Civilinė byla Nr. e3K-3-186-421/2024

Teisminio proceso Nr. 2-34-3-01418-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.6.38; 2.6.8.7; 2.6.11.5

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Birštono šiluma“ ieškinį atsakovei B. D. dėl skolos priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybinė energetikos reguliavimo taryba. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo nutartimi nepatvirtintos taikos sutarties, nustatančios daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektams tiekiamos šilumos energijos paskirstymo bendraturčiams tvarką, teisinę galią jos šalims, pasikeitus šių santykių teisiniam reguliavimui.

2.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 116,18 Eur skolą ir 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovė nurodė, kad atsakovė savo bute yra įsirengusi individualią šildymo sistemą, todėl ji turi mokėti tik už daugiabučiame name, kuriame yra šis butas, esančių bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Atsakovė atsisakė sudaryti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį su ieškove, tačiau sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais. 2002 m. gegužės 27 d. ieškovė ir daugiabučio gyvenamojo namo gyventojai, atsijungę nuo centralizuotos šildymo sistemos, Prienų rajono apylinkės teisme pasirašė taikos sutartį; pagal ją šiems gyventojams nebuvo taikomas mokestis už bendrųjų patalpų šildymą. 2017 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus naujiems Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) (dabar Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (toliau – Taryba) patvirtintiems šilumos paskirstymo metodams, ieškovė kreipėsi į ją dėl mokesčio bendrosioms reikmėms taikymo pirmiau minėto pastato gyventojams ir jai buvo paaiškinta, kad šiems gyventojams turi būti skaičiuojamas mokestis už bendrosioms reikmėms suvartotą šilumos kiekį. Atsakovė nesumokėjo ieškovės apskaičiuotų įmokų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Alytaus apylinkės teismas 2023 m. liepos 24 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės 116,18 Eur skolą bei 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5.       Teismas nustatė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso butas Nr. 8, esantis name, kuriame funkcionuoja dvi nepriklausomos šildymo sistemos – dviejų apatinių aukštų gyventojams šilumą ir karštą vandenį tiekia ieškovė, o dviejų viršutinių aukštų gyventojai naudojasi autonominėmis šildymo sistemomis; namo laiptinėse nėra centralizuotos šildymo sistemos inžinerinių tinklų. Atsakovė savo bute yra įsirengusi individualią šildymo sistemą. 2002 m. gegužės 27 d. ieškovė ir butų Nr. 7, 8 ir 9 gyventojai, siekdami taikiai išspręsti Prienų rajono apylinkės teismo nagrinėtą civilinę bylą, susitarė, kad ieškovė nuo 2002 m. gegužės 1 d. neskaičiuos butų Nr. 7, 8, 9 ir 19 savininkams mokesčių už šilumos energijos dalį, tenkančią namo bendrojo naudojimo patalpoms, ir priskaičiuos ją centralizuotai tiekiamą šilumą naudojančių butų savininkams. 

6.       Įvertinęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo nuostatas bei kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad visi daugiabučio namo bendraturčiai privalo mokėti mokesčius už šilumos kiekį, suvartotą bendrosioms reikmėms, nepriklausomai nuo šildymo būdo ir kitų aplinkybių. Tais atvejais, kai pastato bendrojo naudojimo patalpose (laiptinėse) įrengti šildymo prietaisai, šilumos kiekis, suvartotas bendrosioms reikmėms, apima šilumos kiekį, suvartojamą šildant bendrojo naudojimo patalpas, ir šilumos nuostolius, patiriamus tiekiant šilumą šilumos tiekimo vamzdynais nuo pastato šilumos punkto iki butų (kitų patalpų), o kai pastato bendrojo naudojimo patalpose šildymo prietaisų nėra, tai vartotojai privalo apmokėti tik šilumos nuostolius, patiriamus tiekiant šilumą šilumos tiekimo vamzdynais nuo pastato šilumos punkto iki butų (kitų patalpų). 

7.       Teismas nurodė, kad atsakovė yra namo bendrųjų konstrukcijų ir bendrojo naudojimo patalpų bendraturtė, todėl ji turi tokias pačias prievoles dėl bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų kaip ir kiti butų (patalpų) savininkai, nors savo butą yra atjungusi nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Atsakovė proporcingai savo daliai privalo atsakyti ieškovei už namo bendrosioms reikmėms tiekiamą ir bendrojo naudojimo patalpoms šildyti sunaudojamą energiją. Nors ieškovė nebuvo sudariusi su atsakove individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, jos pareiga atsiskaityti už šilumą, reikalingą pastato bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kyla iš teisės aktų (CK 4.76 ir 4.82 straipsnių, 6.383 straipsnio 1 dalies, 6.388 ir 6.391 straipsnių, Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalių, 25 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio 3 dalies, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297).

8.       Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklėse, patvirtintose Komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121, nustatyta, kad šilumos paskirstymą pagal Komisijos rekomenduojamus arba vartotojų siūlomus ir su Komisija suderintus šilumos paskirstymo metodus atlieka šilumos tiekėjas; šilumos paskirstymo metodas yra taikomas visam pastatui; kol pastato butų ir (ar) kitų patalpų savininkai parengs ir suderins su Komisija šilumos paskirstymo metodą, atitinkantį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipą bei šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo–vartojimo riba įrengtus atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, taikomas Komisijos rekomenduojamas šilumos paskirstymo metodas, labiausiai atitinkantis pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipą bei šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo–vartojimo riba įrengtus atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus. Nagrinėjamu atveju visas pastate suvartotas šilumos kiekis nustatomas pagal vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso, matuojančio šilumos kiekį pastatui ir karštam vandeniui šildyti, rodmenis. Todėl nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. šilumai paskirstyti taikomas Šilumos pagal vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstymo metodas Nr. 4, patvirtintas Komisijos 2016 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. O3-183 (toliau – Metodas Nr. 4). Kai pastate yra butų ir (ar) kitų patalpų, atjungtų ar niekada nebuvusių prijungtų prie pastato bendrosios šildymo sistemos, nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. papildomai taikomas Šilumos kiekio pastato naudingajam plotui šildyti ir bendrosioms reikmėms nustatymo bei paskirstymo metodas Nr. 5, patvirtintas Komisijos 2016 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. O3-184 (toliau – Metodas Nr. 5). Šiluma vartotojams ginčo name yra skirstoma pagal Metodus Nr. 4 ir Nr. 5, o šilumos kiekis, sunaudotas bendrosioms reikmėms, nustatomas pagal Metodą Nr. 5. Įsigaliojus naujai Metodo Nr. 5 redakcijai, nebeliko galimybės nustatyti šilumos kiekio dalies, skirtos pastato bendrosioms reikmėms, koeficiento šalių susitarimu; kai pastato bendrojo naudojimo patalpose šildymo prietaisai teisėtai neįrengti ar teisėtai demontuoti, šilumos kiekio dalies, paskirtos pastato bendrosioms reikmėms, koeficientas yra 10 proc. (Metodo Nr. 5 3.1.2 punktas). Atsakovės skola apskaičiuota taikant šią nuostatą. 

9.       Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2024 m. sausio 23 d. nutartimi paliko nepakeistą Alytaus apylinkės teismo 2023 m. liepos 24 d. sprendimą.

10.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šalių pasirašyta taikos sutartis nebuvo patvirtinta teismo nutartimi (civilinė byla Nr. 2-135-05/2002 buvo nutraukta ieškovei atsisakius ieškinio), todėl ji neturi šalims galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) galios CK 6.985 straipsnio prasme. Be to, pasirašant taikos sutartį tokio pobūdžio teisiniai santykiai dar nebuvo aiškiai reglamentuoti. Tik nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo nuostatų pakeitimai ir neliko galimybės nustatyti pastato bendrosioms reikmėms priskirtos šilumos kiekio dalies koeficiento šalių susitarimu.

11.       Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus vertino atsakovės argumentus, kad ji, kaip buto, kuriame įrengtas autonominis šildymas, savininkė, neprivalo mokėti už namui tiekiamą centralizuotą šildymą, kadangi centralizuotai šildomi ne tik tokį šildymo būdą pasirinkusių vartotojų butai, bet toks šildymas naudojamas ir bendrosioms namo reikmėms. Byloje yra nustatytos sąlygos, kurioms esant patalpų, neprijungtų prie centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, savininkas turi pareigą mokėti už tiekiamą šilumos energiją, sunaudotą bendrosioms reikmėms.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

12.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2023 m. liepos 24 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, suteikiančias taikos sutarčiai įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.983 straipsnis), ir nepagrįstai vadovavosi poįstatyminiais teisės aktais. Šalių sudaryta taikos sutartis buvo pasirašyta visų byloje dalyvavusių asmenų. Šalys paprašė teismo patvirtinti šią sutartį, tačiau teismas nusprendė ne patvirtinti taikos sutartį, o priimti ieškovės pateiktą ieškinio atsisakymą, nurodė, kad šalims pavyko susitarti, ir paskirstė teismo patirtas dokumentų siuntimo išlaidas taikos sutartyje nurodytu būdu. Nors taikos sutartis neturi res judicata galios, ji turi įstatymo galią jos šalims (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Taikos sutartis yra sudaryta neapibrėžtam terminui, nė viena iš šalių nėra jos nutraukusi, todėl sutarties sąlygos yra privalomos šalims ir sutartis negali būti keičiama vienos iš šalių sprendimu, išskyrus įstatyme nurodytus atvejus. Teisės normų pokyčiai po sutarties sudarymo savaime nesudaro pagrindo teismo tvarka keisti jos sąlygas. 

12.2.                      Taikos sutartis buvo sudaryta vadovaujantis namo gyventojų bendrijos susirinkimo protokolu. Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1-173, 22 punkte nustatyta, kad šilumos paskirstymo metodą buitiniai šilumos vartotojai pasirenka CK 4.85 straipsnyje nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Komisijos rekomenduotų taikyti arba su ja suderintų metodų. Buitiniai šilumos vartotojai dar 2002 m. balandžio 12 d. susirinkime pasirinko individualų šilumos paskirstymo metodą, kuris, pasirašius taikos sutartį, buvo suderintas su šilumos tiekėja (ieškove).

12.3.                      Metodai Nr. 4 ir Nr. 5 – tai poįstatyminiai teisės aktai; jie negali konkuruoti su įstatymuose nustatytu reglamentavimu, bet turi būti grindžiami įstatymais. Ginčo šalims aukštesnę – įstatymo – galią turi dar iki minėtų poįstatyminių aktų įsigaliojimo sudaryta taikos sutartis. Teismai nepagrįstai taikė Metodo Nr. 5 nuostatas, nors šalys įstatymo galią turinčia taikos sutartimi buvo pasirinkusios individualų šilumos paskirstymo metodą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl taikos sutarties, reglamentuojančios daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektams tiekiamos šilumos energijos paskirstymo bendraturčiams tvarką, vykdymo pasikeitus šių santykių teisiniam reguliavimui

13.       CK 1.2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniai santykiai yra reglamentuojami vadovaujantis sutarties laisvės principu. Šio principo turinys yra atskleistas CK 6.156 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, sudaryti CK nereglamentuotas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), taip pat savo nuožiūra nustatyti sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos yra nustatytos imperatyviose teisės normose (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Toks šių nuostatų turinys rodo, kad sutarčių laisvės principas suteikia civilinių teisinių santykių subjektams plačią diskreciją priimti sprendimą dėl jų sutartinių santykių – tiek, kiek tai nepažeidžia įstatymų nuostatų, šalys turi laisvę nuspręsti, sudaryti ar nesudaryti sutartį, su kokiu asmeniu ją sudaryti, kokias teises ir pareigas prisiimti jos pagrindu ir kokias sąlygas nustatyti.

14.       Šalims sudarius sutartį, jos sąlygos šalims tampa privalomos.

15.       Sutarčių privalomumo principo nepaneigia, sutarties negaliojimo ar atsisakymo ją vykdyti nelemia ir nepateisina ir vėliau po sutarties sudarymo pasikeitęs šalių sutartimi įtvirtintiems santykiams taikytinas teisinis reguliavimas. Nors sutarties laisvės principas, kaip minėta, yra ribojamas imperatyviomis įstatymų normomis, o CK 6.157 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai įtvirtinta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Tai reiškia, kad sutartis, kuri jos sudarymo metu neprieštaravo tuo metu galiojusioms teisės normoms ir atitiko šalių valią, negali būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nors vėliau teisinis reglamentavimas ir būtų pasikeitęs. Vis dėlto šiuo aspektu pažymėtina, kad nurodyta CK 6.157 straipsnio 2 dalies norma turi būti taikoma ne mechaniškai, bet atsižvelgiant į sutarties sąlygas ir į konkrečios taikytinos imperatyviosios normos pobūdį ir tikslus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-686/2017, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

16.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl taikos sutarties, kuria buvo išspręstas klausimas dėl gyvenamojo namo bendraturčių pareigų, susijusių su šio namo bendrojo naudojimo objektų išlaikymu (atsiskaitymu už jiems tiekiamą šilumos energiją), vykdymo pasikeitus šiuos teisinius santykius reglamentuojančioms teisės normoms. Byloje nustatytos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės: 1) atsakovei nuosavybės teise priklauso butas, esantis daugiabučiame gyvenamajame name, kuriame veikia dvi nepriklausomos šildymo sistemos, t. y. daliai butų šilumą ir karštą vandenį tiekia ieškovė, kituose butuose (įskaitant ir atsakovės butą) yra naudojamos autonominės šildymo sistemos, namo laiptinėse nėra centralizuotos šildymo sistemos inžinerinių tinklų; 2) ieškovė ir butų, kuriuose yra įrengtos autonominės šildymo sistemos, savininkai dar 2002 m. gegužės 27 d. sudarė taikos sutartį ir išsprendė kilusį ginčą dėl įmokų, mokėtinų už name esančių bendrojo naudojimo objektų šildymą, paskirstymo: šalys susitarė, kad ieškovė nuo 2002 m. gegužės 1 d. neskaičiuos nurodytų butų savininkams įmokų už šilumos energiją, tiekiamą namo bendrojo naudojimo objektams, ir jiems tenkančią šilumos energijos dalį priskaičiuos centralizuotai tiekiamą šilumos energiją naudojančių butų savininkams. Nors minėta taikos sutartis nebuvo patvirtinta teismo nutartimi, ji buvo patvirtinta šalių parašais ir ilgą laiką buvo jų vykdoma. Tačiau vėliau ieškovė, nepaisydama ankstesnio šalių susitarimo, pradėjo skaičiuoti atsakovei mokestį už jai tenkančią šilumos energijos, skirtos bendrojo naudojimo objektams šildyti, dalį, nurodydama, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo nauji šilumos paskirstymo metodus reglamentuojantys teisės aktai ir nebeliko galimybės nustatyti šilumos kiekio dalies, skirtos pastato bendrosioms reikmėms, koeficiento šalių susitarimu.

17.       Bylą išnagrinėję teismai pritarė ieškovės pozicijai, kad atsakovei kilo pareiga mokėti jai tenkančią gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektams tiekiamos šilumos energijos kainos dalį, ir patenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės jos priskaičiuotas įmokas. Grįsdami tokią poziciją, teismai rėmėsi įstatymų nuostatomis, reglamentuojančiomis daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio pareigas, susijusias su šio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūra, taip pat bylos nagrinėjimo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu dėl šilumos energijos, tiekiamos bendrojo naudojimo objektams, skirstymo metodų. Teismai nesirėmė šalių anksčiau sudarytos ir jų vykdytos taikos sutarties sąlygomis – apeliacinės instancijos teismas, paaiškindamas tokį sprendimą, nurodė, kad šalių pasirašyta taikos sutartis nebuvo patvirtinta teismo ir neturi res judicata galios, be to, jos pasirašymo metu ginčo santykiai nebuvo aiškiai reglamentuoti, o šiuo metu aptariamus klausimus reglamentuoja ieškovės nurodytos teisės normos. 

18.       Teisėjų kolegija, vertindama atsakovės kasaciniame skunde iškeltus klausimus, visų pirma, pažymi, kad teismai pagrįstai nurodė, jog daugiabučiame gyvenamajame name esančių butų savininkai, kaip šio namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčiai, turi pareigą išlaikyti bendrojo naudojimo objektus, be kita ko, mokėti už šiems objektams tiekiamą šilumos energiją. Ši pareiga kyla iš įstatymo nuostatų. Antai CK 4.82 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. CK 4.83 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) turi teisę naudotis gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektais pagal jų funkcinę paskirtį, nepažeisdamas kitų patalpų savininkų (naudotojų) teisių ir teisėtų interesų. Vadovaujantis CK išdėstytu reglamentavimu, butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti (CK 4.83 straipsnio 3 dalis); be to, jie privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.82 straipsnio 3 dalis).

19.       Kasacinis teismas, aiškindamas teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atžvilgiu, yra nurodęs, kad jose yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui ir bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Taikant šią taisyklę yra teisiškai nereikšminga bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių patiriamos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam taisyklė taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-611/2017, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Pareiga padengti išlaidas, kilusias eksploatuojant ir išlaikant daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektus, kyla visiems namo bendraturčiams nepaisant to, naudojasi ar ne konkretus bendraturtis tam tikrais bendrojo naudojimo objektais.

20.       Pirmiau nurodytos bendraturčio pareigos prižiūrėti ir išlaikyti daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektus sudėtinė dalis, be kita ko, yra ir šioje byloje aktuali bendraturčio pareiga atsiskaityti už bendrojo naudojimo patalpoms šildyti panaudotą energiją. Kasacinio teismo praktikoje šiuo klausimu yra pažymėta, kad daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkų padėtis šilumos energijos vartojimo atžvilgiu dvejopa: kaip vartotojas, abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams, bet kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendroms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita dalis (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes, pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas, kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-823/2021, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

21.       Ankstesniuose šios nutarties punktuose aptarta daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio pareiga proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama ir tiems butų savininkams, kurie, kaip atsakovė, yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos. Aiškindamas tokią poziciją, kasacinis teismas nurodė, kad net ir ta aplinkybė, jog laiptinėse yra atjungti (neįrengti) šildymo įrenginiai – radiatoriai, nepagrindžia, kad laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų – šiluma į namo butus yra tiekiama šilumos energijos vamzdynu; šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-823/2021, 30 punktas). Taigi, net ir tuo atveju, kai namo laiptinėse nėra šildymo įrenginių, yra patiriamos šilumos sąnaudos bendrojo naudojimo objektams šildyti ir šias išlaidas turi padengti namo bendraturčiai. 

22.       Šilumos energijos paskirstymo vartotojams pagrindai ir tvarka yra nustatyti teisės aktuose. Pavyzdžiui, tokios nuostatos yra išdėstytos Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Tarybos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Aptariamoje nuostatoje taip pat nurodyta, kad šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Tarybos rekomenduotų taikyti metodų, o kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Taryba; kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. 

23.       Kasacinis teismas, įvertinęs tiek pirmiau nurodyto Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, tiek ir kitų teisės aktų normas, reglamentuojančias šilumos paskirstymo vartotojams metodus ir jų nustatymo tvarką, yra išaiškinęs, kad teisė pasirinkti visam pastatui taikytiną šilumos paskirstymo metodą priklauso pastato butų ir kitų patalpų savininkams, o šilumos tiekėjas tinkamiausią, atsižvelgiant į pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipą ir įrengtus atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, šilumos paskirstymo metodą gali parinkti tik tuo atveju, jei atitinkamo sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka nepriima pastato bendraturčiai. Kasacinis teismas šioje byloje taip pat nurodė, kad pastato bendraturčių pasirinktas arba šilumos tiekėjo teisės aktų nustatyta tvarka parinktas šilumos paskirstymo metodas tampa su pastato šilumos vartotojais sudarytų šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių dalimi (individualiai aptarta šios sutarties sąlyga), o rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų pasikeitimas po pastato bendraturčių sprendimo pasirinkti taikytiną metodą pats savaime nėra pakankamas pagrindas šio sprendimo netaikyti, t. y. keisti šalių sudarytą šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-823/2021, 36 ir 44 punktai). Kitaip tariant, bendraturčiams pasirinkus ir sutartyje įtvirtinus konkretų šilumos paskirstymo metodą, sutarties šalims turi būti taikomas būtent šis metodas.

24.       Šios bylos šalys, kaip minėta, susitarė dėl daugiabučiame gyvenamajame name taikytino bendrojo naudojimo objektams tiekiamos šilumos energijos paskirstymo metodo, sudarydamos taikos sutartį kitoje teismo anksčiau nagrinėtoje byloje. CK 6.983 straipsnio, reglamentuojančio taikos sutarties sampratą, 1 dalyje taikos sutartis yra apibrėžta kaip sutartis, kuria šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Taigi, taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), todėl šalys gali pasirinkti, kokias tarpusavio nuolaidas taikys, kokiu būdu ir apimtimi išspręs kilusį teisminį ginčą, taip pat kurioje proceso stadijoje tai padarys (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 140 straipsnio 3 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019, 47 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). 

25.       Atsižvelgiant į tai, buvo ar nebuvo patvirtinta teismo nutartimi, taikos sutartis gali įgyti dvejopą teisinę galią jos šalims. Teismui patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, tokia taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią (CK 6.985 straipsnio 1 dalis), savo ruožtu teismo nepatvirtinta taikos sutartis tokios galios neįgyja. Vis dėlto nepriklausomai nuo to, patvirtinta teismo ar ne, teisėtai sudaryta ir galiojanti taikos sutartis, kaip ir bet kuri kita civilinė teisinė sutartis, šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), turi būti vykdoma (lot. pacta sunt servanda) ir gali sukelti tam tikrus teisinius padarinius. Kai taikos sutartis sudaryta jos šalių ir nepatvirtinta teismo, jos galiojimui, keitimui, nuginčijimui, vykdymui ir kt. klausimams taikomos bendrosios sandorių ir sutarčių teisės taisyklės ir jose nustatyta tvarka. Teismo nepatvirtintos taikos sutartys ir į jas panašaus pobūdžio susitarimai turėtų būti laikomi teisiškai saistančiais sutarties privalomumo principo pagrindu, išskyrus atvejus, kai tokia sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei arba turi valios ydų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-701/2023, 62–63 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

26.       Nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta, kad šalių sudaryta taikos sutartis būtų prieštaravusi jos sudarymo metu galiojusioms teisės aktų nuostatoms, neatitikusi šalių valios ar prieštaravusi kitų namo bendraturčių interesams (priešingai, šalių pasirašytoje taikos sutartyje yra pažymėta, kad ji yra sudaryta remiantis namo bendrijos susirinkimo priimtu sprendimu, be to, byloje nėra nustatyta, kad kiti namo bendraturčiai, kuriems taikos sutarties pagrindu kilo pareiga mokėti už visą namo bendrojo naudojimo objektams šildyti sunaudotą centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, būtų reiškę prieštaravimus dėl taikos sutartyje nustatyto ir faktiškai taikyto šilumos energijos paskirstymo metodo). Aplinkybes, kad taikos sutartis atitiko šalių valią ir neprieštaravo teisiniam reguliavimui, iš esmės pripažįsta ir pati ieškovė, savo procesiniuose dokumentuose nurodžiusi, kad laikotarpiu, kai buvo sudaryta aptariama taikos sutartis, ginčo teisiniai santykiai nebuvo reglamentuoti teisės normomis, ir patvirtinusi, kad ji vykdė taikos sutarties sąlygas ir ilgą laiką skirstė įmokas už namo bendrojo naudojimo objektams patiektą šilumos energiją būtent taikos sutartyje nurodytu būdu. Byloje nėra nustatyta, kad šalių sudaryta taikos sutartis būtų pasibaigusi, nutraukta ar kitokiu būdu netekusi galios. Todėl, kitaip nei vertino bylą išnagrinėję teismai, ši sutartis, nors ir nebuvo patvirtinta teismo nutartimi ir neįgijo res judicata galios, jos šalims turi įstatymo galią ir turi būti jų vykdoma sprendžiant klausimą dėl bendrojo naudojimo objektams tiekiamos šilumos energijos paskirstymo.

27.       Ieškovės ir bylą išnagrinėjusių teismų kaip reikšminga įvertinta aplinkybė, kad taikos sutarties galiojimo metu pasikeitė ginčo santykiams taikytinas reglamentavimas ir šalims nebeliko galimybės savo susitarimu nustatyti šilumos kiekio dalies, skirtos pastato bendrosioms reikmėms, koeficiento, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nesuponuoja priešingos išvados dėl šalių sudarytos taikos sutarties galiojimo ir šalių pareigos ją vykdyti. Šioje nutartyje jau minėta (žr. nutarties 15 ir 23 punktus), kad nei teisės aktų, reglamentuojančių šilumos energijos paskirstymo metodus, nei imperatyvių teisės normų pasikeitimas savaime nesudaro pagrindo nevykdyti anksčiau teisėtai sudarytos sutarties sąlygų, todėl ir šiuo atveju taikos sutartis jos šalims galioja, nepaisant vėliau pasikeitusio teisinio reglamentavimo.

28.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą išnagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias teismo nutartimi nepatvirtintos taikos sutarties teisinę galią jos šalims ir pasikeitusio ginčo santykiams taikytino teisinio reglamentavimo įtaką sutarties galiojimui, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė, nepaisydama ją saistančios taikos sutarties nuostatų, pasikeitus teisiniam reguliavimui, turėjo pagrindą skaičiuoti atsakovei įmokas už jai tenkančią bendrojo naudojimo objektams tiekiamos šilumos energijos dalį. Dėl šios priežasties bylą išnagrinėję teismai nepagrįstai tenkino ieškovės pareikštą reikalavimą ir priteisė jai iš atsakovės skolą už tiektą šilumos energiją. Esant tokioms aplinkybėms, nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo priimtus procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29.       Panaikinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, teisėjų kolegija perskirsto šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija taip pat paskirsto dalyvaujančių byloje asmenų kasaciniame teisme patirtas išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

30.       Atsižvelgiant į tai, kad išnagrinėjus bylą kasacine tvarka buvo panaikinti ieškovei palankūs teismų procesiniai sprendimai ir jos ieškinys buvo atmestas, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos. Patenkinus kasacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovė. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė nepateikė teismui dokumentų, pagrindžiančių jos patirtas išlaidas, todėl klausimas dėl jos pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimo nėra sprendžiamas. Apeliacinės instancijos teisme atsakovė prašė teismo priteisti jai iš ieškovės 1050 Eur, sumokėtus už apeliacinio skundo parengimą. Grįsdama šį prašymą atsakovė pateikė 2023 m. rugpjūčio 21 d. sąskaitą, taip pat 2023 m. liepos 26 d. ir 2023 m. rugpjūčio 1 d. pinigų priėmimo kvitus. Kasaciniam teismui atsakovė pateikė duomenis (2024 m. rugsėjo 12 d. pinigų priėmimo kvitą), kad ji sumokėjo 1000 Eur už kasacinio skundo parengimą. Atsakovės prašomos atlyginti procesinių dokumentų parengimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, pagrindu apskaičiuotų didžiausių už tokio pobūdžio dokumentų parengimą priteistinų sumų, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl jų atlyginimas priteistinas iš ieškovės. Bendra atsakovei iš ieškovės priteistina suma sudaro 2050 Eur (1050 Eur + 1000 Eur). 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartį ir Alytaus apylinkės teismo 2023 m. liepos 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Birštono šiluma“ ieškinį atsakovei B. D. dėl skolos priteisimo.

Priteisti atsakovei B. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Birštono šiluma“ (j. a. k. 152840633) 2050 (du tūkstančius penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Danguolė Bublienė 

        Donatas Šernas

        Dalia Vasarienė