Civilinė byla Nr. 3K-3-607-916/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-39-3-01093-2009-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andžej Maciejevski, Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. A. A. (S. A. A.) kasacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo         S. A. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys –  A. A.         (A. A.), Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo.

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-55-604/2010 atmetė pareiškėjo S. A. A. prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. (A.) A. (A. (A.) A.), gimęs 1890 m. balandžio 14 d., miręs 1975 m. sausio 29 d., nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 21,255 ha žemės (duomenys neskelbtini), o bylos dalį dėl pareiškėjo pareiškimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad I. (J.) A. (I. (J.) A.), gimęs 1882 m. birželio 3 d., miręs 1960 m. balandžio 30 d., nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 16 ha žemės (duomenys neskelbtini) nutraukė.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 30 d. nutartimi Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą pakeitė ir civilinės bylos dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo į A. A. iki nacionalizacijos valdytą 10,60 ha žemę (duomenys neskelbtini), nutraukė, o pareiškimo dalį dėl 1,094 ha namų valdos paskirties žemės sklypo fakto nustatymo paliko nenagrinėtą.

Pareiškėjas S. A. A. prašo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-55-604/2010 ir panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Jis nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas sprendė, jog pareiškėjas negali būti pretendentu atkurti nuosavybės teises, nes byloje nėra duomenų, kad jo senelis A. A. paliko savo turtą pareiškėjui. 2012 m. pareiškėjui tapo žinoma, kad jo senelis A. A. testamentu jam paliko savo turtą. Testamentas buvo sąlyginis, tačiau šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu nebuvo žinomos. Pareiškėjo tėvas turtą perleido dovanojimo sutartimi, bet kad tai buvo testamento sąlygų įvykdymas, pareiškėjas sužinojo tik 2012 metais. Tais pačiais metais pareiškėjas pateikė testamentą žemėtvarkos skyriui, o 2014 metais kreipėsi į Šalčininkų rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad testamento sąlygos buvo įvykdytos. Teismas 2014 m. gegužės 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškimą, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas turi senelio testamentą bei kitus dokumentus, patvirtinančius testamento sąlygų įvykdymą.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime nesutiko su pareiškimu dėl proceso atnaujinimo, nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartimi konstatuota, kokios turi būti sąlygos pretenduojant į nuosavybės teisių atkūrimą. Statusas priklauso ne tik nuo to, ar asmuo patenka į subjektų, galinčių būti pretendentais, ratą, bet ir nuo to, ar asmuo tinkamai ir laiku pateikė reikiamus dokumentus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartis, priimta byloje Nr. A261-218/2014).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atmetė, procesą civilinėje byloje Nr. 2-55-604/2010 atnaujinti atsisakė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas praleido įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą pareiškimui dėl proceso atnaujinimo paduoti, nes apie senelio testamentą sužinojo 2012 metais (tai konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. A261-218/2014), todėl būtent nuo šio momento pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo naujai paaiškėjus aplinkybėms. Kadangi pareiškėjas neprašė praleisto termino atnaujinti,  teismas atsisakė atnaujinti procesą.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, jį atmetė ir 2015 m. kovo 6 d. nutartimi Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas tiek nagrinėjant prašymą atnaujinti procesą pirmosios instancijos teisme, tiek ir atskirajame skunde pripažino, jog apie testamentą jam buvo žinoma dar 2012 metais, o prašymą atnaujjinti procesą teismui pateikė 2014 m. birželio 19 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs įstatyme nustatytą terminą. CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimas yra pagrindas atsisakyti atnaujinti procesą nepriklausomai nuo to, ar prašymas pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Nors pareiškėjas turi rašytinius dokumentus (1957 m. balandžio 9 d. turto perleidimo sutartį ir 1973 m. lapkričio 15 d. testamentą), tačiau jis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme negali perimti teisės atkurti nuosavybės teises į J. A. iki nacionalizacijos valdytą turtą ir tai yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-261- 210812014. Kadangi pareiškėjas kreipėsi dėl proceso atnaujinimo praleidęs įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą, jo atnaujinti neprašė, o byloje nėra duomenų, kad šis terminas būtų praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį ir pareiškimą dėl proceso atnaujinimo tenkinti.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, jis tampa neginčytinas ir privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei vykdytinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3O3/2007). Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose, yra nurodęs, kad vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, pagal kurį prašymai dėl proceso atnaujinimo turi būti ribojami laiku, o res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl kai teismai galutinai išsprendžia ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas, priimtas byloje Brumarescu prieš Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas byloje Sovtrcmsavto Holding prieš Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas, priimtas byloje Sypchenko prieš Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov prieš Rusija (pareiškimo Nr. 8564/02). Taigi proceso atnaujinimo tikslas – išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių asmenų, bet ir viešąjį interesą, kai to negalima padaryti instancine tvarka. Procesas turi būti atnaujintas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl aplinkybių, kurias pareiškėjas nurodė kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimtas sprendimas gali būti neteisėtas ir nepagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2005; 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2006). Kasacinio teismo pabrėžiama, kad naujai paaiškėjusi aplinkybė yra reikalavimo atnaujinti procesą pagrindas, kuri turi esminę reikšmę bylai. Esminis naujos aplinkybės pobūdis suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Nr. 3K-3-183/2010; kt.).

Kasatorius prašo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-55-604/2010, remdamasis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, nes nėra kitų būdų apginti savo pažeistas teises. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-55-604/2010 dėl juridinio fakto nustatymo, nurodė, kad pareiškėjas (kasatorius) negali būti pretendentu, nes byloje nėra duomenų, jog kasatoriaus senelis A. A. paliko testamentu savo turtą pareiškėjui. Akivaizdu, kad šioje civilinėje byloje būtų priimtas kitoks sprendimas, esant įrodymui, jog S. A. A. yra savo senelio testamentinis įpėdinis. Taigi, procesas turėtų būti atnaujintas, kadangi dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, civilinėje byloje Nr., 2-55-604/2010 priimtas Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis yra  nepagrįsti.

Dėl CPK 368 straipsnio netinkamo taikymo ir aiškinimo. CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Kasatorius kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-55-604/2010 vadovaudamasis Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-784-604/2014, kurioje buvo konstatuota, kad S. A. A. yra savo senelio testamentinis įpėdinis. Iki šio teismo procesinio sprendimo nebuvo nustatytos faktinės aplinkybės, kad testamento sąlygos buvo įvykdytos, nes faktiškai testamento pagrindu palikimą po testatoriaus mirties priėmė kasatoriaus tėvas, o ne pats kasatorius. Šie juridinę reikšmę turintys faktai nei nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-55-604/2010 Šalčininkų rajono apylinkės teisme, nei 2012 metais nustatyti nebuvo.

Nagrinėjamu atveju testamentas atitinka testamento su testamentine išskirtine sąlygas (CK 5.23 straipsnis), nes jo pagrindu testamento priėmėjas S. A. (kasatoriaus tėvas), priėmęs palikimą iš A. A. (kasatoriaus senelio), testamentine išskirtine buvo įpareigotas vėliau paveldėtą turtą perleisti savo sūnui kasatoriui S. A. A. Vykdant testamentinę išskirtinę buvo sudaryta dovanojimo sutartis, kuria S. A. perleido S. A. A. iš savo tėvo paveldėtą nekilnojamąjį turtą.

Vien iš testamento turinio negalima būtų spręsti, ar testamentu pavestas palikimo priėmėjui nurodymas (prievolė) perleisti turtą anūkui yra įvykdytas, ar ne, nes jame nenurodyta nei nekilnojamojo turto perleidimo data (tik pažymėta, kad kai sulauks pilnametystės), nei forma (atlygintinai ar neatlygintinai). Todėl galutines išvadas, ar buvo įvykdyta testamentinė išskirtinė (turtą perleisti anūkui (pareiškėjui), sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, galėjo padaryti tik teismas. Dėl šios priežasties kasatorius pagrįstai skaičiuoja terminą ne nuo sužinojimo apie testamentą dienos, o nuo 2014 m. gegužės 16 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-784-604/2014, kurioje buvo konstatuota, kad S. A. A. yra savo senelio testamentinis įpėdinis, nors ir nepriėmęs palikimo iš karto po palikėjo mirties.

Dėl šios priežasties kasatorius, reikšdamas prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-55-604/2010, laikytinas nepraleidusiu procesinių terminų.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis gali būti pripažįstami tik konkretūs juridiniai faktai (įvykiai, veiksmai, būsenos), kuriems esant civiliniai teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia. Pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas visai kitas sprendimas. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Taigi procesui atnaujinti nepakanka pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą. Proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo, o prašymai atnaujinti procesą ribojami laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015).

Dėl šių priežasčių nesutiktina su pareiškėjo teiginiu, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių turi būti atnaujintas procesas išnagrinėtoje civilinėje byloje, yra siejamos su Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-784-604/2014, kurioje buvo konstatuota, jog pareiškėjas yra savo senelio testamentinis įpėdinis. Šioje byloje teismas vertino paties pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus – senelio testamentą bei kitus dokumentus, patvirtinančius testamento sąlygų įvykdymą, todėl laikytina, kad apie naujas aplinkybes pareiškėjas sužinojo tada, kai surado naujus įrodymus, o ne tada, kai apie juos pasisakė teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą kitoje civilinėje byloje. Kadangi pareiškėjas tiek nagrinėjant prašymą atnaujinti procesą pirmosios instancijos teisme, tiek ir atskirajame skunde pripažino, kad apie testamentą jam buvo žinoma dar 2012 metais, o prašymą atnaujinti procesą teismui pateikė 2014 m. birželio 19 d., jis laikytinas praleidusiu įstatyme nustatytą terminą. CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimas yra pagrindas atsisakyti atnaujinti procesą nepriklausomai nuo to, ar prašymas pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., Ryabykh prieš Russiją, pareiškimo numeris 52854/99, § 51–52, ECHR 2003-IX). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. 2009 m. liepos  23 sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, pareiškimo numeris 8269/02, § 38). Kitaip tariant, atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminės reikšmės teisminei sistemai (žr. 2001 m. kovo 29 sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją,   pareiškimo numeris 40713/04).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas visai kitas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-376/2005; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008; teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal V. P. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-598/2009; kt.). Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. CPK 368 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą.

Kasatorius, kreipdamasis į teismą, nurodė, kad procesas byloje Nr. 2-55-604/2010 atnaujintinas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui nagrinėjant bylą. Kasatoriaus nuomone, tokia aplinkybė yra ta, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismas, 2014 m. gegužės 16 d. nutartimi atsisakęs priimti S. A. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, motyvuojamojoje nutarties dalyje pažymėjo, jog pareiškėjo senelio A. A. testamento sąlygos įvykdytos. Tai, pasak pareiškėjo, reiškia, kad, paskelbus šią nutartį, pareiškėjui S. A. A. paaiškėjo nauja aplinkybė, jog jo turimo S. A. testamento, apie kurio egzistavimą pareiškėjas žinojęs nuo 2012 metų, nuostatos, kad dalis testatoriaus turto paliekama jo anūkui – kasatoriui, o dalis turto – jo sūnui (kasatoriaus tėvui) S. A., kuris turi šį turtą perduoti savo sūnui – pareiškėjui, kai šis taps pilnametis, yra įvykdytos. Kasatoriaus nuomone, nepraleidęs įstatymo nustatyto trijų mėnesių termino jis 2014 m. birželio 19 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą. Tačiau šį prašymą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad pareiškėjas praleido CKP 368 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą trijų mėnesių terminą, netinkamai nustatė šio termino pradžią, nepagrįstai konstatavo, kad terminas skaičiuotinas nuo 2012 metų, kai S. A. A. sužinojęs apie testamento egzistavimą (šios aplinkybės neneigia ir pats kasatorius). Kasatorius teigia, kad vien iš testamento turinio negalima spręsti, ar testamentu pavestas palikimo priėmėjui nurodymas perleisti turtą anūkui yra įvykdytas, ar ne, nes jame nenurodyta nei nekilnojamojo turto perleidimo data (tik pažymėta, kad kai sulauks pilnametystės), nei forma (atlygintinai ar neatlygintinai). Šių aplinkybių atsiradimą galėjo konstatuoti tik teismas, tą, kasatoriaus nuomone, ir atliko Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 16 d. nutartimi.

Prašymą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad byloje nėra ginčo, jog kasatorius apie savo senelio A. A. testamento egzistavimą žinojo 2012 metais, prašymą atnaujinti procesą teismui pateikė 2014 m. birželio 19 d., t. y. praleidęs įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą, jo atnaujinti neprašė, taip pat įvertino, kad byloje nėra duomenų apie šio termino praleidimą dėl svarbių priežasčių, todėl paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta tenkinti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad viena iš sąlygų atnaujinti procesą – CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį asmuo gali kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą. Siekdamas užtikrinti teisinių santykių stabilumą, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymąsi, užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, įstatymų leidėjas nustatė, kad, skaičiuojant termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo pradžią, atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo nurodomą sužinojimo momentą, bet įvertinama, kada asmuo objektyviai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, veikdamas atitinkamoje situacijoje kaip bonus pater familias, t. y. apdairiai ir rūpestingai, rūpindamasis savo galbūt pažeistų teisių gynyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. D. pareiškimą byloje Nr. 3K-3-307/2009).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 16 d. nutartimi patvirtino, kad S. A. A. turi savo senelio A. A. testamentą ir kad pareiškėjas teismui nurodęs, jog testamento sąlygų įvykdymą patvirtina 2014 m. kovo 18 d. Nekilnojamojo turto registro išrašas, o tai taip pat pagrindžia, jog apie šių aplinkybių egzistavimą pareiškėjas žinojo dar prieš kreipdamasis į Šalčininkų apylinkės teismą. Pabrėžtina, kad aplinkybės, kuriomis ir yra grindžiamas prašymas atnaujinti procesą, buvo konstatuotos nutartimi, kuria atsisakyta priimti S. A. A. pareiškimą, t. y. byla nebuvo nagrinėta iš esmės – pareiškimą atsisakyta priimti, atitinkamai ir klausimas dėl testamento sąlygų įvykdymo nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad, pirma, jo senelis A. A. iki nacionalizacijos valdė 21,255 ha žemės sklypą, ir, antra, kad I. A., senelio brolis, valdė 16 ha žemės sklypą, kurį po savo mirties paliko A. A. pareiškėjo seneliui. Šių faktų nustatymas pareiškėjui aktualus siekiant atkurti nuosavybės teises į J. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 metais yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į J. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę bei atnaujinti praleistą terminą pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę bei giminystės ryšį. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 12 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą. Nutartyje teismas konstatavo, kad paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. A. turtą turėjo teisę tik pareiškėjo (kasatoriaus) senelis, tačiau jis mirė dar iki nuosavybės teisių atkūrimo pradžios ir išreikšti savo valios negalėjo. Tokiu atveju dėl jo nuosavybės teise valdyto turto turėjo kreiptis jo testamentinis įpėdinis, t. y. pareiškėjo tėvas. Pareiškėjo tėvas dėl teismui nežinomų priežasčių (nei objektyvių, nei subjektyvių) per įstatymo nustatytą terminą nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir neprašė atnaujinti terminą atkurti nuosavybės teises į J. A. valdytą turtą. Taigi įstatymo nustatyta tvarka dėl nuosavybės teisių atkūrimo nesikreipė nei pareiškėjas, nei jo tėvas, todėl pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį pareiškėjas negali perimti teisės atkurti nuosavybės teises į J. A. iki nacionalizacijos valdytą turtą. Nustačius, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra atsisakyta atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į J. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad net jeigu ir būtų tenkintas kasatoriaus prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-55-604/2010, joje priimtas procesinis sprendimas nesukeltų S. A. A. siekiamų materialinių teisinių padarinių, kadangi, kaip minėta, nėra teisinės galimybės atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į J. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjas apie testamento egzistavimą žinojo 2012 metais, į teismą dėl proceso atnaujinimo kreipėsi 2014 metų birželio 19 d., nepateikė prašymo atnaujinti praleistą trijų mėnesių terminą ir atitinkamai nenurodė jokių tokio termino praleidimo priežasčių, taip pat atsižvelgusi į kitas šioje nutartyje aptartas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepažeidė civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimo institutą, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti kitokią išvadą. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 8,52 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš S. A. A. (duomenys neskelbtini) 8,52 Eur (aštuonis Eur 52 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (įstaigos kodas – 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                             Andžej Maciejevski

                            Donatas Šernas

                            Dalia Vasarienė