Administracinė
byla Nr. P858-232/2010
Procesinio sprendimo
kategorija 80.9.; 80.11.; 80.13. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto
Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso
tvarka išnagrinėjo pareiškėjos B. Š. prašymą
atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-689/2010 pagal pareiškėjos
B. Š. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl įpareigojimo
atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja B. Š. skundu (t. III, b. l. 139–166) kreipėsi į Kauno apygardos
administracinį teismą, prašydama įpareigoti Kauno miesto savivaldybę (toliau
– ir Savivaldybė) priimti sprendimą dėl grąžinamo nekilnojamojo turto,
įvertinat turtą 82 450 litų, priteisti iš Kauno miesto savivaldybės 61 135,35 litus
ir 235,31 litus turtinę bei 35 000 litų neturtinę žalą.
Pareiškėja nurodė,
kad 1991 m. gruodžio 23 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo J. G. iki nacionalizacijos valdytą turtą – 2 namus, esančius (duomenys neskelbtini). Kartu pateikė
giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybės teises patvirtinančius
dokumentus. Atsakovo darbuotojos neatliko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997
m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo
tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1057) numatytų veiksmų. Prašymo
padavimo metu grąžintinas turtas nepateko į valstybės išperkamo turto
kategoriją. Po prašymo padavimo apie 9 mėnesius ir daugiau su turtu buvo
atliekami teisei priešingi veiksmai – buvo leista grąžintinuose namuose
gyvenantiems asmenims privatizuoti butus. Tiek ji, tiek jos sesuo parašė
prašymus atkurti nuosavybės teises, išmokant kompensaciją pinigais. 2003 m.
balandžio 14 d. raštu atsakovas informavo, kad trūksta giminystės ryšį su J. G. patvirtinančių dokumentų. Šiuos dokumentus buvo
pateikusi su pirminiu prašymu atkurti nuosavybės teises, tačiau Savivaldybės
pareigūnai juos pametė. 2003 m. gegužės 28 d. Kauno miesto apylinkės
teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatus (duomenys
neskelbtini), valdė J. G.. 2003 m. liepos 4 d. raštu
Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vadovas kreipėsi į VĮ „Registrų centras“
Kauno filialą dėl minėto turto įvertinimo. 2003 m. liepos 14 d. ataskaita
grąžintinas turtas buvo įvertintas 36 000 litų. 2003 m. liepos 4 d. pasirašė
prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo vertybiniais popieriais. Minėtą VĮ „Registrų
centras“ Kauno filialo ataskaitą Kauno apygardos administracinis teismas 2007
m. rugsėjo 21 d. sprendimu panaikino. Teismo paskirto eksperto išvadoje
nurodyto grąžintino turto vertės pusė sudarė 82 450 litų. Pareiškėja priėjo
prie išvados, kad šią sumą savivaldybė jai privalo išmokėti. Dėl Savivaldybės
pareigūnų veiksmų jai padaryta 35 000 litų neturtinė žala, kuri pasireiškė 18
metų nuosavybės teisių atkūrimo vilkinimu, bei turtinė žala, kuri skaičiuotina
5 procentų metinių palūkanų nuo kompensuojamo turto rinkos kainos už
praleistą terminą.
Atsakovas Kauno
miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą (t. III, b. l. 115–120,) prašė skundą
atmesti kaip nepagrįstą. Savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m.
spalio 9 d. įsakymu Nr. A-1504 (toliau – ir Įsakymas) buvo atkurtos
nuosavybės teisės į tėvo J. G. valdytą po ½ pastatų, (duomenys neskelbtini), nustatant, kad už natūra
negražintinus pastatus atlygintina valstybei nuosavybės teise priklausančiais
vertybiniais popieriais. Sprendimas priimtas gavus 2003 m. gegužės 28 d. Kauno
miesto apylinkės teismo sprendimu pavirtintą juridinę reikšmę turintį faktą,
kad turtas iki nacionalizacijos priklausė pareiškėjos tėvui. Grąžintino turto
vertė 36 000 litų nustatyta VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo 2003 m. liepos 14 d.
turto įvertinimo ataskaita. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m.
gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 1445 (toliau – ir Nutarimas Nr. 1445) 1
punkte numatyta, kad šio turto vertę įvertina savivaldybės administracijos ar
valstybės institucijos, priimančios sprendimą atkurti nuosavybės teises,
darbuotojai, turintys atitinkamą kvalifikacinį turto vertintojo pažymėjimą, o,
jeigu tokių darbuotojų nėra, nurodytų institucijų užsakymu, turtą įvertina
turto vertintojai. Šiuo pagrindu Savivaldybės administracija yra sudariusi
sutartį su VĮ „Registrų centras“ Kauno filialu, šios institucijos turto
vertintojai atlieka turto vertinimą ir pateikia turto įvertinimo ataskaitas.
Minėtą 2007 m. liepos 14 d. turto vertinimo ataskaitą pareiškėja apskundė ir
2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Kauno apygardos administracinis
teismas patenkino pareiškėjos skundą bei ataskaitą panaikino. Sprendime dėl
nuosavybės teisių atkūrimo turi būti nurodyta turto vertė, todėl 2007 m. spalio
24 d. raštu Nr. 10-2-2299 atsakovas pateikė VĮ „Registrų centras“ Kauno
filialui užsakymą, kurio pagrindu 2008 m. spalio mėnesį pateiktoje ataskaitoje
pareiškėjai kompensuojamo turto vertė nurodyta 57 000 litų. Dėl to buvo
paruoštas 2003 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. A-1504 pakeitimas. Atsakovas nesutiko
su pareiškėjos reikalavimu priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kadangi Savivaldybės
darbuotojai teisės pažeidimų nepadarė, žalos padarymo faktas neįrodytas.
II.
Kauno apygardos
administracinis teismas 2009 m. gegužės 18 d. sprendimu (t. IV, b. l. 16–19)
pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nurodė
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau
– ir Atkūrimo įstatymas) 18 straipsnio 5 dalį, Nutarimą Nr. 1455 ir
pažymėjo, kad VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo turto vertintojas įvertino
gyvenamųjų namų, ūkinio pastato ir kiemo rūsio (duomenys
neskelbtini), vertę 2003 m. liepos 14 d. kainomis ir 2008 m. balandžio 1 d.
pateikė ataskaitą, kurioje nurodyta minėtų pastatų vertė 57 000 litų. Nekilnojamojo
turto rinkos vertės nustatymas ir išvados pateikimas piliečiams, siekiantiems
atkurti nuosavybės teises, pats savaime teisinių pasekmių nesukelia. Nustatyto
turto vertė turi būti įtvirtinta administraciniu aktu. Įsakymu pareiškėjai
nuosavybės teisės atkurtos jos pasirinktu būdu. 2007 m. rugsėjo 21 d. Kauno
apygardos administracinio teismo sprendimu panaikinta tik turto įvertinimo
ataskaita. Pareiškėjai nagrinėjamos bylos procese buvo išaiškinta jos teisė
prašyti atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. 2009 m. kovo 26 d.
nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija šio termino
neatnaujino, o pareiškėja teise apskųsti šį procesinį dokumentą nepasinaudojo.
Teismas priėjo prie išvados, kad 2003 m. spalio 9 d. įsakymas Nr. A-1504
galioja, jis reglamentuoja visus su pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimu į pastatus (duomenys neskelbtini), susijusius klausimus.
Reikalavimas teismui įpareigoti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą
sprendžiančią instituciją, kaip ir kokius konkrečius klausimus ji turi
išspręsti vykdydama šį procesą, t. y. nurodyti konkrečią nekilnojamojo turto
vertę, laikytinas viešo administravimo funkcijų vykdymu, o tai nėra teismo
kompetencija, dėl to šį pareiškėjos reikalavimą teismas laikė nepagrįstu ir
atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė Administracinių bylų teisenos
įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.249
straipsnius ir pažymėjo, kad pareiškėja neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų
(ABTĮ 57 straipsnis). Pareiškėja jau 1994 m. gruodžio 20 d. prašymu pakeitė
valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nėra pateikta įrodymų, jog reikiamų
dokumentų trūkumas susijęs su neteisėtais Savivaldybės darbuotojų veiksmais. Teismo
konstatuotas neteisingas vertės nustatymas nėra padarytas neteisėtais Savivaldybės
darbuotojų veiksmais, todėl nėra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su
pareiškėjos nurodoma turtine žala. Teismas nurodė CK 6.250 straipsnio 1 dalį,
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį Nr. A556-95/2009
ir konstatavo, kad vien tik pareiškėjos paaiškinimų apie neturtinę žalą
nepakanka, jie turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais
įrodymais.
III.
Pareiškėja B. Š. apeliaciniu skundu (t. IV, b. l. 24–35) prašo pirmosios
instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pripažinti
ir priteisti jos naudai 82 450 litų kompensaciją už grąžintiną turtą;
pripažinti ir priteisti iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto jos naudai 35 000
litų neturtinę žalą, patirtą dėl Kauno miesto savivaldybės 18 metų neteisėtos
veikos; pripažinti ir priteisti iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto
pareiškėjai 66 452,94 litų turtinę žalą dėl trukdymo naudotis savo turtu
bei vilkinimo.
Pareiškėja paaiškino,
kad 1992 m. Savivaldybės darbuotojai neatidžiai pardavė ginčo pastatus,
padarydami jai žalą. Kauno apygardos administracinio teismo paskirto
nepriklausomo eksperto ataskaita, kurioje nustatyta ginčijamų pastatų vidutinė
rinkos kaina – 164 900 litų, yra galiojanti. Turto vertinimas atliekamas pagal Nutarimą
Nr. 1455, kuriame nurodyta, kad vertinti gali savivaldybės pasirinkti asmenys. Toks
reglamentavimas kelia abejonių, ar tikrai valstybės institucija teisingai
įvertins išperkamo turto kainą, kurį turi išpirkti valstybė. Nutarimas Nr. 1455
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui. Kauno apygardos
administracinis teismas paskyrė nepriklausomus turto vertintojus, kurie
nustatė, kad turto vertė yra ne 36 000 litų, bet 56 850 litų. Ši ekspertizė yra
galiojanti ir nenuginčyta, todėl skundžiamą sprendimą priėmusi teisėjų kolegija
negali ignoruoti tokios ekspertizės rezultatų ir pripažinti 2008 m. balandžio 1
d. ekspertizės. Skundžiamame sprendime neteisingai konstatuota, jog 2003 m.
spalio 9 d. Kauno miesto savivaldybės įsakymo Nr. A-1504 dalies, kurioje įvardinta
kaina, Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr.
1-2618-413/07, nepanaikino. Minimo teismo sprendimo pabaigoje po žodžio
„nusprendžia“ antroje pastraipoje įrašyta, jog teismas panaikina 2003 m. liepos
14 d. turto vertinimo ataskaitą ir dalį savivaldybės 2003 m. spalio 9 d.
įsakymo, kurioje įrašyta turto vertinimo kaina – 36 000 litų. Teismas,
nepripažindamas įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl to paties ginčo ir
pripažindamas panaikintą savivaldybės įsakymą, pažeidė ABTĮ 14 straipsnio 1
dalį, 56, 92 ir 3 straipsnius. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 81,
86 straipsnius, nes nenagrinėjo ir netyrė nei vieno įrodymo, vertė
pateikti savivaldybės darbuotojų kaltės įrodymus, Seimo kontrolieriaus išvadas,
fiktyvaus susirašinėjimo su savivaldybe įrodymus, tačiau jų netyrė ir dėl jų
įrodomosios galios nepasisakė. Be to, teismas nemotyvavo savo teiginio, jog
neįrodyta civilinė atsakomybė, nepasisakė dėl savivaldybės darbuotojų
savivalės, dėl pakartotinių fiktyvių raštų siuntimo teisėtumo.
Atsakovas Kauno
miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 39–42,) prašė
pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą
atmesti. Atsakovas pažymėjo, jog teiginys, kad klausimo dėl nuosavybės teisių
atkūrimo procesas užtruko 18 metų dėl atsakovo kaltės, neatitinka tikrovės,
kadangi J. G. teises į turtą patvirtinantis dokumentas atsakovui
buvo pateiktas tik 2003 m. birželio mėnesį. G. S. ir B. Š. nuosavybės teisės į pastatus T. N. g.
35 ir 37, Kaune, natūra negalėjo būti atkurtos, nes nuosavybės teisių atkūrimo
būdas buvo nulemtas B. Š. ir G. S. prašymų.
Užsakymą apskaičiuoti valstybės išperkamo iš savininko turto rinkos vertę, už
kurį savininkui turi būti atlyginama, Savivaldybės administracija galėjo
pateikti tik VĮ „Registrų centras“ Kauno filialui, o ne bet kuriam kitam turto
vertintojui, todėl, prieš priimant Įsakymą, VĮ „Registrų centras“ Kauno
filialas atliko pastatų įvertinimą rinkos verte ir pateikė 2003 m. liepos 14 d.
turto įvertinimo ataskaitą Nr. 03-07-S4, pagal kurią buvo nustatyta pastatų
rinkos vertė – 36 000 litų. Ši ataskaita Kauno apygardos administracinio teismo
2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimu buvo panaikinta. Minėtoje byloje V. Č. parengtas ekspertizės aktas buvo vertinamas tik kaip
vienas iš įrodymų, siekiant nustatyti 2003 m. liepos 14 d. turto įvertinimo
ataskaitos Nr. 03-07-S4 pagrįstumą, bet ne pareiškėjai mokėtinos kompensacijos
vertybiniais popieriais dydį. Atsakovas nurodė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio
5 dalį ir priėjo prie išvados, kad valstybės iš savininkų išperkamo
nekilnojamojo turto vertė yra būtina sąlyga, suponuojanti priimto sprendimo dėl
nuosavybės teisių atkūrimo ir atlyginimo už natūra negrąžinamą turtą,
teisėtumą. Panaikinus pareiškėjai natūra negrąžinamo turto vertės nustatymo
faktinį pagrindą, sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmusi institucija
privalėjo iš naujo nustatyti ir sprendime įrašyti nekilnojamojo turto rinkos
vertę. VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo ataskaita buvo pateikta teismui ir pareiškėjai
susipažinti 2008 m. gruodžio 2 d. teismo posėdyje, tačiau pareiškėja šio
turto įvertinimo neginčijo. Pastaroji ataskaita yra teisinga ir teisėta, nes
paskaičiuota vadovaujantis įstatymų leidėjo nustatyta tvarka. Pareiškėja
nepateikė jokių įrodymų atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti dėl turtinės
ir neturtinės žalos. Pareiškėjos samprotavimai dėl bylą nagrinėjusios teisėjų
kolegijos kompetencijos ir šališkumo yra nepagrįsti. Bylos nagrinėjimas vyko
ilgai dėl pačios pareiškėjos netinkamų veiksmų.
IV.
Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. liepos 26 d. nutartimi (t.
IV, b. l. 70–76) pareiškėjos B. Š. apeliacinio skundo
netenkino. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Nagrinėjamu atveju
ginčas kilo dėl nekilnojamojo turto – pastatų – įkainojimo, kuriuos valstybė
išperka, remdamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu. Apeliacinis skundas iš esmės yra
grindžiamas tuo, jog nustatant natūra negrąžinamų pastatų vertę turi būti
vadovaujamasi Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 6 d.
nutartimi paskirta turto vertės nustatymo ekspertize, kurią atliko V. Č. turto vertinimo paslaugų įmonė. Pareiškėja siekia, kad
jai natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto rinkos vertė būtų nustatyta ne
sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo data (2003 m. spalio 9 d.), o
pirmosios instancijos teismo paskirtos ekspertizės atlikimo data, t. y. 2007 m.
balandžio 1 d.
Apeliacinės
instancijos teismas dėl natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertės nustatymo
pažymėjo, kad Kauno apygardos administraciniam teismui 2007 m. rugsėjo 21 d.
sprendimu panaikinus Kauno miesto savivaldybės administracijos 2003 m. spalio 9
d. direktoriaus įsakymo Nr. A–1504 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietėms G. S. ir B. Š.“ 1 punktą dalyje dėl
nekilnojamojo turto vertės nustatymo, Įsakymo papildymas dėl natūra negrąžinamo
nekilnojamojo turto vertės nustatymo nepriimtas. Tai reiškia, kad nagrinėjamu
atveju tokio įsakymo nėra, todėl neaišku, kaip pažeidžiamos pareiškėjos teisės.
Kita vertus, pareiškėja iš naujo kelia nekilnojamojo turto vertės (įkainojimo)
klausimą, kai šiuo atveju sprendimas Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 5 dalies
prasme (dėl turto vertės) dar nepriimtas. Be to, Kauno apygardos
administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimas iš esmės grindžiamas
nekilnojamojo turto įkainojimo analize, dėl ko, nustačius skirtumus, buvo
panaikinta ataskaita ir iš dalies Įsakymas. Nesant priimto naujo sprendimo dėl
nekilnojamojo turto vertės, B. Š. dar kartą kelia
nekilnojamojo turto vertės nustatymo klausimą, kuris iš esmės jau buvo
išspręstas minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, t. y. kartojant turto
vertės nustatymo procedūrą. Atsakovas pagrįstai nurodo, jog, panaikinus VĮ „Registrų
centras“ Kauno filialo 2003 m. liepos 14 d. nekilnojamojo turto ataskaitą Nr.
03–07–S4, natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertė teisės aktų nustatyta
tvarka turėjo būti nustatoma iš naujo, todėl Kauno miesto savivaldybės administracija
objektyviai negalėjo priimti Įsakymo 1 punktą papildančio sprendimo iki B. Š. kreipimosi su tokiu reikalavimu į Kauno apygardos
administracinį teismą. Taigi pareiškėja siekia įpareigoti Kauno miesto
savivaldybės administraciją nustatyti jos pageidaujamą natūra negrąžinamo
nekilnojamojo turto konkrečią vertę, nustatytą V. Č. turto
vertinimo paslaugų įmonės 2007 m. balandžio 1 d., tačiau atsakovas, remdamasis Nutarimo
Nr. 1455 1.1 punktu, kartodamas natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertės nustatymo
procedūrą, privalo atlikti natūra negražinamo nekilnojamojo turto vertinimo
procedūrą iš naujo bei tik po to priimti sprendimą dėl turto vertės nustatymo. Vadinasi,
kadangi natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertė laikantis teisės aktų
nustatytos tvarkos yra nustatoma administracinės procedūros metu, todėl
priteisti pareiškėjos naudai už grąžintiną turtą kompensaciją, nustatytą
pirmosios instancijos teismo paskirtos V. Č. turto
vertinimo paslaugų įmonės vidutine rinkos kaina 2007 m. balandžio 1 d., nėra
jokio teisinio pagrindo. Administraciniai teismai remiantis ABTĮ 3 straipsnio 2
dalies nuostatomis spręsdami ginčą patikrina, ar administravimo subjektas veikė
jam suteiktos kompetencijos ribose ir, nustatęs pažeidimą, privalo nustatyti
teismo sprendimu viešojo administravimo subjektui atitinkamus įpareigojimus. Administracinis
teismas taip pat privalo išspręsti bylą taip, kad pažeista teisė būtų apginta
ir kad ginčas teismo sprendimu būtų išspręstas iš esmės ir kad nebūtų sukuriama
tokia situacija, jog priimtas sprendimas sudaro sąlygas kilti naujam ginčui dėl
to paties dalyko. Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti
sprendimą nustatyti konkrečią turto vertę gali būti siejamas su viešojo
administravimo subjekto pavadavimu (dalinės (dėl turto vertės nustatymo)
administracinės procedūros atlikimu, t. y. jo kompetencijai priskirtų funkcijų
vykdymu) ir sprendimo, priskirto jo kompetencijai, priėmimu. Pirmosios
instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad reikalavimas teismui įpareigoti
nuosavybės teisių atkūrimo klausimą sprendžiančią instituciją, kaip ir kokius
konkrečius klausimus ji turi išspręsti, vykdydama šį procesą, t. y. nurodyti
konkrečią nekilnojamojo turto vertę, laikytinas viešojo administravimo funkcijų
vykdymu, o tai nėra teismo kompetencijoje.
Apeliacinės
instancijos teismas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo nurodė,
kad atsakovas, praėjus truputį daugiau kaip 5 mėnesiams nuo juridinę reikšmę
turinčio fakto nustatymo, priėmė įsakymą, kuriuo pareiškėjai atkūrė nuosavybės
teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Nutarimo Nr. 1057 111 punktą, šios
tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytos sprendimus priimančios institucijos
turi išnagrinėti prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo
į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus – per 6 mėnesius nuo šios tvarkos 12
punkte nurodytų dokumentų pateikimo dienos. Pirmosios instancijos teismas
padarė pagrįstą išvadą, kad neteisingas vertės nustatymas nėra padarytas
neteisėtais Savivaldybės darbuotojų veiksmais (pagal Turto vertinimo paslaugų
sutartį turto vertinimą atlieka ir teikia turto vertinimo ataskaitas atsakovui
VĮ „Registrų centras“ Kauno filialas), todėl šie veiksmai nėra tiesioginiame
priežastiniame ryšyje su pareiškėjos deklaruojama turtine žala. Priteisti B. Š. prašomą turtinę žalą nėra jokio pagrindo. Nėra pagrindo
pripažinti, jog minėta įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo
veikti, t. y. nėra vienos iš būtinos sąlygos (savivaldybės valdžios
institucijos neteisėtų veiksmų) žalai atsirasti. Pareiškėja taip pat prašo
priteisti 35 000 litų neturtinę žalą. Pabrėžtina, kad turi būti įrodyti ne tik
neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai
ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y.
asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas,
nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais.
Nenustačius, jog savivaldybės valdžios institucijos atliko neteisėtus veiksmus,
nėra pagrindo priteisti ir neturtinę žalą, t. y. nėra ir būtinos Lietuvos
Respublikos CK 6.271 straipsnyje nustatytos savivaldybės civilinės atsakomybės
už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų,
sąlygos.
Apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti
išvadą, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmai buvo neteisėti
bei dėl atsakovo veiksmų B. Š. patyrė neturtinę žalą.
Byloje nenustatyti Savivaldybės administracijos neteisėti veiksmai, pareiškėja
taip pat nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kaip anksčiau nurodyto atsakovo veiksmai
jai sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus,
nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos
pablogėjimą ar bendravimo galimybių sumažėjimą.
V.
Pareiškėja B. Š. pateikė prašymą atnaujinti procesą
(t. IV, b. l. 80–87) administracinėje byloje Nr. A662-689/2010.
Pareiškėja savo prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 8, 10 ir 12
punktuose numatytais pagrindais.
Pareiškėja pažymi, kad teismas neišsprendė ginčo iš
esmės. Ginčo neišsprendimas, motyvų nebuvimas, įrodymų nešališkas neištyrimas
yra pagrindas atnaujinti procesą. Teismas savo nutartyje nepasisakė nei dėl
vienos įstatymo normos, kurias prašė taikyti pareiškėja, nei dėl vieno Europos
žmogaus teisių teismo sprendimo, kuriuos nurodė pareiškėja. Pareiškėjai taip ir
liko neaišku, kaip turi būti taikomas įstatymas, kai įsakymo atkurti nuosavybės
teises į nekilnojamąjį turtą ir to turto išpirkimo momentas nesutampa.
Pareiškėja pažymi, kad Nutarime Nr. 1455 nustatyta, jog išperkamo turto rinkos
kainą apskaičiuoja priklausomi ekspertai VĮ „Registrų centras“, tai yra
nesąmonė. Valstybė negali pati pirkti ir pati vertinti perkamo turto. Bylos
atnaujinimo esmė ir motyvai yra tai, kad teismas neišaiškino pareiškėjai, koks
specialus įstatymas leidžia įvertinti išperkamą pareiškėjos turtą atgaline data
nustatyta kaina, t. t. perkama yra dabar, o pinigai skaičiuojami tokia kaina,
kokia buvo prieš 5 metus. Teismas ignoravo kito teismo sprendimą byloje dėl to
paties dalyko ir tarp tų pačių šalių. Pareiškėja nurodo teisingo atlyginimo
principą. Teismas nepasisakė dėl esminės Savivaldybės specialistų klaidos,
vertinant 2003 m. išperkamą pareiškėjos turtą vidutine rinkos kaina, taip pat
dėl praktikos, įvertinant išperkamą gyventojų nekilnojamąjį turtą, dėl galima
įsakymo atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir išperkamo turto
įvertinimo nesutapimo momento, dėl Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio
taikymo, nustatant išperkamo gyventojų turto vidutinę rinkos kainą atlyginimo
momentu. Teismas nenagrinėjo Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m.
rugsėjo 21 d. sprendimo turinio.
Teisėjų kolegija
k o n s t
a t u o j a:
VI.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Proceso
atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra,
kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu
(sprendimu, nutarimu, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas
šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas
yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis
priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad
taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai
instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus
materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą
baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-169/2010).
ABTĮ 153
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas
gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir
tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2
dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo
normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra
susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Pagrindų sąrašas yra
baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą
reglamentuojančios įstatymo normos būtų
taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir
atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą
šio instituto paskirtį. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra
kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų
yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per
atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla
galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo
pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių
santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus,
kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų
situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos
nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios
administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio
teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. P858-177/2010).
Teisėjų
kolegija pažymi, kad ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato,
jog prašymas dėl proceso atnaujinimo
turi būti motyvuotas. Taigi nustatyti pagrindai bei tokio prašymo turiniui keliami reikalavimai įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, jį pagrįsti
ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso
atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus
argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali
būti atnaujintas. Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant proceso baigtoje
administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo
klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju tik patikrinama, ar nėra
esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstų abejonių dėl byloje
priimtų teismų procesinių sprendimų
teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m.
rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje
byloje Nr. P502-187/2010).
Nagrinėjamoje
byloje pareiškėja prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8,
10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.
Dėl pareiškėjos
prašymo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte
numatytu pagrindu pažymėtina, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą
vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja
ir tai, kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas
teisiniais argumentais (motyvais); argumentavimas turi būti racionalus; iš
konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo
reikalavimas inter alia reiškia, kad baigiamajame teismo akte negali
būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo
baigiamojo teismo akto priėmimui; baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs
byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Tačiau subjektyvus prielaidomis pagrįstas
bylos šalies manymas, kad baigiamasis teismo aktas nėra motyvuotas, nes juo
nėra patenkinti šalies reikalavimai, savaime nėra pagrindas atnaujinti proceso
byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu. Procesas
vadovaujantis šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš
procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje
dalyje. Priešingas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto pagrindo
taikymas sudarytų prielaidas situacijai, kai faktiškai kiekvienas
suinteresuotumą byloje turintis asmuo, kurio atžvilgiu baigiamasis teismo aktas
nėra naudingas, prašytų atnaujinti procesą byloje, kadangi, šio asmens nuomone,
baigiamasis teismo aktas nėra motyvuotas, tuo tarpu motyvuotu baigiamuoju
teismo aktu tokiam asmeniui laikant baigiamąjį teismo aktą, kurio motyvai
sutaptų su šio asmens galimais ar buvusiais motyvais byloje. Toks ABTĮ 153
straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo taikymas
būtų nepagrįstas, prieštarautų teisinio saugumo principui, sumenkintų galutinio
teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę, todėl prašymas atnaujinti
procesą šiuo pagrindu turi būti pagrįstas, o baigiamasis teismo aktas, dėl
kurio prašomą atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti aiškiai nemotyvuotas
ir sukelti aiškių abejonių proceso atnaujinimo klausimą sprendžiančiam teismui.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010
m. liepos 26 d. nutartimi (t. IV, b. l. 70–76) apibrėžė ginčo dalyką ir bylos
nagrinėjimo ribas (t. IV, b. l. 73), vertino esmines faktines bylos aplinkybes
bei byloje pateiktus įrodymus, konstatuodamas, kad, panaikinus VĮ „Registrų
centras“ Kauno filialo 2003 m. liepos 14 d. nekilnojamojo turto ataskaitą Nr.
03-07-S4, nekilnojamojo turto vertė turi būti nustatoma iš naujo, o galimybės
nustatyti natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertę, remiantis V. Č. turto vertinimo paslaugų įmonės vidutine rinkos kaina
2007 m. balandžio 1 d., nėra numatyta teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliacinės
instancijos teismas minėta nutartimi taip pat konstatavo, kad byloje nėra
įrodytas atsakovo Savivaldybės darbuotojų padarytos žalos faktas, taip pat
byloje nėra duomenų dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo bei pareiškėjos patirtos
neturtinės žalos. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje vertina, kad
apeliacinės instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai nustatė faktines bylos
aplinkybes, įvertino visus esminius byloje pateiktus įrodymus, nurodė byloje
taikytinas teisės normas (Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 5 dalis, Civilinio
kodekso 6.271 straipsnis, Nutarimo Nr. 1057 98, 100, 101, 111 punktai bei
motyvuotai atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija konstatuoja,
kad, vertinant bylos faktinę situaciją bei apeliacinės instancijos teismo
nutartį, negalima teigti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra
nemotyvuota, todėl procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu
proceso atnaujinimo pagrindu negali būti atnaujintas.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte
numatytu atveju procesas gali būti atnaujintas, jei pateikti akivaizdūs įrodymai,
kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs
turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą,
nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų
pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai
turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų
aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos
16 d. nutartis administracinėje
byloje Nr. P662-143/2010).
Pareiškėjai
taip ir liko neaišku, kaip turi būti taikomas įstatymas, kai įsakymo atkurti
nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir to turto išpirkimo momentas
nesutampa. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas 2010 m. liepos 26 d. nutartyje aiškiai nurodė, kad, panaikinus VĮ
„Registrų centras“ Kauno filialo 2003 m. liepos 14 d. nekilnojamojo turto
ataskaitą Nr. 03-07-S4, nekilnojamojo turto vertė turi būti nustatoma iš naujo,
o galimybės nustatyti natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertę, remiantis V. Č. turto vertinimo paslaugų įmonės vidutine rinkos kaina
2007 m. balandžio 1 d., nėra numatyta teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl
pareiškėja, kurios atžvilgiu yra panaikintas turto vertinimas, turi kreiptis iš
naujo dėl pakartotinio turto vertinimo. Nagrinėjamu atveju byloje, kurioje buvo
panaikintas VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo atliktas turto vertinimas,
teismas nenustatė galutinės nekilnojamojo turto vertės. Nurodytos bylos dalykas
buvo VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo turto vertinimo nuginčijimas, bet ne
naujos turto vertinimo ataskaitos tvirtinimas. Todėl teisėjų kolegijos
vertinimu apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė, kad pareiškėja administracinėje
byloje Nr. A662-689/2010 dar kartą kelia nekilnojamojo turto vertės
nustatymo klausimą, nesant priimto naujo sprendimo dėl nekilnojamojo turto
vertės. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nenurodė konkrečių materialinės
teisės normų, kurių taikymas pareiškėjos nuomonė yra netinkamas bei nenurodė
konkrečių argumentų, kuo netinkamas atitinkamų teisės normų taikymas, todėl
nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto
pagrindu.
Remiantis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas, prašydamas
atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, turi
pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika
ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą,
yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų
praktika formuojama klaidinga linkme. Pažymėtina, kad abstraktus prašymas formuoti neydingą praktiką, nepagrįstas jokiais įrodymais ar
teisiniais argumentais, nėra pakankamas, kad juo remiantis būtų galima
atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje. Procesas, siekiant užtikrinti
vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas
tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai
išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio
teismo sprendimo pagrindu
susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje
byloje Nr. P662-54/2010).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nagrinėjamoje byloje pateiktame prašyme
atnaujinti proceso nenurodo jokio teismo sprendimo (nutarties), kuriam galėtų
prieštarauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. A662-689/2010.
Todėl iš prašyme pateiktų aplinkybių nėra aišku, kokiose bylose teismų praktika
turi būti vienodinama pareiškėjos nuomone. Atsižvelgiant į tai laikytina, kad
pareiškėjos prašymas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu nėra pagrįstas
jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, nėra pakankamas, kad juo remiantis
būtų galima atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje.
Atsižvelgdama į
tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas
atnaujinti procesą nėra pagrįstas, todėl jis yra atmestinas.
Vadovaudamasi
Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų
kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjos B. Š. prašymo dėl proceso
atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti
atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-689/2010 pagal
pareiškėjos B. Š. skundą atsakovui Kauno miesto
savivaldybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis
neskundžiama.
|
Teisėjai
|
Laimutis
Alechnavičius
|
|
|
Irmantas
Jarukaitis
|
|
|
Romanas
Klišauskas
|