Baudžiamoji byla Nr. 2K-599/2012

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00479-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.9.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. ir jo gynėjos advokatės Mildos Šmitaitės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 23 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 20 d. nutarties.

              Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 23 d. nuosprendžiu J. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį (dėl I. Š. sveikatos sutrikdymo) 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, J. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Iš J. K. priteista I. Š. naudai 808,96 Lt turtinei žalai, 10 000 Lt – neturtinei žalai atlyginti.

J. K. išteisintas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus J. Š. sveikatos sutrikdymo).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi pakeistas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 23 d. nuosprendis: iš UADB „Industrijos garantas“ priteista I. Š. naudai 8632 Lt neturtinei žalai ir 808,96 Lt turtinei žalai atlyginti. Nuosprendžio dalis dėl priteisimo iš J. K. 10 000 Lt neturtinei žalai ir 808,96 Lt turtinei žalai atlyginti pakeista ir iš J. K. priteista 559,04 Lt I. Š. naudai neturtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą, susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

J. K. nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu kitam asmeniui buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata: 2010 m. spalio 16 d., apie 15.55 val., Vilniuje, Geležinkelio g. ties pastatu Nr. 6, vairuodamas automobilį „Honda Civic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 37 punkto reikalavimus, t. y. vairuodamas automobilį buvo neatidus bei neatsargus, važiuodamas pirmąja eismo juosta ir artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino važiavimo greičio, nesustojo prieš ženklą „Pėsčiųjų perėja“ praleisti jam iš kairės į dešinę kelio važiuojamąją dalį per perėją kertančių pėsčiųjų, jas partrenkė, dėl to pėsčiajai I. Š. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Nuteistasis J. K. ir jo gynėja advokatė M. Šmitaitė kasaciniu skundu prašo iš dalies pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 23 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį ir neskirti baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Kasatoriai nurodo, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, jog J. K. dirba UAB „B.“. Nuo 2009 m. vasario 2 d. jo užimamos pareigos – technikos specialistas–vairuotojas. Tiesioginės J. K. darbo funkcijos apėmė darbdavio klientų automobilių transportavimą ir klientų dingusių automobilių paieškos vykdymą (2009 m. vasario 2 d. priedas Nr. 2 prie 2007 m. rugsėjo 13 d. darbo sutarties Nr. 32). Byloje įrodymais pripažinti duomenys, kad UAB „B.“ savo iniciatyva siuntė ir apmokėjo J. K. vairavimo kursus C vairavimo kategorijai įgyti. Kasatorius šios kategorijos vairuotojo teisėmis faktiškai naudojosi vykdydamas darbines funkcijas. Baudžiamojoje byloje pateiktos tachogramos, kuriomis kontroliuotas J. K. darbo (vairavimo) režimas, patvirtinančios, jog nuteistojo darbinė (profesinė) veikla pagrįsta būtent teise vairuoti transporto priemones. Dėl to kasatoriui atėmus teisę vairuoti transporto priemones atitinkamai jam uždraudžiama dirbti ir vairuotojo darbą. Kita vertus, UAB „B.“ nebuvo prašoma pateikti pažymos atsakant į klausimą, ar J. K. neteks vairuotojo darbo, jeigu teismo sprendimu jam bus atimta teisė vairuoti transporto priemones, dėl to ir kituose UAB „B.“ raštuose taip pat nenurodoma, kad netekęs teisės vairuoti transporto priemones kasatorius bus atleistas iš vairuotojo pareigų, nes šie įrodymai neskirti galimoms baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo pasekmėms įrodyti.

2011 m. birželio 21 d. įstatymu (įsigaliojusiu 2011 m. liepos 5 d.) papildžius BK 67 straipsnio 2 dalį nauju 3 punktu ir nauju 682 straipsniu, įstatyme numatyta išimtis, pagal kurią BK 682 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas – skiriama asmenims, kurie baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką padarė po šio įstatymo įsigaliojimo. Šiuo atveju nusikalstama veika padaryta 2010 m. spalio 16 d. Tuo metu galiojusiame BK 42 straipsnio 1 dalies 2 punkte teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimas buvo pripažįstama kaip viena iš bausmių rūšių.

Kasatoriai pažymi, kad specialios teisės (vairuoti transporto priemones) atėmimas kasatoriui sukelia tokias pačias teisines pasekmes kaip teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimas, todėl, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 42 straipsnio redakciją, teisės vairuoti transporto priemones atėmimas faktiškai reiškia ne baudžiamojo poveikio priemonės, o BK 42 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos bausmės J. K. paskyrimą. BK 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena bausmė. Šia teisės norma reglamentuotas vienas fundamentalių baudžiamosios teisės principų, todėl ji negali būti taikoma formaliai, aiškinant ir taikant baudžiamąjį įstatymą pažodžiui, neatsižvelgiant į BK kaip į vientisą teisės aktą, nes įstatymo normos privalo būti taikomos sistemiškai. Siekiant įgyvendinti BK 41 straipsnyje reglamentuotą bausmės paskirtį ir tikslus, teisės aktai ir teismų praktika įpareigoja teismus vertinti skiriamos sankcijos turinį ir realias bausme ir (ar) baudžiamojo poveikio priemone asmeniui sukeliamas pasekmes. Atsižvelgiant į faktinį bausmės ir (ar) baudžiamosios poveikio priemonės poveikį, yra sprendžiama dėl jos teisingumo, griežtumo, proporcingumo bei galimybės daryti realią įtaką nuteistajam ir dėl prevencinių tikslų įgyvendinimo. Dėl to, kasatorių manymu, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą ir spręsdami dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – skyrimo teismai turėjo tinkamai įvertinti byloje esančius įrodymus ir atsižvelgti į realiai šios priemonės taikymu kilsiančias pasekmes.

Kasatoriai nurodo, kad šiuo atveju teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimas negali būti prilyginamas baudžiamojo poveikio priemonei, nes nusikalstama veika padaryta iki 2011 m birželio 21 d. įstatymo įsigaliojimo, o teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimą, kaip baudžiamojo poveikio priemonę, įstatymas leido taikyti tik jeigu nusikalstama veika padaryta po 2011 m. liepos 5 d. (kai įsigaliojo Baudžiamąjį kodeksą 682 straipsniu papildantis įstatymas), be to, nėra tokios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo pagrindų (nusikalstama veika padaryta ne darbinės veiklos srityje). Todėl, kasatorių manymu, teismai realiai J. K. paskyrė dvi bausmes už vieną nusikalstamą veiką.

Kasatoriai pažymi, kad teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalį, nes akivaizdžiai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai atmetė įrodymus, patvirtinančius, kad nuteistasis, netekęs teisės vairuoti kelių transporto priemones, praras turimą darbą ir pragyvenimo pajamas, pažymėdamas, kad tai nenurodyta 2012 m. vasario 6 d. darbuotojo charakteristikoje ir kituose darbdavio raštuose, nors šie įrodymai, pasak kasatorių, nėra skirti galimoms baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo pasekmėms įrodyti. Kasatorių manymu, darbdavys neturi galimybės leisti darbuotojui toliau vykdyti vairuotojo funkcijų, jeigu jam teismo sprendimu atimta teisė vairuoti transporto priemones. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog, kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą, darbo sutartis nutraukiama be įspėjimo. Be to, Vilniaus apygardos teismas, vertindamas, ar šis uždraudimas neužkirs kelio atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą, įrodymu laikė nukentėjusiosios atsiliepime išsakytą poziciją (ji neprašė panaikinti minėtos priemonės) ir taip padarė klaidingą išvadą, kad šios priemonės taikymas, tikėtina, neturės įtakos žalos atlyginimui. Kasatoriai pažymi, kad nukentėjusiosios pozicija dėl apeliacinio skundo negali būti laikoma įrodymu BPK 20 straipsnio 1 dalies prasme, o teismo išvados negali būti grindžiamos prielaidomis. Šie esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai ir akivaizdžiai netinkamas įrodymų vertinimas sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir turėjo esminės reikšmės neteisėto ir nepagrįsto sprendimo dalies dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo priėmimui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartyje Nr. 2K-68/2008 konstatuota, kad panaikinant uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, atsižvelgiama į tai, kad transporto priemonės vairavimas yra susijęs su nuteistojo tiesioginiu darbu – praradimas galimybės dirbti turėtų neigiamos įtakos nuteistojo turtinei padėčiai, kurios pablogėjimas pasunkintų nukentėjusiųjų turtinių interesų patenkinimą. Kasatorių manymu, jei konkrečiu teisės klausimu yra suformuota teismų praktika, ja privaloma vadovautis, o šiuo atveju teismai nepagrįstai nesilaikė konstitucinio jurisprudencijos tęstinumo principo ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

Anot kasatorių, teismai neatsižvelgė į tai, kad J. K. transporto priemonę vairavo blaivus, padarytas pažeidimas nepasižymi įžūlumu ar sąmoningu KET nesilaikymu, todėl nelaikytinas šiurkščiu, padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinė kasatoriaus elgesio pasekmė, padaryta itin nepalankiai susiklosčius įvykio aplinkybėms, nukentėjusiosios sveikata sutrikdyta nesunkiai, kasatorius atlygino jai padarytą turtinę žalą, teismas nustatė dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, baudžiamojon atsakomybėn kasatorius traukiamas pirmą kartą, charakterizuojamas teigiamai, teise vairuoti transporto priemonę yra pagrįstos tiesioginės kasatoriaus darbo funkcijos ir šios teisės netekimas žymiai pablogintų jo turtinę padėtį ir kartu sukeltų sunkumų dėl neturtinės žalos atlyginimo bei nukentėjusiųjų turtinių interesų patenkinimo. BK 54 straipsnio 2 dalis, suteikdama teismui diskrecijos laisvę spręsti dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo, tuo pačiu suponuoja prievolę atsižvelgti ir tinkamai įvertinti visus byloje esančius įrodymus ir susiformavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, todėl, kasatorių nuomone, peržiūrėjus bylą kasacine tvarka yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeisti.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, nes teismai tinkamai išaiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nenukrypdami nuo tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose susiklosčiusios teismų praktikos.

Prokuroras nurodo, kad kasatoriai bando įteigti, jog atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo darbinė veikla susijusi su transporto priemonės vairavimu, jam paskirta poveikio priemonė prilyginama teisės užsiimti tam tikra veikla atėmimui, ir analizuoja ne byloje nuteistajam taikytą BK 68 straipsnyje numatytos priemonės taikymą, o BK 682 straipsnio taikymą. Prokuroras pažymi, kad toks kasatorių manipuliavimas BK straipsnių nuostatomis netinkamas. Baudžiamojo poveikio priemonės – tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Pagal BK 67 straipsnį, 68 straipsnio 3 dalį teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones – tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą atsižvelgiama į jos įgyvendinimo tikslus, bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos aplinkybes ir pagrįstai nurodė, kad J. K. sistemingai bei piktybiškai pažeidinėja KET, nusikaltimą padarė, turėdamas keturias galiojančias administracines nuobaudas. Pagal teismų praktiką ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET (kasacinės nutartys Nr. 2K-353/2009, 2K-317/2008, 2K-69/2006).

Prokuroras nurodo, kad tai, jog baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrus suvaržymus ir nepatogumus nuteistajam, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Vien tai, kad BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (net jei šios priemonės paskyrimas iš esmės reikštų atėmimą teisės dirbti šį darbą). Prokuroras pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog darbdavys dėl to, kad J. K. atimta teisė vairuoti, rengtųsi su juo nutraukti darbo santykius. Be to, kasatorių pateiktas kasacinės nutarties Nr. 2K-68/2008 pavyzdys panaudotas netinkamai, nes toje byloje teismai nenurodė motyvų, kuriais remiantis būtų galima skirti poveikio priemonę, tuo tarpu J. K. byloje tokie motyvai nurodyti ir aptarti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 68 straipsnio taikymo

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad J. K. vairuodamas automobilį pažeidė KET 37 punkto reikalavimus, partrenkė pėsčiųjų perėja ėjusias pėsčiąsias, nesunkiai sutrikdydamas I. Š. sveikatą bei nežymiai – J. Š. sveikatą, nurodė, jog J. K. sistemingai ir piktybiškai pažeidinėja KET, nusikaltimą padarė, turėdamas keturias galiojančias administracines nuobaudas, todėl, vadovaudamasis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, kartu su bauda paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams. Kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas minėtos baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas, nepagrįsti.

BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad uždraudimas naudotis specialia teise (kaip ir kitos nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės) gali būti skiriama kartu su bausme. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008). Svarbia aplinkybe sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą gali būti pripažintas ankstesnis kaltininko administracinis baustumas už KET pažeidimus (kasacinės nutartys Nr. 2K-366/2008, 2K-135/2008, 2K-13/2008).

Šiuo atveju iš teismų sprendimų matyti, kad sprendimą taikyti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą – lėmė tai, kad J. K. sistemingai ir piktybiškai pažeidinėja KET, nusikaltimą padarė, turėdamas keturias galiojančias administracines nuobaudas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2010 m. kovo 15 d. nutarimu už ATPK 148 straipsnio 2 dalies, 2010 m. gegužės 22 d. nutarimu – už 1241 straipsnio 2 dalies pažeidimus J. K. buvo nubaustas baudomis, tačiau 2012 m. kovo 20 d. duomenimis nebuvo informacijos apie jų sumokėjimą. Be to, 2011 m. spalio 28 d. (t. y. jau po nusikalstamos veikos padarymo) J. K. nubaustas už tai, kad vairuodamas automobilį užvažiavo, sustojo ir paliko automobilį stovėti ant šaligatvio, kur nėra leidžiančio tokį stovėjimo būdą nurodančio kelio ženklo (b. l. 208). Taigi eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta I. Š. sveikata bei nežymiai – J. Š. sveikata, buvo dėsningas J. K. būdingo elgesio padarinys. Dėl to teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas J. K. turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų. Aplinkybė, kad nuteistojo darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu ir kad netekęs teisės vairuoti jis praras turimą darbą ir pragyvenimo pajamas, šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas atsisakyti skirti baudžiamojo poveikio priemonę. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-502/2011, 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-85/2010).

Konstatuotina, kad teismai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, apibūdinančias padaryto KET pažeidimo pavojingumą bei nuteistojo asmenybę, ir, spręsdami baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo klausimą, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorių argumentai, kad teismai realiai J. K. paskyrė dvi bausmes už vieną nusikalstamą veiką, neatitinka baudžiamųjų įstatymų prasmės ir pagrįsti klaidingu jų interpretavimu. Kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo keisti teismų sprendimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. K. ir jo gynėjos advokatės Mildos Šmitaitės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Viktoras Aidukas

                                                                                                                                            Jonas Prapiestis

                                                                                                                                            Olegas Fedosiukas