Byla Nr. AN2-213-1020/2019

      Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-02813-2018-6

              Procesinio sprendimo kategorija: 6.1.; 21.1.7. 

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 13 d.

Vilnius

        Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal R. L. atstovo advokato Jono Kurlavičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 28 d. nutarimo, kuriuo R. L. pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta 1 000 EUR dydžio bauda, panaikinimo,

n u s t a t ė :

1.       2018 m. lapkričio 21 d. R. L. atžvilgiu Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo apsaugos ministerijos (toliau – VDI) surašė administracinio nusižengimo protokolą dėl pastarosios 2018 m. gegužės 15 d. padaryto ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo. 

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 28 d. nutarimu R. L. nubausta už tai, kad būdama UAB „L“, vadove, 2018 m. gegužės 15 d. apie 21.30 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), UAB „L“ (duomenys neskelbtini) klube „(duomenys neskelbtini)“, esant darbo sutarties požymiams leido dirbti I. Ž., I. M., R. M., D. U. ir G. Z., nesudariusi rašytinės darbo sutarties bei nustatyta tvarka nepranešusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) teritoriniam skyriui apie minėtų asmenų priėmimą į darbą, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 42 straipsnio 2 punktą, 43 straipsnio 1 dalį, taip pat Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pasak teismo, tarp minėtų moterų ir UAB „L“ sudarytos autorinės sutartys savo esme atitiko darbo sutarčiai būdingus požymius ir todėl su jomis nesudarius darbo sutarčių, R. L., kaip šios įmonės direktorė, turi atsakyti ANK tvarka už nelegalų darbą.

3.       Apeliaciniu skundu R. L. atstovas advokatas J. Kurlavičius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 28 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną R. L. atžvilgiu nutraukti, nes nepadaryta veika turinti administracinio nusižengimo požymių. Apelianto teigimu, nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant ANK 569 straipsnio nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigos. Remdamasis ANK 563, 566 ir 569 straipsnio nuostatomis apeliantas teigia, kad teismas netinkamai pritaikė nelegalų darbą reglamentuojančias materialinės teisės normas ir teismų praktiką šiuo klausimu, R. L. kaltę grindė prielaidomis, o ne visapusišku bylos duomenų ištyrimu. Teismas ištyrė ne visus byloje pateiktus įrodymus, vienų įrodymų nevertino, o kitus įrodymus tyrė atsietai nuo bylos esmės ir pateiktų įrodymų visumos. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad UAB „L“ direktorė, laikydamasi Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) reikalavimų, su šokių atlikėjomis sudarė autorinių paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias buvo atliekamos choreografinės kompozicijos; buvo mokami visi ATGTĮ numatyti mokesčiai, kas rodo, jog sudarytos autorinės sutartys buvo realios. Advokatas pažymi, kad nors autorinės sutartys Lietuvoje yra teisėtas ir leidžiamas būdas susitarti dėl choreografinių kompozicijų atlikimo, tačiau teismas nepagrįstai vertino, kad šiuo atveju šokėjos dirbo nelegaliai. Tai, kad minėtos sutartys buvo tinkamu teisinių santykių įforminimu patvirtina ir aplinkybė, jog praeityje VDI ir Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai, pagal jiems pateiktas autorines sutartis, nenustatė jokių teisės aktų nuostatų pažeidimų. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog VDI inspektoriai pagal savo kompetenciją pirmiausia turėtų teikti nustatytos formos dokumentus dėl pažeidimo, jei toks padarytas, pašalinimo, o šioje situacijoje pareigūnai UAB „L“ direktorei tokių reikalavimų neteikė ir jai iš karto buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, net nesuteikiant galimybės ištaisyti nurodytą pažeidimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad minėtas protokolas buvo surašytas neteisėtai, pažeidžiant įstatymo reikalavimus, ir dėl to administracinio nusižengimo teisena R. L. atžvilgiu turi būti nutraukta. Teismas nurodė, kad pačiose autorinėse sutartyse objektas, į kurį turi būti perduodamos autorių teisės, niekaip nėra konkretizuojamas, taip pat nenurodomi kūrinių pavadinimai, neaptariama kokios konkrečiai teisės bus perduodamos, todėl nėra aišku, dėl kokio būtent kūrinio sukūrimo ir atlikimo šalys susitarė. Tačiau apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino to, jog prie kiekvienos autorinės sutarties buvo pridedami priedai, kuriuose sutarties objektas (choreografijos kūrinys) buvo detalizuojamas, kas rodo, jog sutartys atitiko ATGTĮ reikalavimus. Tai, kad prieduose nenurodytos jų sudarymo datos ir nėra nurodyta, kad tai sutarčių priedai, jokiu būdu neleidžia jų vertinti kitaip, o tik kaip sudedamųjų sutarčių dalių, kadangi priedai tinkamai pasirašyti abiejų šalių, yra galiojantys ir aiškiai atitinkantys savo esmę. Šių priedų pateikimą VDI vėliau nulėmė tai, jog, kaip nurodė A. O., jis atsakydamas į inspektoriaus užklausimą nesuprato klausimo ir galvojo, kad norima, jog būtų pateiktas detalus šokio atlikimo aprašymas, todėl atsakė, jog jie to raštu nedetalizuoja. Pasak apelianto, minėtas asmuo nesuprato, kad inspektorius klausia apie tai, ar pas juos yra aprašytos choreografinės kompozicijos, nes priešingu atveju šiuos priedus būtų pateikęs. Visgi teismas tokias nepagrįstai kilusias abejones traktavo R. L. nenaudai. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nenustatė, jog įmonės direktorė būtų įpareigojusi šokėjas kurti naujas programas, jos šiuo klausimu buvo laisvos, o vien tai, kad prieš sudarydamos minėtas autorines sutartis merginos anksčiau tokių šokių nebuvo šokusios, nepaneigia to fakto, kad prieš jas sudarydamos jos savarankiškai išmoko šokių atlikimo. Teismo išvada, kad šokėjos vykdė darbo funkcijas ir nebuvo savarankiškos, pakluso darbdavio nurodymams, iš esmės yra grindžiama prielaidomis. Liudytojos, šokusios klube, patvirtino, kad dar prieš pasirašydamos autorines sutartis, jos jau turėjo parengusios šokio kompozicijas, kurias demonstruodavo prieš pasirašant sutartį, o sutartis pasirašius, jos demonstruodavo būtent minėtas konkrečias choreografines kompozicijas. Apylinkės teismas konstatuodamas, kad šokėjos nebuvo savarankiškos bei privalėjo paklusti darbdavio reikalavimams, nepagrįstai rėmėsi sutarties nuostatomis, kurios numato užsakovo reikalavimą pataisyti programą ir galimybę jam neaprobavus kūrinio vienašališkai nutraukti sutartį ir neišmokėti autorinio atlygio. Teismas, apelianto įsitikinimu, turėjo įvertinti tai, kiek realiai šokėjos buvo gavusios prašymų ir reikalavimų keisti programą, o liudytojos nenurodė nei vieno tokio atvejo. Be to, merginos nurodė, kad darbo grafiko nebuvo ir jos pačios nuspręsdavo, kada joms atvykti ir atlikti programas. Skunde kritikuojama ir teismo pozicija, jog sutartys su šokėjomis buvo sudaromos kelių mėnesių laikotarpiui, o po to vėl greitai pratęsiamos, kas liudija tęstinių tokių santykių (besikartojančių funkcijų atlikimo) pobūdį. Apelianto įsitikinimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad trumpalaikės sutartys buvo sudaromos pačių šokėjų pageidavimu dėl įvairiausių priežasčių. Nors teismas konstatavo, jog apie darbo teisinius santykius liudija ir periodiškas atlygio išmokėjimas, neatkreiptas dėmesys į tai, kad pačios šokėjos nurodė, jog minėtas užmokestis buvo mokamas įvairiai ir priklausomai nuo to, kiek tą mėnesį buvo atlikta kūrinių. Teismas neįvertino ir to, kad rašytiniai paaiškinimai, kuriuose dalis šokėjų nurodė atlygį gaunančios kartą per mėnesį, buvo surašyti VDI pareigūnams aktyviai į šį procesą besikišant – aiškinant ir diktuojant ką rašyti. Todėl šiuose dokumentuose nurodyti duomenys turi būti vertinami kritiškai. Apelianto įsitikinimu, teismui pateikta Kultūros ministerijos specialisto nuomonė dėl autorinės sutarties, kurioje teigiama, kad pateikta sutartis kelia abejonių dėl savo esmės ir teisinės prigimties bei, kad joje yra autorinėms bei intelektinių paslaugų teikimo sutartims nebūdingų nuostatų, nėra aktuali. Pirmiausia, apelianto įsitikinimu, Kultūros ministerija pagal savo kompetenciją neturi teisės aiškinti ATGTĮ nuostatų ir teikti privalomų išvadų dėl jų taikymo; kita vertus, šiuo atveju išreikšta tik abejonė, tačiau nebuvo pateikta jokia konkreti išvada, paneigiant sudarytų autorinių sutarčių esmę ir turinį. Atsižvelgiant į visa tai, apeliantas prašo visas abejones vertinti jo atstovaujamosios naudai ir procesą nutraukti.

4.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą VDI prašo skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą teismo nutarimą. Pasak VDI, apeliantas galimai klaidina teismą, kadangi VDI įstatyme numatyta, jog VDI inspektoriai, nustatę darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimus, privalo surašyti protokolus, reikalavimus, aktus ir kitokius patvirtintos formos dokumentus. Tačiau tiek nacionaliniai teisės aktai, tiek Lietuvos ratifikuotos Tarptautinės darbo organizacijos (toliau -TDO) konvencijos Nr. 81 17 straipsnio 2 dalis nurodo, kad inspektoriams paliekama teisė spręsti, ar perspėti arba duoti patarimą, ar patraukti arba rekomenduoti patraukti atsakomybėn asmenį padariusį darbo įstatymų pažeidimą. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad apeliantas reikalaudamas nesurašyti administracinio nusižengimo protokolo ir nurodydamas, kad R. L. turėjo būti suteikta galimybė ištaisyti nurodytą pažeidimą, tuo iš esmės pripažįsta ir supranta padaręs pažeidimą. Dėl VDI pareigūnų galimo kišimosi šokėjoms įvykio vietoje rašant paaiškinimus pažymima, kad procesiniuose veiksmuose dalyvavo ne tik VDI pareigūnai, tačiau ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjai, o taip pat į patalpą, kur minėtos moterys buvo apklausinėjamos, periodiškai užeidavo ir UAB „L“ direktorius A. O., todėl VDI pareigūnai neturėjo jokios galimybės diktuoti ar kitaip nurodinėti liudytojoms, ką rašyti paaiškinimuose. Be kita ko, tai patvirtina ir aplinkybė, jog VDI pareigūnų veiksmai liudytojams teikiant rašytinius paaiškinimus nebuvo apskųsti. Nors apeliantas nurodo, kad šokėjos buvo savarankiškos, nes joms nebuvo sudarytas darbo grafikas, VDI pažymi, kad UAB „L“ skelbimuose dėl siūlomo darbo kaip privalumas buvo nurodomas palankus darbo grafikas. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad sutarčių 5.1.8 punktas draudė šokėjoms atlikti savo programas kitose Vilniaus vietose. Be to, kaip teisingai pastebėjo teismas, sutarties 5.5 ir 6.2 punktas sudaro pagrindą užsakovui teikti nurodymus ir vadovauti šokėjoms dėl jų atliekamos programos, kas akivaizdžiai prieštarauja ATGTĮ nuostatoms. Teismui, kaip ir VDI, nekilo abejonių, kad kūrinių aprašymai buvo sudaryti jau po VDI atlikto patikrinimo, o tai patvirtina ir UAB „L“ atsiųstas elektroninis laiškas VDI, kad įmonė iki patikrinimo raštiškai neaptarinėdavo choreografinių kompozicijų. Teiginys, kad A. O. nesuprato klausimo yra nelogiškas, nes jis į klausimą atsakė išsamiai. Tik vėliau, R. L. pasirašius teisinių paslaugų sutartį su advokatu, t. y. 2018 m. spalio mėnesį, VDI buvo pateikti choreografinių kompozicijų aprašymai, nenurodant jų sudarymo datos. VDI nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog Kultūros ministerija nėra kompetentinga institucija aptariamoje srityje, nes ji formuoja valstybinę politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą kultūros ministrui pavestose srityse – profesionalusis menas, autorių teisės, atlikėjų ir kitos gretutinės teisės ir pan. Ši ministerija formuodama ir koordinuodama autorių teisių apsaugos politiką, vykdo kolektyvinio teisių administravimo asociacijų veiklos valstybinę priežiūrą, todėl VDI įsitikinimu, jos rašte išdėstytos aplinkybės yra svarbios bylai ir jomis galima vadovautis.

R. L. atstovo advokato J. Kurlavičiaus apeliacinis skundas atmestinas.  

5.       Apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, remdamasis byloje esančių duomenų visetu ir teismine praktika šios kategorijos bylose, pagrįstai ir teisėtai pripažino R. L. kalta pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos vertinimu, teismo išvada, jog UAB „L“ ir šioje įmonėje įdarbintas šokėjas siejo darbiniai teisiniai santykiai, nepagrįstai įforminti autorinėmis sutartimis, yra visiškai pagrįsta. Darydamas tokią išvadą teismas įvertino visus apeliaciniame skunde itin plačiai ir detaliai aptartus argumentus bei atitinkamai plačiau pasisakys dėl visų esminių skundo argumentų, taip pat ir duomenų, kurie yra reikšmingi sprendžiant dėl tarp UAB „L“ ir šokėjų sudarytų sutarčių pobūdžio.

6.       Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, tiek byloje esantys duomenys, tiek pati įvykio situacija VDI patikrinimo metu ir jau po patikrinimo, byloja, jog sudarant autorines sutartis šioje įmonėje iš esmės buvo siekiama įteisinti susiklosčiusius darbinius teisinius santykius.

7.       Apygardos teismas nesutinka su apelianto pozicija, kad taip vadinamų autorinių sutarčių priedai yra sudėtinė šių sutarčių dalis ir jų buvimas patvirtina, jog UAB „L“ įgydavo autorines teises į jau pačių šokėjų prieš sutarties sudarymą paruoštas choreografines kompozicijas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo (o taip pat ir VDI) išvada, jog šie priedai buvo parengti jau po VDI atlikto patikrinimo UAB „L“ yra pagrįsta bylos duomenų visetu, o priešinga nubaustosios atstovo pozicija yra deklaratyvi ir paneigta.

8.       Pirmiausia, vien jau tai, kad 2018 m. gegužės 15 d. įvykusio UAB „L“ patikrinimo metu pateikus su šokėjomis sudarytas autorines sutartis nebuvo pateikti minėti, kaip šių sutarčių priedai įvardinti, dokumentai, liudija apie tai, kad tokių dokumentų nebuvo. Kad tokių sutarčių priedai nebuvo sudaryti bent jau iki įmonės patikrinimo patvirtina UAB „L“ 2018 m. birželio 13 d. atsakymas elektroniniu paštu VDI (t. 1, b. l. 14). 2018 m. birželio 12 d. VDI inspektorius el. paštu kreipėsi į UAB „L“ nurodydamas, kad „nagrinėdamas Jūsų pateiktas šokėjų autorines sutartis pamačiau, kad su šokėjomis <...> raštu turi būti suderinta programa ir (ar) kūrinys. Jei taip yra padaryta, prašyčiau atsiųsti šias programas (tai liečia patikrinimo metu dirbusias šokėjas)“. Jau kitą dieną iš el. pašto adreso „(duomenys neskelbtini)” buvo gautas atsakymas, kad „Mes UAB L, kol kas raštiškai neaptarinėjame choreografinių kompozicijų, nes šio metų mūsų klube šoka neprofisionalios šokėjos. Sutartyje numatytas punktas tam atvejui, jeigu norėsime užsakyti kokiam nors įpatingam vakarui, kokia nors šokių grupę arba įžymų šokėją. Tai tada mums prireiktų raštiško programos aprašymo. Su mūsų dabartinėmis šokėjomis mes aptarinėjame žodžiu ju choreografinius šokius“ (t. 1, b. l. 14).

9.       Šio elektroninio laiško turinys paneigia apelianto keliamas versijas dėl to, kad A. O., kuris atsakė į VDI laišką, nesuprato ko jo buvo klausiama, o jei būtų supratęs – būtų pateikęs sutarties priedus. A. O. ne tik pateikė aiškų atsakymą, kad iki 2018 m. birželio 13 d. jie su neprofesionaliomis šokėjomis tokių sutarties priedų nesudarė ir kompozicijų aptarimas vyko žodžiu, tačiau ir apskritai paaiškino, kodėl toks sutarties punktas joje yra numatytas – t. y. jis reikalingas tik išskirtiniams atvejams, kai autorinės sutarties viena iš šalių yra šokėjas profesionalas, o šiuo metu jų klube tokie asmenys kompozicijų neatlieka. Apygardos teismo vertinimu, visa tai rodo, kad A. O. puikiai suvokė ko jo buvo klausiama ir net paaiškino, kokia tuometinė situacija yra susiklosčiusi įmonėje ir kodėl su neprofesionaliomis šokėjomis programos atskirai sudaromos nebuvo. Tokį apygardos teismo vidinį įsitikinimą patvirtina ir tai, kad 2018 m. rugsėjo 24 d. į VDI atvykusi R. L. taip pat šių priedų nepateikė, jie byloje buvo pateikti tik 2019 m. spalio 25 d., kai į šią įstaigą atvyko pastarosios advokatas. Tokių duomenų kontekste, aplinkybė, kad tariami sutarties priedai buvo pateikti tik praėjus daugiau kaip 5 mėnesiams nuo įmonėje vykdyto patikrinimo ir juose nebuvo nurodytos jų sudarymo datos, yra itin svarbi ir leidžianti daryti tvirtą išvadą, kad tokie sutarties priedai jos pasirašymo metu neegzistavo. 

10.       Minėti duomenys ir aplinkybės, leidžia daryti ir išvadą, kad su šokėjomis sudarytos sutarties objektas nebuvo apibrėžtas – kitaip tariant iš jos visiškai neaišku dėl kokio kūrinio atlikimo šalių buvo susitarta. Taigi, apygardos teismo vertinimu, vien jau tai, kad sutartyje nėra individualizuoto autorinės sutarties objekto, rodo, kad ši sutartis labiau atitinka darbo sutarčiai būdingus požymius.

11.       Teismo vidinį įsitikinimą, kad aptariamomis sutartimis buvo įforminti ne autorinio, tačiau darbinio pobūdžio santykiai, patvirtina ir šių sutarčių nuostatų analizė. Šioje dalyje itin svarbiomis laikytinos ir 2018 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – Kultūros ministerija) rašte nurodytos aplinkybės. Nors apeliaciniame skunde siekiama sumenkinti šio rašto įrodomąją reikšmę dėl neva šios institucijos nekompetencijos ir, kad jos padarytos išvados nėra kategoriškos, apygardos teismas pritaria VDI pozicijai, kad Kultūros ministerija turi plačią kompetenciją autorių teisių ir gretutinių teisių srityje – ji formuoja valstybinę politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą šioje srityje. Taigi jos specialistų išvados, nuomonės gali būti vertinamos kitų bylos duomenų kontekste ir formuoti teismo vidinį įsitikinimą tokios kategorijose byloje sprendžiamais klausimais. Šiuo atveju itin svarbu pastebėti, jog minėta Kultūros ministerijos pozicija iš esmės atitinka teismų praktiką, kurioje jau yra spręsti panašaus pobūdžio ginčai, kai naktiniame klube dirbančių šokėjų darbas įteisinamas autorinių sutarčių pagrindu (pvz. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.1.-13780-716/2016 (įsiteisėjęs 2017 m. sausio 12 d., Vilniaus apygardos teismui priėmus nutartį byloje Nr. ATP-10-318/2017)).

12.       Teismas sutinka su Kultūros ministerijos pozicija, jog vertinant bylose esančias sutartis, sudėtinga suprasti šios sutarties šalių tikruosius ketinimus. Nei sutarties 5.1.1.; 5.1.4.; 5.1.7. punktuose, nei visoje sutartyje iš ties nekalbama, kokius konkrečiai kūrinius įsipareigojama sukurti (nėra kūrinio apibūdinimo, nenurodoma išraiškos forma), taip pat nenurodomi kūrinių pavadinimai, neaptariama, kokios konkrečiai teisės bus perduodamos (kokiu būdu kūrinį bus galima panaudoti) pagal priėmimo – perdavimo aktą. Be kita ko, rašte pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, jog pagal pateiktos sutarties 5.1.13 punktą, autorius – atlikėjas savo lėšomis ir nuožiūra įsipareigoja parūpinti visas fonogramas ir jų laikmenas. Šiuo atveju jis įpareigojamas atlikti organizatoriaus UAB „L“ (kūrinio naudotojo) funkcijas; sutartyje yra daug nuostatų, kurios įpareigoja autorių – atlikėją atlikti organizacinį, techninį darbą, nesusijusį su atlikimu (5.1.13, 5.1.14, 5.1.15, 5.1.16, 5.1.17 punktai). Tokios, o taip pat ir kitos sutarties sąlygos nuostatos, ypatingai atspindinčios šokėjų kontrolę, draudimus ir pavaldumą įmonei (sutarties 5.1.8., 5.5. ir 6.2. punktų nuostatos), visumoje visiškai pagrįstai įvertintos kaip neatitinkančios autorinių ir intelektinių paslaugų teikimo sutarčių požymių (t. 1, b. l. 20-21).

13.       Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog byloje yra pateiktas vienas iš klubo skelbimų, kuriame be kita ko, buvo nurodyta, kad „merginas be patirties apmokysime šokio meno“ (t. 1, b. l. 73), todėl apeliacinio skundo teiginiai apie minėtų šokėjų savarankiškumą ir jų atliktų šokių, turint omenyje ir pastarųjų parodymus, kad iki tol jos nėra atlikusios tokių šokių, autorystę, atmestini kaip nepagrįsti.

14.       Nors apeliantas kritikuoja apylinkės teismo argumentus, jog autorinės sutartys buvo nuolat pratęsinėjamos ir tai rodo darbinės funkcijos atlikimo funkcijos pastovumą, apygardos teismo įsitikinimu, ši aplinkybė ir ilgas šokėjų įdirbis minėtoje įmonėje jau minėtų duomenų kontekste yra dar vienu bruožu, bylojančių apie darbinių teisinių santykių egzistavimą.

15.       Pažymėtina, kad, skirtingai nei teigia apeliantas, apylinkės teismas nenukrypo nuo teismų praktikos bylose, kuriose asmenys buvo pripažinti kaltais dėl nelegalaus darbo. Jau minėtame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.1.-13780-716/2016, kuriuo įmonės vadovas nubaustas už nelegalų darbą, pagal tuometines ATPK 413 straipsnio nuostatas, buvo susiklosčiusi savo esme itin panaši situacija. Minėtoje byloje teismas konstatavo, kad teisiškai formaliai moterys įmonėje dirbo būdamos pasirašiusios su įmone autorines sutartis, tačiau iš teisme apklaustų liudytojų parodymų ir rašytinių įrodymų byloje teismas nustatė, kad merginos klube buvo ir atliko baro šokėjų funkcijas, pačios kurdamos savo šokių kompozicijas. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad merginos kaip darbuotojos dirbo tam tikros, konkrečios profesijos ir kvalifikacijos – šokėjos – darbą. Iš pasirašytų autorinių sutarčių teismas nustatė, kad merginos buvo įpareigotos kurti ir atlikti programas, kurias esant darbdavio pareikalavimui, privalėjo koreguoti. Merginos buvo įpareigotos rūpintis savo apranga, šokių muzika. Šios ir kitos aplinkybės teismui sudarė pagrindą pripažinti, kad merginos klube šokėjų funkcijas vykdė paklusdamos įmonės, kaip darbovietės, nustatytai darbo tvarkai ir reikalavimams. Apygardos teismo vertinimu, įvardinta situacija yra itin panaši į susiklosčiusią šioje byloje, todėl darytina išvada, kad apylinkės teismas pripažindamas R. L. dėl jos vadovaujamoje įmonėje vykdyto nelegalaus darbo su darbuotojomis nepagrįstai sudarant autorines sutartis, esant darbo sutarties požymiams, ne tik pateikė išsamius ir detalius sprendimo priėmimo motyvus, tačiau toks teismo sprendimas atitiko jau anksčiau šios kategorijos bylose suformuotus teismo precedentus.

16.       Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytus argumentus, apygardos teismas konstatuoja, kad UAB „L“ vadovė, esant akivaizdiems darbo sutarties požymiams, su šokėjomis nepagrįstai sudarė autorines sutartis ir taip savo įmonėje vykdė nelegalų darbą.

17.       Turėdamas omenyje skundo argumentus apie tai, jog VDI pareigūnai R. L. atžvilgiu nepagrįstai iškart ėmėsi griežčiausių poveikio priemonių – t. y. jos atžvilgiu surašė administracinio nusižengimo protokolą, nepasiūlydami ištaisyti galimo pažeidimo, apygardos teismas įvertinęs šių pareigūnų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, neturi pagrindo nesutikti su VDI atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, jog tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės aktai inspektoriui suteikia diskreciją kiekvienu atveju spręsti, kokias poveikio priemones taikyti pažeidėjo atžvilgiu. Pažymėtina, kad pagal VDI įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas VDI inspektoriai privalo – nustatę darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimus, surašyti protokolus, reikalavimus, aktus ir kitokius patvirtintos formos dokumentus. Atsižvelgus į tai, kad šioje byloje konstatuoti būtent darbo įstatymo pažeidimai, akivaizdu, jog šioje situacijoje taikytinos būtent VDI įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos, suteikiančios platesnę diskreciją inspektoriams spręsti dėl poveikio priemonių pažeidėjų atžvilgiu. Be to, kaip ir pagrįstai nurodoma atsiliepime, tokią diskreciją VDI suteikia ir TDO konvencijos Nr. 81 nuostatos, tad konstatuotina, jog VDI inspektorius šioje situacijoje turėjo pagrindą be reikalavimo ištaisyti pažeidimus, surašyti R. L. atžvilgiu administracinio nusižengimo protokolą dėl nelegalaus darbo. Toks VDI inspektoriaus sprendimas visiškai pagrįstas ir atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes bei į tai, kad 2018 m. rugsėjo 24 d. į VDI skyrių atvykusi R. L. atsisakė rašyti pasiaiškinimą ir nepateikė reikiamų dokumentų.   

18.       Visi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi įtakos skundžiamo nutarimo teisėtumui ir pagrįstumui ir nėra esminiai. Apeliaciniame skunde nepasisakoma dėl nubaustajai paskirtos nuobaudos rūšies ir dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių ANK pažeidimų, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirti R. L. 1 000 EUR dydžio baudą. Ši bausmė yra ne tik tinkamai motyvuota, tačiau turint omenyje, kad jai paskirtas sankcijoje numatytas baudos minimalus dydis, ir ne per griežta, nes pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas jos atžvilgiu nėra.

19.       Atsižvelgdamas į visa tai, apygardos teismas konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 28 d. nutarimas, kuriuo R. L. pripažinta kalta pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, taigi naikinti ar keisti skundžiamo teismo sprendimo nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a:        

R. L. atstovo advokato Jono Kurlavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjas                                                         Ernestas Rimšelis