Baudžiamoji byla Nr. 1A-266-616/2016

                                                                                 Teisminio proceso Nr. 1-82-1-00901-2014-9

                                                                                Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                                                                                 1.2.4.1; 1.2.22.9; 2.1.7.2; 2.1.15.1.2; 2.4.6.3.3.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 27 d.

                                                                          Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teisėjų Virginijos Žindulienės, Broniaus Zalagos,

sekretoriaujant Ievai Rimdeikienei,

dalyvaujant prokurorei Dianai Voskoboinikovai,

nuteistojo G. P. gynėjui advokatui Dariui Karabinui,

nuteistajam G. P.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas 3 metams;

- pagal BK 258 str. 2 d. ir jam paskirtas areštas 30 parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 5 p., 8 p., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant per pirmus tris bausmės vykdymo atidėjimo mėnesius atsiprašyti nukentėjusiojo, atlyginti jam padarytą turtinę žalą ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką  neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 6 p., baudžiamoji byla dalyje dėl kaltinimų G. P. pagal BK 140 str. 1 d., nutraukta.

Iš G. P. Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteistos 1414,31 Eur E. D. gydymo išlaidos.

Iš G. P. E. D. priteistas 309,47 Eur turtinės žalos atlyginimas ir 7000 Eur neturtinė žala. 

Taip pat iš G. P. E. D. priteistos 300 Eur išlaidos už advokato atstovavimą.

Skundžiamu nuosprendžiu baudžiamoji byla pagal BK 140 str. 1 d. nutraukta ir V. T. atžvilgiu, tačiau dėl to nuosprendis neapskųstas.

Kolegija

n u s t a t ė:

G. P. nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku, iš parduotuvės pirko-įgijo pramoninės gamybos, tinkamą naudojimui, metalinę teleskopinę lazdą, kuri priskiriama prie nešaunamųjų D kategorijos šaltųjų ginklų, ir ją neteisėtai nešiojo, nes buvo panaudota padarant sveikatos sutrikdymą asmeniui, iki 2015-04-29, kai atliekant kratą gyvenamosiose patalpose – bute, jis teleskopinę lazdą pateikė tyrėjai.

Be to, G. P. nuteistas už tai, kad 2014-11-09 apie 01.00 val. prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, kuris yra (duomenys neskelbtini), Raseinių m., dirbdamas apsaugos darbuotoju, konflikto metu, teleskopine lazda suduodamas E. D. į įvairias kūno sritis, t. y. ne mažiau kaip keturis smūgius į kairę blauzdą, į dešinę alkūnę, dešinį kelią ir čiurną, padarė nukentėjusiajam atvirą skeveldrinį kairio blauzdikaulio lūžį ir poodines kraujosruvas dešinės alkūnės, dešinio kelio, dešinės čiurnos srityje, taip dėl atviro kairio blauzdikaulio kaulo lūžio sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. D. sveikatą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. P. prašo: panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-237/2016 ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi neįrodyta, kad jis padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 135 str. 1 d. ir 238 str. 2 d. Be to, prašo paskirti kompleksinę teismo medicininę-trasologinę ekspertizę, pateikiant ekspertams klausimus: koks E. D. padaryto kairio blauzdikaulio lūžio sužalojimo mechanizmas; ar E. D. kairio blauzdikaulio kūno lūžis buvo padarytas jo bute rasta teleskopine lazda, ar kitu daiktu. Taip pat prašo: pavesti Šiaulių apygardos prokuratūrai organizuoti skunde nurodytos merginos, kuri pranešė klubo savininkui, kad automobilių aikštelėje guli žmogus ir trukdo jai išvažiuoti, asmenybės nustatymą ir iškviesti ją apklausai į teismo posėdį, nes ji galimai matė patį įvykį ar asmenis, sužalojusius E. D.; išreikalauti iš Šiaulių apskrities VPK duomenis apie E. D. patraukimą administracinėn atsakomybėn, patraukimą baudžiamojo atsakomybėn ir teistumus.

Skunde apeliantas teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminių įrodymų vertinimo pažeidimų, nuosprendžio išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuosprendis nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų reikšmingų bylos aplinkybių ištyrimu (BPK 301 str. 2 d.), savo išvadas grindė vien tik nukentėjusiųjų parodymais, neįvertindamas jų patikimumo aspektu.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad jis viso proceso metu davė nuoseklius ir neprieštaringus parodymus apie jam žinomas bylos aplinkybes, visus jo parodyvus patvirtina V. T., liudytojų V. K., V. L., J. R. parodymai, o liudytojų R. J. ir R. Ž. parodymai nepaneigia ir nepatvirtina esminių bylos aplinkybių, nes  pastarieji įvykio nematė.

Pasak apelianto, apylinkės teismas, vertindamas jo, V. T., liudytojų V. K., V. L., J. R. parodymus, kurie dėl esminių aplinkybių sutampa ir kartu iš esmės skiriasi nuo nukentėjusiųjų E. D. ir M. L. parodymų – padarė esminius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus, o būtent:

1. Jo (apelianto) parodymus atmetė, nepalygindamas jų visete su kitais įrodymais, t. y. su kaltinamojo V. T., liudytojų V. K., V. L., J. R. parodymais.

2. Kaltinamojo V. T., liudytojų V. K., V. L., J. R. parodymus nuosprendyje tik aprašė, tačiau jų nevertintino, nieko dėl jų nepasisakė – kuriuos parodymus atmeta ir kuriais remiasi. 

3. Nukentėjusiųjų E. D. ir M. L. parodymus teismas vertino kaip a priori teisingus ir patikimus, neatsižvelgdamas, kad jų parodymai iš esmės prieštarauja jo (G. P.), kaltinamojo V. T., liudytojų V. K., V. L., J. R. parodymams.

4. Neatsižvelgė, kad nukentėjusieji įvykio metu buvo girti, elgėsi iššaukiančiai, agresyviai, pažeidinėjo viešąją tvarką ir naktinio klubo taisykles, provokavo konfliktus su kitais asmenimis.

Taip pat skunde apeliantas atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiesiems buvo pateikiamos jo ir kaltinamojo V. T. fotonuotraukos atpažinimui, tačiau prie šį procesinį veiksmą E. D. nebuvo nurodęs (apklaustas 2014-11-18), požymių asmenų (apsaugos darbuotojų), kurie galimai jį sumušė, jis net nenurodė, kad gali juos atpažinti, kaip to reikalauja BPK 191 str. 2 d., ir, nepaisant to, E. D. jo (G. P.) iš pateiktų nuotraukų neatpažino. Be kita ko, apeliantas teigia, kad Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės atlikti akistatą tarp asmenų, kurie vienas kito nepažįsta arba nėra atpažinę pagal nuotrauką arba tiesiogiai tarp kitų asmenų. Apelianto įsitikinimu, tiek atpažinimas, tiek akistata tarp jo ir E. D. buvo atlikti šiurkščiai pažeidžiant BPK reikalavimus, todėl tokie tyrimo veiksmai ir jų rezultatai neturi įrodomosios reikšmės, negali būti pripažinti leistinais įrodymais priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Be to, skunde apeliantas akcentuoja, kad liudytojas V. L. nurodė, jog jam būnant klube atėjo mergina, kuri pranešė, kad lauke aikštelėje guli žmogus, kuris trukdo jai pravažiuoti, šią aplinkybę patvirtina ir policijos pareigūno M. M. 2014-11-09 tarnybinis pranešimas, tačiau minėta mergina ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta ir apklausta, nors ji galimai matė, kaip buvo sužalotas E. D.. Apeliantas taip pat teigia, kad nebuvo nustatyti ir neapklausti trys jaunuoliai, kurie, pagal nukentėjusiųjų parodymus, paprašius žiebtuvėlio, pradėjo šūkauti, įbėgo į klubą, galbūt ir sumušė nukentėjusiuosius.

Skunde nuteistasis pažymi, kad E. D. yra pripažintas nukentėjusiuoju, todėl jis turi tiesioginį interesą bylos baigtimi, todėl jo parodymai turi būti vertinami itin atidžiai ir kruopščiai, jų patikimumui keliami aukščiausi standartai. Be to, nurodo, kad nukentėjusysis pareikšdamas civilinį ieškinį dėl 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir nepateikdamas jokių įtikinamų argumentų tokiam žalos dydžiui pagrįsti, siekia nepagrįstai praturtėti. Be to, apeliantas teigia, kad E. D. 2014-11-20 reiškė nušalinimą tyrėjui J. V., pats E. D. yra anksčiau vartojęs narkotikus, turėjęs reikalų su teisėsauga, galimai teistas, todėl galimai yra priešiškai nusiteikę policijos pareigūnų, kitų valstybės pareigūnų atžvilgiu. Pasak G. P., E. D. yra žinoma, kad jis yra statutinis valstybės pareigūnas, dirba (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje prižiūrėtoju, todėl E. D., duodamas akivaizdžiai prasimanytus, išgalvotus parodymus, siekia jį (apeliantą) sukompromituoti ir pakenkti kaip teisėsaugos pareigūnui. Apeliantas reiškia manymą, kad minėtas išvadas patvirtina tai, kad kaltinamajam V. T. abu nukentėjusieji jokių pretenzijų nereiškė, nors nuo jo taip pat nukentėjo, žinodami, kad V. T. nėra valstybės pareigūnas ar tarnautojas. Atkreipia dėmesį, kad iš policijos pareigūno M. M. 2014-11-09 tarnybinio pranešimo matyti, jog iš pradžių E. D. atsisakė bendrauti su policijos pareigūnais, atsisakė rašyti pareiškimą dėl jo sumušimo, atsisakė bet kokių pretenzijų ir tik vėliau, sužinojęs, kad jis (apeliantas) yra statutinis teisėsaugos institucijos pareigūnas, pakeitė savo poziciją ir pradėjo aktyviai duoti tik jį  kaltinančius parodymus. Dėl to apeliantas teigia, kad E. D. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi ir pakankami kaltei pagrįsti.

Taip pat skunde apeliantas tvirtina, kad šioje byloje E. D. padaryto kairio blauzdikaulio lūžio padarymo aplinkybės neištirtos, neaiškios, E. D. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo mechanizmas neatskleistas – 2015-01-09 specialisto išvadoje Nr. G 30/15(04) nurodytos formalios, neaiškios ir nekonkrečios išvados, nepagrįstos mokslo žiniomis ir mokslinėmis metodikomis. Apeliantui neaišku, kokiais duomenimis vadovavosi specialistas, pateikdamas išvadą, kad atviras skeveldrinis kairio blauzdikaulio lūžis galėjo būti padarytas teleskopine lazda, jeigu specialistui nebuvo pateikta ar kitaip apibūdinta teleskopinė lazda. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad papildomą 2015-07-22 specialisto išvadą Nr. pG 52/15-30/15(04), kurioje nurodyta, kad E. D. atviras skeveldrinis kairio blauzdikaulio lūžis galėjo būti padarytas ir metaline teleskopine lazda, pateikė tas pats specialistas H. Daujotas, turintis teismo medicinos gydytojo specialybę, bet neturintis specialių žinių, reikalingų trasologiniams tyrimams ar ekspertizėms. Pažymi, kad gynybos iniciatyva teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas H. Daujotas nepašalino prieštaravimų ir abejonių dėl nukentėjusiojo blauzdikaulio sužalojimo mechanizmo. Dėl to nuteistasis teigia, kad medicinos specialisto išvados neatskleidžia E. D. padaryto kūno sužalojimo mechanizmo.

Be to, apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis E. D. parodė, jog pirmas smūgis jį apvertė ant žemės, suduotas buvo per kojas iš nugaros, vadinasi, pirmiausia turėjo būti pažeistas šeivikaulis, o ne daugiau į priekį esantis blauzdikaulis. Pasak apelianto, iš specialisto išvadų ir bylos dokumentų išvis neaišku, iš kurios pusės – priekio, kairio šono ar nugaros suduota E. D. į kairę blauzdą, kurioje blauzdos pusėje yra atvira žaizda traiškytais kraštais, neaišku, ar minkštųjų audinių žaizda padaryta kietu buku daiktu paveikus minkštuosius audinius, ar minkštieji audiniai buvo pažeisti dėl lūžusių blauzdikaulio dalių dislokacijos.

Apeliantas pažymi, kad iš jo buto paimta teleskopinė lazda yra skirta savigynai ir nepritaikyta daryti sunkius kūno sužalojimus, sukelti sunkias traumas, kaulų lūžius, todėl su pusės kilogramo nesveriančia lazda neįmanoma suaugusiam vyrui suduoti tokio smūgio per kojas, nuo kurio jis parkristų, tuo labiau – tokia lazda neįmanoma sutraiškyti blauzdikaulio kaulo.

Apeliantas mano, kad šioje byloje būtina atlikti kompleksinę trasologinę-medicininę ekspertizę (pirmosios instancijos teismas tokį prašymą teisiamojo posėdžio metu formaliai atmetė), tikslu nustatyti, kokiu daiktu buvo padarytas E. D. kairio blauzdikaulio lūžis, kadangi byloje kilęs ginčas dėl esminių aplinkybių – pagal kaltinimo versiją E. D. kairio blauzdikaulio lūžis buvo padarytas jo (apelianto) bute rasta teleskopine lazda, o gynybos versija yra priešinga – E. D. kairio blauzdikaulio lūžis negalėjo būti padarytas teleskopine lazda.

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad po sužalojimo E. D. kelnės buvo kruvinos, vadinasi, jei jis būtų sužalotas jo (apelianto) lazda, ant pastarosios būtų likę jo kraujo ar kitų biologinių pėdsakų, tačiau tokių pėdsakų nebuvo ieškota.

Skunde pažymima, kad iš viešai internete esančios informacijos matyti, jog pramoniniu būdu gaminamos ir viešai legaliai parduodamos teleskopinės lazdos yra įvairių dydžių (skersmens, ilgio, su antgaliais ar be antgalių), formų, įvairių konstrukcijų (dviejų trijų ir net keturių teleskopinių elementų), gaminamos iš metalo ar kitokio tvirto plastiko ir kt., tačiau nukentėjusieji apklausų metu nenurodė lazdos, kuria buvo sumuštas E. D., požymių, lazda jiems nebuvo pateikta atpažinti, todėl šis faktas vertintinas gynybos naudai – paimta  teleskopinė lazda nelaikytina įrankiu, kuriuo buvo sužalotas E. D..

Apeliantas nurodo, kad BK 135 str. 1 d. numatytos veikos forma yra tyčia (tiesioginė ar netiesioginė) - tai privalomas šios nusikalstamos veikos požymis, tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas išvis neužsiminė apie jo kaltės formą ir tyčios rūšį, jos apibrėžtumą, susiformavimo momentą. Pažymi, kad nei prokuroro kaltinamajame akte jam suformuluotame kaltinime, nei teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodyta, kad veiksmus E. D. atžvilgiu jis (apeliantas) atliko tiesiogine ar netiesiogine tyčia, kokių tikslų siekė savo veiksmais. Pasak apelianto, kadangi teismas nei kūno sužalojimo mechanizmo, nei įvykio eigos aplinkybių nenustatė, negalėjo padaryti išvados dėl jo tyčios įvertinimo, todėl, neįrodžius ir nuosprendyje konkrečiai nenurodžius privalomojo veikos požymio – kaltės rūšies ir tyčios formos, teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 135 str. 1 d.), ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 258 str. 2 d. apeliantas skunde teigia, kad jis viso proceso metu tvirtino, jog teleskopinę lazdą seniai pirko ginklų parduotuvėje legaliai, laikydamasis visų teisės aktų reikalavimų, lazdą laikė savo bute, spintoje. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (aktuali redakcija Žin., 2010, Nr. 142-7261, Žin., 2013, Nr. 78-3928) 13 str. 9 d. nustatyta: „D kategorijos ginklus, jų šaudmenis be leidimų gali įsigyti ir turėti juridiniai asmenys bei fiziniai asmenys nuo 18 metų, jais prekiaujančiai įmonei pateikę asmens dokumentus.“, o to paties įstatymo 11 str. 9 d. nustatyta, kad draudžiama įsigyti ginklus, šaudmenis, jų dalis, ginklų priedėlius, išskyrus šaltuosius D kategorijos ginklus, iš subjektų, kurie neturi teisės verstis ginklų, šaudmenų, jų dalių, ginklų priedėlių prekyba ar ginklų, šaudmenų, jų dalių, ginklų priedėlių prekybos tarpininko veikla; 32 str. 1 d. nustatyta: „...D kategorijos ginklai laikomi ir nešiojami be leidimų.“.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad 2014-11-09 jis dirbo dviejose darbovietėse: pagrindinė darbovietė – (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatorius (specialios pareigos), antroji darbovietė – saugos tarnyba UAB „(duomenys neskelbtini)“, apsaugos darbuotojo pareigose ir 2014-11-09 vykdė saugos darbuotojo funkcijas klube „(duomenys neskelbtini)“. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymo 15 str. 1 d. nustatyta, kad apsaugos darbuotojas turi teisę šio įstatymo nustatytais pagrindais panaudoti fizinę prievartą, laikyti, nešiotis ir panaudoti specialiąsias priemones bei šaunamuosius ginklus. Teleskopinė lazda priskirtina savigynai skirtų įtaisų kategorijai, todėl apsaugos darbuotojas, vykdydamas tiesiogines savo funkcijas, turi teisę ją nešioti.

Skunde nuteistasis nurodo, kad pas jį bute rastos lazdos jis niekada nesinešiojo su savimi, byloje nėra šį teiginį paneigiančių įrodymų, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomoji dalis dėl teleskopinės lazdos nešiojimo nekonkreti ir neaiškiai suformuluota – iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kada jis pradėjo nešioti lazdą, kada, kokiais laiko tarpais, lazdą nešiojo, kada pabaigė nusikalstamą veiką. Pasak apelianto, teismo išvados apie tai, kad jis kada nors nešiojo, o konkrečiai – kad ir 2014-11-09 nešiojo teleskopinę lazdą, nepagrįstos jokiais įrodymais, tėra tik teismo prielaidos, paremtos hipotetiniais samprotavimais, nes aplinkybė, kad E. D. buvo sužalotas jo bute rasta teleskopine lazda, neįrodyta.

Apibendrindamas apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 282 str. 2 d.), t. y. nuteisė už veiksmus, kurių jis neatliko, o jeigu ir būtų atlikęs, t. y. jeigu 2014-11-09 būtų nešiojęs teleskopinę lazdą, tai tokie veiksmai nebūtų laikomi neteisėtais, nusikalstamais, kadangi jis tą dieną vykdė profesinę veiklą – asmens ir turto apsaugą.

Dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio apeliantas skunde teigia, kad teismas, priteisdamas iš jo 7000 Eur neturtinę žalą E. D., neatsižvelgė, kad nukentėjusysis savo paties kaltais veiksmais išprovokavo įvykio situaciją – būdamas girtas viešoje vietoje įžeidinėjo kitus asmenis, klubo darbuotojus ir lankytojus, į klubą atsivedė ir girdė alkoholiniais gėrimais nepilnametį M. L., įtraukė jį ir kartu su juo provokavo konfliktus, anksčiau irgi elgdavosi neadekvačiai, dažnai lankydavosi naktiniame klube, girtuokliavo, galimai vartojo narkotikus (ką patvirtino apklausiamas įtariamuoju V. T.), turėjo problemų su teisėsauga. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje šiuo metu minimalus atlyginimas – yra 350 Eur, vadinasi, teismas nukentėjusiajam E. D. priteisė beveik dviejų metų minimalų mėnesinį atlyginimą – tai neproporcingai didelė, neprotinga suma, kadangi patirto sužalojimo pasekmių šiuo metu jau nelikę, E. D. visiškai pasveiko ir yra darbinga, todėl civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti turi būti sumažintas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. P. ir jo gynėjas advokatas D. Karabinas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,  susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. P. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažino jį kaltu atitinkamai pagal BK 135 str.1 d. ir 258 str. 2 d. Apeliaciniame skunde, atitinkamai argumentuojant, teigiama, kad G. P. skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotos nusikalstamos veikos neįrodytos, todėl jis turi būti išteisintas. Kita vertus, skunde atsispindi ir kita nuteistojo pozicija, kuria ginčijamas nukentėjusiajam E. D. priteistos neturtinės žalos dydis, siūlant jį mažinti dėl to, kad nukentėjusysis savo kaltais veiksmais išprovokavo konfliktą. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 str. 3 d.).

Dėl įrodymų teisėtumo, vertinimo

Skunde apeliantas teigia, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai vertino įrodymus, nuosprendį grindė išskirtinai nukentėjusiųjų parodymais, o kaltinamajam palankių liudytojų parodymų išvis nevertino, nepagrįstai atsisakė skirti teisingam sprendimo priėmimui būtiną kompleksinę teismo medicininę-trasologinę ekspertizę, nustatyti galimus įvykio liudininkus ir kt., ir padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas pagal savo kompetenciją sprendžią, ar tinkamai buvo įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su kai kuriais apelianto teiginiais. 

Kaip minėta, apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino jo, V. T., liudytojų V. K., V. L., J. R. parodymų, o savo sprendimą grindė tik nukentėjusiųjų E. D., M. L. dėsningais parodymais, liudytojų R. J. ir R. Ž., kurie įvykio aplinkybių nematė, parodymais, o taip pat specialisto išvadomis ir parodymais, neatskleidžiančiais nukentėjusiajam E. D. padaryto sužalojimo mechanizmo ir objekto, su kuriuo tie sužalojimai buvo padaryti. Tačiau kolegija nesutinka su tokiais argumentais ir konstatuoja, kad apylinkės teismas, byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Taigi, pirmosios instancijos teismas nuosekliai aiškinosi įvykio aplinkybes, šalindamas prieštaravimus, tyrė ir lygino paties apelianto ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotus parodymus, ištyrė ir tinkamai vertino kitus surinktus rašytinius įrodymus, tarp jų specialistų išvadas, kurias, be kita ko, patvirtino  teisiamajame posėdyje betarpiškai apklaustas specialistas H. Daujotas ir, kolegijos nuomone, padarė teisingas išvadas dėl G. P. kaltės abiejų nusikalstamų veikų padaryme.

Savo skundu apeliantas kelia ir tam tikrų įrodymų teisėtumo klausimą. Pasak nuteistojo, akistata, kaip procesinis veiksmas, negalima tarp vienas kitą nepažįstančių asmenų, o asmens atpažinimas iš nuotraukų negalimas jei prieš tai atpažįstantysis nenurodo požymių asmens, kurį gali atpažinti. Kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais.

Pirmiausia pažymėtina, kad Baudžiamojo proceso įstatyme nėra reikalavimo, kad į akistatą gali būti suvedami tik vienas kitą pažįstantys asmenys (BPK 190 str.). Nepaisant to, į akistatą suvesti M. L. ir E. D., ir G. P. patvirtino, kad jie vienas kitą pažįsta iš matymo, apibūdino pažinties pobūdį (2 t., 100–102; 103–104 b. l.), kiekvienas davė atitinkamus parodymus apie aplinkybes, dėl kurių buvo suvesti į akistatą, uždavinėjo klausimus ir pan. Kolegija sprendžia, kad akistatų protokoluose nurodyti duomenys buvo gauti teisėtais būdais, todėl apylinkės teismas pagrįstai juos laikė įrodymais.

Iš tikrųjų, BPK 191 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad atpažįstantysis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį ir šios nuostatos ikiteisminio tyrimo metu buvo laikomasi tiek 2014-11-18 apklausiant E. D. (1 t., 23 b. l. ), tiek ir 2014-1-27 apklausiant M. L. (1 t., 43 b. l.). Paminėti atpažįstantieji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje vienodai ir nuosekliai nurodė aplinkybes, kuriomis jie matė, įsidėmėjo apeliantą ir kitą asmenį (V. T.), kurio atžvilgiu baudžiamoji byla skundžiamu nuosprendžiu nutraukta, prieš įvykį – t. y. iki nukentėjusiųjų E. D. ir M. L. užpuolimo ir sumušimo, ir įvykio metu. Šiame kontekste taip pat būtina pažymėti, kad nukentėjusysis E. D. iš fotonuotraukų neatpažino G. P. (1 t., 36–37 b. l.), kaip jį sumušusio asmens, tačiau šis faktas teisingai nenulėmė galutinio teismo sprendimo. Pirmiausia – E. D. atpažino V. T., kaip vieną iš klubo ,,(duomenys neskelbtini)“ apsaugininkų, to paties įvykio metu sumušusį jo draugą M. L. (1 t., 38–39 b. l.), o nukentėjusysis M. L., kuris labai aiškiai nurodė, jog abu apsaugos darbuotojus, kurie lazdomis sumušė jį ir E. D., įsidėmėjo gerai ir atpažinti galėtų – iš fotonuotraukų atpažino G. P., kaip asmenį, kuris 2014-11-09 apie 2 val. prie klubo ,,(duomenys neskelbtini)“, Raseiniuose su teleskopine lazda sumušė jo draugą E. D. ir po to dar priėjęs sudavė jam (M. L.) du smūgius teleskopine lazda į koją (1 t., 49–50 b. l.). Abu atpažįstantieji nurodė, pagal kokius požymius atpažįsta G. P. ir V. T., nukentėjusiųjų E. D. ir M. L. parodymai, priešingai nei apelianto parodymai, dėl esminių aplinkybių buvo vienodi ir nuoseklūs nuo baudžiamojo proceso šioje byloje pradžios, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo juos atmesti ir nesiremti, tuo labiau, kad jie sutampa su kitais byloje surinktais ir G. P. kaltę pagrindžiančiais įrodymais.  

  Apibendrindama tai, kas šioje dalyje paminėta, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 str. 5 d. reikalavimų nepažeidė ir, vadovaudamasis įstatymu, įvertino visus, t. y. tiek kaltinančius, tiek teisinančius ar abejonių keliančius įrodymus, duomenis patikrino atsižvelgęs į visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos jų patikimumui. Kolegija, skundžiamą nuosprendį patikrinusi jo pagrįstumo ir teisėtumo aspektais, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir pažymi, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė bei aptarė bylos įrodymus, tarp jų ir nuteistojo, liudytojų V. K., V. L., J. R. ir V. T., kurio atžvilgiu byla nutraukta, parodymus, todėl skundo teiginys, kad teismas jų nevertino, yra nepagrįstas. Kita vertus, sutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad skundžiamame nuosprendyje nėra aiškiai pasisakyta dėl liudytojų V. K., V. L., J. R. parodymų vertinimo. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio galima suprasti, jog minėtų liudytojų parodymai neprieštarauja galutinio teismo sprendimo esmei, vadinasi, šių liudytojų parodymai atmesti nebuvo. Be to, atsakant į kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, jog apylinkės teismas savo 2016 m. balandžio 5 d. nutartyje (3 t., 121 b. l.) motyvuotai pasisakė dėl nuteistojo G. P. ir jo gynėjo prašymo skirti kompleksinę teismo medicininę-trasologinę ekspertizę ir pagrįstai šio prašymo netenkino. Tą patį klausimą nuteistojo gynėjas kėlė ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau trasologinę ekspertizę, konkrečioje byloje, būtų racionalu skirti tuomet, jei būtų turimi dvejopi pėdsakai – t. y. pėdsakai likę ant objekto ir objektas, galimai palikęs tuos pėdsakus. Šiuo atveju tokių pėdsakų nėra ir, eikvojant valstybės lėšas, dar sykį nustatinėti tai, kas šioje byloje jau nustatyta, dėl ko abejonės nekyla – prieštarautų baudžiamojo proceso ekonomiškumo, operatyvumo principams. Tas pats pasakytina ir apie apeliaciniame skunde keliamus reikalavimus nustatyti neįvardintą merginą, galimai mačiusią, kas sumušė ir sužalojo E. D., ir neįvardytus vaikinus, kurie galimai užpuolė ir sumušė nukentėjusiuosius. Šiuo atveju, nustatinėjimas ,,kažkokių“ asmenų tam, kad nustatyti kitokias nei šioje byloje nustatytos aplinkybės – prasilenktų ir su elementaria logika, todėl prašymai netenkintini. 

Apylinkės teismas įrodymų viseto pagrindu nustatė teisiškai veikų kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, atkūrė įvykių seką ir atskleidė tiek objektyviosios, tiek subjektyviosios pusės požymius G. P. veikoje. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas BPK 305 str. nuostatų nepažeidė, išvada, kad G. P. yra kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, apkaltinamajame nuosprendyje yra motyvuota, padaryta analizuojant įrodymus, aptariant ir atskleidžiant jų turinį. Aukštesnės instancijos teismas iš esmės pritaria apylinkės teismo atliktam įrodymų tyrimui, vertinimui, todėl dar sykį detaliai aptarinėti tuos pačius įrodymus šioje nutartyje nėra būtinybės, kai skundžiamo nuosprendžio turinys nuteistajam žinomas.

Dėl sunkaus E. D. sveikatos sutrikdymo (BK 135 str. 1 d.)

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2014-11-09 apie 01.00 val. prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, Raseiniuose buvo užpultas ir sumuštas E. D., kuriam padarytas atviras skeveldrinis kairio blauzdikaulio lūžis, poodinės kraujosruvos dešinės alkūnės, dešinio kelio, dešinės čiurnos srityse, t. y. dėl atviro kairio blauzdikaulio kaulo lūžio sunkiai sutrikdyta E. D. sveikata. Kaip minėta, apeliantas šių aplinkybių neginčija, todėl plačiau pasisakyti apie tai nėra būtinybės. Nuteistasis kategoriškai, kaip ir viso baudžiamojo proceso metu, neigia įvykio dieną sumušęs ar kitaip smurtavęs prieš E. D., tačiau pripažįsta, jog įvykio dieną E. D. su draugu (M. L.) buvo atėjęs į klubą ,, (duomenys neskelbtini)“, tačiau dėl neleistino elgesio, neblaivumo buvo išvarytas iš klubo. Dėl šių ir kitų skunde keliamų versijų  kolegija pasisakys detaliau šioje nutartyje.  

Nukentėjusieji E. D. ir M. L. viso baudžiamojo proceso metu taip pat nuosekliai tvirtino, kad juos 2014-11-09 prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, Raseiniuose užpuolė ir teleskopinėmis lazdomis sumušė ne kas kitas, o klubo ,,(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojai, kurie prieš tai tą pačią dieną juos išvarė iš klubo. Byloje nustatyta, kad 2014-11-09 naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“ dirbo trys apsaugos darbuotojai – G. P., V. T. ir V. K., o taip pat tą vakarą klube buvo ir jo savininkas liudytojas V. L.. Kaip jau šioje nutartyje minėta, nukentėjusieji iš fotonuotraukų atpažino G. P. ir V. T., kaip tuos apsaugos darbuotojus, kurie metalinėmis teleskopinėmis lazdomis juos sumušė, ir šiuos savo parodymus patvirtino akistatų metu (2 t., 100–104 b. l.). Apeliantas skundu siūlo nesiremti nukentėjusiųjų parodymais, nes, pasak G. P., jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Atsakant į tokius apelianto siūlymus, būtina pažymėti, kad akivaizdus ir jo paties suinteresuotumas šioje byloje išvengti baudžiamosios atsakomybės, žalos atlyginimo nukentėjusiajam, todėl G. P. siūlomas įrodymų vertinimo kriterijus nelaikytinas logišku ir pagrįstu konkrečiu atveju. Pirmosios instancijos teismas, atitinkamai vertindamas nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų parodymus, pagrįstai vadovavosi kitais kriterijais, teisine sąmone ir klaidos nepadarė.

Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo G. P. ir V. T., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, parodymus laikyti išskirtinai teisingais ir jais visais remtis, priimant nuosprendį. Nuteistojo ir V. T. parodymai skiriasi savaime ir nesutampa tarpusavy, iš esmės prieštarauja kai kurioms liudytojų  V. K., V. L. nurodytoms aplinkybėms. Nukentėjusieji viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad apsaugos darbuotojai juos sumušė su teleskopinėmis lazdomis, tokius nukentėjusiųjų parodymus patvirtino ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojai – liudytojai R. Ž. ir R. J. (3 t., 83; 115–116 b. l.), kurie pagal liudytojo J. R. (3 t., 116 b. l.) iškvietimą atvyko į įvykio vietą, tokios pat aplinkybės fiksuotos ir greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje (1 t., 53 b. l.). Dėl teleskopinės lazdos turėjimo/neturėjimo nuteistasis G. P. buvo ypatingai nenuoseklus. Antai, 2015-04-29 kratos metu pas G. P. namuose buvo rasta ir išimta metalinė pramoninės gamybos teleskopinė lazda (2 t., 25–26 b. l.), apklausiamas 2015-04-30 jis pripažino, kad įvykio dieną teleskopinę lazdą su savimi klube ,,(duomenys neskelbtini)“ turėjo, tačiau prieš E. D. nenaudojo (2 t., 93-94 b. l.). Teisiamajame posėdyje apklausiamas G. P. pakeitė parodymus – ėmė neigti turėjęs su savimi teleskopinę lazdą įvykio dieną klube ,,(duomenys neskelbtini)“, o dėl savo ankstesnių parodymų ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad po sulaikymo areštinėje buvo sutrikęs, pasimetęs, įvyko nesusipratimas (3 t. 84–86 b. l.) ir, reikia suprasti, jis save apkalbėjo. Dėl tokių apelianto versijų būtina pažymėti, kad G. P. iš laikino sulaikymo (BPK 140 str.) buvo paleistas 2015-04-30, akistatoje su E. D. 2015-05-25 nuteistasis tvirtino, kad turėjo teleskopinę lazdą atsinešęs įvykio dieną į klubą ,,(duomenys neskelbtini)“, bet laikė ją striukėje,  rūbinėje (2 t., 100–102 b. l.), vėliau apklausiamas 2015-07-21 G. P. patvirtino savo 2015-04-30 duotus parodymus, o vėliau, kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 181-182 b. l.) ir teisme savo parodymus pakeitė. Tokią nenuoseklią apelianto poziciją kolegija vertina, kaip mėginimą suklaidinti ikiteisminio tyrimo subjektus, teismą, kad išvengti baudžiamosios atsakomybės arba sušvelninti savo teisinę padėtį. Kartu pažymėtina, kad nukentėjusiojo E. D. parodymai dėl G. P. dalyvavimo aptariamo nusikaltimo padaryme ir metalinės teleskopinės lazdos panaudojimo, padarant jam atitinkamus kūno sužalojimus, abejonių nekelia. Nuteistojo G. P., liudytojų  V. K. ir V. L., V. T., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, teisingais parodymais laikytini tie, kurie sutampa ir (ar) papildo nukentėjusiųjų duotus parodymus, kartu su visais kitais surinktais įrodymais sudaro vieningą nuoseklią grandinę ir atvaizduoja loginę įvykių seką.  

Taigi, E. D. nuo pradžių tvirtino, jog buvo sumuštas apsaugos darbuotojo su teleskopine lazda, o akistatos su G. P. metu nukentėjusysis E. D. detalizavo, kokiomis aplinkybėmis jis matė objektą, kuriuo apsaugos darbuotojas jam sudavė smūgius, ir iš kokių požymių suprato, kad tai buvo, būtent, teleskopinė lazda. E. D. nurodė, kad jis matė, kaip ateidamas apsaugos darbuotojas išsitraukė lazdą, kuri buvo 40–50 cm ilgio, išsitraukianti ,,metamuoju judesiu“ (2 t., 102 b. l.). E. D. parodymai sutampa su kito nukentėjusiojo M. L. parodymais, kuris akistatoje su G. P. taip pat patvirtino, kad G. P. mušė E. D., būtent, su teleskopine lazda, kuri išsiskleidžia ,,metamuoju judesiu“ (2 t., 103–104 b. l.). Kratos pas nuteistąjį namuose metu, G. P. pateikė tyrėjai teleskopinę lazdą (2 t., 25–26 b. l.), kuri buvo ištirta ir nustatyta, jog G. P. pateikta metalinė teleskopinė lazda 52,4 cm bendro ilgio, yra pramoninės gamybos ir priskiriama prie D kategorijos šaunamųjų ginklų (2 t.  29–30 b. l.). Taigi, nukentėjusieji nuo ikiteisminio tyrimo pradžios deklaravo tokias aplinkybes, kurios jiems nebūtų žinomos, jei realiai nebūtų įvykusios ir maža to – jos vėliau sutapo su objektyvios kilmės įrodymais, todėl netikėti E. D. ir M. L. parodymais apylinkės teismui nebuvo teisinio pagrindo. Jau šioje nutartyje anksčiau minėta, jog ir G. P. iš pradžių neneigė, kad kratos metu pas jį išimtą metalinę teleskopinę lazdą jis turėjo su savimi įvykio dieną klube ,,(duomenys neskelbtini)“. Būtent šie apelianto parodymai sudaro loginę atkurtų įvykių grandinę, todėl laikytini teisingais, o kiti G. P. parodymai vertintini tik kaip siekis palengvinti savo teisinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas G. P. parodymus, klaidos nepadarė ir teisingai nustatė, kad G. P. įvykio dieną klube ,,(duomenys neskelbtini)“ su savimi turėjo ir metalinę teleskopinę lazdą.

Jau minėta, kad viso baudžiamojo proceso metu G. P. neigė su metaline teleskopine lazda sumušęs ir sužalojęs E. D., deklaravo visą eilę abejonių, kad su teleskopine lazda, sveriančia vos 444 g, tokie sužalojimai (atviras skeveldrinis kairio blauzdikaulio lūžis) E. D. negalėjo būti padaryti, kad suduodant smūgį iš nugaros, kaip nurodė nukentėjusysis, blauzdikaulio sulaužyti neįmanoma, kad ant jo teleskopinės lazdos jokių E. D. biologinių pėdsakų neaptikta (biologinių pėdsakų ant teleskopinės lazdos ir nebuvo ieškoma; teleskopinė lazda iš G. P. buvo išimta praėjus daugiau nei penkiems mėnesiams po įvykio), o be to pas jį (apeliantą) rasta teleskopinė lazda E. D. nebuvo pateikta atpažinti, todėl, pasak nuteistojo, nėra pagrindo išvadai, kad E. D. buvo sužalotas būtent su iš jo (apelianto) paimta teleskopine lazda. Tokia apelianto argumentacija yra deklaratyvi, todėl atmetama.

Nukentėjusysis E. D. aiškiai, nuosekliai ir vienodai viso proceso metu tvirtino, kad jis buvo sužalotas suduodant smūgius teleskopine lazda, jo parodymus patvirtino nukentėjusysis M. L., pastarųjų parodymai sutampa su liudytojų R. Ž. ir R. J. parodymais. Kad atviras kairio blauzdikaulio kūno lūžis galėjo būti padarytas ir teleskopine lazda nukentėjusiojo E. D. nurodytu laiku ir aplinkybėmis (sumuštas teleskopine lazda 2014-11-09 prie klubo ,,(duomenys neskelbtini)“) patvirtina specialisto tyrimo išvados (1 t., 85–86; 89 b. l.), kurias pakomentavo ir dar sykį patvirtino teisiamajame posėdyje apklaustas vyresnysis teismo medicinos ekspertas H. Daujotas (3 t., 118–119 b. l.) ir abejoti šiomis išvadomis nėra pagrindo. Minėtais įrodymais nustatyta, kad E. D. atviras skeveldrinis kairio blauzdikaulio kūno lūžis, sukėlęs nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti padarytas kaltinime nurodytomis įvykio aplinkybėmis ir laiku, trauminio poveikio kietu buku daiktu pasekoje. Apklaustas specialistas H. Daujotas nurodė, kad iš G. P. išimta metalinė teleskopinė lazda atitinka kieto buko daikto savybes, todėl E. D. galėjo būti sužalotas ir metaline teleskopine lazda. Dėl suprantamų objektyvių priežasčių, kurias specialistas nurodė teisiamajame posėdyje, įvertinus medicininius dokumentus kartu su metalinės teleskopinės lazdos aprašymu, atliktų tyrimų išvadomis, nėra galimybės nustatyti santykio tarp smūgio jėgos, nukentėjusiojo kūno ypatybių ir atsiradusių padarinių, nes nėra tokių mokslinio tyrimo metodikų. Nepaisant to, apie atitinkamų aplinkybių įrodytumą sprendžiama pagal byloje surinktų įrodymų visumą, o ne pagal atskirus įrodymus. Kolegija, atsižvelgusi į tai, kas paminėta, pritaria apylinkės teismo išvadai ir pažymi, kad byloje pakanka įrodymų konstatuoti, jog nukentėjusiajam E. D. sužalojimai įvykio metu buvo padaryti būtent su G. P. turėta pramoninės gamybos metaline teleskopine lazda, kuri 2015-04-29 kratos metu buvo išimta iš apelianto. Be paties apelianto keliamų nepagrįstų versijų, byloje nėra jokių kitų duomenų prielaidai, kad E. D. būtų sužalotas ne su ta teleskopine lazda, kurią į savo darbo vietą atsinešė G. P. ir kuri vėliau kratos metu iš jo buvo išimta. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms svarstyti apelianto deklaruojamas abejones – galėjo ar negalėjo G. P. savo metaline teleskopine lazda, naudodamas atitinkamą jėgą ir smūgiuodamas nukentėjusiajam iš nugaros, sulaužyti pastarojo kairės kojos blauzdikaulį, nėra pagrindo.    

Kaip ne sykį minėta anksčiau, nukentėjusieji M. L. ir E. D. nuosekliai tvirtino, kad pastarąjį teleskopine lazda sumušė klubo ,, (duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojas G. P., o nuteistasis dėl tokių nukentėjusiųjų parodymų kėlė savitą versiją. Apeliantas savo skunde siūlo laikyti E. D. parodymus, kaip galima suprasti, išgalvotais, tendencingais, tyčia nukreiptais prieš jo asmenį, siekiant iš jo pasipelnyti, o taip pat pakenkti jam, nes jis yra statutinis valstybės tarnautojas, dirbantis (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje. Tokius siūlymus nuteistasis kildina tik iš savo subjektyvių išmąstymų, todėl nėra pagrindo jiems pritarti.

Nuteistasis G. P. neneigė, kad jis įvykio dieną dirbo apsaugos darbuotoju klube ,,(duomenys neskelbtini)“, kad į klubą buvo atėję ir nukentėjusieji M. L. su E. D., kurie buvo neblaivūs, kabinėjosi prie klubo lankytojų, nepadoriai elgėsi, todėl buvo išvaryti laukan, o išvaromi išvadino apsaugos darbuotojus dar ir necenzūriniais žodžiais, grasino jiems (3 t., 84–86 b. l.). Šių aplinkybių neneigė nei nukentėjusieji, jas patvirtino ir liudytojai V. K. ir V. L., ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta – V. T. (3 t. 117–119; 126–128 b. l.). Iš to, kas paminėta akivaizdu, kad konfliktinė situacija tarp nukentėjusiųjų ir klubo apsaugos darbuotojų ėmė formuotis dar prieš M. L. su E. D. užpuolimą lauke. Šios aplinkybės taip pat rodo, kad nukentėjusieji ir apsaugos darbuotojai, tarp kurių buvo ir G. P., iki įvykio kontaktavo, galėjo vienas kitą matyti, įsidėmėti, o vėliau atpažinti ir įvardyti. E. D. neneigė, kad jie su M. L., išvaryti iš klubo, dar kurį laiką (apie 15-20 minučių) stoviniavo prie įėjimo į klubą, kad lauke prie įėjimo tarp jų ir kitų nenustatytų 2–3 vaikinų buvo kilęs žodinis konfliktas. Būtent šioms aplinkybėms apeliantas savo skunde skiria ypatingą dėmesį ir kelia versiją, kad E. D. galėjo užpulti ir sužaloti kiti asmenys, su kuriais nukentėjusieji konfliktavo lauke. Tačiau šių apelianto versijų nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys, jokio konflikto tarp nukentėjusiųjų ir kitų asmenų lauke nematė nei vienas byloje apklaustas liudytojas, ir G. P. teigė, kad į lauką išėjęs nebuvo, nors girdėjo lauke vykstančio konflikto garsus. Visgi byloje yra duomenų, paneigiančių apelianto versiją.

Anksčiau minėta, kad nuteistojo G. P. parodymai viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs, jo parodymai iš dalies prieštarauja liudytojų V. K. ir V. L., ir asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta – V. T., parodymams. Antai liudytojas V. K., kuris kartu su V. T. ir G. P. įvykio dieną klube ,,(duomenys neskelbtini)“ dirbo apsaugininku, nurodė, kad vienu metu V. T. ir G. P. buvo išėję iš klubo į lauką ir ten užtruko apie 20 minučių, kai tuo metu, pasak V. K., jis buvo klube prie durų. Šioje vietoje būtina atkreipti dėmesį, kad V. T. ir G. P. teisiamojo posėdžio metu irgi neneigė buvę išėję iš klubo į lauką, bet nurodė skirtingas savo buvimo lauke aplinkybes, kurios prieštarauja liudytojo V. K. nurodytoms. Apeliantas ir V. T. (3 t., 83–86 b. l.), kuris šioje byloje buvo patrauktas kaltinamuoju, teigė, kad jie į lauką buvo išėję jau po to, kai kažkas pranešė, jog lauke aikštelėje prie klubo guli sužalotas vaikinas ir trukdo pravažiuoti automobiliui. Apklausiamas G. P. tvirtino, kad jis su V. T. patraukė sužalotą vaikiną į šoną. V. T. teigė, kad jis su klubo savininku – V. L., už parankių patraukė gulintį sužalotą vaikiną, o liudytojas V. L. išvis negalėjo prisiminti, su kuriuo vienu iš apsaugininkų jis patraukė sužalotą vaikiną. Dėl to, kas paminėta, laikyti liudytojo V. L. ir V. T., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, parodymus išskirtinai teisingai, kaip skundu siūlo apeliantas, nėra teisinio pagrindo. Kita vertus, nukentėjusysis E. D. kategoriškai neigė, kad kažkas iš apsaugos darbuotojų būtų padėjęs jam pasitraukti į šoną ir nurodė, kad prie jo buvo priėjęs tik vienas asmuo, kaip nustatyta – liudytojas J. R., kuris ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą (3 t., 116 b. l.), o apsaugos darbuotojai tuo metu buvo suėję į klubą. Nukentėjusiojo E. D. parodymams neprieštarauja nei liudytojo V. K. nurodytos aplinkybės, kad jis padėjo liudytojui R. J. įkelti E. D. į greitosios medicinos pagalbos automobilį, kai tuo metu kiti apsaugos darbuotojai, tarp jų G. P., buvo klube. Tokie liudytojo V. K. ir nukentėjusiojo E. D. parodymai suponuoja išvadą, kad V. T. ir G. P. iš klubo 20-iai minučių buvo išėję kitu tikslu, nes sužalotam nukentėjusiajam E. D. pagalbą iškvietė ir suteikė, kaip nustatyta, kiti asmenys. Tai, kas paminėta, koreliuoja su išvada, jog G. P., priešingai nei tvirtina pats, buvo išėjęs iš klubo, vadinasi, turėjo galimybę užpulti ir užpuolė nukentėjusįjį, suduodamas smūgius metaline teleskopine lazda padarė jam nustatytus kūno sužalojimus, sukėlė E. D. padarinius, numatytus BK 135 str. 1 d. dispozicijoje.

Dėl to, kas paminėta, būtų nelogiška nustatinėti kitokias apeliantui palankesnes aplinkybes, kai  byloje surinktais, aptartais ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytais įrodymais neginčijamai nustatyta G. P. kaltė sunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą.

Sprendžiant dėl skundžiamo nuosprendžio, kolegija rėmėsi visuma surinktų įrodymų, neteikdama prioriteto nei vienai įrodymų rūšiai. Nei nukentėjusiajam E. D. nustatytas neblaivumas įvykio metu (1 t., 12 b. l.), nei nukentėjusįjį atitinkamai charakterizuojantys duomenys neturi esminės reikšmės šioje byloje priimtam teismo nuosprendžiui, nes nepaneigia nuteistojo kaltės, nemenkina jo elgesio pavojingumo, negali paneigti nusikaltimo įvykdymo fakto ir kažkaip pateisinti E. D. sukeltus negatyvius padarinius. Vien tai, kad G. P. atžvilgiu buvo priimtas jam nepalankus apkaltinamasis nuosprendis, negali būti pagrindas konstatuoti esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 str. 3 d.), kaip skundu siūlo apeliantas. Šioje byloje nenustatyta, kad G. P., suduodamas smūgius nukentėjusiajam E. D., būtų siekęs sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą. Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos galima daryti išvadą, kad apeliantas prieš nukentėjusįjį smurtavo neapibrėžta tyčia padarinių atžvilgiu, suduodamas smūgius nukentėjusiajam į koją ir kitas kūno vietas metaline teleskopine lazda buvo abejingas kilsiantiems padariniams, veikė netiesiogine tyčia, todėl privalo atsakyti už E. D. padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi, nėra jokio pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį ir išteisinti G. P. pagal BK 135 str. 1 d., nes jo veikoje nustatyti visi būtini minėtame baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. 

Dėl disponavimo nešaunamuoju ginklu (BK 258 str. 2 d.)

BK 258 str. 2 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą. Apeliantas skundžiamu nuosprendžiu nuteistas dėl abiejų BK 258 str. 2 d. numatytų alternatyvių veikų: neteisėto nešaunamojo ginklo – teleskopinės lazdos, įgijimo ir nešiojimo. Kolegija tik iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis objektyviosiomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistinių tyrimų biuro specialistų išvada (2 t., 29–30 b. l.), kuri aukštesniajam teismui abejonių nekelia, jos nekvestionuoja nei apeliantas. Tačiau nuteistasis ginčija savo kaltę nusikalstamos veikos, numatytos BK 258 str. 2 d., padaryme būdamas įsitikinęs, kad jis, kaip apsaugos darbuotojas, turėjo teisės aktais įtvirtintą teisę ne tik legaliai įsigyti metalinę teleskopinę lazdą, bet ir nešioti ją, vykdant asmenų ir turto apsaugą. Kolegija iš dalies pritaria nuteistojo argumentams.  

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistinių tyrimų biuro specialistų išvada Nr. 40-(U-951)-IS1-473 patvirtina, kad pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą bei Ekspertų komisijos daiktų, įrenginių modeliams ginklams bei konkrečiai jų kategorijai priskirti 2012-05-30 posėdžio protokolo Nr. 14 įšrašą tirti pateikta metalinė teleskopinė lazda yra pagaminta pramoniniu būdu ir priskiriama prie D kategorijos šaltųjų ginklų.

Byloje nustatyta, kad 2014-11-09 G. P. teleskopine lazda, kuri 2015-04-29 kratos metu iš apelianto buvo išimta, suduodamas smūgius nukentėjusiajam E. D. į įvairias kūno vietas, sunkiai sutrikdė pastarojo sveikatą. G. P. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad metalinę teleskopinę lazdą jis pirko ginklų parduotuvėje savigynos tikslu, tai yra ją įsigijo teisėtai. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad šie nuteistojo parodymai bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti.

Pagal veikos padarymo metu galiojusios Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymo) redakcijos 6 str. 4 p. D kategorijai priskiriami šaltieji ginklai yra nepriskirti draudžiamiesiems ginklams. Iš Įstatymo 8 ir 9 straipsnio nuostatų matyti, kad D kategorijos ginklai nėra registruojami Ginklų registre. Kaip numatyta Įstatymo 13 str. 9 d., D kategorijos ginklus, jų šaudmenis be leidimų gali įsigyti ir turėti juridiniai asmenys bei fiziniai asmenys nuo 18 metų, jais prekiaujančiai įmonei pateikę asmens dokumentus.

Taigi nagrinėjamos veikos padarymo metu galiojusios Įstatymo nuostatos lėmė, kad D kategorijos ginklus ginklų prekybos vietoje galėjo įsigyti bet kuris pilnametis asmuo ir šių ginklų įsigijimas nebuvo registruojamas. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai apeliantui inkriminuotas ir metalinės teleskopinės lazdos įgijimas, kadangi aptartos Įstatymo normos nedraudė G. P. įsigyti teleskopinę lazdą specializuotoje parduotuvėje ir byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad G. P. šį ginklą būtų įsigijęs neteisėtai.

Dėl to kolegija konstatuoja, kad G. P. inkriminuotas neteisėtas teleskopinės lazdos įgijimo faktas šioje byloje nėra įrodytas, todėl ši aplinkybė iš skundžiamo nuosprendžio šalintina, o skundžiamas nuosprendis keistinas. Nepaisant to, pažymėtina, kad pagal BK 258 str. 2 d. atsako tas, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą. Šio straipsnio dispozicijoje yra numatytos alternatyvios veikos, kurios visos kartu ar atskirai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Todėl pagal minėtą įstatymą atsako tas, kas padarė bent vieną iš alternatyvių veikų.

Šiuo atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. P. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 158 str. 2 d. pagrįstai nuteistas dėl neteisėto teleskopinės lazdos nešiojimo, ją panaudojant asmens sveikatos sutrikdymui padaryti – t. y. 2014-11-09. Tačiau šioje dalyje apylinkės teismo nustatyta ginklo nešiojimo trukmė – iki 2015-04-29, neatitinka byloje įrodymais patvirtintų aplinkybių. Ginklo ir šaudmenų nešiojimusi yra laikomas ginklo ir šaudmenų turėjimas su savimi tokiomis sąlygomis, kuriomis ginklą galima panaudoti nedelsiant (Įstatymo 2 str. 13 p.). Byloje įrodymais nenustatyta, kad G. P. nuolat – nuo 2014-11-09 iki 2015-04-29, kai kratos metu iš jo buvo paimta teleskopinė lazda, būtų nešiojęs šį ginklą, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas ir dėl šių aplinkybių.

Savo skunde G. P. teigia, kad jam, kaip apsaugos darbuotojui, vykdančiam asmens ir turto apsaugą, Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo 15 str. 1 d. nuostatos suteikia teisę panaudoti fizinę prievartą, laikyti, nešiotis ir panaudoti specialiąsias priemones bei šaunamuosius ginklus. Pagal Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymą specialiosios priemonės – tai aktyvios gynybos prievartos priemonės (antrankiai, guminės lazdos, savigynai skirti įtaisai, aerozoliniai įrenginiai ir įtaisai, elektrošoko įrenginiai, tarnybiniai šunys), kuriomis siekiama apginti saugomą subjektą ir objektą ar apsiginti apsaugos darbuotojui nuo neteisėto kėsinimosi, taip pat sulaikyti įtariamą teisės pažeidėją. Apeliantas, nenurodydamas jokių teisinių argumentų, klaidingai metalinę teleskopinę lazdą priskiria savigynai skirtų įtaisų kategorijai. Šioje nutartyje jau minėta, kad metalinė teleskopinė lazda, kurią nešiojo apeliantas, yra priskiriama prie D kategorijos šaltųjų ginklų, Ekspertų komisijos daiktų, įrenginių modeliams ginklams bei konkrečiai kategorijai priskirti 2011 m. kovo 24 d. protokolo Nr. 12 (2012-05-30 redakcija, Žin., 2012, Nr. 64-3271) prasme kieto metalo teleskopinė lazda yra smogiamojo pobūdžio ginklas, todėl laikyti ją savigynai skirtu įtaisu, kaip siūlo apeliantas, nėra teisinio pagrindo. Šaltasis ginklas – tai nešaunamasis ginklas, kuriuo, naudojantis raumenų jėga, per atstumą arba esant tiesioginiam sąlyčiui galima sunaikinti ar kitaip mechaniškai paveikti taikinį (durti, pjauti, kirsti, smogti, triuškinti).

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 31 str. 2 d. 2 p. imperatyviai numatyta, kad yra draudžiama nešiotis D kategorijos ginklą, išskyrus gynybinio pobūdžio elektros šoko įtaisus, dujinius ginklus.

Šioje byloje nustatyta, kad apeliantas iš tikrųjų 2014-11-09 dirbo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotoju (2 t., 44–55 b. l.) ir įvykio dieną vykdė neginkluotą asmens ir turto saugą klube ,,(duomenys neskelbtini)“, Raseiniuose. Pagal Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymą – neginkluota asmens ir turto sauga – tai asmens ir turto sauga turint teisę panaudoti fizinę prievartą, dujinius ginklus ir specialiąsias priemones. Ryšium su vykdomomis apsaugos darbuotojo pareigomis G. P. buvo išduota tik viena specialioji priemonė – dujų balionėlis (2 t., 41 b. l.). Įstatymo 11 str. reglamentuoja atitinkamų subjektų teisę gaminti, perdirbti, nuomoti, taisyti, įsigyti ir turėti ginklus bei šaudmenis ar eksploatuoti tirus, šaudyklas. Minėto straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai ir Lietuvos Respublikoje įregistruoti juridiniai asmenys gali įsigyti ir turėti ginklus, šaudmenis ir dėl tam tikros profesinės veiklos, tačiau bet kuriuo atveju atitinkamo ginklo įsigijimas ir turėjimas negali prieštarauti įstatymams, tarptautinėms sutartims ir susitarimams. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyta, kad profesinė veikla – tai fizinio ar juridinio asmens veikla, už kurią šis asmuo gauna pajamų ir kuriai vykdyti įstatymų nustatyta tvarka reikia nešiotis (naudoti) ginklus. Dėl to, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad G. P. kaip apsaugos darbuotojo, vykdančio neginkluotą asmens ir turto saugą, profesinė veikla, konkrečiu atveju, neatitinka Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatytos tokios veiklos turinio, vadinasi G. P., 2014-11-09 nešiodamas metalinę teleskopinę lazdą – nešaunamąjį ginklą, pažeidė baudžiamąjį įstatymą.

Taigi, nustatyta, kad G. P. neteisėtai nešiojo pramoninės gamybos, tinkamą naudojimui, metalinę teleskopinę lazdą, kuri priskiriama prie nešaunamųjų D kategorijos šaltųjų ginklų, 2014-11-09 panaudodamas ją padarant sveikatos sutrikdymą asmeniui.

Apygardos teismas sprendžia, kad G. P. veiksmai, kuomet jis su savimi klube ,,(duomenys neskelbtini)“ turėjo metalinę teleskopinę lazdą ir ją dar panaudojo prieš kitą asmenį – visiškai atitinka BK 158 str. 2 d. dispozicijoje įtvirtintą objektyvųjį požymį – neteisėtą nešaunamojo ginklo nešiojimąsi, ir todėl priimti išteisinamąjį nuosprendį taip pat nėra teisinio pagrindo.

Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl dalies BK 258 str. 2 d. numatyto baudžiamojo nusižengimo objektyviosios pusės požymių ir tai yra pagrindas pakeisti nuosprendį, vadovaujantis BPK 328 str. 3 p.

Dėl taikytos baudžiamosios atsakomybės

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam BK 135 str. 1 d., sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistąjį apibūdinančius duomenis, į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas tinkamai individualizavo G. P. taikytiną baudžiamąją atsakomybę ir paskyrė teisingą laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą dar ir atidėjo 2 metams.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad net ir pašalinus iš kaltinimo neįrodytą aplinkybę (vieną iš alternatyvių BK 258 str. 2 d. dispozicijoje numatytų), jog G. P. neteisėtai įgijo nešaunamąjį ginklą, spręsti bausmės skyrimo klausimą iš naujo nėra pagrindo, nes nuteistojo veikos pavojingumas nepasikeitė. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas apeliantui bausmę už baudžiamojo nusižengimo padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padaryto baudžiamojo nusižengimo motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

Aukštesniojo teismo vertinimu, keisti nuosprendį šioje dalyje nėra teisinio pagrindo, tuo labiau, kad taikytos baudžiamosios atsakomybės neginčija nei apeliantas.

Dėl neturtinės žalos

Pažymėtina, kad fiziniam asmeniui gali būti pakenkiama fiziškai arba dvasiškai. Kenkiant asmeniui fiziškai daroma žala jo fizinei arba psichinei sveikatai. Fizinė žala pasireiškia kaip kūno vientisumo pažeidimas (funkcijų arba organų netekimas), kūno neliečiamumo pažeidimas (sumušimas, sužalojimas, injekcija ir kt.), laikinas arba nuolatinis darbingumo netekimas (dėl sužalojimo, susargdinimo, ligos išsivystymo ir kt.).

Kenkiant asmeniui dvasiškai daroma žala jo psichinei sveikatai. Ji pasireiškia dvasiniu sukrėtimu, šoku, įtampa, nemiga, irzlumu, sąmonės netekimu, padažnėjusiais ligos priepuoliais ir kitaip. Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 str., pagal kurį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimui būdingas išimtinis reglamentavimas, t. y. neturtinė žala atlyginama tik įstatymo numatytais atvejais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str. 2 d.). Nukentėjusysis E. D. savo civiliniuose ieškiniuose (1 t., 25 b. l; 3 t. 46–50 b. l.) ir teisiamajame posėdyje tvirtino, kad neturtinė žala jam atsirado būtent dėl G. P. padarytos nusikalstamos veikos, t. y. dėl sužalojimų, padarytų tyčia be priežasties jį sumušant, dėl patirto skausmo, dėl ilgo gydymosi, išgyventų chirurginių intervencijų ir nepatogumų gydymosi metu, dėl bendravimo galimybių sumažėjimo, dėl negalėjimo lankyti mokyklos ir pan. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.).

Apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą nukentėjusiajam, atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 str. 2 d. ir kitas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, kurias išdėstė skundžiamame nuosprendyje, vadovavosi teisingumo, protingumo ir skirtingų interesų pusiausvyros kriterijais, todėl iš dalies tenkino civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nustatydamas, kolegijos nuomone, tinkamą neturtinės žalos – 7000 Eur, sumą. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria tokiam sprendimui ir kartu nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl mišrios nukentėjusiojo ir G. P. kaltės (CK 6.282 str.). 

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pats nukentėjusysis išprovokavo įvykio situaciją, nes, būdamas girtas viešoje vietoje įžeidinėjo kitus asmenis, klubo darbuotojus ir lankytojus, kartu su M. L. provokavo konfliktus, kad anksčiau taip pat elgdavosi neadekvačiai, girtuokliavo, galimai vartojo narkotikus ir pan. Tačiau šioje byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis E. D. buvo labai neatsargus, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo nustatinėti atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant ir į nukentėjusiojo kaltės pobūdį, laipsnį. Tai, kad E. D. įvykio metu pats buvo neblaivus, kad žodžiu konfliktavo su kitais klubo lankytojais ir apsaugos darbuotojais, tas, kaip jis elgdavosi anksčiau – nekeičia šios bylos esmės ir šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos konkrečiu atveju, nes nerodo nukentėjusiojo kaltės ir didelio neatsargumo įvykio metu. 

Taip pat apeliantas kreipia dėmesį į šiuo metu Lietuvoje nustatytą minimalų mėnesinį atlyginimą – 350 Eur, kritikuodamas teismo sprendimą nukentėjusiajam E. D. priteisti beveik dviejų metų minimalių mėnesinių atlyginimų sumą neturtinei žalai atlyginti, kai nukentėjusiajam patirto sužalojimo pasekmių nėra likę, E. D. visiškai pasveiko ir yra darbingas. Atsakant į tokius argumentus pažymėtina, kad esminės ir lemiamos aplinkybės nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį yra nusikalstamos veikos pasekmės. Sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydis priklauso ne tik nuo sveikatos sutrikdymo sunkumo, bet ir jo pobūdžio, kitų aplinkybių, apibūdinančių žalos ypatumus. Visais atvejais, nustatydamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį (pinigine išraiška), teismas įvertina visumą neigiamų pasekmių (vadinasi, ne tik tai, ar asmuo po sužalojimo pasveiko ar nepasveiko), kurias nukentėjusiajam sukėlė atitinkama kaltininko nusikalstama veika. Nagrinėjamu atveju, jei būtų nustatyti ilgalaikiai arba nepagydomi liekamieji neigiami padariniai po sužalojimo E. D., jei pastarasis būtų praradęs darbingumą ir pan., būtų galima svarstyti tik dėl didesnės piniginės satisfakcijos nukentėjusiajam. Šiuo atveju, kolegijos vertinimu, nukentėjusiajam E. D. pirmosios instancijos teismo nustatytas atlygintinas neturtinės žalos dydis – 7000 Eur, atitinka sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijus ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pagrįstas skundžiamame nuosprendyje išdėstytais teismo motyvais, atitinkančiais CK 6.250 str. turinį, kuriems nėra pagrindo nepritarti. 

Šia nutartimi pritarus apylinkės teismo išvadai, kad G. P. yra kaltas dėl skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, kad yra atsakingas už nukentėjusiojo E. D. sveikatos sutrikdymą ir atitinkamai dėl padarytos turtinės ir neturtinės žalos, nėra pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš nuteistojo, nes apylinkės teismas, spręsdamas visų civilinių ieškinių klausimą, įvertino visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BPK 113 str., 115 str., CK 6.250 str. nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 332 str., 326 str. 1 d. 3 p.,

n u t a r i a :

Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendį pakeisti:

pašalinti iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 258 str. 2 d. ir teismo nuosprendžio aplinkybes, kad G. P. nenustatytu laiku iš parduotuvės pirko – įgijo, neteisėtai nešiojo iki 2015-04-29, kai atliekant kratą gyvenamosiose patalpose – bute, pramoninės gamybos metalinę teleskopinę lazdą, nustatant – kad G. P. 2014-11-09 neteisėtai nešiojo, panaudodamas padarant sveikatos sutrikdymą asmeniui, pramoninės gamybos, tinkamą naudojimui, metalinę teleskopinę lazdą, priskiriamą prie D kategorijos nešaunamųjų šaltųjų ginklų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                                                        Ernesta Montvidienė

Teisėjai                                                                                                             Virginija Žindulienė

                                                                                                                          Bronius Zalaga