Baudžiamoji byla Nr. 1A-295-658/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24526-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4.1;

1.2.19.4.2; 2.4.7; 2.4.9

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Reginos Pocienės ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Pliopliui,

nuteistajam E. T. ir jo gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nuotoliniu vaizdo konferenciniu būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ričardo Gailevičiaus ir nuteistojo E. T.  gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. T.  pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 200 MGL dydžio, tai yra 10 000 Eur (dešimties tūkstančių eurų) bauda, ir nustatytas jos sumokėjimo terminas – 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 682 straipsnio 2 dalimi, E. T. paskirtas teisės dirbti policijos sistemoje atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. 

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti palikta nepakeista, o pradėjus vykdyti nuosprendį nurodyta ją panaikinti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       E. T.  pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėju ir vykdydamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų pareigybės aprašymo patvirtintas pagrindines funkcijas bei privalėdamas, gavęs pranešimus apie administracinius teisės pažeidimus ir nusikalstamas veikas, įvykių vietose teisės aktų nustatyta tvarka atlikti visus būtinus veiksmus, kad operatyviai ir išsamiai būtų priimti sprendimai dėl administracinių teisės pažeidimų ar ištirtos nusikalstamos veikos, pagal kompetenciją atlikti administracinių teisės pažeidimų tyrimai ir priimti nutarimai šiose bylose, vykdyti administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną, vykdyti nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų prevenciją, tyčia, veikdamas priešingai tarnybos interesams, neatliko savo pareigų ir įgaliojimų – piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o būtent: gavęs tarnybinę informaciją apie neblaivų vairuotoją, tarnybos metu 2018 m. lapkričio 20 d. apie 2 val. (duomenys neskelbtini)g., (duomenys neskelbtini), kartu su vyriausiuoju patruliu M. L. sustabdė automobilį ,,Mercedes Benz GL 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį būdamas neblaivus vairavo V.  V. , ir pagal 2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII-2048 Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 22 straipsnio 7 punkto reikalavimus įtardamas, kad nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) padarymu įtariamas asmuo yra neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, Vyriausybės nustatyta tvarka privalėdamas tikrinti, ar jis yra neblaivus ar apsvaigęs, taip pat neleisti neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmeniui ar asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti arba dėl sveikatos būklės keliančiam pavojų saugiam eismui, vairuoti transporto priemonę, įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdė ir, siekdamas, kad V.  V.  išvengtų teisinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą arba baudžiamąjį kodeksą už transporto priemonės vairavimą esant vairuotojui neblaiviam bei atvykęs į įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini)g., (duomenys neskelbtini), ir ten radęs automobilyje „Mercedes Benz GL 320“ akivaizdžiai apsvaigusį nuo alkoholio V. V. , tyčia netikrino V. V.  blaivumo bei šio pažeidimo neužfiksavo, leido V. V.  šiuo automobiliu dalyvauti eisme – važiuoti ir pastatyti automobilį „Mercedes Benz GL 320“ šalia esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Taip jis, tyčia neatlikdamas savo pareigų ir įgaliojimų,  su tarnybos interesais nesuderinamais veiksmais piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir taip sudarė sąlygas V. V.  išvengti teisinės atsakomybės už padarytą teisės pažeidimą, išvengti valstybės prievartos taikymo, užkirto kelią teisės pažeidimui išsiaiškinti ir teisingumo įvykdymui, tuo pažeidė: 1) (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 52-V-597 patvirtintų pareigybės aprašymo 6.2, 6.4 ir 6.6 punktų reikalavimus, kur nurodyta, kad gavęs pranešimus apie administracinius teisės pažeidimus ir nusikalstamas veikas, įvykių vietose, teisės aktų nustatyta tvarka būtų atlikti visi būtini veiksmai, kad operatyviai ir išsamiai būtų priimti sprendimai dėl administracinių teisės pažeidimų ar ištirtos nusikalstamos veikos, pagal kompetenciją atlikti administracinių teisės pažeidimų tyrimą ir priimti nutarimus šiose bylose, vykdyti administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną, vykdyti nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų prevenciją; 2) Lietuvos Respublikos policijos 2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII-2048 22 straipsnio 7 punkto reikalavimus, kur nurodyta, kad įtardamas, kad nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) padarymu įtariamas asmuo yra neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, Vyriausybės nustatyta tvarka privaloma tikrinti, ar jis yra neblaivus ar apsvaigęs, taip pat neleisti neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmeniui ar asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti arba dėl sveikatos būklės keliančiam pavojų saugiam eismui, vairuoti transporto priemonę; 3) Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo (iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 3 punkte, 5 punkte numatytus valstybės tarnautojų veiklos etikos principus vienodai tarnauti visiems gyventojams nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, nepiktnaudžiauti suteiktomis galiomis, būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti asmeniškumų, to paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 4 punkto, 5 punkto nuostatas laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba; 4) Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio reikalavimus sąžiningai atlikti patikėtas pareigas, visada saugoti gerą Vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Tokiu būdu E. T. , piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, sudarė sąlygas V. V.  išvengti teisinės atsakomybės už padarytą teisės pažeidimą, išvengti valstybės prievartos taikymo, užkirto kelią vienam iš šiurkščiausių teisės pažeidimui išsiaiškinti ir teisingumui įvykdyti, demonstravo nusistatymą nesilaikyti galiojančių norminių aktų ir tarnybinius klausimus spręsti nuolankumo teisės pažeidėjui pagrindais, leido neblaiviam V. V.  toliau dalyvauti eisme ir kelti realią grėsmę visuomenei, tuo diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino policijos, kaip svarbios teisėsaugos institucijos, užtikrinančios asmens, visuomenės saugumą, vykdančios nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą bei tyrimą, iškreipė policijos paskirtį, dėl ko šiais ypač mažinančiais visuomenės pasitikėjimą policija ir menkinančiais jos autoritetą veiksmais didelės neturtinės žalos padarė juridiniam asmeniui – policijos institucijai, tuo pačiu didelės neturtinės žalos patyrė ir Lietuvos valstybė. Šiais veiksmais E. T.  padarė nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

2.       Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistasis E. T.  pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, pakeisti ir šią jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 228 straipsnio 2 dalį, paskiriant jam 1 000 MGL, tai yra 50 000 eurų, dydžio baudą. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1.       Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, nes netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.2.       Skundžiamajame nuosprendyje nepagrįstai iš kaltinimo pašalintos aplinkybės, jog E. T.  jam inkriminuotus veiksmus – V. V.  padaryto pažeidimo nefiksavimą, atliko siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos ar naudos artimais ryšiais su juo susijusiam V. V., bei jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, perkvalifikavo į BK 228 straipsnio 1 dalį. 

2.3.       Pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė tam, kad paneigtų artimų ryšių tarp E. T.  ir V. V.  buvimą, tačiau nei baudžiamasis įstatymas, nei teismų praktika neįpareigoja teismo nustatyti ypatingai artimus ryšius su asmenimis, su kuriais kaltininkas susijęs draugystės, partnerystės ar panašiais ryšiais. Pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nustatant naudos siekimo kitam asmeniui požymį, pakanka konstatuoti tai, kad tie asmenys yra pažįstami. Todėl skundžiamo nuosprendžio išvados, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo gauta jokių duomenų apie nuteistojo ir V. V.  draugystę ar partnerystę, ir tai, jog šie asmenys artimai pažinojo vienas kitą, nepagrįstos. Jos prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui ir objektyviai nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Be to, teismas nepagrįstai vertino, kad nors E. T. , kaip ir kiti policijos pareigūnai, dalyvavo vienoje ar keliose šventėse, vykusiose V. V.  priklausančioje sodyboje, tačiau tai neįrodo jų tarpusavio draugiškų santykių. Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, tai, kad E. T.  dalyvavo kitų kolegų (M. L. bei G. S.) rengiamose šventėse, kuriose galimai nebuvo sumokėta už pirties nuomą, leidžia pagrįstai manyti, jog šie asmenys gerai pažįsta V. V., o tai, kad E. T.  neatlygintinai naudojosi V. V.  pirtimi, įrodo jų artimą bendravimą.

2.4.       Teisme buvo apžiūrėtas vaizdo įrašas, iš kurio matyti E. T. ir V. V. elgesys po pastarojo vairuotos transporto priemonės sustabdymo. Asmuo, vairavęs sustabdytą transporto priemonę, išlipdamas iš automobilio, palinko į priekį, galvos viršugalviu atsiremdamas į E. T.  krūtinės sritį. Panašiu būdu jis sveikinosi su pareigūnu G. S., prieš pusvalandį iki šio įvykio su kolega E. A. tikrinusiu V. V.  automobilį. G. S., apklausiamas kaip liudytojas, patvirtino, kad V. V.  patikrinimo metu jį pažino bei su juo sveikinosi. Be to, byloje esančios pokalbių stenogramos taip pat atskleidžia policijos pareigūnų daugkartinio bendravimo su V. V.  pobūdį. 2019 m. sausio 3 d. pokalbyje tarp T. A. ir V. V.  užfiksuota, kaip V. V.  kalba apie atsilyginimą (pasikviečiant į pirtį) policijos pareigūnui E. T. dėl jo (V. V. ) padaryto teisės pažeidimo vairuojant automobilį ir apie jo parvežimą namo. Šie įrodymai patvirtina, kad E. T.  siekė asmeninės naudos savo pažįstamam asmeniui, suvokė, kad naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala, ir to norėjo. Todėl E. T.  nusikalstami veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Toks vertinimas atitinka teismų praktiką (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200-495/2020). 

2.5.       Keičiant E. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimą iš BK 228 straipsnio 1 dalies į BK 228 straipsnio 2 dalį, turi būti keičiamas ir jam skirtinos baudos dydis, tai yra jam paskirta bausmė turi būti sugriežtinta, jos dydį nustatant vienu trečdaliu mažesnį nei įstatymo leidėjo numatytas baudos, skirtinos už sunkaus nusikaltimo padarymą, vidurkis.

3.       Apeliaciniame skunde nuteistojo E. T.  gynėjas advokatas A. Mažeika prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti E. T. naują – išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

3.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, rėmėsi prielaidomis, pažeidė in dubio pro reo (abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai) principą, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

3.2.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareigūnams sustabdžius V. V.  automobilį, šis buvo neblaivus. Kadangi V. V.  girtumas kelia pagrįstų abejonių, todėl klaidingai įvertinus šią pradinę aplinkybę, visi kiti ja paremti vertinimai taip pat laikytini klaidingais. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl V. V.  girtumo grindė vieninteliu įrodymų šaltiniu – pareigūnų automobilyje užfiksuotu G. S. ir E. A. vaizdo ir garso įrašu apie V. V.  būklę. Tačiau šie pareigūnai V. V.  alkotesteriu netikrino, todėl jų įsitikinimas dėl pastarojo girtumo galėjo būti klaidingas, jis nėra patvirtintas jokiais objektyviais byloje surinktais įrodymais. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina V. V.  blaivumą aptariamų įvykių metu. Liudytojai R. T., D. S., E, P., V.  V.  ir M. L., taip pat pats E. T.  teigė, kad V. V.  įvykio metu buvo blaivus. Todėl liudytojų G. S. ir E. A. parodymų sureikšminimas yra neleistinas. Nėra pagrindo netikėti liudytojų E. P., R. T. ir D. S. parodymais apie įvykio aplinkybes, nes jie yra nesuinteresuoti bylos baigtimi.

3.3.                      Priešingai nei konstatavo teismas, kriminalinės žvalgybos metu padarytas įrašas, vertinant jį su užfiksuotu pareigūnų E. A. ir G. S. pokalbiu, neįrodo, kad V. V.  koordinaciją prarado būtent dėl girtumo. Gynėjo teigimu, V. V.  koordinaciją galėjo prarasti ir dėl kitų veiksnių. Teismas neįvertino D. S. ir R. T. parodymų apie V. V.  pavežėjimo aplinkybes. Šie liudytojai kategoriškai patvirtino, kad jie V. V.  pavežė tarnybiniu automobiliu, norėdami jam padėti išvengti konflikto, nes prie pastarojo kažkas kabinėjosi. Jiems nekilo jokių įtarimų dėl V. V.  neblaivumo. Tokius jų parodymus patvirtina 2019 m. birželio 27 d. apžiūros protokolo apie VPVS sistemoje fiksuotą paskutinio policijos tarnybinio automobilio, kurio atitikties Nr. (duomenys neskelbtini) (juo dirbo pareigūnai D. S. ir R. T.), 2018 m. lapkričio 20 d. nuo 1.45 iki 2.45 val. judėjimą ir sustojimus, duomenys. Tai atitinka ir E. T.  tarnybiniame automobilyje esančių filmavimo kamerų užfiksuotų vaizdo įrašų duomenis. Policijos pareigūnai R. T. ir D. S. bendravo su V. V.  ir vežė jį namo praėjus neilgam laiko tarpui nuo pastarojo bendravimo su nuteistuoju E. T., todėl neįtikėtina, kad jie, su V. V.  būdami vienoje nedidelė erdvėje – lengvojo automobilio salone, galėjo nepastebėti tariamo V. V.  girtumo.

3.4.                      Pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai įvertino liudytojų V. V.  ir E. P. parodymus, kad V. V.  įvykio vakarą buvo blaivus, jautėsi blogai dėl sveikatos būklės, skundėsi skausmais. Šias aplinkybes nurodė ir E. T.  bei M. L.. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, E. P. parodymai apie automobilio stabdymo eigą atitinka byloje nustatytas aplinkybes, nes V. V.  automobilis buvo sustabdytas vieną kartą, prieš tai jis stabdomas nebuvo, o G. S. ir E. A. sustojo prie jau stovinčio V. V.  automobilio.

3.5.                      Iš E. T. ir liudytojo M. L. parodymų matyti, jog šie pareigūnai gavo asmeninio pobūdžio informaciją dėl galimai neblaivaus asmens. Tokiai informacijai negali būti taikomi tarnybinei informacijai numatyti kriterijai. Liudytojas D. S. yra paaiškinęs, kad gavus informaciją iš civilio asmens dėl galimo asmens neblaivumo, neprivaloma tikrinti jo girtumo, nes būna atvejų, kai žmogus yra su negalia, o kitų girtumo požymių neturi, todėl tokiu atveju jo girtumas netikrinamas. Su tokiu vertinimu sutiko ir pirmosios instancijos teismas. 

3.6.                      Net konstatavus, kad V. V.  įvykio metu buvo neblaivus, būtina nustatyti ir tai, ar E. T.  tai galėjo suprasti ar bent įtarti, nes pareiga tikrinti asmens blaivumą atsiranda tik esant tam tikroms aplinkybėms. Šiuo atveju E. T. nekilo įtarimo dėl V. V.  girtumo – pastarasis skundėsi pablogėjusia sveikata. Tokiam įtarimui buvus nenurodė ir kiti apklausti asmenys. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad E. T.  privalėjo patikrinti V. V.  girtumą ir neleisti jam toliau dalyvauti eisme, o to nepadarius, jis nevykdė savo pareigų. Nepašalinus abejonių dėl V. V.  blaivumo ir E. T.  pareigos jį tikrinti, jos turi būti vertinamos nuteistojo naudai ir E. T.  turi būti išteisintas.

4.       Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o gynėjo skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Prokuroras prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, o nuteistojo gynėjo skundą atmesti.

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, o prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai).

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

5.       Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinių skundų ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo gynėjas, apeliaciniame skunde ginčydamas E. T. veiksmuose buvus BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, teigia, kad byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog V. V.  jo vairuotos transporto priemonės sustabdymo metu buvo neblaivus, o E. T. , net ir šiai aplinkybei pasitvirtinus, galėjo tai suprasti ar apie tai įtarti, todėl pareiga tikrinti vairuotojo neblaivumą jam nekilo. Prokuroras, apeliaciniame skunde sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išdėstytomis išvadomis dėl E. T.  kaltės piktnaudžiavus tarnybine padėtimi įrodytumo, ginčija šią veiką kvalifikuojančio požymio – naudos siekio – nebuvimą, teigdamas, kad ši aplinkybė byloje surinktais įrodymais pasitvirtino, todėl nuteistojo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija, dar kartą išsamiai ir visapusiškai įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, pritardama prokuroro išdėstytiems skundo argumentams ir atmesdama nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, konstatuoja, kad nuteistojo E. T.  veiksmai priimant skundžiamą nuosprendį buvo nepagrįstai perkvalifikuoti iš BK 228 straipsnio 2 dalies į BK 228 straipsnio 1 dalį, todėl ši skundžiamo procesinio sprendimo dalis keičiama.

6.       BK 228 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė valstybės tarnautojams ar jiems prilygintiems asmenims, kurie piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Taigi iš aptariamo teisinio reglamentavimo matyti, jog baudžiamąją atsakomybę šiuo atveju gali užtraukti alternatyvūs asmens veiksmai, tai yra piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, o pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla specialiam subjektui, kuris eina pareigas valstybės tarnyboje, arba yra valstybės tarnautojui prilygintas asmuo.

7.       Nagrinėjamoje byloje baudžiamojon atsakomybėn piktnaudžiavus tarnybine padėtimi E. T.  buvo patrauktas už jo teisei priešingus veiksmus, atliktus jam einant (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėjo pareigas. Pagal šios institucijos viršininko 2016 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintame E. T. pareigybės aprašyme nurodytas pagrindines funkcijas, šias pareigas einantis asmuo priskiriamas statutiniams valstybės tarnautojams, taigi neabejotina, kad E. T., vykdydamas tarnybinės funkcijas, atitiko BK 228 straipsnyje numatyto specialiojo subjekto kriterijų. Tačiau vien netinkamas tam tikrų tarnybinių funkcijų vykdymas baudžiamosios atsakomybės pagal analizuojamą baudžiamojo įstatymo normą neužtraukia. Esminis kriterijus, skiriantis šią veiką nuo tarnybinio (drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos (turtinės ar neturtinės) valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui padarymas, kuris kiekvienu atveju nustatomas individualiai įvertinant konrečioje situacijoje padaryto įstatymo saugomų teisinių gėrių pažeidimo mastą ir pobūdį, tai, kokį atgarsį visuomenėje sukėlė asmens teisei priešingi veiksmai, ir panašias aplinkybes, kurios sudaro pagrindą spręsti apie didesnį baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmų pavojingumą. Faktą, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dažniausiai patvirtina aplinkybės, kad toks asmuo, veikdamas (arba neveikdamas) atitinkamu būdu pažeidė teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias tam tikrų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimo tvarką, nesilaikė iš teisės aktų jam kylančių teisių ir pareigų (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-354-511-2015, 2K-35-697/2016 ir kt.). Tokie teisės aktai detaliai nurodyti išdėstant E. T.  nusikalstamos veikos aplinkybes.

Dėl V. V.  neblaivumo ir informacijos apie jo neblaivumą šaltinio pobūdžio

8.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, pagrįstai nustatė, jog 2018 m. lapkričio 20 d. (duomenys neskelbtini) mieste patruliavo trys (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (toliau – (duomenys neskelbtini) PK) (duomenys neskelbtini) skyriaus ekipažai, iš kurių viename (šaukinio Nr. (duomenys neskelbtini)), dirbo D. S. (ekipažo vyresnysis) ir R. T., kitame ekipaže dirbo vyriausiasis patrulis M. L. ir tyrėjas E. T.  (ekipažo vyresnysis), kurių šaukinys (duomenys neskelbtini), o trečiajame, kurio šaukinys (duomenys neskelbtini), dirbo vyriausieji patruliai G. S. (vyresnysis) ir E. A. (1 t., b. l. 179)

9.       Be to, pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje pripažino įrodyta aplinkybę, kad V. V.  vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus ir dėl to neturėdamas teisės jos vairuoti, o E. T. jo neblaivumo nepatikrino ir leido šiuos veiksmus tęsti, pastatant automobilį į netoliese esančią aikštelę, bei sudarė sąlygas jam išvengti teisinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų arba baudžiamąjį kodeksą. Su tuo nesutikdamas, nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad V. V.  neblaivumo aplinkybė byloje surinktais įrodymais patikimai nepagrindžiama, be to, E. T.  neturėjo pareigos tikrinti transporto priemonės vairuotojo blaivumo, kadangi sustabdymo metu nebuvo nustatyti V. V.  apsvaigimą rodantys požymiai. Teisėjų kolegija atmeta šiuos gynėjo apeliacinio skundo argumentus, ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje surinktų įrodymų pakanka spręsti, kad V. V.  vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai šį neblaivumą rodantys požymiai automobilio sustabdymo metu E. T. sudarė pagrindą daryti išvadą apie V. V.  gresiančią teisinę atsakomybę, tuo pačiu pažymėdama, jog šios aplinkybės nustatymas yra reikšmingas analizuojant tik E. T.  veiksmus jo tarnybinių funkcijų neteisėto nevykdymo kontekste.

10.       Išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, kolegijos vertinimu, V. V. neblaivumo aplinkybę patvirtina 2018 m. lapkričio 20 d. įvykių, vykusių nakties metu nuo 01.33 val. iki 02.09 val., eiga. Iš kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotų aplinkybių matyti, kad dar 01.33 val., tai yra mažiau kaip prieš pusvalandį iki E. T.  inicijuoto automobilio „Mercedes Benz“ sustabdymo, V. V.  automobilis kitų policijos pareigūnų G. S. ir E. A. buvo pastebėtas stovintis (duomenys neskelbtini) gatvėje, tam neleistinoje vietoje, ties įvažiavimu į sodus. Vaizdo ir garso įrašas iš šių policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje įmontuotos kameros patvirtina, kad V. V. transporto priemonė užvestu varikliu stovėjo skersai įvažiavimo, tokiu būdu sudarant kliūtis pravažiuoti kitoms transporto priemonėms, ir būtent šio automobilio stovėjimo aplinkybės minėtoje vietoje policijos pareigūnams sukėlė įtarimų. Iš pokalbio tarp pareigūnų, užfiksuoto minėto įrašo metu, matyti, kad šie įtarimai pasitvirtino. Prie šio V. V.  stovinčio automobilio sustojusiems policijos pareigūnams G. S. ir E. A. kilo abejonių pastarojo blaivumu. Iš minėto įrašo matyti pirminis bei autentiškas pareigūnų susidarytas įspūdis, tiek dar jiems būnant tarnybiniame automobilyje ir, apšvietus automobilio žibintais V. V.  transporto priemonę, tiek ir tiesiogiai bendraujant su V. V. , iš kurio matyti, jog pareigūnai buvo įsitikinę pastarojo neblaivumu, tačiau alkoholio kiekio matavimo prietaisu jo nefiksavo.

11.       Šiame kontekste darant išvadą, kad V. V.  bendravimo su pareigūnais G. S. ir E. A. metu buvo akivaizdžiai neblaivus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, jam konstatuoti nenustatyti jokie privalomi įrodinėjimo priemonės ir būdai. Tai reiškia, kad šios byloje įrodinėtinos aplinkybės gali būti nustatomos remiantis duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nurodytus reikalavimus (įrodymais). Taigi, imperatyvo baudžiamajame procese šią aplinkybę įrodinėti tik laboratoriniu kraujo tyrimu ar alkoholio kiekio matavimo prietaisu, nėra (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-697/2018). Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties transporto priemonę vairavusio asmens parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, 2K-405/2012, 2K-516/2014, 2K-296-942/2018). Šiuo atveju minėtą aplinkybę patvirtina aptariamas kriminalinės žvalgybos metu gautas policijos pareigūnų G. S. ir E. A. tarnybiniame automobilyje užfiksuotas vaizdo ir garso įrašas. Duomenų apie šio įrašo, kaip įrodymo, gavimą neleistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir panaudojimą baudžiamojoje byloje nesilaikant tokių įrodymų rinkimo bei pateikimo tvarkos, nėra. Pažymėtina ir tai, kad policijos pareigūnai įvykio vietoje buvo iki 01.40 val., taigi 7 minutes. Nors analizuojamo vaizdo ir garso įrašo metu pareigūnai nedetalizavo, iš kokių požymių jie įvertino V. V.  neblaivumą, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad G. S. policijos pareigūno tarnybines funkcijas atlieka apie (duomenys neskelbtini) metų, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių pastarojo turima profesine patirtimi, bendraujant su asmeniu minėtą laiko intervalą, įvertinti objektyviuosius jo neblaivumą rodančius požymius. Iš vėlesnio policijos pareigūnų pokalbio tarnybiniame automobilyje akivaizdu, kad jiems abejonių V. V.  neblaivumu tokia apimtimi, kad jis teisėtai negalėjo vairuoti transporto priemonės, nekilo, o jo apsvaigimo nuo alkoholio jie nurodė nefiksavę tik dėl to, kad šis asmuo, pasak jų vėlesnių parodymų, nebuvo pastebėtas vairuojantis ir tik sėdėjo užkurtame automobilyje, be to, jie gavo kitą iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje, o V. V. įsipareigojo transporto priemonės nevairuoti. Analogiškas aplinkybes, kad V. V.  patikrinimo metu atrodė neblaivus, G. S. ir E. A. išdėstė ir apklausiami ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu, detalizuodami požymius, iš kurių jie padarė išvadą, jog asmuo buvo neblaivus, tačiau pirmosios instancijos teismas jų išdėstytas aplinkybes įvertino kaip parodymus, duotus prieš save, ir todėl jų pateiktais paaiškinimais nesivadovavo. Dėl šios priežasties nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, jog skundžiamame nuosprendyje buvo nepagrįstai suabsoliutintas šių asmenų parodymų turinys, nepagrįsti.

12.       Byloje surinkti įrodymai, paties nuteistojo parodymai patvirtina, kad praėjus vos apie 10 minučių nuo aukščiau paminėtų aplinkybių nustatymo, ir pašaliniam stebėtojui V. V.  atrodė neblaivus. E. T.  patvirtino, kad su R. T. susisiekė dėl to, kad iš pažįstamo asmens gavo pranešimą, jog prie transporto priemonės, kurią, kaip vėliau paaiškėjo, vairavo V. V. , buvo įtartinas asmuo. Nors teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad kuo šis asmuo minėtam pažįstamam pasirodė įtartinas, jam nebuvo žinoma, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo paaiškinimai objektyviai nepagrindžiami. Kaip jau minėta, E. T.  su R. T. susisiekė iš pažįstamo asmens gavęs pakankamai detalią informaciją apie transporto priemonės, kurią vairuos apsvaigęs asmuo, tipą („džipas“), tamsią spalvą, ne pavienį, o būtent kelis asmenis, ateisiančius prie automobilio, o jo kolegai nurodytos aplinkybės atitiko esamą situaciją, kadangi, kaip matyti iš atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus užfiksuoto nuteistojo pokalbio su R. T., pastarasis netrukus patvirtino, kad į tamsios spalvos „Mercedes Benz“ markės visureigį automobilį įsėdo asmenys ir pajudėjo, išvažiuodami iš aikštelės. Nors E. T. , apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tvirtino nesidomėjęs, kas konkrečiai jam apie V. V.  vairuotą automobilį pranešusiam asmeniui sukėlė įtarimą, tačiau ši aplinkybė logiškai nepagrindžiama. Mažai tikėtina, kad policijos pareigūnas domėtųsi transporto priemone, neturėdamas tam jokios objektyvios priežasties. Be to, pokalbio su R. T. turinys (žr. nuosprendžio 8 punktą) neabejotinai patvirtina aplinkybę, kad nuteistasis į R. T. pagalbos kreipėsi dėl apsvaigusių nuo alkoholio asmenų, kurie netrukus turėjo važiuoti automobiliu.

13.       Transporto priemonę „Mercedes Benz“ vairavusio V. V.  neblaivumo aplinkybę patvirtina ir jo elgesys jį sustabdžius policijos pareigūnų E. T.  bei M. L. ekipažui. Kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo iš šių pareigūnų tarnybinio automobilio priekinio vaizdo kameros, išlipdamas iš automobilio, V. V.  palinko į priekį ir galvos viršugalviu atsirėmė į pareigūno E. T. krūtinės sritį. Vairuotojui kalbantis su pareigūnu matyti, kad jo judesiai buvo nekoordinuoti, jis, stovėdamas, kūnu atsirėmė į pareigūną. Liudytojas J. G., (duomenys neskelbtini) PK (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininkas, taip pat nurodė, kad iš jam pateiktų vaizdo įrašų susidarė įspūdis, jog transporto priemonės vairuotojas buvo neblaivus. Tokios objektyviai užfiksuotos aplinkybės tik dar labiau sustiprina išvadą dėl V. V.  neblaivumo, o jo negebėjimas koordinuoti savo veiksmų neabejotinai patvirtina ir aplinkybę, kad dėl savo apsvaigimo jis negalėjo vairuoti automobilio.

14.       Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas, kvestionuodamas E. T. pareigą tikrinti V. V.  blaivumą, šiuos skundo argumentus grindė ir ta aplinkybe, kad pastarasis nebuvo apsvaigęs, o skundėsi sutrikusia sveikata. Nors iš tiesų galima situacija, kai asmens veiksmai gali būti nekoordinuoti dėl jo sveikatos būklės, ką pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, vis tik nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės objektyviai nėra pagrindžiamos. Liudytojo V. V.  paaiškinimai dėl jo privataus lankymosi pas gastroenterologą, vardu S., nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis. Liudytojas M. L. nurodė, kad jam abejonių dėl pastarojo sveikatos būklės nekilo. Kaip matyti iš garso bei vaizdo įrašo, užfiksuoto pareigūnų G. S ir E. A. tarnybiniame automobilyje, tiesiogiai kontaktavę su V. V.  apie 7 minutes, jokių svarstymų dėl galimai sutrikusios jo sveikatos, bendraudami tarpusavyje, neišsakė. Pats V. V.  aplinkybes, susijusias su jo sveikatos būkle, dėstė nenuosekliai, teigdamas, kad po to, kai prie jo automobilio sustojo pareigūnai E. A. ir G. S. bei nurodė jam kelionės automobiliu nebetęsti (01.33–01.40 val.), jis pasijuto geriau, todėl nusprendė toliau vairuoti automobilį, juo vyko link naktinio baro „(duomenys neskelbtini)“, kur buvo pastebėtas vos po 12 minučių (01.52 val.). E. T.  pažįstamas asmuo apie V. V.  neblaivumą nurodė būtent tuo momentu, kai jo transporto priemonė stovėjo minėto naktinio baro aikštelėje, tad, vertinant nuosekliai liudytojo V. V.  parodymus, kad jo judesiai tapdavo nekoordinuoti pablogėjus sveikatos būklei, jis turėjo pasijusti blogai dar būdamas prie naktinio baro „(duomenys neskelbtini)“, tačiau duomenų, kad tuo metu jis skundėsi sveikata, V. V. nepateikė, toliau tęsė kelionę. Pasak šio liudytojo, vos po 5 minučių nuo išvykimo iš minėto baro aikštelės, jį sustabdžius jau kitiems policijos pareigūnams, jis vėl pasijuto prastai ir apie tai nurodė E. T. bei vėliau jį namo parvežusiems pareigūnams D. S. ir R. T.. Vis tik, išskyrus patį E. T. , nei vienas iš byloje apklaustų kitų pareigūnų, tiesiogiai bendravusių su V. V.  2018 m. lapkričio 20 d., nenurodė, kad pastarasis jiems būtų skundęsis sutrikusia sveikata, o jiems patiems abejonių dėl šio asmens sveikatos būklės nekilo. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą versiją, jog V. V. elgesys buvo nekoordinuotas ne dėl jo apsvaigimo nuo alkoholio, o dėl sveikatos būklės.

15.       Teisėjų kolegija, kaip nepagrįstus atmeta ir apelianto argumentus kritikuojant teismo poziciją nepagrįstai nesivadovavus liudytojų D. S., R. T. ir M. L. parodymais, jog V. V. jiems nepasirodė apsvaigęs nuo alkoholio. Pirmiausiai pažymėtina, kad šiame nuosprendyje jau aptarti ir išanalizuoti įrodymai (aptarti nuosprendžio 8 – 14 punktuose) neabejotinai patvirtina, jog V. V.  analizuojamų įvykių metu buvo neblaivus, o antra, šią jo būklę E. T.  galėjo įvertinti panaudodamas ekipažui suteiktą alkoholio kiekio matavimo prietaisą. Tačiau tokių veiksmų jis nesiėmė, taip sudarydamas galimybę V. V.  išvengti teisinės atsakomybės už vairavimą esant neblaiviam, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Nors liudytojai D. S. ir R. T. teigė nepastebėję V. V.  neblaivumo požymių, tačiau nei vienas iš jų taip pat nenurodė ir paties V. V.  nurodytų aplinkybių, susijusių su pablogėjusia jo sveikatos būkle, nepaisant to, kad apklausiamas teisme V. V.  tvirtino apie tai pareigūnams užsiminęs, o tarpusavio pokalbio su kitu buvusiu pareigūnu T. A. metu (kriminalinės žvalgybos duomenys) V. V. , kalbėdamas apie jo parvežimo namo aplinkybes, D. S, vadino kolegų tarpe naudojama pravarde („(duomenys neskelbtini)“), kuri neabejotinai jam buvo žinoma, kas sudaro pagrindą spręsti apie šių asmenų tarpusavio pažintį. Tuo tarpu tiek V. V.  draugo E. P., tiek kartu su E. T.  patruliavusio M. L. parodymai nenuoseklūs, jų nepagrindžia kita byloje esanti medžiaga. Liudytojas M. L. teigė, jog prie V. V.  automobilio sustabdymo metu priėjęs nebuvo, tačiau iš tarnybinio automobilio priekinės vaizdo kameros užfiksuoto vaizdo įrašo matyti priešingos aplinkybės. Liudytojas E. P. apskritai negalėjo tinkamai nurodyti įvykio laiko, tvirtino, kad transporto priemonės sustabdymo metu buvo apie 21–22 val. Be to, jis teigė, kad policijos pareigūnui leidus jam išeiti, jis nuėjo namo, o eidamas girdėjo V. V.  skundžiantis pareigūnui savo sveikatos būkle. Tačiau ši aplinkybė vaizdo įraše užfiksuotais duomenimis nepagrindžiama, kadangi, kaip matyti iš vaizdo įrašo, kartu su V. V.  automobilyje „Mercedes Benz“ buvę asmenys iš jo neišlipo. Liudytojas E. P. taip pat tvirtino matęs, kad transporto priemonė buvo pastatyta (duomenys neskelbtini) g. esančioje sporto centro aikštelėje, tačiau tuo pačiu jis teigė, kad nematė, kas pastatė automobilį (kadangi anksčiau teigė ėjęs namo). Dėl aptariamų gynėjo skunde akcentuojamų liudytojų, nurodančių aplinkybes dėl V. V.  blaivumo, parodymų nenuoseklumo bei nesutapimo su kitais bylai reikšmingas aplinkybes patvirtinančiais įrodymais (tam tarpe ir objektyvųjį pobūdį turinčiais įrašais), pagrindo jais vadovautis kaip E. T.  kaltę paneigiančiais įrodymais, nėra.

16.       Nuosprendyje jau aptartas vaizdo įrašas iš pareigūnų E. T.  ir M. L. tarnybinio automobilio vaizdo stebėjimo kameros taip pat atskleidžia ir kitą analizuojamai situacijai reikšmingą aplinkybę. Matyti, kad V. V., stabdomas policijos pareigūnų, vietoje to, kad sustotų važiuojamosios dalies dešiniajame pakraštyje, sustojo ir iš transporto priemonės išlipo transporto priemonę palikęs neužbaigęs apsisukimo manevro, tai yra skersai eismo juostoms. Tai, kolegijos vertinimu, vėlgi sudaro pagrindą spręsti apie neadekvatų asmens elgesį įvykio metu, kuris, be kita ko, dėl staiga atsiradusio poreikio sustoti, negali būti pateisinamas iki sustabdymo jau buvusia sveikatos būkle. E. T. turint išankstinės informacijos apie automobilį vairavusio asmens neblaivumą, ši aplinkybė neabejotinai turėjo sustiprinti nuo (duomenys neskelbtini) m. Vidaus tarnyboje dirbusio, taigi pakankamai darbo patirties turinčio policijos pareigūno įtarimus dėl automobilį vairavusio asmens būklės. M. L. bei E. T. ekipažas V. V. vairuotą transporto priemonę sustabdė 01.59 val. ir įvykio aplinkybes aiškinosi iki 02.06 val., taigi patikrinimas viso truko 7 minutes, tačiau jo metu iš esmės jokie pareigūnų veiksmai nebuvo atliekami, nebuvo nustatinėjama ir V. V.  asmens tapatybė iš jo asmens dokumentų. Netrukus po sustabdymo, V. V.  iš savo vairuoto automobilio išlipo ir, kiek pabendravęs su E. T. , nuėjo už savo transporto priemonės, kur tarnybinio automobilio kameros vaizdo nefiksavo, ir toje vietoje tęsė bendravimą su E. T.  tol, kol sugrįžęs įlipo į savo automobilį ir nuvažiavo į šalimais esančią aikštelę. E. T. , kurį laiką pabendravęs su V. V.  šiam būnant už automobilio, vaizdo fiksavimo kameroms nepasiekiamoje vietoje, į įvykio vietą atvažiavus D. S. ir R. T. ekipažui bei pastarajam atėjus į įvykio vietą, netrukus grįžo prie tarnybiniame automobilyje buvusio M. L. ir jo klausė, ką daryti. Paskui iš tarnybinio automobilio išlipo pareigūnas M. L. ir su E. T.  bei ,,Mercedes“ vairuotoju kažką tarpusavyje kalbėjosi, V. V.  vis dar būnant už automobilio. 02.06 val. ,,Mercedes“ vairuotojas V. V.  įsėdo į automobilį ir nuvažiavo į šalia esančią aikštelę. Pareigūnas E. T.  į tarnybinį automobilį kartu su M. L. neįsėdo ir nuėjo minėtos aikštelės kryptimi, o į tarnybinį automobilį, kur jo laukė M. L., sugrįžo po 3 minučių, tai yra 02.09 val. Policijos pareigūnai iš įvykio vietos išvažiavo ir, kiek pavažiavę, išlipo iš tarnybinio automobilio. Šiems asmenims būnant lauke, vaizdo įraše girdimas dviejų asmenų dialogas, kai vienas iš asmenų teigia, kad, kitas, greičiausiai, „norės parūkyti“, ar šis atsako: „konkrečiai“. Kodėl su asmeniu, kuris buvo sustabdytas gavus informacijos apie jo apsvaigimą, iš esmės viso įvykio metu buvo bendraujama šiam esant už transporto priemonės, taip pat neužtikrinant, kad sustabdytas, skersai eismo juostoms stovintis, automobilis nekliudytų galimai keliu važiuosiančioms kitoms transporto priemonėms, objektyvių duomenų nepateikta. Nors vien tik šios aplinkybės savaime nepatvirtina netinkamo E. T.  pareigų atlikimo nepatikrinant sustabdyto asmens blaivumo, tačiau sudaro pagrindą spręsti apie išskirtinai netinkamą ir V. V.  atžvilgiu privilegijuotą jo veiksmų vertinimą viso aplinkybių aiškinimosi metu, nuo pat jo vairuoto automobilio sustabdymo momento.

17.       Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad policijos pareigūnas neprivalo tikrinti asmens neblaivumo tuo atveju, kai informacija apie galimą jo apsvaigimą gaunama iš privačių asmenų. Tačiau tokie nuteistojo gynėjo argumentai nepagrįsti. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnyje apibrėžiamos policijos pareigūnų pareigos. Be kita ko, pareigūnas privalo, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių, užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui). Šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad vykdydamas šias jam numatytas funkcijas, policijos pareigūnas, įtardamas, kad nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) padarymu įtariamas asmuo yra neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, turi teisę Vyriausybės nustatyta tvarka tikrinti, ar jis yra neblaivus ar apsvaigęs, taip pat neleisti neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmeniui vairuoti transporto priemonę. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintoje policijos patrulių veiklos instrukcijoje (redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu) išskiriami dviejų rūšių pranešimai, į kuriuos privalo reaguoti patruliavimo fukcijas vykdantys policijos pareigūnai, tai yra pranešimai, gauti iš budėtojo, ir informacija, kuri gauta iš kitų asmenų. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nei minėtas įstatymas, nei patrulių veiklą veikos padarymo metu reglamentavęs teisės aktas neišskyrė, jog pareigūnas privalo reaguoti, be kita ko, įsitikindamas asmens blaivumu, tik į pareiškimus, gautus iš budėtojo, o į gautą informaciją iš privačių asmenų gali reaguoti savo nuožiūra, pasirinkdamas netikrinti asmens galimo apsvaigimo. Jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kodėl iš budėtojo gauta, be kita ko, pastarojo galimai iš trečiųjų asmenų sužinota informacija turėtų būti vertinama kaip patikimesnė ir todėl į ją privalo būti reaguojama kitaip nei apie galimus teisės pažeidimus sužinojus iš kitų šaltinių, nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nepateikta. Juolab kad, kaip jau minėta, kreipdamasis pagalbos į kolegą policijos pareigūną R. T., E. T.  pastarajam detaliai ir kategoriškai, neišreikšdamas abejonių, nurodė, jog į automobilį turėjo ateiti apsvaigę nuo alkoholio asmenys. Todėl nors ir šioje dalyje apelianto skundas įvertinamas kaip nepagrįstas, tačiau iš kaltinimo pašalinama aplinkybė, kad nuteistasis gavo „tarnybinę“ informaciją. Tačiau šios aplinkybės pašalinimas, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus motyvus, nepanaikino ir nešalino nuteistojo, kaip pareigūno, pareigų atlikimo būtinybės, bei nesumažino tarnybinių funkcijų vykdymo apimties šiuo atveju.

18.       Pažymėtina, kad policijos pareigūnas, vykdantis patruliavimą ir užtikrindamas visuomenės saugumą, taip pat eismo automobilių keliais priežiūrą bei pažeidimų prevenciją, savo funkcijų negali vykdyti tik formaliai, o siekdamas nustatyti galimus teisės pažeidimus padariusius asmenis, privalo įvertinti visas analizuojamai situacijai aktualias jam žinomas aplinkybes. Šiuo atveju, analizuojamai situacijai aktualių aplinkybių visuma, jog kaip pats E. T. nurodė, iš pažįstamo asmens jis gavo informacijos apie neblaivų vairuosiantį asmenį, nakties metu (apie 02.00 val.) su kitais dviem asmenimis pajudantį iš aikštelės, esančios prie naktinio baro, patvirtina, kad iki pat sustabdymo momento E. T.  galėjo ir turėjo pagrįstai numanyti, kad transporto priemonės vairuotojas yra neblaivus. Todėl neabejotinai turėjo pareigą patikrinti šio asmens apsvaigimą net ir tuo atveju, jei šis ir nurodytų savo veiksmų nekoordinuojantis dėl sveikatos būklės.

19.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, gynėjo skundo argumentai, jog E. T.  neturėjo pagrindo sustabdęs V. V.  vairuotą transporto priemonę tikrinti pastarojo apsvaigimo, vertinami kaip nepagrįsti. BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014). Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, E. T., tarnybos metu iš trečiojo asmens gavęs informacijos apie neblaivų vairuotoją, jį sustabdęs ir matydamas akivaizdžius vairuotojo neblaivumo požymius, bet nesiimdamas priemonių jų fiksuoti ir įforminti, suvokė, kad naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala, ir to norėjo. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai įrodytomis pripažino aplinkybes dėl E. T.  pareigos tikrinti V. V.  blaivumą pažeidimo, tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl didelės žalos E. T.  veiksmais padarymo

20.       Kaip jau minėta, pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Teismai, taikydami BK 228 straipsnį, pripažįsta žala ne tik turtinio, bet ir kitokio pobūdžio žalą, dėl kurios nukenčia valstybės, Europos Sąjungos, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31/2010, 2K-302/2011, 2K-608-139/2015, 2K-7-64-139/2016). Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju, taikant BK 228 straipsnį, nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, tačiau teismų praktikoje šio pobūdžio bylose neturtinio pobūdžio žala paprastai yra pripažįstama didele, kai piktnaudžiaujant tarnyba sudaromos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, pakertamas pasitikėjimas valstybės valdymo tvarka ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2004, 2K-529/2008, 2K-199/2009, 2K-305/2011, 2K-262/2011, 2K-50-648/ 2015). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-638/2005, 2K-108/2009).

21.       Šiuo atveju aptariamas piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi kvalifikuojantis didelės žalos požymis nustatytas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, konstatavus didelę neturtinę žalą policijos institucijai, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybei. Byloje nustatyta, kad E. T. , būdamas statutinis valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) PK (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėjas, tyčia neatliko jam teisės aktais priskirtų tarnybinių fukcijų, tai yra gavęs informacijos apie daromą teisės pažeidimą (administracinį nusižengimą arba nusikalstamą veiką), nes 2018 m. lapkričio 20 d. (duomenys neskelbtini) gatve važiavęs asmuo transporto priemonę vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šį automobilį sustabdęs, jo vairuotojo neblaivumo patikrinimo procedūros neatliko, leido jam toliau dalyvauti eisme ir pastatyti automobilį į netoliese esančią automobilių stovėjimo aikštelę bei sudarė sąlygas jam išvengti teisinės atsakomybės. Byloje yra pakankamai įrodymų apie V. V.  apsvaigimą nuo alkoholio, kuris buvo tokio sunkumo, kad pastarasis negalėjo teisėtai valdyti padidinto pavojaus šaltinio. Todėl konstatuojama, kad nuteistojo priešingi tarnybai veiksmai iš esmės užkirto kelią įvykio aplinkybių nustatymui, sudarė prielaidas apsvaigusiam nuo alkoholio asmeniui toliau vairuojant transporto priemonę nakties metu, ją pastatant itin prastai apšviestoje aikštelėje, sukelti didesnių pasekmių kitų asmenų, be kita ko, policijos institucijos, turtui (šalimais stovėjusiam tarnybiniam automobiliui bei kitoms aikštelėje stovėjusioms transporto priemonėms), neužtikrino teisės pažeidimų prevencijos bei visuomenės intereso į saugų eismą automobilių keliais. Nors iš karto po įvykio didelio rezonanso dėl E. T.  veiksmų nekilo, tačiau vėlesnio proceso metu viešai interneto tinklalapiuose buvo pateikiama informacija visuomenei apie įvykio aplinkybes, bylos eigą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina nuteistojo tyčiniais, priešingais tarnybai veiksmais padarytą didelę neturtinę žalą ne tik (duomenys neskelbtini) policijos komisariato, kaip institucijos, priklausančios policijos sistemai, autoritetui, bet tuo pačiu ir valstybei, nes, kaip teisingai pabrėžė pirmosios instancijos teismas, apie visų policijos pareigūnų elgesio atitiktį valstybės deklaruojamoms moralinėms vertybėms sprendžiama pagal atskirų policijos pareigūnų elgesį, o tokie policijos pareigūno veiksmai pakerta visuomenės pasitikėjimą policija, kaip itin svarbia valstybės institucija, sumenkina jos prestižą.

22.       Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi padarinius, laikėsi teismų praktikoje nustatytų kriterijų ir teisingai įvertino, kad dėl byloje nustatytų statutinio valstybės tarnautojo veiksmų buvo sumenkintas policijos autoritetas, pasitikėjimas šia institucija, todėl padaryta didelė žala policijos institucijai ir valstybei.

Dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytų kvalifikuojančių požymių

23.       Ikiteisminio tyrimo metu ir baudžiamąją bylą perduodant teismui su kaltinamuoju aktu, E. T.  veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Dėl būtent šios veikos byla buvo perduota nagrinėti ir teisiamajame posėdyje. Šios veikos esmė yra ta, kad tarnautojas ar jam prilygintas asmuo išoriškai atlieka jam paskirtas pareigas, įgyvendina jam suteiktas funkcijas, tačiau iš tikrųjų savo veikimu ar neveikimu pažeidžia tarnybos principus ir tikslus, o jo veikloje dominuoja ne viešas, bet kitokio pobūdžio interesas, pavyzdžiui, asmeninis arba savanaudiškas. Ikiteisminio tyrimo metu E. T. BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai buvo inkriminuoti dėl dviejų aplinkybių, tai yra kad jis siekė: 1) asmeninės materialios naudos V.  V.  (dėl atsakomybės už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio išvengimo); ir 2) asmeninės nematerialios naudos sau iš V.  V.  – jį pažinodamas, anksčiau neatlygintinai naudojęsis jo nuomojama pirtimi, norėjo palaikyti tokius gerus asmeninius santykius ateityje.

24.       BK 228 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta, be kita ko, tam asmeniui, kuris piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas 1) turtinės ar 2) kitokios asmeninės naudos, nesant kyšininkavimo požymių. Remiantis kasacinio teismo praktika, siekimas turtinės naudos suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobūdžio naudos (pvz., neatlygintinai naudotis įmonės turtu ar įsigyti jį sumažintomis kainomis, gauti jo iš kitų asmenų ir pan.) ne tik 1) sau, bet ir 2) savo giminėms, šeimos nariams ar kitiems asmenims, su kuriais kaltininkas susijęs draugystės, partnerystės ar panašiais ryšiais, o siekimas kitokios asmeninės naudos – kaip siekimas gauti neturtinio pobūdžio naudos (garbės, pareigų paaukštinimo ir pan.) (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-976/2017).

25.       Pirmosiosios instancijos teismas nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 228 straipsnio 2 dalies į to paties straipsnio 1 dalį, motyvuodamas tuo, kad teismų praktikoje nurodyta, jog tiek turtinė, tiek neturtinė asmeninė nauda BK 228 straipsnio 2 dalies kontekste suprantama ne tik kaip nauda nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, tačiau ir kaip nauda kitam asmeniui, tačiau tik tuo atveju, kai jis su kaltininku susijęs artimais ryšiais, o šioje baudžiamojoje byloje E. T.  ir V. V.  artimi ryšiai nenustatyti. Teisėjų kolegija, pritardama prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams, sprendžia, kad tokia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvada nepagrįsta. Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje ir nei kad nurodė nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, teismų formuojamoje praktikoje nėra išaiškinta, jog ryšiai tarp piktnaudžiaujančio tarnyba valstybės tarnautojo bei asmens, kurio naudai daroma tokia nusikalstama veika, turi būti itin artimi. Analizuojant teismų praktiką matyti, kad pavyzdžiui, joje BK 228 straipsnio 2 dalies kontekste ryšys tarp minėtų asmenų buvo vertintas kaip pakankamas tokiais atvejais, kai policijos pareigūnė netinkamai atliko savo tarnybines funkcijas, siekdama padėti savo kolegai kitam pareigūnui išvengti teisinės atsakomybės dėl sukelto eismo įvykio. Asmeninės naudos siekimas taip pat buvo inkriminuotas teisėjui, kuris siekė palaikyti gerus, draugiškus santykius su teismo pirmininku. Ryšių pakankamumas konstatuotas ir tuo atveju, kai vienas nuteistųjų savo veiksmais siekė asmeninės naudos padėdamas savo geram pažįstamam, o kitas – savo giminaičiui, ėjusiam prokuroro pareigas, kad pastarasis išvengtų atleidimo iš tarnybos ir iš to išplaukiančių pasekmių už sukeltą eismo įvykį, esant neblaiviam. Taigi, iš aptartos teismų formuojamos praktikos galima pagrįstai spręsti, jog, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, ryšys tarp kaltininko bei asmens, kurio naudai buvo neteisėtai veikiama (ar neveikiama), neturi būti itin artimas, tam užtenka nustatyti pakankamos šių asmenų tarpusavio pažinties aplinkybę.

26.       Šiuo atveju, kaip nurodė pats V. V. , jam iš matymo buvo žinomi visi pareigūnai, dirbę (duomenys neskelbtini) PK (duomenys neskelbtini) skyriuje. Bendraudamas su T. A., kuris, kaip matyti iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuoto jų tarpusavio pokalbio, teigė anksčiau dirbdamas apmokęs visus naujai į darbą priimtus (duomenys neskelbtini) skyriaus pareigūnus, o V. V.  sugebėjo palaikyti šį tarpusavio pokalbį, kuriame buvo aptariami ir minėtame skyriuje dirbę pareigūnai, juos, be kita ko, įvardijant kolegų vartojamomis pravardėmis. Be to, pokalbio metu pats V. V.  pareigūnus vadino pravardėmis, po analizuojamo įvykio praėjus 1,5 mėnesio, jam neabejotinai buvo žinoma jį sustabdžiusio policijos pareigūno tapatybė, tiek E. T. , tiek ir po įvykio namo V. V.  parvežusį pareigūną, pažinties su kuriuo V. V. , apklausiamas teisme taip pat nepaminėjo, jis įvardijo pravardėmis („reikia dar šitam b... (necenzūrinis žodis) „T.“ pirtelę užkurt, va tu „T.“ paimk čia kada nors, skolingas likau eina n... (necenzūrinis žodis), šokdino gi b... (necenzūrinis žodis), mečiau gi mašiną skersą, palikau ant kelio, pridariau tu patikėk, tai „M.“ parvežė mani b... (necenzūrinis žodis)“. (2 t., b. l. 64–67). Apklausiami apie šio pokalbio aplinkybes teisiamojo posėdžio metu, nei T. A., nei  V. V.  jų niekaip objektyviai negalėjo paaiškinti, teigė tokio pokalbio neprisimenantys.

27.       Didžioji dalis policijos pareigūnų, dirbusių (duomenys neskelbtini) PK (duomenys neskelbtini) skyriuje, patvirtino vienaip ar kitaip pažinoję V. V. , su skyriaus kolektyvu šventę jo pirtyje įvairias progas. Liudytojas T. A. nurodė joje su kolektyvu šventęs Policijos dieną, taip pat buvo švenčiami gimtadieniai. Šią aplinkybę apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytojas J. G., kuris ėjo (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko pareigas (jo parodymai teisme buvo pagarsinti) ir nurodė, kad vienos šventės, kurioje dalyvavo ir jis, metu V. V.  pirtyje buvo apie 12–15 pareigūnų. Liudytojas M. L., buvęs viename ekipaže su E. T. , nurodė, kad netgi neišlipęs iš tarnybinio automobilio, transporto priemonę priparkavęs 5–10 metrų atstumu, pažino V. V.  ir nurodė vieną kartą su kolektyvu buvęs jo pirtyje. Liudytojas R. T. patvirtino, kad jis taip pat yra šventęs šio asmens pirtyje su kolektyvu. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas D. S., kurį pokalbio su T. A. metu V. V.  įvardijo pravarde „M.“, bet kuris teigė, kad V. V.  nepažino nei atėjęs į V. V.  automobilio sustabdymo vietą, nei vėliau, jį veždamas tarnybiniu automobiliu namo, nors nepaneigė šventęs jo pirtyje su kolektyvu. Liudytojas G. S. nurodė, kad pats V. V.  jį pažino, pradėjo sveikintis, bandė apsikabinti, kreipdamasis „G.“. Jis nurodė šį asmenį pažįstantis, kadangi jis (G. S.) ilgą laiką dirbo pareigūnu, o V. V.  pirtyje kolektyvas šventė kelis kartus, be to, V. V.  gyvena (duomenys neskelbtini) kaime, kuriame gyvena liudytojo uošviai. Liudytojas E. A. nurodė žinojęs, kad kolektyvas šventė V. V.  pirtyje. Kriminalinės žvalgybos metu jo ir G. S. tarnybiniame automobilyje užfiksuotas garso įrašas patvirtina, kad E. A. nurodė žinojęs apie tokį asmenį V. V.  („ai tai aš žinau… viskas aišku. Aš jo nematęs, aš jo pirtin nebuvęs“). Liudytojas R. U., dirbantis (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiuoju tyrėju, taip pat patvirtino iš matymo žinantis V. V. , tačiau su juo nebendraujantis. Liudytojas V.  O., teisme paaiškinęs aplinkybes, susijusias su (duomenys neskelbtini) tyrimo skyriaus pareigūnų atliktu atliko žvalgybiniu tyrimu pagal turimą informaciją, kad pareigūnai galimai piktnaudžiauja sudarydami „žalią šviesą“ asmenims, gabenantiems kontrabandą, nurodė, kad nors konkrečių duomenų apie kokią nors E. T. veiką nebuvo užfiksuota, tačiau, kadangi tai yra vienas (duomenys neskelbtini) skyrius, jie vieni kitus tikrai gerai pažinojo, bendraudavo tarpusavyje, žinodavo ir asmenis, kurie užsiima neteisėtomis veikomis. To paties skyriaus pareigūnai švęsdavo V. V. pirtelėje. Joje bent vieną kartą E. T. tikrai buvo. Liudytojas Ž. G. nurodė, jog V. V.  yra jo tolimas giminaitis. Jam priklausančioje pirtyje buvo švenčiamos visos (duomenys neskelbtini) skyriaus kolektyvo šventės, vienoje jų tikrai buvo ir E. T. . Nors šis liudytojas teigė, kad V. V.  švenčių metu dalyvaudavo tik kaip pirties savininkas (prižiūrėjo, kad veiktų kubilas ir pan., prie bendro stalo nesėdėjo), teigė, kad būtent tokia apimtimi reikėtų suprasti jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog „ <...> kiek supratau, ne vienas iš mūsų skyriaus jį pažinojo, nes bendravo su juo kaip su žinomu asmeniu.<...>“, tačiau šias Ž. G. nurodytas aplinkybes paneigė kaip liudytoja apklausta R. K., kuri patvirtino, kad švenčiant M. L. (duomenys neskelbtini) metų gimtadienį (gim. (duomenys neskelbtini), taigi šventė turėjo vykti 2018 m., dar iki nagrinėjamo įvykio) bei kažkokią G. S. šventę, šventimo metu prie jų prisijungė ir V. V. , su visais linksminosi ir bendravo. Ši liudytoja nurodė, kad už pirties nuomą V. V.  nebuvo mokama. Liudytojas M. K., kurį kiti liudytojai nurodė kaip asmenį, kontaktavusį su V. V. dėl pirties parūpinimo, šią aplinkybę dėl nemokamo naudojimosi pirtimi patvirtino, taip pat nurodė, kad atvejis, kai kolektyvas šventė šio asmens pirtyje, nebuvo pavienis. Taigi, devyni (duomenys neskelbtini) skyriaus pareigūnai patvirtino, kad šventė V. V. pirtyje, jiems visiems šis asmuo buvo žinomas, dalis jų patvirtino, kad šventės metu šis asmuo būdavo pobūvio vietoje ir bendravo su jame dalyvavusiais asmenimis. Netgi tie pareigūnai (pvz. E. A., R. U.), kurie teigė nebendravę su V. V. , patvirtino šį asmenį žinoję. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad būtent E. T. V. V.  nebuvo pažįstamas, o apie tai, jog būtent jo pirtyje buvo švenčiamos (duomenys neskelbtini) skyriaus pareigūnų šventės, jam tapo žinoma tik vėliau proceso metu. Iš byloje esančio vaizdo įrašo, fiksavusio priekinį lauko vaizdą iš M. L. bei E. T.  tarnybinio automobilio, matyti, kad E. T. , priėjęs prie V. V.  automobilio netrukus po jo sustabdymo, pastarojo dokumentų (vairuotojo pažymėjimo, transporto priemonės registracijos liudijimo, asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, etc.) nepatikrino, leido jam išlipti iš automobilio, su juo V. V.  iniciatyva bendravo toje vietoje, kur tarnybinio automobilio kameros nefiksavo šio asmens vaizdo, kas tik patvirtina manymą, jog E. T. sustabdytasis asmuo buvo gerai žinomas ir pažįstamas.

28.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus priešingai, pernelyg suabsoliutino aplinkybes, kurios, jo įsitikinimu, yra būtinos nustatant itin artimą E. T.  ir V. V.  bendravimo lygmenį. Aplinkybė dėl sąlyginai didelio šių asmenų amžiaus skirtumo niekaip nepaneigia jų pažinties galimybės, kuri gali būti grindžiama ne vien tik draugystės tarp asmenų plėtojimu, kurį akcentavo pirmosios instancijos teismas. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nepagrįstai teigiama, kad V. V.  ir E. T.  pažintį paneigia aplinkybė, kad nuteistajam nebuvo žinomi V. V.  vairuoto automobilio markė ir modelis, tačiau pagrindo su tuo sutikti nėra, kadangi asmens pažintis galima ir detaliai nežinant tokių asmens gyvenimo detalių kaip vairuojamos transporto priemonės markė ir modelis. Juolab, kad teismo pateikiami argumentai tokio nežinojimo aplinkybės nepatvirtina. Byloje nėra duomenų, kad V. V.  automobilis būtų itin išsiskiriantis, vienintelis tokios markės ar modelio automobilis, kuris galėtų būti sutinkamas (duomenys neskelbtini) mieste. Be to, E. T. , prašydamas R. T. patikrinti naktinio baro „(duomenys neskelbtini)“ aikštelės vaizdo stebėjimo kameras, tuo metu dar nežinojo konkrečios transporto priemonės markės (nurodė, kad tai galėtų būti vienas iš „BMW X“ modelio arba „Audi“ markės visureigių), o aplinkybė, jog šis visureigis yra „Mercedens Benz“ markės, netgi nenurodant jo modelio, jam tapo žinoma tik tada, kai R. T. nurodė šioje transporto priemonėje sėdinčius asmenis, ir E. T.  jam išreiškė apie savo ketinimus šį automobilį sustabdyti patikrinimui dėl galimo vairuotojo neblaivumo. Pirmosios instancijos teismas E. T.  ir V. V.  pažinties aplinkybę neigė ir tuo, kad pastarasis ne tiesiogiai nuteistajam, o T. A. po 1,5 mėnesio nuo įvykio nurodė, jog norėtų atsilyginti E. T., pakviesdamas jį į V. V.  priklausančią pirtį. Teisėjų kolegija tokiems skundžiamo nuosprendžio argumentams nepritaria, kadangi jie nėra pagrįsti. Ši aplinkybė, iš esmės rodanti tik tai, kad V. V.  glaudesnį ryšį palaikė su T. A., o ne su E. T. , niekaip nepaneigia nuteistojo pažinties su V. V.  galimybės. Juolab, nepagrįsti teismo argumentai, kad iš kriminalinės žvalgybos metu tarp T. A. ir V. V.  pokalbio galima spręsti, jog už tai, kad nebuvo užfiksuotas V. V.  padarytas pažeidimas, pastarasis labiausiai dėkingas D. S. (,,M.“). Visų pirma, šis teiginys nepagrindžiamas byloje nustatytų aplinkybių visuma, iš kurios matyti, kad būtent E. T. inicijavo V. V. vairuoto automobilio sustabdymą ir buvo jį sustabdžiusio ekipažo, kuris į įvykio vietą atvyko pirmasis, vyresnysis, o D. S., nors ir buvo su kolega R. T. atvykęs į įvykio vietą, tačiau netgi nebuvo išlipęs iš tarnybinio automobilio ir priėjęs prie V. V.  ir E. T. . Be to, kaip jau minėta, V. V.  išreiškė ketinimą atsidėkodamas sudaryti galimybę pirtimi pasinaudoti būtent E. T., o ne D. S., pokalbio metu apie šį asmenį iš esmės nurodydamas tik tai, kad pastarasis jį parvežė namo („reikia dar šitam b... (necenzūrinis žodis) „T.“ pirtelę užkurt, va tu „T.“ paimk čia kada nors, skolingas likau eina n... (necenzūrinis žodis), šokdino gi b... (necenzūrinis žodis), mečiau gi mašiną skersą, palikau ant kelio, pridariau tu patikėk, tai „M.“ parvežė mani b... (necenzūrinis žodis)“.

29.       Įvertinusi visumą aptartų įrodymų teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. T.  ir V. V.  pažintis buvo pakankama, jog būtent dėl jos nuteistasis tyčia nevykdytų jam teisės aktais numatytų bei pareigybės aprašyme deleguotų funkcijų. Papildomai akcentuotina, kad ir pats pirmosios instancijos teismas nebuvo nuoseklus, nes nors ir perkvalifikavęs E. T.  nusikalstamą veiką į BK 228 straipsnio 1 dalį, iš įrodytomis pripažintų aplinkybių nepašalino E. T. siekio, kad V.  V. išvengtų teisinės atsakomybės už transporto priemonės vairavimą esant vairuotojui neblaiviam. Konstatavus, kad E. T.  tyčia sudarė sąlygas akivaizdžiai neblaiviam V. V.  išvengti neblaivumo patikrinimo, o tuo pačiu ir teisinės atsakomybės už vairavimą apsvaigus, bei leido jam toliau dalyvauti eisme, aplinkybė, kad jis tai darė nepažinodamas V. V. , logiškai nepagrindžiama. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes akivaizdžiai matyti, kad nuteistojo nusikalstamoje veikoje dominavo daug didesnį, negu nekvalifikuoto piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, pavojingumą atspindintys asmeniniai interesai, o būtent siekimas ne įstatymų numatyta tvarka padėti savo pažįstamam V. V.  išvengti neblaivumo patikrinimo procedūros ir iš to kilsiančių padarinių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus aplinkybę, jog būtent V. V. turėjo asmeninės naudos, kad jam, vairavusiam transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio, nebūtų tikrinamas neblaivumas ir nekiltų teisinių pasekmių, teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. T. veikė padėdamas įgyvendinti būtent V. V. asmeninius interesus. Todėl konstatuojama, kad kaltinimo, kuris buvo pareikštas E. T. perduodant baudžiamąją bylą nagrinėti teisme su kaltinamuoju aktu, dalis dėl jo veiksmų, siekiant kitokios asmeninės naudos V. V., įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma. Dėl šios priežasties, tenkinant prokuroro apeliacinio skundo dalį dėl nuteistojo veikos perkvalifikavimo, konstatuojama, kad BK 228 straipsnyje nurodytą veiką E. T. padarė siekdamas naudos V. V., kad šis išvengtų teisinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą arba baudžiamąjį kodeksą už transporto priemonės vairavimą esant vairuotojui neblaiviam, ir tokia E. T. veika iš BK 228 straipsnio 1 dalies perkvalifikuojama į BK 228 straipsnio 2 dalį, konstatuojant, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei skundžiamame nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, kas nulėmė neteisingą nusikalstamos veikos kvalifikavimą (BPK 328 straispnio 1, 3 punktai).

30.       Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad E. T. suformuotame kaltinime buvo nurodyta, jog nuteistasis savo veiksmais siekė asmeninės materialios naudos V. V.. Tačiau kolegija sprendžia, kad toks naudos pobūdžio apibrėžimas neatitinka BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi kvalifikuojančių sudėties požymių apibrėžimo, pagal kurį gali būti siekiama: 1) turtinės arba 2) kitokios asmeninės naudos. Remiantis teismų praktika, siekimas turtinės naudos reiškia siekį gauti bet kokio turtinio pobūdžio rezultatą (pvz., neatlygintinai naudotis įmonės turtu ar įsigyti jį sumažintomis kainomis, gauti jo iš kitų asmenų ir pan.), o siekis kitokios asmeninės naudos suprantamas kaip kaltininko noras gauti bet kokios nematerialaus pobūdžio naudos tiek sau, tiek kitam asmeniui. Nematerialaus pobūdžio nauda, pavyzdžiui, teismų praktikoje aiškinama kaip karjeros galimybių susikūrimas ne tik sau pačiam, tačiau ir kitiems asmenims, tai gali būti viršininkų palankumo užsitikrinimas ar užtikrinimas kitiems, darbo trūkumų slėpimas, kitų asmenų problemų sprendimas ir pan. (pvz. kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-638/2005; 2K-7-2/2007; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108/2009 konstatuota, kad veiksmai, kurie nulemti noro padėti prokurorui išvengti drausminės atsakomybės už jam esant neblaiviam padarytą administracinės teisės pažeidimą atitinka nematerialaus (asmeninio) pobūdžio naudos sampratą). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir sutinkant su kaltinimo formuluote bei ją įvertinant kaip pasitvirtinusią – jog nuteistasis siekė naudos V. V. , ji vis tik patikslintina pagal baudžiamojo įstatymo formuluotę ir teismų suformuotą praktiką – kad E. T. savo veiksmais siekė kitokios asmeninės naudos kitam asmeniui – V. V.. Nuteistojo teisė į gynybą tuo pažeista nebus, kadangi jam buvo inkriminuota, teismo proceso metu tirta ir dėl to žinoma aplinkybė, kad naudos jis siekė kitam asmeniui – V. V..

31.       Nors nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje teigė, kad kitokios asmeninės naudos siekimas kitam asmeniui pagal BK 228 straipsnio 2 dalies formuluotę yra negalimas, vis tik, kaip matyti iš teismų formuojamos praktikos, pagrindo sutikti su tokiais gynėjo argumentais nėra. Kasacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200-495/2020 paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriame konstatuota, jog policijos pareigūnė piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdama kitokios asmeninės naudos kitam asmeniui – kolegai policijos pareigūnui. Nors būtent dėl šios dalies kasacine tvarka nuosprendis nebuvo skundžiamas, tačiau, įvertinus tai, kad aukštesnės instancijos teismas, pastebėjęs teisės taikymo klaidą, privalo ją ištaisyti, pagrindo teigti, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas kasaciniame teisme jo teisėtumo aspektu nebuvo įvertintas visa apimtimi, nėra. Kasacinės instancijos teismas nutartyje, priimtoje ir baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-693/2019, paliko nepakeistus žemesnės instancijos teismo sprendimus, kurių aprašomojoje dalyje buvo konstatuotos aplinkybės, jog asmuo BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką padarė siekdamas turtinės naudos sau ir kitiems asmenims. Kasacinio teismo nutartyse, baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2009, 2K-577/2011, 2K-268/2012, 2K-180-976/2017 pasisakyta, be kita ko, ir dėl to, kad nematerialaus pobūdžio, kitaip tariant, kitokia asmeninė nauda, aiškintina kaip karjeros galimybių susikūrimas, viršininkų palankumo užsitikrinimas ar užtikrinimas, be kita ko, ir kitiems asmenims, taip pat darbo trūkumų slėpimas, šeimos narių, giminių, kitų artimų žmonių problemų sprendimas ir pan. Taigi, kitokios asmeninės naudos gali būti siekiama ne tik sau pačiam, tačiau ir kitiems asmenims, o kitokios asmeninės naudos požymį detalizavus, siekiant teisinio apibrėžtumo bei aiškumo asmeniui pareikštame kaltinime, o ypač įvertinus tai, kad pirminiame kaltinime aiškiai buvo suformuluota aplinkybė, kad naudos buvo siekiama kitam asmeniui, baudžiamojo įstatymo nuostatos nėra pažeidžiamos.

32.       Kaip minėta, E. T.  kaltinant padarius BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jam buvo inkriminuotas ir kitas šį nusikaltimą kvalifikuojantis požymis – asmeninės neturtinės naudos siekis sau pačiam iš V. V. , tai yra, ikiteisminio tyrimo metu jam pareikštame kaltinime buvo nurodoma, kad anksčiau neatlygintinai naudojęsis V. V.  nuomojama pirtimi, E. T.  norėjo palaikyti tokius gerus asmenius santykius ir ateityje. Pagrindo sutikti su šio požymio E. T.  veiksmuose įrodytumu nėra. Šiuo atveju itin svarbu įvertinti tokio galimos naudos siekimo požymio susiformavimo momentą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad iš tiesų V. V.  (duomenys neskelbtini) PK (duomenys neskelbtini) skyriaus pareigūnams anksčiau buvo suteikęs galimybę neatlygintinai naudotis pirtimi jų šventiniams renginiams. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu nebuvo gauta objektyvių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad E. T.  šia pirtimi naudojosi būtent savo asmeniniams poreikiams, o ne dalyvaudamas darbo kolektyvo organizuotose šventėse. Kiti byloje surinkti įrodymai E. T. inkriminuojamų lūkesčių, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi jam sudarys galimybes ir ateityje toliau naudotis pirtimi ir dėl to palaikyti gerus santykius su V. V. , nepatvirtina. Kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotas T. A. ir V. V.  pokalbis sudaro pagrindą spręsti, kad pastarojo ketinimas nuteistąjį pasikviesti į pirtį susiformavo jau po įvykio, paties V. V.  iniciatyva siekiant atsidėkoti E. T., kuriam jis jautėsi skolingas. Todėl, kolegijos vertinimu, inkriminuojamas naudos siekimo požymis sau šiuo atveju neturi būti aiškinamas plečiamai ir kriminalizuojamas. Pagrindinė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėtis „piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“ savaime suponuoja neteisėtos naudos siekimą pasinaudojant tarnybine padėtimi, todėl BK 228 straipsnio 2 dalies, kurią kvalifikuoja siekis turtinės naudos, turinys turi būti suprantamas ir aiškinamas siauriau nei BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos naudos siekimas – įstatymo leidėjas ją įtvirtino kaip kvalifikuotą, pavojingesnę veiką. Dėl paminėtų priežasčių byloje nesant pakankamai pagrįstų įrodymų, kurie patvirtintų, jog E. T.  tarnybine padėtimi naudojosi siekdamas gauti tam tikrą naudą sau pačiam už neteisėtus tarnybinius veiksmus, ši aplinkybė, kaip susijusi su E. T.  piktnaudžiavimu tarnyba, pripažintina neįrodyta, o prokuroro skundas šioje dalyje netenkintinas.

33.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, šiuo nuosprendžiu konstatuojama, kad E. T.  padarė BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, kuri pasireiškė tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėju ir vykdydamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintame pareigybės aprašyme numatytas pagrindines funkcijas bei privalėdamas gavęs pranešimus apie administracinius teisės pažeidimus ir nusikalstamas veikas įvykių vietose teisės aktų nustatyta tvarka atlikti visus būtinus veiksmus, kad operatyviai ir išsamiai būtų priimti sprendimai dėl administracinių teisės pažeidimų ar ištirtos nusikalstamos veikos, pagal kompetenciją atlikti administracinių teisės pažeidimų tyrimai ir priimti nutarimai šiose bylose, vykdyti administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną, vykdyti nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų prevenciją, tyčia, veikdamas priešingai tarnybos interesams, neatliko savo pareigų ir įgaliojimų – piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas kitokios asmeninės naudos kitam asmeniui, o būtent: gavęs informaciją apie neblaivų vairuotoją, tarnybos metu, 2018 m. lapkričio 20 d. apie 2 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)g., kartu su vyriausiuoju patruliu M. L. sustabdęs automobilį „Mercedes Benz GL 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį būdamas neblaivus vairavo V.  V. , ir pagal 2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo Nr. VIII-2048 22 straipsnio 7 punkto reikalavimus įtardamas, kad nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) padarymu įtariamas asmuo yra neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, Vyriausybės nustatyta tvarka privalėdamas tikrinti, ar jis yra neblaivus arba apsvaigęs, šios įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdė ir, siekdamas kitokios asmeninės naudos V.  V. , tai yra kad V.  V.  išvengtų teisinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą arba baudžiamąjį kodeksą už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, atvykęs į įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini), ir ten radęs automobilyje „Mercedes Benz GL 320” sėdintį prie vairo akivaizdžiai apsvaigusį nuo alkoholio V. V. , tyčia netikrino V. V.  blaivumo bei šio pažeidimo neužfiksavo, leido V. V.  šiuo automobiliu dalyvauti eisme – važiuoti ir pastatyti automobilį „Mercedes Benz GL 320“ šalia esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Taip jis tyčia neatlikdamas savo pareigų ir įgaliojimų, su tarnybos interesais nesuderinamais veiksmais piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir sudarė sąlygas V.  V.  išvengti teisinės atsakomybės už padarytą teisės pažeidimą, išvengti valstybės prievartos taikymo, užkirto kelią teisės pažeidimui išsiaiškinti ir teisingumo įvykdymui, tuo pažeidė: 1) (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016-10-20 įsakymu Nr. 52-V-597 patvirtintų pareigybės aprašymo 6.2, 6.4 ir 6.6 punktų reikalavimus, kur nurodyta, kad gavęs pranešimus apie administracinius teisės pažeidimus ir nusikalstamas veikas, įvykių vietose, teisės aktų nustatyta tvarka atlikti visi būtini veiksmai, kad operatyviai ir išsamiai būtų priimti sprendimai dėl administracinių teisės pažeidimų ar ištirtos nusikalstamos veikos, pagal kompetenciją atlikti administracinių teisės pažeidimų tyrimą ir priimti nutarimus šiose bylose, vykdyti administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną, vykdyti nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų prevenciją; 2) Lietuvos Respublikos policijos 2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII-2048 22 straipsnio 7 punkto reikalavimus, kur nurodyta, kad įtardamas, kad nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) padarymu įtariamas asmuo yra neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, Vyriausybės nustatyta tvarka tikrinti, ar jis yra neblaivus ar apsvaigęs, taip pat neleisti neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmeniui ar asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti arba dėl sveikatos būklės keliančiam pavojų saugiam eismui, vairuoti transporto priemonę; 3) Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo (iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 5 punktuose numatytus valstybės tarnautojų veiklos etikos principus vienodai tarnauti visiems gyventojams nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, nepiktnaudžiauti suteiktomis galiomis, atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, savo šeimai, savo draugams, būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti asmeniškumų, to paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 5 punktų nuostatas laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba; 4) Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio reikalavimus sąžiningai atlikti patikėtas pareigas, visada saugoti gerą Vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Tokiu būdu, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir siekdamas kitokios asmeninės naudos V. V. , nesant kyšininkavimo požymių, sudarė sąlygas V.  V.  išvengti teisinės atsakomybės už padarytą teisės pažeidimą, išvengti valstybės prievartos taikymo, užkirto kelią vienam iš šiurkščiausių teisės pažeidimui išsiaiškinti ir teisingumui įvykdyti, demonstravo nusistatymą nesilaikyti galiojančių norminių aktų ir tarnybinius klausimus spręsti asmeninių pažinčių bei nuolankumo teisės pažeidėjui pagrindais, leido neblaiviam V. V.  toliau dalyvauti eisme ir kelti realią grėsmę visuomenei, tuo diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino policijos, kaip svarbios teisėsaugos institucijos, užtikrinančios asmens, visuomenės saugumą, vykdančios nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą bei tyrimą, prestižą, iškreipė policijos paskirtį, dėl ko šiais mažinančiais visuomenės pasitikėjimą policija ir menkinančiais jos autoritetą veiksmais didelės neturtinės žalos padarė juridiniam asmeniui – policijos institucijai, tuo pačiu didelės neturtinės žalos patyrė ir Lietuvos valstybė.

Dėl E. T. skirtinos bausmės

34.       Teisėjų kolegijai šiuo nuosprendžiu perkvalifikavus E. T.  nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, į BK 228 straipsnio 2 dalį, iš naujo spręstinas ir bausmės jam paskyrimo klausimas.

35.       Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni.

36.       BK 228 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, kad asmuo, padaręs šią nusikalstamą veiką, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų.

37.       Kolegija nustatė, kad E. T.  padarė vieną sunkų baigtą nusikaltimą valstybės tarnybai, veikdamas tiesiogine tyčia. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Jo veika padaryta prieš trejus metus, o duomenų apie naujus jo priešingus teisei veiksmus negauta. Nuteistasis nėra teistas, registruotas Užimtumo tarnyboje. (duomenys neskelbtini) PK charakteristikoje nurodoma, jog E. T.  Vidaus tarnyboje tarnavo nuo (duomenys neskelbtini), charakterizuojamas kaip sumanus ir mėgstamas, paslaugus ir gerai atliekantis darbo funckijas pareigūnas, keliantis kvalifikaciją, 3 kartus skatintas bei po vieną kartą baustas tarnybine bei administracine tvarka (2 t., b. l. 145–146). Įvertinus aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad E. T.  apibūdinamas kaip sistemingai įstatymų nesilaikantis bei teisės aktų pažeidimus darantis asmuo. Priešingai, jis charakterizuojamas teigiamai, remiantis teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančiais duomenimis, iki 2021 m. balandžio 16 d. vykdė darbinę veiklą. Taigi pagrindo nuteistajam skirti griežčiausios rūšies bausmę – terminuotą laisvės atėmimą, šiuo atveju nėra. Duomenų apie nuteistojo turimus finansinius įsipareigojimus, sveikatos sutrikimus, neleidžiančius nuteistajam užsitikrinti legalaus pragyvenimo šaltinio ateityje, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog baudos bausmės paskyrimas būtų neefektyvus BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams pasiekti, byloje nepateikta. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat prašė nuteistajam paskirti baudos bausmę, todėl, be kita ko, ir siekiant nepabloginti nuteistojo asmens teisinės padėties daugiau nei to prašoma apeliaciniame skunde, darytina išvada, jog E. T. už jam inkriminuoto BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtina bauda. Tuo bus pasiekti bausmės tikslai.

38.       Baudžiamojo įstatymo Specialiojoje dalyje baudos bausmės dydžiai nėra numatyti. Teismas, skirdamas bausmę, jos dydį nustato atsižvelgdamas į BK 47 straipsnyje numatytas minimalias ir maksimalias baudos ribas, remdamasis BK 61 straipsnyje numatytomis taisyklėmis. BK 47 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad už sunkaus nusikaltimo padarymą asmeniui gali būti skiriama nuo 150 MGL iki 6 000 MGL dydžio bauda. Šiuo atveju, nustatant baudos dydį, atsižvelgtina į tai, kad nuteistojo nusikalstama veika nebuvo tęstinio pobūdžio, nors neabejotinai jo veiksmais buvo padaryta didelė žala policijos institucijai ir valstybei, tačiau fiziniams ar juridiniams asmenims žala E. T. nepatikrinus V. V.  blaivumo ir leidus jam toliau dalyvauti eisme nuvairuojant automobilį į netoliese buvusią aikštelę, nebuvo padaryta. Jis yra jauno amžiaus, po atleidimo iš Vidaus tarnybos, kurį laiką darbinės veiklos nevykdė, o šiuo metu jo gaunamos pajamos yra sąlyginai nedidelės ir laikino pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, pagrindo sutikti su prokuroro apeliaciniame skunde siūlomu E. T. skirtinos bausmės dydžiu nėra, kadangi jis vertintinas kaip aiškiai per didelis, ir nuteistajam už BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skiriama mažesnė už V. urkį (3 075 MGL) bauda, kurios dydis nustatytinas artimesnis minimaliam BK 47 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytam šios rūšies bausmės dydžiui, nustatant ilgesnį nei Bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnyje nustatytą baudos sumokėjimo terminą, tuo siekiant realaus jos sumokėjimo.

39.       Atsižvelgiant į tai, kad E. T.  korupcinio pobūdžio nusikaltimą padarė vykdydamas tarnybines funkcijas, jam skirtinas ir teisės dirbti policijos sistemoje atėmimas. Tačiau šį klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė ir skyrė atitinkamą baudžiamojo poveikio priemonę. Prokuroras skundo šiuo aspektu nepadavęs, todėl nors ir paskyrus naują bausmę, ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis nekeistina, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtoji baudžiamojo poveikio priemonė paliktina su naujai paskirta bausme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

n u s p r e n d ž i a :

        Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti kaltinimo E. T. dalį apie tai, kad jis veikė gavęs tarnybinę informaciją.

E.  T.  padarytą nusikalstamą veiką iš BK 228 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 228 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam 300 MGL dydžio (15 000 (penkiolikos tūkstančių) Eur) baudą.

Išaiškinti nuteistajam, kad bauda turi būti sumokėta per 24 (dvidešimt keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, baudą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 6801). Nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai.

Kitą Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo E. T.  gynėjo advokato Aido Mažeikos skundą atmesti.

Teisėjai        Nerijus Meilutis

        Regina Pocienė

        Linas Šiukšta