Civilinė byla Nr. 2A-247-638/2017

Teisminio proceso Nr. 2-34-3-00556-2016-7

Procesinio dokumento kategorijos: 2.5.16.1;

(S)

2.5.16.8.

Kauno apygardos teismas

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                       2017 m. sausio 11 d.

                                                                   Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Rudzinsko ir Mindaugo Šimonio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės  Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-811-1023/2016 pagal ieškovės D. L. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiasis asmuo Prienų rajono savivaldybė, dėl įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl teisės sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir dėl ieškinio senaties termino taikymo ( CK 1.125 straipsnis, Žemės reformos įstatymo ( redakcija, galiojusi pagal 1992 01 16 įstatymą Nr. I-2214 (nuo 1992 01 25) iki 1992 05 07 įstatymo Nr. I-2565 priėmimo (nuo 1992 05 20) 6 ir 8 straipsniai).

Ieškovė prašė įpareigoti atsakovą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Prienų ir Birštono skyrių per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ieškovei D. L. skirtą 1500 kv. metrų žemės sklypą, esantį(duomenys neskelbtini), ir sudaryti su D. L. šio žemės sklypo pirkimo– pardavimo sutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 2–6).

Ieškovė nurodė, kad 1992 m. kovo 12 d. Vyriausybės tiesioginio valdymo įgaliotinio Prienų mieste R. G. potvarkiu Nr. 49 „Dėl žemės sklypo suteikimo individualinei statybai L. D. J., gyv. (duomenys neskelbtini)“, ieškovei buvo suteiktas 1500 kv. m. žemės sklypas, esantis(duomenys neskelbtini), individualaus gyvenamojo namo statybai. Atsakovė atsisako su ieškove sudaryti minėto žemės sklypo pirkimo­–pardavimo sutartį, motyvuodama tuo, kad sklypas individualiai statybai skirtas po 1992 m. vasario 7 d. Ieškovė pažymi, kad minėtas potvarkis nėra nuginčytas ar pripažintas neteisėtu. Piliečių teisė pirkti valstybinę žemę reglamentuota Žemės reformos įstatyme, o šios teisės įgyvendinimo tvarka reglamentuota Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr.89 patvirtintose taisyklėse. Prašymą dėl žemės sklypo įsigijimo individualiai statybai ieškovė pateikė 1991 m. liepos mėnesį. Potvarkis, priimtas 1992 m. kovo 12 d., patvirtina, kad valstybę atstovaujanti institucija pripažino, jog ji turi teisę ne konkurso tvarka pirkti žemės sklypą. Potvarkis yra tik tikslinantis ankstesnį potvarkį, kuris yra nurodytas sklypo raudonųjų linijų plane, 1992 m. vasario mėn. ( diena neįskaitoma, b.l. 22). Nei minėto ankstesnio potvarkio, nei prašymo įsigyti žemės sklypą individualiai statybai, nei visuomeninės konsultacinės miesto tarybos 1992 m. kovo 12 d. sprendimo žemės sklypo byloje nėra. Šie dokumentai nebuvo perduoti ir archyvui, taigi nėra išlikę. Tačiau ieškovė pageidavo jai skirtą sklypą pirkti, todėl valstybę atstovaujanti institucija privalėjo veikti taip, kaip nustatyta teisės aktuose ir laikytis juose nustatytų terminų. Nors žemės sklypo ribos buvo pažymėtos natūroje (nustatytos sklypo raudonosios linijos), tačiau nebuvo patikslinta kartografinė ir žemės kadastro medžiaga, todėl žemės sklypas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė 1992 m. gegužės 21 d. Prienų žemėtvarkos tarnybai pateikė prašymą Nr.1132, prašydama parduoti jai 0,15 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šiame prašyme nurodytos sklypo įsigijimo sąlygos: dalis grynaisiais pinigais, dalis investiciniais čekiais. Prie prašymo pridedamas sklypo planas, kuris buvo suderintas su Prienų rajono architektu. Ant minėto plano yra  įrašas „Lietuvos Respublikos Prienų rajono Prienų miesto savivaldybės 1992.02 (paskutinis skaičius neįskaitomas) potvarkiu Nr.31 žemė skirta L. D., J. 1500 m2 žemės ploto statybos vieta(duomenys neskelbtini)“. Pirmasis sklypo įkainojimo aktas surašytas 1992 metais, tiksli data nenurodyta, bendra žemės sklypo pirkimo kaina - 24478 rubliai, mokestis už dokumentų rengimą ir įforminimą - 300 rublių. Minėtame akte ieškovė įvardijama kaip pirkėja ir su šiuo aktu buvo supažindinta pasirašytinai. Pakartotinis žemės sklypo įkainojimo aktas buvo surašytas 1993 metais, viso žemės sklypo kaina 147,78 Lt, mokestis už dokumentų rengimą ir įforminimą - 9 Lt. Šiame akte taip pat ji įvardijama kaip pirkėja, bei pasirašytinai buvo supažindinta su šiuo aktu. Ieškovė 1993 m. lapkričio 3 d. mokėjimo pranešimu gavo nurodymą sumokėti už perkamą žemę sklypą. Mokėjimo pranešimo pagrindu ieškovė visiškai atsiskaitė už jos įsigyjamą žemės sklypą. Pagal 1992 metais galiojusius norminius aktus ieškovė turėjo teisę pirkimo–pardavimo būdu įsigyti jai skirtą žemės sklypą bei atliko visus jai kaip pirkėjai numatytus įpareigojimus. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nėra sudaryta vien dėl atsakovės neveikimo, o tuo buvo grubiai pažeistos jos teisės.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu (b. l. 30–37) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr.89 patvirtintų taisyklių  4.1 punktą ne konkurso tvarka valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai privatinėn nuosavybėn galėjo būti parduodami taisyklių 4.1.3.1; 4.1.3.2; 4.1.3.3 punktuose nurodytiems piliečiams, tačiau duomenų, kad ieškovė atitiko nurodytus kriterijus, byloje nėra. Minėto nutarimo Nr. 89  8 punktas numatė, kad miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinėn nuosavybėn tvirtina savo potvarkiu, kuriame turi būti parduodamo žemės sklypo vieta ir dydis, sklypo kaina, nuosavybės teisės apribojimai, asmuo, valdybos įgaliotas pasirašyti  žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau tokio potvarkio nėra nei Nacionalinės žemės tarnybos archyve, jo nepateikė ir ieškovė. Tokiu būdu, potvarkio nebuvimas rodo, kad vienos iš sutarties šalių (valstybės) valia nebuvo nukreipta į ginčo žemės sklypo perleidimą. Ieškovė prašymą parduoti žemės sklypą pateikė 1992 m. gegužės 21 d., o ieškinį pateikė tik 2015 m. gegužės 2 d., todėl ji yra daugiau kaip 20 metų praleidusi terminą pareikšti reikalavimą dėl savo pažeistų teisių.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Prienų rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: įpareigojo atsakovę Nacionalinės žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos Prienų ir Birštono skyrių per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ieškovei D. L. skirtą 1500 kv. m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir sudaryti su D. L. šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas taip pat priteisė iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 600 Eur advokato išlaidų, 41 Eur  žyminio mokesčio ieškovės D. L. naudai.

Teismas nurodė, kad pagal Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 10.6.1 punkto nuostatas, rajonų miestuose ir kitose vietovėse iki 1992 m. kovo 15 d. žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti bei kitai ne žemės ūkio veiklai vietos savivaldos institucijų sprendimu galėjo būti suteikiami naudotis ta tvarka, kuri galiojo iki šio nutarimo priėmimo dienos, t. y. ne konkurso tvarka. Minėto nutarimo 10.6.2 papunktis numatė, kad nuo 1992 m. kovo 15 d. žemės sklypai individualiems namams statyti parduodami tik pagal šį nutarimą. Teismas, įvertinęs šį teisinį reglamentavimą ir tai, kad ieškovei žemės sklypas suteiktas individualaus namo statybai 1992 m. kovo 12 d. potvarkiu Nr. 49, kuris yra tikslinantis Lietuvos Respublikos Prienų rajono Prienų miesto savivaldybės 1992 m. vasario (diena neįskaitoma) potvarkį Nr.31, kuriuo žemė skirta L. D. (b. l. 22), bei tai, kad žemės sklypas yra rajono mieste, padarė išvadą, kad ieškovei žemės sklypo suteikimas neprieštaravo tuo metu galiojusioms imperatyviosioms teisės normoms.

Teismas nurodė, kad ieškovė prašymą parduoti žemės sklypą pateikė 1992 m. gegužės 21 d., todėl konstatavo, kad ieškovė teisės aktų nustatyta tvarka aiškiai išreiškė valią ginčo žemės sklypą pirkti, įsigyti nuosavybės teise. Prašymas parduoti žemę Prienų rajono Prienų žemėtvarkos tarnybai pateiktas galiojant 1992 m. vasario 7 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 89 patvirtintoms taisyklėms (b. l. 18). Iš 1992 m. gegužės 21 d. prašymo parduoti žemę matyti, kad jame aiškiai nurodyta pageidaujama atsiskaitymo už įsigyjamą sklypą forma, t.y. dalis grynais pinigais, dalis investiciniais čekiais. Minėto prašymo pagrindu buvo surašyti žemės sklypo įkainojimo aktai: 1992 ir 1993 metais (tiksli data nenurodyta) (b. l. 19 - 20). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad ieškovės paduotas prašymas parduoti žemę atitiko Taisyklių 4.1 papunkčio reikalavimus, institucija priimanti tokius prašymus – žemėtvarkos tarnyba prašymą priėmė, jo pagrindu surašė sklypo įkainojimo aktus, mokėjimo pranešimą. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu pripažino, kad ieškovė laiku sumokėjo nurodytą mokėjimo pranešimu sumą už žemės sklypą. Teismas konstatavo, kad ieškovė atitiko tiek Žemės reformos įstatymo 6 straipsnyje, tiek 1992 m. vasario 7 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 89 1.1, 4.1 papunkčiuose apibrėžtus subjektiškumo požymius. Be to, ieškovė atitiko subjektiškumo reikalavimus ir pagal šiuo metu galiojančias Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono tuo atveju, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti individualiems gyvenamiesiems namams statyti miesto ir kaimo gyvenamosiose vietovėse ir už šiuos žemės sklypus nustatyta tvarka įmokėtos įmokos pinigais ar valstybės vienkartinėmis išmokomis. Teismas nurodė, kad ieškovė, atitinkanti subjektiškumo reikalavimus, keliamus asmenims, siekiantiems įgyti valstybinės žemės sklypą ne konkurso tvarka, turi teisę reikalauti atsakovės sudaryti su ja 1992 m. vasario (diena neįskaitoma) potvarkio Nr. 31 ir jį tikslinančio 1992 m. kovo 12 d. potvarkio Nr. 49 pagrindu paskirto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, o atsakovė turi pareigą tokią sutartį sudaryti. Atsakovės įgaliotų darbuotojų neveikimas, atsakovei nesutinkant nustatyta tvarka pasirašyti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį pas notarą, nėra nutrūkęs iki šiol, todėl laikytinas tęstiniu ieškovės teisių pažeidimu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą nepraleistas.

Teismas pažymėjo, kad ieškovė ginčo sklype nėra pradėjusi statyti gyvenamojo namo, tačiau ta aplinkybė neturi teisinės reikšmės sprendžiant ieškinį.

Be to, ieškovė nuolat naudoja jai paskirtą žemės sklypą, šienauja ir moka už jį nuomos mokesčius nuo 2003 metų.  VMI ieškovės pervestus mokesčius priima ir jokių pretenzijų nereiškia.  

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovė (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo tvarką ir sąlygas. Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau - Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės) 2.3 punkte reglamentuota, kad pagal šias taisykles asmenys gali įsigyti nuosavybėn suteiktus iki 1992 m. vasario 7 d. miestuose ir iki 1992 m. kovo 15 d. – kitose vietovėse žemės sklypus individualiems (vienbučiams ir dvibučiams) gyvenamiesiems namams statyti, taip pat apylinkių tarybų sprendimu iki Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos (1993 m. liepos 28 d.) suteiktus individualiems (vienbučiams ir dvibučiams) gyvenamiesiems namams statyti kaimo gyvenamosiose vietovėse žemės sklypus, kuriuose nėra asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ar įrenginių (statomų ar pastatytų) ir už kuriuos iki Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos (2004 m. vasario 21 d.) įmokėtos įmokos valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 10.6.1 punktas nustatė, kad miestų ir rajonų valdybos nuo nutarimo priėmimo dienos (1992-02-07) įpareigotinos nutraukti žemės sklypų skyrimą ne konkurso tvarka Respublikos miestų teritorijose, o nuo 1992 m. kovo 15 d. ir kitose vietovėse. Taigi, įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimui Nr. 89, asmenims turintiems teisę be aukciono įsigyti žemės sklypus individualiems gyvenamiesiems namams statyti, valstybinės žemės sklypai turėjo būti parduodami (bet ne skiriami), t. y. pagal asmens pateiktą prašymą bei kitus dokumentus turėjo būti atlikta žemės sklypo pardavimo procedūra bei sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis.

Byloje esantis 1992 m. kovo 12 d. Visuomeninės konsultacinės miesto tarybos protokolas Nr. 3 patvirtina, kad ieškovės D. L. pareiškimas su kitais dokumentais svarstytas po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 priėmimo dienos. Valstybinės žemės sklypas jai turėjo būti parduotas vadovaujantis šiuo nutarimu nustatyta tvarka.

Naujų žemės sklypų įsigijimo privatinėn nuosavybėn ne konkurso būdu tvarka buvo detalizuota Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89, 13-16 punktuose. Šių taisyklių 16 punkte buvo numatyta, kad jeigu pilietis išsirenka jo poreikius tenkinantį žemės sklypą, tolesnius parduodančių žemės sklypus institucijų ir pirkėjo veiksmus reglamentuoja šių taisyklių 8-12 punktai, išskyrus tai, kad žemės nuosavybės aktas išduodamas pirkėjui, kai jis atlieka namo statybos nulinio ciklo darbus. Taisyklių 8 punktas numatė, kad miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina savo potvarkiu.

Potvarkio nebuvimas rodo, kad vienos iš sutarties šalių (valstybės) valia nebuvo nukreipta į ginčo žemės sklypo perleidimą. Pažymėtina, kad tokio potvarkio, kuriuo ieškovei D. L. būtų leista pirkti 0,15 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)., nurodyta žemės sklypo vieta, dydis, kaina, nuosavybės teisės apribojimai, asmuo, įgaliotas pasirašyti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, šioje civilinėje byloje nepateikta.

Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89, kuris reglamentavo valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos, tarp jų ir žemės sklypų individualiems gyvenamiesiems namams statyti pardavimo be aukciono, tvarką, įtvirtintas teisės normas.

Pažymėtina, kad 1992 m. kovo 12 d. potvarkyje Nr. 49 „Dėl žemės sklypo suteikimo individualinei statybai L. D., J., gyv.(duomenys neskelbtini)“ duomenų apie tai, kad tikslinamas 1992 metų vasario mėn. potvarkis Nr. 31, nėra. Byloje pateiktas 1992 m. vasario 19 d. potvarkis Nr. 31 „Dėl žemės sklypo suteikimo individualinei statybai M. D., Prano, gyv.(duomenys neskelbtini)“ patvirtina, kad šiuo potvarkiu buvo suteiktas sklypas D. M., o ne ieškovei D. L.. Be to, akcentuotina ir tai, kad tiek 1992 m. vasario 19 d. potvarkis Nr. 31, tiek 1992 m. kovo 12 d. potvarkis Nr. 49 yra priimti po 1992 m. vasario 7 d., todėl neaišku, kuo remiantis teismas sprendė, kad ieškovei D. L. ginčo sklypas buvo suteiktas iki 1992 m. vasario 7 d. Pažymėtina ir tai, kad šią teismo išvadą paneigia byloje esantis 1992 m. kovo 12 d. Visuomeninės konsultacinės miesto tarybos protokolas Nr. 3, iš kurio matyti, kad tik 1992 m. kovo 12 d. buvo svarstomas klausimas dėl žemės sklypo individualiai statybai skyrimo ieškovei D. L..

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino tos aplinkybės, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, jog šių subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, bei nepiktnaudžiavimo valdžia principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymais suteiktų reikiamų įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymuose nustatyta, tikslų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktai, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-146-1917/2012, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015).

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl ieškinio senaties taikymo. Ieškovė D. L., nors ir žinojo, kad Prienų miesto valdyba neatliko teisės aktuose nustatytų pareigų, tačiau dėl šių pareigų nevykdymo į teismą kreipėsi tik 2016 m. balandžio mėnesį, t. y. praėjus daugiau kaip 20 metų nuo to momento, kai, siekdama pratęsti žemės sklypo išsipirkimo procedūrą, turėjo pagrindą kreiptis į Prienų rajono valdybą su reikalavimu sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį arba į teismą su reikalavimu dėl Prienų rajono valdybos neveikimo.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei D. L. 300 Eur išlaidų, sumokėtų advokatei R. M. už jos interesų atstovavimą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Bendra teismo posėdžių trukmė sudarė 2 valandas, todėl advokatė už dalyvavimą teismo posėdžiuose galėjo skaičiuoti tik 149,60 Eur.

Trečiasis asmuo Prienų rajono savivaldybė pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą. Byloje yra aiškūs įrodymai, kurie patvirtina, kad ieškovei D. L. klausimas dėl žemės sklypo individualiai statybai skyrimo buvo svarstomas 1992 m. kovo 12 d. Visuomeninės konsultacinės miesto tarybos (protokolas Nr. 3), o vykdant Visuomeninės konsultacinės miesto tarybos priimtą 1992 m. kovo 12 d. sprendimą, buvo priimtas Prienų miesto savivaldybės 1992 m. kovo 12 d. potvarkis Nr. 49 „Dėl žemės sklypo suteikimo individualiai statybai L. D., J., gyv.(duomenys neskelbtini)“. Ieškovė pati nevykdė jai priskirtos pareigos tam, kad teisingai ir teisėtai būtų įteisintas ginčo žemės sklypas. Ieškovė ženkliai praleido ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ieškovės ir valdžios institucijų privalomų atlikti veiksmų santykį.

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovė dėl žemės sklypo pirkimo kreipėsi laiku, atitiko tiek Žemės reformos įstatymo 6 straipsnyje, tiek 1992 m. vasario 7 d. Vyriausybės nutarimo 89 1.1, 4.1 papunkčiuose apibrėžtus subjektiškumo požymius. Už suteikto ginčo sklypą  ieškovė atsiskaičiusi visiškai bei laiku. Visi byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo sklypas buvo suteiktas iki 1992 m. vasario 7 d.

Prieš priimant 1992 m. kovo 12 d. potvarkį Nr. 49 buvo atliktos visos reikiamos procedūros, pateikti visi dokumentai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai pažymėjo, kad ginčo sklypas ieškovei galėjo būti parduodamas ir po 1992 m. vasario 7 d., nes jo pardavimo procedūra prasidėjo iki 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 priėmimo.

Ieškovė neprivalėjo kontroliuoti valstybinių institucijų ir atsakyti už jų neveiklumą bei neefektyvų veikimą. Be to, ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad valstybės institucijos atliks joms priklausančius pagal teisės aktus veiksmus ir ieškovės teisė įsigyti nuosavybėn žemės sklypą materializuosis. Žemės sklypo įkainavimo aktai bei mokėjimo pranešimai, kaip tik ir patvirtina, kad buvo aiškus ieškovei parduodamo žemės sklypo dydis, ribos bei jo vertė. Pažymėtina, kad 1992 m. kovo 12 d. potvarkis Nr. 49 yra nenuginčytas, vadinasi galiojantis ir turi būti vykdomas.

Atsakovė pateiktuose teismui atsiliepimuose į ieškinį neprašė taikyti senaties terminą. Tokio prašymo nebuvo pareikšta nė vieno teismo posėdžio metu, senaties terminas buvo akcentuojamas pasisakant atsakovės atstovei, paskutinio teismo posėdžio metu. Akivaizdu, kad nesant atsakovės prašymo taikyti senaties terminą, pirmosios instancijos teismas net neturėjo teisinio pagrindo tai svarstyti.

Apeliacinio skundo argumentai dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
2. Žemės reformos įstatymo ( redakcija, galiojusi nuo 1992 m. sausio 25 d., žr. 1 pastraipą) 6 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad žemė privatinėn nuosavybėn gali būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms (personalinėms) įmonėms, privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai. To paties įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už perkamą žemę ar mišką, pirkėjo pasirinkimu, apmokama pinigais arba valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis ir tikslinėmis kompensacijomis (išskyrus žemės ūkio įmonės išmokas) arba ir pinigais, ir išmokomis bei kompensacijomis. Perkamos žemės ir miško kainą bei mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ patvirtino žemės sklypų pardavimo tvarką (toliau - Tvarka) ir žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisykles (toliau - Taisyklės), kuriose nustatyta nuosekli administravimo procedūrų seka, kuria įgyvendinama asmenų teisė įgyti nuosavybėn valstybinius žemės sklypus.
4. Žemės sklypo suteikimas ir pardavimas turėjo būti atlikti laikantis Vyriausybės nutarimu patvirtintos Tvarkos ir Taisyklių. Tvarkos 4.1.2 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai privatinėn nuosavybėn parduodami <...> piliečiams, kuriems iki šio nutarimo priėmimo dienos suteikti žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti. Jeigu tokio sklypo nuomininkas per vienerius metus nuo sklypo suteikimo naudotis dienos nepaklojo namo pamatų, šis sklypas jam neparduodamas, o sklypo naudojimo (nuomos) sutartis miesto (rajono) valdybos potvarkiu nutraukiama.
5. Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 6 - 12 punktuose buvo nustatyta detali tvarka įvykdyti žemės sklypo pirkimą ir įregistruoti nupirktą žemės sklypą. Gavusi asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba turėjo ne ilgiau kaip per mėnesį surašyti sklypo įkainojimo aktą bei jo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindinti su šiais dokumentais pirkėją; <...> supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas turėjo pateikti šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai (Taisyklių 8 punktas). Miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise turėjo tvirtinti savo potvarkiu. Potvarkyje turėjo būti nurodyti parduodamo sklypo duomenys. Miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise turėjo siųsti pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, banko įstaigos pavadinimą ir sąskaitos numerį, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką; įpareigoti miesto žemėtvarkininką paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Darbai, nurodyti šių Taisyklių 9.2 punkte, turėjo būti atlikti iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Laikotarpis nuo miesto (rajono) valdybos potvarkio priėmimo iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo negali būti ilgesnis kaip vienas mėnuo ( Taisyklių 9 punktas). Pirkėjas, gavęs pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos sumoka pranešime nurodytą sklypo kainą ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties (Taisyklių 10 punktas). Šių sąlygų nesilaikymas daro pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančią.
6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 23 d. nutartyje  civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2013 yra išaiškinta, kad valstybės turto perleidimą reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2008 nustatyta, kad sutarties projekto parengimo ir jo sąlygų derinimo su pirkėju procedūros nevykdymas daro neteisėtą, niekinį ir  nesukeliantį teisinių pasekmių valstybei atstovaujančios institucijos sprendimą dėl valstybės turto pardavimo (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Priešingu atveju būtų pažeisti konstituciniai valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo visos visuomenės labui principai. Vadinasi, valstybei priklausančio turto suteikimas ir pardavimas turi būti atlikti laikantis įstatymais ir Vyriausybės nutarimais nustatytos tvarkos.
7. Nustatyta, kad žemės sklypo suteikimo klausimas ieškovei buvo svarstytas Prienų miesto savivaldybės visuomeninės - konsultacinės miesto tarybos posėdyje 1992 m. kovo 12 d., kuriame nuspręsta skirti sklypą individualiai statybai, be kitų asmenų, ir ieškovei ( b.l.13). Ieškovė ir jos atstovė teigė, kad ieškovė prašymą suteikti jai žemės sklypą pateikė 1991 metų liepos mėnesį ( 2016 m. rugpjūčio 8 d. teismo posėdžio įrašas, nuo 11:50 min.). Tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie leistų laikyti šią aplinkybę įrodyta.   
8. Ieškovė pateikė į bylą ginčo sklypo raudonųjų linijų plano kopiją, kurio viršutiniame dešiniajame kampe įrašyta: „Prienų miesto savivaldybės 1992.02. ( neįskaitomi skaičiai) potvarkiu Nr. 31 žemė skirta L. D.“ ( b.l. 22). Pirmosios instancijos teismas, bandydamas išsiaiškinti šią aplinkybę, užklausė atitinkamus archyvus dėl 1992 m. vasario mėn. potvarkio Nr.31. Iš Kauno apskrities archyvo gautas 1992 m. vasario 19 d. potvarkis Nr. 31, iš kurio matyti, kad vykdant visuomeninės-konsultacinės miesto tarybos 1992 m. vasario 19 d. sprendimą nutarta suteikti 1500 kv.m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), individualaus gyvenamojo namo statybai M. D., P. ( b.l. 60).
9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ištyrusi paminėtus įrodymus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad „ieškovei žemės sklypas suteiktas individualaus namo statybai 1992 m. kovo 12 d. potvarkiu Nr. 49, kuris, kaip matyti iš byloje esančio sklypo raudonųjų linijų plano, yra tikslinantis Lietuvos Respublikos Prienų rajono Prienų miesto savivaldybės 1992 m. vasario (diena neįskaitoma) potvarkį Nr.31, kuriuo žemė skirta L. D. (b. l. 22)“ ir kad „ieškovė atitiko visus reikalavimus, numatytus 1992 m. vasario 7 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 89 4.1 punkte“.
10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad raudonųjų linijų plano kopija nėra pakankamas įrodymas, kad 1992 m. kovo 12 d. potvarkis skirti sklypą ieškovei  yra tikslinantis 1992 m. vasario mėn. potvarkį Nr. 31, nes potvarkyje Nr.31 nėra nuspręsta dėl sklypo skyrimo būtent ieškovei. Šiuo potvarkiu sklypas buvo paskirtas kitam asmeniui. Be to, sutiktina su apeliantės teiginiu, kad 1992 m. vasario mėn. potvarkis Nr. 31 buvo priimtas jau po 1992 m. vasario 7 dienos, todėl net jeigu jame ir būtų buvę kalbama apie ieškovę, tai nesuteiktų jai teisės pirkti sklypą  ne konkurso tvarka. 
11. Be to, pažymėtina, kad Tvarkos 4.2 punkte buvo nustatyta, kad jeigu sklypo nuomininkas per vienerius metus nuo sklypo suteikimo naudotis dienos nepaklojo namo pamatų, šis sklypas jam neparduodamas, o sklypo naudojimo (nuomos) sutartis miesto (rajono) valdybos potvarkiu nutraukiama. Kaip nustatyta byloje, ieškovė iki šiol nėra pastačiusi ginčo sklype gyvenamojo namo pamatų, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad  šis faktas pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant, ar atsakovas pagrįstai atsisako sudaryti su ieškove ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Priešingai, nebuvimas ginčo sklype ieškovės pastatytų namo pamatų reiškia, kad ieškovė dar 1993 m. kovo 12 d. neteko teisės pirkti žemės sklypą ne konkurso tvarka, nes per vienerius metus nuo žemės sklypo suteikimo nepaklojo namo pamatų, kai tokia sąlyga buvo imperatyviai nurodyta jau minėtoje žemės sklypų pardavimo Tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės  1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89.
12. Sutiktina su apeliantės argumentu, kad ieškovės atžvilgiu nebuvo vykdomi Taisyklių  6-12 punktai. Nors ieškovė 1992 m. gegužės 21 d. pateikė prašymą parduoti jai 0,15 ha žemės sklypą, ir jai buvo sudarytas žemės sklypo įkainojimo aktas  ( b.l.18,19), tačiau akte nėra nurodyta jo surašymo data, pažymėti tik 1992 metai. Ieškovės pateiktas antrasis žemės sklypo įkainojimo aktas yra iš dalies nebaigtas pildyti, nurodyti tik 1993 metai, nėra komisijos pirmininkės parašo ( b.l.20). Ieškovės pateiktame mokėjimo pranešime nurodyta, kad ieškovė už žemės sklypą yra sumokėjusi 1993 m. lapkričio 3 d. (b.l.21). Tuo metu ieškovė, kuri nebuvo įrengusi ginčo sklype namo pamatų, jau buvo netekusi teisės pirkti žemės sklypą ne konkurso tvarka ( žr. 21 pastraipą).
13. Byloje nėra duomenų, kad Prienų rajono  valdyba vykdė Taisyklių 7-12 punktus ( priėmė potvarkį dėl sklypo pardavimo ieškovei, patikslino sklypo ribas, nustatė pirkimo-pardavimo sutarties tvirtinimo laiką ir vietą, etc.). Ieškovė nuo 1993 m. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. neteikė paklausimų Prienų rajono valdybai dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ( b.l. 11-12).
14. Pirmosios instancijos teismas sprendime  svarstė atsakovės atstovės 2016 m. rugpjūčio 8 d. teismo posėdyje pareikštą prašymą dėl ieškinio senaties taikymo ir sprendė, kad ieškovė ieškinio senatį praleido ne dėl savo kaltės, nes ji „neprivalo raginti ir kontroliuoti valstybinių institucijų, ir neatsako už jų neveiklumą, be to, ji neatsisakė savo teisės“. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Ieškovė, jeigu ji manė, kad jos teisė pažeista, turėjo kreiptis į teismą per  nustatytą ieškinio senaties terminą, t.y. per dešimt metų ( CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Toks terminas skaičiuojant nuo pinigų už sklypą sumokėjimo dienos ( 1993 m. lapkričio 3 d.) suėjo 2003 m. lapkričio 3 dieną. Tačiau ieškovė į teismą nesikreipė, sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nereikalavo.
15. Ieškovė nuo 2003 metų mokėjo ginčo žemės sklypo nuomos mokesčius ( b.l. 23-24). Šie duomenys tik patvirtina, kad ieškovė žinojo arba turėjo žinoti apie savo teisės pažeidimą, t.y. kad ji yra žemės sklypo nuomininkė, o ne savininkė ( CK 1.127 straipsnio 1 dalis).
16. Teismas pažymi, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios ( Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimta 2016 m. birželio  9 dieną civilinėje byloje  Nr. 2A-382-464/2016). Šioje byloje nustatyta, kad ieškovė ieškinio senaties terminą, kuris buvo 10 metų, praleido žymiai, t.y. dvigubai, duomenų, kad ieškinio senaties termino metu egzistavo aplinkybės, trukdžiusios kreiptis į teismą, nepateikė, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą.
17. Įvertinus, kad žemės sklypas ieškovei buvo suteiktas po 1992 m. vasario 7 d., ginčo sklype ieškovė nepastatė namo pamatų, todėl prarado teisę pirkti žemės sklypą ne konkurso tvarka, spręstina, kad ieškinys yra atmestinas. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino  ir taikė materialinės teisės normas, padarė priešingas pateiktiems įrodymams išvadas, todėl sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas ieškinį atmesti ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
18. Priėmus naują sprendimą, panaikinamas ir bylinėjimosi išlaidų priteisimas ieškovei iš atsakovės ( CPK 93 straipsnio 1 dalis), todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovei iš atsakovės priimtini, ir skundas šioje dalyje tenkintinas.
19. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priteistinos iš ieškovės (6,54 Eur, CPK 96 straipsnio 2 dalis). Atsakovė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies

n u s p r e n d ž i a:

Apeliacinį skundą patenkinti. Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės D. L., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 6,54 Eur ( šešis eurus ir 54 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Diana Labokaitė

Arūnas Rudzinskas

Mindaugas Šimonis