Civilinė byla  Nr. e2A-785-392/2020

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02145-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.18.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“ ieškinį atsakovams J. K. ir V. J. dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama solidariai priteisti iš atsakovų J. K. ir V. J. 1 962 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir lygiomis dalimis bylinėjimo išlaidas. Nurodė, kad ieškovė iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Sauda“ įgijo teisę reikalauti iš transporto priemonės „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininko ir/ar valdytojo atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. 2018 m. liepos 22 d. buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Policijos pareigūnas apžiūrėjo transporto priemonę ir remiantis 2018 m. gegužės 8 d. sutartimi tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato, perdavė automobilį transportuoti į UAB „Sauda“ saugojimo aikštelę. 2018 m. gegužės 8 d. sutarties Nr. 10-ST2-89 priede Nr. 1 nurodyti įkainiai už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Atsižvelgiant į transporto priemonės saugojimo laiką, skaičiuojamą nuo leidimo grąžinti transporto priemonę dienos (2018 m. rugpjūčio 24 d.) iki skolos perleidimo dienos (2019 m. sausio 11 d.), įsiskolinimo suma (2 Eur + ((140 dienos × 14 Eur)) t. y. 1 962 Eur. Ieškovė bandė suderinti skolos dengimo klausimą ikiteismine tvarka bei siuntė pranešimus žinomais transporto priemonės savininko ir valdytojo adresais, tačiau nei vienas iš jų jokio atsakymo nepateikė ir jokių veiksmų nesiėmė. Viešame transporto priemonių registre VĮ „Regitra“ transporto priemonės „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku yra nurodytas E. M., tačiau jis 2018 m. liepos 22 d. pardavė transporto priemonę atsakovui J. K.. Pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato aptarnavimo skyriaus pateiktą informaciją apie priverstinai nuvežtų transporto priemonių savininkus ir valdytojus ginčo automobilį pažeidimo metu vairavo atsakovas V. J.. Teismo posėdyje nurodė, kad atsakovas V. J. automobilį vairavo neblaivus, todėl transporto priemonė buvo nuvežta į saugojimo aikštelę. Leidimas atsiimti transporto priemonę išduotas 2018 m. liepos 26 d. registre nurodytam savininkui, tačiau jis pateikė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią automobilį perleido atsakovui J. K.. Įsiskolinimas skaičiuojamas nuo 2018 m. rugpjūčio 24 d., kai buvo išduotas antras leidimas atsiimti transporto priemonę E. M.. J. K. pranešimas buvo išsiųstas 2019 m. gegužės 9 d. ir 2019 m. gegužės 22 d., tačiau jie nebuvo įteikti. Duomenų, kad nuo 2018 m. rugpjūčio 24 d. atsakovas V. J. galėjo atsiimti automobilį, nėra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo J. K. ieškovės UAB „Jurisdictus“ naudai 476 Eur skolos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. liepos 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 12 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo V. J. ieškovės naudai 478 Eur skolos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. liepos 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 12 Eur bylinėjimosi išlaidų.

3.       Nustatė, kad 2018 m. liepos 22 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu policijos pareigūnas priėmė sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę „VW Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Remiantis 2018 m. gegužės 8 d. sutartimi tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų teikimo Nr. 10-ST 2-89, akto surašymo dieną transporto priemonė nugabenta į UAB „Sauda“ saugojimo aikštelę. 2018 m. spalio 2 d. Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi Nr. 18/03 ir 2019 m. sausio 11 d. Reikalavimo teisės perleidimo patvirtinimu ir susijusių dokumentų priėmimo-perdavimo aktu Nr. 27-26, pradinis kreditorius UAB „Sauda“ reikalavimo teisę reikalauti iš transporto priemonės „VW Golf“ savininko ir/ar valdytojo atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą perleido naujajam kreditoriui (ieškovei) UAB „Jurisdictus“. VĮ „Regitra“ duomenimis, transporto priemonės nuvežimo dieną (2018 m. liepos 22 d.) Kelių transporto priemonių registre automobilio „VW Golf“ savininku registre buvo nurodytas E. M.. E. M. ieškovei pateikė 2018 m. rugpjūčio 22 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ginčo automobilį pardavė atsakovui J. K.. Ginčo automobilį pažeidimo metu vairavo atsakovas V. J..

4.       Pirminis kreditorius UAB „Sauda“ nuo 2018 m. liepos 22 d. laiko ginčo transporto priemonę savo aikštelėje. Tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad UAB „Sauda“ per šį laikotarpį informavo kurį nors iš atsakovų apie galimybę atsiimti automobilį, apie laikymo įkainius ir skolos dydį. Nustatyta, kad ieškovė UAB „Jurisdictus“ siuntė atsakovui V. J. 2019 m. sausio 14 d. reikalavimą dėl įsiskolinimo apmokėjimo (įsiskolinimas pranešime nurodytas 2 368 Eur sumai), kuris atsakovui V. J. buvo įteiktas 2019 m. vasario 7 d. Ieškovė UAB „Jurisdictus“ siuntė atsakovui J. K. 2019 m. gegužės 9 d. ir 2019 m. gegužės 22 d. reikalavimą dėl įsiskolinimo priteisimo, tačiau laiškai grįžo neįteikti. Taip pat 2019 m. sausio 11 d. reikalavimą perėmęs ieškovas į teismą kreipėsi tik po daugiau nei pusės metų (2019 m. liepos 23 d.). Pirminio kreditoriaus UAB „Sauda“ elgesys neinformuojant arba delsiant informuoti atsakovą apie automobilio atsiėmimą ir besikaupiančią skolą, taip pat nesikreipiant į teismą dėl skolos iš atsakovų priteisimo neatitiko rūpestingam civilinių santykių dalyviui keliamų elgesio reikalavimų. Jei pirminis kreditorius būtų nedelsiant kreipęsis į teismą dėl skolos išieškojimo, tai ieškinio suma būtų mažesnė. Todėl nesikreipimas į teismą kuo ilgiau, teismo nuomone, yra vertinamas, kaip nepagrįsto praturtėjimo siekimas. Teismas sprendė, kad reikalaujamos skolos dydis buvo dirbtinai padidintas pirminio kreditoriaus UAB „Sauda“ nesiimant priemonių išsiaiškinti savininko ir pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą.

5.       Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pirminio kreditoriaus su policijos atstovais sutartyje turėjo būti numatyta mėnesinė saugojimo kaina, o ne dienos laikymo kaina. Teismo vertinimu, buvusioje sutartyje numatyta sąlyga imti užmokestį už kiekvieną dieną nepriklausomai nuo termino yra nesąžininga, nes neretais atvejais  paslauga tampa brangesnė net už pačią transporto priemonę.

6.       Teismas nustatė, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas V. J. per reikalaujamą laikotarpį (2018 m. rugpjūčio 24 d. – 2019 m. sausio 11 d.) bent vieną kartą buvo informuotas apie saugomą automobilį, besikaupiančią skolą ir galimybes jį atsiimti jam asmeniškai, o ne savininkui. Atsakovas V. J. neturėjo galimybės atsiimti transporto priemonę iš saugojimo aikštelės, nes neturėjo automobilio savininko įgaliojimo. Apie tai saugotojas žinojo. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nėra teisingo teisėto pagrindo ieškinį atsakovo V. J. atžvilgiu tenkinti ieškovės prašoma apimtimi, todėl šioje dalyje ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo V. J. išlaidas už priverstinį transporto priemonės nuvežimą, nes būtent jis kaltas dėl susidariusios situacijos, kad automobilis buvo priverstinai nuvežtas 2018 m. liepos 22 d. iki jo galimybės atsiimti 2018 m. rugpjūčio 24 d., t. y. 2 Eur už nuvežimą ir 476 Eur už saugojimą, viso 478 Eur.

7.       Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir siekdamas išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą bei užkirsti kelią naujojo kreditoriaus nepagrįstam praturtėjimui bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, teismas sprendė, jog ieškovei iš automobilio savininko J. K. priteisiama suma nuo paskaičiuotos sumos mažinama iki 476 Eur už visą laikotarpį nuo leidimo grąžinti transporto priemonę dienos (2018 m. rugpjūčio 24 d.) iki skolos perleidimo dienos (2019 m. sausio 11 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8.       Ieškovė (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.       Apeliantė nurodo, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 8 dalies normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, apeliantės nuomone, yra įstatymu įtvirtintas pagrindas taikyti solidarią atsakomybę. Įstatymų leidėjo nuostata šiuo aspektu yra gan nuosekli. Visų pirma, įstatymų leidėjas nustatė pareigą tiek savininkui, tiek valdytojui pasirūpinti transporto priemone (SEAKĮ 20 straipsnis), bei kartu nustatė ir jų atsakomybę (SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalis). Pirmosios instancijos teismas, atsakovų prievolę ieškovei modifikuodamas iš solidarios į dalinę, priėmė sprendimą, kuris prieštarauja įstatymui.

8.2.       Teismo sprendimas nėra objektyvus ir nešališkas, o priimtas nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjus įrodymus ir teismų praktiką, išrinkus tik tas teismų praktikos dalis, kurios leido pasiekti teismo iš anksto suplanuoto bylos rezultato.

8.3.       Iš policijos veiklą reglamentuojančių įstatymų matyti, kad asmuo priėmęs automobilį valdyti, neprivalo turėti rašytinio dokumento, suteikiančio teisę naudotis automobiliu, automobilį gali atsiimti ne tik savininkas, bet ir valdytojas. Todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog realių teisų į kito asmens nuosavybės valdymą po jos priverstinio nuvežimo valdytojas neturi. Akivaizdu, kad atsakovui buvo suteikta teisė naudotis automobiliu ir naudodamas jį atsakovas pažeidė Kelių eismo taisykles, todėl buvo nušalintas nuo transporto priemonės vairavimo, o automobilis priverstinai nuvežtas. Nors teisė vairuoti automobilį buvo apribota, tačiau pašalinus grėsmę eismo saugumui, automobilio valdytojas, gali atsiimti automobilį ir toliau juo naudotis tuo pagrindu, kuriuo jam automobilį suteikė automobilio savininkas.

8.4.       Nors pirmosios instancijos teismas praktiškai visą dėmesį skyrė neva ieškovės ir pirminio kreditoriaus nesąžiningumui aptarti, tačiau apeliantė atkreipė dėmesį, jog visų pirma pasirūpinti transporto priemone yra atsakovų pareiga. Transporto priemonės valdytojas apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę žinojo jau nuo pat pirmos dienos. Taigi apdairus ir rūpestingas valdytojas visų pirma turėtų dėti pastangas automobilį atsiimti, taip pat informuoti savininką apie automobilio priverstinį nuvežimą. Be to, automobilio savininkas taip pat apsunkino galimybę sužinoti apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę, nes laiku VĮ Regitroje neįregistravo duomenų pasikeitimo, t. y. transporto priemonės įsigijimo. Todėl atsakovas neturi teisės gintis argumentu, kad jam nebuvo tinkamai ir operatyviai pranešta apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Taip pat transporto priemonės savininkas jam siunčiamų laiškų neatsiima. 

8.5.       Apeliantė pažymi, kad laikas per kurį ieškovė kreipėsi į teismą neįtakoja prašomos priteisti sumos dydžio, nes ieškovė prašo priteisti už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 24 d. iki 2019 m. sausio 11 d. Kai tuo tarpu į teismą kreipėsi 2019 m. liepos 23 d. Tačiau teismas vis tiek remiasi argumentu, kad ieškovė į teismą kreipėsi tik po daugiau nei pusės metų ir ieškovės elgesį vertina kaip nesąžiningą. Automobilio vertė šioje byloje nėra nustatyta. Ji nėra nustatinėjama ir kitose tokio pobūdžio bylose, nes automobilio vertė sprendžiant klausimą dėl saugojimo išlaidų atlygino teisiškai nėra reikšminga. Saugojimo kaina už transporto priemonės saugojimą nustatoma viešo konkurso būdu. 

8.6.       Apeliantė nurodė, jog teismas neturėtų vertinti, ar ūkio subjektas veikia pelningai ar ne. Transporto priemonių priverstinio nuvežimo paslaugą atlieka ūkio subjektas. Ūkio subjekto tikslas yra gauti pelną. Tačiau teismo sprendime naudojamos formuluotės iš anksto nurodo, kad ūkio subjektas veikia pelningai, šių aplinkybių net neanalizavus. Teismas iš esmės preziumuoja, kad prašoma priteisti suma iškart yra nepagrįstas ieškovės pelnas. Toks pirmosios instancijos teismo konstatavimas yra nepagrįstas jokiais duomenimis.

8.7.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovaujasi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1411-258/2018, nes šioje nutartyje ir nagrinėjamoje situacijoje faktinės bylos aplinkybės skiriasi. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartimi Nr. 3K-3-436/2009, nes šioje byloje buvo analizuojama kokia turėtų būti sudaryta pirminio kreditoriaus (Saugotojo) ir policijos įstaigos sudaryta sutartis. Tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

9.       Atsakovas V. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, teisingai ir pagrįstai įvertino ieškovės bei pradinio kreditoriaus veiksmus / neveikimą, turėjusį įtakos didelės ieškiniu reikalaujamos sumos susidarymui. Atsakovo nuomone, teismas turėjo pareigą patikrinti taikomo įkainio pagrįstumą sąžiningumo aspektu. Viešais prieinamais duomenimis analogišku pradinio kreditoriaus teikiamų paslaugų rinkoje kaina už vieną mėnesį sudaro pvz.: apie 36 Eur, kai tuo tarpu ieškovės iš atsakovų prašomas priteisti skolos dydis nustatytas skaičiuojant po 14 Eur už parą. Apmokėjimas už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimą yra paslauga, bet ne bauda už padarytus neteisėtus veiksmus, tai šios paslaugos kaina turi atitikti tokiai paslaugai taikomą rinkos vertę (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-69-580/2019). Teismų praktikoje nurodoma, kad paslaugos kaina negali būti stipriai atitolusi nuo paslaugos teikimo sąnaudų bei panašaus pobūdžio paslaugų rinkos kainos, tai yra būti nepateisinamo dydžio, nes tai reikštų dar vienos sankcijos asmeniui už tuos pačius veiksmus dėl kurių taikomas priverstinis nuvežimas ir saugojimas, taikymą. Dėl didelės skolos, reikalaujamos priteisti ieškiniu, susidarymo, iš esmės kaltas pradinis kreditorius, kurio teises ir pareigas perėmė ieškovė. Teisės normos numato teisinį reglamentavimą, kuriuo kreditoriai skatinami elgtis teisingai ir savo neveikimu nedidinti skolos sumos, o elgiantis priešingai, t. y. savo veiksmais prisidėjus prie žalos atsiradimo ar jos padidėjimo, yra pagrindas žalą mažinti arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Kaip matyti iš sutarties, vykdytojas (UAB „Sauda“) įsipareigojo ne tik teikti nuvežimo ir saugojimo paslaugas užsakovui, bet ir imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti transporto priemonių savininkus ir/ar valdytojus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius ir pareigą jį atsiimti (7.6 punktas); gavęs informacijos apie galimybę gražinti transporto priemonę, vykdytojas savo jėgomis siunčia registruotus pranešimus transporto priemonės savininkui (valdytojui) su informacija apie transporto priemonės saugojimo vietą, atsiėmimo laiką ir atsiskaitymą už transporto priemonės transportavimą ir saugojimą. Per protingą terminą nuo laiško transporto priemonės savininkui išsiuntimo, vykdytojas dėl skolos už suteiktą paslaugą išieškojimo iš savininko/valdytojo kreipiasi į teismą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (Sutarties 3 priedo 12 punktas). Nei vienos iš šių pareigų sutarties vykdytojas, pažeisdamas sutartį bei teisės aktuose įtvirtintą pareigą elgtis sąžiningai ir bendradarbiauti, neįvykdė. Iki ieškovės su pradiniu kreditoriumi sudarytos cesijos sutarties, vykdytojas neatliko jokių aukščiau išvardintų pareigų ir tiesiog „leido“ augti skolai. Atsakovo nuomone, dėl pradinio kreditoriaus pasyvumo, nerūpestingumo, nebendradarbiavimo, kooperavimosi principo pažeidimo susidarė didelė ir nepateisinama ieškiniu reikalaujama suma ir tokie veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys teisingumo, sąžiningumo ar protingumo principus.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

10.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, nenustatęs absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

11.       Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžio priteisimo, ir atsakovų prievolės pobūdžio.

12.       Byloje nustatyta, kad 2018 m. gegužės 8 d. UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas sudarė sutartį dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų teikimo Nr. 10-ST 2-89. 2018 m. liepos 22 d. buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas ir transporto priemonė „VW Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tą pačią dieną buvo nugabenta į UAB „Sauda“ saugojimo aikštelę. Transporto priemonės nuvežimo dieną automobilio savininku VĮ Regitroje buvo nurodytas E. M., kuris 2018 m. rugpjūčio 22 d. automobilį pardavė atsakovui J. K.. Pažeidimo metu transporto priemonę vairavo atsakovas V. J.. 2018 m. spalio 2 d. Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi Nr. 18/03, 2019 m. sausio 11 d. Reikalavimo teisės perleidimo patvirtinimu ir susijusių dokumentų priėmimo-perdavimo aktu Nr. 27-26, pradinis kreditorius UAB „Sauda“ reikalavimo teisę reikalauti iš transporto priemonės „VW Golf“ savininko ir/ar valdytojo atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą perleido naujajam kreditoriui (ieškovei) UAB „Jurisdictus“.

13.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama solidariai priteisti iš atsakovų J. K. ir V. J. 1 962 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir lygiomis dalimis bylinėjimo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovų pareigą atlyginti dėl transporto priemonės saugojimo ieškovės patirtas išlaidas, tačiau esminiai sumažino priteistų išlaidų dydį, vietoj ieškovės prašomų 1 962 Eur, priteisdamas iš atsakovo J. K. 476 Eur už transporto priemonės priverstinį saugojimą, iš atsakovo V. J. 478 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą,

14.       Ieškovė apeliaciniu skundu prašo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų panaikintas ir būtų priteista visa ieškovės patirtų išlaidų už transporto priemonės priverstinį saugojimą suma. 

15.       Priverstinai nuvežta transporto priemonė paprastai yra saugoma pagal policijos komisariato ir saugotojo sudarytą sutartį, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį gali kilti (kyla) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam asmeniui (policijos komisariatui), bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui. Esant tokiai situacijai pripažintina, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Kasacinio teismo konstatuota, kad transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas, nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 30 punktas).

16.       Teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose pažymima, kad sutartis dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sudaryta dviejų juridinių asmenų, tačiau, į šią sutartį įstojus trečiajam asmeniui (transporto priemonės savininkui ar valdytojui), kuriam tenka pagal sutartį nustatyta prievolė, teisinis santykis tarp pasaugos davėjo ir trečiojo asmens įgyja vartojimo sutarties elementų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2284 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Nustačius, kad ieškovo ir atsakovų teisiniai santykiai turi vartojimo sutarties požymių, sutartis sudaryta atsakovams nedalyvaujant, dėl paslaugos, kurios patys atsakovai neprašė atlikti, tačiau kuri suteikiama teisės aktų pagrindu, sprendžiama, jog teismas turi pareigą patikrinti taikomo įkainio pagrįstumą sąžiningumo aspektu (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-69-580/2019; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-379-779/2019).

17.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad, byloje kilus ginčui dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios teisingos paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jeigu teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 36 punktas).

18.       Ieškovė ieškiniu prašomų priteisti išlaidų dydį nustatė pagal 2018 m. gegužės 8 d. sutarties dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų teikimo Nr. 10-ST 2-89 priede Nr. 1 nustatytus įkainius, t. y. už transporto priemonės nuvežimą iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ar valdytojo imamas 2 Eur mokestis, o už vienos paros saugojimą – 14 Eur mokestis. Išlaidų dydis paskaičiuotas už 140 dienų. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtos sutarties priede Nr. 2, nurodyti įkainiai, kurie taikomi kai transporto priemonės saugojimą apmoka Vyriausiasis policijos komisariatas yra daug kartų mažesni, t. y. 0,01 Eur už vienos paros saugojimą. Byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų tokį skirtingą išlaidų saugojimui dydį, nors teikiama paslauga yra ta pati.

19.       Pažymėtina, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimas yra ne bausmė už padarytą veiką, o teikiama paslauga, kuria užtikrinamas turto saugumas. Pasaugos kaina negali būti paslaugos teikimo sąnaudomis bei rinkos kaina nepateisinamo dydžio, nes tai reikštų dar vienos sankcijos asmeniui už tuos pačius veiksmus, dėl kurių taikomas priverstinis nuvežimas, taikymą. Apeliantė (ieškovė), kaip specialiąsias priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas teikiantis verslo subjektas, negali kelti baudinio pobūdžio reikalavimų priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių savininkams ir valdytojams, tačiau turi teisę reikalauti ekonomiškai pagrįsto teisingo atlyginimo už suteiktas priverstinės pasaugos paslaugas.

20.       Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs byloje esančius duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nustatyti įkainiai yra nesąžiningi, transporto priemonės savininkams ir valdytojams sukuria pareigą mokėti mokesčius, kurių dydis akivaizdžiai viršija paslaugos ir kainos santykį.

21.       Kaip jau minėta, ieškovė kreipdamasis į teismą savo reikalaujamos sumos dydžio nepagrindė, nepateikė jokių duomenų apie analogiškų paslaugų, t. y. priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo įkainius toje pačioje vietovėje tuo pačiu laikotarpiu. Atsakovas V. J. atsiliepime nurodė, kad viešai prieinamais duomenimis, analogišku pradinio kreditoriaus teikiamų paslaugų rinkoje kaina už vieną mėnesį sudaro apie 36 Eur, t. y. apie 1,20 Eur už vieną saugojimo parą. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, sprendžia, jog ieškovės patirtos išlaidos už transporto priemonės priverstinį saugojimą, t. y. 1 962 Eur (140 saugojimo dienos x 14 Eur saugojimo mokestis) ženkliai viršija vidutinę priverstinio transporto priemonės saugojimo paslaugos kainą rinkoje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas sumažino.

22.       Priverstinio transporto priemonės nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų teikimo Nr. 10-ST 2-89 sutarties 7.6 punkte nustatyta, kad vykdytojas (pirminis kreditorius UAB „Sauda“) įsipareigoja imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti transporto priemonių savininkus ir/ar valdytojus, apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apie leidimo grąžinti automobilį išdavimą 2018 m. liepos 26 d. informavo V. N. (ankstesnį transporto priemonės savininką), 2018 m. rugpjūčio 24 d. – E. M. (ankstesnį transporto priemonės savininką), tačiau nei atsakovą transporto priemonės valdytoją V. J., nei atsakovą transporto priemonės savininką J. K. apie šią teisę neinformavo. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų ir kad pirminis kreditorius UAB „Sauda“ laikotarpiu nuo leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo iki reikalavimo perleidimo, informavo kurį nors atsakovą apie galimybę atsiimti transporto priemonę, apie laikymo įkainius ir skolos dydį. Taigi ir pirminis kreditorius pareigos informuoti transporto priemonės savininką ir valdytoją nevykdė. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pirminio kreditoriaus elgesys neinformuojant atsakovą apie transporto priemonės atsiėmimą ir besikaupiančią skolą, neatitiko rūpestingam civilinių santykių dalyviui keliamų elgesio reikalavimų.

23.       Nustatyta, kad ieškovės reikalavimas dėl įsiskolinimo apmokėjimo atsakovui V. J. buvo įteiktas praėjus mėnesiui nuo reikalavimo teisės perleidimo, tačiau atsakovui transporto priemonės savininkui J. K. reikalavimą ieškovė išsiuntė tik po 7 mėn. Taigi, šiuo atveju, transporto priemonės saugojimo išlaidų padidėjimą lėmė ne tik atsakovų bet ir pirminio kreditoriaus bei ieškovės elgesys, t. y. delsimas atsakovus įspėti apie skolą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išdėstytos aplinkybės nepatvirtina fakto, kad ieškovė, kaip transporto priemonės saugotoja tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą atsakovų atžvilgiu, t. y. buvo pakankamai rūpestinga ir aktyvi, siekdama kuo greičiau išspręsti saugomos transporto priemonės grąžinimo klausimą.

24.       Apeliantė nurodo, kad atsakovas V. J., žinodamas apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę, turėjo dėti pastangas transporto priemonę atsiimti, taip pat informuoti savininką apie automobilio priverstinį nuvežimą. Pažymėtina, kad atsakovų delsimas atsiimti priverstinai saugomą transporto priemonę negali būti neginčijamas pagrindas apeliantei reikalauti, jog už transporto priemonės saugojimą atsakovai sumokėtų po 14 Eur už vieną saugojimo parą, kai šis įkainis dėl nepagrįstų priežasčių žymiai viršija Sutarties priede Nr. 2 nurodytą analogiškų paslaugų įkainį bei analogiškų paslaugų įkainius toje pačioje vietovėje tuo pačiu laikotarpiu.

25.       Apibendrinus išdėstytus argumentus, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas didžiąja dalimi pagrįstai vertino paslaugos įkainio dydžius sąžiningumo aspektu ir pagrįstai pripažino, jog ieškovės taikomas įkainio dydis yra nesąžiningas, t. y. iš esmės per didelis.

26.       Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovų prievolę ieškovei modifikuoti iš solidarios į dalinę. Apeliantė nurodo, jog įstatymas numato, kad už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą savininkas ir valdytojas atsako solidariai, todėl šiuo atveju yra pagrindas taikyti solidarią atsakomybę. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka.

27.       SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisykles ar kitų teisės aktų reikalavimus. Turintis teisę vykdyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo ūkinę komercinę veiklą ūkio subjektas taip pat turi teisę imti už tai atlyginimą, o priverstinai nuvežtos ir saugomos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo pareiga šį atlyginimą sumokėti, yra imperatyviai reglamentuota įstatyme, t. y. SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje. Pagal šią įstatymo normą tik du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.

28.       Pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamus atsakingus asmenis – transporto priemonės savininką J. K. ir valdytoją V. J.. Ginčo dėl to byloje nėra. Kaip minėta anksčiau, įstatymas numato, jog už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą savininkas ir valdytojas atsako solidariai. Todėl nagrinėjamu atveju turi būti taikoma transporto priemonės savininko ir valdytojo solidari atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas tikslintinas, nustatant, kad atsakovų prievolė atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas yra solidari.

29.       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

30.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos nepriteisiamos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Nustatyti, kad  atsakovų J. K. ir V. J. prievolė UAB „Jurisdictus“ 476 Eur priteisimo dalyje yra solidari.

Teisėjas                                                                        Virginijus Kairevičius