Administracinė byla Nr. N444-1113/2009
Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4; 45.4.5(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. birželio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano
Ablingio, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus
(pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo A. Č.-P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutarimo A.
Č.-P. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Teisėjų kolegija
n u s t
a t ė :
I.
Vilniaus miesto
vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos
pareigūnas 2008 m. vasario 7 d. surašė administracinio teisės pažeidimo
protokolą A. Č.-P. pagal Lietuvos Respublikos
administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2
dalį bei 130 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji, 2007 m. gruodžio 12 d.
vairuodama automobilį, pravažiuodama pro stovintį automobilį, buvo neatidi,
nepaliko tarpo iš šono, užkliudė sustojusį automobilį ir jį apgadino, iš eismo
įvykio vietos pasitraukė. Protokole nurodyta, kad tuo ji pažeidė Kelių eismo
taisyklių (toliau – KET) 53, 171 bei 271 punktų reikalavimus.
2008 m. kovo 13 d.
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo
priežiūros tarnybos pareigūno nutarimu A. Č.-P. pagal ATPK
127 straipsnio 2 dalį paskirta 100 litų bauda, o pagal ATPK 130 straipsnio 1
dalį – 3000 litų bauda. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, jai paskirta galutinė
nuobauda – 3000 litų bauda.
A. Č.-P. skundu prašė teismą nutarimą dėl administracinės
nuobaudos jai paskyrimo panaikinti ir bylą jos atžvilgiu nutraukti. Jos manymu,
nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant ATPK 257, 284
straipsnių reikalavimus, netinkamai išaiškinus ir pritaikius KET nuostatas. Teigė
automobilio „BMW“ nekliudžiusi ir iš eismo įvykio vietos nepasišalinusi. Paaiškino,
kad R. A. vairuotas automobilis staiga, pažeisdamas
„Stop“ ženklo, KET 145, 152, 183 punktų reikalavimus, neįvertinęs, kad
priešpriešinė eismo juosta Totorių gatvėje ne laisva, išvažiavo iš šalutinio
kelio į priešingos krypties važiuojamąją juostą, sudarydamas avarinę situaciją
bei vos neatsitrenkdamas į jos vairuoto automobilio priekinę dalį. Be to,
kalbėdamas mobiliuoju telefonu, jis pradėjo signalizuoti, o baigęs kalbėti, ėmė
rodyti nepadorius gestus, atsidaręs langą šaukė necenzūrinius žodžius,
reikalaudamas pasitraukti iš kelio. Kadangi už jos vairuoto automobilio buvo
sustoję keli automobiliai, ji pasitraukti negalėjusi ir, automobilio „BMW“
vairuotojui paaiškinusi, kad jo automobilis įvažiavo į priešingos krypties
juostą, todėl privalo pasitraukti. Paaiškino, jog nors toje vietoje abu
automobiliai galėjo prasilenkti nekliudydami vienas kito, R.
A. pradėjo važiuoti link jos automobilio tokiu būdu, kad ji, norėdama
prasilenkti, turėjo užvažiuoti ant šaligatvio. Užvažiavusi dviem ratais ant
šaligatvio ir palaukusi, kol „BMW“ pravažiuos pro jos automobilį, A. Č.-P. nurodė nuvažiavusi į darbovietės kiemą ir ten
palikusi automobilį stovėti. Jokių trenksmų, automobiliams prasilenkiant, teigė
negirdėjusi ir, stebėdama savo automobilio kairės pusės veidrodėlį, jokio
kontakto nepastebėjusi. Po valandos praeidama pro incidento vietą, pamačiusi
stovintį tą patį automobilį „BMW“, kuris buvo pavažiavęs kiek toliau ir kur kas
arčiau privažiavęs prie savo pusės dešiniojo kelkraščio. Pareiškėjos teigimu,
bylą nagrinėjusi institucija neišsiaiškino visų eismo įvykio aplinkybių, priėmė
neteisėtą bei nepagrįstą nutarimą. Pareiškėja pažymėjo, jog pagal policijos
pareigūnų nubraižytą autoįvykio schemą „BMW“ visu korpusu stovėjo priešingoje
eismo juostoje. Jos teigimu, protokole nepagrįstai nurodyta, kad ji važiavo pro
stovintį automobilį, taip teigia tik pats R. A. Netgi
darant prielaidą, kad, prasilenkiant automobiliams, tarp jų buvo kontaktas ir
buvo nubrėžtos „BMW“ galinės durelės bei „Toyota“ veidrodėlis (kaip aiškina R. A.), pareiškėjos teigimu, iš eismo įvykio schemos,
liudytojų ir net paties R. A. paaiškinimų akivaizdu, kad
KET pažeidė ne ji, o R. A., todėl jai nebuvo tikslo
pasitraukti iš eismo įvykio vietos. Pareiškėja paaiškino, kad automobilis „Toyota“
yra beveik 10 metų senumo, todėl ant jo korpuso yra įvairių įbrėžimų, negalima
teigti, kad visi ant šio automobilio esantys įbrėžimai padaryti būtent šio incidento
metu. Pareiškėja pažymėjo, jog R. A. nurodo naujus,
lyginant su jo pirminiame paaiškinime nurodytais, jo automobiliui padarytus
įbrėžimus, nors iš pateiktų bendrovės „Lietuvos draudimas“ darytų fotonuotraukų
ant galinių „BMW“ durelių jokių įbrėžimų nematyti. Atkreipė dėmesį į tai, kad R. A. nurodytas liudytojas A. B. apie
jokį automobilio „BMW“ durelių apgadinimą neužsiminė, be to, šio asmens
paaiškinimai prieštarauja R. A. paaiškinimams dėl
automobiliui „BMW“ padarytų apgadinimų vietos. Pažymėjo, jog iš karto po
incidento sudarytoje schemoje nurodoma, kad „BMW“ įbrėžtos galinės kairės pusės
durys ties rankenėle (įbrėžimas 2 mm pločio, 3 cm ilgio) išilgai kėbulo 84 - 85
cm aukštyje, tuo tarpu Transporto priemonių techninės apžiūros akte Nr.
3-33175/2079 jos vairuoto automobilio veidrodėlio įbrėžimas užfiksuotas apie 90
cm aukštyje, taigi, skiriasi automobiliams padarytų apgadinimų aukštis. Pareiškėja
nurodė, jog automobilio „Toyota“ veidrodėlio korpuso dažų ir automobilio „BMW“
durelių dažų pavyzdžiai lyginamajai ekspertizei paimti nebuvo, taip pat nebuvo
atliktas automobilių sustatymas, kuris galėjo akivaizdžiai paneigti R. A. teiginį, kad automobilio „Toyota“ veidrodėlis galėjo
nubraižyti jo vairuoto automobilio „BMW“ galines dureles.
A. Č.-P. teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad nukentėjusiojo
automobilis iš Labdarių gatvės įsuko dideliu greičiu, net nesustojo prieš „Stop“
ženklą. A. Č.-P. teigimu, automobiliams susilyginus, tarp
jų korpusų buvo maždaug 20-40 cm tarpas, o tarp veidrodėlių - 10-15 cm tarpas,
todėl jie galėjo prasilenkti, nekliudę vienas kito. Pareiškėja nurodė, jog „BMW“
vairuotojas nuvažiavo į priekį, o ji prasilenkimo momentu stovėjo. Prasilenkusi
ji nematė, kaip toli gatve pavažiavo nukentėjusysis, ar sustojo, ar buvo
išlipęs iš automobilio, ar ieškojo liudininkų. Paaiškino, kad ją matė
nukentėjusysis, kai maždaug po valandos pėsčia ji ėjo į teatrą, tačiau nesakė,
kad iškvietė policiją.
Pareiškėjos atstovas teigė,
kad nukentėjusysis pažeidė KET 144 punkto reikalavimus, nepaisė reikalavimo
sustoti prieš „Stop“ ženklą. Pažymėjo, kad jokie „Toyota“ apgadinimai, kurie
galėjo būti padaryti susidūrimo metu, automobilio apžiūros metu nenustatyti,
kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik
tyčia.
Nukentėjusysis R. A. atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad automobiliu važiavo Odminių gatve iki jos sankirtos su Totorių
gatve, o tada pasuko į dešinę ir važiavo Gedimino prospekto link. Nurodė, kad Totorių
gatvės dešinėje pusėje stovėjo automobiliai, priešais jo automobilį Gedimino
prospekto link lėtai judėjo 3-4 automobiliai. Kadangi iš dešinėje pusėje
esančio kiemo į Totorių gatvę įsukęs automobilis stabdė ta kryptimi judančius
automobilius, susidarė spūstis. Tuo metu priešinga kryptimi atvažiavo
automobilis „Toyota“, kuris užvažiavo ant šaligatvio ir bandė prasilenkti su jo
vairuotu automobiliu. Kadangi toje vietoje buvo kelio susiaurėjimas, ir, norint
prasilenkti, automobiliams reikėjo praleisti vienas kitą, o priešais jo
automobilį stovėjo kiti automobiliai, teigė neturėjęs galimybės pasitraukti ir
stovėjęs vietoje, tuo tarpu automobilio „Toyota“ vairuotoja, nelaukdama, kol
atsilaisvins gatvė, bandė kuo greičiau pravažiuoti susidariusią kliūtį. Automobiliui
„Toyota“ važiuojant pro jo automobilį, dėl susidariusios spūsties teigė stovėjęs
vietoje. Tuo tarpu „Toyota“ prasilenkdama pasuko daugiau į kairę pusę ir
veidrodėliu atsirėmė į jo automobilio galines kairiąsias dureles, o priekiniu
dešiniu bamperiu - į „BMW“ kairįjį galinį bamperį. Teigė, kad kuomet jis „Toyota“
vairuotojos geranoriškai paklausė, kur ji taip skuba, jam buvo atsakyta
keiksmažodžiais. Nurodė, kad jam nuėjus link savo automobilio ir pasiėmus
mobilųjį telefoną, automobilis „Toyota“ nuvažiavo, tačiau jis spėjo įsidėmėti
jo valstybinius numerius ir kito automobilio vairuotojo, mačiusio įvykį, paprašė
paliudyti. Įvykio liudininkui A. B. nuvažiavus, liko stovėti
Totorių gatvėje ir telefonu pranešė apie eismo įvykį, nurodydamas iš eismo
įvykio vietos pasišalinusio automobilio valstybinį numerį, taip pat apie įvykį
pranešė draudimo bendrovei. Nukentėjusysis nurodė policijos laukęs apie 3 val.,
iš įvykio vietos pasišalinęs išvažiavus policijos pareigūnams. Paaiškino, jog sekančią
dieną bendrovės “Lietuvos draudimas” darbuotojas nufotografavo jo automobilį
(b.l.37-40).
Nukentėjusysis R. A., teisme apklaustas liudytoju, paaiškino, jog prisilietimas
buvo labai švelnus, nes jo automobilio greitis buvo apie 0 km/val., o pareiškėjos
- 3-4 km/val., jokio smūgio nebuvo. R. A. teigimu, kadangi
jis tuoj pat išlipo iš automobilio, pareiškėja turėjo suprasti, kad buvo
kontaktas, be to, ji pati turėjo matyti, kad atsirėmė į jo automobilį. Paaiškino,
jog pokalbis su pareiškėja truko apie 30 sekundžių, kad jis visą laiką matė
Labdarių gatvėje ties „Stop“ ženklu stovėjusį liudininko „BMW“, o kai
pareiškėja nuvažiavo, sustabdė šį BMW ir paprašė vairuotojo (tai buvo A. B.) paliudyti. Policijos pareigūnams apie bamperio
apgadinimus teigė nepasakęs todėl, kad jų nepastebėjo, juos pamatė tik kitą
dieną, nuplovęs automobilį, be to, kadangi turi Kasko draudimą, draudimo
kompanijos atstovas jį apžiūrėjo labai detaliai. Apie šį apgadinimą pripažino policijai
pranešęs tik 2008 m. sausio mėnesį, kai automobilis jau buvo suremontuotas.
Rašydamas paaiškinimą, teigė to apgadinimo neakcentavęs, nes rašė dėl
kaltininkės automobilio valstybinio numerio patikslinimo.
Nukentėjusiojo atstovas,
palaikydamas nukentėjusiojo poziciją, teigė, kad nutarimas yra pagrįstas ir
teisėtas, pažymėjo, kad pareiškėja privalėjo vadovautis KET bendrosiomis
nuostatomis, kurios įpareigoja eismo dalyvius gerbti vienas kitą, vairuoti
saugiai. Nurodė, kad toje gatvės vietoje lenkti nedraudžiama, lenkiant
įvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą - taip pat, kad nukentėjusysis duoti
pareiškėjai kelio negalėjo dėl to, kad ir prieš jį, ir už jo stovėjo kiti
automobiliai. Pažymėjo, kad kilus menkiausiai abejonei dėl galimo kontakto tarp
automobilių, A. Č.-P. privalėjo pasilikti įvykio vietoje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės
19 d. nutarimu skundą patenkino iš dalies - Vilniaus miesto vyriausiojo
policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2008 m.
kovo 13 d. nutarimą dalyje, kurioje A. Č. –P. patraukta
atsakomybėn už pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą,
panaikino ir bylą šioje dalyje nutraukė. Nutarimo dalį, kuria A.
Č.-P. už pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirta
100 Lt bauda, teismas paliko nepakeistą.
Teismas konstatavo, jog institucija skundžiamą nutarimą
grindė administracinio teisės pažeidimo protokolu (b.l.10), pareigūno A. A. tarnybiniu pranešimu (jame nurodyta, kad eismo įvykį
matė A. B., tačiau liudininko įvykio vietoje nebuvo), nukentėjusiojo
R. A. paaiškinimais, A. Č.-P. 2008
m. sausio 25 d. rašytiniu paaiškinimu (pagal jį „BMW“ vairuotojas iš pradžių jokių
pretenzijų dėl automobilio apgadinimo jai nereiškė), E. U. D. 2008 m. sausio 29 d. paaiškinimu
(ji patvirtino, kad jokių automobilių kontakto garsų nebuvo, ant A. Č.–P. automobilio jokių apgadinimo žymių nesimatė), A. B. 2008 m. sausio 29 d. paaiškinimu (pagal jį automobilis „Toyota“
neleido pravažiuoti automobiliui „BMW“ ir jo automobiliui, privertė juos
sustoti, todėl automobilio „BMW“ vairuotojas paprašė praleisti jų automobilius,
tačiau automobilio „Toyota“ vairuotoja pradėjo važiuoti, dešine automobilio
puse užvažiuodama ant šaligatvio, ir pravažiuodama kliudė automobilio „BMW“ veidrodėlį;
teigė, kad garso neįmanoma buvo negirdėti, kad automobilio „BMW“ vairuotojas
bandė sustabdyti nuvažiuojantį automobilį „Toyota“, tačiau to jam nepavyko
padaryti), 2007 m. gruodžio 12 d. sudaryta eismo įvykio vietos schema, kurią
pasirašė automobilio „BMW“ vairuotojas R. A. ir vyr.
patrulis A. P. (iš jos matyti, kad automobilis „BMW“ dėl
kliūties važiavo gatvės viduriu), minėtoje schemoje užfiksuotu nukentėjusiojo
automobilio „BMW“ apgadinimų aprašymu (nurodyta, kad įbrėžtos galinės kairės
pusės durys ties rankenėle, įbrėžimas 2 mm pločio, 3 cm ilgio, išilgai kėbulo
84-85 cm aukštyje), automobilio „Toyota Celica“ techninės apžiūros aktu Nr.
3-33175/2079 bei šio automobilio apgadinimų fotolentele (iš jų nustatyta, kad
šiam automobiliui apie 90 cm aukštyje įbrėžtas šoninis kairės pusės
veidrodėlis), automobilio „BMW“ apgadinimų fotolentele (iš jos nustatyta, kad
šiam automobiliui įbrėžtos galinės kairės pusės durys ties rankenėle bei
galinis bamperis kairėje pusėje).
Teismas pažymėjo, jog ATPK 127 straipsnio 2 dalyje neapibūdinamas
automobiliui padarytų sugadinimų (apgadinimų) mastas, todėl laikytina, jog
atsakomybę pagal minėtą teisės normą užtraukia bet koks objektyviai galimas
užfiksuoti turto (automobilio) sugadinimas (apgadinimas). R.
A. pirminiame paaiškinime policijos pareigūnui nurodė, kad turėtų būti
apgadintas kito automobilio veidrodėlis, t.y. veidrodėlį nurodė kaip
automobilio dalį, vienintelę kontaktavusią su jo automobiliu, tik toks
apgadinimas buvo rastas ir apžiūrėjus automobilį „BMW“. Liudytoju apklaustas
policijos pareigūnas A. P., sudaręs eismo įvykio vietos
schemą, paaiškino, kad paprastai užfiksuojami visi matomi automobilio
apgadinimai, kad jei apžiūrint nukentėjusiojo automobilį jis būtų matęs kokių
nors kitų šviežių apgadinimų, būtų užfiksavęs ir juos. R. A. 2007
m. gruodžio 12 d. teigė matęs, kad pareiškėjos automobilio kairės pusės
veidrodėlis kliudė jo automobilio galines duris prie durų rankenėlės, tačiau jokio
pareiškėjos automobilio priekinio kairiojo bamperio kontakto su „BMW“ galiniu
kairiuoju bamperiu ir pastarojo apgadinimo neminėjo. Todėl teismas galimo eismo
įvykio metu, kurio dalyviai buvo A. Č. – P. ir R. A., automobiliui „BMW“ padarytais apgadinimais laikė tik
papildomuose duomenyse apie eismo įvykį, esančiuose prie 2007 m. gruodžio 12 d.
schemos, užfiksuotus R. A. automobilio „BMW“ apgadinimus.
Išanalizuotų bylos įrodymų, abiejų eismo įvykio dalyvių (A. Č.-P. savo pirminiame paaiškinime neneigė „sunkiai
prasilenkusi“) bei liudininkų išdėstytos įvykių chronologijos pagrindu padaryta
išvada, kad abu automobiliai kontaktavo būtent tomis dalimis, ant kurių rasti
objektyviai matomi pėdsakai. Pareiškėjos motyvas dėl dažų pavyzdžių nepaėmimo atmestas
kaip nepagrįstas, nes nėra jokių duomenų (įskaitant ir pačios pareiškėjos
skundą) apie tai, kad dažų pėdsakų ant kurio nors automobilio buvo likę.
Teismas pažymėjo, jog darant išvadas apie abiejų automobilių apgadinimų aukštį,
būtina įvertinti neginčijamą aplinkybę, kad kontakto metu pareiškėjos vairuotas
automobilis dešiniaisiais ratais buvo užvažiavęs ant šaligatvio, taigi, šio
automobilio kairysis veidrodėlis nebuvo tokioje padėtyje, kaip jis pavaizduotas
fotolentelėje.
Teismas konstatavo, jog pareiškėjos nubaudimas pagal ATPK
127 straipsnio 2 dalį administracinio teisės pažeidimo protokole priežastiniu
ryšiu susietas su jos padarytais KET 53, 171, 271 punktų pažeidimais. Dėl KET
271 punkto taikymo teismas pasisakė, kad juo remtasi klaidingai, nes pagal
protokole suformuluoto pažeidimo esmę turėjo būti taikomas KET 269.4 punktas.
Kadangi abu eismo įvykio dalyviai patvirtino, kad nuo eismo įvykio vietos iki
sankryžos yra apie 40-50 metrų, teismo konstatavimu, KET 152 punktas šiuo
atveju taip pat netaikytinas ir nėra aktualu, iš kurios gatvės (Odminių ar
Labdarių) į Totorių gavę įsuko nukentėjusysis, bylos išnagrinėjimui reikšminga
tai, kuris iš automobilių turėjo pirmumo teisę. Pareiškėja teigė, kad iki
susigretinimo su R. A. vairuotu automobiliu stovėjo savo
eismo juostoje, nes praleidinėjo iš priekio važiuojančius automobilius, o gatvei
tapus laisvai, pradėjo važiuoti, bet jai kelią užtvėrė iš Labdarių gatvės į jos
eismo juostą staiga įsukęs „BMW“, tuomet ji užvažiavo ant šaligatvio. R. A. teigė jau lėtai važiavęs Totorių gatve iš dalies jam
priešpriešine eismo juosta paskui kitus automobilius, kai pamatė iš priekio
dešiniaisiais ratais šaligatviu važiuojantį pareiškėjos automobilį. Įvertinus
tai, kad gatvė eismo įvykio vietoje nepažymėta ištisine linija (KET 144, 161 p.)
ir kad dešinėje kelio pusėje (R. A. važiavimo kryptimi)
leidžiamas automobilių parkavimas, nuspręsta, jog R. A.,
įvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, formaliai KET reikalavimų
nepažeidė. Teismas manė esant įrodyta, jog R. A. automobilis
jau iš dalies buvo priešpriešinėje jam eismo juostoje, kai jam iš priekio
atvažiavo A. Č. – P. vairuotas automobilis, todėl konstatavo,
jog ji privalėjo duoti kelią R. A., kad jis išvažiuotų į
savo eismo juostą ir netrukdytų kitiems eismo dalyviams. Tokią poziciją teismas
grindė ne tik R. A., kaip liudytojo, įspėto dėl
atsakomybės už paaiškinimų teisingumą, parodymais, bet ir kitais įrodymais. E. U. D. 2008 m. sausio 29 d.
paaiškinime teigė, kad R. A. automobiliui jau esant iš
dalies priešpriešinėje eismo juostoje, iš priekio atvažiavo tamsus, t.y. A. Č. – P. automobilis. Panašiai aiškino ir liudytojas A. B. Teismas pažymėjo, kad net darant prielaidą, kad
incidento pradžia buvo tokia, kokią ją atpasakoja A. Č.- P.,
byloje surinkti įrodymai leidžia teigti, kad R. A. automobilis
stovėjo, kai A. Č. (P.) jį pravažiavo, atsitraukus už BMW
stovėjusiam vienam ar dviems automobiliams (tai matyti iš jos pačios 2008 m.
sausio 25 d. paaiškinimo). Teismo nuomone, būtent A. Č.-P.,
keisdama važiavimo kryptį (nuvažiuodama nuo šaligatvio ir lenkdama kliūtį),
turėjo laikytis visų atsargumo priemonių, o to nepadariusi pažeidė KET 53 bei
171 punktų reikalavimus, nukentėjusysis KET 145, 152 ir 183 punktų reikalavimų
nepažeidė.
Išanalizavęs, ar pareiškėja galėjo suprasti, kad buvo
eismo įvykis, ir tyčia arba neatsargiai pasitraukti iš eismo įvykio, su kuriuo
ji yra susijusi, vietos, pažeisdama KET, teismas padarė išvadą, jog nėra
neabejotinų įrodymų, kurie leistų konstatuoti, kad pareiškėja suprato buvus
eismo įvykį ir tyčia arba neatsargiai padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje
numatytą pažeidimą. Pažymėta, jog automobilių apgadinimai ypatingai menki,
nukentėjusysis teismo posėdyje pats teigė, kad tebuvo labai švelnus
prisilietimas, jokio smūgio nebuvo. Nukentėjusysis neneigė, kad išlipęs iš
automobilio ir priėjęs prie pareiškėjos, pretenzijų dėl kontakto tarp
automobilių ar apgadinto jo automobilio nepareiškė, ketinimo kviesti policiją neišreiškė,
nors, jo teigimu, pokalbis truko apie 30 sekundžių, t.y. pareiškėja niekur
nebėgo. Padaryta išvada, kad pareiškėja atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1
dalį patraukta nepagrįstai, nesant jos kaltės, todėl byla šioje dalyje
nutrauktina (ATPK 250 str. 1 p.).
III.
Apeliaciniu
skundu A. Č.-P. prašo pirmosios instancijos teismo nutarimo
dalį, kuria jai už pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirta
100 Lt bauda, panaikinti, o kitą dalį palikti nepakeistą, jos pirmosios
instancijos teismui pateiktą skundą patenkinant. Teigia, kad teismas ginčijamą
nutarimo dalį priėmė pažeisdamas materialines ir procesines teisės normas,
neatsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą
praktiką, teismo nutarimas šioje dalyje nepagrįstas, prieštarauja byloje
nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Apeliantė remiasi pirmosios instancijos
teismui išdėstytomis aplinkybėmis, nurodo, kad R. A. staiga
iš Labdarių g. pasuko kairėn, neįsitikinęs, kad pagrindinis kelias ir jo
važiavimo krypties juosta yra laisva, įvažiavo į priešingos krypties juostą
(nes jo važiavimo krypties eismo juosta buvo užimta) ir vos neatsitrenkė į jos
automobilį. Iš schemos akivaizdu, kad R. A. išvažiavo į
priešpriešinę eismo juostą, neįvertinęs, kad ji nėra laisva. Apeliantė teigia,
kad pareigūnas, nagrinėjęs bylą, neišsiaiškino visų aplinkybių, priėmė
neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą.
Apeliantė
pažymi, kad 2008 m. sausio 25 d. Transporto priemonių techninės apžiūros akte
Nr. 3-33175/2079, fotolentelėje pavaizduotas jai priklausančio automobilio
„Toyota" veidrodėlis prasideda tik 90 cm aukštyje, kuriame aukštyje
užfiksuotas kito automobilio apgadinimas, nepažymėta, jo nematyti ir policijos
pareigūno darytoje nuotraukoje. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje esančiame
R. A. paaiškinime, kurio data nenurodyta (R.
A. teisme teigė, kad jį parašė praėjus mėnesiui po autoįvykio, kai automobilis
jau buvo perdažytas), teigiama, kad jos automobilis dar apgadino ir R. A. automobilio galinį bamperį. Tai patvirtina, kad R. A. linkęs teigti nebūtus dalykus. Apeliantė kelia
klausimą, kas yra „švieži" apgadinimai, kokie jų objektyvūs požymiai, ar policijos
pareigūnas iš akies galėjo nustatyti, kada įbrėžimas padarytas. Apeliantė
pažymi, kad frazė „sunkiai prasilenkusi" nereiškia automobilio apgadinimo.
Apeliantės
teigimu, nukentėjusiojo R. A. ir liudytojo A.
B. parodymai labai prieštaringi: R. A. paaiškinime
Eismo priežiūros tarnybos viršininkui teigia, kad A. B. stovėjo
per kelis automobilius nuo jo automobilio, o teismo posėdyje nurodė, kad A. B. stovėjo Labdarių gatvėje prie ženklo „Stop",
pareiškėja tuo metu jau buvo nuvažiavusi Totorių gatve (b.l. 50). Apeliantė
pažymi, kad jeigu R. A. sako tiesą, A. B.
jokio kontakto negalėjo matyti, nes „Stop" ženklas yra apie 5 metrus
nuo sankryžos ribos ir vaizdą jam užstojo kampinis mūrinis namas (nuo įvykio
vietos iki Labdarių gatvės yra 20 metrų). Nurodo, jog teismo posėdyje A. B. tvirtino stovėjęs iš karto už nukentėjusiojo
automobilio. Taip pat skiriasi liudytojo A. B. ir R. A. automobilių kontakto apibūdinimas (R.
A. teismo posėdyje teigė, kad ji turėjo pajusti, tačiau ne išgirsti
kontaktą, nes tai buvo labai lėtas, „švelnus" prisilietimas, o A. B. teismo posėdyje teigė, kad girdėjo kontakto garsą
(veidrodėlio su veidrodėliu), nors jo nematė).
Apeliantė
pažymi, jog teismo argumentas dėl atsisakymo paimti dažų pavyzdžius
nepagrįstas, nes įrodymai gali būti ne tik kaltinantys, bet ir išteisinantys. Be
to, jei teismas pripažįsta, kad po automobilių kontakto neliko dažų liekanų,
negalima teigti, kad kontaktas buvo. Teismo teiginį, kad automobilio „BMW“
apgadinimų ir jos vairuoto automobilio veidrodėlio aukštis skiriasi dėl to,
kad jos vairuotas automobilis buvo užvažiavęs ant šaligatvio, apeliantė vertina
kaip prielaidą, neparemtą jokiais objektyviais įrodymais. Apeliantės teigimu, teismas
pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalį, 13 straipsnį
(pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką
neteisėta veika turi būti patvirtinta neginčijamais įrodymais, negali būti
paremta prielaidomis, o neišaiškintos bylos aplinkybės turi būti vertinamos
administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai).
Apeliantės
manymu, teismas nepagrįstai laikė esant įrodytu, jog R. A. automobilis
jau iš dalies buvo priešpriešinės krypties eismo juostoje, kai jam iš priekio
atvažiavo jos vairuotas automobilis, nepaisydamas KET 144, 145, 183 punktų, nurodė,
kad ji privalėjo duoti kelią R. A.. Apeliantė pažymi, jog R. A. vairuoto automobilio kelyje buvo kliūtis, tai patvirtina
eismo įvykio vietos schema, liudytojai, pats R. A. Nurodo,
jog R. A. teismo posėdyje pripažino automobilių
prasilenkimo metu judėjęs (b.l. 50). Bylos medžiagoje nėra duomenų apie jos
nuvažiavimą nuo šaligatvio ir kliūties lenkimą. Apeliantė nurodo, jog policijos
pareigūnų nubraižytoje autoįvykio vietos schemoje aiškiai pavaizduota kliūtis, buvusi
automobilio „BMW" važiavimo krypties eismo juostoje. Laisvas kelio tarpas,
kurį pareigūnai įvykio vietoje išmatavo ir pažymėjo schemoje, buvo apie 2
metrus. Net atsižvelgus į aplinkybę, kad schema nubraižyta tuomet, kai
automobilis „BMW" jau buvo pavažiavęs į priekį ir atsistojęs arčiau savo
eismo juostos dešiniojo krašto, vis tiek automobilis „BMW" visu savo
korpusu stovėjo priešingos krypties eismo juostoje. Atsižvelgiant į
standartinius lengvųjų automobilių pločius (apie 1800 mm), važiuojamosios
dalies plotį (gatvės plotis - 6,3 m, šalia kelkraščio dešinėje pusėje stovėję
automobiliai R. A. automobilio važiavimo kryptimi užėmė 2
m gatvės pločio), automobiliai turėjo galimybę saugiai prasilenkti, jeigu R. A. nebūtų pažeidęs KET 53, 164 ir 171 punktų reikalavimų. Apeliantė
teigia, kad R. A. net nemėgino važiuoti arčiau savo
važiuojamosios dalies krašto, nors tokią galimybę turėjo. Atkreipiamas dėmesys
į tai, kad R. A. nepateikė įrodymų, jog į Totorių gatvę jis
įsuko iš Odminių gatvės. Nurodo, jog tai, kad ji užvažiavo ant šaligatvio, patvirtina,
kad ji laikėsi KET 53 punkto ir ėmėsi visų būtinų atsargumo priemonių. Apeliantės
teigimu, R. A. kaltę patvirtina liudytojos E. U. D. parodymai,
autoįvykio vietos schema, paties R. A. bei liudytojo A. B. paaiškinimai. Apeliantės manymu, teismas netinkamai pritaikė
KET nuostatas, dėl to buvo neteisingai išspręsta byla.
Vilniaus
miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros
tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjų
kolegija
k o n s
t a t u o j a :
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliantei administracinė nuobauda paskirta pagal ATPK 127
straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims
priklausančių transporto priemonių <...> sugadinimą (apgadinimą),
užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 iki 200 litų arba teisės vairuoti
transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių <...>. Vilniaus
miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros
tarnybos 2008 m. kovo 13 d. nutarimas dalyje, kurioje A. Č. –
P. buvo patraukta atsakomybėn už pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1
dalyje, padarymą, panaikintas ir byla šioje dalyje nutraukta. Pastarojoje
dalyje pirmosios instancijos teismo nutarimo apeliantė neginčija.
Byloje surinktų įrodymų pagrindu nustatyta, kad A. Č. – P. važiuojant Totorių gatve, jos važiavimo krypties eismo
juosta buvo laisva, o priešpriešinės krypties eismo juostoje stovėjo eilė
automobilių. R. A. vairuotas automobilis važiavo jai
priešais. Tam, kad galėtų prasilenkti, A. Č. – P. nurodo
užvažiavusi ant šaligatvio, teigia, kad R. A. nesutiko
praleisti jos vairuotą automobilį, nors ji turėjo pirmumo teisę važiuoti. R. A. ir A. Č. – P. paaiškinimai dėl
to, kuris iš vairuotojų automobiliams prasilenkiant judėjo, skiriasi. R. A. į eismo įvykio vietą atvykusiam policijos pareigūnui A. A. kaip eismo įvykį mačiusį asmenį nurodė A.
B., kurio įvykio vietoje nebebuvo. A. B. patvirtino R. A. teiginį, kad prasilenkdama R. A. vairuotą
automobilį kliudė A. Č. – P., teigė, kad susidūrimo garso
ji negalėjo negirdėti, R. A. bandė ją sustabdyti, tačiau A. Č. – P. pasišalino iš įvykio vietos.
Konstatuotina, jog R. A. ir A. B. paaiškinimuose dėl įvykio aplinkybių yra prieštaravimų: R. A. 2007 m. gruodžio 12 d. paaiškinime nurodo, jog A. B. vairuotas automobilis stovėjo automobilių spūstyje per
kelis automobilius nuo jo vairuoto automobilio, teismo posėdyje paaiškino, jog A. B. vairuotas automobilis stovėjo Labdarių gatvėje prie
ženklo „Stop“, tačiau eismo įvykį galėjo matyti, o liudytojas A.
B. teismo posėdyje teigė važiavęs iš karto už R. A. vairuoto
automobilio. Kyla abejonių, ar liudytojas A. B., jeigu jis
sėdėjo automobilyje, kuris kaip nurodė R. A. stovėjo ties
„Stop“ ženklu Labdarių gatvėje, galėjo matyti įvykį, kuris, kaip pažymėta eismo
įvykio vietos schemoje, įvyko ties Totorių g. 12. Skiriasi ir R.
A. bei A. B. paaiškinimai dėl susidūrimo garso - A. B. paaiškinimuose teigė, kad susidūrimo nebuvo įmanoma
neišgirsti, o R. A. teismo posėdyje nurodė, kad tebuvo labai
lėtas prisilietimas, A. Č. – P. turėjo pajusti kontaktą, o
ne išgirsti. Be to, A. B. 2008 m. sausio 29 d. paaiškinime
teigė, kad buvo apgadintas R. A. vairuoto automobilio
„BMW“ veidrodėlis, tačiau tai prieštarauja R. A. paaiškinimams
bei policijos pareigūnų užfiksuotiems duomenims apie šio automobilio
apgadinimus.
Konstatuotina, jog dėl išdėstytų prieštaravimų A. B. paaiškinimuose, šiais paaiškinimais, priimant sprendimą
byloje, nesiremtina, o kiti byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai
nepatvirtina A. Č. – P. kaltės padarius ATPK 127
straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą. Įvykio dalyviai jo aplinkybes aiškina
skirtingai ir nėra pagrindo teigti, jog ekspertizė ar kiti byloje papildomai
surinkti įrodymai padėtų nustatyti tikrąjį eismo įvykio kaltininką, kuris iš
vairuotojų automobiliams prasilenkiant važiavo ir kliudė kitą automobilį (R. A. paaiškinimai teismo posėdyje taip pat kelia abejonių,
ar prasilenkimo metu nevažiavo abu automobiliai). Be to, bylos medžiagoje
esančiuose dokumentuose nėra aiškiai užfiksuota, jog nustatyti automobilių
apgadinimai buvo švieži. Atsižvelgus į tai, kad visi neaiškumai administracinio
teisės pažeidimo byloje turi būti traktuojami administracinėn atsakomybėn
patraukto asmens naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
nutartys administracinėse bylose Nr. N62-3686/2008, Nr. N575-1114/2008,
Nr. Nr. N444-1315/2008, Nr. N9-990/2006), byla dalyje dėl
A. Č. – P. inkriminuoto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje
numatyto pažeidimo taip pat nutrauktina ATPK 250 straipsnio 1 punkte numatytu
pagrindu.
Išdėstytomis aplinkybėmis pripažintinas
pagrįstu pirmosios instancijos teismo nutarimas ir toje dalyje, kurioje
nutraukta A. Č. – P. iškelta administracinio teisės
pažeidimo byla dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių
bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u t a
r i a :
A. Č.-P. apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės
19 d. nutarimą ir 2008 m. kovo 13 d. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos
komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos pareigūno nutarimą
dalyje dėl administracinės nuobaudos A. Č. – P. pagal
ATPK 127 straipsnio 2 dalį paskyrimo panaikinti ir šioje dalyje bylą nutraukti.
Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo
2008 m. gegužės 19 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Antanas
Ablingis
Stasys
Gagys
Virgilijus
Valančius