Civilinė byla Nr. e2A-959-657/2015

Teisminio proceso Nr. 2-20-3-01278-2014-2

                            Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

42.9.; 42.10.; 45.5. 55.; 121.14.; 121.21.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 21 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Baubienės, Egidijaus Tamašausko teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės AB „Lesto“ apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19-548/2015 pagal ieškovės AB „Lesto“ ieškinį atsakovams S. V., K. K., S. K., trečiajam asmeniui antstoliui D. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana).

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė AB „Lesto“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2014 m. birželio 27 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2-2760, kuria S. K. ir K. K. buvo perleistas miškų ūkio paskirties sklypas (reg. Nr. 49/14580, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014-06-30 sprendimu ieškovei AB LESTO iš atsakovo S. V. priteista 1.741,86 Lt skolos už suvartotą elektros energiją, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-06-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 54,00 Lt žyminio mokesčio. Įsiteisėjus teismo sprendimui ieškovė kreipėsi į antstolį dėl priteistos sumos išieškojimo. 2014-08-29 patvarkymu antstolis informavo, jog skolininkas pajamų ir turto neturi, skolos geranoriškai nemoka. S. V. 2014-04-29 priėmė palikimą ir, siekdamas išvengti prievolių kreditoriams vykdymo, netrukus pardavė paveldėtą miškų ūkio paskirties sklypą, atsakovams K.. S. V. yra ieškovės skolininkas; po to, kai buvo užfiksuotas pažeidimas – neteisėtas elektros energijos naudojimas – ir atsirado prievolė atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą, perleido savo turtą tretiesiems asmenims; neturi kito turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą ir skolos geranoriškai nemoka, todėl jis neturėjo sudaryti 2014-06-27 sandorio. Turto perleidimas iš esmės pažeidė ieškovės teises, nes ji prarado galimybes patenkinti teisėtus savo reikalavimus. Atsakovams apie S. V. skolas buvo žinoma, tačiau, nepaisant to, sandoris buvo sudarytas, todėl jie laikytini nesąžiningais CK 6.66 straipsnio 2 dalies prasme.

Atsakovai S. V., K. K., S. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2014-06-27 pirkimo – pardavimo sutartis nepažeidžia ieškovės teisių, kadangi žemės sklypas buvo nupirktas už 4.500,00 Lt, pinigai S. V. buvo perduoti prieš sudarant sutartį, todėl jo turtinė padėtis, perleidus minėtą nekilnojamąjį turtą, nepablogėjo. S. V. pardavė sklypą už protingą kainą, o gautų lėšų pakako atsiskaityti su kreditore, nes S. V. skola yra tik 1.741,86 Lt. Atsakovams K. nežinoma, dėl kokių priežasčių S. V. už parduotą turtą gautų pinigų nepanaudojo skolų dengimui, be to, jie neturėjo pareigos kontroliuoti, kaip jis tas lėšas panaudos. Atsakovai yra sąžiningi įgijėjai, nes sudarant pirkimo – pardavimo sutartį, jokių apribojimų žemės sklypui nebuvo nustatyta. Ieškinys yra nepagrįstas, nes nėra actio Pauliana instituto taikymui reikalingų sąlygų viseto.

Trečiasis asmuo antstolis D. J. nurodė, kad S. V. turi kito turto, tačiau iš jo negalimas išieškojimas, nes turto vertė gerokai didesnė negu skola. S. V. jau 2013 m. žinojo apie savo turimas skolas, kadangi jo atžvilgiu buvo vykdomi išieškojimai kitose vykdomosiose bylose. Be to, jis pats kaip skolininkas turėjo pareigą domėtis savo turimomis skolomis ir jų mokėjimo galimybėmis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas S. V. po ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties tapo nemokus, suteikė pirmenybę kuriam kitam kreditoriui, gerokai sumažino turto ar jo vertę ar kitaip pažeidė ieškovės teises, dėl ko ji prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus. Teismo nuomone, ieškovė neįrodė, jog atsakovas S. V. ar atsakovai S. K. bei K. K. buvo nesąžiningi ir siekė išvengti ir/ar apsunkinti skolinės prievolės įvykdymą ieškovės naudai. Priešingai, ištirti bylos įrodymai, leidžia teigti, kad ginčo žemės sklypas iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo nebuvo apsunkintas – jis nebuvo areštuotas, įkeistas kitiems kreditoriams, kuriems prievolių įvykdymo terminai jau buvo suėję, todėl ieškovė nebūtų galėjusi ir negali nukreipti išieškojimo į jį. Teismo vertinimu, priešingai, atsakovas S. V. pardavė jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą –  žemės sklypą už 4.500,00 Lt bei turėjo visas galimybes už gautą pinigų sumą ne tik atsiskaityti su kreditore AB LESTO, tačiau ir kitais turimais kreditoriais, kadangi jo skola ieškovei sudaro tik 1.741,86 Lt. Teismas sutiko su atsakovų S. K. ir K. K. argumentais, kad jiems negalėjo būti žinoma, kur atsakovas S. V. panaudojo už parduodamą žemės sklypą gautus pinigus ir dėl kokių priežasčių jis už parduotą turtą gautų pinigų nepanaudojo skolų dengimui, ir negali būti laikomi nesąžiningais. Be to, teismas sprendė, jog ieškovė savo reikalavimą nukreipia į didesnę sumą nei būtina jos reikalavimui patenkinti, kas prieštarauja kasacinio teismo praktikai, pagal kurią taikant actio Pauliana institutą, kreditoriaus reikalavimas turi būti nukreipiamas tik į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui tenkinti, o ne į kreditoriaus pageidaujamą sumą. Teismo nuomone, ieškovė neįrodė, jog, patenkinus ieškinį, ieškovės galimybė visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus ženkliai padidėtų. Atsakovas S. V. nors ir nedirba, tačiau jis savo vardu nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą, kurį sutiktų parduoti ir už gautus pinigus atsiskaityti su ieškove. Teismas pažymėjo, jog šalys neginčijo, kad atsakovas yra skolingas AB LESTO ir kitiems kreditoriams ir jo atžvilgiu yra vykdomas priverstinis išieškojimas. Teismas darė išvadą, jog, nors atsakovų S. V. ir S. K. bei K. K. 2014-06-27 pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovę ir atsakovą S. V. siejo teisiniai prievoliniai santykiai – S. V. padarė AB LESTO žalą, nemokėdamas už elektros energiją, taigi, ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą, tačiau vykdomas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014-06-30 sprendimas už akių atsakovų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu dar nebuvo priimtas ir įsiteisėjęs, todėl negalėjo būti žinomas atsakovams K.. Teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju ne tik nebuvo nustatytos visos CK 6.66 straipsnyje numatytos būtinos sąlygos sandorį pripažinti negaliojančiu, tačiau ieškovė ginčijamos sutarties atžvilgiu apskritai neturi actio Pauliana pagrindu reikalavimo teisės ir negali jos ginčyti. Atmetęs ieškinį, teismas iš ieškovės priteisė visas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė AB LESTO prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015-01-05 sprendimą ir ieškinį tenkinti. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai vertino bylos įrodymus ir darė nepagrįstas išvadas dėl actio Pauliana instituto taikymui būtinų sąlygų, nevertino liudytojų L. L. ir K. K. parodymų.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė pirkimo – pardavimo sutarties atžvilgiu neturi reikalavimo teisės, nes ieškovės reikalavimo teisės S. V. atsiradimą siejo tik su teismo sprendimo priėmimu. AB LESTO reikalavimo teisė S. V. atsirado 2014-02-20, kai buvo nustatytas neteisėtas elektros energijos naudojimas ir jam atsirado prievolė atlyginti žalą. Tuo tarpu 2014-06-30 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimu buvo tik apgintos kreditoriaus teisės.

Teismas atsakovų nesąžiningumą vertino vadovaudamasis visiškai formaliais kriterijais. Teismas atsižvelgė tik į tai, jog sandorio sudarymo metu žemės sklypas nebuvo areštuotas, todėl atsakovus laikė sąžiningais. K. K. žinojo apie S. V. skolas ir ta informacija buvo žinoma kitai sandorio šaliai, nes K. K. faktiškai rūpinosi ir sūnaus interesais sudarant sandorį. Nors prieš sudarydamas ginčijamą sandorį S. K. žinojo apie S. V. skolas, tačiau, nepaisant to, sudarė su juo sandorį, todėl laikytinas nesąžiningu.

Teismas darė nepagrįstas išvadas ir dėl pirkimo – pardavimo sutarties įtakos atsakovo S. V. mokumui. Po ginčijamo sandorio sudarymo, S. V. neteko turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, o gauti pinigai investuoti į remontą gyvenamojo namo, į kurį negali būti nukreiptas išieškojimas. Taigi, po sandorio sudarymo susidarė situacija, prilygstanti S. V. nemokumui, nes jam liko tik turtas, į kurį negali būti nukreiptas išieškojimas.

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai S. K. ir K. K. prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015-01-05 sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus. Teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, nenukrypo nuo kasacinės jurisprudencijos ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovė pirkimo – pardavimo sutarties atžvilgiu neturi actio Pauliana pagrindu reikalavimo teisės ir negali jos ginčyti. Teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovai yra sąžiningi įgijėjai, o ieškovė neįrodė, jog S. V. po ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties tapo nemokus, suteikė pirmenybę kuriam kitam kreditoriui, gerokai sumažino turto ar jo vertę, kitaip pažeidė ieškovės teises, dėl ko ieškovė prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus. Tai, kad teismas sprendime neanalizavo liudytojų K. K. ir antstolio padėjėjos L. L. parodymų, nėra pakankamas pagrindas panaikinti sprendimą.

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo antstolis D. J. nurodė, kad S. V., parduodamas vienintelį turtą, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas, tapo nemokus ir tuo pažeidė ne tik ieškovės, bet ir kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Byloje kilo ginčas dėl CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) taikymo ieškovei AB „Lesto“ ginčijant atsakovų sudarytą sandorį.

Pažymėtina, kad actio Pauliana ieškiniu siekiama apginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais šis, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui, pablogina savo turtinę padėtį, perleisdamas turtą kitiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t.y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-513/2014).

Ieškovė AB Lesto pareiškė reikalavimą actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančiu 2014 m. birželio 27 d sudarytą nekilnojamo turto (miškų ūkio paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 1 ha ploto), esančio (duomenys neskelbtini)) pirkimo – pardavimo sandorį, pagal kurį atsakovas S. V. pardavė šį turtą atsakovams K. ir S. K. už 4.500,00 Lt.

Byloje nustatyta, jog Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014-06-30 sprendimu ieškovės AB Lesto naudai iš atsakovo S. V. buvo priteista 1.741,86 Lt skolos už suvartotą elektros energiją, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-06-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 54,00 Lt žyminio mokesčio. Šioje byloje išduotas vykdomasis raštas pateiktas vykdyti antstolio D. J. kontorai. Nors sandorio sudarymo metu dar nebuvo priimto teismo sprendimo ir vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo dar nebuvo perduotas antstoliui, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė, kaip kreditorius, turėjo galiojančią reikalavimo teisę ir nėra praleidusi vienerių metų termino ieškiniui pareikšti.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, ar kitaip pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškovė teigia, kad ginčijamu sandoriu buvo sumažintas atsakovo S. V. turtas ir jis tapo nemokiu, be to atsakovas neprivalėjo ir neturėjo teisės sudaryti šio sandorio, nes šis asandoris pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus, tačiau kolegija su šias argumentais nesutinka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; kt.).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą – pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012). Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog perleisdamas šį turtą atsakovas S. V. netapo nemokus ir nesumažino savo turto tiek, jog nebūtų galimybės patenkinti kreditorės AB Lesto reikalavimų. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija sutinka.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenų nustatyta, kad atsakovui S. V. iki ginčijamo sandorio sudarymo nuosavybės teise priklausė 1 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) sav., bei gyvenamas namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). Iš pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė (masinis vertinimas) 2014-04-24 buvo 5.560,00 Lt. Tuo tarpu, skolininkas ieškovei yra skolingas tik 1.741,86 Lt skolos už suvartotą elektros energiją, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-06-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 54,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo S. V. turtinė padėtis po 2014 m. birželio 27 d. ginčijamo sandorio sudarymo tik nežymiai pasikeitė, tačiau iš esmės jo galimybės tinkamai įvykdyti turimą įsipareigojimą ieškovei nesumažėjo. Pažymėtina ir tai, kad ir būdamas nemokus, jeigu įstatymai nedraudžia, skolininkas turi teisę sudaryti sandorius, nesuteikiant pranašumo nė vienam kreditoriui.

Dėl neprivalėjimo sudaryti sandorio. Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 str. 1 d.). Ši sąlyga, visų pirma, suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad nenustatyta, jog sandorio šalys sudaryti ginčijamo pirkimo – pardavimo sandorio neprivalėjo, nes ginčo žemės sklypas nei iki ginčijamos sutarties sudarymo nei šiuo metu nebuvo ir nėra niekaip apsunkintas – jam nebuvo uždėtas areštas, jis nebuvo įkeistas kitiems kreditoriams, kuriems prievolių įvykdymo terminai jau buvo suėję. Teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos teismo išvadą laiko pagrįsta, nes ir kasacinis teismas yra nurodęs, kad egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, negali būti CK 6.66 straipsnio nuostatų kontekste vertinama kaip skolininko pareiga sudaryti kokius nors kitokius sandorius siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba kreditoriui perleisti turtą ar turtines teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009).

Dėl ginčo sandorių šalių nesąžiningumo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai vertino atsakovų nesąžiningumą, vadovaudamasis tik visiškai formaliais kriterijais. Tais atvejais, kai, taikant actio Pauliana institutą, ginčijamas atlygintinis sandoris, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas (CK 6.66 str. 2 d.). Bendriausia CK 6.66 straipsnio taikymo prasme skolininkas laikytinas nesąžiningu, jeigu jis žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia jo kreditoriaus teises. Nors civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, o CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Visais atvejais svarbu laikytis kreditoriaus, skolininko ir trečiojo asmens – turto įgijėjo interesų pusiausvyros. Apeliantės teigimu, atsakovo S. K. tėvas K. K. yra S. V. kaimynas, K. K. pas antstolį domėjosi S. V. skolomis, turėjo S. V. įgaliojimą tvarkyti paveldėjimo reikalus, todėl žinodami apie S. V. skolas, atsakovai negalėjo sudaryti sandorio ir S. K. negali būti laikomi sąžiningu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas taip pat vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma ir jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Teisėjų kolegija įvertina tas pirmosios instancijos teismo byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad iki ginčijamo pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo 2014-06-27 ieškovės AB Lesto reikalavimas dar nebuvo išspręstas, nes Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimas už akių buvo priimtas tik 2014-06-30, o įsiteisėjo tik 2014-07-31. Tokiu būdu pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu teismo sprendimo, kuriuo iš atsakovo S. V. buvo priteista 1.741,86 Lt skola už suvartotą elektros energiją, 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-06-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 54,00 Lt žyminis mokestis, nebuvo, todėl neįrodyta, kad atsakovams S. K. ir K. K. apskritai buvo žinoma apie tokio sprendimo galimą priėmimą sutarties sudarymo metu. Ta aplinkybė, kad K. K., domėjosi S. V. skolomis, nereiškia. kad sandorio šalys S. V., K. K. ir S. K. elgėsi nesąžiningai, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodytas ir atsakovų nesąžiningumas, sudarant ginčijamą sandorį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias actio Pauliana taikymo sąlygas – t.y. nenustatęs visų būtinų sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu sąlygų, ieškinį atmesdamas, teisingai išsprendė byloje nagrinėtą ginčą (CPK 330 str.). Pagal aukščiau išdėstytus argumentus nėra pagrindo tenkinti ieškovės apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais, todėl skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsakovai K. K. ir S. K. prašė priteiti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atmetus apeliacinį skundą, spręstinas klausimas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme. Atsakovai S. K. ir K. K. nurodė, kad apeliacinėje instancijoje turėjo 160,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ir pateikė išlaidas patvirtinančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovą pirmosios instancijos teisme atstovavo ta pati advokatė, į ginčijamo sandorio vertę, bylos sudėtingumo laipsnį, pobūdį, į tai, kad išlaidos neviršija Teisingumo ministro ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintų (2004-04-02 LR Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85) rekomendacijose numatytų rekomenduojamų priteistinų maksimalių užmokesčio dydžių už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) civilinėse bylose, apeliacinis skundas yra netenkintinas, kolegija sprendžia, kad šios išlaidos priteistinos iš ieškovės atsakovams S. K. ir K. K. (CPK 98 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 330 straipsniu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės AB LESTO, juridinio asmens kodas 302577612, atsakovams S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir K. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 160,00 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                                    Žibutė Budžienė

Aušra Baubienė

        Egidijus Tamašauskas