Civilinė byla Nr. e2A-318-812/2026

Teisminio proceso Nr. 2-46-3-01299-2025-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.6.11.1; 2.6.11.16; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1;

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 20 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės, Dainos Lisaitės (kolegijos pirmininkė, pranešėja) ir Rasos Urbanavičiūtės, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės mažosios bendrijos „Valfra“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2025 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. T. ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Valfra“ dėl esminių trūkumų turinčio atsakovės parduoto automobilio remonto išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė O. T. (toliau – ieškovė) ieškiniu teismo prašė priteisi jai iš atsakovės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Valfra“ (toliau – atsakovė) 7 900 Eur automobilio remonto išlaidas, kurios patirtos šalinant atsakovės neatskleistus esminius trūkumus, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2024 m. spalio 8 d. šalys sudarė žodinę pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė iš atsakovės įsigijo automobilį Mercedes-Benz (duomenys neskelbtini) (automobilio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) už 41 000 Eur sumą. Atsakovė nenurodė ieškovei jokių perkamo automobilio kokybės trūkumų, dėl kurių jis būtų netinkamas eksploatuoti, dėl kurių jo eksploatavimas būtų reikšmingai apsunkintas ar kurių pašalinimui reikėtų papildomų išlaidų. Ieškovei pradėjus naudoti įsigytą automobilį, paaiškėjo, kad jis turi esminių, pirkimo metu ieškovei neatskleistų trūkumų, dėl kurių automobilio tinkamas eksploatavimas be remonto yra objektyviai negalimas. Ieškovei tą pačią dieną po pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, važiuojant automobiliu namo, jo prietaisų skydelyje užsidegė aušinimo sistemos klaidos indikatorius. Dėl to nedelsiant buvo susiekta su atsakove, kuri teigė, jog apie jokius techninius trūkumus ar galimus esminius defektus nieko nežinojo. Ieškovė kreipėsi į specializuotą Mercedes-Benz servisą UAB „Myworkshop“. Buvo atlikta automobilio patikra ir 2025 m. kovo 21 d. surašytas apžiūros aktas Nr. 20250321, kuriame konstatuoti esminiai trūkumai: „<...> į aušinimo sistemą patenka išmetamosios dujos, aušinimo skystį išvarinėja pro viršų, susidaro didelis slėgis aušinimo sistemoje. Išėmus variklį ir nuėmus variklio galvą, nustatytas variklio galvutės tarpinės defektas bei problemos su variklio cilindrais. Cilindrų sienelės pažeistos, vietom su įtrūkimais“. Už automobilio remontą autoservisas išrašė PVM sąskaitą faktūrą Serija MBW2025 Nr. 1213 7 900 Eur sumai, kurią apmokėjo ieškovės sutuoktinis. 2025 m. balandžio 7 d. ieškovė per atstovą išsiuntė atsakovei pretenziją, kuria pareikalavo atlyginti patirtas 7 900 Eur automobilio remonto išlaidas bei dėl nekokybiško automobilio pardavimo ieškovei kilusius 250 Eur nuostolius (išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti už pretenzijos parengimą). Atsakovė į pretenziją jokio atsakymo nepateikė. Ieškovė, įvertinusi, kad atsakovė vengia komunikuoti dėl automobilio trūkumų šalinimo išlaidų atlyginimo ir nėra jokių požymių, jog žalą atlygintų geranoriškai, gindama savo pažeistas teises, kreipėsi į teismą.

3.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė vienašališkai ir neinformavusi atsakovės, atliko remonto darbus savo pasirinktame automobilių servise ir tik tada kreipėsi į atsakovę, reikalaudama atlyginti patirtas remonto išlaidas. Pretenzija atsakovei buvo parengta 2025 m. balandžio 7 d. jau po atlikto automobilio remonto. Apie tai, kad atsakovė būtų informuota dėl atsiradusių trūkumų, jokių pranešimų ar pretenzijų atsakovė negavo. Nurodė, kad ieškovei savavališkai atlikus automobilio remontą, atsakovė nebegalėjo įvertinti ieškovės nurodyto gedimo pagrįstumo ar imtis remonto darbų, neteko galimybės pačiai ieškoti pigesnių detalių arba kas galėtų suremontuoti pigesnėmis kainomis. Gavusi ieškinį atsakovė kreipėsi į keletą autoservisų (duomenys neskelbtini), pateikdama su ieškiniu gautą defektų aktą, prašydama įvertinti, kiek kainuotų pašalinti trūkumus, nurodytus defektų akte. UAB „Antaura“ sudarė sąmatą už 2 700 Eur, o MB „Castrolita“ parengė sąmatą, pagal kurią nurodytų trūkumų šalinimo kaina yra 2 502 Eur. Atsakovės teigimu, ieškovė pažeidė savo pareigą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.348 straipsnio 1 dalyje, bei CK 6.200 straipsnio nuostatas. Taip pat atsakovė vadovaujasi CK 6.327 straipsnio 5 punktu, pagal kurį pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų daiktas neatitinka. Atsakovės tvirtinimu, ieškovės veiksmai reikalaujant atlyginti už einamojo remonto darbus, laikytini nesąžiningais, nes siekiama nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita. Ieškovės pareikšti reikalavimai yra nepagrįsti, todėl turi būti atmesti.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Tauragės apylinkės teismas 2025 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 7 900 Eur automobilio remonto išlaidas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 7 900 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. gegužės 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 778 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5.       Teismas nustatė, kad 2024 m. spalio 8 d. šalys sudarė žodinę pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė iš atsakovės įsigijo automobilį Mercedes-Benz (duomenys neskelbtini) (automobilio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) už 41 000 Eur. Šiuo atveju transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo pildoma, o PVM sąskaitoje faktūroje, kurios pagrindu ieškovė įsigijo automobilį, nebuvo nurodyti jokie paslėpti automobilio defektai. Teismas nurodė, jog nepriklausomai nuo to, kad pardavėjas pardavė naudotą automobilį, tai neatleidžia jo nuo pareigos ir prievolės garantuoti pirkėjui parduodamo daikto kokybės ir tokią kokybę užtikrinti 24 mėnesius po pardavimo, jei transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nėra numatyta kitaip.

6.       Konstatavo, kad automobilį pardavusi atsakovė nesilaikė nustatytų reikalavimų garantuoti ieškovei, kad automobilis atitinka pirkimo–pardavimo sandorio sąlygas, kad minėtos sutarties sudarymo metu nėra paslėptų jo trūkumų, dėl kurių automobilio nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam ieškovė ketino naudoti, todėl jį pardavusi atsakovė turi atsakyti už netinkamos kokybės daikto pardavimą. Vadovaudamasis CK 6.327 straipsnio 3 dalimi nurodė, kad pardavėjas nenurodęs CK 6.431-1 straipsnyje bei Motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus, prisiima atsakomybę dėl netinkamo pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymo. Teismas vertino, kad pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, o ją atstojusioje PVM sąskaitoje faktūroje nebuvo nurodyti parduodamo automobilio trūkumai dėl to, kad atsakovei buvo žinoma tikroji automobilio būklė, tačiau ją norėta nuslėpti. Pažymėjo, kad liudytojas K. K., UAB „Myworkshop“ vadovas, teismo posėdžio metu paaiškino, jog nustatytas gedimas buvo sudėtingas, giluminis, automobilio su tokiu gedimu nebuvo įmanoma tinkamai eksploatuoti. Liudytojas nurodė, kad tokio tipo gedimai neatsiranda staiga – jie susiformuoja per ilgesnį laiką dėl netinkamo eksploatavimo, pavyzdžiui, variklio perkaitinimo ar aušinimo sistemos pažeidimų. Teismas, atsižvelgęs į liudytojo parodymus, patvirtino ieškovės poziciją, jog aptarti gedimai egzistavo dar iki automobilio perdavimo ieškovei. Liudytojo nurodytos priežastys teismui leido daryti išvadą, kad toks gedimas negalėjo atsirasti staiga po pirkimo – tai yra ilgalaikio proceso rezultatas. Nagrinėjamu atveju atsakovė neinformavo ieškovės apie minėtus paslėptus automobilio trūkumus.

7.       Sprendė, kad nustatyti automobilio defektai ir trūkumai laikytini esminiu transporto priemonės pirkimo–pardavimo sandorio pažeidimu, kadangi dėl paslėptų daikto trūkumų ieškovė neturėjo galimybės automobilio eksploatuoti. Įsigyjant automobilį ieškovė turėjo lūkesčių be trukdžių ir saugiai juo naudotis, tačiau dėl pardavėjos tyčinių veiksmų, nuslepiant esminius daikto trūkumus, šis lūkestis liko neįgyvendintas. Atkreipė dėmesį, kad paaiškėjus tikrajai automobilio būklei, jo vertė žymiai krito ir dėl to jo parduoti ir atgauti už jį sumokėtus bei jam remontuoti skirtus pinigus yra neįmanoma. Vadovaudamasis išdėstytu tenkino ieškovės reikalavimą dėl 7 900 Eur nuostolių atlyginimo.

8.       Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, priteisė ieškovei iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už prašomą priteisti skolą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalimi bei 98 straipsnio 1 dalimi, priteisė ieškovei iš atsakovės 1 778 Eur bylinėjimosi išlaidas (178 Eur žyminį mokestį ir 1 600 Eur už advokato suteiktas paslaugas).

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9.       Apeliaciniu skundu atsakovė MB „Valfra“ prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2025 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad atsakovė yra atsakinga dėl vėliau atsiradusio automobilio defekto, prašo sumažinti kompensaciją už automobilio remontą iki tokios sumos, už kurią atsakovė būtų galėjusi suremontuoti automobilį, jei savalaikiai būtų apie tai informuota, t. y. iki 2 600 Eur (vidurkis pagal UAB „Antaura“ sąmatą 2 700 Eur ir MB „Castrolita“ sąmatą 2 502 Eur); priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 

1.1.                      Dėl imperatyvių įstatyminių nuostatų, numatytų CK 6.348 straipsnyje, CK 6.327 straipsnyje:

9.1.1.                      Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nepasisakė dėl atsakovės atsiliepime į ieškinį ir baigiamosiose kalbose pateiktų teisinių argumentų, kuriais vadovaujantis ieškovė pažeidė CK nuostatas, o būtent nustatančias pirkėjo pareigą savalaikiai informuoti pardavėją apie paaiškėjusius daikto trūkumus. Nagrinėjamu atveju ieškovė vienašališkai ir neinformavusi atsakovės, nesuderinusi galimos remonto kainos, atliko remonto darbus savo pasirinktame automobilių servise ir tik tada kreipėsi į atsakovę, reikalaudama atlyginti patirtas remonto išlaidas. Atsakovė šiuo atveju neturėjo galimybės atvykti, pažiūrėti ir įsitikinti, kad ieškinyje nurodyti trūkumai apskritai egzistavo. Atsakovė neteko galimybės daryti poveikį su automobilio trūkumų šalinimu susijusiam procesui, trūkumų šalinimo būdui ir kainai. Apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismo pasisakyti dėl CK 6.348 straipsnio 1 dalies, CK 6.327 straipsnio 5 dalies nevykdymo teisinių pasekmių, esant ginčui dėl pirkimo–pardavimo sutarties. Pažymi, kad be nurodytų CK nuostatų, ieškovė pažeidė ir CK 6.200 straipsnį.

9.1.2.                      Teismas nepasisakė dėl atsakovės pateiktų sąskaitų su darbų sąrašais ir kainomis, kokiomis sąlygomis automobilį būtų galima suremontuoti (duomenys neskelbtini) esančiuose autoservisuose. Iš pateiktų sąskaitų matyti, kad automobilį buvo galima sutaisyti tris kartus pigiau nei ieškovės pasirinktame autoservise (UAB „Antaura“ sudarė detalią sąmatą už 2 700 Eur, o MB „Castrolita“ – už 2 502 Eur). Apeliantė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-403/2022, kurioje buvo sprendžiamas panašus klausimas.

9.2.                      Dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių nepagrindimo jokiais įrodymais:

9.2.1.                      Teismas, perrašydamas iš ieškinio teiginius, juos sudėliojo tokia seka, iš kurios susidaro įspūdis, kad A. T. (ieškovės sutuoktiniui) važiuojant nupirktu automobiliu tą pačią dieną užsidegė aušinimo sistemos indikatoriaus lemputė, jis nedelsiant paskambino atsakovei ir nuvarė automobilį į specializuotą servisą, kur buvo surašytas patikros aktas. Atsakovė pažymi, kad ne tą pačią dieną, o po 5 mėnesių ieškovė kreipėsi į servisą. Pasisakydama dėl tariamai tą pačią dieną užsidegusios aušinimo sistemos lemputės nurodo, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad A. T. važiuojant automobiliu tą pačią dieną užsidegė minėta lemputė. Be to, nėra nuotraukų, užfiksuotų skambučių, susirašinėjimo su atsakove bei patvirtinimo dėl kreipimosi į autoservisą. Apeliantei neaišku, kokiais duomenimis teismas rėmėsi priimdamas skundžiamą sprendimą, kad indikatoriaus lemputė buvo užsidegusi iškart nupirkus automobilį. Apeliantė teismo posėdyje paneigė, kad jai A. T. būtų skambinęs dėl užsidegusio aušinimo sistemos indikatoriaus. 

9.2.2.                      Ieškovė į specializuotą Mercedes automobilių servisą kreipėsi 2025 kovo 21 d., tačiau iš teismo sprendime pateikto dėstymo galima suprasti, jog į servisą ieškovė kreipėsi iškart po automobilio nupirkimo. Pažymi, kad teismas nevertino reikšmingų aplinkybių, jog ieškovė automobilį eksploatavo 5 mėnesius ir per tą laiką nuvažiavo daugiau kaip 9000 km. Šiuo atveju automobilio techninė apžiūra automobiliui buvo atlikta, jam buvo leista dalyvauti eisme, t. y. jis buvo pripažintas tinkamu eksploatuoti ir buvo eksploatuojamas beveik pusę metų. Nors ieškovė savo reikalavimą grindžia 2025 m. kovo 21 d. UAB „Myworkshop“ apžiūros aktu, tačiau tai nepaneigia fakto, kad automobilis pirkimo ir perdavimo momentu buvo perduotas tvarkingas bei tinkamas eksploatuoti. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas K. K. į užduotą klausimą dėl gedimo priežasties paaiškino, kad galimos gedimo priežastys yra arba automobilio aušinimo sistemos skysčio sušalimas, arba variklio perkaitinimas. Nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta automobilio gedimo priežastis. Konkrečiai nežinoma ar automobilio variklis buvo perkaitintas, ar sušalęs jo aušinimo skystis, todėl neįrodžius gedimo atsiradimo laiko ir priežasties, nėra pagrindo teigti, kad gedimas buvo automobilio perdavimo metu.

9.2.3.                      Teismas prieštarauja pats sau teigdamas, kad atsakovė norėjo nuslėpti automobilio trūkumus, nes jai buvo žinoma tikroji automobilio būklė. Atsakovės teigimu, kaip ji galėjo žinoti, kad automobilis turi trūkumų, jei ji pati automobilį parvairavo iš Prancūzijos ir jokių gedimų nepastebėjo. Nagrinėjamu atveju yra svarbus automobilio eksploatavimo laikotarpis po jo nupirkimo. Ginčo automobilis buvo naudojamas intensyviai 5 mėnesius ir tik tada jam buvo nustatyti ieškinyje nurodyti gedimai, todėl keltinas klausimas – ar eksploatavimo metu automobilis nebuvo perkaitintas, kas pagal liudytojo K. K. teigimą yra viena iš galimų tokio gedimo priežasčių.

9.2.4.                      Atsakovei kyla abejonių dėl įrodymų vertinimo pakankamumo, kai teismas vadovavosi vienintelio liudytojo K. K. parodymais. Atsakovės vertinimu, minėtas liudytojas yra suinteresuotas, kadangi būtent jam nuosavybės teise priklausančiame autoservise buvo taisytas ginčo automobilis, o jis pats nėra baigęs automobilių remonto studijų, yra savamokslis, autoservisas nėra autorizuotas Mercedes remonto atstovas. Be to, K. K. buvo apklaustas ne kaip specialistas , o kaip liudytojas, kurio parodymai neturi prioriteto prieš kitus įrodymus ir turėtų būti vertinami kartu su visais kitais byloje esančiais įrodymais pagal įstatyme nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Nurodo ir tai, kad ieškovė per 5 mėnesių automobilio eksploatavimą jo nė karto nebuvo pristačiusi į autoservisą, nesiskundė dėl kokių nors gedimų, kadangi į bylą nėra pateikta nė vieno tai patvirtinančio įrodymo. Negalima paneigti aplinkybės, kad ieškovei pardavus techniškai tvarkingą automobilį, vėliau jo stovis dėl netinkamos automobilio eksploatacijos pablogėjo arba siekiant pasipelnyti atsakovės sąskaita, sąmoningai buvo pablogintas. Jei ieškinyje nurodyti automobilio defektai būtų buvę automobilio pardavimo metu, tai logiška manyti, kad jie turėjo pasireikšti po automobilio nupirkimo iš karto, bet ne po 5 mėnesių intensyvios eksploatacijos. Byloje yra tik tokie duomenys, kad automobilis remontui buvo pateiktas po 5 mėnesių eksploatacijos, o duomenų, patvirtinančių bent kokius ankstesnius automobilio defektus, byloje nėra. Taigi nėra pagrindo tvirtinti, kad automobilio defektai buvo jo perdavimo metu.

9.2.5.                      Teismas sprendime vadovavosi išskirtinai žodiniais A. T. paaiškinimais bei ieškinyje surašytais teiginiais, kurių nepatvirtina jokie kiti duomenys. Nurodo, kad ieškovės sutuoktinis teismo posėdyje teigė, kad jis kreipėsi į keturis autoservisus, kol galiausiai gedimas buvo nustatytas paskutiniajame autoservise, tačiau šie teiginiai nebuvo patvirtinti. Ieškovė ir jos atstovas nepateikė sąskaitų, užsakymo lapų ar kitų įrodymų, kad ji kreipėsi ir į kitus autoservisus. Taip pat nėra į bylą pateikta pokalbių su atsakove išklotinių, susirašinėjimų. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių faktą, kad automobilio defektai atsirado/ egzistavo iki automobilio perdavimo.

9.3.                      Dėl liudytojų parodymų prieštaringumo:

9.3.1.                      liudytojų – ieškovės sutuoktinio A. T. ir autoserviso savininko K. K. parodymai prieštarauja vieni kitiems iš esmės, tačiau neaišku, kaip šių liudytojų parodymus vertino teismas, nes skundžiamame sprendime nieko nepasisakyta dėl šių liudytojų parodymų prieštaravimo vienas kitam. Teismas nepasisakė ir nemotyvavo, kodėl šių liudytojų parodymus vertina kaip patikimus, o atsakovės duotus parodymus, pateiktus dokumentus (autoserviso sąskaitas) bei pateiktus argumentus, atmetė.

9.3.2.                      2025 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdžio metu K. K., uždavus jam klausimą, kaip pasireiškia gedimai, kuriuos jo autoservise remontavo, ar galima automobilį eksploatuoti, kaip fiziškai tai pasijaučia – ar dingsta trauka, dūmija ar pan., atsakė, kad automobilį galima eksploatuoti, trauka nedingsta, tik dega aušinimo skysčio indikatorius, rodantis aušinimo skysčio trūkumą, nors jo netrūksta. Į užduotą klausimą ar fiziškai buvo įmanoma važiuoti su nustatytu gedimu, ar jaučiamas koks nors diskomfortas, traukos dingimas ar pan., liudytojas atsakė – įmanoma, diskomforto nesijaučia, automobilis važiuoja kaip važiuoja, tik dega aušinimo indikatoriaus lemputė (įrašo 36,22-37,45 min.). Tuo tarpu ieškovės sutuoktinis pradėdamas duoti parodymus paaiškino, kad tik išvažiavus po nupirkimo užsidegė aušinimo skysčio indikatorius. Pagal liudytojo A. T. parodymus, duotus 2025 m. rugsėjo 23 d., automobilio praktiškai nebuvo galima eksploatuoti, nes pavažiavus 30-40 km įsijungia avarinis režimas, negali važiuoti, sumažėja greitis, skydelyje rašo važiuoti į servisą arba kviesti evakuatorių, bet atidarius kapotą, išleidus spaudimą iš bakelio ir palaukus 15-20 min. kol variklis atauš, vėl galima važiuoti kurį laiką. Tai užfiksuota garso įrašo 51,45 – 52,20 min. Garso įrašo 52,28 – 52,41 min A. T. nurodo, kad gali važiuoti 15-20 km, kas yra dvigubai mažiau, nei prieš tai nurodė. Akivaizdu, kad šių liudytojų parodymai skirtingi. Kita vertus, jei daryti prielaidą, kad iš tikrųjų nupirkus automobilį, jam atsirado defektai, trukdantys naudotis automobiliu, pažymėtina, kad ieškovė vis tiek juo naudojosi pravažiuodama 9000 km, tai tokiu atveju jai turėtų kilti dalis atsakomybės, kad eksploatavo automobilį su pasirodžiusiais gedimais ir tokiu būdu galėjo tik dar labiau pabloginti jo techninę būklę, o tuo pačiu ir remontas galėjo pasidaryti reikalaujantis daugiau išlaidų.

9.4.                      Teismas neįvertino atsakovės nurodytų aplinkybių dėl sąskaitų faktūrų. Nurodo, kad iš ieškovės pateiktos apmokėjimui sąskaitos faktūros MBW 2025 Nr. 1213 yra neaišku, kas buvo remontuota, nėra nurodytas konkrečiai atliktų darbų ir keistų detalių ar medžiagų sąrašas, o apsiribota vienu žodžiu – remontas. Neaišku, kas šioje kainoje yra būtinieji remonto darbai, o kas galimai eksploatacinių medžiagų natūraliai besidėvinčių keitimas, kas negali būti susiję su reikalavimu atlyginti remonto išlaidas, kadangi nebūtino remonto atlikimas laikytinas kaip daikto pagerinimas, o už tai atsakovė nėra atsakinga. Pažymi, kad ieškovė dieną prieš 2025 m. rugsėjo 23 d. posėdį teismui pateikė dar vieną sąskaitą faktūrą su darbų detalizacija, kurios pagrįstumui taip pat kyla abejonių. Atsakovei neaišku, kodėl tokia sąskaita nebuvo pateikta kartu su ieškiniu. Atsakovei yra pagrindo manyti, kad po atsiliepimo į ieškinį ieškovė kreipėsi į autoservisą išrašyti detalizaciją, kur visai sumai galima bet ko prirašyti. Ši antroji pateikta sąskaita yra be parašų, antspaudų. Naujai pateiktos sąskaitos faktūros numeris tas pats, kaip ir su ieškiniu pateiktos sąskaitos – 1213. Nėra nurodyta, kad kuri nors sąskaita faktūra yra anuliuota, o tiesiog yra dvi tos pačios datos ir tuo pačiu numeriu sąskaitos faktūros – viena pateikta su ieškiniu, kita pateikta dieną prieš 2025 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdį.

9.5.                      Teismas nemotyvavo ir nepagrindė, kodėl atsakovės argumentus atmetė, o ieškinyje nurodytas aplinkybes, nors ir jokiais duomenimis (dokumentais, liudytojų parodymais ar kitomis įrodinėjimo priemonėmis) nepatvirtintas, vertino kaip ieškinį pagrindžiančias.

9.6.                      Teismas bylą išnagrinėjo formaliai, nepagrįstai ir nemotyvuodamas atmetė atsakovės parodymus ir pateiktus argumentus, skirtingai vertindamas liudytojų parodymus pažeidė lygiateisiškumo principą, formaliai įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą padarė nepagrįstas, prieštaraujančias teismų praktikai ir objektyvioms, teisiškai reikšmingoms bylos aplinkybėms išvadas, pažeidė įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių teisės normų reikalavimus, sprendimo tinkamai nemotyvavo, pažeidė atsakovės teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

2.                      

10.1.                      Atsakovė, siekdama išvengti atsakomybės už netinkamos kokybės automobilio pardavimą, ignoruoja esminę aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju yra susiklostę vartojimo teisiniai santykiai, kadangi atsakovė yra automobilių prekybos veiklą vykdanti verslininkė, o automobilį iš atsakovės ieškovė pirko savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Dėl to ieškovės atžvilgiu yra taikoma didesnė teisinė apsauga, o atsakovei – didesni rūpestingumo bei sąžiningumo standartai. Šiuo atveju taikytinos ne tik bendrosios pirkimo–pardavimo sutarčių taisyklės, bet ir specialiosios vartojimo santykius reglamentuojančios CK nuostatos, kurios užtikrina didesnę vartotojo – silpnesniosios šalies apsaugą bei nustato griežtesnius pardavėjo, kaip profesionalo, pareigų standartus.

10.2.                      Priešingai nei teigia atsakovė, ieškovė neturi pareigos įrodinėti, kad automobilis buvo su defektais jo perdavimo metu – tą objektyviais įrodymais privalo paneigti atsakovė. Ieškovė ne tik, kad pateikė visus reikiamus įrodymus, kuriais pagrindė aplinkybes, kurias pagal įrodymų naštos paskirstymo taisykles priskirtinos įrodinėti jai, bet papildomai pagrindė bei įrodė ir aplinkybę, kad automobilis turėjo esminių paslėptų trūkumų jo perdavimo metu. Pažymi, kad atsakovė ne tik nepateikė jokių įrodymų, kad automobilis jo perdavimo metu buvo techniškai tvarkingas, tačiau net ir sąmoningai neketino to įrodinėti. Vietoje to, bando nukreipti dėmesį į tariamus procesinius pirkėjo pareigų pažeidimus (kurių net nebuvo) – esą apie netinkamą ar nepakankamai greitą pranešimą atsakovei apie gedimus, automobilio eksploatavimą iki remonto. Tačiau, net jeigu šie argumentai ir būtų pagrįsti, jie vis tiek nepanaikintų pardavėjo pareigos įrodyti, kad trūkumai atsirado po perdavimo. Pažymi, kad atsakovės vadovas 2025 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdyje pateikdamas atsakymą į teisėjos paklausimą dėl (ne)sutikimo su 2025 m. balandžio 7 d. pretenzija, atsakė, jog jam „pasirodė neadekvati remonto kaina“ ir, jog variklį galima nusipirkti už kainą iki 5 000 Eur (garso įrašas nuo 00:19:30), tuo patvirtindamas, kad paties gedimo pobūdžio nekvestionavo, o nesutiko tik su remonto kaina. Be to, minėto teismo posėdžio metu atsakovės vadovas į ieškovės advokato klausimą, kada sužinojo apie automobilio problemas dėl gedimo, kurį suremontavo autoservisas „Myworkshop“, nurodė, jog: „buvo jie paskambinę, tiksliai datos nepasakysiu, vasario gale – kovo pradžioje. Pasakė mes neišvažiuojam iš serviso, trūkusi galvos tarpinė, mums reikėtų kompensacijos. Sakau ką mes galim kalbėt kompensacija. Sakau, jeigu problemos, reikėjo kreiptis mėnesius, du“ (garso įrašas nuo 00:24:00 iki 00:24:53). Nurodo, kad sąskaita už remontą išrašyta 2025 m. kovo 31 d., kas reiškia, kad automobilio remontas baigtas daugiau nei po mėnesio nuo tada, kada, pasak atsakovės vadovo, ji buvo informuota apie remontą. Taigi, nėra jokios abejonės, kad pats atsakovės vadovas patvirtino, kad jis apie automobilio defektus buvo informuotas dar iki jo suremontavimo ir buvo aiškiai pareiškęs, kad tai yra ne jo problema ir jis dėl to nieko nedarys. Ši aplinkybė yra svarbi ir tuo aspektu, kad parodo ieškovės ir liudytojo A. T. paaiškinimų atitikimą tikrovei bei atsakovės pozicijos nepagrįstumą, esą ieškovė iki remonto atlikimo ir 2025 m. balandžio 7 d. pretenzijos pateikimo niekaip neinformavo atsakovės apie paaiškėjusius automobilio defektus.

10.3.                      Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai neįvertino atsakovės pateiktų (duomenys neskelbtini) autoservisų sąmatų, kuriomis ji bandė grįsti, kad remontą galėjo atlikti pigiau. Šios sąmatos neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi sudarytos net neapžiūrėjus automobilio.

10.4.                      Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuoja kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-403/2022, kadangi nurodytos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi.

10.5.                      Nesutinka su apeliante, kad teismas neteisingai nustatė bylos įvykių chronologiją ir konstatavo, jog automobilis į autoservisą UAB „Myworkshop“, kuriame buvo surašytas 2025 m. kovo 21 d. apžiūros aktas, pristatytas nedelsiant tą pačią dieną po automobilio pirkimo bei aušinimo sistemos klaidos indikatoriaus užsidegimo. Ieškovės teigimu, teismas niekur nėra nurodęs, kad automobilis į autoservisą buvo pristatytas tą pačią dieną, kai po pirkimo pasirodė pirminiai jo gedimo požymiai – klaidos indikatoriaus lemputės užsidegimas.

10.6.                      Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog tą pačią dieną po automobilio įsigijimo, ieškovei vykstant namo, užsidegė aušinimo sistemos indikatorius ir, kad ieškovės sutuoktinis apie tai nedelsiant būtų pranešęs atsakovei. Ieškovė pažymi, kad atsakovės vadovas 2025 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdyje davė vienas kitam ir atsakovės procesiniuose dokumentuose pateiktai pozicijai prieštaraujančius paaiškinimus: iš pradžių, duodamas savo paaiškinimus teismui, tvirtino, kad apie automobilio trūkumus sužinojo tik po remonto gavęs ieškovės pretenziją, vėliau, atsakinėdamas į ieškovės atstovo klausimus, pripažino, kad jam buvo skambinta dar iki remonto, ir to pokalbio metu ieškovės sutuoktinis jį informavo apie tai, kad automobilio defektai galiausiai buvo nustatyti, jog automobilio negalima dėl to eksploatuoti, ir jog remontas bus brangus, į ką atsakovės vadovas atsakė, kad tai nėra jo problema ir, kad pirkėjas gali daryti ką nori. Be to, minėtame teismo posėdyje atsakovės vadovas patvirtino, kad po sandorio sudarymo skambutis iš A. T. vis tik buvo, tik teismui nurodė, neva buvo skambinta dėl kito gedimo, o ne dėl aušinimo sistemos klaidos indikatoriaus (garso įrašas nuo 00:20:30).

10.7.                      Nesutinka su apeliante, kad ieškovė į servisą UAB „Myworkshop“ kreipėsi praėjus maždaug 5 mėnesiams po automobilio įsigijimo ir tuo laikotarpiu nuvažiavo sąlyginai daug kilometrų, todėl teismas nepagrįstai neįvertino šių aplinkybių bei dėl jų nepasisakė. Ieškovė, pasisakydama šiuo aspektu, nurodo, kad atsakovė deklaratyviai teigia, jog gedimai galėjo atsirasti dėl automobilio eksploatavimo po perdavimo, kas nėra tinkamas įrodinėjimo pareigos įgyvendinimas. Pats faktas, jog ieškovė buvo priversta naudoti techniškai netvarkingą automobilį, yra tiesioginis atsakovės veiksmų padarinys. Ieškovė ir jos sutuoktinis ne kartą informavo atsakovę apie pastebėtus automobilio gedimo požymius, bet atsakovė atsisakė pripažinti problemą, nesiėmė jokių veiksmų ją spręsti, nepareikalavo bei nepasiūlė pateikti automobilio apžiūrai, neorganizavo diagnostikos bei nepasisiūlė pati nustatyti ar pašalinti gedimų.

10.8.                      Atsakovė akcentuoja liudytojo K. K. teismo posėdyje išsakytus svarstymus, jog variklio pažeidimai teoriškai galėjo atsirasti dėl jo perkaitinimo arba užšalimo ir bando tai pateikti kaip aplinkybę, turėjusią esminę reikšmę ginčo sprendimui. Ieškovės vertinimu, tokie atsakovės teiginiai yra bandymas prie kažko prikibti, kai dėl esminių aplinkybių jokių teisiškai reikšmingų argumentų atsakovė neturi. Pažymi, kad liudytojas aiškiai nurodė, jog neįmanoma nustatyti, kada ir dėl kokių konkrečių veiksnių susiformavo šio pobūdžio giluminiai variklio pažeidimai, jis tik pateikė dvi galimas versijas. Atsakovė taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo K. K. paaiškinimais, esą jis yra suinteresuotas, „savamokslis“ bei paaiškinimus teismo posėdžio metu davė ne apie ginčo automobilį. Pasisakydama šiuo aspektu ieškovė nurodo, kad atsakovės bandymas diskredituoti profesionalaus autoserviso vadovo parodymus, kurie yra nuoseklūs, logiški ir atitinka serviso apžiūros akto bei remonto duomenis, laikytinas tik bandymu nukreipti dėmesį nuo esminių bylos aplinkybių – kad būtent jos parduotas automobilis turėjo esminį, giluminį ir paslėptą defektą.

10.9.                      Nepagrįstos atsakovės užuominos, esą ieškovė galėjo būti suinteresuota „pasipelnyti“ atsakovės sąskaita. Ieškovės elgesys – nuoseklus bandymas rasti gedimo priežastį, pakartotiniai kontaktai su atsakove ir galiausiai atliktas brangus remontas – liudija ne siekį pasipelnyti, o priešingai – pastangas išspręsti problemą, kurią sukėlė būtent netinkamos kokybės automobilio perdavimas.

10.10.                      Nesutinka su apeliante, kad teismas neįvertino liudytojų tariamų parodymų prieštaravimų ir nepasisakė, kodėl vienų liudytojų paaiškinimus vertino kaip patikimus, o kitų – ne. Ieškovės nuomone, nėra jokio pagrindo teigti, kad parodymų vertinimas atliktas nesilaikant CPK 185 straipsnio reikalavimų. Pažymi, kad esminių ir teisiškai reikšmingų prieštaravimų tarp liudytojų parodymų apskritai nebuvo. Ieškovės sutuoktinio ir autoserviso vadovo K. K. parodymai yra nuoseklūs, tarpusavyje dera ir visiškai atitinka bylos medžiagą. Atsakovė, bandydama sukurti tariamą K. K. parodymų prieštaravimą, apeliaciniame skunde selektyviai cituoja tik siaurą bei iš konteksto ištrauktą jo paaiškinimų dalį, susijusią su tuo, kad tam tikrais pradinių gedimo stadijų atvejais automobilis dar gali fiziškai važiuoti ir trauka visiškai nepradingsta, tačiau atsakovė nutyli esminę jo paaiškinimų dalį, kuri tiesiogiai paneigia atsakovės poziciją. Atsakovė taip pat bando sukurti tariamą ir liudytojo A. T. parodymų prieštaravimą, nurodydama, kad vienoje apklausos dalyje jis pasakė, jog su automobilio gedimu pavykdavo nuvažiuoti apie 15–20 km, o kitoje – kad apie 30–40 km. Toks argumentas yra nepagrįstas. Akivaizdu, jog liudytojas kalbėjo apytiksliais skaičiais, nurodydamas intervalą, kuris realiai svyravo priklausomai nuo važiavimo sąlygų, kelio tipo, apkrovos ir automobilio variklio įšilimo tempo. Toks nedidelis skirtumas visiškai nekeičia esmės – automobilis galėjo įveikti tik ribotą atstumą, po kurio dėl perkaitimo režimo tekdavo sustoti ir laukti, kol variklis atauš.

10.11.                      Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad ieškovė į bylą pateikė dvi skirtingas 2025 m. kovo 31 d. PVM sąskaitos faktūros, išrašytos UAB „Myworkshop“, versijas – vieną be atliktų darbų detalizacijos, o kitą su išsamia išklotine. Ieškovė pažymi, kad aplinkybė, jog su ieškiniu iš pradžių buvo pateikta 2025 m. kovo 31 d. PVM sąskaitos faktūros kopija be detalaus darbų išklotinės, o vėliau – to paties dokumento kopija su serviso pateikta pilna atliktų darbų specifikacija, savaime nėra ir negali būti abejonę kelianti aplinkybė. Ieškovė pateikė tik tą sąskaitos faktūros kopiją, kuri jai buvo perduota remonto atlikimo metu. Vėliau, atsakovei kvestionavus remonto apimtį, ieškovė kreipėsi į autoservisą UAB „Myworkshop“ dėl detalesnės dokumento versijos. Jokio „papildomo rašymo“ ar koregavimo nebuvo. Atsakovės teiginiai, esą remonto kaštai nepagrįsti vien dėl to, kad sąskaita pateikta tiek be detalizacijos, tiek su detalizacija, yra deklaratyvūs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3.                      Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

4.                      Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškinys dėl automobilio trūkumų šalinimo išlaidų priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

5.                      Byloje nustatyta, kad 2024 m. spalio 8 d. ieškovė O. T. ir atsakovė MB „Valfra“, atstovaujama vadovo M. V., sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė nusipirko, o atsakovė pardavė naudotą automobilį Mercedes-Benz (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), 2022 m. gamybos, už 41 000 Eur. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo pildoma. Atsakovė išrašė ieškovei apmokėjimui PVM sąskaitą-faktūrą MV Nr. 2023-196, kurioje, be minėtam apskaitos dokumentui būdingų elementų buvo nurodytos motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties būtinos sąlygos: automobilį identifikuojantys duomenys, ridos duomenys, pateikta informacija, kad transporto priemonė nebuvo apgadinta eismo ar kitų įvykių metu per laikotarpį, kurį pardavėja buvo transporto priemonės savininkė, ir informacija, kad eismo ar kiti įvykiai, kuriuose transporto priemonė buvo apgadinta, pardavėjui nežinomi. Sąskaitoje pateikta ir pildytina informacija apie transporto priemonės trūkumus, tačiau jokie trūkumai joje nenurodyti. Perkant automobilį ieškovė jį apžiūrėjo, akivaizdžių defektų požymių nenustatė, netikrino automobilio autoservise. Automobilis turėjo galiojančią techninę apžiūrą.

6.                      Po pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, važiuojant automobiliu jo prietaisų skydelyje užsidegė aušinimo sistemos indikatoriaus lemputė. Vėlesnės automobilio eksploatacijos metu situacija kartojosi, automobilis neveikė tinkamai, kelionės metu užsidegdavo aušinimo sistemos indikatoriaus lemputė, įsijungdavo avarinis režimas, automobilį reikėdavo stabdyti, atidaryti kapotą, išleisti susikaupusius garus. Ieškovės sutuoktinis A. T., kuris rūpinosi automobiliu, ieškojo galimų netinkamo automobilio veikimo priežasčių, kreipėsi į autoservisus dėl automobilio gedimo nustatymo ir pašalinimo, paskutinis iš servisų, besispecializuojantis Mercedes-Benz automobilių remonte, UAB „Myworkshop“, atliko automobilio patikrą ir 2025 m. kovo 21 d. surašė automobilio apžiūros aktą NR. 20250321, kuriame nurodė, kad „į automobilio  aušinimo sistemą patenka išmetamosios dujos, aušinimo skystį išvarinėja pro viršų, susidaro didelis slėgis aušinimo sistemoje. Išėmus variklį ir nuėmus variklio galvą, nustatytas variklio galvutės tarpinės defektas bei problemos su variklio cilindrais. Cilindrų sienelės pažeistos, vietom su įtrūkimais“. Bendrovė automobilį suremontavo ir pateikė apmokėjimui 2025 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą MBW2025 Nr. 1213 7 900 Eur sumai, kurią apmokėjo ieškovės sutuoktinis A. T.. 2025 m. balandžio 7 d. ieškovė per atstovą išsiuntė atsakovei pretenziją, kuria pareikalavo atlyginti patirtas 7 900 Eur automobilio remonto išlaidas bei 250 Eur teisinės pagalbos teikimo išlaidas už pretenzijos parengimą. Atsakovė į pretenziją neatsakė, automobilio remonto išlaidų neapmokėjo. Ieškovė kreipėsi į teismą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

7.                      Apeliantė teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė vienašališkai ir neinformavusi atsakovės, nesuderinusi galimos remonto kainos, atliko remonto darbus savo pasirinktame automobilių servise ir tik tada kreipėsi į atsakovę, reikalaudama atlyginti patirtas remonto išlaidas, taip atsakovė neteko galimybės daryti poveikį su automobilio trūkumų šalinimu susijusiam procesui, trūkumų šalinimo būdui ir kainai. Teismas nepasisakė dėl CK 6.348 straipsnio 1 dalies, CK 6.327 straipsnio 5 dalies nevykdymo teisinių pasekmių nagrinėjamo ginčo atveju. Apeliantė taip pat teigia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad A. T. važiuojant automobiliu tą pačią dieną užsidegė indikatoriaus lemputė, nėra įrodymų, patvirtinančių bendravimą su atsakove, kad buvo kreiptasi į autoservisus, atsakovė teismo posėdžio metu paneigė, kad jai A. T. būtų skambinęs dėl užsidegusios aušinimo sistemos indikatoriaus lemputės, todėl nėra aišku, kokiais duomenimis remdamasis teismas priėmė skundžiamą sprendimą dėl automobilio gedimo paaiškėjimo tik po automobilio nupirkimo.  

8.                      Teismas, įvertinęs įrodymus, nustatė, kad atsakovė buvo informuota apie automobilio prietaisų skydelyje užsidegusią aušinimo sistemos indikatoriaus lemputę, tačiau atsakovė nepripažino, kad jai buvo žinomi kokie nors automobilio techniniai trūkumai ar galimi esminiai defektai.

9.                      CK 6.327 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus daiktui, 5 dalis numato, kad pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų daiktas neatitinka. CK 6.348 straipsnio, reglamentuojančio pirkėjo pareigą pranešti pardavėjui apie netinkamą pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymą, 1 dalis numato, kad pirkėjas privalo pranešti pardavėjui apie sutarties sąlygų, nustatančių daiktų kokybę, kiekį, asortimentą, komplektiškumą, tarą ir pakuotę, pažeidimą per įstatymų ar sutarties nustatytą terminą, o jeigu šis terminas nenustatytas, – per protingą terminą po to, kai buvo ar atsižvelgiant į daiktų pobūdį ir paskirtį turėjo būti nustatytas atitinkamos sąlygos pažeidimas.

10.                      Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu pardavėjas savo atsakomybę dėl netinkamos perduoto daikto kokybės neigia remdamasis CK 6.327 straipsnio 5 dalies nuostata, tai jam tenka pareiga įrodyti CK 6.348 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, taip pat kad jis nežinojo ir neturėjo žinoti, jog perduodami daiktai neatitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų (CK 6.348 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010, 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-403/2022).

11.                      Pirmosios instancijos teismas, nors detaliai nepasisakė, tačiau nustatė reikšmingą faktinę aplinkybę, kad atsakovė apie paaiškėjusius automobilio trūkumus buvo informuota. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad minėta faktinė aplinkybė nustatyta pagrįstai. Ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės buvo patvirtintos liudytojo A. T. parodymais, iš dalies – ir pačios atsakovės atstovo M. V. paaiškinimais. Ieškovė ieškinyje nurodė faktines aplinkybes apie tai, kad automobilio trūkumai išaiškėjo pačią pirmą dieną automobiliu vykstant iš pardavėjo ir apie tai buvo informuotas pardavėjas su juo susiskambinus. Šias aplinkybes patvirtino ir detaliai nurodė teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju ieškovės sutuoktinis A. T., kuris be kita ko, parodė, kad su atsakovės vadovu buvo bendrauta ne tik pirmą dieną vykstant automobiliu namo dėl užsidegusios aušinimo sistemos indikatoriaus lemputės, tačiau ir vėliau - po 2-3 dienų atsakovės vadovas buvo informuotas, kad problema nedingo. Šio pokalbio metu atsakovės vadovas pasiūlė liudytojui kreiptis į servisą CarPro, į kurį liudytojas parodė kreipęsis, tačiau reikiamos pagalbos nesulaukė, autoservisas gedimo nenustatė. Atsakovės vadovas teismo posėdžio metu aplinkybę, kad pasiūlė liudytojui kreiptis į nurodytą servisą, patvirtino, nors ir nurodė, kad liudytojas teiravosi dėl tariamai kitos indikatoriaus lemputės reikšmės. Atsakovei nebendradarbiavus ir nesiėmus jokių veiksmų dėl automobilio gedimo radimo ir pašalinimo, liudytojas parodė, kad kreipėsi į kitus automobilių remonto servisus, juos įvardindamas teismo posėdžio metu („Autoroll“ (duomenys neskelbtini), „Black smoke factory“, UAB „Myworkshop“), paskutiniame autoservise nustačius, kad yra automobilio variklio gedimas ir reikalingas remontas, kreipėsi į atsakovę informuodamas, kad bus didelės remonto išlaidos ir teiravosi dėl kompensacijos. Atsakovė bendravo su liudytoju šiuo klausimu, tačiau prisidėti prie remonto išlaidų padengimo, imtis kitų priemonių automobilio trūkumų šalinimui, atsisakė ir atsakovės vadovas tai patvirtino posėdžio metu. 

12.                      Taigi, byloje nustatytos aplinkybės, kurias nuosekliai patvirtina surinkti įrodymai iš skirtingų įrodymų šaltinių, paneigia apeliantės argumentus dėl jos neinformavimo apie automobilio išaiškėjusius trūkumus ir nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė neteko teisės remtis automobilio trūkumų faktu ir reikalauti jos teisių gynybos, o atsakovė neteko galimybės daryti poveikį su automobilio trūkumų šalinimu susijusiam procesui, trūkumų šalinimo būdui ir kainai. Kartu nustatytos aplinkybės paneigia apeliantės argumentus dėl automobilio gedimo pirmojo užfiksavimo laiko ir atsakovės informavimo apie tai, dėl ieškovės sutuoktinio kreipimosi į skirtingus automobilių servisus dėl gedimo radimo. Šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai yra įrodymų šaltiniai (CPK 177 straipsnio 2 dalis), kurių nurodytus faktinius duomenis sugretinęs ir įvertinęs, teismas pagrįstai nustatė apeliantės ginčijamas faktines aplinkybes. Tai, kad byloje nebuvo pateiktos pokalbių išklotinės, fotonuotraukos ar kiti rašytiniai įrodymai, papildomai galintys patvirtinti ieškovės nurodytas aplinkybes, liudytojo parodymus, nesudaro pagrindo laikyti ginčijamas aplinkybes nenustatytomis. Šalis renkasi įrodinėjimo priemones. Nagrinėjamu atveju ieškovė pasirinko bylai reikšmingas aplinkybes įrodinėti šalies paaiškinimais, liudytojų parodymais ir automobilio gedimo nustatymo bei remonto mastą bei išlaidas patvirtinančiais rašytiniais įrodymais. Atsakovė, neigdama buvus pokalbius su liudytoju, taip pat galėjo rinkti ir teikti į bylą įrodymus: pateikti telefoninių pokalbių išklotines šiai aplinkybei pagrįsti, kreiptis dėl informacijos suteikimo apie ginčo automobilio patikrą jos pasiūlytame autoservise, jei manė, kad byloje pateikiama tiesos neatitinkanti informacija, tačiau to nedarė, priešingai, pripažino ne vieną kartą su liudytoju bendravusi dėl parduoto automobilio gedimų, rekomendavo autoservisą.

13.                      Apeliantė kritikuoja teismo nustatytų faktinių aplinkybių eiliškumą: ieškovė į specializuotą Mercedes-Benz autoservisą kreipėsi 2025 m. kovo 21 d., tačiau iš teismo sprendime pateikto dėstymo galima suprasti, jog į servisą ieškovė kreipėsi iš karto po automobilio nupirkimo; teismas neįvertino, kad atsakovė pati parvairavo automobilį iš Prancūzijos ir gedimų nepastebėjo, automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra, ieškovė automobilį intensyviai eksploatavo penkis mėnesius, nuvažiavo daugiau kaip 9000 km ir tik tada buvo nustatyti automobilio gedimai, todėl ieškovės pateiktas 2025 m. kovo 21 d. UAB „Myworkshop“ apžiūros aktas nepaneigia fakto, kad automobilis pirkimo ir perdavimo momentu buvo perduotas tvarkingas bei tinkamas eksploatuoti; teismas vadovavosi vienintelio liudytojo K. K. parodymais, kuris yra suinteresuotas byla, nes jam nuosavybės teise priklausančiame autoservise buvo taisytas ginčo automobilis, liudytojas yra savamokslis, autoservisas nėra autorizuotas Mercedes-Benz automobilių remonto atstovas, liudytojo parodymai neturi prioriteto prieš kitus įrodymus ir turėjo būti vertinami kartu su visais kitais byloje esančiais įrodymais; bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos automobilio gedimo priežastys, keltinas klausimas, ar ieškovei eksploatuojant automobilį jis nebuvo perkaitintas, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad automobilio defektai buvo jo pardavimo metu.

14.                      Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais. Teismas nurodė nuosekliai faktines automobilio įgijimo, gedimo pastebėjimo, gedimo nustatymo ir šalinimo aplinkybes, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad jos laiko atžvilgiu vyko nedelsiant viena po kitos. Reikšmingi faktiniai duomenys buvo gauti išklausius liudytojų A. T., K. K. parodymus, kurių parodymai kartu su byloje esančiais ieškovės (per atstovą) paaiškinimais, rašytiniais įrodymais sudarė pagrindą teismui daryti išvadą apie automobilio gedimo egzistavimą ir jo neatskleidimą ieškovei pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu. Ieškovės atstovo paaiškinimai, liudytojo A. T. parodymai patvirtina aplinkybę, kad automobilio trūkumas, nors tuo metu ieškovei ir liudytojui objektyviai nebuvo žinomas jo pobūdis, išaiškėjo nedelsiant po automobilio įsigijimo, jau vykstant automobiliu namo. Faktas, kad tikslus automobilio gedimas buvo nustatytas tik 2025 m. kovo 21 d., t. y. po penkių mėnesių, automobilį patikrinus eilėje autoservisų, o per šį laiką buvo nuvažiuota apie 9000 km, nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės dėl automobilio trūkumo egzistavimo jo pardavimo metu. Liudytojas A. T. parodė, kad šeima gyvena (duomenys neskelbtini) rajone, automobilis buvo reikalingas kiekvieną dieną šeimos poreikių tenkinimui, vaikų vežimui į mokyklą, automobilis buvo vežamas tiek į atsakovės rekomenduotą, tiek į kitus autoservisus, tačiau autoservisai nerado gedimo priežasties, per tą laiką automobiliu buvo važiuojama, nors ir užsidegdavo gedimą rodantis signalas, o sukilus variklio temperatūrai, automobilį reikėdavo periodiškai stabdyti. Liudytojas K. K., kurio vadovaujamas autoservisas nustatė automobilio gedimą ir jį suremontavo, parodė, kad įprastinė automobilio kompiuterinė diagnostika tokio gedimo priežasties nerodo, gedimas buvo sudėtingas, giluminis, automobiliu su tokiu gedimu buvo įmanoma važiuoti, tačiau nebuvo galima jo tinkamai eksploatuoti, tokie gedimai neatsiranda staiga, jie susiformuoja per ilgesnį laiką dėl netinkamo automobilio eksploatavimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo K. K. parodymais ir daryti išvadą dėl liudytojo suinteresuotumo bylos baigtimi. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad liudytojas yra susijęs kokiais nors ryšiais su ieškove, jos sutuoktiniu, davė akivaizdžiai prieštaraujančius kitiems bylos įrodymams, melagingus parodymus. Tokių aplinkybių nenurodė ir apeliantė, todėl deklaratyvūs teiginiai apie galimą liudytojo suinteresuotumą byla atmetami kaip nepagrįsti. Įvertinus visumą bylos įrodymų apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apie automobilio gedimo egzistavimą jo pardavimo metu. Nustatyti automobilio trūkumai, susiję su automobilio variklio darbu, paaiškėjo iš karto po automobilio įsigijimo, tik buvo identifikuoti vėliau, tačiau per protingą laiką, o ne atsirado ir buvo nustatyti tik po penkių automobilio intensyvaus eksploatavimo mėnesių, kaip nepagrįstai teigia apeliantė. Automobilio trūkumai turėjo būti nurodyti šalims sudarant transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau tai padaryta nebuvo.

15.                      Kaip minėta, pardavėjas savo atsakomybę dėl netinkamos perduoto daikto kokybės neigiantis remiantis CK 6.327 straipsnio 5 dalies nuostata, turi pareigą įrodyti CK 6.348 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, taip pat, kad jis nežinojo ir neturėjo žinoti, jog perduodami daiktai neatitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų (CK 6.348 straipsnio 3 dalis). Atsakovės nurodytos CK 6.348 straipsnio 2 dalyje nustatytos aplinkybės nebuvo įrodytos. Apie tai pasisakyta nutarties 19, 20 punktuose. Be to, atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad sandorio sudarymo metu automobilis trūkumų neturėjo, atsakovė nežinojo ir neturėjo žinoti, jog parduodamas automobilis neatitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų. Pažymėtina, kad atsakovė į bylą nepateikė jokių automobilio techninę būklę patvirtinančių įrodymų, posėdžio metu pripažino, kad automobilio techninės būklės prieš jį parduodama netikrino ir neįsitikino, kad parduoda techniškai tvarkingą automobilį. Aplinkybė, kad atsakovė galimai parvairavo automobilį iš Prancūzijos, nei paneigia, nei patvirtina automobilio techninės būklės kokybę pardavimo metu; aplinkybė, kad automobilis turėjo galiojančią techninę apžiūrą taip pat nepaneigia nustatytos faktinės aplinkybės, kad automobilio variklis turėjo paslėptą gedimą. Techninės apžiūros metu, automobiliui nepasiekus reikiamos darbinės temperatūros, kuriai esant sukyla variklio temperatūra (liudytojo K. K. parodymai), nedegant indikatoriaus lemputei, toks gedimas galėjo būti ir nenustatytas. Tai, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta buvusio gedimo atsiradimo tiksli priežastis, taip pat nepaneigia automobilio gedimo fakto ir gedimo egzistavimo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu. Kasacinio teismo praktikoje laikoma, kad jeigu neįrodoma kitaip, daikto trūkumai, išaiškėję per 6 mėnesius nuo daikto perdavimo, laikomi buvusiais perdavimo metu, išskyrus atvejus, kai tai yra nesuderinama su daikto ar jo trūkumo pobūdžiu (CK 6.363 straipsnio 11 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis Nr. e3K-3-90-403/2022). Nagrinėjamoje byloje parduoto automobilio trūkumai išaiškėjo nedelsiant po jo įgijimo, tiksliai nustatyti buvo po penkių mėnesių. Trūkumai buvo paslėpti, neakivaizdūs, jų nustatymui reikėjo specialių žinių ir patikrinimo, todėl laikomi suderinamais su daikto (automobilio) pobūdžiu.

16.                      Apeliantė taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai vertino liudytojų parodymus kaip tinkamus įrodymus byloje, nes parodymai - prieštaringi. Gedimą turinčio automobilio eksploatavimas galėjo lemti jo didesnių remonto išlaidų dydį.

17.                      Apeliacinės instancijos teismas su nurodytais argumentais neturi pagrindo sutikti. Teismo posėdžio metu liudytojais buvo apklausti ieškovės sutuoktinis A. T., kuris rūpinosi automobilio pirkimu ir kuriam betarpiškai buvo žinomos netinkamo automobilio veikimo aplinkybės, ir K. K., kurio autoservise buvo nustatytas tikslus automobilio gedimas ir atliktas remontas. Iš liudytojų parodymų nustatyta, kad automobilį ieškovė, jos sutuoktinis faktiškai eksploatavo, automobilį eksploatuoti su tokiu gedimu buvo galima, nes jokių akivaizdžių veiklos sutrikimų važiuojant nedideliu atstumu nekildavo, tik užsidegdavo aušinimo skysčio indikatoriaus lemputė, rodanti, kad trūksta aušinimo skysčio; gedimas pasireikšdavo nuvažiavus ilgesnį atstumą – tada sukildavo variklio temperatūra, formuodavosi garai, dėl ko automobilį reikėdavo stabdyti atvėsinimui. Liudytojų nurodytos aplinkybės, kad automobilis gali su tokiu gedimu nuvažiuoti 30-40 km (A. T. parodymai) ar 15-20 km (K. K. parodymai) nesudaro pagrindo teigti, kad parodymai yra iš esmės prieštaraujantys vieni kitiems. Liudytojas A. T. nurodė faktines automobilio eksploatavimo aplinkybes, tuo tarpu liudytojas K. K. ieškovės automobilio nevairavo ir pateikė bendro pobūdžio informaciją apie tokio gedimo pasireiškimą bei įtaką automobilio eksploatavimui. Liudytojų parodymai iš esmės sutampa dėl gedimo pobūdžio ir papildo vienas kitą dėl nustatyto automobilio gedimo pasireiškimo jo eksploatacijos metu ir faktinės aplinkybės, kad automobiliu galima sklandžiai važiuoti tik sąlyginai nedidelį atstumą. Apeliantės iškelta prielaida, kad gedimą turinčio automobilio eksploatavimas galėjo lemti jo didesnių remonto išlaidų dydį, atmestina kaip nepagrįsta tai patvirtinančiais įrodymais. Byloje tokios aplinkybės nebuvo nustatytos. Liudytojas K. K. parodė, kad su tokiu gedimu automobilį buvo galima eksploatuoti. 

18.                      Apeliantė argumentuoja, kad teismas nepasisakė dėl atsakovės pateiktų įrodymų - sąskaitų su darbų sąrašais ir kainomis, kokiomis sąlygomis automobilį būtų galima suremontuoti (duomenys neskelbtini) esančiuose autoservisuose pigiau, nei ieškovės pasirinktame autoservise. Be to, teismas neįvertino ieškovės pateiktos sąskaitos faktūros MBW 2025 Nr. 1213 duomenų, kurioje nėra nurodytas konkrečiai atliktų darbų ir keistų detalių ar medžiagų sąrašas, nėra aišku, kokie buvo būtinieji remonto darbai, o kas galimai eksploatacinių medžiagų natūraliai besidėvinčių keitimas, sudarantys bendrą remonto kainą, atsakovė neturi pareigos atsakyti už nebūtino remonto atlikimą. Atsakovei kelia abejones ir ieškovės papildomai pateikta sąskaita - faktūra tokiu pačiu numeriu su darbų detalizacija, nes sąskaita nebuvo pateikta kartu su ieškiniu, tokiu būdu byloje buvo pateiktos dvi tos pačios datos ir tuo pačiu numeriu, tačiau skirtingo turinio sąskaitos - faktūros.

19.                      Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl priteistinos iš atsakovės įgyto automobilio trūkumų šalinimo sumos dydžio, vadovavosi 2025 m. kovo 31d. PVM sąskaitos faktūros MBW2025 Nr. 1213 duomenimis. Sąskaita (1t. b. l. 19) buvo pateikta užsakovui A. T. ir tą pačią dieną, 2025 m. kovo 31d., apmokėta (1t. b. l. 10). Sąskaitoje nurodyta prekių/ paslaugų paskirtis – remontas. Atsakovė kartu su atsiliepimu pateikė (duomenys neskelbtini) m. veikiančių autoservisų automobilio remonto sąmatas: MB „Castrolita“ – 2 502 Eur sumai, UAB „Antaura“ 2 700 Eur sumai (1 t. b. l. 35-36), pastaroji pažymėjo, kad remonto darbų kaina nėra galutinė, remontuojant automobilį gali paaiškėti, kad reikalingos papildomos atsarginės dalys ir remonto paslaugos. Sąmatos parengtos neapžiūrėjus automobilio. Ieškovė, atsižvelgdama į atsakovės atsiliepimo argumentus dėl patirtų remonto darbų pobūdžio bei apimties ir kainos, kreipėsi į remontą atlikusį autoservisą dėl 2025 m. kovo 31d. PVM sąskaitos faktūros MBW2025 Nr. 1213 atliktų remonto darbų detalizacijos pateikimo ir gautus duomenis pateikė teismui (1t. b. l. 65-66). Iš pateikto rašytinio įrodymo matyti, kad detalizacija atlikta panaudojant PVM sąskaitos faktūros 2025 m. kovo 31 d. MBW2025 Nr. 1213 formą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, kuriomis minėtas rašytinis įrodymas buvo parengtas ir pateiktas teismui, daro išvadą, kad nėra pagrindo laikyti pateiktos detalizacijos naujai pateikta apmokėjimui PVM sąskaita-faktūra. Kaip minėta, pagal liudytojui A. T. išrašytą 2025 m. kovo 31d. PVM sąskaitą-faktūrą MBW2025 Nr. 1213 mokėjimas buvo atliktas suteikus paslaugas, o bylos nagrinėjimo metu pateikti duomenys (1t. b. l. 65-66) vertintini tik kaip rašytinis įrodymas, kuriame autoservisas pateikė detalų atliktų darbų, naudotų medžiagų (detalių) sąrašą bei kainą. Tokie duomenys galėjo būti pateikti ir atskirame autoserviso rašte ar sąmatoje. Bylos nagrinėjimui yra reikšmingas ne dokumento pavadinimas, o jo turinys. Palyginus ieškovės bei atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų duomenis matyti, kad atsakovės pateiktose sąmatose nurodyta tik mažoji dalis atliktinų remonto darbų, todėl vertinti sąmatų duomenų ir jų lyginti su ieškovės pateikta darbų detalizacija objektyviai nėra galimybės. Atsakovė, nesutikdama su pateiktais byloje ieškovės rašytiniais įrodymais, reikalaujamu priteisti automobilio trūkumų šalinimo išlaidų dydžiu, turėjo galimybę bylos nagrinėjimo metu aiškintis kiekvienos detalizacijos pozicijos pagrįstumą, užduoti klausimus remontą atlikusios bendrovės vadovui, kuris buvo apklausiamas liudytoju, tačiau tokia teise nesinaudojo. Kaip nustatyta, ieškovei dar iki remonto atlikimo informavus atsakovę apie nustatytus automobilio defektus ir reikalingą remontą bei mėginant susitarti dėl kompensacijos, atsakovė pasiūlymą atmetė, automobilio remontu nesirūpino, pigesnių paslaugas teikiančių autoservisų kitame nei (duomenys neskelbtini) mieste, neieškojo. Atsakovės argumentai, kad ieškovė galimai galėjo gauti pigesnes autoserviso paslaugas (duomenys neskelbtini), vertinami kritiškai. Ieškovė gyvena (duomenys neskelbtini) rajone, todėl neprotinga reikalauti iš šalies autoserviso paslaugų ieškoti (duomenys neskelbtini), o ne savo gyvenamosios vietos apylinkėse. Be to, atsakovės pateiktuose sąmatų duomenyse nėra nurodyta, kad minėtos bendrovės specializuojasi Mercedes-Benz automobilių remonte ir būtų buvusios kompetentingos gedimą diagnozuoti ir atlikti remontą. Liudytojas K. K. parodė, kad remonto metu norėta keisti variklį, tačiau tai nebuvo padaryta neradus reikiamo naujo variklio, todėl jis buvo suremontuotas; buvo atliekami remonto darbai, automobilio pagerinimo darbai atliekami nebuvo. Iš darbų detalizacijos matyti, kad remonto kainą sudaro ne tik detalių kaina, bet ir remonto darbai (tekinimo darbai, variklio bloko remontas, variklio galvutės remontas, variklio detalių plovimas, variklio nuėmimo, išrinkimo/ surinkimo darbai ir kita). Byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, tokių neįvardina ir atsakovė apeliaciniame skunde, kad remonto metu buvo keičiamos natūraliai dėl eksploatacijos susidėvėjusios detalės, nesusijusios su nustatytu gedimu ir jo remontu, dėl ko atsakovė galimai neturėtų pareigos atsakyti.  Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais, detaliai pagrindžiančiais patirtų automobilio trūkumų šalinimo išlaidų dydį. Nurodytais motyvais apeliantės argumentai atmetami.

20.                      CK 6.327 straipsnis, numatantis daiktui keliamus reikalavimus, numato, kad parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (1 dalis). Pardavėjas neatsako pagal šio straipsnio 1 dalies reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą (2 dalis). Pardavėjas pagal sutartį ir šį kodeksą atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau (3 dalis). Pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris atsiranda po šio straipsnio 3 dalyje nurodyto momento ir kuris yra bet kokios pardavėjo prievolės pažeidimo pasekmė, įskaitant garantijos, kad tam tikrą laiką prekės bus tinkamos naudoti pagal jų įprastą ar specialiai nurodytą paskirtį arba išlaikys aptartas savybes ar charakteristikas, pažeidimą (4 dalis).

21.                      CK 6.333 straipsnio 1 dalis numato, kad pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir, kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Šios bendrosios prekių kokybės nuostatos taikomos taip pat vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims kartu su papildomomis ir palankesnėmis vartotojui nuostatomis, reglamentuojamomis CK 6.363 straipsnio 1–3 dalyse. Pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esanti prekė pripažįstama tinkamos kokybės, jei ji atitinka įprastus tokioms prekėms keliamus reikalavimus ir pagrįstus vartotojo lūkesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis Nr. 3K-7-581/2008). CK 6.333 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. <...>. Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (6 dalis). 

22.                      CK 6.334 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti: 1) kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės; 2) kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina; 3) kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; 4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.

23.                      Aiškindamas parduodamo naudoto ir naujo daikto skirtumus kokybei keliamų reikalavimų aspektu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK XXIII skyriaus taisyklės taikomos ir naudoto daikto pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018). Parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 32 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad: pirma, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 18 punktas). 

24.                      Dėl pirkėjo atidumo ir pardavėjo pareigos atskleisti informaciją apie daiktą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009). Pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas. Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-701/2020, 32 punktas). Nei įstatymas, nei šalių pirkimo–pardavimo sutartis nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas (CK 6.337 straipsnis), todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę (CK 6.328 straipsnis). Tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-403/2022, 30 punktas).

25.                      Apibendrinant apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovės įgyto naudoto automobilio nebuvo galima naudoti pagal paskirtį neatlikus variklio remonto, jis neatitiko įprastinių tokio daikto kokybės reikalavimų, ieškovė negalėjo žinoti apie parduoto naudoto daikto trūkumus, atsakovė neatskleidė ieškovei jokių naudoto daikto trūkumų/ ypatumų, paslėpti automobilio trūkumai buvo nustatyti per trumpesnį nei šešių mėnesių laikotarpį, atsakovė ne vieną kartą buvo informuota apie parduoto automobilio trūkumus, reikalingą remontą, tačiau nesiėmė priemonių neatlygintinai per protingą terminą pašalinti daikto trūkumus savo lėšomis, todėl įvertinus automobilio defektų pobūdį bei mastą, pritartina teismo išvadai dėl CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos pirkėjo teisės nusipirkus netinkamos kokybės daiktą taikymo – nusipirkus neatitinkantį kokybės reikalavimų daiktą ir pardavėjai su pirkėja neaptarus jo trūkumų, pareikalauti atlyginti pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti.

26.                      Pažymėtina, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo naštą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 59 punktas). Atsakovė nagrinėjamoje byloje neįrodė savo nesutikimo su ieškiniu aplinkybių, nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ieškovės įrodinėtinas aplinkybes.

27.                      Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

28.                      Į esminius argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29.                      Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

30.                      Apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, todėl jos apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovė O. T. patyrė 1000 Eur teisinės pagalbos teikimo išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kurias prašo priteisti iš apeliantės. Ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio už tokio pobūdžio teisines paslaugas dydžio, yra proporcingos bylos apimčiai ir sudėtingumui, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl prašymas tenkinamas, ieškovei iš apeliantės priteisiamos 1000 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Tauragės apylinkės teismo 2025 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei O. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės MB „Valfra“, juridinio asmens kodas 306209554, 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                        Laima Kriaučiūnaitė

Daina Lisaitė

Rasa Urbanavičiūtė