Civilinė byla Nr. 3K-3-431-469/2015
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13907-2013-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 63.1; 21.4.1.3; 21.4.2.7; 114.4; 114.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. liepos 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja ir pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. L. (teisių perėmėja – R. K. L. ) kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. V. ieškinį atsakovams J. L. ir E. L. , dalyvaujant trečiajam asmeniui R. K. L. (atsakovo J. L. teisių perėmėja), dėl paskolos raštelio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas paskolos santykių fakto ginčijimo, įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo klausimai.
Ieškovė T. V. prašė teismo pripažinti negaliojančiu jos ir atsakovų J. L. ir E. L. 2009 m. rugpjūčio 12 d. pasirašytą paskolos raštelį.
Ieškovė nurodė, kad ginčijamas sandoris yra tariamas, juo nebuvo siekiama sukurti paskolos teisinių pasekmių. Ieškovės T. V. ir atsakovo E. L. santuoka buvo nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. 2-2373-800/2013). Santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas, nes atsakovo E. L. tėvas J. L. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo tuo pagrindu, kad jis, kaip sutuoktinių kreditorius, nebuvo informuotas apie santuokos nutraukimo bylos iškėlimą. J. L. savo prašyme atnaujinti procesą nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 12 d. paskolos sutartimi jis sutuoktiniams paskolino 220 000 Lt (63 716,40 Eur) gyvenamajam namui statyti. Ieškovės teigimu, pinigų pagal 2009 m. rugpjūčio 12 d. paskolos raštelį ji ir jos buvęs sutuoktinis nėra gavę, nes ginčijamas sandoris sudarytas tik dėl akių, nesiekiant sukurti jokių teisinių santykių. Sandorio sudarymo momentu ieškovė buvo itin pažeidžiama, nes turėjo du mažamečius vaikus, gyveno su prieš ją smurtaujančiu sutuoktiniu, netoliese gyveno ir atsakovo brolis, o jos tėvai ir giminaičiai gyveno Panevėžyje, ji neturėjo į ką kreiptis pagalbos Kaune. Kilus nesutarimams su sutuoktiniu, ieškovė pasirašė paskolos raštelį, jausdama emocinį ir psichologinį spaudimą, negalėdama tinkamai įvertinti situacijos. Be to, pasirašydama paskolos raštelį, ieškovė tikėjosi įrodyti savo atsidavimą ir ištikimybę šeimai. Atsakovas E. L. iki 2006-ųjų tėvo J. L. duodamus pinigus namui statyti vertino kaip dovaną (ar paramą) ir tik nuo 2009 m. tarp sutuoktinių kilus nesutarimams pripažino, jog gauti pinigai buvo skolinami. Ieškovės nuomone, atsakovas J. L. pinigų neketino reikalauti, be to, paskolos raštelio pasirašymo metu namas jau buvo pastatytas. Ieškovė nurodė ir tai, kad atsakovas J. L. su sutuoktine nebūtų galėję sutaupyti 220 000 Lt (63 716,40 Eur), nes jų pajamos nedidelės. Be to, kitas atsakovo J. L. sūnus A. L. su sutuoktine (neturint nuolatinio darbo) buvo nuolat remiami atsakovo J. L., šis padėjo jiems pasistatyti namą. Ieškovė taip pat nurodė, kad jos ir sutuoktinio namo statyba buvo vykdoma ūkio būdu ir kainavo apie 300 000 Lt (86 886 Eur). Ieškovė nurodė, kad kartu su buvusiu sutuoktiniu buvo susitaupę 300 000 Lt (86 886 Eur), juos panaudojo namui statyti, todėl tokio dydžio paskolos jiems nereikėjo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu atmetė ieškinį.
Teismas nustatė, kad ieškinys yra pareikštas dėl paskolos raštelio pripažinimo negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu; rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“, bylos Nr. 3K-3-47/2006; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. ir kt. v. J. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-191/2006), sprendė, kad paskolos raštelis surašytas ne deklaravimo ateityje tikslu. Tai patvirtina šalių neginčijama aplinkybė, kad paskolos raštelis po pasirašymo liko ir šiuo metu yra pas paskolos davėją J. L. (CK 6.65 straipsnis); tokia išvada atitinka naujausią kasacinio teismo praktiką. Protingas, atidus ir rūpestingas asmuo nebūtų paskolos raštelio palikęs paskolos davėjui, nors sandorio šalis ir sieja pasitikėjimo santykiai. Tai, kad ieškovei turi būti taikomi protingo ir atidaus žmogaus standartai, patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, jog ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, be to, pati patvirtino, kad paskolos raštelio tekstas buvo surašytas jos ranka. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė dar vieną priežastį, kodėl 2009 m. rugpjūčio 12 d. buvo pasirašytas paskolos raštelis – kad tokiu būdu J. L. siekė apsisaugoti nuo savo sūnaus E. L. lengvabūdiško elgesio (polinkis lošti iš pinigų, dalyvauti azartiniuose žaidimuose ir bendrauti daugiau su draugais, o ne su šeima). Šie ieškovės paaiškinimai atskleidžia daugiau aplinkybių dėl tikrosios šalių valios, kuri buvo sandorio sudarymo momentu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Nors tokių ieškovės paaiškinimų nepatvirtino nei kiti byloje dalyvaujantys asmenys, nei liudytojai, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tokią aplinkybę nurodė pati ieškovė. Tokie ieškovės paaiškinimai patvirtina, kad J. L. , kaip kreditorių, ir paskolos raštelį pasirašiusius sutuoktinius, kaip skolininkus, sandorio sudarymo momentu iš tikrųjų siejo ne tik pasitikėjimu grįsti giminystės santykiai, bet ir turtiniai reikalai. Teismas konstatavo, kad atsakovas J. L. (paskolos davėjas) buvo tas asmuo, kuris, sprendžiant turtinius klausimus, turėjo didelę įtaką ne tik savo, bet ir sūnaus E. L. šeimai. Teismas, remdamasis byloje dalyvaujančių asmenų, liudytojų parodymais, sprendė, kad paskolos raštelis buvo pasirašytas ne vien tik dėl akių (tik siekiant ateityje formaliai išspręsti su namo statybomis susijusius dokumentų registravimo klausimus).
Bylos nagrinėjimo metu ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas finansiškai visiškai negalėjo suteikti tokio dydžio paskolos, kad ji su savo sutuoktiniu namą pasistatė už Jungtinėje Karalystėje 2000–2003 m. uždirbtas ir sutaupytus 300 000 Lt (86 886 Eur), iš banko pasiskolino 100 000 Lt (28 962 Eur), o ieškovės motina Z. V. tam tikslui davė 30 000 Lt (8688,60 Eur), ir šių pinigų užteko. Atsakovai argumentavo, kad namui statyti ir įrengti buvo išleista apie 500 000 Lt (144 810 Eur). Šalys sutiko, kad namas yra pastatytas ir įrengtas. Taigi, teismas, įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad, nepaisant bylos šalių išsamių žodinių paaiškinimų apie statybose atliktus darbus, pirktas medžiagas ir pan., byloje nėra vertintinas ginčo gyvenamojo namo statybų išlaidų dydžio klausimas, nes tai nėra bylos įrodinėtino dalykas (CPK 176, 180 straipsniai). Byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių pastatyto ir įrengto T. V. ir E. L. namo vertę. Šalys dispozityvaus pobūdžio ginče neprašė teismo skirti ekspertizės gyvenamojo namo statybos vertei nustatyti, kas galbūt patvirtintų (arba paneigtų) ieškovės argumentus, kad gyvenamajam namui statyti užteko sutaupytų lėšų, nesikreipiant į trečiuosius asmenis dėl paskolos. Spręsdamas apie atsakovo J. L. turtinę padėtį teismas nurodė, kad nėra pagrindo perkelti įrodinėjimo naštą dėl galimai paskolintų pinigų realaus disponavimo (realinis paskolos santykių pobūdis) kreditoriui. Tai yra ieškovės pareiga (CPK 178 straipsnis). Ieškovės žodinių paaiškinimų apie J. L. turtinę padėtį nepatvirtina jokie kiti byloje tirti įrodymai, be to, jos paaiškinimai nenuoseklūs. Atsakovo J. L. turtinė padėtis nuo 2003 m. iki 2009 m. patvirtinta byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pagal kuriuos atsakovas nurodytu laikotarpiu buvo sukaupęs nemažą sumą santaupų, be to, dalyvavo keliuose nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriuose. Ieškovė savo tuometinės šeimos turtinei padėčiai pagrįsti pateikė tik banko išrašą (kopiją) apie 30 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų pervedimą į O. L. sąskaitą. Atsakovas E. L. patvirtino ieškovės paaiškinimus, kad jie, gyvendami ir dirbdami Jungtinėje Karalystėje, sutaupė apie 200 000 Lt (57 924 Eur), ir šiuos pinigus panaudojo ne tik namui statyti, bet ir iš šių santaupų gyveno bei išlaikė dvi mažametes dukteris. Teismas nustatė, kad nuo 2003 m., kai sutuoktiniai grįžo gyventi į Lietuvą, iki pat 2013 m. (taigi, ir gyvenamojo namo statybų laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2009 m.) ieškovė už maždaug 1500 Lt (434,43 Eur) atlyginimą dirbo tik pusantrų metų, vėliau buvo vaiko priežiūros atostogose, o atsakovas E. L. dirbo dar trumpiau nei ieškovė. Taigi labiau tikėtina, kad atsakovas J. L. pagal savo turtinę padėtį turėjo galimybę 2006–2009 m. dalimis finansuoti ieškovės ir sūnaus gyvenamojo namo statybas.
Bylos šalys neginčija aplinkybės, kad ieškovės ir atsakovo E. L. santuokinis gyvenimas buvo konfliktiškas, kas nulėmė santuokos nutraukimą 2013 m. sausio mėn. Ieškovė, kaltindama atsakovą E. L. smurtu ir psichologiniu spaudimu, nenurodė duomenų, kad atsakovas J. L. jai būtų daręs psichologinį spaudimą. Be to, atsakovas E. L. pagal paskolos raštelį taip pat yra nurodytas kaip solidarusis skolininkas. Aplinkybė, kad J. L. po paskolos raštelio pasirašymo, pasak ieškovės, jai nuolat grasinęs panaudoti šį dokumentą (santuokos nutraukimo procese ir vėliau), nepatvirtina aplinkybės, kad ieškovės valia sandorio sudarymo momentu buvo suvaržyta. Šiuo atveju svarbu, kad paskolos raštelio tekstas buvo surašytas ieškovės.
Pagal naujausią kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B. , bylos Nr. 3K-7-430/2013) aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai (padarant atitinkamą įrašą) nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Teismas, neperžengdamas šios bylos nagrinėjimo ribų ir nenustatinėdamas faktinių aplinkybių, kurias būtina nustatyti kitoje civilinėje byloje dėl paskolos priteisimo, atmetė ieškovės argumentą, kad tariamo sandorio sudarymo faktą patvirtina ir paskolos raštelyje neužfiksuotas įrašas apie pinigų perdavimą ir gavimą. Ieškinio pagrįstumo nepatvirtina ir aplinkybė, kad santuokos nutraukimo byloje atsakovas J. L. nereiškė reikalavimų kaip kreditorius. Net ir esant aplinkybei, kad atsakovas J. L. galbūt žinojo apie santuokos nutraukimo bylą, tai nekeičia paskolos sutartinių santykių teisinio vertinimo, nes įstatymas nedraudžia kreditoriui (paskolos davėjui) savo nuožiūra spręsti, kada reikalauti sutartinės prievolės įvykdymo, kai sutartyje toks terminas nenustatytas.
Teismas sprendė, kad 2009 m. rugpjūčio 12 d. paskolos sandorio dalyviai realiai šio sandorio pagrindu įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas, sandorio šalių tikroji valia buvo realiai sukurti paskolos teisinius santykius, sandorio šalies – ieškovės valios autonomijos principas nebuvo pažeistas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 13 d. sprendimu ieškovės apeliacinį skundą tenkino – panaikino Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino ir pripažino, kad E. L., T. V. (L.) ir J. L. paskolos sutartis dėl 220 000 Lt (63 716,40 Eur) nesudaryta.
Teisėjų kolegija rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. B. N. , bylos Nr. 3K-3-37/2014), nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pirmiausia turėjo nustatyti ir įvertinti aplinkybes dėl pinigų perdavimo pagal paskolos raštelį, nes įrodžius, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Paskolos raštelyje nėra užfiksuota, kad pinigai perduoti paskolos gavėjams. Teisėjų kolegija rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B. , bylos Nr. 3K-7-430/2013; teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. B. N. , bylos Nr. 3K-3-37/2014), nurodė, kad paskolos raštelis yra pas atsakovą (kreditorių) J. L. ir paskolos raštelyje įrašytas žodis „pasiskolinom“ suteikia galimybę svarstyti, kad pinigai paskolos gavėjams galimai buvo perduoti ir tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai, tačiau įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, tokia išvada būtų nepagrįsta. Patys atsakovai pripažįsta, kad paskolos raštelio pasirašymo dieną pinigai paskolos gavėjams nebuvo perduoti (išskyrus neva perduotus 20 000 eurų, tačiau įrodymų, pagrindžiančių šią aplinkybę, nepateikta). Atsakovas J. L. nurodė, kad paskolos raštelyje įrašyta suma yra jo nuo 2006 m. investuotų į ieškovės ir jo sūnaus namą, kuris yra dalybų objektas, suma. Paskolos raštelis surašytas atsakovo J. L. iniciatyva. Įrodymų, kad atsakovo J. L. investuoti pinigai bus vertinami kaip paskola, nėra; apie tai pradėta kalbėti tada, kai ieškovės ir jo sūnaus šeiminiai santykiai pašlijo, t. y. 2009 m. Paskolos raštelis pasirašytas iš esmės tarp šeimos narių. Paskolos raštelyje nenurodyta, kad paskolos gavėjai įsipareigoja grąžinti pinigus ir iki kada. Nutraukiant ieškovės ir atsakovo E. L. santuoką, jos nutraukimo pasekmių sutartyje nebuvo įtraukta prievolė pagal paskolos raštelį, nors dėl prievolės bankui buvo pasisakyta (taigi, 2013 m. sausio 29 d. E. L. nemanė, jog yra skola tėvui). Atsakovas J. L. neprašė grąžinti paskolos iki ieškovės ir jo sūnaus santuokos nutraukimo (2013 m. sausio 29 d.), t. y. beveik trejus su puse metų, pretenzijas pareiškė tik 2013 m. balandžio mėnesį įsiteisėjus sprendimui dėl santuokos nutraukimo. Pagal paskolos raštelį nebuvo grąžinama paskola (negrąžinta jokia dalis), t. y. įsipareigojimas nebuvo vykdomas, kaip ir nebuvo reikalaujama jo vykdyti. Teisėjų kolegija sprendė, kad labiau tikėtina, jog paskolos raštelis nesukūrė paskolos teisinių santykių (pinigai nebuvo perduoti, to ir nebuvo siekiama), o juo atsakovai siekė užsitikrinti, kad ieškovei sumažėtų galimybė (noras) nutraukti santuoką, o tam įvykus, būtų pagrindas sumažinti jai tenkančio turto dalį (paduotas prašymas atnaujinti procesą santuokos nutraukimo byloje), be to, tai buvo galimybė, esant reikalui, pateisinti lėšas namui statyti. Neatmetama galimybė, kad atsakovas J. L. teikė tam tikrą finansinę paramą (kokio dydžio – nenustatyta) savo sūnaus atsakovo Eimanto šeimai statant namą (kaip, beje, ir ieškovės motina), tačiau tai nėra pagrindas, kilus sūnaus šeimoje nesutarimams, šią paramą paversti paskolos teisiniais santykiais ir tuo pagrindu reikalauti grąžinti pinigus. VĮ Registrų centro duomenimis, namo (duomenys neskelbtini), kuriam statyti neva buvo paskolinti pinigai, vidutinė rinkos vertė šią dieną yra apie 141 000 Lt (40 836,42 Eur) (pagal 2008 m. birželio 16 d. masinį vertinimą – apie 223 013 Lt (64 589,03 Eur). Pripažinus, kad buvo paskolinta 220 000 Lt (63 716,40 Eur), išeitų, jog ieškovei priklausanti namo dalis nepadengia jos įsiskolinimo pagal paskolos raštelį, nors namui statyti buvo panaudotos tiek didelės šeimos uždirbtos lėšos, tiek paimta paskola iš banko, tiek ieškovės motinos pinigai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytų aplinkybių visumą, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, kad paskolos raštelis neįrodo jame nurodytų pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimo fakto, todėl nėra pagrindo pripažinti šalių paskolos teisinių santykių; paskolos sutartis paskolos raštelio pagrindu pripažintina nesudaryta. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nesvarstė apeliacinio skundo argumentų, susijusių su paskolos sutarties pripažinimu negaliojančia.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Atsakovo J. L. kasaciniu skundu prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl ieškinio pagrindo. Atsakovas rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. N. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-5/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. v. kredito unija „Mėmelio taupomoji kasa“, bylos Nr. 3K-3-203/2014; 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. B. N. , bylos Nr. 3K-3-37/2014; kt.), CPK 265 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad ieškovė, išdėsčiusi ieškinyje faktines aplinkybes, pagrindžiančias jos pareikštą reikalavimą, suformulavo ieškinio dalyką – pripažinti 2009 m. rugpjūčio 12 d. paskolos raštelį, kaip tariamą sandorį, negaliojančiu (CK 1.86 straipsnio pagrindu). Tokiu būdu ieškovė, įgyvendindama dispozityvumo principą, pasirinko konkretų savo teisių gynimo būdą – suformulavo reikalavimą nustatydama teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškovei atstovavo profesionalūs teisininkai, be to, pačiame ieškinyje, cituojant kasacinio teismo praktiką, buvo pažymėta, jog paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia ir jos pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Taigi prašydama paskolos raštelį pripažinti negaliojančiu, ieškovė pripažino paskolos sutarties sudarymo faktą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškinį tenkina ir pripažįsta, kad E. L. , T. V. ir J. L. paskolos sutartis dėl 220 000 Lt (63 716,40 Eur) nesudaryta, taip peržengdamas savo kompetencijos ribas, nes pakeitė ieškinio reikalavimą (dalyką) – pripažino paskolos sutartį nesudaryta, nors viso bylos nagrinėjimo metu ieškovė prašė pripažinti paskolos raštelį negaliojančiu CK 1.86, 1.91 straipsnių pagrindu (CPK 13 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis).
2. Dėl įrodymų vertinimo. Atsakovas rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B. , bylos Nr. 3K-7-430/2013; teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. B. N. , bylos Nr. 3K-3-37/2014; 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dalis erdvės“ v. V. J., bylos Nr. 3K-3-404/2014; kt.), CK 6.875 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad teisėjų kolegijos išvada, jog paskolos teisinių santykių nebuvo, neatitinka kasacinio teismo praktikos, grindžiama prielaidomis. Įstatyme nenustatyta pareiga paskolos davėjui paskolos sutarties sudarymo metu perduoti paskolos gavėjui tik visą paskolos sumą, taip pat nėra draudimo įforminti paskolos sutartį jau po dalies pinigų perdavimo paskolos gavėjui. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo ginčo, kad paskolos raštelio pasirašymo dieną visa paskolos raštelyje nurodyta suma paskolos gavėjams nebuvo perduota. Pinigai atsakovo E. L. šeimai nuo 2006 m. iki 2009 m. buvo skolinami dalimis. 2009 m. rugpjūčio 12 d. perdavus paskutinę paskolos sumos dalį – 20 000 Eur, buvo sutarta dėl bendros paskolos sumos, nurodant ją paskolos sutartyje. Remdamasi užrašais suskaičiavusi tikslią nuo 2006 m. iki 2009 m. rugpjūčio 12 d. paskolintų pinigų sumą, ieškovė surašė paskolos raštą, kuriame nurodė visą – 220 000 Lt (63 716,40 Eur) – paskolos sumą. Pinigų skolinimą nuo 2006 m. patvirtina atsakovo, E. L., trečiojo asmens R. K. L. paaiškinimai, liudytojų O. L. ir A. L. parodymai, paskolos raštelis, kiti byloje esantys įrodymai (užrašai, kuriuose fiksuotos namui statyti pirktos medžiagos, perduoti pinigai bei paskolos E. L. šeimai teikimo faktas), tačiau jų teisėjų kolegija nevertino. Teisėjų kolegija sureikšmino aplinkybę, kad paskolos raštelis surašytas atsakovo iniciatyva, ignoruodama neginčijamą, bylai reikšmingesnį faktą, jog paskolos raštelio tekstą surašė ieškovė. Atsakovo nuomone, teisėjų kolegija pripažino, kad pinigus į ieškovės ir savo sūnaus namo statybas atsakovas investavo, tačiau nepripažino šių investicijų paskola, taigi padarė prieštaraujančią byloje surinktiems įrodymams, patvirtinantiems paskolos suteikimo faktą, išvadą. Aplinkybė, kad paskolos raštelis pasirašytas artimų giminaičių, taip pat nepagrindžia, jog nebuvo paskolos teisinių santykių, nes įstatymas nedraudžia artimiems giminaičiams skolintis vieniems iš kitų ir tokias paskolas įforminti įstatymo nustatyta tvarka. Dėl to paskola buvo sudaryta artimų giminaičių, nebuvo nustatytos palūkanos už naudojimąsi pinigais. Atsakovo nuomone, paties paskolos raštelio, kaip dokumento, pobūdis lemia išvadą, jog pasiskolintus pinigus skolininkas privalės grąžinti kreditoriui (priešingu atveju būtų sudaroma dovanojimo sutartis), todėl paskolos raštelyje atskirai aptarti pareigą grąžinti suteiktą paskolą nėra būtina. Be to, paskolos grąžinimo terminas nėra būtinoji paskolos sutarties sąlyga (CK 6.873 straipsnio 2 dalis). Vien ta aplinkybė, kad įsipareigojimo pagal paskolos raštelį atsakovas kol kas nereikalavo įvykdyti, nepaneigia pačios paskolos bei teisės pareikalauti grąžinti paskolą atsakovo pasirinktu laiku (CK 6.873 straipsnio 1 dalis). Byloje dėl proceso atnaujinimo E. L. paaiškino, kodėl neįtraukė į bylą tėvo, nes nors jį laikė kreditoriumi, nemanė, kad kils problemų atsiskaitant. Taigi teisėjų kolegijos išvada, kad, neįtraukdamas prievolės pagal paskolos raštelį santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, E. L. nemanė, jog yra skola tėvui, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Išvada, kad paskolos raštelis – tai galimybė, iškilus reikalui, pateisinti lėšas, panaudotas statant namą, prieštarauja logikai, įrodymų vertinimo taisyklėms, nes jis realiai taip ir nebuvo panaudotas kaip pagrindas deklaruoti pajamas. Be to, ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, pati surašė paskolos raštelį, nes, jos teigimu, geriau tai išmanė (taigi, turėjo suprasti ir sutarties turinį), todėl neaišku, kodėl deklaravimo funkciją turėjęs užtikrinti paskolos raštelis liko pas paskolos davėją. Be to, deklaravimo tikslais būtų pakakę sudaryti dovanojimo sutartį. Teisėjų kolegija taip pat netinkamai vertino ir nustatė namo vertę. Dabartinė namo vertė, kad ir kokia ji būtų, nepaneigia paskolos sutarties sudarymo fakto. Antra, šios civilinės bylos dalykas buvo pripažinti negaliojančiu paskolos raštelį, nustatant, kad jis yra sudarytas tariamai, todėl aplinkybės, susijusios su gyvenamojo namo statybomis ir jų verte, nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. VĮ Registrų centro išrašas negali nei patvirtinti, nei paneigti namo statybų vertės ar jo vidutinės rinkos vertės, nes nurodytas vertinimas atliktas masiniu būdu; tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. E. N. , bylos Nr. 3K-3-285/2009).
Teisėjų kolegija neįvertino, kad ieškovės pozicija dėl paskolos raštelio sudarymo, atsakovo turtinės padėties byloje buvo nenuosekli, nevertino atsakovo finansinių galimybių suteikti 220 000 Lt (63 716,40 Eur) paskolą 2006–2009 m., neatsižvelgė ne tik į atsakovų, trečiojo asmens, bet ir į ieškovės bei jos motinos parodymus, kad, sprendžiant turtinius klausimus, atsakovas turėjo didelę įtaką savo sūnaus E. L. šeimai (jų net buvo vadinamas „finansininku“). Be to, teisėjų kolegija neįvertino, kad ieškovė ir atsakovas E. L. turėjo poreikį pasiskolinti lėšų namui statyti, nes jų santaupų, banko paskolos tiek statyti namą, tiek pragyventi bei išlaikyti dvi mažametes dukteris nepakako. Taigi teisėjų kolegija neįvertino įrodymų visumos; tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir kt. prašymą, bylos Nr. 3K-3-106/2014; kt.).
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl šalis siejusių santykių teisinės kvalifikacijos. Pagal kasacinio teismo praktiką teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. ir kt. v. UAB Medicinos bankas ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. –N. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-534/2008; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. UAB „Ukmergės statyba“, bylos Nr. 3K-3-348/2010). Teisėjų kolegija, nuspręsdama patenkinti ieškinį ir pripažinti paskolos sutartį nesudaryta, nepakeitė ieškinio pagrindo, nes ieškinio reikalavimo esmė buvo panaikinti paskolos raštelį, t. y. pripažinti, kad šalių nesieja paskolos teisiniai santykiai ir ieškovei neatsiranda jokios pareigos iš šios sutarties. Taigi, tokia faktine aplinkybe, kurią teismas kvalifikavo kaip paskolos sutarties nesudarymą, ieškinys buvo grindžiamas, todėl teisėjų kolegija, tenkindama pareikštą ieškinį kitu, nei nurodė ieškovė, pagrindu, nuo faktinio ieškinio pagrindo nenukrypo.
Ieškovė remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. S. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-564/2010; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. L. P. , bylos Nr. 3K-3-544/2011; kt.), CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalimis, 6.870 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad pasirašydama paskolos raštelį nesiekė sukurti sutartinių paskolos santykių, paskolos sutarties teisinių padarinių, pinigų pagal paskolos raštelį negavo, be to, jos šeimai tokių pinigų gyvenamajam namui statyti nereikėjo. Ieškovė žinojo, kad po paskolos raštelio pasirašymo jai su sutuoktiniu nebus paskolinta 220 000 Lt (63 716,40 Eur), kad šios sumos ji neprivalės grąžinti, todėl ieškinyje, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, paskolos raštelis buvo ginčijamas bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Paskolos sutartis CK 6.875 straipsnio pagrindu būtų ginčijama tik tada, jei ieškovė iš tiesų būtų siekusi pasiskolinti 220 000 Lt (63 716,40 Eur), tačiau pinigų kasatorius jai ir jos sutuoktiniui nebūtų perdavęs. Nors teisėjų kolegija šalių santykius kvalifikavo taikydama CK 6.875 straipsnio nuostatas, tačiau pripažino, kad pasirašydamos paskolos sutartį šalys nesiekė sukurti paskolos santykių – paskolos raštelis buvo tariamas sandoris, sudarytas neketinant sukurti teisinių pasekmių, nes analizavo paskolos raštelio pasirašymo aplinkybes, šalių motyvus ir tikslus, ar paskolos sutartis buvo realiai vykdoma, ar sukėlė šalims kokias nors teises ir pareigas. Teisėjų kolegija pagrįstai sprendė, kad šalių nesiejo paskolos teisiniai santykiai, jų nebuvo siekiama. Ši išvada atitinka ieškinio teisinį pagrindą - reikalavimą pripažinti paskolos raštelį negaliojančiu, kaip sudarytą nesiekiant sukurti teisinių pasekmių. Tai, kad teisėjų kolegija, įvertinusi šalių santykius, nusprendė taikyti CK 6.875 straipsnį, nepaneigia teismo sprendimo teisėtumo. Net jeigu teisėjų kolegija suklydo taikydama materialiosios teisės normas, tai nesudaro pagrindo naikinti sprendimą, nes tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. v. V. G. , bylos Nr. 3K-3-200/2013).
2. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo. Ieškovė remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž. , bylos Nr. 3K-3-187/2008), nurodo, kad teisėjų kolegija pagal savo vidinį įsitikinimą tinkamai įvertino šalis siejusius santykius ir priėmė teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus atitinkantį sprendimą (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Visi kasatoriaus nurodyti liudytojai ir proceso dalyviai, neva patvirtinę paskolos faktą, yra atsakovo artimi giminaičiai, todėl suinteresuoti bylos baigtimi, tad jų parodymai vertintini kritiškai. Liudytojų O. L. ir A. L. parodymai dėl pinigų iš Anglijos siuntimo turėtų būti vertinami kaip melagingi. E. L. paaiškinimai paneigia kasatoriaus teiginį, kad lėšos nuo 2006 m. buvo skolinamos. Būtent sūnaus šeimos krizė, kilusi dėl jo sutuoktinės galimos neištikimybės, buvo pretekstas inicijuoti paskolos raštelio pasirašymą. Kasatoriaus į bylą pateikti asmeniniai užrašai negali būti laikomi tinkamais įrodymais, patvirtinančiais ieškovės ir atsakovo E. L. namui statyti pirktų medžiagų kiekius, perduotus pinigus ir paskolos faktą, nes ieškovės patvirtinimo užrašuose apie įrašų teisingumą nėra, be to, nėra aiškus šių užrašų surašymo laikas. Teismas šiuos įrodymus turėtų vertinti kritiškai, atsižvelgdamas į kasatoriaus suinteresuotumą įrodyti lėšų perdavimo faktą.
Tai, kad paskolos raštelyje nebuvo nustatytas paskolos grąžinimo terminas, tik patvirtina, kad paskolos rašteliu buvo daromas poveikis ieškovei, jog ši nenutrauktų santuokos su E. L., nes, nutraukus santuoką, šis per kasatorių nesąžiningai būtų įgijęs santuokos metu įgyto turto didesnę dalį. Ieškovė nurodo ir vertina kasatoriaus, E. L. paaiškinimus 2014 m. sausio 14 d. teismo posėdžio metu, nurodo, kad J. L. prievolių vykdymo iš ieškovės pagal paskolos raštelį reikalavo tik ieškovei nutraukus santuoką su jo sūnumi, tai patvirtina ieškovės teiginius, kad paskolos raštelį ji pasirašė patvirtindama savo lojalumą E. L. Nors kasatorius ir teigė, kad visą gyvenimą gaudavo dideles pajamas, tačiau neįrodė, kad iki 2009 m. rugpjūčio 12 d. buvo sutaupęs 220 000 Lt (63 716,40 Eur). Ieškovė įrodė, kad atsakovo J. L. ir jo sutuoktinės R. K. L. santaupos iki 2009 m. rugpjūčio 12 d. sudarė 210 658 Lt (61 010,77 Eur), o išlaidos iki 2009 m. rugsėjo 11 d. siekė net 148 272 Lt (42 942,54 Eur). Be to, kitas atsakovo sūnus A. L. ir jo sutuoktinė O. L. neturėjo nuolatinio darbo, todėl buvo nuolat remiami kasatoriaus; jų parodymai turėtų būti vertinami kritiškai dėl jų nenuoseklumo, prieštaringumo ir be abejo, artimų ryšių su atsakovais bei finansinės priklausomybės. Nors A. ir O. L. neigė gavę finansinę paramą iš kasatoriaus, tačiau tai paneigia faktas, jog O. L. kasatorius padovanojo automobilį. Taigi J. L. ir R. K. L. nebūtų sugebėję sutaupyti 220 000 Lt (63 716,40 Eur). Lėšos, kurias E. L. yra kada nors gavęs iš kasatoriaus, visuomet buvo dovanojamos ar teikiamos kaip parama, lygiai taip pat kaip ir buvo remiami A. ir O. L. . Ieškovės nuomone, A. L. siekė nuslėpti savo gyvenamojo namo vertę, nes savo ir sutuoktinės gaunamomis pajamomis nebūtų galėjęs pagrįsti šio namo statybos sąnaudų. Atsakovas E. L. pripažino, kad su ieškove buvo sutaupę 300 000 Lt (86 886 Eur), juos panaudojo gyvenamajam namui statyti. Iki statybų pradžios 2007 m. ieškovė ir atsakovas, dirbdami Didžiojoje Britanijoje, sukaupė 275 000 Lt (79 645,51 Eur), 2007 m. gavo 100 000 Lt (28 962 Eur) paskolą iš AB PAREX banko, 2007 m. jiems 30 000 Lt (8688,60 Eur) pervedė ieškovės tėvai, o ieškovės darbo pajamos nuo 2007 m. iki 2009 m. buvo 83 636,28 Lt (24 222,74 Eur). Taigi poreikio skolintis iš kasatoriaus ieškovė ir E. L. neturėjo. Kadangi, paties kasatoriaus teigimu, neva skolinti pinigai turėjo būti panaudoti gyvenamajam namui statyti, tai teisėjų kolegija pagrįstai atsižvelgė į VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše užfiksuotą informaciją apie gyvenamojo namo vertę. Tik nustačius turto vertę galima patikrinti, ar iš tiesų buvo poreikis skolintis papildomų lėšų. Kasatorius, nesutikdamas su VĮ Registrų centro nustatyta nekilnojamojo turto verte, galėjo kreiptis į nepriklausomą nekilnojamojo turto vertintoją.
Byloje įrodyta, kad ieškovė paskolos raštelį surašė atsakovo prašymu. Atsakovui E. L. buvo žinoma, kad ieškovė buvo priklausoma nuo atsakovo. 2014 m. sausio 14 d. posėdžio metu tiek ieškovė, tiek atsakovas E. L. atskleidė šio laikotarpio detales, kurios patvirtina, kad ieškovė, prieš pasirašydama paskolos raštelį, išgyveno itin sunkų gyvenimo etapą, kas galėjo turėti įtakos sprendimui pasirašyti paskolos raštelį. Šias aplinkybes patvirtino ir trečiasis asmuo R. K. L. 2014 m. kovo 6 d. vykusio teismo posėdžio metu. Atsakovui buvo žinoma, kad ieškovė yra nuo jo priklausoma, todėl šia padėtimi jis pasinaudojo ir taip gavo paskolos raštelį, kuriuo vėliau ilgą laiką naudojosi kaip svertu stabdant civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo inicijavimą. Taigi teismai pagrįstai galėjo paskolos raštelį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.
2015 m. gegužės 15 d. kasaciniame teisme gautas Kauno rajono notarės R. S. išduotas liudijimas, kad po kasatoriaus J. L. mirties 2015 m. vasario 6 d. palikimą priėmė jo sutuoktinė – byloje trečiasis asmuo R. K. L. .
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasatoriaus procesinių teisių perėmimo šioje byloje
2015 m. gegužės 15 d. kasaciniame teisme gauti duomenys, kad 2015 m. vasario 6 d. mirė kasatorius J. L. .
Pagal CPK 48 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų nustatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas; teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Taigi procesinio teisių perėmimo pagrindas byloje yra materialinių subjektinių teisių perėmimas materialiojoje teisėje. Perėmęs materialiąsias teises asmuo perima ir teisę reikalauti šių teisių gynimo, taip pat pareigą atsakyti pagal prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje firma Forthmill Limited v. BUAB „Pakrijas“, bylos Nr. 3K-3-367/2008).
Nagrinėjamoje byloje pateiktas Kauno rajono notarės R. S. 2015 m. kovo 3 d. išduotas liudijimas patvirtina, kad po kasatoriaus J. L. mirties 2015 m. vasario 6 d. palikimą priėmė jo sutuoktinė – byloje trečiasis asmuo R. K. L. , taigi ji perėmė palikėjo materialines subjektines teises ir atitinkamai – procesines teises šioje byloje. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus J. L. procesinių teisių perėmėja šioje byloje pripažintina palikimą po jo mirties priėmusi sutuoktinė R. K. L. .
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir pareikšto ieškinio reikalavimo
Kasaciniu skundu teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė savo kompetencijos ribas, nes pakeitė ieškinio reikalavimą – pripažino paskolos sutartį nesudaryta (CK 6.875 straipsnis), nors ieškovė prašė pripažinti paskolos raštelį negaliojančiu CK 1.86, 1.91 straipsnių pagrindu. Šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.
Kasacinio teismo praktikoje yra pateikti išaiškinimai dėl CK 6.875 straipsnio santykio su bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, įtvirtintais CK pirmojoje knygoje. Paskolos gavėjas gali ginčyti paskolos sutartį CK 6.875 straipsnio pagrindu tais atvejais, kai paskolos sutarties šalys siekia CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų paskolos sutarties teisinių padarinių, tačiau paskolos davėjas neperdavė paskolos objekto (pinigų ar daiktų) ar perdavė jų mažiau. Taigi šiai normai taikyti reikšmingos dvi sąlygos: pirma, sudarydamos paskolos sutartį šalys ketino sukurti sutartinius paskolos santykius; antra, paskolos gavėjas pinigų ar daiktų negavo (arba gavo jų mažiau). Paskolos sutartis gali būti ginčijama ne tik CK 6.875 straipsnio, tačiau ir kitais, CK pirmojoje knygoje įtvirtintais bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, tokiu atveju nagrinėjimo dalyku yra konkretų sandorio negaliojimo ar nuginčijimo pagrindą sudarančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-126/2011).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė, siekdama paneigti paskolos faktą, nurodė kelias faktinio pobūdžio aplinkybių grupes: viena vertus, teigė, kad paskolos raštelis buvo surašytas fiktyviai, nesiekiant sukurti paskolos teisinių santykių, bet dėl atsakovų daromo psichologinio spaudimo ir susidėjusių sunkių aplinkybių, siekiant įrodyti jos lojalumą šeimai, be to, kad paskolos raštelis surašytas pajamų deklaravimo tikslu, siekiant ateityje pateisinti namo statybos išlaidas; kita vertus, ieškinyje teigiama ir tai, kad ieškovė pinigų pagal paskolos sutartį negavo, todėl sutartis nebuvo sudaryta. Atitinkamai kaip teisinius ieškinio pagrindus nurodė CK 1.86 straipsnio, 1.80 straipsnio 2 dalies normas, nustatančias tariamo sandorio instituto teisinius padarinius, bei CK 6.870 straipsnio ir CK 6.875 straipsnio normas, reglamentuojančias paskolos sutarties pripažinimą nesudaryta, kai paskolos gavėjas įrodo, kad pinigų negavo. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas paskolos sutartį nesudaryta CK 6.875 straipsnio pagrindu, peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir pakeitė ieškinio reikalavimą.
Dėl paskolos santykių fakto ginčijimo, įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo
Kasaciniu skundu teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog paskolos teisinių santykių nebuvo, padaryta netinkamai įvertinus bylos įrodymų visumą, grindžiama prielaidomis, neatitinka kasacinio teismo praktikos, nurodoma, kad įstatyme nenustatyta pareiga paskolos davėjui paskolos sutarties pasirašymo metu perduoti paskolos gavėjui visą paskolos sumą, taip pat draudimo įforminti paskolos sutartį jau po dalies pinigų perdavimo paskolos gavėjui. Šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais.
Paskolos sutartis yra realinė – pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Todėl rašytine ar kita forma šalių išreikštas susitarimas skolinti pinigus arba daiktą bei įsipareigojimas juos priimti nustatyta tvarka ir terminu grąžinti nereiškia paskolos sutarties sudarymo, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo neperduotas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad aplinkybė, jog rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame CPK nustatytas išimtis. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B. , bylos Nr. 3K-7-430/2013).
Byloje nustatyta, kad paskolos raštelio tekstas surašytas ieškovės, pasirašytas visų sutarties šalių – ieškovės ir atsakovo E. L. , kaip paskolos gavėjų, ir J. L. , kaip paskolos davėjo, jame nurodyta, kad E. L. ir T. L. (ieškovė) pasiskolino 220 000 Lt (63 716,40 Eur) savo namui statyti. Paskolos raštelio surašymo ir pasirašymo fakto ieškovė neginčijo, tačiau nurodė, kad jo pasirašymo metu pinigai nebuvo perduoti, todėl, jos nuomone, sudarytas sandoris pripažintinas negaliojančiu kaip tariamas, t. y. sudarytas tik dėl akių (nesiekiant sukurti teisinių pasekmių), nes realiai nebuvo vykdomas (CK 1.86 straipsnis). Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pripažino, kad ji ir atsakovas E. L. gaudavo pinigų iš J. L., tačiau teigė, kad pinigai buvo dovanojami. Atsakovai sutiko, kad paskolos raštelio pasirašymo dieną visa paskolos raštelyje nurodyta suma paskolos gavėjams nebuvo perduota, pinigai nuo 2006 m. iki 2009 m. buvo skolinami dalimis, o 2009 m. rugpjūčio 12 d. buvo sutarta dėl bendros 220 000 Lt (63 716,40 Eur) paskolos sumos, nurodant ją paskolos sutartyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog atsakovė įrodė, jog pinigai pagal paskolos sutartį nebuvo perduoti. Faktas, kad paskolos raštelis surašytas vėliau, nei perduoti pinigai, savaime nepatvirtina, kad paskolos sandoris nebuvo sudarytas ar kad, kaip teigia ieškovė, jis yra tariamas, t. y. sudarytas tik dėl akių (nesiekiant sukurti teisinių pasekmių). Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pinigų neperdavimo paskolos sutarties surašymo metu aplinkybę prilygino pinigų neperdavimui CK 6.875 straipsnio prasme.
Ieškovės surašytame ir pasirašytame paskolos raštelyje ieškovė ir atsakovas E. L. parašais patvirtino, kad pinigus pasiskolino, t. y. gavo kaip paskolą. Teigdama, kad pinigai buvo perduoti neatlygintinai, ieškovė turėjo įrodyti, kad paskolos sutarties pasirašymas neatitiko tikrosios šalių valios (CK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nurodytų aplinkybių ieškovė neįrodė. Priešingos apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstos bylos aplinkybių ir surinktų įrodymų analize, padarytos pažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir jas aiškinančią teismų praktiką. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimus, byloje esančius įrodymus teismas turi įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, yra logiškai pagrįstos bylos duomenimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. B. v. ,,Seesam Insurance AS“, bylos Nr. 3K-3-386-469/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Siekdama pagrįsti savo teiginius, kad paskolos raštelis surašytas fiktyviai, ieškovė nurodė, kad taip siekė pateisinti pajamas ateityje deklaruojant turtą, kad tokiu būdu J. L. siekė apsisaugoti nuo savo sūnaus E. L. lengvabūdiško elgesio. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį ieškovės argumentą, konstatavęs, kad pajamų deklaravimo tikslu paskolos raštelis nebuvo panaudotas, jis liko pas kreditorių; apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ieškovės teiginį pagrįstu, nenurodė jokių tai pagrindžiančių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ši aplinkybė nenustatyta. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad paskolos sutartimi J. L. siekė tik apsisaugoti nuo savo sūnaus E. L. lengvabūdiško elgesio, byloje taip pat neįrodyta. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokia ieškovės nurodyta aplinkybė patvirtintų paskolos santykių realumą, jog J. L. buvo suinteresuotas apsaugoti savo, kaip kreditoriaus interesus, t. y. surašyti paskolos raštelį.
Ieškovė teigė ir tai, kad fiktyvų paskolos raštelį surašė dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ir daromo psichologinio spaudimo; pasirašydama paskolos raštelį ieškovė tikėjosi įrodyti savo atsidavimą ir ištikimybę šeimai. Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės ir atsakovo E. L. santuokinis gyvenimas buvo konfliktiškas, tai lėmė santuokos nutraukimą 2013 m. sausio mėn., tačiau konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog sutuoktinis ir atsakovas J. L. jai būtų darę psichologinį spaudimą, siekdami priversti sudaryti paskolos sutartį. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pripažino, kad jos santykiai su J. L. buvo geri. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo esant labiau tikėtina, kad atsakovai paskolos raštelio surašymu siekė užsitikrinti, kad ieškovei sumažėtų noras ir galimybės nutraukti santuoką, tačiau tokios savo išvados nepagrindė jokiais konkrečiais faktiniais bylos duomenimis.
Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, sprendime nurodydamas, jog atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad paskolos raštelio surašymo metu likusi paskolos suma buvo perduota, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo J. L. investuoti pinigai į sūnaus šeimos namą bus vertinami kaip paskola, paneigė paskolos raštelio įrodomąją galią bei pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles – būtent ieškovė, ginčydama paskolos faktą, turėjo įrodyti, kad paskolos sutartyje nurodytų pinigų negavo ir kad paskolos sutarties pasirašymas neatitiko jos valios, o šalis siejo kitokio pobūdžio santykiai. Pirmosios instancijos teismas įvertino visumą byloje esančių įrodymų, be kito, nustatė, kad nuo 2003 m., kai sutuoktiniai grįžo gyventi į Lietuvą, iki 2013 m. (ir gyvenamojo namo statybų laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2009 m.) neturėjo pakankamų pajamų namui statyti, o J. L. pagal savo turtinę padėtį turėjo galimybę 2006–2009 m. dalimis finansuoti ieškovės ir sūnaus E. L. gyvenamojo namo statybas; šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo sprendime nevertintos.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus, todėl pagrįstai ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino paskolos raštelio įrodomąją reikšmę, pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, visapusiško ir objektyvaus įrodymų vertinimo ir įrodymų pakankamumo reikalavimus, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl reikšmingų bylos aplinkybių ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Dėl visumos aptartų aplinkybių apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 12,85 Eur tokių išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas tenkintinas, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis), taip pat perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme – iš ieškovės kasatoriaus teisių perėmėjai R. K. L. priteistina 376,51 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 93 straipsnio 5 dalis), taip pat –41,99 Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą (CK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pripažinti kasatoriaus J. L. procesinių teisių perėmėja šioje byloje R. K. L.
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 13 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą.
Priteisti iš ieškovės T. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) kasatoriaus teisių perėmėjai R. K. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 376,51 Eur (tris šimtus septyniasdešimt šešis Eur 51 ct) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Priteisti iš ieškovės T. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) kasatoriaus teisių perėmėjai R. K. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 41,99 Eur (keturiasdešimt vieną Eur 99 ct) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.
Priteisti iš ieškovės T. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 12,85 Eur (dvylika Eur 85 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Egidijus Laužikas
Sigita Rudėnaitė