Administracinė byla Nr. A⁵⁷⁵-1956/2010

                                                                 Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei Gemai Zapasnykienei,

atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Aušrai Gecevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).  

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

 Pareiškėjas G. D. skundu (b. l. 2-5), kurį tikslino (b. l. 34-36), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Lietuvos valstybė) ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) solidariai priteisti jo darbo užmokesčio nepriemoką – 1 512,81 Lt už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.  

Paaiškino, kad jis dirbo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Patrulių rinktinės 7 kuopos 1 būrio vyresniuoju patruliu. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodamas priedus bei priemokas atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį, 26 straipsnio 1 bei 3 dalis ir pažymėjo, kad toks reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo manymu, nors valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei ir tinkamas atsakovas šioje byloje gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Pažymėjo, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl Institucijos, kaip darbdavio, netinkamo jo darbo užmokesčio apskaičiavimo, todėl Institucija taip pat gali būti laikomas tinkamu atsakovu šioje byloje.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimuose (b. l. 16-17, 46-48) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipė dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo VI skyrius, reglamentuojantis darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomas be išlygų. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą. Pabrėžė, kad apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį veikė taip, kaip privalėjo pagal įstatymus. Atkreipė dėmesį, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas dėl šio akto prieštaravimo Konstitucijai arba įstatymams, t.y. toks aktas negalioja tik ateičiai. Pažymėjo, kad šioje byloje vienintelis tinkamas atsakovas turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A¹⁴³-61/2010 ir 2009 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-1285/2009. Institucija, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį veikė teisėtai, t. y. pagal įstatymus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimuose į skundą (b. l. 19-20, 42-43) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nesutinka, jog Institucija nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, kad Lietuvos teisėje galiojanti įstatymo teisėtumo prezumpcija reiškia, jog įstatymas ar kitais teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl Institucija, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Pritarė Institucijos teiginiui, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties yra nukreipiama tik į ateitį, taip pat šį teiginį, jo vertinimu, grindžiantiems argumentams. Nurodė, kad policijos pareigūnas yra valstybės tarnautojas, o pastarojo profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto. Prašė išspręsti klausimą dėl įpareigojimo skirti asignavimus, kad Institucija turėtų lėšų sumokėti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 18 d. sprendimu (b. l. 58-60) skundą patenkino iš dalies ir pareiškėjui iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisė 1 512,81 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

Teismas nurodė Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX?856 redakcija) 25 straipsnio 1, 7 dalis, 23 straipsnio 1 dalį, 26 straipsnio 6 dalį ir atkreipė dėmesį, kad 2008 m. gruodžio 9 d. buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai. Taip pat nurodė Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 ir 5 dalis, Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą ir pažymėjo, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikė, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs. Teismas priėjo prie išvados, kad tokia situacija prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei teisingumo principams. Nustatė, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikti darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri  turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, t. y. Institucija.

 

III.

 

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 72-76) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pažymi, kad byloje ginčas kilo dėl Institucijos pareiškėjui taikomų apribojimų išmokant darbo užmokestį teisėtumo. Mano, kad pareiškėjo negautos piniginės lėšos turėtų būti traktuojamos kaip nuostoliai. Teigia, kad tokios kategorijos byloms turėtų būti taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą. Nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje A⁸²²-1037/2009, 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-1285/2009 ir kt. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kuriame nurodyta, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė. Prieina prie išvados, kad šioje byloje vienintelis tinkamas atsakovas turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Nurodo, kad Institucija, apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsniu, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Paaiškina, kad įstatymas laikomas teisėtu ir turi būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nurodo, kad už darbą poilsio ir švenčių dienomis, vietoj Valstybės tarnautojų įstatymo 26 straipsnyje numatytos priemokos mokėjimo, galėjo būti kompensuojama kitu būdu tik esant pareigūno prašymui, o tokio prašymo pareiškėjas nebuvo pateikęs. Dėl darbo organizavimo tinkamumo pažymi, kad įstaigos neteisėti veiksmai organizuojant darbą nėra nustatyti; pastarasis klausimas taip pat nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pabrėžia, kad apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, todėl Institucijos veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Pareiškėjas G. D. atsiliepimu (b. l. 85-86) prašo atmesti Institucijos apeliacinį skundą. Remiasi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ir teigia, kad nėra teisinių kliūčių priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, t. y. įvykdyti sprendimą laikantis Konstitucijoje įtvirtintų principų ir įstatymuose nustatytų normų. Pažymi, kad apelianto argumentas dėl tikslingo biudžeto lėšų panaudojimo ir reikalingų asignavimų yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu.

Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepimu (b. l. 81-83) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pakartoja savo atsiliepimų pirmosios  instancijos teismui argumentus bei papildomai nurodo, kad abu atsakovai, t. y. Institucija ir Lietuvos valstybė, lygiomis dalimis turėjo sumokėti pareiškėjui priteistą sumą. Be to, pareiškėjas teismui nepateikė informacijos apie jo darbo pobūdį, pareigas, darbo bei poilsio režimą, todėl negalima teisiškai įvertinti susidariusios situacijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2006-2008 metus pareiškėjui G. D. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, iš kurio pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, todėl tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o Lietuvos valstybė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs aplinkybėms, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A⁶⁶²-1735/2010. Minėta nutartimi išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Kadangi nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens darbdavio funkcijas visa apimtimi įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas, ši įstaiga pripažinta tinkamu atsakovu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A¹–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329.

Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne Lietuvos valstybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad Institucijos apeliaciniame skunde nurodyta teismine praktika šioje byloje vadovautis negalima, kadangi apelianto nurodytų bylų teisinės ir faktinės aplinkybės nuo nagrinėjamo ginčo skiriasi: atsakovo nurodytose administracinėse bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl teisėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, o  teisėjo santykis su teismu kaip įstaiga, kurioje jis atlieka savo funkcijas, yra specifinis, skiriasi nuo valstybės tarnautojo santykio su įstaiga, kurioje jis tarnauja; VTĮ 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas teisėjams netaikytinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Kadangi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto 3 metų termino, o iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis Institucijos pateiktais suvestiniais atsiskaitymo lapeliais (b. l. 5-10, 38-40), darytina išvada, jog pareiškėjui priteistina suma apskaičiuota teisingai.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-1440/2009). Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas, prašydamas atidėti teismo sprendimo vykdymą metams dėl sunkios jo finansinės padėties, teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sprendimo vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju iš tiesų yra būtinas, teisėjų kolegija sprendžia, jog tenkinti šio atsakovo prašymo nėra pagrindo.

 

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.

 

             Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                                                        Antanas Ablingis

 

                                                                                                    Ričardas Piličiauskas

 

                                                                                                    Virgilijus Valančius