Civilinė byla Nr. e3K-3-95-1249/2026
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00507-2024-6
Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.10.5.2.18
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. gegužės 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkės), Agnės Tikniūtės ir Eglės Zemlytės (pranešėjos),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Dzūkijos medis“ ieškinį atsakovui D. K. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių juridinio asmens nemokumo nustatymo kriterijus, aiškinimo ir taikymo, kai sprendžiamas klausimas dėl juridinio asmens vadovo atsakomybės už pareigos inicijuoti nemokumo procesą pažeidimą.
2. Ieškovė, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovo 237 622,72 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla ir nustatyta, kad ji buvo nemoki dar 2021 m. gruodžio 31 d., kai įmonei vadovavo atsakovas. Ieškovei sukeltos žalos dydis grindžiamas apskaičiuojant ieškovės kreditorių reikalavimų ieškovei padidėjimą per laikotarpį nuo atsakovo pareigos inicijuoti ieškovės bankroto bylą iki jo įgaliojimų vadovauti ieškovei pabaigos, t. y. iki 2023 m. kovo 2 d.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Kauno apygardos teismas 2025 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje siekiant įvertinti, ar atsakovas, kaip ieškovės vadovas, pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, visų pirma turi būti nustatyta, kada atsakovas tiksliai įgijo minėtą Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 5 straipsnio 1 punkte, 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą pareigą. Tam turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, kuris JANĮ siejamas su įmonės nemokumo atsiradimu. Siekiant nustatyti, ar atsakovas realiai pažeidė pareigą inicijuoti nemokumo procesą, svarbu nustatyti net tik tai, kad bendrovė faktiškai (formaliai) atitiko nemokumo būseną (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis), bet ir atsakovo subjektyvų žinojimą (turėjimą žinoti), jog tolesnis bendrovės veiklos tęsimas nėra pagrįstas ir padarys neigiamą poveikį bendrovės kreditoriams. Ieškovė įrodinėjo, kad šis momentas yra 2021 m. gruodžio 31 d.
6. Teismas nurodė, kad byloje nustatyti duomenys taikant tik balanso testą leidžia pagrįstai vertinti, jog ieškovės įrodinėjamu momentu, t. y. 2021 m. gruodžio 31 d., ieškovė atitiko nemokios įmonės statusą ir rūpestingam bei atidžiam vadovui tai buvo (turėjo būti) žinoma. Tai leidžia formaliai spręsti apie atsakovo, kaip ieškovės vadovo, neteisėtus veiksmus JANĮ 5 straipsnio 1 punkto ir 6 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo prasme. Tačiau, pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant dėl įmonės nemokumo ir pripažįstant įmonę nemokia, balanso testas turi būti taikomas kartu su likvidumo testu, kuris įpareigoja vertinti, ar skolininkas laiku vykdo savo prievoles. Kaip nurodyta formuojamoje teismų praktikoje, būtinasis negalėjimo vykdyti savo įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas yra sistemiškumas.
7. Teismas, vertindamas ieškovės veiklą pagal likvidumo testą, pažymėjo, kad nemokumo būsenos požymis sistemiškumas suprantamas kaip skolininko negalėjimas apmokėti skolų, kai prievolių apmokėjimo terminai suėję, ir šis negalėjimas nėra laikinas. Tačiau, teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, remiantis byloje esančiais įrodymais, šis ieškovės likvidumo testas nebuvo neigiamas ieškovės įrodinėjamu laikotarpiu – 2021 m. gruodžio 31 d. Be to, ieškovė laikosi pozicijos, kad atsakovo pareiga inicijuoti ieškovės bankroto procesą atsakovui turėjo būti žinoma ir įvykdyta ne vėliau kaip iki 2022 m. vasario 1 d. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad JANĮ 5 straipsnio 1 punkte, 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte nėra tiesiogiai nurodyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas vertino ir tai, kad JANĮ 8 straipsnis įtvirtina pareigą juridinio asmens vadovui inicijuojant nemokumo procesą atlikti tam tikrus imperatyvius veiksmus, kad jis galėtų kreiptis į teismą dėl nemokumo proceso inicijavimo, t. y. informuoti kreditorius, suteikiant JANĮ nustatytus terminus dėl JANĮ 8 straipsnyje nurodytų procedūrų taikymo.
8. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovės įrodinėjamu nemokumo momentu – 2021 m. gruodžio 31 d. – ir atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo momentu, t. y. ne vėliau kaip iki 2022 m. vasario 1 d., ieškovė sistemingai nevykdė savo prievolių kreditoriams, sistemingai nemokėjo privalomų mokesčių, nemokėjo darbo užmokesčio savo darbuotojams.
9. Teismas nurodė, kad iš 2021 metų pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, jog ieškovės nuostoliai 2021 m. buvo 66 606 Eur (105 574 – 38 968 = 66 606) mažesni nei 2020 m. Iš ieškovės ieškinyje pateikto 8 kreditorių detalaus skolų, kurias ieškovė prašo priteisti kaip žalos atlyginimą, susidarymo aprašo matyti, kad 2022 m. vasario 1 d. tik 2 iš 8 kreditorių ieškovė turėjo skolų, kurių bendra suma – 6 275,67 Eur (3 408,57 + 2 867,10 = 6 275,67). Pati ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu didėjo skolos valstybės ir „Sodros“ biudžetams. Ieškovės pateiktas ieškinio dalyko patikslinimas ir jo priedai – Darbo ginčų komisijos sprendimai dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo – rodo, kad ieškovė neišmokėjo viso darbuotojams priklausančio darbo užmokesčio už 2022 m. lapkričio, gruodžio, 2023 m. sausio ir vasario mėnesius. Ieškovės apyvartos pagal išrašomas ir gaunamas sąskaitas faktūras, kurios buvo registruotos „iSAF“ registruose, bendras balansas 2021 m. gruodžio mėn. buvo neigiamas ir sudarė 10 274,34 Eur, tačiau vieno to mėnesio (t. y. 2021 m. gruodžio mėn.) balansas buvo teigiamas ir sudarė 25 129,12 Eur.
10. Teismas konstatavo, kad dėl debitorės UAB „Dzūkijos statyba“ skolinių įsipareigojimų (ieškovės 2023 m. išrašytos ir UAB „Dzūkijos statyba“ neapmokėtos 170 421,97 Eur sumos sąskaitos faktūros), pasaulinės pandemijos (Lietuvos teritoriją buvo apėmusi koronavirusoSARS-CoV-2 sukeltos ligos COVID-19 pasaulinė pandemija) ir medžiagų pabrangimo (99 563,66 Eur) pagal rekonstrukcijos projektą objekte ieškovės finansinė padėtis atsakovo vadovavimo laikotarpiu pablogėjo. Tačiau atsakovas aktyviai siekė, kad ieškovės finansinė padėtis pagerėtų. Tai patvirtina atsakovo pinigų skolinimasis 2022 m. spalio mėn. iš savo dukters tam, kad jis šias pinigų sumas (8 600 Eur, 10 000 Eur) galėtų paskolinti ieškovei, taip siekdamas stabilizuoti įmonės finansinę padėtį.
11. Teismas įvertino ir statybų verslo, kuriuo užsiėmė ieškovė, specifiką, konkrečiai – kad ieškovė savo sąskaita, medžiagomis ir rizika atlikdavo darbus ir tik juos atlikusi gaudavo visišką atsiskaitymą. Kaip paaiškino atsakovas, ieškovė tikėjosi gauti lėšų iš UAB „Dzūkijos statyba“, kad galėtų atsiskaityti su kreditoriais. Nenustatyta aplinkybių, kad ieškovės kreditoriai UAB „Elteros projektai“, UAB „Eproma“, UAB „AVG Automix“, UAB „Mazgas“, UAB „Bioselos grupė“, UAB „Baltesa“, UAB „Electriscbox“, UAB „Lankava“ per 2022 metus reiškė kokias nors pretenzijas ieškovei dėl neatsiskaitymo, ieškinius, nutraukė sutartis ar įspėjo ketinantys nutraukti sutartis. Tai papildomai įrodo, kad kreditoriai laikė ieškovę perspektyvia įmone, susiduriančia tik su laikino pobūdžio sunkumais. Teismo vertinimu, nors 2022 m. gruodžio mėnesį ieškovė nebuvo pajėgi sumokėti darbuotojams visų su darbo santykiais susijusių išmokų, padengti turimų įsipareigojimų, tačiau buvo valdoma taip, kad liko gyvybinga, dalyvavo civilinėje apyvartoje ir buvo pagrindo tikėtis, jog bus pajėgs tęsti veiklą, išlaikyti darbuotojus, mokėti mokesčius ir atsiskaityti su kreditoriais. Kaip paaiškino atsakovas, parodė liudytojas, ieškovė turėjo galiojančias sutartis, licencijas, geros kvalifikacijos darbuotojų ir buvo galima dirbti.
12. Teismas nusprendė, kad nors 2021 m. gruodžio 31 d. formaliai mokėtinų įsipareigojimų suma nežymiai viršijo turimą turtą, kiti ieškovės rodikliai (sutarčių apimtis, tęsiama veikla, darbuotojų, debitorių skaičius ir pan.) leido manyti, kad dar nėra sąlygų ir atitinkamai pareigos kreiptis į teismą dėl bendrovės nemokumo, kadangi sutrikę lėšų srautai dėl UAB „Dzūkijos statyba“ įsipareigojimų nevykdymo galėjo būti vertinami tik kaip laikini finansiniai sunkumai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų. Nenustačius vienos iš būtinųjų deliktinės civilinės atsakomybės kilimo sąlygų – neteisėtų atsakovo veiksmų, ieškinio tenkinimas dėl žalos atlyginimo nėra galimas, todėl teismas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos, priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio bei kaltės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai) plačiau nepasisakė. Teismas nurodė, kad, netenkinus reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl palūkanų priteisimo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1,2 dalys).
13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 233 021 Eur žalai atlyginti ir 5 proc. palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą (233 021 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. spalio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą civilinės bylos dalį nutraukė, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
14. Kolegija nurodė, kad byloje keliamas juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, klausimas. Bylos nagrinėjimo dalyką tokiu atveju sudaro atsakovo civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai) – nustatymas. Esminės tokio pobūdžio bylose nustatytinos faktinės aplinkybės – bendrovės tapimo nemokios momentas ir atsakovo, kaip vadovo, pareigos kreiptis dėl nemokumo proceso inicijavimo bendrovei atsiradimo momentas, kuris nustatomas atsižvelgiant ir į tai, kada atsakovas sužinojo ar turėjo sužinoti, jog bendrovė nemoki.
15. Kolegija pažymėjo, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, JANĮ nėra nustatytas reikalavimas, sprendžiant dėl juridinio asmens nemokumo momento, nustatyti juridinio asmens nemokumą tiek balanso, tiek ir likvidumo testais – šie kriterijai yra alternatyvūs, t. y. vieno iš jų nustatymas yra pakankamas juridinio asmens nemokumui konstatuoti. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad juridinio asmens nemokumas ir iš to kylanti juridinio asmens vadovo pareiga inicijuoti juridiniam asmeniui bankroto procedūrą siejami būtent su ilgalaikiais ir rimtais finansiniais sunkumais, galinčiais turėti reikšmingą įtaką juridinio asmens kreditorių interesams.
16. Kolegija konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog, pagal bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, 2020 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 197 443 Eur turto ir 171 007 Eur įsipareigojimų, patyrė 105 574 Eur nuostolių; 2021 m. gruodžio 31 d. – 115 012 Eur turto ir 127 544 Eur įsipareigojimų, patyrė 38 968 Eur nuostolių; 2022 m. gruodžio 31 d. – 90 245 Eur turto ir 301 587 Eur įsipareigojimų, patyrė 198 810 Eur nuostolių. Taigi, 2020 m. gruodžio 31 d. bendrovės turtas viršijo bendrovės įsipareigojimus 26 436 Eur; 2021 m. gruodžio 31 d. bendrovės įsipareigojimai jau viršijo bendrovės turtą 12 532 Eur; 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovės įsipareigojimai bendrovės turtą viršijo jau 211 342 Eur.
17. Kolegija sutiko su ieškove, kad sąskaitų registro duomenys apie bendrovės išrašytas sąskaitas savaime neturėtų būti vertinami kaip pajamos. Laikotarpiu nuo 2021 m. spalio mėn. iki pat 2022 m. gruodžio mėn. bendrovės išrašytų sąskaitų suma gerokai viršijo bendrovės faktiškai gautas lėšas – šiuo laikotarpiu bendrovė išrašė sąskaitų, kurių bendra suma – 773 368,36 Eur, nors, kaip nurodyta, faktiniai bendrovės banko sąskaitos duomenys rodo, kad šiuo laikotarpiu bendrovė turėjo tik apie 597 060 Eur pajamų (neįskaitant atsakovo 25 990 Eur asmeninio įnašo). Taigi, laikotarpiu nuo 2021 m. spalio mėn. iki 2023 m. 849 056,03 Eur bendrovės išlaidų teko 623 050 Eur pajamų, įskaitant atsakovo įnašus (arba 597 060 Eur neįskaitant atsakovo įnašų).
18. Kolegija sutiko su ieškove, kad: 1) bylos duomenys nepaneigia bendrovės 2021 m. balanso duomenų, pagal kuriuos bendrovės įsipareigojimai viršijo bendrovės turtą (115 012 Eur turto ir 127 544 Eur įsipareigojimų) (JANĮ 2 straipsnio 7 punktas), ir preliminariai patvirtina 2022 m. balanso duomenis, pagal kuriuos bendrovės įsipareigojimų ir turto disbalansas dar labiau išaugo (90 245 Eur turto ir 301 587 Eur įsipareigojimų, patirta 198 810 Eur nuostolių); 2) bylos duomenys patvirtina, kad nuo 2021 m. spalio mėn. bendrovė faktiškai nuosekliai veikė nuostolingai: 2021 m. spalio–gruodžio mėn. 86 065,78 Eur bendrovės išlaidoms teko apie 60 550 Eur bendrovės gautų pajamų (apie 25 500 Eur neigiamas skirtumas), 2022 m. sausio–balandžio mėn. 296 471,48 Eur bendrovės išlaidoms teko 169 210 Eur pajamų (atsakovo įneštų pinigų suma – 2 070 Eur „papildymas“) (apie 127 260 Eur neigiamas skirtumas); 2022 m. gegužės–rugpjūčio mėn. 269 947,58 Eur bendrovės išlaidoms teko apie 209 827 Eur pajamų (atsakovo įneštų pinigų suma – 3 520 Eur „papildymas“) (apie 60 120 Eur neigiamas skirtumas); 2022 m. rugsėjo–gruodžio mėn. 196 571,19 Eur bendrovės išlaidoms teko 183 466 Eur pajamų (atsakovo įneštų pinigų suma – 10 400 Eur „papildymas“, 10 000 Eur „skolinu“) (apie 13 105 Eur neigiamas skirtumas).
19. Kolegija, apibendrindama bylos duomenis, pripažino, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, 2021 m. gruodžio 31 d. bendrovės įsipareigojimai jau viršijo bendrovės turtą, o nuo 2021 m. spalio mėn. iki pat 2023 m. bendrovė nuosekliai veikė nuostolingai, t. y. ilguoju periodu bendrovė objektyviai patyrė tik nuostolius. Įvertinusi bylos medžiagą, kolegija sutiko su ieškove, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys nepatvirtina ir atsakovas neįrodė, jog aptariamu laikotarpiu buvo realus pagrindas vertinti, kad bendrovės finansiniai sunkumai yra tik laikini. Todėl kolegija pripažino, kad ieškovė įrodė ir pagrindė, jog bendrovė laikytina nemokia nuo 2021 m. gruodžio 31 d.
20. Kolegija nurodė, kad priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos, sprendžiant dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Įstatyme nustatyta vadovo pareiga laiku inicijuoti juridinio asmens bankroto procesą yra imperatyvi ir atsakomybė už šios pareigos pažeidimą vadovui kyla esant paprastam neatsargumui. Įmonei susidūrus su finansiniais sunkumais, nemokumu, jos vadovo sprendimas dėl įmonės veiklos (ne)tęstinumo turėtų būti ypač apgalvotas ir atitinkantis susiklosčiusias aplinkybes, galimas perspektyvas bei rizikas. Tuo atveju, jeigu juridinis asmuo veikia būdamas nemokus, vadovui tikintis, kad ateityje pavyks atkurti mokumą, rizika dėl tokio veikimo tenka juridinio asmens vadovui, t. y. nepavykus atkurti juridinio asmens mokumo juridinio asmens vadovui gali tekti atsakomybė už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti juridiniam asmeniui bankroto procesą neįvykdymą.
21. Kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, sutiko su ieškovės argumentais, kad nagrinėjamu atveju bylos duomenys nepatvirtina aplinkybės, jog aptariamu laikotarpiu bendrovės vadovui buvo galima pagrįstai tikėtis, jog bendrovės finansinė padėtis pagerės taip, jog nebekels rizikos visų bendrovės kreditorių atžvilgiu.
22. Kolegija pažymėjo, kad veiklos vykdymas savaime nepaneigia bendrovės nemokumo. Bendrovės (ne)mokumas iš esmės vertinamas ne pagal tai, ar bendrovė vykdo veiklą, o pagal tokios veiklos vykdymo finansinius rezultatus. Jei bendrovės įsipareigojimai viršija bendrovės turtą, o vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų stabilizuoti padėtį, vertintina, jog bendrovė yra nemoki, ir atitinkamai konstatuotina bendrovės vadovo įstatymo pagrindu kylanti pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo procesą. Taigi, abstraktūs atsakovo argumentai bei paaiškinimai apie bendrovės vykdytą veiklą jo vadovavimo laikotarpiu, vykdytas sutartis su užsakovais, įvardijimas objektų, kuriuose bendrovė teikė statybos paslaugas, savaime nėra pakankami bendrovės mokumui patvirtinti, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, kad nėra ginčo, jog bendrovė vykdė veiklą, tačiau bylos duomenys rodo, kad iš esmės nuo 2021 m. spalio mėn. bendrovė veikė nuostolingai.
23. Kolegija sutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovo nurodytų pagrindinės bendrovės debitorės sąskaitų neapmokėjimas, kuris, atsakovo teigimu, ir lėmė bendrovė bankrotą, vertintinas kaip pernelyg nutolęs nuo pirmiau aptarto momento (laikotarpio), kai bendrovė jau veikė nuosekliai nuostolingai, t. y., remiantis bylos duomenimis, nuo 2021 m. spalio–gruodžio mėn. atsakovo nurodytos sąskaitos buvo išrašytos tik 2023 m. sausio 18 d. (28 115,53 Eur, 16 669,34 Eur), 2023 m. vasario 8 d. (26 073,44 Eur, 99 563,66 Eur). Taigi, šių sąskaitų neapmokėjimas negali pateisinti rizikos, kuria bendrovė veikė tęsdama veiklą ir nuosekliai didindama faktinius nuostolius, nors dar 2021 m. gruodžio 31 d. bendrovės įsipareigojimai viršijo jos turtą. Veiklos tęsimo bendrovės įsipareigojimams jau viršijant bendrovės turtą rizikingumą patvirtina ir tai, jog bylos duomenys rodo, kad laikotarpiu nuo 2021 m. spalio mėn. iki pat 2023 m., neįskaitant aptariamų atsakovo nurodytų sąskaitų, bendrovės išrašytų sąskaitų suma gerokai viršijo bendrovės faktiškai gautas lėšas (laikotarpiu nuo 2021 m. spalio mėn. iki 2022 m. gruodžio mėn. bendrovė išrašė 773 368,36 Eur sumos sąskaitų, nors faktiškai gavo tik apie 597 060 Eur pajamų (neįskaitant atsakovo 25 990 Eur asmeninio įnašo).
24. Kolegija sutiko su ieškove ir dėl to, kad bylos duomenys nepatvirtina atsakovo pateiktų, jo teigimu, bendrovės debitorės UAB „Dzūkijos statyba“ neapmokėtų sąskaitų ir (ar) jų neapmokėjimo fakto teisingumo, nes bylos duomenys apie UAB „Dzūkijos medis“ skolą bendrovei yra prieštaringi. UAB „Dzūkijos statyba“ nemokumo administratorė, pateikdama duomenis apie jos kreditorius, nurodė, jog UAB „Dzūkijos statyba“ skola UAB „Dzūkijos medis“ yra 62 694,24 Eur, o ne 170 421,97 Eur, kaip būtų pagal atsakovo nurodomas sąskaitas. Šių sąskaitų turinio nepatvirtina ir duomenys apie bendrovės išrašytas sąskaitas.
25. Kolegija taip pat nurodė, kad priežastys, dėl kurių bendrovė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl buvusio bendrovės vadovo civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą; nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę. Taigi, kitaip nei pažymėjo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad bendrovės veiklai, atsakovo teigimu, turėjo įtakos COVID-19 pasaulinė pandemija, vertinant bendrovės (ne)mokumą atitinkamu momentu ir atitinkamai atsakovo pareigos inicijuoti bendrovei bankroto bylą (ne)buvimą, neturi teisinės reikšmės, kaip ir tai, jog bankrutavo, atsakovo teigimu, pagrindinė bendrovės debitorė UAB „Dzūkijos statyba“. Papildomai atsižvelgtina ir į tai, jog, kaip minėta, bylos duomenys nepatvirtina, kad šios debitorės skolinės prievolės (kurios dydis nėra aiškus) bendrovei įvykdymas būtų galėjęs iš esmės pakeisti bendrovės (ne)mokumo situaciją.
26. Kolegija nurodė, kad išvadą dėl atsakovo, kaip bendrovės vadovo, pareigos inicijuoti nemokiai bendrovei bankroto procesą nevykdymo sustiprina faktinė situacija, t. y. 2023 m. kovo 6 d. atsakovas perdavė bendrovės valdymą naujam vadovui V. U., o šis netrukus, 2023 m. kovo 31 d., inicijavo bendrovei nemokumo procesą ir jo metu, remiantis bendrovės bankroto bylos duomenimis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis), buvo iš viso patvirtinta 286 985,97 Eur bendrovės kreditorių reikalavimų. Tai netiesiogiai taip pat patvirtina, kad kai atsakovas perdavė bendrovės valdymą V. U., bendrovė jau buvo nemoki ir atsakovas jau turėjo pareigą pats inicijuoti bendrovei bankroto procesą.
27. Kolegija, atsižvelgdama į bendrovės nemokumo momentą ir buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymo laikotarpį, taip pat vadovo prievolę žinoti šiuos duomenis ir tinkamai įvertinti bendrovės finansinę būklę, nusprendė, kad nėra pagrindo nesutikti su ieškovės pozicija, jog atsakovui turėjo tapti žinoma bendrovės nemokumo situacija ir atitinkamai JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu kilusi pareiga nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą ne vėliau kaip 2022 m. vasario 1 d. Bendrovės vadovu atsakovas buvo iki 2023 m. kovo 2 d.
28. Kolegija nusprendė, kad laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2023 m. kovo 2 d., t. y. atsakovo, kaip bendrovės vadovo, įgaliojimų pabaigos, bendrovės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams išaugo 233 021 Eur suma (144 484,89 + 88 536,11), kuri vertintina kaip atsakovo pirmiau nurodytos pareigos nevykdymu bendrovei padaryta žala. Atitinkamai konstatuotinos visos atsakovo, kaip buvusio bendrovės vadovo, neįvykdžiusio pareigos nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą, civilinės atsakomybės sąlygos dėl šios bendrovei padarytos žalos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
29. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys dėl 237 622,72 Eur (pastaba. Atsakovas padarė rašymo apsirikimo klaidą, turi būti 233 021 Eur) žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tenkintas, ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
29.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė proceso teisės normų pažeidimą, nes nenustatęs aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą peržengti apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis), išnagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė naują sprendimą. Tačiau, įvertinus ieškovės apeliacinio skundo turinį, matyti, kad ieškovė prašė panaikinti sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo, o ne išspręsti bylą iš esmės ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų tenkinamas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo išnagrinėtos visos būtinosios civilinės atsakomybės kilimo sąlygos (nenustačius neteisėtų veiksmų, kitos civilinės atsakomybės sąlygos nebuvo vertinamos ir nustatomos).
29.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o kai kurių įrodymų iš viso nevertino, taip pažeisdamas CPK 186 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios įtvirtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Apeliacinės instancijos teismas įvertino tik pavienius byloje esančius įrodymus, o kai kurie byloje esantys įrodymai buvo visiškai nevertinti. Neįvertinus visumos įrodymų, liko nenustatyta tikroji įmonės finansinė padėtis ir vienas iš svarbiausių faktų šioje civilinėje byloje – kada juridinio asmens vadovas turėjo žinoti apie pareigą inicijuoti nemokumo bylą. Šios aplinkybės nustatymas yra ypač svarbus, siekiant taikyti civilinę atsakomybę vadovui, nes tik nuo tokio momento galima skaičiuoti galimai padarytą žalą įmonės kreditoriams. Tokiu pažeidimu apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2025 m. kovo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2025 nagrinėdamas įmonės vadovo atsakomybės klausimą, nurodė, jog vadovui apie savo vadovaujamos įmonės nemokumą galima buvo sužinoti, kai buvo sudarytas įmonės ataskaitinių metų balansas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas nemokumo momentą nustatė pagal balanse nurodomą informaciją 2021 m. gruodžio 31 d., o ne faktinę balanso sudarymo dieną. Faktinė balanso sudarymo diena nesutampa nei su ieškovės nurodoma nemokumo momento data (2022 m. vasario 1 d.), nei su Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 6 d. sprendime nurodomu momentu (2021 m. gruodžio 31 d.).
29.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė materialiosios teisės normos pažeidimą, turintį esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ir šis pažeidimas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą, nes, nustatant įmonės nemokumo momentą, buvo netinkamai pritaikytos teisės normos. Apeliacinės instancijos teismas formaliai taikė išskirtinai balanso testą ir vertindamas, kad pagal balanso duomenis įmonė atitiko nemokios įmonės statusą remiantis JANĮ 2 straipsnio 2 dalies 7 punktu, nustatė bendrovės nemokumo momentą 2021 m. gruodžio 31 d. Nemokumo momento nustatymas sietinas su itin sunkia įmonės finansine padėtimi, kai įmonė neturi pakankamai turto, negali arba nebevykdo ūkinės komercinės veiklos ir patiria tik nuostolius. Taigi, pirmosios instancijos teismas, taikydamas balanso testą kartu su likvidumo testu, įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir įrodymus byloje, kad įvertintų tikrąją įmonės finansinę padėtį, jos gyvybingumą ieškovės nurodomu nemokumo momentu. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybių, susijusių su įsipareigojimų (ne)vykdymu, jų sistemingumo, įmonės vykdytos veiklos perspektyvumo ir galimai patiriamų ilgalaikių ir rimtų finansinių sunkumų, t. y. nevertino, ar įmonės finansinė padėtis buvo itin sunki, o tai nustatant nemokumo momentą yra būtina įvertinti, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas.
29.4. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl byloje atsakovo pateiktų įrodymų, kurie paneigė pačią esminę aplinkybę, nustatant nemokumo momentą, t. y. byloje pateikti atsakovo papildomi paaiškinimai paneigė ieškovės įrodinėjamas skolas kreditoriams 2022 m. vasario 1 d. Priešingai – su šiais rašytiniais paaiškinimais pateikti įrodymai pagrindė, kad ieškovės nurodyto nemokumo momento dieną bendrovė buvo pajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais ir buvo gyvybinga – tenkino likvidumo testą. Be to, tiek byloje esantys įrodymai, liudytojų parodymai ir pati ieškovė posėdžio metu patvirtino, kad ieškovės nurodomu nemokumo momentu bendrovė neturėjo teisminių ginčų ir jos atžvilgiu nebuvo vykdomų išieškojimų, todėl tai įrodo, jog bendrovės veikla ieškovės nurodomu nemokumo momentu vyko įprastai. Šie įrodymai paneigia ir apeliacinės instancijos teismo nustatytą nemokumo momentą – 2021 m. gruodžio 31 d., nes ir šią dieną bendrovė vykdė veiklą ir jos finansinė padėtis nebuvo ypač sunki ar net kritinė. O bendrovei įprastai vykdant savo ūkinę komercinę veiklą ir gaunant pajamų, nebuvo pagrindo bendrovės vadovui preziumuoti, jog bendrovė yra nemoki ir jai privalo būti keliama bankroto byla. O tai reiškia, kad ir bendrovės vadovas neturėjo fiduciarinių pareigų kreditoriams.
30. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
30.1. Atsakovas, teigdamas, jog apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas, remiasi tik apeliacinio skundo preambule ir visiškai ignoruoja apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nagrinėtų aplinkybių, ieškovės pateiktų argumentų dėl įrodymų vertinimo. Be to, šalies nurodytas teisinis dalyko pagrindas neįpareigoja teismo, nes būtent teismas taiko teisę ir kvalifikuoja teisinius santykius. Analizuojant ieškovės apeliacinio skundo turinį akivaizdu, jog ieškovė nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, sprendimu dėl bendrovės nemokumo momento. Atsakovas, teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, taip pat išdėstė argumentus dėl bendrovės nemokumo momento nustatymo, pateikė argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo. Todėl, įvertinus apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytas apeliacinio teismo bylos nagrinėjamo ribas, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas, nėra pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, peržengė apeliacinio skundo ribas.
30.2. Pagal atsakovo logiką, vadovo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo turėtų būti siejama (nustatoma) tik su faktine balanso sudarymo diena, nes neva tik tada vadovas sužino įmonės finansinę būklę. Toks aiškinimas galėtų lemti situacijas, kai įmonės vadovai niekada nebūtų atsakingi už nevykdymą įstatymo nustatytos pareigos kreiptis į teismą įmonei esant nemokiai. Įmonės vadovas, kuris geriausiai žino ir turėtų žinoti įmonės faktinę ir tikrąją finansinę būklę, nesudarinėtų įmonės balanso ir tokiu atveju galėtų gintis teismuose, jog jam nebuvo žinoma, kad jo vadovaujama įmonė yra nemoki, nes balansas nesudarytas. Tokia atsakovo logika prieštarauja tiek JANĮ nustatytai vadovo pareigai kreiptis į teismą esant įmonei nemokiai, tiek išplėtotai kasacinio teismo praktikai dėl tokios pareigos įgyvendinimo. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta dėl to, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017). Atsakovas vadovo pareigas ėjo nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2023 m. kovo 2 d., todėl privalėjo, bet neįvykdė JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos imperatyvios pareigos ieškovei tapus nemokiai inicijuoti įmonės nemokumo procesą.
30.3. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos nuoseklios ir išsamios praktikos dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas kasaciniame skunde apsiriboja tik bendra fraze apie įrodymų vertinimą ar tam tikrų įrodymų nevertinimą, bet nenurodo, kurie įrodymai buvo nevertinti ar kurie įvertinti netinkamai. Atsakovas, norėdamas paneigti šioje byloje ieškovės nemokumą 2021 m. gruodžio 31 d., turėjo bylą nagrinėjančiam teismui pateikti leistinus ir patikimus įrodymus, paneigiančius balanso duomenis, kad ieškovė nebuvo nemoki 2021 m. gruodžio 31 d. Tačiau atsakovo pateikti 2023 m. sausio mėnesį nepagrįstai atsakovo išrašyti dokumentai, t. y. sąskaitos faktūros UAB „Dzūkijos statyba“, nepatvirtino, jog ieškovė nebuvo nemoki 2021 m. gruodžio 31 d. ir atsakovas neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl nemokumo proceso inicijavimo. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje esančius finansinės atskaitomybės dokumentus, išrašomas ir gaunamas sąskaitas, banko išrašus, kitose civilinėse bylose pateiktus finansinius dokumentus (kreditorių finansinius reikalavimus patvirtinančius dokumentus), darbo ginčų komisijos sprendimus, taip pat atsakovo pateiktus dokumentus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių įrodymų, padarė pagrįstą išvadą, kad 2021 m. gruodžio 31 d. bendrovės įsipareigojimai jau viršijo bendrovės turtą, o nuo 2021 m. spalio mėn. iki pat 2023 m. bendrovė nuosekliai veikė nuostolingai, t. y. ilguoju periodu objektyviai patyrė tik nuostolius. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutiko, kad bylos duomenys nepatvirtino ir atsakovas neįrodė, jog aptariamu laikotarpiu buvo realus pagrindas vertinti, kad bendrovės finansiniai sunkumai yra tik laikini. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio yra akivaizdu, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino tiek ieškovės, tiek atsakovo argumentus ir byloje esančius įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad bendrovė laikytina nemokia nuo 2021 m. gruodžio 31 d., yra pagrįsta byloje esančiais įrodymais.
30.4. JANĮ nereikalauja kartu taikyti tiek balanso, tiek likvidumo testų nustatant įmonės nemokumo momentą, tačiau apeliacinės instancijos teismas analizavo ir nustatė įmonės nemokumo momentą taikydamas abu testus. Toks visapusiškas bylos įrodymų vertinimas, sprendimo išsamus motyvavimas patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis ir byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad 2021 m. gruodžio 31 d. bendrovės įsipareigojimai jau viršijo bendrovės turtą, o nuo 2021 m. spalio mėn. iki pat 2023 m. bendrovė nuosekliai veikė nuostolingai, t. y. ilguoju periodu objektyviai patyrė tik nuostolius. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė ir pagrindė, jog bendrovė laikytina nemokia nuo 2021 m. gruodžio 31 d., o atsakovas neįrodė, jog aptariamu laikotarpiu buvo realus pagrindas vertinti, kad bendrovės finansiniai sunkumai yra tik laikini. Atsakovas reikalauja taikyti balanso ir likvidumo testus kartu, bet likvidumo testas gali būti grindžiamas tam laikotarpiui aktualiais įmonės finansiniais dokumentais, tuo laikotarpiu vykdomomis sutartimis, turimais užsakymais. Tačiau duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes nuo 2021 m. spalio iki 2023 m. kovo mėn., ieškovė neturėjo, nes tokių dokumentų neperdavė buvęs vadovas, o atsakovas taip pat nepateikė leistinų ir patikimų įrodymų, kuriuos būtų galima analizuoti taikant likvidumo testą. Nagrinėjant bylą atsakovas nepaneigė balanso duomenimis konstatuoto bendrovės nemokumo 2021 m. gruodžio 31 d. ir to, jog, pagal byloje esančius įrodymus, vėliau bendrovės finansinė padėtis tik blogėjo. Buvusios bendrovės buhalterės el. laišku pateiktas 2022 metų balansas, pelno (nuostolių) ataskaita patvirtino, kad bendrovės turtas mažėjo, o įsipareigojimai didėjo. Į bylą atsakovas nepateikė sutarčių, kurių apimtys leistų spręsti, jog bendrovė 2021 m. pabaigoje, 2022 m. sausio mėn. turėjo pakankamai užsakymų, kurie būtų leidę gauti pakankamas pajamas ir atkurti tariamai laikiną bendrovės nemokumą, išspręsti finansinius sunkumus. Todėl, nesant byloje išsamių ir patikimų duomenų likvidumo testui taikyti, juolab kad JANĮ nereikalauja taikyti ir balanso, ir likvidumo testų kartu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nemokumą nustatė pagal balanso duomenis.
30.5. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus įmonės nemokumo momentą, buvo pagrindas spręsti ir dėl kitų atsakovo, kaip buvusio vadovo, civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo.
30.6. Atsakovas nenurodo kasacinio teismo nutarčių, nuo kuriose suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nukrypo apeliacinės instancijos teismas. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas visus nagrinėtus klausimus grindė tiek byloje esančia bylos medžiaga ir įrodymais, tiek kasacinio teismo suformuota praktika dėl kiekvieno teismo nagrinėto ginčui aktualaus klausimo, t. y. dėl įmonės nemokumo momento nustatymo, dėl vadovo civilinės atsakomybės sąlygų taikymo ir žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų
31. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
32. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).
33. Atsakovas kasaciniame skunde teigia apeliacinės instancijos teismą padarius tris pažeidimus. Pirma, apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes, nenustatęs aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą peržengti apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis), išnagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė naują sprendimą. Antra, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o kai kurių įrodymų iš viso nevertino, taip pažeisdamas CPK 186 straipsnio 1 dalies nuostatas. Trečia, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normas nustatydamas juridinio asmens nemokumo momentą.
34. Susipažinusi su kasacinio skundo argumentais ir vadovaudamasi anksčiau nurodytu teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija nusprendžia, kad dalis kasacinio skundo argumentų nepatenka į kasacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas.
35. Pirma, kasaciniame skunde nurodytas kasacijos pagrindas – CPK 320 straipsnio 2 dalies pažeidimas – neatitinka CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindams keliamų reikalavimų, kadangi yra keliamas ne apeliacinio skundo ribų peržengimo klausimas, o CPK 327 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo teisę panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, taikymo klausimas. Šią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į tai, kad atsakovas minėtą pažeidimą dėl tariamo apeliacinio skundo ribų peržengimo grindžia tik tuo, kad ieškovė apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, o ne išspręsti bylą iš esmės ir priimti naują sprendimą (apelianto prašymas apeliacinės instancijos teismui (apeliacinio skundo dalykas) bylos apeliacinio nagrinėjimo ribų nenustato ir apeliacinės instancijos teismo nesaisto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008)). Atsakovas nenurodo jokių argumentų, kuriais būtų grindžiamas netinkamas teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taikymas, o tai, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės to padaryti, grindžia tik deklaratyviu argumentu, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo išnagrinėtos visos civilinei atsakomybei taikyti būtinosios sąlygos. Taigi šiuo klausimu kasacijos pagrindas laikytinas nesuformuluotu ir todėl nepatenkančiu į kasacinio nagrinėjimo dalyką.
36. Antra, neatitinkančiais CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindams keliamų reikalavimų laikytini ir atsakovo kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o kai kurių įrodymų iš viso nevertino. Viena vertus, kasaciniame skunde nedetalizuojama, kurie konkrečiai atsakovo paaiškinimai ir įrodymai apeliacinės instancijos teismo buvo neįvertinti. Kita vertus, šiais atsakovo kasaciniame skunde dėstomais argumentais keliamas įrodymų turinio vertinimo klausimas. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog byloje surinktų įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, nepriskirtinas kasacinio teismo kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-415/2015; 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-421/2016 17 punktą; 2025 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-823/2025 28 punktą, kt.). Taigi ir šie kasacinio skundo argumentai nelaikytini patenkančiais į kasacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas.
37. Minėtų argumentų pagrindu teisėjų kolegija nusprendžia, kad į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas patenka tik atsakovo kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl juridinio asmens nemokumo momentui nustatyti taikytinų kriterijų.
Dėl juridinio asmens nemokumo nustatymo kriterijų, sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens vadovo atsakomybės pažeidus pareigą nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą
38. Vadovaujantis JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktu, juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą. Vertinant juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentą, taikytini JANĮ 2 straipsnio 7 punkte nurodyti nemokumo kriterijai – juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2025, 43 punktas).
39. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normas, nustatančias įmonės nemokumo momentą, nes taikė tik balanso testą, tačiau turėjo taikyti abu testus – tiek balanso, tiek likvidumo, kadangi tik taikant juos kartu galima tiksliau ir išsamiau nustatyti, ar konkrečiu momentu įmonė patiria ilgalaikių ir rimtų finansinių sunkumų bei sistemingą įsipareigojimų (ne)vykdymą. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.
40. Pirma, kalbinė JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos normos, apibrėžiančios nemokumą, konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad įstatyme įtvirtinti alternatyvūs juridinio asmens nemokumo nustatymo kriterijai. Kaip ir minėta, vadovaujantis JANĮ 2 straipsnio 7 dalimi, juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Jungtuko „arba“ vartojimas aiškiai parodo, kad negalėjimas laiku vykdyti turtinių prievolių (likvidumo testas) ir tai, kad įsipareigojimai viršija juridinio asmens turto vertę (balanso testas), yra alternatyvūs, o ne kumuliatyvūs kriterijai.
41. Antra, tai, kad įstatymų leidėjas siekė, jog, nustatant nemokumą, likvidumo ir balanso testai galėtų būti taikomi alternatyviai, patvirtina ir JANĮ aiškinamasis raštas (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo projekto aiškinamasis raštas, dokumento Nr. XIIIP-2777, registravimo data 2018 m. spalio 23 d.). Aiškinamajame rašte visų pirma pažymima, kad JANĮ siekiama iš esmės keisti nemokumo sampratą, o tokios sąvokos įtvirtinimu (aiškinamajame rašte komentuojama identiška JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintajai formuluotė) siekiama užtikrinti objektyvesnį ir aiškesnį skolininko finansinės padėties įvertinimą. Aiškinamajame rašte taip pat apibendrinama šių testų taikymo praktika užsienio jurisdikcijose bei remiamasi tarptautinėmis rekomendacijomis, kuriose pažymima, kad nemokumo teisiniame reguliavime gali būti nustatytas tiek likvidumo, tiek balanso testų taikymas, o tokiais atvejais procedūros galėtų būti pradedamos, kai tenkinamas bent vienas iš šių testų.
42. Nors tai nesudarė tiesioginio nagrinėjamos bylos dalyko, teismų praktikoje taip pat yra pasisakyta, kad, pagal JANĮ, įmonės nemokumui konstatuoti pakanka nustatyti vieną iš JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytų kriterijų: 1) negalėjimą laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) kad juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2025, 49 punktas).
43. Taigi tiek kalbinis JANĮ 2 straipsnio 7 dalies aiškinimas, tiek įstatymų leidėjo ketinimai, atsispindintys JANĮ aiškinamajame rašte, patvirtina, kad juridinio asmens nemokumas gali būti konstatuojamas nustačius bent vieną iš minėtoje normoje įtvirtintų kriterijų, t. y. arba negalėjimą laiku vykdyti turtinių prievolių, arba tai, kad juridinio asmens įsipareigojimai viršija turto vertę. Todėl, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog likvidumo ir balanso testai yra alternatyvūs, t. y. vieno iš jų tenkinimas yra pakankamas juridinio asmens nemokumui konstatuoti.
44. Alternatyvus balanso ir likvidumo testų taikymas nereiškia, kad teismas turi teisę bet kurį iš jų taikyti formaliai. Draudimas šiuos testus taikyti formaliai atsispindi tiek jau minėtame JANĮ aiškinamajame rašte, tiek teisės doktrinoje. Pavyzdžiui, JANĮ aiškinamajame rašte nurodoma, kad keliant juridinio asmens bankroto bylą turėtų būti nustatoma reali į balansą įrašyto turto vertė, o juridinio asmens balanso duomenimis apie turtą ir jo vertę būtų galima remtis tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo. Doktrinoje aiškinant likvidumo testą nurodoma, kad vien tai, jog įmonė nevykdo (netinkamai vykdo) prievolių, neturi būti pagrindas nemokumo procesui inicijuoti, nes skolininko kontrahentai, visų pirma, turėtų rinktis kitus teisėtus prievolinių teisių gynybos būdus (pavyzdžiui, kreiptis į teismą dėl prievolės nevykdymo ir pan.) (Jokubauskas, R. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija. Ksiegarnia Akademicka, 2021, p. 93). Taigi negalėjimas laiku įvykdyti prievolių taip pat neturėtų būti vertinamas atsietai nuo nemokumo instituto tikslų ir paskirties, nevertinant įsipareigojimų nevykdymo sistemiškumo, pradelstų įsipareigojimų dydžio, struktūros ar kitų konkrečiu atveju pripažintinų reikšmingomis aplinkybių.
45. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas apsiribojo formaliu balanso duomenų vertinimu, tačiau iš skundžiamos apeliacinio teismo nutarties matyti, kad teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog juridinio asmens nemokumas ir iš to kylanti juridinio asmens vadovo pareiga inicijuoti juridiniam asmeniui bankroto procedūrą siejami būtent su ilgalaikiais ir rimtais finansiniais sunkumais, galinčiais turėti reikšmingą įtaką juridinio asmens kreditorių interesams (skundžiamos nutarties 37 punktas). Kitaip tariant, skundžiamoje nutartyje konstatuota ne tik tai, kad JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti kriterijai yra alternatyvūs, bet ir tai, kad iš esmės nemokumas negali būti konstatuotas, remiantis vien tik balanso duomenimis, nevertinant juridinio asmens finansinių sunkumų pobūdžio, trukmės ir jų reikšmės kreditorių interesams. Taigi atsakovo kasacinio skundo argumentai, kuriais siekiama pagrįsti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino JANĮ 2 straipsnio 7 dalį, laikytini nepagrįstais. Dėl argumentų, kuriais atsakovas nurodo apeliacinės instancijos teismą netinkamai įvertinus su įmonės finansine būkle susijusius įrodymus, kaip ir minėta nutarties 36 punkte, teisėjų kolegija nepasisako dėl to, kad jais yra keliami ne teisės, o fakto klausimai.
46. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad JANĮ 2 straipsnio 7 dalis, pagal kurią juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę, turi būti aiškinama kaip įtvirtinanti du alternatyvius nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, kad juridinio asmens nemokumui konstatuoti pakanka nustatyti vieną iš JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytų kriterijų: 1) juridinio asmens negalėjimą laiku įvykdyti turtinių prievolių (likvidumo testas); 2) tai, kad juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (balanso testas). Šių kriterijų alternatyvus pobūdis nesudaro pagrindo bet kurį jų taikyti formaliai, neatsižvelgiant į juridinio asmens nemokumo instituto paskirtį ir tikslus.
47. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad, sprendžiant klausimą dėl vadovo atsakomybės, kylančios pažeidus pareigą inicijuoti nemokumo bylą, turi būti nustatyta, kada asmens vadovas turėjo žinoti apie pareigą inicijuoti nemokumo bylą. Kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, byloje turi būti nustatyta, kada įmonės vadovas sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016, 46 punktas; 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2025, 44 punktas). Teisės doktrinoje taip pat nurodoma, kad sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė pareigą inicijuoti nemokumo procesą, privalu nustatyti ne tik tai, kad įmonės [padėtis] faktiškai atitiko nemokumo būseną (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis), bet ir įmonės vadovo subjektyvų žinojimą (turėjimą žinoti), kad tolesnis įmonės veiklos tęsimas nėra pagrįstas ir jos tęsimas darys neigiamą poveikį visiems kreditoriams (Jokubauskas, R.; Kirkutis, M. Įmonės vadovo civilinė atsakomybė dėl laiku neinicijuoto nemokumo proceso. Jurisprudencija, 2021, 28 (2), p. 448, 449).
48. Antra vertus, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės ir nenurodė, kada juridinio asmens vadovas turėjo sužinoti apie pareigą inicijuoti nemokumo bylą, ir taip nukrypo nuo anksčiau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2025 pateiktų išaiškinimų.
49. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nusprendė, kad bylos duomenys nepatvirtina aplinkybės, jog aptariamu laikotarpiu vadovas galėjo pagrįstai tikėtis, kad bendrovės finansinė padėtis pagerės taip, jog nebekels rizikos visų bendrovės kreditorių atžvilgiu (žr. skundžiamo sprendimo 51 punktą). Atsakovui turėjo tapti žinoma bendrovės nemokumo situacija ir atitinkamai JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu kilusi pareiga nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą, t. y. ne vėliau kaip 2022 m. vasario 1 d. (skundžiamo sprendimo 61 punktas). Taigi apeliacinės instancijos teismas vertino ir pasisakė, kada atsakovas, kaip įmonės vadovas, turėjo žinoti apie pareigą inicijuoti bendrovei nemokumo procesą. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad kasaciniame skunde netinkamai interpretuojama skundžiamo sprendimo motyvuojamoji dalis, todėl teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
50. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, todėl atsakovo kasacinis skundas atmetamas ir apeliacinės instancijos teismo skundžiama sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
51. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus atsakovo kasacinį skundą, atsiliepimą į jį teikusi ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą suformulavo atsiliepime į kasacinį skundą, tačiau patirtų bylinėjimosi išlaidų įrodymų ieškovė nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas byloje nespręstinas.
52. Kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu proceso šalims, nepatyrė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteistas 233 021 Eur žalos atlyginimas ir 5 proc. palūkanos, skaičiuojamos už priteistą sumą (233 021 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. spalio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, valstybės naudai iš atsakovo priteistas 55,51 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, atlyginimas, palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Sigita Rudėnaitė
Agnė Tikniūtė
Eglė Zemlytė