Baudžiamoji byla Nr. 2K-505/2013 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00408-2012-1
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.20.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. lapkričio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Masioko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,
išteisintajai D. R.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Eugenijaus Papučkos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu D. R. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį 3900 Lt (30 MGL) dydžio bauda.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu nuteistosios D. R. gynėjo advokato Vytauto Savčiuko apeliacinis skundas tenkintas ir ji pagal BK 235 straipsnio 1 dalį išteisinta, nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
D. R. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteista už tai, kad 2011 m. birželio 7 d. Vilniaus m. 1-ajame apylinkės teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą (duomenys neskelbtini), būdama įstatymo nustatyta tvarka įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, apklausiama kaip liudytoja, siekdama palankumo kaltinamajam A. P., parodė, kad 1991 m. sausio 13 d. prie Televizijos bokšto TSRS kareiviai nešaudė, šaudyta nuo stogų, – taip davė melagingus parodymus.
Apeliacinės instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai nenustatė nuteistosios tyčios turinio dėl BK 235 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo. D. R. aiškinimas, kad kareiviai nešaudė, o šaudė kažkas nuo stogų, susijęs su jos pačios įvykio aplinkybių vertinimu sumaišties situacijoje, galimybėmis toje vietoje, kur ji buvo, pamatyti visas skriejančias kulkas, pastebėti jų judėjimo kryptį. D. R., kaip vieną iš aplinkybių, kuri, jos manymu, patvirtino, jog šaudyta nuo stogų, nurodė tai, kad šalia nematė krintančių trasuojančių kulkų tūtelių. Tačiau, atsižvelgiant į jos žodžius, D. R. buvo apie 50 m atstumu nuo kareivių, todėl negalėjo matyti krintančių tūtelių, be to, aplink buvo daug žmonių, vyravo sumaištis, baimė. Baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apklausti buvę kariškiai V. V., M. G., V. S., jie parodė, kad buvo šaudoma trasuojančiomis kulkomis ir aukštyn, virš žmonių galvų. Juos D. R. galėjo matyti. Ji tvirtino, kad prieš duodama parodymus nebuvo mačiusi Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio, V. Petkevičiaus knygos „Durnių laivas“. Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad D. R. taip teigdama sąmoningai nesiekė patvirtinti A. P. tikrovės neatitinkančių teiginių, bet pati tokioje situacijoje būdama 50 m atstumu nuo kareivių, neturėdama specialaus karinio pasiruošimo, sumaištyje, vertindama įvykio aplinkybes suabsoliutino situaciją iš savo buvimo vietos ir padarė neteisingą išvadą, kad šaudė nuo stogų, o kareiviai nešaudė. Tai vertinama kaip sąžininga klaida.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Eugenijus Papučka prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendį be pakeitimų.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. D. R. parodymų turinys neatitinka tikrovės, ją iškraipo, tokiais parodymais neigiami realūs faktai, pripažinti ir konstatuoti praeityje įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Jais motyvuotai paneigta versija, jog sausio 13–ąją į Televizijos bokšto pusę šalia esančių stogų šaudė civiliniais rūbais apsirengę asmenys. Savo parodymais apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius D. R. tokią tiesą neigė, siekė, kad tokie jos parodymai būtų užfiksuoti procesiniuose dokumentuose byloje, kurioje jos pažįstamas A. P. buvo kaltinamas dėl teiginio „ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“. D. R., kaip liudytojos, dalyvavimas baudžiamajame procese buvo nulemtas kaltinamojo A. P. iniciatyva ją kviesti liudyti. D. R. tyčia ir tikslingai siekė, kad būtent tokie jos parodymai teisme būtų užfiksuoti ir panaudoti byloje. D. R. elgesys, veikos pobūdis ir turinys, aplinkos kontekstas ir siekiamas tikslas rodo, kad D. R. melagingus parodymus teisme davė suprasdama savo elgesį, jo pasekmes, norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. D. R. A. P. byloje, anot prokuroro, davė tokius parodymus ne susidariusi klaidingą nuomonę apie įvykio situaciją ir sąžiningai klysdama, kaip teigė apeliacinės instancijos teismas, o kategoriškai, aiškiai ir tikslingai, t. y. tyčia. Bylos duomenimis, D. R. niekada neišsakė jokių abejonių apie tai, kad ji klaidingai suvokė prie Televizijos bokšto susidariusią situaciją.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl subjektyviųjų BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytų požymių
Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje.
BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra padaromos tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus ar išvadas, paaiškinimus arba teisingai išversti. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas būna patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme ir duota liudytojo priesaika. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus ar išvadą, paaiškinimus, arba iš esmės neteisingai išverčia, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-616/2006, 2K-353/2006, 2K-164/2010, 2K-455/2010). Nusikalstamos veikos motyvas nėra būtinasis veikos subjektyvusis požymis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164/2010). Pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsirasti negali būti nors ir objektyviosios tikrovės neatitinkantys parodymai, jeigu liudytojas pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ir todėl klydo, duodamas parodymus.
Apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Pagrįstai pripažintas nuteistosios D. R. parodymų, duotų baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), neatitikimas tikrovei, apklausiant ją kaip liudytoją, davus priesaiką duoti teisingus parodymus apie jai žinomas reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes (BPK 83 straipsnio 1 dalis), taip pat įspėtai dėl melagingų parodymų davimo gresiančios atsakomybės (BK 83 straipsnio 4 dalis) ir apie valią vykdyti įstatymo numatytą pareigą, tai patvirtinant savo parašu. Taigi objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, numatyti BK 235 straipsnio 1 dalyje, tinkamai nustatyti. Iš prokuroro kasacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, kad, prokuroro manymu, vien apkaltinamojo 1999 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžio priėmimo faktas suponuoja baudžiamąją atsakomybę už jame nustatytų faktų neigimą. Toks manymas neteisingas. Apeliacinės instancijos teismas, nenukrypdamas nuo kasacinės instancijos teismo bylose suformuluotų tyčios atskleidimo kriterijų, atsižvelgė tiek į išorines aplinkybes, tiek į D. R. asmenines savybes, lėmusias informacijos suvokimo teisingumą, pagrįstai pripažino D. R. sąžiningai klydus dėl situacijos, buvusios 1991 m. sausio 13 d. ir duodant apie tai parodymus A. P. baudžiamojoje byloje teisme.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Eugenijaus Papučkos kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Vytautas Masiokas
Aurelijus Gutauskas