Civilinė byla Nr. e2-1255-910/2022
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00196-2022-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.3; 3.3.2.4; 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gruodžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos J. D. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. spalio 19 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškimas atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Oloris“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Oloris“ nemokumo (bankroto) byloje, suinteresuoti asmenys – N. K., valstybės įmonė „Klaipėdos valstybinė jūrų uosto direkcija“,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Oloris“ kreditorių susirinkimas 2021 m. kovo 12 d. sprendimu nutarė vykdyti UAB „Oloris“ bankroto procesą ne teismo tvarka, nemokumo administratore paskirta UAB „Bankroteka“.
2. Pareiškėja J. D. pateikė teismui pareiškimą dėl BUAB „Oloris“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-812-618/2021 pareiškėjos skundas patenkintas iš dalies: panaikintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Oloris“ 2021 m. rugpjūčio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimas 2 darbotvarkės klausimu; patvirtintas BUAB „Oloris“ kreditorės J. D. finansinis reikalavimas, t. y. 6 126,82 Eur finansinis reikalavimas, tenkinamas pirmąja eile pirmu etapu, ir 5 031,18 Eur finansinis reikalavimas, tenkinamas pirmąja eile antru etapu. 2022 m. balandžio 7 d. nemokumo administratorius pateikė ataskaitą, iš kurios matyti, kad bendrovė jokio likvidaus turto, kurį pardavus būtų įmanoma nors iš dalies padengti skolas, neturi. Iki bankroto proceso inicijavimo, žinodamas įmonės realią ūkinę finansinę padėtį, jos įsipareigojimų dydį, bendrovės vienintelis akcininkas bei vadovas L. S. (L. S.) pakeitė bendrovės vadovą į N. K. tam, kad perleistų vienintelį įmonės vertingą turtą – laivą „Sunland“ – į L. S. kontroliuojamą įmonę SUNLAND LIMITED. Iš nemokumo administratoriaus ataskaitos matyti, kad bendrovės balanso duomenimis UAB „Oloris“ ilgalaikio turto vertė iki nurodyto sandorio sudarymo – 24 129 Eur, o 2021 m. kovo 12 d. ilgalaikio turto vertė tapo 0,00 Eur. Pareiškėjos įsitikinimu, pagrindinis šio sandorio tikslas buvo prieš bendrovės bankroto paskelbimą išsaugoti bendrovės turto dalį L. S. valdomos įmonės SUNLAND LIMITED dispozicijoje ir padaryti turtinę žalą kitiems BUAB „Oloris“ kreditoriams. Iš BUAB „Oloris“ finansinės ataskaitos matyti, kad 2020 m. pabaigoje bendrovė jau buvo nemoki, nes jos įsipareigojimų dydis (107 070 Eur) viršijo bendrovės turto vertę (52 755 Eur).
3. Atsakovė BUAB „Oloris“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Bankroteka“, atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad laivas parduotas už 37 000 Eur. Buhalterinė likutinė laivo vertė – 24 129 Eur. UAB „Oloris“ laivą nusipirko 2014 m., sandorį finansavo SUNLAND LIMITED, sumokėjusi laivo pardavėjui 61 092,94 Eur. Užskaita buvo atlikta, nes skola SUNLAND LIMITED buvo atsiradusi 2014 m. ir ji didesnė už skolas kitiems kreditoriams. Pagal pateiktus balanso duomenis bankroto bylos iškėlimo dieną UAB „Oloris“ kreditorių finansinių reikalavimų buvo apie 76 232 Eur. Pagrindiniai bendrovės kreditoriai buvo L. S. – 7 494,33 Eur, SUNLAND LIMITED – 20 394,15 Eur (iki užskaitos perleidus laivą skola buvo 57 394,15 Eur), ACF Corporate Finance Consulting AG – 11 349,29 Eur. Pareiškėja UAB „Oloris“ kreditore teismo buvo pripažinta 2021 m. lapkričio 26 d. nutartimi, patvirtinus pareiškėjos 11 158 Eur finansinį reikalavimą. Iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Oloris“ pareiškėja nebuvo pateikusi pretenzijų bendrovei dėl skolos ir nesikreipė į teismą dėl skolos pripažinimo. Taigi UAB „Oloris“ vadovai laivo pardavimo metu negalėjo numatyti, kad pareiškėja bus bendrovės kreditorė. UAB „Oloris“ laivą darbuose naudojo iki 2019 m. lapkričio mėn. Rygos uoste. Nuo 2019 m. gruodžio mėn. laivas buvo laikomas Klaipėdos uosto teritorijoje. Nuo 2019 m. gruodžio mėn. iki laivo pardavimo UAB „Oloris“ nevykdė su laivu jokių darbų. Laivas nebuvo geros techninės būklės, o laivui atnaujinti bendrovė neturėjo lėšų, todėl buvo priimtas sprendimas realizuoti laivą, taip sumažinant eksploatacines sąnaudas. Nemokumo administratoriaus vertinimu, laivo pardavimas ir piniginių lėšų užskaitymas savaime nesudaro sąlygų UAB „Oloris“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
4. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija (toliau – ir Uosto direkcija) atsiliepime prašė pareiškimą dėl UAB „Oloris“ bankroto pripažinimo tyčiniu patenkinti. Nurodė, kad iš viešai prieinamų duomenų (www.rekvizitai.lt), taip pat duomenų, nurodytų pareiškime, matyti, kad 2015 m. bendrovės nuostoliai buvo 13 875 Eur, 2016 m. – 15 097 Eur, 2017 m. – 14 143 Eur, 2018 m. – 7 701 Eur, 2019 m. – 1 330 Eur. Taigi bendrovės veikla jau 2015 m. buvo nuostolinga ir iki bankroto bylos iškėlimo iš esmės nepagerėjo. Bendrovė, tęsdama nuostolingą veiką, mažino kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad jau 2015 m. BUAB „Oloris“ iš esmės buvo nemoki pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 punkte įtvirtintą nemokumo sampratą. BUAB „Oloris“ vadovas turėjo suprasti, kad įmonė turi nuolatinių finansinių sunkumų, ir privalėjo į juos reaguoti bei tinkamai vykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, tačiau šios pareigos neįvykdė. UAB „Oloris“, 2021 m. kovo 1 d. sudarydama plūduriuojančio įrenginio pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu buvo įskaitytas priešpriešinis kreditorės SUNLAND LIMITED finansinis reikalavimas, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje numatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, kartu ir Uosto direkcijos teises.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. spalio 19 d. nutartimi pareiškėjos J. D. pareiškimo dėl BUAB „Oloris“ bankroto pripažinimo tyčiniu netenkino.
6. Teismas iš byloje esančio 2020 m. balandžio 21 d. UAB „Oloris“ balanso nustatė, kad 2019 metais UAB „Oloris“ turėjo 52 755 Eur vertės turto, per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 25 610 Eur, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvados, jog pradelsti bendrovės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad 2015-2019 m. bendrovės vadovas neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Oloris“ iškėlimo.
7. Teismo vertinimu, iš 2021 m. kovo 2 d. bendrovės balanso matyti, kad atsakovė yra nemoki, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad 2021 m. kovo 12 d. UAB „Oloris“ direktorius inicijavo bankroto bylos iškėlimą. Dėl nurodytų aplinkybių teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu dėl to, jog bendrovės vadovas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo.
8. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog buvę UAB „Oloris“ vadovai L. S. ir N. K. netinkamai valdė bendrovę, tyčia ją privesdami prie bankroto. Teismo vertinimu, tiek pareiškėja, tiek Uosto direkcija turi pretenzijų ne dėl laivo pardavimo, bet dėl įskaitymo sandorio, kurio visa suma buvo įskaityta vienam kreditoriui (SUNLAND LIMITED), tačiau asmenys, manydami, jog sandoris pažeidžia jų teisėtus interesus, gali kreiptis į teismą ir reikšti reikalavimus dėl sandorių nuginčijimo, tačiau tai neduoda pagrindo daryti išvados, kad dėl šio UAB „Oloris“ sudaryto sandorio yra pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.
9. Teismas pažymėjo, kad neteisingas atlyginimo pareiškėjos sutuoktiniui mokėjimas negali būti laikomas neteisingu buhalterinės apskaitos vedimu. Nemokumo administratorius patvirtino, kad bendrovėje buhalterinė apskaita buvo vedama tinkamai, visi dokumentai administratoriui perduoti laiku. Nors Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. lapkričio 26 d. nutartimi nustatė, kad atlyginimas pareiškėjos sutuoktiniui buvo skaičiuojamas neteisingai, nėra pagrindo daryti išvados, jog neteisingi skaičiavimai buvo atlikti tyčia siekiant pakenkti darbuotojo interesams. Administratorius patvirtino, kad iki bankroto bylos iškėlimo bendrovė neturėjo jokių skolų darbuotojams.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Pareiškėja J. D. atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti BUAB „Oloris“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas formaliai apsiribojo tik 2019 m. finansinės ataskaitos vertinimu, tačiau, išanalizavus įmonės finansinę padėtį bei 2015-2018 m. vykdytą ūkinę veiklą, matyti kad: UAB „Oloris“ laivą nusipirko 2014 m. balandžio 9 d.; sandorį finansavo SUNLAND LIMITED, sumokėjusi laivo pardavėjui 61 092,94 Eur (skola 2019 m. gruodžio 31 d. išaugo iki 81 460 Eur); 2015 m. pardavimo pajamos buvo 5 318 Eur, o 2016-2017 m. bendrovė nevykdė jokios veiklos, nors turėjo tam skirtą įrangą (laivą). Taigi bendrovės vadovas negalėjo (arba nenorėjo) tinkamai organizuoti įmonės darbo, sudaryti naujų sutarčių, panaudoti įmonės turtą pajamoms gauti. Bendrovė 2018 m. gavo 12 720 Eur pardavimo pajamų, pardavimo savikaina buvo 11 756 Eur, taigi, nors uždirbo 964 Eur pajamų, tačiau patyrė 7 701 Eur nuostolių. 2015-2018 m. bendrovės skolos išaugo nuo 72 295 Eur iki 87 445 Eur (21 proc.), iš jų 61 092 Eur buvo skola už laivą, kuris, kaip matyti, nedavė jokių ekonominių pajamų. Be to, šios skolos įgijimas susijęs su papildomomis išlaidomis už laivo eksploatavimą. Laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2019 m. nuosavo kapitalo vertė sumažėjo iki - 52 985 Eur, ilgalaikio turto vertė sumažėjo nuo 54 675 Eur iki 31 766 Eur. Taigi iki 2018 m. gruodžio 31 d. įmonė neturėjo jokios realios galimybės atsiskaityti su kreditoriais, didėjo nuostoliai, nes jokios veiklos nevykdė, veikė nuostolingai, neatsiskaitė su kreditoriais, o vienintelio turto vertės neužteko įmonės skoloms padengti.
10.2. Vien ta aplinkybė, kad nurodytu laikotarpiu įmonės pradelstų įsipareigojimų dydis neviršijo pusės į jos balansą įrašyto turto vertės, nepašalino nemokumo fakto ir neatleido vadovo nuo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
10.3. Iš UAB „Oloris“ finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2019 m. įmonė vykdė ūkinę veiklą, tačiau nepaisant to, jog gavo 94 817 Eur pardavimo pajamų, finansinių metų pabaigoje patyrė 1 330 Eur nuostolį. Įmonė 2019 m. negalėjo sukaupti lėšų skoloms, kurios išaugo nuo 75 491 Eur iki 107 070 Eur, padengti. UAB „Oloris“ 2015-2019 m. buvo nemoki, nebuvo jokių vilčių įmonės mokumui atkurti, taigi UAB „Oloris“ direktoriui L. S. kilo įstatyminė pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
10.4. Iš 2019 m. aiškinamojo rašto matyti, kad bendrovė 2019 m. gruodžio 31 d. deklaravo 57 211 Eur nuostolių, 9 222 Eur – su darbo santykiais susijusių skolų ir 81 460 Eur finansinę skolą, tačiau nėra įtraukta įmonės skola V. D., kuri buvo nustatyta 2021 m. lapkričio 26 d. nutartimi. Taigi 2019 m. gruodžio 31 d. su darbo santykiais susiję neįvykdyti įsipareigojimai viršijo 16 000 Eur.
10.5. Įmonėje buvo sąmoningai neteisingai vykdoma buhalterinė apskaita: didesnė nei 14 000 Eur (7 500 Eur (4 514,47 Eur + mokesčiai) + 6 512 Eur) suma nebuvo įtraukta į buhalterinę apskaitą, nebuvo jokių duomenų apie V. D. komandiruotės laikotarpį, VSDFV buvo teikiami netikslūs duomenys (SODROS duomenimis, draudžiamosios pajamos 2019 m. rugsėjo mėn. ir spalio mėn. buvo 722 Eur, 2019 m. lapkričio mėn. – 541 Eur).
10.6. Analizuojant UAB „Oloris“ finansinius rodiklius 2019 ir 2020 metais (nemokumo administratoriaus teigimu, UAB „Oloris“ 2020 m. nevykdė jokios veiklos), įmonės vadovo pareiga inicijuoti nemokumo procesą kilo jau 2020 metų pradžioje.
10.7. 2021 m. kovo 1 d. sandoris formaliai sumažino įsipareigojimų dydį, tačiau nebuvo nukreiptas įmonės būklei pagerinti. Šio sandorio tikslas buvo nors iš dalies patenkinti su akcininku L. S. susijusios bendrovės interesus, nepaisant kitų kreditorių teisių.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
12. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
13. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos J. D. pareiškimas atsakovės BUAB „Oloris“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusiomis faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas juridinių asmenų tyčinio bankroto institutas.
Dėl pareiškimui pripažinti BUAB „Oloris“ bankrotą tyčiniu išnagrinėti taikytinų teisės normų
14. Pažymėtina tai, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialiojo pobūdžio teisės nuostatos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 32–33 punktai; 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 51 punktas). Prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu turi būti nagrinėjamas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas, atlikimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021).
15. Nagrinėjamu atveju buvusio atsakovės vadovo veiksmai (neveikimas), kuriais grindžiamas reikalavimas dėl BUAB „Oloris“ bankroto pripažinimo tyčiniu, atlikti galiojant tiek ĮBĮ, tiek Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) nuostatoms, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai taikė tiek ĮBĮ, tiek JANĮ numatytą teisinį reguliavimą.
Dėl tyčinio bankroto požymių (ne)buvimo
16. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
17. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
18. JANĮ 70 straipsnio 2 dalis nustato požymius, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.
19. Sistemiškai aiškinant JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad pagal naująjį reglamentavimą, tyčiniu bankrotas gali būti pripažintas nustačius, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Taigi vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020).
20. Naujasis tyčinio bankroto instituto reglamentavimas iš esmės atitinka kasacinio teismo praktiką, suformuotą pagal anksčiau galiojusį ĮBĮ, kurioje pasakyta, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, kt.).
21. Nagrinėjamu atveju pareiškėja J. D. prašymą dėl atsakovės BUAB „Oloris“ bankroto pripažinimo tyčiniu grindė tokiais argumentais (pagrindais): 1) buvo sudarytas nuostolingas ar ekonomiškai nenaudingas juridiniam asmeniui sandoris; 2) buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo; 3) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai.
Dėl BUAB „Oloris“ nemokumo momento ir įmonės vadovo pareigos laiku inicijuoti bankroto procesą (ne)vykdymo
22. Pažymėtina tai, kad, pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus įmonės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1789-241/2017; 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-736-798/2018 ir kt.). Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-219/2019).
23. Juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).
24. Apeliantė (pareiškėja) tiek pareiškimą dėl BUAB „Oloris“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tiek atskirąjį skundą grindžia aplinkybėmis, kad buvusio UAB „Oloris“ vadovo pareiga inicijuoti nemokumo procesą kilo jau 2020 metų pradžioje, o, bendrovei esant nemokiai, delsimas vykdyti pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atitinka tyčinio bankroto požymį.
25. Įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta atsižvelgiant į tai, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).
26. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019). Taigi ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis neturi būti aiškinamas taip, kad bet koks įmonės valdymo organo (organų) įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose numatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas gali patvirtinti tyčinį įmonės privedimą prie bankroto. Įmonės valdymo organo (organų) netinkamas jiems priskirtų pareigų vykdymas gali būti pripažintas tyčinio bankroto požymiu tik tada, jeigu galima daryti išvadą, kad tokiais veiksmais valdymo organas (organai) sąmoningai siekė įmonės nemokumo, siekė išvengti kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo, kad tokiu būdu buvo iš esmės pabloginama bendrovės finansinė padėtis ir kad tarp tokių pareigų netinkamo vykdymo bei įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo yra priežastinis ryšys.
27. Pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje pažymėjo, kad UAB „Oloris“ 2019 m. turimo turto vertė buvo 52 755 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 25 610 Eur, todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog įmonės pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, taigi 2015-2019 m. bendrovės vadovas neturėjo ir pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Oloris“ iškėlimo; iš 2021 m. kovo 2 d. bendrovės balanso matyti, kad atsakovė yra nemoki, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad 2021 m. kovo 12 d. UAB „Oloris“ direktorius inicijavo bankroto bylos iškėlimą, todėl nėra pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu dėl to, jog bendrovės vadovas nesikreipė laiku dėl bankroto bylos iškėlimo.
28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad UAB „Oloris“ 2019 m. gruodžio 31 d. nebuvo nemoki. Iš byloje esančio atsakovės UAB „Oloris“ 2019 m. balanso duomenų matyti, kad bendrovė turėjo 52 755 Eur vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 25 610 Eur. Apeliantė nekvestionavo šiame balanse nurodytų duomenų teisingumo (pagrįstumo). Taigi net ir laikant, kad visos per vienerius metus mokėtinos sumos bei kiti trumpalaikiai įsipareigojimai (25 610 Eur sumai) buvo pradelsti, nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė 2019 m. pabaigoje bendrovė atitiko nemokios įmonės statusą pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą (t. y. įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės).
29. Apeliantės (pareiškėjos) atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, kad atsakovės veikla 2015-2019 m. laikotarpiu buvo nuostolinga, skolos kreditoriams išaugo, o ilgalaikio turto vertė sumažėjo, savaime nesudaro pagrindo atsakovės nemokumui konstatuoti. Jau nurodyta, kad įmonės nemokumo būklę lemia jos pradelstų įsipareigojimų kreditoriams ir turimo turto vertės santykis. Nenustačius, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, nėra pagrindo išvadai, jog įmonė yra nemoki. Be to, tokios aplinkybės, kaip vykdomos veiklos nuostolingumas, skolų kreditoriams augimas, nesant duomenų, kad buvo kryptingai siekiama pabloginti bendrovės padėtį (privesti ją prie bankroto), išvengti atsiskaitymo su kreditoriai ir pan., savaime nepagrindžia tyčinio bankroto požymių, nes tokios aplinkybės gali būti susijusios su nepasiteisinusiais verslo sprendimais.
30. Pagal nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio JANĮ 2 straipsnio 7 punktą juridinio asmens nemokumas – tai juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę.
31. Iš byloje esančio atsakovės BUAB „Oloris“ 2021 m. kovo 2 d. balanso duomenų matyti, kad 2020 m. pabaigoje bendrovės turto vertė buvo 52 755 Eur (tiek pat, kiek ir 2019 m. pabaigoje), o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 107 070 Eur (tiek pat, kiek ir 2019 m. pabaigoje); 2021 m. kovo 2 d. bendrovės turto vertė buvo 12 757 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 76 232 Eur. Esant tokiems duomenims, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstu apeliantės (pareiškėjos) atskirojo skundo argumentą, kad atsakovė BUAB „Oloris“ 2020 m. pradžioje jau atitiko nemokios įmonės statusą pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punkte įtvirtintą nemokumo sąvoką, o buvusiam atsakovės vadovui atsirado pareiga nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės BUAB „Oloris“ nemokumo procesas buvo inicijuotas tik 2021 m. kovo 12 d., kreditoriams susirinkime priėmus sprendimą vykdyti UAB „Oloris“ bankroto procesą ne teismo tvarka. Nustatytos aplinkybės neteikia pagrindo išvadai, kad buvęs atsakovės vadovas laiku inicijavo nemokumo procesą.
32. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nors buvęs atsakovės vadovas nevykdė įstatyme jam nustatytos pareigos nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą, tačiau šios pareigos nevykdymas savaime nesuponuoja išvados, jog toks jo neveikimas buvo siekis tyčia pabloginti bendrovės finansinę padėtį, išvengti kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo ir pan. Jau nurodyta, kad atsakovės nemokumo procesas buvo inicijuotas paties vadovo, o ne kreditorių. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad, bendrovei tapus nemokia, buvęs jos vadovas veikė priešingai bendrovės bei jos kreditorių interesams, t. y. sudarinėjo kokius nors nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus bendrovei sandorius, siekė sumažinti įmonės turimą turtą, padidinti turimus įsipareigojimus ir pan. Priešingai, pirmiau aptarti balansų duomenys patvirtina, kad įsipareigojimai kreditoriams buvo sumažinti (nuo 107 070 Eur iki 76 232 Eur). Apeliantė (pareiškėja) neįrodinėja, kad, atsakovei jau esant nemokiai, sudarytas sandoris, kuriuo buvo perleistas vienintelis atsakovės turtas (laivas), buvo nuostolingas ar ekonomiškai jai nenaudingas (pvz., perleistas už mažesnę nei rinkos vertė kainą ar pan.). Jokie kiti sandoriai, atsakei tapus nemokia, nebuvo sudarinėjami. Pagal byloje esančios nemokumo administratorės veiklos ataskaitos duomenis atsakovė, prieš iškeliant bankroto bylą, ūkinės komercinės veiklos nevykdė (nuo 2019 m. gruodžio mėn.). Didžioji dauguma kreditorių finansinių reikalavimų yra atsiradę iki atsakovei tampant nemokia (kreditorės VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija reikalavimas atsirado 2021 m. sausio 25 d., Uosto direkcijai atliekant taršos likvidavimo darbus prie krantinės Nr. 65A aplink nuskendusį plūduriuojantį įrenginį (žemkasę) ,,Sunland“).
33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, kad, laiku neinicijuodamas nemokumo proceso, buvęs BUAB „Oloris“ vadovas taip siekė sąmoningai pabloginti bendrovės finansinę padėtį, sąmoningai siekė išvengti kreditorinių reikalavimų tenkinimo, kad tarp tokios pareigos netinkamo vykdymo bei įmonės nemokumo (įmonės finansinės padėties pabloginimo) yra priežastinis ryšys (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad JANĮ nuostatos, reglamentuojančios bendrovės bankroto pripažinimą tyčiniu, nemokumo proceso neinicijavimo laiku nenumato kaip vieno iš tyčinio bankroto požymių.
Dėl BUAB „Oloris“ turto (laivo) perleidimo kreditorei, kaip nuostolingo ir ekonomiškai nenaudingo sandorio
34. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai.
35. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).
36. Pareiškėja J. D. tiek pareiškime dėl BUAB „Oloris“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tiek atskirajame skunde teigia, kad bendrovės vienintelis akcininkas bei vadovas L. S., žinodamas įmonės realią ūkinę finansinę padėtį, jos įsipareigojimų dydį, perleido vienintelį įmonės vertingą turtą – laivą „Sunland“ – L. S. kontroliuojamai įmonei SUNLAND LIMITED; nors šis sandoris formaliai sumažino įsipareigojimų kreditoriams dydį, tačiau nebuvo nukreiptas į įmonės būklės pagerinimą; šio sandorio tikslas buvo nors iš dalies patenkinti su akcininku L. S. susijusios bendrovės interesus, nepaisant kitų kreditorių teisių.
37. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „Oloris“ ir SUNLAND LIMITED 2021 m. kovo 1 d. sudarė laivo „Sunland“ pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią laivas buvo parduotas SUNLAND LIMITED, atstovaujamai direktoriaus L. S., už 37 000 Eur. Sutarties šalys šia sutartimi taip pat susitarė atlikti įskaitymą ir sumažinti UAB ,,Oloris“ skolą SUNLAND LIMITED. Taigi UAB „Oloris“ faktiškai piniginių lėšų už parduotą laivą negavo.
38. Apeliantė (pareiškėja) byloje neįrodinėja, kad 2021 m. kovo 1 d. pirkimo–pardavimo sutartis atsakovei buvo nuostolinga ar ekonomiškai nenaudinga. Pagal byloje esančius finansinės atskaitomybės duomenis likutinė laivo vertė buvo 24 129 Eur (laivas parduotas už 37 000 Eur). Nors sudarius nurodytą sandorį atsakovė nebeturėjo jokio ilgalaikio turto (laivas buvo vienintelis atsakovės ilgalaikis turtas), tačiau, 2021 m. kovo 2 d. balanso duomenimis, atitinkamai sumažėjo atsakovės įsipareigojimai kreditoriams (nuo 107 070 Eur iki 76 232 Eur).
39. Anot apeliantės (pareiškėjos), pagrindinis pirkimo–pardavimo sandorio tikslas buvo prieš bendrovės bankroto paskelbimą išsaugoti dalį bendrovės turto L. S. valdomos įmonės SUNLAND LIMITED dispozicijoje ir padaryti turtinę žalą kitiems BUAB „Oloris“ kreditoriams. Suinteresuotas asmuo Uosto direkcija atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad UAB „Oloris“ turėjo pareigą mokėti uosto rinkliavas ir atlyginti nuostolius, patirtus dėl taršos likvidavimo, kurie atsirado iki nurodytos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo; jeigu UAB „Oloris“ neturi kito turto, tik plūduriuojantį įrenginį (žemkasę) ,,Sunland“, pagal teisės aktus Uosto direkcija, turi privilegijuotą reikalavimą (pirmumo teisę) į lėšas, gautas pardavus plūduriuojantį įrenginį (žemkasę) ,,Sunland“.
40. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pirmiau nurodytus argumentus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad tiek pareiškėjos, tiek suinteresuoto asmens pretenzijos yra susijusios ne su laivo pardavimu, bet su įskaitymo sandoriu, pagal kurį visa už laivą mokėtina suma buvo įskaityta vieno kreditoriaus reikalavimui (iš dalies) padengti. Pažymėtina tai, kad tokiu atveju asmenys, manydami, jog sandoris pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus, turi teisę kreiptis į teismą su reikalavimais dėl tokio sandorio nuginčijimo, tačiau vien nurodyto sandorio sudarymas neteikia pagrindo UAB „Oloris“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
41. Šioje nutartyje jau nurodyta, kad pagal kasacinio teismo jurisprudenciją tuo atveju, jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, kt.).
42. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes ir byloje esančių įrodymų visumą, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantė (pareiškėja) šiuo atveju nepagrindė sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų suinteresuoto asmens N. K. veiksmų, sudarant aptartą sandorį, todėl nėra ir pagrindo konstatuoti esant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį (CPK 12, 1788 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
Dėl netinkamo atsakovės buhalterinės apskaitos tvarkymo, kaip tyčinio bankroto požymio (ne)buvimo
43. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
44. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).
45. Kartu kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).
46. Apeliantė (pareiškėja) atskirąjį skundą grindžia argumentais, kad UAB „Oloris“ buvo sąmoningai neteisingai vykdoma buhalterinė apskaita: didesnė kaip 14 000 Eur (7 500 Eur (4 514,47 Eur + mokesčiai) + 6 512 Eur) suma nebuvo įtraukta į buhalterinę apskaitą, nebuvo jokių duomenų apie V. D. komandiruotės laikotarpį, VSDFV buvo teikiami netikslūs duomenys (SODROS duomenimis, draudžiamosios pajamos 2019 m. rugsėjo mėn. ir spalio mėn. buvo 722 Eur, 2019 m. lapkričio mėn. – 541 Eur). Anot apeliantės, aplinkybę, kad bendrovėje buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita, patvirtina Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nutartis, kuria patvirtintas jos finansinis reikalavimas BUAB „Oloris“ bankroto procese.
47. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neteisingas atlyginimo pareiškėjos sutuoktiniui apskaičiavimas (išmokėjimas) negali būti laikomas apgaulingu ir (ar) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu. Nors Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. lapkričio 26 d. nutartimi nustatė, kad atlyginimas pareiškėjos sutuoktiniui buvo skaičiuojamas neteisingai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad neteisingi skaičiavimai buvo atlikti tyčia siekiant pakenkti darbuotojo interesams. Nemokumo administratorė patvirtino, kad bendrovėje buhalterinė apskaita buvo vedama tinkamai, visi dokumentai administratorei buvo perduoti laiku. Nemokumo administratorė nenustatė, kad perduoti dokumentai yra nepakankami įmonės nemokumo priežastims įvertinti arba kad būtų neįmanoma nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi darytina išvada, kad perduoti dokumentai nesutrukdė nemokumo administratorei nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, įmonės nemokumą sukėlusių priežasčių. Kartu pažymėtina tai, kad pavieniai buhalterinės apskaitos trūkumai nereiškia, jog negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio. Apeliantės (pareiškėjos) finansinis reikalavimas buvo nustatytas ir patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi. Taigi atsakovės buhalterinės apskaitos trūkumai nesukliudė patvirtinti apeliantės (pareiškėjos) finansinį reikalavimą BUAB „Oloris“ nemokumo procese. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nenustatyta tyčinių ir sąmoningų suinteresuoto asmens N. K. veiksmų (neveikimo), kuriais būtų netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita, tam, jog nebūtų įmanoma visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Dėl to nėra pagrindo BUAB „Oloris“ bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytą požymį.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
48. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias ĮBĮ ir JANĮ nuostatas, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti apskųstą teismo nutartį nėra pagrindo. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
49. Apeliantės (pareiškėjos) atskirojo skundo netenkinus, jos turėtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos neatlyginamos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Laima Ribokaitė