyrė LAVL atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. liepos 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 28 d.
26. Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, siekia, kad jam būtų priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
27. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos pozicija, kad LAVL neregistravo atvykstančių į LVAL asmenų. Tvirtina, kad LAVL turėjo pareigą jį nuvesti į dušą jam atvykus. Pareiškėjas taip pat nurodo naujas skundo aplinkybes, teigdamas, kad LAVL jo teikiamų skundų neregistravo, todėl jis negali jų pateikti kaip įrodymų.
28. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
29. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
30. Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.
31. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių, kurių jis neteikė pirmosios instancijos teismui tirti, pasisakytina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.). Atitinkamai, teisėjų kolegija, įvertinus tai, kad pareiškėjas naujai nurodytų aplinkybių, susijusių su jo skundų registravimu, pirmosios instancijos teismui nenurodė ir dėl to žalos klausimo šiuo aspektu nekėlė, jų netiria.
32. Pagal nuo 2010 m. balandžio 30 d. galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.
33. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį nebuvo užtikrinta teisė į 5,1 kv. m plotą, tą nustatė ir pirmosios isntancijos teismas. Todėl pareiškėjui skunde pirmosios instancijos teismui nepateikus jokių įrodymų, kad kamerose buvo daugiau asmenų, nei nurodyta lovų, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu.
34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad jam turėjo būti užtikrinama teisė nusiprausti duše tik atvykus į LAVL. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 257 punkte, numatyta, kad naujai atvykusiems į pataisos įstaigas nuteistiesiems atliekamas sanitarinis švarinimas, jie nusiprausia duše. Todėl atsakovui negalint paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su jam suteikta galimybe nusiprausti tik atvykus, priešingai, pateikus paaiškinimus, kad ne visada atvykusiam asmeniui iš pataisos namų yra suteikiama teisė nusiprausti duše tik atvykus, šios aplinkybės laikytinos nustatytomis, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė šiuo atveju buvo pažeista.
35. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, pareiškėjui priteisė adekvatų, nustatytiems pažeidimams, neturtinės žalos dydį, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Romanas Klišauskas

              Ramutė Ruškytė

              Skirgailė Žalimienė