Civilinė byla  Nr. 2A-1009-302/2012

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-05505-2010-5

                                                  Procesinio sprendimo kategorijos 42.11.1; 63.2

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. F. ieškinį atsakovui AB DnB bankui dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

n u s t a t ė:

Ieškovė G. F. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti, jog atsakovas AB DNB bankas (buvęs pavadinimas AB DnB NORD bankas) neteisėtai vienašališkai nutraukė 2005 m. gruodžio 9 d. Kreditavimo sutartį Nr. 6034-05 IV ir 2006 m. gruodžio 19 d. Kreditavimo sutartį Nr. 4187-06 IV ir įpareigoti atsakovą atnaujinti 2005 m. gruodžio 9 d. Kreditavimo sutarties Nr. 6034-05 IV ir 2006 m. gruodžio 19 d. Kreditavimo sutarties Nr. 4187-06 IV galiojimą. Ieškovė nurodė, kad tarp jos ir atsakovo 2005 m. gruodžio 9 d. buvo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. 6034-05 IV, o 2006 m. gruodžio 19 d.  – Kreditavimo sutartis Nr. 4187-06 IV. Pagal šias sutartis jai buvo suteiktas 86 886,01 EUR kreditas. Kredito, suteikto pagal 2005 m. gruodžio 9 d. sutartį, grąžinimo terminas baigiasi 2018 m. lapkričio 31 d., o pagal 2006 m. gruodžio 19 d. sutartį – 2022 m. lapkričio 30 d. Ji kredito lėšas panaudojo kaimo turizmo projektui įgyvendinti. Už atsakovo suteiktą kreditą buvo planuota pastatyti pastatą (be įrengimo). Atsakovas žodžiu pažadėjo jai, kad kai bus pastatytas pastatas, jai bus suteiktas papildomas kreditas šio pastato įrengimui, tačiau vėliau atsakovas atsisakė suteikti jai žadėtą kreditą pastato įrengimui. Dėl šios priežasties ji negalėjo įrengti pastato ir dėl to negavo planuotų pajamų, iš kurių turėjo grąžinti atsakovui kreditą. Ji prašė restruktūrizuoti kredito sutartis abiems šalims priimtinomis sąlygomis, taip pat prašė banko atidėti kredito mokėjimą 2 metų laikotarpiui, tačiau atsakovas nebendradarbiavo, nedarė nuolaidų ir vienašališkai nutraukė abi kreditavimo sutartis. Tokie banko veiksmai yra neteisėti, kadangi ji įsipareigojimų nevykdė dėl objektyvių priežasčių – bankui atsisakius suteikti papildomą kreditą pastato įrengimui, pasaulį ištikus ekonominei krizei, dėl kurios jai nepavyko rasti projekto investuotojų. Šios aplinkybės atsirado ir tapo žinomos jau sudarius sutartis ir sudarymo metu ji negalėjo protingai numatyti, kad tos aplinkybės gali atsirasti, aplinkybės yra objektyvios, nepriklausančios nuo jos valios, ji nėra priėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Pratęsus kredito pagal sutartis grąžinimo terminą jai galimybės įvykdyti sutartis padidėtų, o banko padėtis dėl to nepablogėtų. Tokiu būdu būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Priverstinis išieškojimas nenaudingas abiems šalims. Įvykdžius priverstinį išieškojimą bus suvaržytos jos teisės, pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, ji neteks paskutinio būsto.

Atsakovas AB DNB bankas su ieškiniu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad ieškovė netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, nemokėjo pagal sutartį kredito įmokų, atsakovas, vadovaudamasis kreditavimo sutarčių nuostatomis, 2010 m. vasario 2 d. išsiuntė pranešimą ieškovei, kuriuo informavo, kad per 10 dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos nesumokėjus įsiskolinimo, kreditavimo sutartys yra nutraukiamos ir bankas pradeda išieškojimą iš ieškovės turto. Kadangi ieškovė nustatytais terminais bankui nemokėjo kredito dalių grąžinimo įmokų, t.y. atsirado sutarties nutraukimo pagrindai, atsakovas nutraukė kreditavimo sutartis jose nustatyta tvarka. Ieškovė ir bankas kreditavimo sutartis sudarė laisva valia, suvokdami prisiimamus įsipareigojimus. Teisėtus lūkesčius vykdant kreditavimo sutartį turi ne tik ieškovė, bet ir atsakovas. Ieškovė neneigia, kad kreditavimo sutarčių tinkamai nevykdė. Ieškovės į bylą pateikti 2010 m. sausio 8 d. ir 2010 m. sausio 28 d. prašymai neįrodo, kad buvo  susitarimas tarp šalių dėl papildomo ieškovės kreditavimo. Ieškiniu ieškovė siekia išvengti sutartinės atsakomybės prieš banką ir/ar užvilkinti skolų priteisimo/išieškojimo iš įkeisto turto atsakovo naudai veiksmus. Pažymėjo, kad ieškovė nuo 2009 m. balandžio nemoka jokių įmokų bankui, tačiau toliau naudojasi banko suteiktais kreditais ir įvairiais būdais bando vilkinti įkeisto turto realizavimą.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas įvertinęs į tarp šalių susiklosčiusius kreditavimo santykius ir prievolių pagal šiuos santykius vykdymo aplinkybes, konstatavo, kad tiek įstatymų – CK 6.881 str. 1 d., 6.217 str., tiek kreditavimo sutarčių pagrindu atsakovas turėjo teisę nutraukti kreditavimo sutartis su ieškove, nes ieškovė ilgą laiką nevykdė sutarties – nemokėjo bankui pagal kredito sutartis nustatytų kredito įmokų, ką teismas laikė esminiu sutarties pažeidimu, todėl sprendė, kad pripažinti sutarčių nutraukimą neteisėtu nėra pagrindo.

Teismas kritiškai vertino ieškovės argumentą, kad pratęsus kredito pagal sutartis grąžinimo terminus jos galimybės įvykdyti sutartis padidėtų, o banko padėtis dėl to nepablogėtų, kadangi ieškovė į bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų apie jos prievolių tinkamo vykdymo garantijas, todėl pripažino, kad kredito sutarčių galiojimo atnaujinimas akivaizdžiai pažeistų kreditoriaus interesus.

Teismas laikė nepagrįstais ieškovės argumentus, jog prievolių ieškovė negali vykdyti dėl banko veiksmų, t.y. banko atsisakymu suteikti jai papildomą kreditą, nes aplinkybių, kad bankas buvo žadėjęs ieškovei papildomai ją kredituoti, ieškovė neįrodė jokiais objektyviais duomenimis.

Kitą ieškovės nurodytą aplinkybę, dėl ko negalėjo vykdyti prievolės pagal sutartis - pasaulį ištikusią ekonominę krizę – laikė nepakankama priežastimi prievolei nevykdyti, nes ieškovės minima pasaulinė ekonominė krizė palietė ne tik ieškovę, bet ir atsakovą. Nors teismas pripažino aplinkybes, kad ekonominis sunkmetis atsirado po sutarties sudarymo ir ieškovė sunkmečio kontroliuoti negali,   tačiau konstatavo, kad ieškovė sutarties sudarymo metu galėjo protingai numatyti aplinkybes, kurios turėtų įtakos sutarties vykdymo kainai ir buvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo riziką.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad sutartys buvo sudarytos tarp banko ir ieškovės, kuri šiuo atveju laikytina verslininke, nes kreditas buvo paimtas verslui plėtoti, planuojančios savo veiklą ne vieneriems metams, t.y. prisiimančios gaunamų pajamų svyravimų, kuriuos lemia ekonomikos ciklai, riziką.  Todėl negavus viso planuoto pelno arba netgi veiklai tapus nuostolinga, tai neatleidžia šalies nuo pareigos laikytis sutarties.

Ieškovė G. F. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą dalyje (išskyrus dalį, kuria panaikintas 2011-02-08 nutartimi nustatytas įpareigojimas ieškovei pateikti atsakovui galimą nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą, įmokant į depozitinę sąskaitą 17 630,91 Lt užstatą arba pateikti banko garantiją tokiai sumai) ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas nepagrįstai ieškovę, kaip vieną iš kredito sutarties šalių, laikė verslininke, turinčia patyrimo versle. Asmuo, kuris gavo kreditą tikėdamasis sėkmingai pradėti verslą, negali būti laikomas patyrusiu verslininku su iš to kylančiomis pasekmėmis, tuo labiau, kad dalis kredito buvo panaudota buto pirkimui.

Apeliantė nurodo, jog teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kreditą gavo fizinis asmuo ir dalis kredito buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti, ex officio privalėjo kreditavimo sutartis kvalifikuoti vartojimo sutartimis ir atitinkamai taikyti CK 1.39 str. 1 d., 6.188 str. nuostatas ir sutarties nutraukimą vertinti pagal CK 6.188 str. įtvirtintas sąžiningumo kriterijus.

Teismas, apeliantės vertinimu, netinkamai bei formaliai vykdė teisingumą, negynė silpnesnės šalies teisėtų ir pagrįstų interesų.

Atsakovas AB DNB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino joje esančius įrodymus. Atsakovas nesutinka su apeliantės argumentu, jog ji turėtų būti laikoma vartotoja, kadangi tiek susirašinėjime su banku, tiek ieškinyje, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ji teigė, kad kreditų lėšos buvo panaudotos kaimo turizmo sodybai įrengti, o kreditai būtų grąžinami iš lėšų, gautų nuomojant šią sodybą ir užsiimant kaimo turizmo verslu. Lėšos pagal 2006-12-19 kreditavimo sutartį buvo skirtos vartojimo reikmėms, tačiau tai nereiškia, kad buvo suteiktas vartojimo kreditas, nes tokia sąlyga reiškia, kad kredito gavėjas gautas lėšas gali naudoti savo nuožiūra, tuo labiau sutartyje nurodyta, kad suteikiamas kreditas nėra vartojimo. Net jei teismas įvertintų, kad antrasis kreditas buvo skirtas apeliantei kaip vartotojai, tai automatiškai nepaneigia banko teisės nutraukti kreditavimo sutartis esant sutartyse ir įstatymuose numatytiems pagrindams. Kadangi apeliantė nustatytais terminais bankui nemokėjo kredito dalių grąžinimo įmokų nuo 2009 m. balandžio mėn., atsirado kreditavimo sutartyse numatyti sutarčių nutraukimo pagrindai.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų. 

Ieškovės G. F. apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ginčui spręsti taikytinų materialinės teisės normų netinkamo taikymo ir aiškinimo, t.y. kad pirmos instancijos teismas šalių santykiams spęsti netinkamai taikė ir aiškino Civilinio kodekso 6.350 straipsnio 1 d. nuostatas, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovei kreditas buvo suteiktas komerciniais tikslais. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu kolegija nesutinka.

Nustatyta, kad 2005 m. gruodžio 9 d. tarp atsakovo AB NORD/LB Lietuva“ (dabar AB DnB bankas) ir ieškovės G. F. buvo pasirašyta kreditavimo sutartis Nr. 6034-05IV (b.l. 49-53) pagal kurią ieškovei buvo suteiktas 43443 EUR kreditas iki 2018 m. lapkričio 31 d. Dalies kredito (24617,70 EUR) paskirtis –žemės sklypui pirkti ir namui ant jo statyti, dalies kredito (18825,30 EUR) paskirtis  - butui įrengti. Minėta sutartis buvo keičiama šalių pasirašytais 2006 m. birželio 19 d. susitarimu Nr. 2695-06IV (b.l. 54),  2006 m. gruodžio 19 d. susitarimu Nr. 4220-06IL (b.l. 55) ir 2008 m. gegužės 27 d. susitarimu Nr. 6034-05IV/3 (b.l. 56). 2006 m. gruodžio 19 d. tarp tų pačių šalių buvo pasirašyta kreditavimo sutartis Nr. 4187-06IV (b.l. 60-64), kuria atsakovas suteikė ieškovei 33885,54 EUR kreditą iki 2022 m. lapkričio 30 d.  Sutartis buvo keičiama 2007 m. gegužės 31 d. susitarimu Nr. 4187-06IV/1 (b.l. 65-66) ir 2008 m. gegužės 27 d. susitarimu Nr. 4187-06IV/2 (b.l. 67-70).

Nagrinėjamu atveju apeliantė (ieškovė) nepagrįstai save priskiria prie silpnesniosios teisinių santykių šalies, kaip vartotojo, nes šiuo atveju tarp šalių sudaryta Kreditavimo sutartis neatitinka vartojimo sutarties visų trijų būtinų požymių. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis šia vartojimo sutarties samprata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; kt.). Pati ieškovė savo procesiniuose dokumentuose, tiek duodama paaiškinimus nurodė, kad kreditai buvo panaudoti kaimo turizmo sodybai įrengti, o kreditai būtų grąžinami iš lėšų gautų iš šio turizmo gautų pajamų. Nors dalis kredito, pagal kreditavimo sutartį (b.l. 49) buvo skirta butui įrengti, tačiau ieškovė skunde pati teigia, jog namas, kurį jį ruošėsi naudoti kaimo turizmo verslui, yra vienintelė jos gyvenamoji patalpa, o atsakovas nurodė, kad jo žiniomis ieškovei priklausęs butas yra parduotas, o gautos lėšos panaudotos kaimo turizmo verslui. Tokiu būdu daryta išvada, kad tarp ieškovės (fizinio asmens) ir atsakovo (juridinio asmens) sudaryta Kreditavimo sutartis yra susijusi ne su ieškovės asmeniniais, šeimos, namų ūkio poreikiais, o su ieškovės vykdomo verslo poreikiais. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, atmestini apeliantės argumentai, susiję su Kreditavimo sutarties nuostatų (teisė vienašališkai nutraukti sutartį) aiškinimu ieškovės, kaip silpnesniosios sutarties šalies, naudai bei teismo pareiga šias nuostatas aiškinti ex officio. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė, užsiimdama kaimo turizmu ir siekdama jį plėtoti, turėjo ne tik elementarius įgūdžius versle, todėl privalėjo suprasti, kokios pasekmės kyla asmeniui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus. Tuo atveju, jei ieškovės netenkino atsakovo, kaip banko įstaigos, sąlygos dėl kredito refinansavimo, kurias bankas pasiūlė 2010-01-15 raštu (atskirasis skundas Nr. 1, b.l. 9), ji galėjo kreiptis į kitas kredito įstaigas dėl kredito gavimo palankesnėmis sąlygomis ar kredito refinansavimo.

Atsakovo ieškovei 2010-02-02 išsiųstame pranešime (atskirasis skundas Nr. 1, b.l. 11) nurodytų faktinių aplinkybių dėl negrąžinto kredito, palūkanų ir delspinigių sumų bei terminų ieškovė neginčijo, t. y. su jomis sutiko (CPK 187 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kuriuos būtų teikusi bankui ir kurių pagrindu bankas galėjo svarstyti klausimą dėl sutarties nenutraukimo po 2010-02-02 pranešimo išsiuntimo. Tokių įrodymų nebuvo pateikta ir teismui, įvertinant tai, kad nebuvo pateikti įrodymai ir dėl siūlomų keitimų sąlygų tinkamo įvykdymo galimumo. Byloje nėra įrodymų apie ieškovės vykdomus mokėjimus pagal atsakovo atžvilgiu prisiimtus įsipareigojimus nuo ieškovės ginčijamo Kreditavimo sutarties nutraukimo momento (2009-06-15) iki šios dienos, nors ieškovė teigė, kad ji dirba ir gauna lėšų ne tik iš verslo, bet ir iš darbinių santykių. Todėl teisėjų kolegija objektyviai neturi galimybės spręsti, kad ieškovė yra suinteresuota realiai atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, o padėtis, kai nėra atliekami jokie mokėjimai bankui ir nėra vykdomi priverstinio vykdymo veiksmai dėl išieškojimo iš įkeisto turto, suponuoja atsakovo nepasitikėjimą, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.204 straipsnio 3 dalis, 6.186 straipsnio 3 dalis). Kreditavimo sutarties nutraukimui buvo įstatyminis ir faktinis pagrindas, o byloje nėra duomenų, kad ieškovė turi finansinių galimybių vykdyti įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutarties sąlygas ir yra atlikusi aktyvius veiksmus dėl tolimesnio veiklos projekto, susijusio su kaimo turizmu, vystymo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo argumentais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.).

Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1452 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 95). Pagal Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio rekomenduojamą maksimalų dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą pagal 8.11 p. numatyta (800 Lt x 1,5)=1 200 Lt (taikytina Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali alga, galiojusi teisinės pagalbos suteikimo metu). Atsižvelgiant į tai, o taip pat į kriterijus, numatytus Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje, kolegija sprendžia, kad 800 Lt išlaidų dydis atitinka tiek paminėtus kriterijus, tiek rekomenduojamus dydžius, priteisti didesnes bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 p.; 93 straipsnio  2-4 dalys; 98 straipsnis). Atmetus skundą šios išlaidos priteistinos iš apeliantės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais teisėjų kolegija

n u t a r ė:

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės G. F., a.k. (duomenys neskelbtini) 800 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui AB  DnB bankui, j.a.k. 112029270, apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                  Romualda Janovičienė

                                                                                                  Dainius Rinkevičius

                                                                                                                              Dalia Kačinskienė