Baudžiamoji byla Nr. 2K-153-693/2017

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00286-2012-5

                                                                                   Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.2;

                                                                            1.2.23.2.2.2; 2.1.7.3; 2.1.7.4; 2.2.1.2; 2.4.2.1     

            (S)                

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 29 d. nuosprendžių dalių, susijusių su jo pripažinimu kaltu ir nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, ir nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 29 d. nuosprendžių dalių, susijusių su jo pripažinimu kaltu ir nuteisimu.

Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:

D. A. laisvės atėmimu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį trejiems metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – vienuolikai metų, pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – areštu dešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, šias bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų;

R. M. laisvės atėmimu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį trejiems metams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį – dešimčiai metų šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų šešiems mėnesiams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu:

Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalis dėl D. A. pripažinimo kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. A. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalis dėl R. M. pakeista, sumažinant iš jo priteistą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydį iki 312,66 Eur;

kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat išteisintas A. P., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. R. M. nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų ne vėliau kaip 2011 m. balandžio mėn. subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš D. B., V. V., kurie atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, ir D. A., užsiimančią neteisėtu disponavimu labai dideliais kiekiais psichotropinių medžiagų ir jų gabenimu kontrabanda, parengė nusikalstamos veiklos planą ir tarp grupės narių paskirstė nusikalstamus vaidmenis, o D. A. nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų ne vėliau kaip nuo 2013 m. sausio mėn. dalyvavo šios organizuotos grupės veikloje, vykdydamas jam pavestas tam tikras užduotis, susijusias su neteisėtu psichotropinių medžiagų disponavimu ir jų gabenimu kontrabanda:

R. M. 2011 m. rugsėjo mėn. surado automobilį „Chrysler Voyager“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) organizavo specialios slėptuvės, skirtos psichotropinėms medžiagoms gabenti kontrabanda, įrengimą ir 2011 m. rugsėjo 3 d. šią transporto priemonę įregistravo VĮ ,,Regitra“ D. B. vardu; tęsdamas nusikalstamą sumanymą gauti neteisėtų pajamų iš psichotropinių medžiagų pardavimo užsienio valstybėje ir organizuodamas psichotropinių medžiagų kontrabandą, jis 2013 m. sausio 14 d. susisiekė su D. B. dėl automobilio, skirto psichotropinėms medžiagoms gabenti, parengimo ir, atvykęs pas D. B., pasiėmė automobilio, skirto kontrabandai gabenti, raktelius ir automobilį „Chrysler Voyager“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį nuvežė privalomai techninei apžiūrai, o 2013 m. sausio 17 d., ne vėliau kaip 12.45 val., automobilį perdavė V. V., nurodydamas kartu su D. A. iš asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą bylą, neteisėtai įgyti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos ir paslėpti ją automobilyje „Chrysler Voyager“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įrengtoje specialioje slėptuvėje; V. V. su D. A. nuvyko į R. M. nurodyto asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą bylą, namus, esančius (duomenys neskelbtini) g. (tikslus adresas nenustatytas), kur neteisėtai įgijo 12 038,11 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 184,353 g – psichotropinės medžiagos amfetamino, jį neteisėtai atgabeno į V. V. garažą, esantį (duomenys neskelbtini), kur, tęsdami R. M. nurodymų vykdymą, V. V. su D. A. 12 vnt. paketų su labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos amfetamino paslėpė automobilyje „Chrysler Voyager“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įrengtoje slėptuvėje ir tą pačią dieną, t. y. 2013 m. sausio 17 d., ne vėliau kaip 18.00 val., V. V. su D. A. atvarė minėtą automobilį su jame paslėpta psichotropine medžiaga R. M. toliau organizuoti psichotropinių medžiagų kontrabandą; R. M., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, 2013 m. sausio 17 d. vakare (tiksliau nenustatytu laiku) automobilį su jame paslėpta psichotropine medžiaga atgabeno D. B. (duomenys neskelbtini), ir nurodė juo 2013 m. sausio 18 d. vykti į Norvegijos Karalystę, Oslą, ir taip neteisėtai, neturint leidimo, kontrabanda gabenti psichotropines medžiagas, o nuvykus į Oslą, laukti kontakto su R. M. nurodytu psichotropinių medžiagų pirkėju; taip R. M. ir D. A., veikdami organizuota grupe, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį – 184,353 g – psichotropinės medžiagos amfetamino, turėdami tikslą ją platinti, ir pasikėsino, neturėdami leidimo, specialioje slėptuvėje paslėptą šį labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų gabenti per Lietuvos Respublikos sieną, tačiau kontrabandos nusikalstamų veiksmų nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes 2013 m. sausio 18 d., apie 16.30 val., D. B. su automobiliu „Chrysler Voyager“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas policijos pareigūnų ties Kalvarijos pasienio užkarda, o slėptuvėje gabenta psichotropinė medžiaga buvo rasta ir paimta.

2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. A. buvo nuteistas ir pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu jis dėl šio kaltinimo išteisintas, tačiau šios teismų nuosprendžių dalys kasacine tvarka neskundžiamos.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis D. A. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti.

3.1. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 7, 10, 20, 44 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies, 304–307 straipsnių pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 22 straipsnio 1 dalies, 199 straipsnio 2 dalies, 260 straipsnio 3 dalies nuostatas.

3.2. Kasaciniame skunde, nurodant BPK 20, 304–307 straipsnių nuostatas, nekaltumo prezumpcijos principo turinį, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus, nesilaikė kasacinės instancijos teismo suformuotos teismų praktikos, byloje esančius įrodymus vertindamas neišsamiai ir šališkai bei remdamasis tik byloje iškeltomis kaltinimą pagrindžiančiomis prielaidomis ir aplinkybėmis, kurios nebuvo neginčijamai patvirtintos byloje esančių duomenų visuma. Šis teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas, nepašalino prieštaravimų, turinčių reikšmės teismo išvadoms, visas abejones aiškindamas jo, kaip kaltinamojo, nenaudai. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai ir vienpusiškai, nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, dėl to šio teismo išvados dėl apeliacinio skundo esminių argumentų yra nepagrįstos ir nelogiškos, grindžiamos ne įrodymais, o spėjimais ir prielaidomis, be to, prieštaraujančios byloje esantiems duomenims.

3.3. Kasatorius teigia, kad teismai jo kaltę padarius nusikalstamas veikas grindė išimtinai vienintelio liudytojo, buvusio įtariamojo V. V., kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymais, kurių nepatvirtino kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai ir kurie buvo prieštaringi kitiems byloje esantiems įrodymams, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas dėl įrodymų vertinimo, nepatikrino šio liudytojo parodymų objektyvumo ir patikimumo. Pasak kasatoriaus, liudytojo, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymai turi būti vertinami pakankamai kritiškai, tokio liudytojo parodymus turi objektyviai patvirtinti kiti byloje esantys įrodymai. Kasatorius nurodo, kad V. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo vienas iš pagrindinių įtariamųjų; pirminės 2013 m. vasario 18 d. apklausos metu jis neigė savo kaltę ir nurodė, kad iš įtarime nurodytų asmenų pažįsta tik kitą kaltinamąjį R. M.. Vėlesnės 2013 m. kovo 13 d. apklausos metu V. V. jau atsisakė duoti bet kokius parodymus, prašydamas kokių nors garantijų, kad jam nebūtų pritaikyta laisvės atėmimo bausmė, ir nurodė, kad nori bendrauti tik su ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovybe ar prokuroru. Susipažinęs su bylos duomenimis ir prieš jį surinktais įrodymais, vėlesnių apklausų metu V. V. visiškai pakeitė savo gynybinę poziciją, teisėsaugos institucijoms pateikdamas daugeliu aspektų save teisinančią versiją ir duodamas parodymus prieš kitus asmenis.

3.4. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, pateisinančiais V. V. parodymų keitimą ir teigia, kad byloje nebuvo gauta jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybes, kad V. V. buvo koks nors pagrindas bijoti, kaip jis nurodė, dėl savo ar šeimos narių gyvybių, jei jis duos parodymus byloje, pats V. V. nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių duomenų, be to, V. V. nebuvo taikomos jokios apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės, kurios skiriamos tuo atveju, jeigu yra pagrindas bijoti dėl asmens gyvybės, jo saugumo ar kitų prieš jį galimų panaudoti nusikalstamų veiksmų. Anot kasatoriaus, situacija, kai įtariamasis parodymus duoda savo laisva valia, niekieno neverčiamas ir kai jam nėra žinomi prieš jį surinkti įrodymai, bei situacija, kad įtariamasis parodymus duoda susipažinęs su prieš jį surinktais įrodymais ir siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės iš teisėsaugos institucijų prašo tam tikrų garantijų, procesine prasme skiriasi ir tai turi reikšmingos įtakos įtariamojo duotų parodymų įrodomajai vertei. Įtariamojo vaidmens menkinimas, darant nusikalstamas veikas, ir atsakomybės perkėlimas kitiems asmenims, kasatoriaus manymu, taip pat yra reikšmingos aplinkybės sprendžiant klausimą dėl įtariamojo parodymų objektyvumo. Įtariamasis gali duoti išsamius parodymus apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tačiau tai gali būti nulemta paties įtariamojo tiesioginio dalyvavimo darant nusikalstamas veikas ir jo veiksmų perkėlimo kitų asmenų atsakomybei.

3.5. Kasatoriaus manymu, 2014 m. balandžio 9 d. ir vėlesni V. V. parodymai tiesiogiai susiję su tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo sudarytas neprocesinis susitarimas dėl V. V. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės mainais už jo parodymus. V. V. prokuroro 2014 m. balandžio 15 d. nutarimu, patvirtintu Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartimi, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Kasatorius teigia, kad bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis susijęs su tuo, kad asmuo, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, iš teisėsaugos institucijų prašo tam tikrų garantijų (atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės arba kitokio savo teisinės padėties sušvelninimo) mainais į tam tikrą informaciją (parodymus), o teisėsaugos institucijos įsipareigoja už tokią informaciją suteikti asmeniui tam tikras garantijas ir, nors tokio susitarimo turinys ir jo reikalavimai nėra teisiškai reglamentuojami įstatymais, tačiau praktikoje tokie susitarimai yra naudojami ir pripažįstami, vadinami neprocesiniais susitarimais. Be to, kasatorius cituoja BK 391 straipsnio, reglamentuojančio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas, sąlygas ir teigia, kad V. V. savo iniciatyva į teisėsaugos institucijas nesikreipė, slapstėsi ir buvo ieškomas policijos, ne iš karto ir tik iš dalies prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, parodymus prieš kitus asmenis davė tik dėl byloje prieš jį surinktų įrodymų, jo parodymai apie kitų asmenų padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes buvo teisingi tik iš dalies, nes jis neatskleidė savo tikrojo vaidmens, darydamas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, ir nuolat jį menkino. Dėl to, kasatoriaus įsitikinimu, sprendžiant klausimą dėl V. V. parodymų objektyvumo ir patikimumo, buvo būtina įvertinti šias aplinkybes kitų įrodymų kontekste.

3.6. Kasatorius nesutinka su teismų padarytu slaptos sekimo pažymos ir tarnybinio pranešimo dėl slapto sekimo metu nustatytų aplinkybių patikslinimo vertinimu, teigdamas, kad šie įrodymai patvirtino tik tai, kad nusikalstamų veikų daryme dalyvavęs V. V. veikė vienas (2013 m. sausio 17 d. iš vienos vietos į kitą pervarė automobilį, kuris, kaip vėliau nustatyta, buvo naudojamas slepiant psichotropines medžiagas, automobilį V. V. nuvarė į savo garažą, kur išbuvo tris valandas ir vėliau grąžino atgal į tą pačią buvimo vietą); nenustatyti jokie kiti asmenys, veikę kartu su V. V.. Kasatoriaus teigimu, teismo išvada, kad vykdant slaptą automobilio sekimą buvo fiksuojama tik automobilio buvimo vieta ir jo judėjimo kryptis ir nebuvo fiksuojami kiti duomenys apie tai, kokie asmenys naudojasi sekamu automobiliu ir kokius veiksmus jie atliko, gali būti vertinama tik kaip prielaida, siekiant nurodytas aplinkybes interpretuoti jo, kaip kaltinamojo, nenaudai.

3.7. Kasatorius nesutinka su duomenų, užfiksuotų techninių priemonių panaudojimo protokole bei pokalbių stenogramoje, pripažinimu įrodymais ir jų, kaip patvirtinančių jo kaltę, padarius nusikalstamas veikas, vertinimu bei teigia, kad teismai pažeidė jo teisę į gynybą ir nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 7, 10, 44 straipsniai). Pasak kasatoriaus, automobilyje, naudojant technines priemones, 2013 m. sausio 17 d. buvo užfiksuoti V. V. ir tyrimo metu nenustatyto asmens pokalbiai V. V. garaže. Kasatoriui abejonių kelia tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie slapto pasiklausymo rezultatus 2013 m. sausio 15 d., 16 d. ir 18 d., nes teismo leidimas įrengti slaptą pasiklausymo įrangą automobilyje buvo gautas 2013 m. sausio 15 d., slaptas pasiklausymas nutrūko 2013 m. sausio 18 d., kai automobilis buvo sulaikytas. Be to, kasatoriaus įsitikinimu, Lietuvos teismo ekspertizės centrui tyrimui buvo pateikta tik dalis 2013 m. sausio 17 d. slapto pasiklausymo garso įrašo; nė vienas teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnas negalėjo paaiškinti, kada tiksliai ir kokiu būdu automobilyje buvo įrengta slapto pasiklausymo įranga, kaip buvo vykdomas slaptas pasiklausymas bei kas konkrečiai vykdė slapto pasiklausymo veiksmus, kaip ir kodėl buvo nuspręsta tik nedidelę dalį įrašo perduoti išsamesniam tyrimui. Dėl to, kasatoriaus manymu, minėti duomenys kaip įrodymai byloje gauti pažeidžiant įrodymų rinkimo ir fiksavimo reikalavimus, duomenys pateikti selektyviai, negalima nustatyti tikslių tokių duomenų gavimo aplinkybių ir pašalinti abejonių dėl slapto pasiklausymo metu užfiksuotų duomenų patikimumo.

3.8. Pasak kasatoriaus, teismo išvados dėl garso įrašo vertinimo prieštaringos: viena vertus, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad kelis kartus teisiamojo posėdžio metu perklausius garso įrašą teismui dėl balso intonacijos, tembro, kalbos manieros nekilo abejonių, kad garso įraše užfiksuotas jo (kasatoriaus) balsas; kita vertus, teismas 2015 m. birželio 22 d. nutartyje, kuria atmetė jo gynėjo prašymą dėl fonoskopinės ekspertizės skyrimo, konstatavo, jog 2013 m. sausio 17 d. slapto pasiklausymo įrašas buvo nekokybiškas ir netinkamas išsamiems identifikaciniams tyrimams pagal balsą atlikti. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių pirmosios instancijos teismo argumentų nepasisakė. Taigi, pasak kasatoriaus, teismai nepagrįstai atsisakė pašalinti bet kokias abejones byloje ir pažeidė jo teisę į teisingą ir nešališką teismą. Kasatorius pažymi ir tai, kad teisė ikiteisminio tyrimo metu atsisakyti duoti lyginamuosius balso pavyzdžius yra tiesiogiai susijusi su kitomis baudžiamojo proceso įstatymo garantuojamomis įtariamojo teisėmis, kaip, pavyzdžiui, teise atsisakyti duoti parodymus, dėl to įtariamojo teisė pasinaudoti šiomis įstatymo garantijomis negali pasunkinti jo teisinės padėties baudžiamajame procese.

3.9. Taip pat kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nevertino jo kaltę paneigiančių įrodymų – liudytojų ir kitų įtariamųjų (kaltinamųjų) parodymų. Kaltinamasis R. M. pripažino, kad jis veikė kartu su V. V., taip pat patvirtino, kad V. V. visais būdais bandė išvengti atsakomybės ir siūlė jam piniginį atlygį už visos kaltės prisiėmimą, jie buvo pasirašę ir garažo nuomos sutartį, kuri turėjo patvirtinti, kad R. M. naudojosi V. V. garažu. Pasak kasatoriaus, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad jam (kasatoriui) nebuvo jokio pagrindo naudotis V. V. garažu, nes šalia jo motinos namų, kur neva psichotropinės medžiagos buvo sveriamos ir pakuojamos, taip pat buvo garažas, kuriame jis galėjo slėpti psichotropines medžiagas. Teismai tinkamai neįvertino jo ir V. V. tarpusavio santykių dėl V. V. piniginių įsiskolinimų bei vengimo atsiskaityti ir to, kad V. V. būdavo nesąžiningas ne tik su juo, bet ir su kitais.

3.10. Kasatorius nurodo, kad teismai, konstatuodami, jog buvo padarytos kelios veikos, turi nustatyti kiekvienos jų padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeliant nė vienos iš alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Reikalavimas įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamą nusikalstamą veiką draudžia padarytas veikas preziumuoti, įrodinėti ne savarankiškai, o išvesti iš kitų alternatyviai nurodytų ir byloje įrodytų veikų. Taigi, atskirai turi būti įrodinėjamas tiek psichotropinių medžiagų įgijimas, tiek jų laikymas ar gabenimas, o sprendžiant klausimą dėl nusikalstamų veikų sutaptį sudarančių atskirų nusikalstamų veikų įrodinėjimo – tiek disponavimas psichotropinėmis medžiagomis, tiek psichotropinių medžiagų kontrabanda. Kasatoriaus manymu, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes pirmosios instancijos teismas motyvuotai nepagrindė atskirų nusikalstamų veikų ir jų sudėtį sudarančių požymių jo veiksmuose, nusikalstamas veikas bei jų požymius išvestinai preziumavo vienas iš kito arba kitiems įtariamiesiems (kaltinamiesiems) inkriminuotų nusikalstamų veikų pagrindu, o apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo baudžiamojo įstatymo taikymo prasme. Kasatorius toliau netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą argumentuoja BPK pažeidimais, t. y. jo veikos nepagrįstos BPK nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, remiamasi tik vienintelio liudytojo V. V., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymais.

3.11. Kasatorius nesutinka ir su teismų išvadomis, kad jis nusikalstamas veikas padarė  veikdamas organizuota grupe ir buvo vienas iš pagrindinių tokios grupės narių, nes bylos duomenys nepatvirtina, kad jis vykdė R. M. nurodymus ar turėjo su juo kokių nors nusikalstamų ryšių, kad R. M. būtų jam davęs kokius nors nurodymus dėl psichotropinių medžiagų įgijimo, jų gabenimo ir pan. Anot kasatoriaus, vien tai, kad jis pažinojo tiek R. M., tiek V. V. ir bendravo su jais, nepakankama išvadai dėl organizuotos grupės požymio buvimo jo veiksmuose. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad tariamai organizuotai grupei priklausę A. P. ir D. B. nurodė, jog jokių ryšių su juo (kasatoriumi) neturėjo ir jo nepažinojo.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

              4.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 154 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1, 3 dalių, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio, 331 straipsnio, 332 straipsnio 3, 5 dalių, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, rungimosi ir šalių lygybės principų pažeidimus. Šis teismas neišnagrinėjo visų jo apeliacinio skundo esminių argumentų (dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo, organizuotos grupės sukūrimo, organizavimo ir vadovavimo, didelio kiekio amfetamino įsigijimo, laikymo, gabenimo, specialios slėptuvės automobilyje įrengimo organizavimo, faktinių įvykių nefiksavimo ir kt.), nevertino bylos duomenų visumos, jų prieštaringumo, nes padarytos išvados neatitinka faktinių bylos duomenų, nepatikrino faktinių duomenų patikimumo, nešalino byloje kylančių abejonių ir neišsiaiškino visų bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių.

              4.2. Pasak kasatoriaus, ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas neteisėtai ir nepagrįstai, nes byloje nėra skundo, pareiškimo ar pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo 2012 m. balandžio 18 d., taip pat nėra duomenų, kad minėtą dieną prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas patys būtų nustatę nusikalstamų veikų buvimo požymius. Kasatoriaus teigimu, pagal bylos duomenis, 2012 m. balandžio 18 d. ikiteisminis tyrimas pradėtas BPK 166 straipsnyje nenumatytu pagrindu, t. y. tyrėjui tarnybiniame pranešime nurodžius, jog jam yra žinoma, kad Kauno policijos komisariatas turi informacijos apie I. P. su nenustatytais asmenimis vykdomą disponavimą labai dideliais kiekiais narkotinių ir psichotropinių medžiagų, užsiėmimą jų kontrabanda. Duomenų byloje, kurie patvirtintų, kad 2012 m. balandžio 18 d. Kauno policijos komisariatas turėjo kokius nors duomenis apie tokių nusikaltimų darymą bei juos darančius asmenis, nėra.

Kasatorius išvadą dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo pradėjimo grindžia ir tuo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėjo faktas apie 2012 m. balandžio 18 d. prieš I. P. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį pradėto ikiteisminio tyrimo nutraukimą, šio ikiteisminio tyrimo metu prieš I. P. vykdytų pokalbių pasiklausymo, įrašinėjimo bei jo slapto sekimo metu gautų duomenų sunaikinimą ir prieš dar apie 35 ikiteisminio tyrimo metu taip pat sektų asmenų ikiteisminio tyrimo nepradėjimą. Kasatorius nurodo, kad tais atvejais, kai baudžiamojoje byloje duomenis surenka valstybės institucijos ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, ikiteisminio tyrimo teisėjai ar teismas, teismams yra privalu patikrinti, ar duomenys byloje yra gauti įstatyme numatytu būdu ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, ignoravo tai, kad 2012 m. balandžio 18 d. teisėjų leidimai sekti bei klausytis, darant pokalbių įrašus I. P. ir dar 14 telefono abonentų pokalbių, duoti yra vien tik deklaratyvių, jokiais faktiniais duomenimis byloje nepatvirtintu prokuroro pareiškimų pagrindu. 2012 m. rugpjūčio 27 d. teisėjų leidimai jį (kasatorių) sekti ir klausytis taip pat duoti vien tik deklaratyvių, jokiais faktiniais duomenimis byloje nepatvirtintu prokuroro pareiškimų pagrindu.

              4.3. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu ir pažymi, kad šis teismas neanalizavo ir nešalino byloje esančių prieštaravimų, nutylėjo, iškraipė, deklaratyviai ir tendencingai traktavo faktinius duomenis, padarė deklaratyvias, tendencingas ir šališkas išvadas dėl jo (kasatoriaus) kaltumo. Toks, kasatoriaus manymu, teismo BPK reikalavimų nesilaikymas kasaciniame skunde grindžiamas, detaliai analizuojant bylos duomenis ir teigiant, kad: nepagrįstai, nesant byloje faktinių duomenų, jog jis, laikydamasis griežtos konspiracijos, savo telefonu trumposiomis žinutėmis kontaktavo su nenustatytu asmeniu, kuris pareigūnų duomenimis tikėtinai yra susijęs su tiriamomis nusikalstamomis veikomis, buvo išduotas leidimas nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki lapkričio 30 d. klausytis bei įrašinėti jo ((duomenys neskelbtini)) ir nenustatyto abonento ((duomenys neskelbtini)) pokalbių; nepagrįstai, nesant faktinių duomenų nenustatyto abonento numeris ((duomenys neskelbtini)) buvo priskirtas jam (kasatoriui); sulaikius D. B., jo vairuotame automobilyje „Chrysler Voyager“ rasti 12 į dvigubus celofaninius maišelius supiltų rausvo atspalvio amfetamino ir kofeino miltelių mišiniai su tarp dviejų maišelių pribertais sumaltų kavos pupelių milteliais, kai tuo tarpu, pasak V. V., į maišelius, padedant D. A., buvo pilama gelsvo atspalvio amfetamino miltelių maišelių, tarp kurių nieko nebuvo primaišoma; prieštaringos teismų konstatuotos aplinkybės ir byloje esantys duomenys dėl automobilio stovėjimo vietos 2013 m. sausio 17 d., jo važiavimo maršruto ir asmenų, naudojusių šį automobilį 2013 m. sausio 18 d., ir kt.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė O. Rojutė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistųjų D. A. ir R. M. kasacinius skundus atmesti.

5.1. Prokurorė atsiliepime į kasacinius skundus pažymi, kad kasatoriai ginčija vienokias ar kitokias byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodo, kaip vertinti byloje nustatytus objektyvius faktus, kurias iš nustatytų aplinkybių laikyti įrodymais, o kurios iš jų nustatytos netinkamai ar laikytinos prielaidomis, kartu nurodant menamus BPK reikalavimų pažeidimus ir pateikiant savo įrodymų vertinimo versiją ar galimus kitus, naudingus nuteistiesiems byloje surinktų įrodymų vertinimo būdus. Tai, pasak prokurorės, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

5.2. Prokurorė dėl kasatorių nurodomų BPK pažeidimų teigia, kad abiejų instancijų teismai atliko išsamų ir nešališką įrodymų tyrimą ir vertinimą, išsamiai aptarė aplinkybes, kuriomis grindė nuosprendžius; tą įrodo pirmosios instancijos teisme iš kaltinimo pašalintos aplinkybės bei apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis, kuriuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis buvo pakeista. Teismas, pripažindamas tyrimo metu gautus duomenis įrodymais, vadovavosi tų procesinių veiksmų atlikimo metu galiojusio įstatymo reikalavimais ir jokių pažeidimų nenustatė, o surinktus duomenis išsamiai išanalizavo, vertino kaip visumą ir pagrįstai pripažino įrodymais. Nuosprendžiuose teismai išdėstė esmines bylos aplinkybes, kurios buvo nustatytos, apklausiant liudytojus, kaltinamuosius, atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės asmenis, bei procesinių veiksmų metu užfiksuotus duomenis. Teismai, priimdami kasatoriams nepalankius sprendimus, rėmėsi ne tik liudytojų, kurie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, V. V., D. B. ir išteisintojo A. P., bet ir kitų liudytojų – D. G., F. R., K. Z. parodymais. Pasak prokurorės, nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų kasatorių teiginius, kad teismai atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojų parodymams būtų taikę kitokias taisykles, nei kitiems byloje esantiems įrodymams. Jie buvo patikrinti BPK numatytais procesiniais veiksmais ir tinkamai įvertinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Prokurorė nurodo, kad nuteistųjų kaltė įrodyta remiantis visa baudžiamosios bylos medžiaga. Teismai išvardijo ir pateikė įrodymų visumą, kuria rėmėsi, pateikdami motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų padarytų tyčinių nusikaltimų. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus esminius nuteistųjų D. A. ir R. M. apeliacinių skundų argumentus ir pateikė motyvuotas išvadas dėl baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų taikymo bei pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.

5.3. Prokurorė dėl argumentų, susijusių su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai aptarė ne tik D. A. ginčijamus atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. V. parodymus, bet ir kitus tyrimo metu surinktus duomenis ir pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas nuosprendyje savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie buvo įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Teismas nuosprendyje detaliai motyvavo ir išdėstė argumentus, pagrindžiančius D. A. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo. Byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad R. M., veikdamas organizuota grupe, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno, o D. A., veikdamas organizuota grupe, neteisėtai įgijo ir gabeno labai didelį kiekį – 184,353 g psichotropinių medžiagų amfetamino, turėdami tikslą jas platinti Norvegijoje; jiems buvo žinoma, kad ši veika yra draudžiama, nusikalstama ir neteisėta, nes byloje įrodyta, kad psichotropinė medžiaga buvo slepiama specialiai įrengtoje automobilio slėptuvėje, buvo imtasi konspiracinių metodų.

5.4. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje organizuotos grupės požymiai išsamiai atskleisti, byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog D. A. suvokė, kad veikia ne vienas. Nors D. A. neigia bendravęs su kitais, anot jo, tariamos organizuotos grupės nariais, tačiau pagal teismų praktiką, konstatuojant organizuotos grupės požymį, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai pažinotų vieni kitus. Inkriminuojant atskiram bendrininkui organizuotos grupės požymį, pakanka nustatyti, kad jis supranta priklausęs tokiai grupei. Teismams nekilo neaiškumų nei dėl organizuotoje grupėje buvusios hierarchijos, nei dėl vaidmenų pasiskirstymo: teismai vieningai konstatavo, kad R. M. subūrė organizuotą grupę, į kurią įėjo D. A. ir du asmenys, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. R. M., vadovaudamas tokiai grupei, paskirstė kitų narių vaidmenis ir davė nurodymus jiems dėl neteisėto disponavimo psichotropine medžiaga. D. A. ir du asmenys, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, žinojo, kokius veiksmus turi padaryti, kad nusikalstami tikslai būtų įgyvendinti. R. M. iniciatyva buvo surastas automobilis „Chrysler Voyager“, jame įrengta slėptuvė. D. A. ir V. V. įgijo labai didelį kiekį amfetamino ir paslėpė jį automobilyje „Chrysler Voyager“. D. B. užduotis buvo vykti šia transporto priemone į užsienį ir pristatyti siuntą suinteresuotiems asmenims. R. M. kontroliavo kitus organizuotos grupės narius ir jų veiksmus. Kiekvieno iš jų veiksmai buvo svarbūs visam nusikaltimų padarymo mechanizmui, tarpusavyje susiję. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistieji su kitais organizuotos grupės nariais pakankamai kruopščiai ruošėsi, kad amfetaminas būtų nepastebimai išgabentas į užsienį. Pažymėtina, kad organizuotos grupės veikla buvo pakankamai intensyvi, buvo siekiama narkotines ir psichotropines medžiagas gabenti platinti užsienyje. Visus asmenis siejo aukštesnis organizuotumo lygis nei bendrininkų grupė, atlikti veiksmai buvo nuoseklūs ir tikslingi, be nė vieno iš jų galutinis rezultatas pasiektas nebūtų.

6. Nuteistųjų D. A., R. M. kasaciniai skundai atmestini.

              Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

              7. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

              7.1. Nuteistųjų kasaciniuose skunduose (iš esmės pakartojant tai, kas buvo nurodoma ir apeliaciniuose skunduose) daug dėmesio skiriama bylos įrodymų detaliai analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir sava vertinimo versija; didžioji dalis skunduose paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatorių teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl nuteistųjų kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

              8. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nevertino jų visapusiškai, nešalino jų prieštaravimų, išvadas grindė abejonėmis ir prielaidomis – taip pažeidė BPK 1, 7, 10, 20, 44 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies, 304–307, 324, 331 straipsnių, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. Tokie kasatorių skundų teiginiai yra nepagrįsti.

9. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.

              10. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami, atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

11. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

11.1. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius R. M., D. A., A. P., liudytojus V. V., D. B., F. R., E. P., K. Z., M. B., D. B., specialistą M. M., pareigūnus T. D., T. M., D. G., M. D., A. P., A. U., R. V., balsu perskaitė (BPK 276 straipsnio 4 dalis) liudytojos D. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti (tarnybinius pranešimus, telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašymų darymo protokolus, pažymas dėl slapto sekimo, slapto sekimo protokolus, specialisto išvadas, kratos protokolus, objektų apžiūros protokolus, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolus ir kt.), apžiūrėjo daiktinius įrodymus, perklausė garso įrašą, peržiūrėjo vaizdo įrašus, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek R. M., tiek D. A. teisinančius, tiek ir juos kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia R. M., D. A. kaltę, taip pat aptarė jų gynybos versijas dėl byloje nagrinėjamų įvykių faktinių aplinkybių ir motyvuotai jas atmetė.

11.2. Pagal BPK VI dalį neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

              11.3. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą įvertinęs šio teismo ištirtus įrodymus, priešingai nei teigia kasatoriai, nuosprendyje motyvuotai paneigė esminius apeliacinių skundų argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, laikydamasis BPK 331 straipsnio nuostatų. Šis teismas nurodė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistųjų R. M. ir D. A. kaltės, padarius atitinkamai BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, ir, priešingai nei teigia kasatoriai, motyvuotai pasisakė, kodėl liudytojų V. V. ir D. B., atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymus laikė patikimais ir jais vadovavosi, o kai kuriuos nuteistųjų R. M. ir D. A. parodymus atmetė kaip prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams, taip pat išsamiai pasisakė dėl nuteistųjų keliamų versijų, susijusių su automobilio „Chrysler Voyager“ įsigijimo ir naudojimo, garažo naudojimo aplinkybėmis, nuteistųjų ryšio pobūdžio su D. B., ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

              12. Priešingai nei teigia kasatorius D. A., teismai turėjo teisėtą pagrindą remtis liudytojo V. V., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, parodymais.

              12.1. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato atskirų reikalavimų apklausiant kaip liudytoją asmenį, kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 391 straipsnyje numatytais pagrindais. Šiuo pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti liudytojai apklausiami įprastine tvarka, o jų parodymai vertinami taip pat kaip ir kitų liudytojų, remiantis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Tokių asmenų parodymams nesuteikiama jokios išankstinės ar didesnės galios palyginus su kitais bylos įrodymais; gauti baudžiamojo proceso nustatyta tvarka ir patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais jie atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą įrodymų leistinumo sąlygą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2005). Savaime suprantama, kad teismas turi atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikalstamas veikas, skirti didesnį dėmesį jų objektyvumui ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008).

              12.2. Tai, kad V. V. prisipažino dalyvavęs darant nusikalstamas veikas ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas, nesudaro pagrindo nesiremti jo parodymais. Nagrinėjamoje byloje teismai atliko išsamią V. V. parodymų analizę; nuosprendžiuose daug dėmesio skirta jo parodymų patikimumo patikrinimui – jo parodymai palyginti su kitų liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga; atitinka ir yra detalizuojami slapto sekimo pažymoje, specialisto išvadoje, techninių priemonių panaudojimo protokole, pokalbių stenogramoje nurodytais duomenimis. Teismai taip pat analizavo ir vertino V. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, neatitikimą, jų keitimo priežastis, argumentuotai nurodydami, kodėl remiasi jo pakeistais (t. y. pirmosios instancijos teisme duotais) parodymais. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius nuteistasis D. A., jo kaltė padarius nusikalstamas veikas buvo grindžiama ne vien liudytojo V. V., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, pirmosios instancijos teisme metu duotais parodymais, bet ištirtų teisiamajame posėdyje ir laikantis BPK reikalavimų įvertintų įrodymų visuma.

12.3. Kasatoriaus D. A. reiškiamos abejonės dėl V. V. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį teisėtumo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Klausimas dėl liudytojo V. V. baudžiamosios atsakomybės, kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu buvo išspręstas pagal BK 391 straipsnio nuostatas, kai tuo tarpu pagal BPK 255 straipsnio nuostatas byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje; taigi, šiuo atveju – dėl D. A., R. M. ir A. P.. Atsižvelgiant į tai, šie kasatoriaus argumentai paliktini nenagrinėtini.

              13. Nors kasatoriai skunduose cituoja ir itin detaliai analizuoja atskirus bylos įrodymus (sekimo pažymos, tarnybinio pranešimo, techninių priemonių panaudojimo protokolo, pokalbių stenogramų duomenis), teigdami, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį, kad minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijusi su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pažymėtina, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas.

              14. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant kasatoriaus D. A. ginčijamo pokalbio įrašą, teigiant, kad šis įrašas nepagrįstai pripažintas įrodymu, nes teismas nepaskyrė fonoskopinės ekspertizės ir neišsiaiškino, ar kitas iš kalbančiųjų asmenų yra būtent jis – D. A.. Pažymėtina, kad BPK 286 straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva. Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutarties, kaltinamojo D. A. gynėjo prašymas paskirti garso įrašų fonoskopinę ekspertizę buvo argumentuotai atmestas, paaiškinant, kad garso įrašų kokybė netinkama išsamiam identifikaciniam tyrimui, todėl galima tik tikėtina išvada (kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, atlikus fonoskopinį šių garso įrašų tyrimą, buvo duota tikėtina specialisto išvada dėl kito pokalbio dalyvio – V. V.). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas turėjo galimybę antrąjį pokalbio dalyvį (be V. V.) nustatyti pagal kitus bylos įrodymus; tą teismas ir padarė. Dėl to, priešingai nei teigia kasatorius D. A., nėra pagrindo teigti, kad teismas privalėjo skirti fonoskopinę ekspertizę.

              15. Kasatoriaus nuteistojo R. M. teiginiai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo neteisėtumo nepagrįsti. BPK 166 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 171 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui. Bylos duomenys patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2012 m. balandžio 18 d. pagal nusikalstamų veikų požymius, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnams gavus informaciją, jog I. P. su nusikalstamos veikos bendrininkais neteisėtai disponuoja labai dideliais narkotinių bei psichotropinių medžiagų kiekiais ir užsiima šių medžiagų kontrabanda. Ikiteisminio tyrimo metu atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, slaptą sekimą, siekiant nustatyti nusikalstamos veikos mechanizmą, buvo gauta duomenų, jog šioje nusikalstamoje veikloje dalyvauja R. M., D. B., V. V., D. A. ir kiti asmenys. Taigi, pagrindo teigti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas neteisėtai ar kad procesinės prievartos priemonės taikytos be pagrindo, nėra.

16. Kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neatsakė į jų apeliacinių skundų argumentus, susijusius su ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumu, organizuotos grupės sukūrimo, organizavimo ir vadovavimo, didelio kiekio amfetamino įsigijimo, laikymo, gabenimo, specialios slėptuvės automobilyje įrengimo organizavimo aplinkybėmis, garso įrašo vertinimu, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, šis kasatorių nurodomas BPK pažeidimas iš esmės siejamas ne su minėtų apeliacinių skundų argumentų neišnagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, bet su teismo atlikto įrodymų vertinimo nesutikimu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip, nei to apeliaciniuose skunduose pageidavo nuteistieji, negali būti laikoma netinkamu apeliacinių skundų išnagrinėjimu.

16.1. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą privalo patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtame sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, kodėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, arba kokie kiti nuosprendžio klausimai netinkamai išspręsti (BPK 332 straipsnio 7 dalis). Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, ir priimtame nuosprendyje į visus esminius apeliantų nuteistųjų argumentus atsakė bei motyvuotai paaiškino, kodėl jų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies ir dalis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pripažįstama teisinga bei pagrįsta, o kita jo dalis – naikinama ir keičiama.

              17. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, teismų pripažintos įrodytomis aplinkybės dėl D. A. ir R. M. kaltės, padarius atitinkamai BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, nustatytos tinkamai įvertinus bylos įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus bylos aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Laikyti nepagrįstą tokią teismų išvadą nėra teisinio pagrindo.

18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus dėl D. A. ir R. M. kaltumo, padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, nepadarė.

Dėl nuteistojo D. A. kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 260 straipsnio 3 dalies taikymu

19. Nors kasatorius D. A. teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 260 straipsnio 3 dalies nuostatas – ir nepagrįstai jį pripažino veikusį organizuota grupe, tačiau pažymėtina, jog iš esmės šie teiginiai deklaratyvūs ir grindžiami minėtais BPK pažeidimais (įrodymų vertinimo taisyklių, bylos aplinkybių neišsiaiškinimu ir pan.), į kuriuos jau buvo atsakyta 8–18 punktuose, bei nesutikimu su teismų atliktų įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl jo kaltumo.

20. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų.

21. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Pagal teismų praktiką, sprendžiant ar nusikalstamos veikos padarytos veikiant organizuota grupe, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2012, 2K-35/2013, 2K-426-507/2016). Organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, 2K-303-699/2015, 2K-545-489/2015). Tai reiškia, kad nebūtina, jog kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau tokie organizuota grupe veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais.

22. Kaip matyti iš teismų sprendimų, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai D. A. veikoje yra nustatyti ir argumentuotai atskleisti. Be to, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, teismų sprendimuose nurodyta, kaip reiškėsi jo veiksmai organizuota grupe darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Nustatyta, kad R. M. subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš D. B., V. V., atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, ir D. A., paskirstė jų vaidmenis ir davė nurodymus jiems dėl neteisėto disponavimo psichotropine medžiaga. Bylos medžiaga patvirtina, jog D. A. ir du asmenys, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, žinojo, kokius veiksmus jie turi padaryti, kad nusikalstami tikslai būtų įgyvendinti: R. M. iniciatyva buvo surastas automobilis „Chrysler Voyager“, jame įrengta slėptuvė; D. A. ir V. V. įgijo labai didelį kiekį amfetamino ir paslėpė jį automobilyje; D. B. užduotis buvo vykti šia transporto priemone į užsienį ir pristatyti siuntą suinteresuotiems asmenims. Kiekvieno iš šių asmenų veiksmai buvo svarbūs ir tarpusavyje susiję, siekiant bendro nusikalstamo tikslo – amfetaminą slapta išgabenti į užsienį. Kasatoriaus D. A. teiginiai, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų, rodančių jo priklausomumą organizuotai grupei ir kito asmens nurodymų vykdymą daryti nusikalstamus veiksmus, neatitinka bylos duomenų. Kaip minėta, D. A. nusikalstama veika pagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais; aplinkybių, susijusių su automobilio ir garažo naudojimo konspiratyvumu, amfetamino paruošimu gabenti (perpakavimu), paslėpimu automobilio slėptuvėje, visuma, amfetamino kiekis pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad D. A. suvokė, jog vykdo bendrą susitarimą, suvokė pavojingą savo nusikalstamų veiksmų pobūdį ir to siekė. Tai, kad, anot kasatoriaus, jis pažinojo tik kai kuriuos organizuotos grupės narius, o su kitais apskritai nėra bendravęs, nepaneigia jo suvokimo dalyvaujant organizuotos grupės veikloje; pagal teismų praktiką nebūtina, kad visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys pažinotų vienas kitą, palaikytų tarpusavio ryšius ir pan., pakanka abipusio supratimo, kad iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą jie realizuoja bendrai; tai, kaip minėta, ir nustatyta šioje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-648/2017).

23. Taigi, pagal teismų nustatytas nagrinėjamos bylos aplinkybes, D. A. padaryti nusikaltimai teisingai kvalifikuoti, t. y. baudžiamasis įstatymas (tiek BK bendrosios, tiek specialiosios dalies teisės normos) pritaikytos tinkamai. Dėl to tenkinti kasatoriaus D. A. prašymą – naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti – nėra teisinio pagrindo.

24. Darytina bendra išvada, kad keisti ar naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius, remiantis nuteistųjų D. A. ir R. M. kasaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų D. A. ir R. M. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                       Dalia Bajerčiūtė

                                                                                                                                                   Eligijus Gladutis

                                                                                                                                                      Vytautas Masiokas