Civilinė byla Nr. e2A-698-777/2019
Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00954-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.5.2.4; 3.1.7.6; 3.2.4.11; 3.3.1.18.3.
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 4 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Aurimo Brazdeikio, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Žerlausko,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. P. ir R. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. P. ir R. J. ieškinį atsakovams E. K. ir ADB „Gjensidige“ dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti ieškovui J. P. solidariai iš atsakovų 1 298,89 Eur, ieškovei R. J. solidariai iš atsakovų priteisti 3 374,31 Eur, priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:
2.1. 2013 m. gruodžio 30 d., apie 17 val. 45 min., (duomenys neskelbtini), atsakovas, vairuodamas automobilį, partrenkė per važiuojamąją kelio dalį ėjusią pėsčiąją Z. P., ieškovo J. P. sutuoktinę ir ieškovės R. J. motiną. 2017 m. gegužės 2 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių.
2.2. Nors ikiteisminis tyrimas ir nustatė, kad atsakovas Kelių eismo taisyklių reikalavimų nepažeidė, tačiau jis, būdamas eismo dalyviu, tamsiu paros metu, valdydamas didesnio pavojaus šaltinį, turėjo būti atidus, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, atidžiai ir tinkamai naudotis automobilio techninėmis galimybėmis (ilgų šviesų žibintais), todėl savo neteisėtu neveikimu pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, tai turėjo įtakos, kad ieškovams buvo padaryta žala (netiesioginis priežastinis ryšys).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovų po 300 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo E. K. naudai.
4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
4.1. Nustatė, kad ieškovė R. J. apie savo pažeistą teisę sužinojo ne tada, kai įvyko eismo įvykis, o tik 2017 m. rugsėjo 18 d., kai Klaipėdos apygardos teismo nutartimi buvo atmestas jos atstovo skundas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Teigia, jog iš šios neskundžiamos nutarties ji turėjo pagrindą suvokti, kad ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas teisėtai ir pagrįstai, ir jokie kaltinimai E. K. nebus pareikšti, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, todėl ji turi savo teises ginti civiline tvarka. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 112 straipsnio 1 dalies nustatyta, kad civilinis ieškinys gali būti pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, todėl esant priešingai ikiteisminio tyrimo baigčiai, R. J. būtų turėjusi procesinę teisę pareikšti civilinį ieškinį bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Nustatė, kad į teismą su ieškiniu ieškovai kreipėsi 2018 m. birželio 13 d., todėl darė išvadą, kad ieškovai ieškinio senaties termino nepraleido.
4.2. Nurodė, kad eismo įvykio vietoje, t. y. šalia (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies, yra dviračių ir pėsčiųjų takas, tačiau Z. P. juo nesinaudojo. Taip pat Z. P. matomumo zonoje, apytiksliai už 40 m nuo eismo įvykio metu sustojusio automobilio priekio, buvo pėsčiųjų perėja, tačiau Z. P. kelią kirto ne per perėją. Be to, Z. P., priėmusi sprendimą kirsti kelio važiuojamąją dalį ne tam skirtoje vietoje, t. y. ne pėsčiųjų perėjoje, tai darė netinkamai – kelią kirto ne stačiai, o ėjo skersai. Teigia, jog 2014 m. spalio 22 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-96(14)/11K-211(14) nustatyta, kad partrenkimo metu Z. P. buvo dešiniuoju šonu pasisukusi į link jos artėjusį automobilį „Chrysler Grand Voyager“ bei judėjo žengdama kaire koja į priekį, o prieš pat partrenkimą Z. P. judėjo skersai važiuojamosios dalies į priekį, automobiliui „Chrysler Grand Voyager“ iš kairės į dešinę. Darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, kad kokie nors E. K. veiksmai techniniu požiūriu turėjo įtakos eismo įvykio kilimui.
4.3. Nurodė, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei šios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos kitos aplinkybės, ar neteisėti atsakovo veiksmai, kurie galėjo turėti įtakos Z. P. sužalojimui eismo įvykio metu. Teigia, jog šios aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad atsakovo veika nėra susijusi priežastiniu ryšiu su atsiradusia žala – Z. P. sužalojimu, dėl kurio kitą dieną ji mirė.
4.4. Teigia, jog iš byloje esančios ikiteisminio tyrimo medžiagos, kurioje yra autoavarijos vietos apžiūros protokolas ir autoavarijos vietos schema, nustatyta, kad nuo automobilio priekinio dešiniojo rato centro 38,50 m atstumu rytų kryptimi, dešiniame kelkraštyje yra kelio ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“, autoavarijos vietos schemoje pažymėtas, ir pėsčiųjų-dviračių takas. Nurodė, kad kelio ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“ pagal KET yra įspėjamasis kelio ženklas, įspėjantis vairuotoją apie būsimą pavojingą kelio ruožą, kuriuo važiuojant reikia imtis atitinkamų atsargumo priemonių. Darė išvadą, kad šis kelio ženklas tik patvirtina, jog šiame kelio ruože pėsčiųjų perėja buvo, todėl pėsčiosios pareiga yra laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir į kitą kelio pusę eiti tik pėsčiųjų perėjomis.
4.5. Nurodė, kad byloje nustatyta, jog Z. P. buvo apsirengusi tamsiais rūbais, nevilkėjo šviesą atspindinčios liemenės, neturėjo atšvaito ar žibinto, o šias aplinkybes patvirtina ir ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teigia, jog nors ieškovai nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios rūbai nebuvo apžiūrėti, dėl to negalima teigti, kad ji neturėjo atšvaito, ir jos veiksmai negali būti vertinami kaip pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti arba kaip didelis jos neatsargumas, tačiau prielaidų, kad nukentėjusioji turėjo atšvaitą, nepagrindė jokiais įrodymais.
4.6. Teismo vertinimu, bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovas, eismo įvykio metu vairuodamas transporto priemonę, pažeidė KET reikalavimus ar buvo neatidus ir objektyviai turėjo galimybę išvengti susidūrimo su skersai važiuojamosios dalies ėjusia pėsčiąja. Teigia, jog tai, kad E. K. neturėjo objektyvios galimybės laiku pastebėti pėsčiosios, patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu atlikti eksperimentai, kuriuose dalyvavo 11 statistų, iš kurių 3 išvis nepastebėjo pėsčiosios, 7 pastebėjo 0–20,5 m atstumu, t. y. tokiu atstumu, kuris yra nepakankamas sustabdyti transporto priemonę nepravažiuojant partrenkimo vietos (40,5 m), 1 asmuo pastebėjo pėsčiąją iš didesnio atstumo nei sustabdyti reikalingas atstumas. Teigia, jog duomenų, kad E. K. būtų viršijęs didžiausią leistiną greitį, byloje nėra. Darė išvadą, kad E. K. veikė pakankamai rūpestingai ir atidžiai, kaip atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, ir tokiu būdu neprisidėjo prie žalos atsiradimo.
4.7. Nurodė, kad nesant draudžiamojo įvykio faktui, neatsiranda ir draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką ieškovams. Teigė, jog esant išdėstytoms aplinkybėms ir byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei susiklosčiusią teismų praktiką ieškovų ieškinys atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį dėl civilinės atsakomybės panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
6. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
6.1. Nurodė, kad pagal KET 100 punkto nuostatas, atsakovui nebuvo jokių apribojimų važiuoti su įjungtais tolimųjų šviesų žibintais, nes, kaip nurodo pats vairuotojas, – buvo tamsus paros metas ir blogas matomumas. Teigia, jog 2014 m. spalio 22 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-9614/UK-211(14) nustatyta, jog pėsčiosios Z. P. įžengimo į važiuojamąją dalį momentu automobilis „Chrysler Grand Voyager“ iki pėsčiosios pertrenkimo vietos buvo neprivažiavęs nuo 46,1 iki 76,5 metrų atstumu. Teigia, jog tai yra didesnis atstumas, negu reikalingas 50 km/h važiuojančio automobilio sustabdymui.
6.2. Teigia, jog atsakovas nurodė, kad pėsčioji per kelią ėjo lėtai. Mano, jog tai leidžia teigti, kad važiuojant su įjungtomis tolimosiomis žibintų šviesomis, pėsčioji būtų pastebėta anksčiau ir būtų išvengta sunkių pasekmių. Teigia, jog lemiamas momentas, lemiantis kaltės buvimą šioje byloje, yra tai, kad atsakovas turėdamas pareigą vairuoti atidžiai ir tinkamai naudotis automobilio techninėmis galimybėmis (šviesos žibintais), turėjo galimybę laiku pastebėti kliūtį kelyje, o važiuodamas įjungtais tolimųjų šviesų žibintais ir pamatęs kliūtį (nukentėjusiąją), laiku sumažinti greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties ir išvengti susidūrimo.
6.3. Nurodė, kad abu eksperimentai atlikti pažeidžiant BPK 197 straipsnio nuostatas, nes abiem atvejais statistė (kliūtis) buvo statoma priešingos eismo juostos (esant 2-jų krypčių važiavimo juostoms) kelkraštyje 35 cm atstumu nuo asfaltuotos kairiosios kelio dalies kašto. Teigia, jog 2017 m. kovo 16 d. eksperimento atlikimo protokole nurodyta, kad dalyviams buvo išaiškinama, kad kelio važiuojamojoje dalyje, pamačius pėsčiąjį, keliantį grėsmę eismo saugumui, sušukti „matau“. Mano, jog kliūtis, esanti kairės (priešpriešinio eismo) kelio juostos kelkraštyje, negali sudaryti kliūties vairuotojui važiuojant dešiniąja eismo juosta ir apskritai negali būti pastebėta, nes vairuotojo dėmesys, ypač tamsiu paros metu, yra sutelktas į kelią priešais automobilį.
6.4. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš byloje esančios ikiteisminio tyrimo medžiagos, kurioje yra autoavarijos vietos apžiūros protokolas ir autoavarijos vietos schema, nustatyta, kad matomumo zonoje, nuo automobilio priekinio dešiniojo rato centro 38,50 m, atstumu rytų kryptimi, dešiniajame kelkraštyje yra kelio ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“. Kelio ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“ pagal KET yra įspėjamasis kelio ženklas, įspėjantis vairuotoją apie būsimą pavojingą kelio ruožą, kuriuo važiuojant reikia imtis atitinkamų atsargumo priemonių, o 37 punktas numato, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį. Mano, jog teismas paminėto įspėjamojo ženklo reikalavimų netaikė vairuotojui, nors ženklas buvo ir jo matomumo zonoje.
6.5. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nukentėjusiosios veiksmus. Teigia, jog iš KET punktų reikalavimų nukentėjusioji atliko šiuos pažeidimus: ėjo per kelią neįsitikinusi saugumu ir nesinešė šviečiančio žibinto. Mano, jog tai atitinka paprastą neatsargumą. Ieškovų vertinimu, kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad griežtosios atsakomybės atveju paprastas neatsargumas jokios įtakos žalos atlyginimo dydžiui neturi ir nesudaro pagrindo mažinti žalos atlyginimą. Teigia, jog nukentėjusiojo kaltė, reikalinga taikyti nuostolių paskirstymo principą, turi pasireikšti kaip didesnio laipsnio atidumo ir rūpestingumo neužtikrinimas (didelis neatsargumas), o ne kaip paprastas neatsargumas.
6.6. Nurodė, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog nukentėjusioji neturėjo atšvaito. Teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu R. J. nurodė, kad motina nešiojo atšvaitą (paprastai ant rankos), nukentėjusiosios rūbai tyrimo pareigūnų nebuvo apžiūrėti. Atkreipė dėmesį, jog į įvykio vietą atvykus policijos darbuotojams, nukentėjusiosios daiktai (rankinė, batai, pirštinės) atsakovo jau buvo surinkti ir padėti ant kelio važiuojamosios dalies prieš automobilį. Teigia, jog pagal įrodymų turinio loginį ryšį negalima teigti, kad atšvaitų nebuvo.
6.7. Nurodė, kad kelio ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“ pagal KET yra įspėjamasis kelio ženklas, įspėjantis vairuotoją apie būsimą pavojingą kelio ruožą, kuriuo važiuojant reikia imtis atitinkamų atsargumo priemonių, tačiau tai nėra ženklas, žymintis pačią pėsčiųjų perėją (ženklinimo Nr. 533 ir 534). Mano, jog tokiu būdu neįrodžius perėjos buvimo fakto, nėra pagrindo daryti išvados dėl nukentėjusiosios KET 49 punkto reikalavimų pažeidimo.
6.8. Ieškovų teigimu, aplinkybę, kad Z. P. į kitą kelio pusę ėjo stačiu kampu, įrodo teismo medicinos eksperto G. P. išvada, kurioje nurodyta, kad automobilis sudavė smūgį iš dešinės pusės kūno atžvilgiu. Teigia, jog 2014 m. spalio 22 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-96(I4)/HK-211(14) nustatyta, kad partrenkimo metu Z. P. buvo dešiniuoju šonu pasisukusi į link jos artėjusį automobilį „Chrysler Grand Voyager“ bei judėjo žengdama kaire koja į priekį, o prieš pat partrenkimą Z. P. judėjo skersai važiuojamosios dalies į priekį automobiliui „Chrystler Grand Voyager“ iš kairės į dešinę. Mano, jog dėl šių įrodymų darytina išvada, kad Z. P. iki pertrenkimo ėjo skersai kelią stačiu kampu. Darė išvadą, jog esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo nukentėjusiosios veiksmus vertinti kaip ypač didelį neatsargumą.
7. Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas prašo atmesti ieškovų apeliacinį skundą ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
8.1. Nurodė, kad jokie teisės aktai nenumatė atsakovui pareigos važiuoti su įjungtais tolimųjų šviesų žibintais. Tą konstatavo ir Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, kuria buvo atmestas ieškovės R. J. atstovo advokato A. P. skundas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Teigia, jog patys apeliantai nurodo, kad pagal KET tolimosios žibintų šviesos privalo būti perjungtos likus iki priešpriešais atvažiuojančios transporto priemonės ne mažiau kaip 150 m (KET 100.2 punktas). Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nurodyta, kad atsakovas, važiuodamas (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, matė tolumoje (žiedinėje sankryžoje) kitas transporto priemones (šviesas), todėl tolimųjų šviesos žibintų ir nejungė.
8.2. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas nepagrįstai vadovavosi 2015 m. gruodžio 17 d. ir 2017 m. kovo 16 d. eksperimentų išvadomis. Teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų teisėtumą patikrino ne tik aukštesnės instancijos prokuroras, bet Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi ir Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi išnagrinėdamas R. J. atstovo advokato R. P. skundus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Nurodė, kad visais atvejais buvo konstatuota, kad BPK 197 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos, eksperimentų metu įvykio situacija buvo atkurta, todėl duomenys buvo gauti teisėtu būdu, dėl to nėra pagrindo netikėti eksperimentų rezultatais.
8.3. Nurodė, kad 2014 m. spalio 22 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-96(14)/11K-211(14) nurodyta, kad atsakovo faktinio greičio nustatyti negalima, tačiau automobilis stabdymo metu judėjo 42,5 km/h greičiu, o prieš pėsčiosios partrenkimą – greičiau. Darė išvadą, kad automobilis važiavo būtent 50 km/h greičiu. Taip pat paminėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė eismo įvykyje dalyvavęs atsakovas, E. K. bei I. K.. Jų parodymai vienodai patvirtina, kad atsakovas važiavo ne didesniu kaip 50 km/h greičiu.
8.4. Atsakovas teigia, jog laikydamasis Kelių eismo taisyklių ir neviršydamas leistino greičio, elgėsi maksimaliai apdairiai ir protingai bei turėjo pagrindo manyti, kad kiti eismo dalyviai nepažeidinės Kelių eismo taisyklių bei nesudarys jam kliūčių kelyje. Pažymėjo, jog tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, kad transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien dėl to, kad yra teorinė galimybė, kad kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių. Nurodė, kad tą pripažino ir Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje, atmesdamas ieškovės R. J. atstovo advokato A. P. skundą.
8.5. Nurodė, kad faktą, jog atsakovas buvo maksimaliai apdairus ir rūpestingas, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu atlikti eksperimentai, kai buvo atkurtas eismo įvykis (panašioje vietoje ir panašiomis meteorologinėmis sąlygomis). Teigia, jog eksperimento metu paaiškėjo, kad net 3 statistai (iš eksperimente dalyvavusių 11 statistų) iš viso nepastebėjo pėsčiosios, 7 statistai pėsčiąją pastebėjo per vėlai, t. y. pravažiavo Z. P. partrenkimo vietą ir nesugebėjo automobilio sustabdyti taip, kad išvengtų susidūrimo, ir tik 1-as statistas eksperimento metu pamatė pėsčiąją iš tokio atstumo, kad spėtų sustabdyti automobilį. Akcentavo tai, kad statistai žinojo, jog dalyvauja eksperimente ir turi pastebėti pėsčiąjį, taigi to laukė ir tikėjosi, todėl ir jų reakcija buvo atitinkami greitesnė nei atsakovo. Tačiau nepaisant ir to, absoliuti dauguma vairuotojų tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip įvyko 2013 m. gruodžio 30 d. eismo įvykis, nepamatė pėsčiosios ir nespėjo sustabdyti automobilio laiku.
8.6. Mano, jog apeliantų argumentai, kad jei atsakovas būtų važiavęs dar lėčiau ar net sustojęs, arba jei būtų įsijungęs tolimųjų žibintų šviesas, eismo įvykis nebūtų kilęs ir Z. P. nebūtų žuvusi, yra hipotetinio pobūdžio. Teigia, jog tokios prielaidos negali būti pakankamos priežastiniam ryšiui pagrįsti ir civilinei atsakomybei taikyti. Faktas, kad Z. P. būtų nežuvusi, jei atsakovas tuo metu nebūtų važiavęs automobiliu, tačiau faktinės aplinkybės yra tokios, kad būtent atsakovas tuo metu važiavo keliu, kai Z. P. neleistinoje vietoje kirto kelią ir sudarė kliūtį atsakovo automobiliui. Mano, jog išimtinai Z. P. veiksmai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiomis neigiamomis pasekmėmis, o ne tai, kad atsakovas tuo metu važiavo keliu.
8.7. Nurodė, kad aplinkybė, jog Z. P. nuo kelkraščio pasisukusi kirto kelio važiuojamąją dalį, nepanaikina jos kaip pėsčiosios pareigų, numatytų KET 48 punkte. Kita vertus, akivaizdu, kad einant kelio važiuojamąja dalimi yra daug didesnis pavojus sukelti eismo įvykį nei einant kelkraščiu, todėl logiška, kad pėstiesiems, tamsiuoju paros metu esantiems kelio važiuojamojoje dalyje ar kertantiems kelio važiuojamąją dalį, KET 48 punktas, įpareigojantis neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būti prie drabužių prisisegus kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą, yra taikytinas.
8.8. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 68-1-01017-13 medžiaga patvirtina, kad Z. P. 2013 m. gruodžio 30 d. dėvėjo tik tamsius rūbus ir jokio atšvaito su savimi neturėjo. Teigia, jog šią aplinkybę patvirtina 2013 m. gruodžio 30 d. tarnybinis pranešimas, 2013 m. gruodžio 31 d. apžiūros protokolas, 2016 m. sausio 28 d. E. K. apklausos protokolas, kuriame ji nurodė, kad Z. P. buvo tik su tamsiais rūbais, bei 2016 sausio 28 d. I. K. apklausos protokolas, kuriame ji nurodė, kad atšvaito nebuvo.
8.9. Nurodė, kad byloje yra neginčijama, kad nuo automobilio priekinio dešiniojo rato centro 38,5 m atstumu rytų kryptimi buvo ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“. Pažymėjo, kad įspėjamieji kelio ženklai gyvenvietėse yra statomi 50–100 m atstumu nuo pavojingo kelio ruožo (KET 1 priedo 2 punktas). Nurodė, kad pėsčiųjų perėja yra tolėliau nuo eismo įvykio, t. y. tame pačiame kelyje ties žiedine sankryža. Mano, jog Z. P. turėjo būti suvokiama, kad jos kelio ruože (matomumo zonoje) yra pėsčiųjų perėja ir kad kelią ji privalo kirsti per ją. Akcentavo ir tai, kad pėsčioji Z. P. buvo (duomenys neskelbtini) gyventoja, todėl jai neabejotinai buvo žinomos apylinkės ir keliai, taigi ir ties žiedine sankryža esanti pėsčiųjų perėja, todėl sutiko su teismo išvada, kad kelio ruože pėsčiųjų perėja buvo, todėl pėsčiosios Z. P. pareiga buvo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir į kitą kelio pusę eiti tik pėsčiųjų perėja.
8.10. Teigia, jog išimtinai tik Z. P. veiksmai sudarė galimybes kilti grėsmei jos pačios saugumui, nes ji nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių galimam susidūrimui su gatve važiuojančia transporto priemone išvengti, todėl tokiu savo elgesiu ji ne tik sumažino, bet visiškai prarado galimybę išvengti susidūrimo su transporto priemone. Mano, jog tokie neatsakingi, nerūpestingi ir neapdairūs pačios pėsčiosios Z. P. veiksmai aiškiai nulėmė eismo įvykį ir jo pasekmes, todėl šalintina bet kokia atsakovo civilinė atsakomybė ir pareiga atlyginti žalą.
9. Atsakovė ADB „Gjensidige“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti.
10. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
10.1. Nurodė, kad joks teisės aktas nenumatė pareigos E. K. važiuoti įjungus tolimųjų šviesų žibintus. Teigia, jog bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad prieš įvykį E. K. matė tolumoje (žiedinėje sankryžoje) kitas transporto priemones (šviesas), todėl tolimųjų šviesos žibintų nejungė.
10.2. Nurodė, kad 2017 m. kovo 16 d. atlikto eksperimento metu eksperimento dalyviai net važiuodami su įjungtais tolimųjų šviesų žibintais pėsčiąją pastebėjo esant tokiam atstumui, kurio nepakanka transporto priemonei sustabdyti. Pažymėjo, jog visi eksperimente dalyvavę statistai apie kelyje turinčią pasirodyti kliūtį žinojo ir jos tikėjosi, o atsakovas nežinojo ir negalėjo tikėtis, kad važiuojamojoje kelio dalyje gali eiti žmogus.
10.3. Teigia, jog byloje nėra jokių duomenų, kad E. K. įvykio metu būtų viršijęs leidžiamą 50km/h greitį. Mano, jog aplinkybę dėl važiavimo saugiu greičiu patvirtino kartu su E. K. važiavę šeimos nariai bei 2014 m. spalio 22 d. specialisto išvada Nr. 11K-96(14)/11K-211(14), kurioje nurodyta, kad automobilis stabdymo momentu judėjo 42,5 km/h greičiu.
10.4. Pažymėjo, jog pėsčioji Z. P. pažeidė KET 48, 49 punktų reikalavimus, t. y. tamsiuoju paros metu nesinešė šviečiančio žibinto, nevilkėjo ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais, nebuvo prisisegus atšvaito, kelią kirto ne per perėją, nors ji buvo vos 40 metrų. Prieš kirsdama kelią ne pėsčiųjų perėjoje, neįsitikino, kad tai daryti bus saugu ir kad ji nesudarys kliūties atvažiuojančiai transporto priemonei, buvo itin neatsargi ir elgėsi rizikingai. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad būtent žuvusios didelis neatsargumas buvo vienintelė eismo įvykio priežastis, šalinanti E. K. civilinę atsakomybę.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
12. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovės (apeliantės) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
13. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovų reikalavimas priteisti iš atsakovų patirtą neturtinę žalą teisėtumo ir pagrįstumo.
14. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Pagal atsiradimo pagrindus skiriamos dvi civilinės atsakomybės rūšys – sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis). CK XXII skyriaus, reglamentuojančio civilinę atsakomybę, normos apima tiek bendras abiem civilinės atsakomybės rūšims taikytinas normas, įtvirtintas CK XXII skyriaus pirmajame skirsnyje „Bendrosios nuostatos“ (CK 6.245–6.255 straipsniai), tiek ir specialiąsias normas, taikomas atskirai tik sutartinei atsakomybei (CK 6.256–6.262 straipsniai) ir tik deliktinei atsakomybei (CK 6.263–6.2901 straipsniai).
15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos kilimo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė ir atlieka kompensacinį vaidmenį. Civilinė atsakomybė atsiranda esant asmens, įpareigoto atlikti atitinkamus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, kaltei dėl šių neteisėtų veiksmų padarymo ar neveikimo, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Civilinės atsakomybės rūšis – deliktinė atsakomybė – yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė kyla iš asmens neteisėtais veiksmais (neveikimu) padaromos žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-219/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
16. Nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai susiję su didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos atlyginimu. Tai specialus įstatyme įtvirtintas deliktinės atsakomybės atvejis, reglamentuojantis didesnio pavojaus šaltinių valdytojų civilinę atsakomybę už šių šaltinių padarytą žalą (CK 6.270 straipsnis). Jis priskirtinas prie griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų, kai taikoma atsakomybė be kaltės. Todėl sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą, kai prievolė atlyginti šią žalą nukentėjusiajam atsiranda CK 6.270 straipsnyje įtvirtintu deliktinės atsakomybės atveju, turi būti įrodytos šios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir žala (nuostoliai). Be to, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju žala buvo padaryta asmens sveikatai, sprendžiant dėl sveikatos sužalojimo nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos atlyginimo klausimą, taikytinas ir CK 6.283 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas, nustatantis atlygintinos žalos rūšis ir nuostolių sampratą.
17. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 30 d., apie 17.45 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties sankryža su (duomenys neskelbtini) gatve E. K. vairuodamas automobilį „Chrysler Grand Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) partrenkė per važiuojamąją kelio dalį ėjusią pėsčiąją Z. P.. 2013 m. gruodžio 31 d. Z. P. dėl autoavarijos metu patirtų sužalojimų mirė. 2013 m. gruodžio 30 d. dėl šio įvykio Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 68-1-01017 pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, kuris 2017 m. gegužės 2 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių.
18. Nagrinėjamu atveju, apeliantai įrodinėdami atsakovo E. K. civilinę atsakomybę nurodo, kad atsakovas nesinaudojo tolimosiomis žibintų šviesomis, galbūt viršijo 50 km/h greitį, atsakovas nepaisė įspėjamojo kelio ženklo „127 Pėsčiųjų perėja“ bei tai, jog tamsiu paros metu, esant blogam matomumui, atsakovas vairuodamas padidinto pavojaus šaltinį vairavo ne pakankamai atidžiai, todėl pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
19. Apeliaciniu skundu nurodoma, jog pagal KET 100 punkto nuostatas atsakovui nebuvo jokių apribojimų važiuoti su įjungtais tolimųjų šviesų žibintais, kadangi buvo tamsus paros metas ir prastas matomumas, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šios bylos kontekste yra aktualus 2002 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo Nr. 1950 (toliau – KET) (Redakcija galiojusi nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 11 d.) XII skyriuje „Šviesos prietaisų naudojimas“ nurodytas teisinis reglamentavimas, kuris nustato, jog tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų vairuotojai privalo važiuoti keliais su įjungtomis artimosiomis arba tolimosiomis žibintų šviesomis (99 punktas). Šiame skyriuje taip pat nustatyta, jog tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui tolimosios žibintų šviesos turi būti perjungtos į artimąsias: apšviestuose keliuose (100.1 punktas); likus iki priešpriešiais atvažiuojančios transporto priemonės ne mažiau kaip 150 m (100.2 punktas); kitais atvejais, kai tolimosios žibintų šviesos gali akinti vairuotojus (net ir važiuojančius ta pačia kryptimi), arba kai priešpriešais atvažiuojantis vairuotojas duoda signalą perjunginėdamas šviesas (100.3 punktas). Akinamas vairuotojas privalo įjungti avarinę šviesos signalizaciją ir neįvažiuodamas į kitą eismo juostą sulėtinti greitį, prireikus – ir sustoti (101 punktas). Šviesiuoju paros metu motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų vairuotojai privalo važiuoti keliais su įjungtomis artimosiomis arba specialiai šiam metui skirtomis žibintų šviesomis (102 punktas). Rūko žibintus leidžiama naudoti tik esant blogam matomumui, o priekinius – ir sugedus priekiniam kairiajam artimųjų šviesų žibintui (103 punktas). Kitų šviesos prietaisų naudojimo būdų KET nereglamentuoja. Iš nurodyto teisinio šviesos prietaisų naudojimo reglamentavimo akivaizdu, jog atsakovas neturėjo pareigos važiuoti įjungęs tolimąsias žibintų šviesas, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas važiuodamas su įjungtomis trumposiomis žibintų šviesomis pažeidė KET reikalavimus, taip atlikdamas neteisėtus veiksmus, ir yra atsakingas dėl žalos kilimo.
20. Nors apeliantai daro prielaidą, jog atsakovui važiuojant su įjungtais tolimųjų šviesų žibintais jis būtų anksčiau pastebėjęs nukentėjusiąją ir būtų spėjęs sustoti, tačiau byloje surinkti įrodymai paneigią šią prielaidą. Pažymėtina, jog prie nagrinėjamos civilinės bylos pridėta ikiteisminio tyrimo Nr. 68-1-01017-13 medžiaga, iš kurios nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. gruodžio 17 d. bei 2017 m. kovo 16 d. buvo atlikti eksperimentai, kuriuose dalyvavo 11 statistų, iš kurių 3 nepastebėjo pėsčiosios, 7 pastebėjo 0–20,5 m atstumu, t. y. tokiu atstumu, kuris yra nepakankamas sustabdyti transporto priemonę nepravažiuojant partrenkimo vietos (40,5 m), 1 asmuo pastebėjo pėsčiąją iš didesnio atstumo nei sustabdymui reikalingas atstumas. Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008.). Įvertinusi proceso šalių nurodomas aplinkybes bei byloje surinktus rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog labiau tikėtina, jog atsakovas net ir važiuodamas su įjungtais tolimųjų šviesų žibintais laiku nebūtų pastebėjęs nukentėjusiosios, todėl darytina išvada, jog apeliantų argumentai dėl tolimųjų šviesų žibintų naudojimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.
21. Apeliaciniu skundu taip pat teigiama, jog atsakovas turėdamas pareigą vairuoti atidžiai ir tinkamai naudotis automobilio techninėmis galimybėmis (šviesos žibintais), turėjo galimybę laiku pastebėti kliūtį kelyje ir laiku sustojus išvengti susidūrimo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus laiko nepagrįstais. Kaip minėta šios nutarties 20 punkte, ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. kovo 16 d. buvo atliktas eksperimentas, kurio metu buvo modeliuojamas įvykęs eismo įvykis. Šio eksperimento metu eksperimento dalyviai net važiuodami su įjungtais tolimųjų šviesų žibintais pėsčiąją pastebėjo esant tokiam atstumui, kurio nepakanka transporto priemonei sustabdyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas vairuodamas transporto priemonę nepažeidžiant KET nuostatų, nors ir turėdamas galimybę naudotis tolimosiomis šviesų žibintais, negali būti laikomas kaip nesilaikęs pareigos vairuoti atidžiai, kadangi šiuo atveju didesnę įtaką eismo įvykio kilimui turėjo ne aplinkybė, jog atsakovas vairuodamas transporto priemonę nesinaudojo tolimaisiais šviesų žibintais, o tai, kad nukentėjusioji (žuvusioji) esant tamsiam paros metui, neturėdama atšvaitų, nevilkėdama ryškiaspalvės liemenės su šviesa atspindinčiais elementais, kirsdama kelią ne pėsčiųjų perėjoje, neįvertinusi prie jos artėjančios atsakovo transporto priemonės elgėsi neatsargiai ir nerūpestingai.
22. Apeliaciniu skundu teigiama, jog abu eksperimentai atlikti pažeidžiant BPK 197 straipsnio nuostatas, nes abiem atvejais statistė (kliūtis) buvo statoma priešingos eismo juostos (esant 2-jų krypčių važiavimo juostoms) kelkraštyje 35 cm atstumu nuo asfaltuotos kairiosios kelio dalies kašto. Mano, jog kliūtis esanti kairės (priešpriešinio eismo) kelio juostos kelkraštyje negali sudaryti kliūties vairuotojui važiuojant dešiniąja eismo juosta, nes vairuotojo dėmesys, ypač tamsiu paros metu, yra sutelktas į kelią priešais automobilį. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų teisėtumą patikrino ne tik prokuratūra, tačiau ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai (buvęs Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi bei Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi išnagrinėję R. J. atstovo advokato R. P. skundus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Dar daugiau, atliktų eksperimentų rezultatus įvertino Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus vyriausiasis ekspertas, kuris surašė 2017 m. balandžio 10 d. specialisto išvadą Nr. 11K-90(17). Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog atliekant abu eksperimentus, aplinkybės, jog statistė buvo statoma priešingoje eismo juostoje, nėra pagrindas pripažinti, kad eksperimento duomenys gauti neteisėtu būdu, o teisėjų kolegijos vertinimu, įvykio situacija buvo atkurta tinkamai, nepažeidžiant BPK 198 straipsnio nuostatų.
23. Apeliantai nurodė, jog kelio ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“ pagal KET yra įspėjamasis kelio ženklas, įspėjantis vairuotoją apie būsimą pavojingą kelio ruožą, kuriuo važiuojant reikia imtis atitinkamų atsargumo priemonių, o 37 punktas numato, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį. Mano, jog teismas paminėto įspėjamojo ženklo reikalavimų vairuotojui netaikė, nors ženklas buvo ir jo matomumo zonoje. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. KET 37 punkte nustatyta: „artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį“. Iš nurodytos teisės normos matyti, jog įstatymų leidėjas šiuo atveju nustatė, jog artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ tuo tikslu, kad praleistų perėjoje į gatvę įėjusius pėsčiuosius. Tai reiškia, jog transporto priemonės vairuotojas, tik pamatęs pėsčiųjų perėja einantį pėsčiąjį, privalo sulėtinti greitį arba visiškai sustoti, tačiau nagrinėjamu atveju faktinės bylos aplinkybės yra kitokios. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, jog nuo automobilio priekinio dešiniojo rato centro 38,50 metrų atstumu rytų kryptimi, dešiniame kelkraštyje yra kelio ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“. Tai reiškia, jog po automobilio susidūrimo su nukentėjusiąja (žuvusiąja) automobilis sustojo iki pėsčiųjų perėjos likus 38,50 metrų atstumu, todėl darytina išvada, jog nukentėjusioji (žuvusioji) išėjo į važiuojamąją dalį ne pėsčiųjų perėjoje. Atsižvelgdama į nurodytą KET 37 punkto išaiškinimą bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio punkto reikalavimų vairuotojui netaikė.
24. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nukentėjusiosios veiksmus. Teigia, jog nukentėjusiosios veiksmai atitinka paprastą neatsargumą, o kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad griežtosios atsakomybės atveju paprastas neatsargumas jokios įtakos žalos atlyginimo dydžiui neturi ir nesudaro pagrindo mažinti žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji kreditoriaus kaltės esant civilinei atsakomybei taisyklė – jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. CK 6.282 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Kitaip nei žalą padariusio asmens, nukentėjusiojo kaltė nepreziumuojama, ją turi įrodyti žalą padaręs asmuo. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog apeliantai neneigia, jog eismo įvykio kilimui įtakos turėjo ir nukentėjusiosios veiksmai, tačiau nesutinka su nustatytu nukentėjusiosios kaltės apimtimi.
25. Paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje paprastas neatsargumas įvardijamas ir kaip neatidumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006). Antai byloje, kurioje žala atsirado žuvus iš autobuso lipusiam ir po jo ratais pakliuvusiam neblaiviam asmeniui (CK 6.270 straipsnis), kasacinis teismas sutiko su žemesnės instancijos teismų sprendimu, kad žuvusiojo kaltė pasireiškė tik kaip paprastas neatsargumas, ir neturtinės žalos dydžio nesumažino, nes didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę tretiesiems asmenims mažina tik nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2008).
26. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad didelis neatsargumas yra tuomet, kai asmuo neužtikrina elementarių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų laikymosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010). Vertinant, ar buvo didelis nukentėjusiojo neatsargumas, reikšminga yra tai, ar nukentėjusysis sąmoningai neatsižvelgė į tam tikrą riziką, dėl kurios buvo instruktuotas, įspėtas ar neabejotinai žinojo ją esant.
27. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad teisiniu požiūriu Z. P. eismo įvykio metu pažeidė KET 48 punkto ir 49 punkto reikalavimus, t. y. nukentėjusioji, eidama neapšviestu kelkraščiu tamsiuoju paros metu, nesinešė šviečiančio žibinto, nevilkėjo ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais bei nebuvo prie drabužių prisisegusi kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą. Taip pat nesilaikė įpareigojimo į kitą kelio pusę eiti pėsčiųjų perėjomis, nors už 38,50 metrų nuo eismo įvykio metu sustojusio automobilio priekio, buvo pėsčiųjų perėja, tačiau Z. P. kelią kirto ne per perėją. Be to, į važiuojamąją dalį pėsčioji žengė neįsitikinusi, jog eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Dar daugiau, Z. P., priėmusi sprendimą kirsti kelio važiuojamąja dalį ne tam skirtoje vietoje, t. y. ne pėsčiųjų perėjoje, tai darė netinkamai – kelią kirto ne stačiai, o ėjo skersai (šios aplinkybės patvirtintos 2014 m. spalio 22 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-96(14)/11K-211(14)). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustatytomis aplinkybėmis, nukentėjusioji kaip pėsčioji ir eismo dalyvė, sudarė galimybes kilti grėsmei savo saugumui, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių galimam susidūrimui su gatve važiuojančia transporto priemone išvengti, todėl jos veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti kaip didelis neatsargumas.
28. Nors apeliaciniu skundu yra nurodoma, jog nukentėjusioji nešiojo atšvaitą (paprastai ant rankos), tačiau tokių savo argumentų apeliantai nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisyklė. Materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, nurodydamos, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), konstatuoja, jog apeliantai neįrodė aplinkybių, kad nukentėjusioji eismo įvykio metu su savimi turėjo atšvaitą ir jis buvo gerai matomas kitiems eismo dalyviams, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
29. Apeliantai taip pat nurodo, jog kelio ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“ pagal KET yra įspėjamasis kelio ženklas, įspėjantis vairuotoją apie būsimą pavojingą kelio ruožą, kuriuo važiuojant reikia imtis atitinkamų atsargumo priemonių, tačiau tai nėra ženklas, žymintis pačią pėsčiųjų perėją (ženklinimo Nr. 533 ir 534). Mano, jog tokiu būdu neįrodžius perėjos buvimo fakto, nėra pagrindo daryti išvados dėl nukentėjusiosios KET 49 punkto reikalavimų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 3-83 (toliau – taisyklės), 34 punkte nustatyta, jog įspėjamieji ženklai, išskyrus ženklus Nr. 138, 139, 146–149, gyvenvietėse įrengiami 50–100 m atstumu, o ne gyvenvietėse – 150–300 m atstumu prieš pavojingo ruožo pradžią. Jeigu ženklus įrengti nurodytu atstumu dėl kokių nors priežasčių sudėtinga, juos leidžiama įrengti ir kitokiu atstumu, tačiau tuo atveju po ženklu turi būti papildoma lentelė Nr. 801, nurodanti atstumą iki pavojingo ruožo pradžios. Minėtų taisyklių 70 punkte nustatyta, jog ženklas Nr. 127 „Pėsčiųjų perėja“ ne gyvenvietėse turi būti įrengiamas prieš visas ženklais Nr. 533, 534 pažymėtas pėsčiųjų perėjas, o gyvenvietėse prieš perėjas, kurios matomos iš mažesnio nei 150 metrų atstumo. KET 49 punkte nurodyta, jog į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog nuo automobilio priekinio dešiniojo rato centro 38,50 metrų atstumu rytų kryptimi, dešiniame kelkraštyje yra kelio ženklas „127 Pėsčiųjų perėja“, todėl atsižvelgiant į taisyklių 34 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, jog pati perėja nuo automobilio priekinio rato centro iki pačios perėjos buvo atstumu nuo 88,50 metrų iki 138,50 metrų (38,50 metrų + 50 metrų – 38,50 metrų +100 metrų), tačiau šios aplinkybės nepaneigia nukentėjusiosios pareigos į kitą gatvės pusę pereiti tik perėjose. Dar daugiau, nukentėjusioji, už maždaug 40 metrų matydama kelio ženklą „127 Pėsčiųjų perėja“, turėjo ir galėjo suprasti, jog netoliese yra pėsčiųjų perėja, kur ji gali saugiai pereiti kelią, tačiau pasirinkdama kitokį kelio kirtimo būdą prisiėmė riziką, jog gali nukentėti. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog neįrodytas perėjos buvimo faktas, kaip nepagrįstą.
30. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
33. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas E. K. prašo priteisti iš ieškovų 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą buvo pateikti šie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai, t. y. 2019 m. sausio 3 d. sąskaita už teisines paslaugas, serija SK Nr. 2019/01, joje nurodyta, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą mokėtina suma sudaro 400 Eur. Taip pat pateiktas 2019 m. sausio 4 d. išrašas – mokėjimo detalės, kuriuo atsakovė sumokėjo advokatui 400 Eur sumą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), konstatuoja, kad atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra pagrindas šią sumą priteisti atsakovui E. K. iš ieškovų (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).
34. Apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos bylinėjimosi išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 93 straipsnis).
35. Duomenų apie ieškovų, atsakovės ADB „Gjensidige“ patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje negauta, todėl šis klausimas nespręstinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui E. K. iš ieškovų J. P. ir R. J. lygiomis dalimis po 200 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Aurimas Brazdeikis
Jolanta Gailevičienė
Alvydas Žerlauskas