Civilinė byla Nr. 2-1600/2011

Procesinio sprendimo kategorija 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 2011 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Vyto Miliaus ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų S. M. ir A. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. nutarties, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-2045-173/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Viltasta“, atstovaujamo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto valdymas“, ieškinį atsakovams A. M. ir S. M. dėl lėšų grąžinimo ir kompensacijos už nepanaudotą turtą priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Viltasta“, atstovaujamas administratoriaus UAB „Bankoto valdymas“, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė solidariai priteisti iš atsakovų A. M. ir S. M. 17 234 Lt kompensaciją už neperduotą turtą, 17 729,39 Lt grąžintinas lėšas, iš viso 34 963, 39 Lt ir 5% dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo ieškinio pateikimo iki teismo spendimo įvykdymo.

Ieškovas taip pat prašė ieškinio užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 34 963,39 Lt sumai atsakovų nekilnojamąjį turtą, o jo esant nepakankamai, kilnojamąjį turtą, turtines teises, o tokio turto esant nepakankamai, lėšas, esančias atsakovų bankų sąskaitose, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti tretiesiems asmenims bei juo disponuoti, įskaitant, bet neapsiribojant, draudimu turtą parduoti, dovanoti, mainyti ar kitokiu būdu perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti areštuotą turtą. Prašymą grindė aplinkybe, kad reikalavimų sumą yra didelė, atsakovai, siekdami išvengti atsakomybės, gali perleisti savo turtą ir lėšas kitiems asmenims ir teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 3 d. nutartimi ieškovo BUAB „Viltasta“ ieškinio reikalavimams užtikrinti nutarė areštuoti 34 963,39 Lt vertės solidariųjų atsakovų A. M. ir S. M. nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, turtines teises, o jo nesant arba esant nepakankamai, atitinkamą dalį atsakovų lėšų, esančių pas juos arba trečiuosius asmenis, išskyrus lėšų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytą vieną minimalią mėnesinę algą (MMA), uždraudžiant atsakovams areštuotu turtu disponuoti.

Teismas pripažino, kad ieškovas pagrįstai teigė, jog didelė prašoma priteisti suma bei ieškinyje nurodomos aplinkybės apie tai, jog nurodomas lėšas geranoriškai gražinti atsakovai atsisako, leidžia spręsti, jog atsakovai gali bandyti paslėpti turtą. Anot teismo, pastarasis veiksmas apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą arba padarytų jį neįmanomą, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai S. M. ir A. M. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartį panaikinti.

Atskirąjį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Ieškovo kreipimasis į teismą dėl prašomos sumos priteisimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvuotas nepagrįstais duomenimis, nenurodant svarbių aplinkybių bei nepateikiant dokumentų, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo tenkinti šio prašymo.
2. Ieškovas prašo priteisti 34 963,39 Lt, nors tiek pagal perduotą Kauno apygardos teismui BUAB „Viltasta“ balansą 2010 m. gegužės 31 dienai, tiek pagal bankroto administratoriaus UAB „Bankroto valdymas“ atstovų paklausimą dėl turto bei lėšų, finansiniuose dokumentuose fiksuota suma tik 17 234 Lt (1 091 Lt vertės kompiuteris bei 16 143 Lt lėšos). Todėl nepagrįstas ieškovo reikalavimas priteisti dvigubai didesnę sumą. Neaišku, kuo remdamasis ieškovas teigia, kad pagal kasos išlaidų orderį buvo paimta papildoma, nežinia iš kur atsiradusi, suma, kai visi dokumentai pagrindžia anksčiau įvardintos sumos likutį.
3. Ieškovas neįrodė, kad yra pagrindas manyti, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ir nenurodė nei vieno požymio, leidžiančio spręsti apie atsiskaitymo negalimumą ar apsunkinimą. Atsakovai yra mokūs, valstybinėse įstaigose dirbantys ir kas mėnesį atlygį už darbą gaunantys tarnautojai, todėl priteisus skolą, būtų galima ją išieškoti iš atsakovų pajamų. 
4. Areštuojant atsakovų turtą, yra pažeidžiami proporcingumo, šalių lygiateisiškumo bei teisingumo principai. Kadangi atsakovai nekilnojamojo turto neturi, bus areštuotos lėšos, kurios yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Tokiu atveju bus pažeista atsakovų teisė į atlygį už darbą, teisė į nuosavybės neliečiamumą bei atimta teisė vaikams naudotis valstybės skirtais pinigais, kurie pervedami į motinos sąskaitą. Pažymi, kad teisingumo principas reikalauja, jog poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui bei atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Be to, ekonomiškumo principas reikalauja, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų parenkamos taip, kad atsakovas nepatirtų nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs.

Ieškovas BUAB „Viltasta“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovų atskirąjį skundą ir palikti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, kad atsakovai, nesutikdami su skundžiama nutartimi, iš esmės nepateikia jokių argumentų, dėl kurių skundžiama nutartis turėtų būti pakeista. Nors atsakovai kvestionuoja patį ieškinio pagrįstumą ir ieškinio sumą, tačiau tokią poziciją pagrindžiančių dokumentų nepateikia.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartis keistina.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų S. M. ir A. M. turtui.

Pagal CPK 144 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Remiantis šia proceso teisės norma, suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones.

Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105/2006, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-782/2007). Tačiau tai nėra besąlyginis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes teismas turi įvertinti ir kitas bylos faktines aplinkybes, kurios patvirtina arba paneigia grėsmę, kad galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba jo įvykdymas gali tapti visiškai neįmanomas.

Kaip matyti iš skundžiamos 2011 m. kovo 3 d. nutarties turinio, teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išnagrinėjo nepranešęs atsakovams S. M. ir A. M. (b.l. 43). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju atsakovams suteikiama teisė būti išklausytiems vėliau, t.y. kreipiantis į teismą su skundu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu priimtos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo arba vėliau prašant panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo atveju atsakovai S. M. ir A. M. gina savo teises, reikšdami atskirąjį skundą dėl nutarties, priimtos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, teisėtumo ir pagrįstumo (b.l. 47-49). Atsakovai S. M. ir A. M. atskirajame skunde teigia, kad nėra pagrindo taikyti jų turtui areštą, nes jie yra mokūs, turi nuolatinį pajamų šaltinį (dirba valstybės tarnautojais), todėl priteisus ieškovui BUAB „Viltasta“ skolą, ją galima būtų išieškoti iš atsakovų dalimis. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovai su atskiruoju skundu nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareikšto ieškinio suma jiems nėra didelė ir kad jie galės įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą, todėl minėti atsakovų argumentai atmestini, kaip nepagrįsti faktiniais duomenimis.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų skolininko teisių daugiau, nei būtina ieškiniui užtikrinti. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek yra būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Anot apeliantų, pirmosios instancijos tesimas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones jų turtui, pažeidė proporcingumo, šalių lygiateisiškumo bei teisingumo principus. Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartimi atsakovų A. M. ir S. M. turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą, tuo aspektu, kad teismas nusprendė pirmiausia areštuoti atsakovų nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, turtines teises, o tik šio turto nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovų lėšas. Tačiau įvertinusi apeliantų argumentus, kad jie neturi jokio nekilnojamojo turto, o turi tik lėšas, kurios yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, be to, augina vaiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovams turi būti palikta galimybė laisvai disponuoti lėšų suma, neviršijančia dviejų Vyriausybės nustatytų minimalių mėnesinių algų (MMA) dydžio.

Savo prašymą panaikinti jų turtui taikomą areštą atsakovai motyvuoja ieškinio nepagrįstumo aspektu, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus, nevertinamas ieškinio pagrįstumas, o vertinamos kitos aplinkybės – ar, patenkinus reikalavimą ir priteisus iš atsakovų prašomą sumą, teismo sprendimo įvykdymas iš atsakovų turto nebus apsunkintas, todėl tokie atsakovų motyvai atmestini.

Teisėjų kolegija išaiškina, kad įstatymas suteikia teisę atsakovams motyvuotu prašymu kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 146 str. 1 d.), įmokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, pateikti laidavimo raštą arba įkeisti turtą (CPK 146 str. 2 d.), taip pat pareikalauti ieškovo užtikrinti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimą (CPK 147 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau, vadovaudamasi proporcingumo, šalių lygiateisiškumo, teisingumo ir protingumo principais, konstatuoja, kad yra pagrindas nustatyti didesnę piniginių lėšų sumą, kuria, areštavus atsakovams priklausančias pinigines lėšas, jiems būtų leidžiama disponuoti, t.y. vietoj Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos leisti disponuoti dvejomis minimaliomis mėnesinėmis algomis. Todėl skundžiamoji teismo nutartis keičiama (CPK 329 str. 1 d.)

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 4 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartį. Padidinti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartimi nustatytą lėšų sumą, kuria, areštavus atsakovų pinigines lėšas, jiems leidžiama disponuoti, iki dviejų Vyriausybės nustatytų minimalių mėnesinių algų (MMA) dydžio.

Teisėjai                                                                                    Virginija Čekanauskaitė

                                                                                                 Vytas Milius

                                                                                                 Donatas Šernas